Artimieji kūną atpažino iš drabužių
Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 410-osios kuopos šauliai pastatė atminimo kryžių partizanų Amžinojo poilsio vietoje. Partizanas Justinas Čiulkinys, gimęs 1923 m. lapkričio 24 d., buvęs generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinės rinktinės karys, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas, 1945 m. rugsėjo 22 d. žiauriai nužudytas sovietinių okupantų. J. Čiulkinys palaidotas Šiurpiškių kaimo kapinaitėse, esančiose netoli Voverių kaimo Kidulių seniūnijoje, Šakių rajone. Kartu su J. Čiulkiniu palaidotas dar vienas partizanas, kurio vardas ir pavardė nežinomi.
J. Čiulkinys gimė Daukantiškių kaime (Gelgaudiškio sen., Šakių rajonas). Partizano tėvai Marcelė ir Pranas augino gausią šeimą. Justinui teko ne tik padėti tėvams ūkyje, bet ir patirti samdinio dalią. Jis 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinę rinktinę. Antrosios sovietinės okupacijos metu, norėdamas išvengti patekimo į sovietinę armiją, tapo naikinamojo bataliono kovotoju (stribu) Gelgaudiškyje. 1945 m. liepos 8 d., antrą valandą nakties, iš Gelgaudiškio NKGB pabėga visa budinti pamaina: trys milicininkai ir devyni stribai, tarp kurių buvo ir Justinas. Jie išsineša tris rankinius kulkosvaidžius, tris automatus ir dvylikta šautuvų. Bėgliai įsijungė į partizanų, tada vadintų „Vanagais“, gretas. (...)
Antanas BAJERČIUS,
Rimantas SIMOKAITIS
Nuotraukoje - Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 410-osios kuopos šauliai: Rimantas Simokaitis, Gintaras Korsakas, Antanas Varankovas
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 33 (1583)
Kelionė po Šakių kraštą
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo nariai praėjusią savaitę keliavo po Šakių kraštą. Norėta pasidžiaugti gražiomis, paskutinėmis vasaros dienomis, aplankyti mažus miestelius. Kaip sakė filialo pirmininkas Vladas Sungaila, „svarbu ne tik susipažinti su savo krašto istorija, aplankyti svarbius lankytinų vietovių objektus, bet ir pabendrauti vieni su kitais, pailsėti, pasigrožėti besibaigiančios vasaros gamta“.
Pirmiausia buvo aplankytas vaizdingas Plokščių miestelis, nusidriekęs kairėje Nemuno pusėje. Miestelio senovę liudija trys piliakalniai: Stulgių, Vaiguviškių, Šilvėnų. Pirmoji miestelio medinė bažnyčia pastatyta 1670 m., dabartinė – 1868 m. Plokščiai garsėja unikalia vieta – Vaiguvos upeliu – gatve, kuria buvo gera pasivaikščioti gaivų rytmetį, besigrožint meno kūriniais ir skanaujant pasivaišinti gyventojų padėtais obuoliais. Keliautojai aplankė aštuoniolikai savanorių, žuvusių 1919–1921 metų kovose už nepriklausomybę, pagerbti 1940 m. pastatytą paminklą, išlikusį per visus okupacijos metus. Šis paminklas yra pagrindinis Plokščių tremtinių ir kankinių memorialo akcentas.
Viena įdomiausių miestelio vietų yra Didžiupio upelio slėnis, vadinamas Šventaduobe. Į Šventaduobę veda tautodailininko Zigmo Sederavičiaus medžio skulptūromis puoštas takas. Pirmasis altorėlis ir koplytėlė buvo mediniai, pastatyti 19 a. Tarpukaryje vietos ūkininkas Šventaduobę atnaujino – išmūrytas altorėlis ir siena. Prie šlaite esančios atviros koplytėlės teka šaltinėlis, turintis stebuklingų gydomųjų galių. Šioje vietoje vyksta religiniai ir kultūrinai renginiai.
Iš Plokščių keliauta į Gelgaudiškį. Galbūt daugelis jau ne kartą lankęsis šio miestelio dvare, tačiau buvo gera dar kartą pasigrožėti vienu originaliausių Lietuvos dvarų ansambliu, rūmų puošyba, Gelgaudiškio parku, vertingiausiu Suvalkijos regione, pasidairyti po apylinkes, užkopus į dvaro bokštą. (...)
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Nuotraukoje - nuo Sudargo piliakalnių, išsidėsčiusių ant Nemuno kranto, panorama užburianti
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 33 (1583)
DKA. Paskutinieji kovos metai
Sunkus likimas laukė ir Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės partizanų, kovojusių dešinėje Neries pusėje. Po vadų netekties, NKVD ir MGB siautėjimų partizanų jėgos silpo. Stribai 1950 metais jautėsi visagaliais, nes partizaninis judėjimas išsklaidytas, vyrai kovojo dėl savo gyvybių giliau įsikasdami, tyliau vaikščiodami. Ukmergės apskrities partizanų būrių likučius po vadų žūties bandė organizuoti iš Gavėnių kaimo Petras Zabarauskas, partizanavęs nuo 1944 m. Likimas jam lėmė dalyvauti daugelyje mūšių, būti situacijose, kuriose gyvam išlikti nebuvo šansų. Stribai apie jį pasakodavę legendas, kai atrodė jis jau kulkų pakirstas, tačiau netikėtai kėlėsi iš dūmų su automatu rankose. Arba kai stribų prie Širvintos prispaustas, puolė ant plono ledo, kuris žmogaus išlaikyti negalėjo, tačiau kulkoms švilpiant pasiekė kitą upės krantą.
Štai tada pagal informatoriaus žinią, kad ten veikia organizuota partizanų grupė, pasuko į Gavėnių kaimą 16 stribų su leitenantu Abramovu. Pasiekę kaimą, kurį laiką stebėjo, paskui nutarė, kad ramu, partizanai pasitraukę į kitą vietą. Dėl viso pikto vietovę apsupo. Išsiskleidę grandine, ėjo į Zabarauskų vienkiemį, ketindami jei ne įtartinų žmonių, tai bent bunkerį surasti. Staiga prapliupo partizanų kulkosvaidžiai. Sugriuvo stribai, tačiau keturi nuo žemės jau nepakilo... Partizanai iš vienkiemio pasitraukė be aukų.
Petras Zabarauskas žuvo 1950 m. kovo 3-iąją Pakertušių miške. Tada suimta Janina Maršalkaitė-Sigutė, gimusi 1928 m. Jos brolį Romą Maršalką-Rūką (1926–1950), partizanavusį nuo 1945 m. Šešuolėlių, Zibalių apylinkėse, suėmė 1950 m. kovo 23 d. ir nuteisė mirties bausme.
1949 m. užneryje dar veikė du A rinktinės būriai, nors vieningos vadovybės jau neliko. Eugenijus Svilas-Slyva (1920–1949), kariavęs nuo pat pasipriešinimo okupantams pradžios Musninkų ir Širvintų valsčiuose, 1949 m. pradžioje slapstėsi Vareikių miške kartu su likusiais Juozo Kudelio-Dobilo būrio partizanais. Deja, vasario 9 d. slėptuvę stribai surado. (...)
Stanislovas ABROMAVIČIUS
Nuotraukoje - paskutiniai užnerio partizanai: V. Macijauskas-Žirgelis, J. Kudelis-Dobilas, V. Šatkauskas-Lazdynas ir P. Macijauskas-Aitvaras
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 33 (1583)
