Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos nariai posėdžiavo Ukmergėje
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga turi gražią tradiciją rudenį surengti išvažiuojamąjį posėdį vis kitoje Lietuvos miesto savivaldybėje. Praėjusį savaitgalį toks LPKTS valdybos posėdis vyko Ukmergėje, šio filialo pirmininkės Aldonos Kalesnikienės kvietimu. Susirinkę valdybos nariai, koordinatoriai, svečiai posėdžiavo netradicinėje aplinkoje – buvusioje raketų bazėje įrengtame bunkeryje, prieš posėdį apžiūrėję įrengtą parodą apie pokario kovas ir gyvenimą tuo laiku.
Paskutinės sovietų armijos raketos buvo išgabentos 1988 m. Žmonės laisvai įžengti į šią teritoriją galėjo tik po 1988 m. Šiuo metu vaizdingame miške esančioje raketinėje bazėje įsikūręs klubas „Miško broliai“ pristato partizanų kovų ir gyvenimo istoriją, organizuoja ekskursijas, edukacinius užsiėmimus, rengia stovyklas vaikams ir jaunimui. Ekskursiją surengė ir atvykusiems LPKTS bendruomenės nariams.
Posėdžio pradžioje LPKTS valdybos pirmininko pavaduotoja ir Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė kvietė pasižiūrėti metraštininko Kęstučio Zabielos sukurtą filmuką apie jų filialo įsikūrimą ir veiklą. Filmo pradžioje (ekrane) apie Ukmergės tremtinių klubo susikūrimą kalbėjo įkūrėjas Pranas Kanapeckas (jau miręs), mintimis dalijosi Zigmas Vašatkevičius ir kiti. Galėjome stebėti akimirkas iš renginių, susirinkimų, paminklų bei kryžių buvusiems tremtiniams ir partizanams įamžinimo momentus. Pirmininkė dėkojo savo komandai už aktyvią veiklą ir darbus kartu. (...)
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Nuotraukoje - posėdžio dalyviai su ukmergiškiais tremtiniais ir kapelijos muzikantai
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 35 (1537)
Palemono ir Neveronių įvykiai
Jonas Januševičius (gimęs 1905 m.) yra pasakojęs, kad iš Neveronių kaimo (Kauno r.) kilęs būsimasis partizanų vadas Jonas Mickevičius-Žvirblis dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime, įkūrė štabą Palemone. Buvo sumanus ir energingas, jau tada jis vadovavo savo bendražygiams. Vokiečiams nepripažinus mūsų nepriklausomybės, J. Mickevičius grįžo prie žemės, tačiau apie tą jo gyvenimo atkarpą žinojo visi. Po karo, bijodamas rusų keršto ir vengdamas mobilizacijos, jis slapstėsi Palemone, Šliumbos sodyboje. Daržinėje buvo išsikasęs duobę, ant kurios suvertė šiaudų kūlius. Naktimis iš savo slėptuvės išeidavo ir ieškodavo bendraminčių.
Sužinoję apie sunkią draugo padėtį ir siekdami padėti legalizuotis, draugai Miško plukdymo kontoroje gavo pažymą apie tai, kad Jonas Mickevičius yra miško kirtėjas, dirba Livintuose. Buvo gal liepos mėnesio pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Mickevičius apsidžiaugė draugų paslauga ir greitai iškeliavo į Livintus. 1944 m. pabaigoje čia subūrė gal dešimt jaunų vyrų partizanų būrį, iš darbo pasitraukė. Partizanauti jie grįžo į sau geriau pažįstamas vietas pakaunėje.
J. Januševičius tada nurodė pažinojęs ir kitus šio krašto partizanų vado Žvirblio partizanus: K. Grėbliauską-Vaidevutį, Petrą Krasauską, Klemensą Mikalauską, Juozą Mikalauską-Žaibą (buvusį Paberžės k. seniūną). Vaidevutis ir Mykolas Cvilikas-Genys 1947 m. gruodžio mėn. slapstėsi Zieniaus daržinėje, prie Samylų raisto. Kareiviai apsupo ir šukavo raistą. Vyrai išbėgo iš kluono ir traukėsi, tačiau buvo nušauti. Sakoma, kad juos išdavė.
1946 m. kovo mėn. LLA 5-oje DKA įkuriamas 6 batalionas. Jo veikimo teritorija – Kauno apskrities Pažaislio, Palemono, Jonavos, Karmėlavos, Aukštosios Panemunės ir Rumšiškių valsč. Partizanų būrio vadu tapus K. Gurskui-Riešutui, jis buvo jau sumažėjęs. Teko telkti naujus kovotojus. Žvirblis gydėsi. 1946 m. spalio mėn. Riešuto būryje buvo likę septyni partizanai. (...)
Stanislovas ABROMAVIČIUS
Nuotraukoje - prie paminklo (iš kairės): jaunieji skautai Aivaras Kavaliauskas ir Deimantė Andrulėnaitė, Vilius Kaminskas, Vytautas Markevičius, Rytas Kupčinskas
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 35 (1537)
Sibiro istorijos. Kaip mes ją vogėme
Mano vyras Vidas Butkus 1949 metų kovo 27 dieną buvo ištremtas į Sibirą kartu su mama ir dviem seserimis – Stefa ir Janina. Šeima gyveno Gardame, Šilutės apskrityje. Tėvas Antanas Butkus mirė dar karo pradžioje. Jis buvo dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, patekęs į japonų nelaisvę. Vėliau atsidūrė Amerikoje. Užsidirbęs pinigų, grįžo atgal į gimtąjį Gardamą. Miestelio centre pasistatė dviejų aukštų namą. Pirmame aukšte įsteigė parduotuvę. Vedė Izabelę Nausėdaitę iš Pypliškių kaimo. Jos tėvas Nausėda buvo kilęs iš Žakainių.
Trėmimo metu pagal dokumentus Vidui buvo 14 metų, o iš tikrųjų – 17, nes formaliai buvo „pajaunintas“ net trimis metais. Sesuo Stefa tuo metu buvo 21, o Janina – 19 metų. Šeima buvo nugabenta į Irkutsko srities Nižneudinsko rajono Maros kaimą. Prieš tai vietiniams gyventojams buvo pranešta, kad atveža banditus. Motina su vaikais buvo apgyvendinti vienoje iš kaimo trobų. Kaimo gyventojai su tremtiniais iš pradžių elgėsi atsargiai, bet didelio priešiškumo nerodė. Neilgai trukus suprato, kad lietuviai yra darbštūs, ramūs, geri žmonės, su kuriais galima bendrauti. Janina Butkutė buvo ypač linksma, nuotaikinga, organizuodavo lietuvių susibūrimus, į kuriuos ateidavo tremtiniai ir iš kitų kaimų. Vidas Butkus mokėjo grojo armonika, ir tai praskaidrindavo susirinkusiųjų nuotaiką.
Vidas dirbo labai gerai
Lietuviai tremtiniai dirbo taigoje, kirto medžius. Motina į darbą siunčiama nebuvo, ji tvarkėsi namuose. Apie darbo sąlygas – karštį, šaltį, puolančias „moškes“, sunkų fizinį darbą visi nuolat pasakodavo jau grįžę į Lietuvą. Vidui dar teko darbuotis ir kolūkio dirbtuvėse, kalvėje, kur sekėsi labai gerai, nes jaunuolis buvo gabus techniniams darbams, labai pareigingas. Vietiniams beliko tik stebėtis, kaip toks jaunas vaikinas gerai atlieka visus darbus.
Darbas iš tremtinių atimdavo visas jėgas, bet vakarais namuose laukdavo mama su paruošta vakariene, ir tai buvo šviesiausios Sibiro kasdienybės akimirkos. Atvykę į tremties vietą dar turėjo šiek tiek maisto, bet trūko duonos. Mama nutarė kepti duoną, sumaišytą su avižomis. Augino daržoves, bulves. Pradėjo auginti kiaules. Vietiniai gyventojai labai stebėjosi, kaip galima iššerti 2–3 kiaules, kai maisto trūksta patiems. O kai kiaulę paskerdė ir pakabino rūkyti mėsą, tai kaime ėmė kalbėti, kad lietuviai degina mėsą. Vietiniai sibiriečiai taip pat turėjo daržus, augino daržoves, bulves, sėjo javus. Kai paskersdavo kiaulę, tai švęsdavo visas kaimas ir greitai mėsą suvalgydavo. (...)
Aldona Butkienė
Nuotraukose - 1) Butkų šeima, 2) Aldona ir Vidas Butkai Ariogaloje
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 35 (1537)
Lietuviai Kazachstano lageriuose
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinės salėje pristatyta prof. Algio Vyšniūno knyga „Lietuviai ypatinguose Kazachstano lageriuose 1948–1955 m.“, išleista Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Prof. Algis Vyšniūnas – Lietuvos architektas, LAS narys nuo 1994 m., Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjas, tremtyje kentėjusių ir žuvusių lietuvių atminimo įamžinimo iniciatorius. Nuo 1990 metų organizuoja ekspedicijas į tremties ir kalinimo vietas: Karagandą, Balchašą, Džezkazganą, Magadaną, Jakutiją, Tadžikiją, Kirgiziją ir kt., dalyvavo ekspedicijose „Misija Sibiras“.
Tačiau toli gražu ne viskas žinoma apie lietuvių ir kitų tautybių žmonių tremtis Kazachstane, GULAG’ų istoriją, pasaulyje liūdnai pagarsėjusius sovietų mirties lagerius ir kalėjimus. Dar iki šiol ne visiems suprantamos ir skiriamos sąvokos „politinis kalinys“ ir „tremtinys“. Tik pastaraisiais dešimtmečiais plačiau pradėta tyrinėti tremties vietą – Kazachstaną.
Pirmoji pasiekusi žinia – 1990 m. unikali ekspedicija į Kazachstaną. Jos metu filmuota, sukurtas filmas „Karlagas – mirties žemė“. Ilgus metus slėpta, nežinoma, nematoma sugniuždytų likimų žmonių mirties stovykla iškyla filmuotuose kino kadruose ir šiurpą keliančiuose vaizduose. Tai režisieriaus V. Gruodžio pagal žurnalisto H. Paulausko ir operatoriaus R. Leipaus filmuotą medžiagą sukurtas filmas. Tokiais filmo kadrais ekrane prasidėjo neįprastas renginys.
2015 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija (LPKTB) buvo parengusi koncepciją, kurios sudėtinė dalis – leidybinis projektas „Lietuviai Karlage I. 1990 m. ekspedicija į Kazachstaną“ (Kazachstane) – Spaske, Džezkazgane (Kengyras), ir Balchaše.
Plačiajai Lietuvos visuomenei mažai žinoma ir 2004 m. Karagandos lietuvių bendruomenės pirmininko V. Tvarijono ir ambasadoriaus R. Visokavičiaus iniciatyva pastatyti paminklai Karagandos srityje (Kazachstane), Spaske, Džezkazgane (Kengyras) ir Balchaše. (...)
Dalia POŠKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 35 (1537)
