„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 3 (1457) 2022 m. sausio 21 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama iki kiekvieno mėnesio 24 dienos bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Laikraštis išeina 4 kartus per mėnesį.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,81 Eur,
    3 mėn. – 11,46 Eur,
    6 mėn. – 22,92 Eur,
Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS buveinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna

    Laisvės premijos laureatės, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesers Bernadetos MALIŠKAITĖS kalba, pasakyta Sausio 13-ąją

    Kai sužinojau, kad esame nominuoti premijai, prieš akis iškilo Juozo Zikaro Laisvės statula. Ne tiek ji, kiek aukštas jos pjedestalas su jame įamžintomis kovomis, vedusiomis Lietuvą į laisvę... Esu dėkinga Lietuvos Respublikos Seimui, kad skirdami Laisvės premiją „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbiams siunčiate žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę – reiškia ginti pagrindines žmogaus teises ir siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. Laisvės statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus „Kronika“ viešino.
    Stebuklas, kad, žinant KGB sekimo mastą, „Kronika“ ėjo septyniolika metų. Sunaikinti jos nepavyko ne dėl to, kad leidusieji ar bendradarbiavusieji būtų buvę išskirtinai drąsūs, bebaimiai, turintys ypatingų galių išlikti. Taip tikrai nebuvo. Už „Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, kurių kalinimo ir tremties metus sudėjus kartu, už kiekvieną išėjusį „Kronikos“ numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienerių metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka... Pasiaukojimas dėl kilnaus reikalo visada anksčiau ar vėliau yra vaisingas. Bet ar to būtų užtekę? Tikrai ne. Tuos metus jautėme ir juos išgyvenome kaip galioto ir dovyduko kovą, ir kiekvienas, prisidėjęs prie „Kronikos“ leidimo, galėtų konkrečiais faktais paliudyti apie Apvaizdos ranką, ypač juos globojusią pačiais sunkiausiais momentais.
    Šiandien visus Lietuvos žmones, ir ypač to laikmečio bendraminčius, noriu sveikinti su pergale – ištikimybė Dievui, Tėvynei, žmogui buvo ir lieka prasminga ir palaiminta.
    Pamenu, jau ūgtelėjusią tėvai mokė, jei reikėtų rinktis tiesą ar laisvę, rinkis tiesą: „Nepamiršk, kad per visus amžius dėl tiesos, tikėjimo, sąžinės laisvės žmonės sudėjo labai dideles aukas... mūsiškės – tik dar vienas lašas vandenyne. Prasilenksi su tiesa, pasiklysi,“ – sakydavo mama.
    „Kronikos“ stiprybė – faktai. O tiesos, panašiai kaip šviesos, po puodu nepavoši. Senolių išmintis sako, kad tiesoje glūdi laisvės galia, na o „melo kojos – trumpos ir molinės“. Žinoma, galima žmogų ir tautas pavergti iš išorės – surakinti grandinėmis ar pančiais, bet aukos jauseną, kuri mus daro bejėgiais, prisiimame patys – iš vidaus; jos neįsileisdamas žmogus, „ir gimęs grandinėse“, gali būti laisvas. Mat laisvė ir tiesa – dovana nuo Dievo... Krikščioniui tai – Jėzus Kristus, apie save liudijęs: „Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tiesa padarys jus laisvus.“
    (...)

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1457)

     

    Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Jonui Vileišiui – 150

    „Aš patsai ir mano amžiaus žmonės galime jaustis be galo laimingi, kad mums teko pragyventi tie ilgi pasikeitimo etapai, po kurių iš užmaršties, pavergtos ir niekinamos tautos išaugome sau žmonėmis su drąsia pretenzija reikštis šiame pasaulyje ir tarti lygiai su kitais savo žodį, kaip laisvi su laisvaisiais. Ir mes judinome žemę!“ – tokiais žodžiais J.Vileišis pats apibūdino savo gyvenimą.
    Sausio 3 dieną sukako 150 metų, kai gimė 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas Jonas Vileišis. Prieš pristatant Joną Vileišį, būtina paminėti Vilniuje, T. Kosciuškos gatvės skvere, paminklą, skirtą broliams Jonui, Petrui ir Antanui Vileišiams, tautinio atgimimo žadintojams, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjams. Skulptūros – trijų prie stalo sėdinčių brolių figūros (skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius, projekto autorius R. Midvikis), idėja yra simbolinė, tačiau visiems suprantama, atspindinti jų tarpusavio ryšį ir santykius su visuomene. Paminklo atidengime dalyvavo Jono Vileišio duktė Rita Vileišytė-Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa.
    Broliai Petras, Antanas ir Jonas lietuvybę žadinti pradėjo XIX a. antroje pusėje. Gimę gausioje Pasvalio ūkininkų Vincento ir Agotos šeimoje, iš 10 vaikų išsiskyrė drąsa ir išmintimi. Nuo mažų dienų siekę mokslo, išsilavinimą įgiję Peterburgo ir Maskvos universitetuose broliai sau kėlė tikslą dirbti Lietuvai: žadinti lietuvybę, atkurti laisvą žodį, atgauti spaudą, sugrąžinti į bažnyčias lietuviškus pamokslus ir giedojimus, sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
    Jonas Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Medinių kaime (dabar Pasvalio r.). Jis buvo jauniausias, vienuoliktasis, šeimos vaikas. J. Vileišis pradžios mokslus „krimto“ pas daraktorių, vėliau mokėsi savarankiškai. 1884 metais įstojo į Šiaulių gimnaziją. Nuo 1891 m. studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, Fizikos ir matematikos fakultete, o nuo 1894 m. pasirinko teisės studijas. Teisės studijų pasirinkimą paskatino tame pačiame mieste gyvenantis brolis inžinierius Petras. Jonas dalyvavo Petrapilio lietuvių studentų draugijos veikloje ir 1895–1897 m. jai vadovavo. Nuo 1895 m. rašė straipsnius į „Varpą“, talkino lietuviškų spaudinių leidyboje Mažojoje Lietuvoje finansavusiam broliui.

    Veikla Lietuvoje

    Baigęs studijas 1898 m. Jonas Vileišis grįžo į Lietuvą. apsigyvenęs Vilniuje, pradėjo dirbti iškilaus visuomenės atstovo advokato Tado Vrublevskio padėjėju. Tuo laiku lietuvių tautinis judėjimas apėmė vis platesnius visuomenės sluoksnius. Kartu su broliais Petru ir Antanu, kunigu Juozapu Ambraziejumi, Donatu Malinausku ir kitais vietos inteligentais įsteigė draugiją „Dvylika Vilniaus apaštalų“, puoselėjusią lietuviškas tradicijas, gynusią lietuvių teises skaityti bei melstis gimtąja kalba. (...)

    Parengė Gintautas TAMULAITIS
    Nuotraukoje - Jonui Vileišiui paminklas Laisvės alėjoje, Kaune

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1457)

     

    Sudėtingi gyvenimai, sunkūs pokario likimai

    Šis straipsnis gimė neatsitiktinai: gruodžio 22 d. Žaliosios rinktinės partizanų vadui Izidoriui Pucevičiui-Radvilai sukako 120 metų, kai jis gimė Naujasodyje, Šeduvos valsčiuje. Vienmetis su Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Lietuvos karininku, taip pat pasilikusiu Lietuvoje ir sulaukusiu panašaus likimo. Radvila žuvo 1945 m., Kazimieraitis – 1946 m., abiejų šeimos buvo persekiojamos. Apie savo tėvą liudija dukterys, kaunietė Aldona Gudaitienė ir vilnietė Gražina Palionienė, kurioms visam gyvenimui įstrigo paskutinis planuotas, taip ir neįvykęs, susitikimas: atėjusios su mama į susitikimo vietą, ūkininko sodybą, išgirdo šūvius, kurie iš pasalų pakirto jauno karininko gyvybę – tais žūties metais Izidoriui Pucevičiui dar tik turėjo sueiti 44-eri.

    Pašaukimas būti kariu

    Kodėl tiek mažai karininkų pasiliko okupuotoje Lietuvoje? Aloyzo Barono autobiografiniame romane „Lieptai ir bedugnės“ teko skaityti, kad tie, kurie labiausiai agitavo priešintis artėjančiai sovietų priespaudai, kone patys pirmieji suskubo trauktis iš Lietuvos. Gražūs lozunginiai žodžiai taip ir netapo darbais. Dukra Aldona, gyvenanti Kaune, prisimena, kad ir jos tėvai sulaukė pasiūlymo krautis daiktus ir išvykti. Tada šeimos galva pasakęs: „Kai tėvynė pavojuje, aš jos nepaliksiu!“ Tai buvo nuosprendis tiek sau pačiam, tiek savo šeimai, – karininkas, be abejonės, suprato, kad jėgos nėra lygios, bet kartu tai buvo savo pašaukimo įgyvendinimas.
    Būti kariu Izidorius Pucevičius siekė labai atkakliai: jau turėdamas mokytojo tarnybą, sugalvojo studijuoti karybos mokslus, kuriuos sėkmingai baigė gaudamas leitenanto laipsnį. Karininko karjeros anaiptol nepavadintum idealia: 1934 m. prisidėjo prie voldemarininkų organizuoto perversmo, kuriam laikui buvo nušalintas nuo tarnybos. Paskui vėl sugrąžintas, tad jau dalyvavo 1939 m. žygyje į Vilnių, pelnė kapitono laipsnį ir galėjo kartu su šeima apsigyventi Vilniuje. Maištingas šio karininko būdas pasireiškė ir vokietmečiu: liudijama, kad kurį laiką eidamas Šeduvos karinio komendanto pareigas kartu su prelatu Mykolu Karosu (šiam kunigui 2018 m. buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas) bandė gelbėti žydų šeimas, o pradėjęs burti partizanus į jų gretas atsisakė priimti žydšaudžius. Beje, tokią partizanų vadų laikyseną yra paliudijęs ir Jonas Laucė, savo slapstymosi patirtis aprašęs romane „Negandų metai“. Karo metais būsimasis partizanų vadas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą rinktinę. (...)

    Aurelija MYKOLAITYTĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1457)

     

    Baltai pražydusi nekaltybės lelija

    1970 m. gegužės 24 d. Dzūkiją apskriejo žinia, kad, gindama savo garbę, žuvo dvidešimtmetė Danutė Burbaitė, kilusi iš Lazdijų rajono, Burbų kaimo.
    Danutės tėvai: Vladas ir Ona (Bacanskaitė) buvo dori žmonės. Jų namuose ilgą laiką rinkdavosi kaimynai giedoti „mojavų“, jaunimas organizuodavo pasilinksminimus. Tradiciniame kultūros židinyje, Vlado Burbos namuose, buvo įkurta ir pradinė mokykla, kurią, sulaukusi 6 metų amžiaus, lankė ir Danutė.
    Danutė gimė 1950 m. liepos 12 d. Ji turėjo du brolius ir tris seseris. Septynerių motina ją parengė Pirmajai Komunijai. Nuo to laiko Danutė pamilo Dievą, dažnai lankė Kapčiamiesčio parapijos bažnyčią, namuose kasdien, kaip visi šeimos nariai, meldėsi. Šventadieniais dalyvaudavo šv. Mišiose.
    Burbų šeima kaimynams buvo sugyvenimo ir religinio auklėjimo pavyzdys. Spalio mėn. būdavo bendrai kalbamas rožinis, Advento laikotarpiu – giedamos valandos. Tėvas mėgdavo vaikams pasakoti ką nors iš Šventosios Istorijos, paskaityti religinio turinio knygų.
    Tokioje aplinkoje augdama, Danutė anksti išmoko atskirti tikrąsias vertybes, branginti dorus ir taurius papročius.
    Danutė lankėsi jaunimo pasilinksminimuose, bet jos rimta, tauri laikysena žadindavo kitų pagarbą. Danutė, kaip ir dauguma jos amžiaus mergaičių, svajojo sukurti šeimą, buvo susižadėjusi su rimtu jaunuoliu, kolūkio agronomu Vytautu Stravinsku.
    Vidurinėje mokykloje Danutė mokėsi vidutiniškai, buvo gera, drausminga, mandagi mergaitė. Baigusi Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, Danutė įstojo į Kauno žemės ūkio technikumą. Mokydamasi Kaune, gyveno bendrabutyje. Kambario draugės Danutę pamilo už jos gerumą, jautrumą, giedrią nuotaiką. Kiekvienai ji rasdavo paguodžiantį ir padrąsinantį žodį. Mielai dalydavosi paskutiniu kąsniu.
    Gera Danutė buvo ir tėvams: klusni, darbšti, paslaugi. Mėgo darbą, tvarką, paprastumą, kuklumą. Niekad neįkyrėdavo tėvams, prašydama geresnio drabužio ar panašiai.
    1970 m. gegužės 23 d., šeštadienį, Danutė kartu su drauge Emilija Subačiūte iš gimtojo kaimo išvyko autobusu į tėviškę. Išlipusios netoli vieškelio, einančio iš Veisiejų į Kapčiamiestį, pasiprašė sunkvežimio vairuotoją jas pavežti iki Semaškų – arčiau namų. Be vairuotojo, kabinoje buvo dar vienas jaunas vyras. Merginos sulipo į sunkvežimio kėbulą, ir mašina nuvažiavo. Kai joms reikėjo išlipti, sunkvežimis nesustojo, bet važiavo šunkeliu vis giliau į mišką. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukoje iš Andriaus Ulecko archyvo - Danutė Burbaitė

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1457)