„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 14 (1372) 2020 m. balandžio 10 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Mielieji „Tremtinio“ savaitraščio skaitytojai

    labai džiaugiamės ir esame dėkingi, kad prenumeruojate ir palaikote savo savaitraščio leidybą. Be jūsų, prenumeratorių, leidyba sustotų ir jūs negautumėte aktualių žinių, skirtų būtent jums, bei palaikymo žodžio šiuo sunkiu karantino metu.
    Būkime visi sveiki, laikykimės valdžios nurodymų, ir daugiau skaitykime būdami karantine!

    Jūsų „Tremtinio“ redakcija

     

    Išgyvenę tremtį, išgyvensime ir koronavirusą

    Per pastarąsias kelias savaites mums, buvusiems tremtiniams, politiniams kaliniams ir partizanams, turbūt ne kartą kilo klausimas: kada buvo sunkiau, ar tada kai mus, atskirtus nuo savo artimųjų, palikus savo namus ir tėvynę, grūdo į vagonus ir vežė tremtin, ar dabar, kai privalome gyventi klastingos pandemijos sąlygomis, bet laisvi, sotūs ir savo namuose su savo šeimomis. Manau išgyvensime ir šitą „koronę“, nors, neduok Dieve, galbūt ir su netektimis bei ekonominėmis problemomis.
    Nuo šio COVID-19 viruso kenčia jau visas pasaulis, ne išimtis ir mūsų šalis. Užfiksuota daug sergančių, yra ir mirusių, trūksta apsauginių kaukių, trūksta tyrimams reagentų, tyrimai pradėti pavėluotai, serga daug medikų. Lietuvoje net ir jauniausi buvę tremtiniai, kurie turi nukentėjusiojo nuo sovietinės okupacijos statusą, yra vyresni nei 60 metų. Vadinasi, mes visi esame padidintos rizikos grupėje, todėl mūsų sveikata šiuo laikmečiu priklauso tik nuo mūsų geranoriškos saviizoliacijos.
    Bendraujant telefonu su daugeliu LPKTS valdybos narių bei filialo pirmininkų, malonu girdėti, kad visi nuo pirmųjų karantino paskelbimo dienų nedvejodami, drausmingai laikosi senjorams rekomenduoto namų režimo. Vilniečiai, šiauliečiai, klaipėdiečiai bei kėdainiečiai išvyko į kolektyvinius sodus ruoštis pavasario darbams, palangiškiai ir anykštėnai tvarkosi namuose, nes pas juos oras ir taip grynas, Šilalės ir Ukmergės filialų žmonėms tenka dirbti ir nedėkingose ligoninių sąlygose, o kauniečiai nenuilstamai rūšiuoja ir tvarko susikaupusią dokumentaciją, žinoma savo namuose. Drąsiausi panevėžiečiai net ir susirinkimą sugebėjo suorganizuoti, nors tai nėra visai saugu. Su kai kuriais nepavyko susisiekti, o šakiečių karantinavimosi vieta nebuvo tiksliai „nustatyta“.
    Įvedus Lietuvoje karantiną, susijaukė ir LPKTS darbai. Teko atidėti kovo 21 dieną turėjusį vykti LPKTS XXVII ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą, todėl liko neišspręsti kai kurie svarbūs klausimai. Esant tokiai situacijai, LPKTS pirmininko pareigas ir toliau eina dr. Gvidas Rutkauskas.
    Dar viena mums, o ypač mūsų chorams, nemaloni žinia – atidedama ir gegužės 31 dieną Anykščiuose turėjusi vykti dainų šventė „Leiskit į Tėvynę“. Nuoširdus Anykščių savivaldybės noras padėti Lietuvos buvusių tremtinių chorams buvo džiaugsmingai sutiktas visų mūsų narių, tačiau akivaizdu, kad tokiu laikotarpiu šimtus žmonių sutelkti vienoje aikštėje būtų labai pavojinga ir neatsakinga. Tikimės, kad dainų šventė įvyks 2021 metais, ir būtent Anykščiuose.
    LPKTS valdyba ir taryba karantino laikotarpiu į posėdžius nesirinks ir komunikuos tik nuotoliniu būdu. Kovo 7 dieną LPKTS valdybos posėdyje buvo patenkintas tuometinės valdybos pirmininkės Rasos Duobaitės-Bumbulienės prašymas atleisti ją nuo kovo 23 dienos iš užimamų pareigų. Kitas valdybos pirmininkas bus išrinktas jau naujos valdybos, manoma, kad tuojau pat po suvažiavimo vasaros viduryje. Be abejo, laikinai LPKTS valdybos pirmininko pareigas, senajai valdybai nuotoliniu būdu pritarus, galėtų eiti pavaduotoja Ona Tamošaitienė arba pavaduotojas Edvardas Strončikas, tačiau nėra tokios neatidėliotinos būtinybės trumpam laikotarpiui šią procedūrą įgyvendinti.
    LPKTS tarybos pirmininkės pareigas toliau, iki kol bus naujos tarybos posėdyje po atidėto suvažiavimo išrinktas naujas tarybos pirmininkas, eina Vincė Vaidevutė Margevičienė. Nuo balandžio 1 dienos Ona Tamošaitienė nebe atsakingoji sekretorė, kurios prašymą dar kovo mėnesį pasirašė tuometinė LPKTS valdybos pirmininkė.
    Šiuo metu nemažindami darbo krūvio apimčių nuotoliniu būdu dirba tik etatiniai LPKTS darbuotojai – „Tremtinio“ redakcija ir buhalterė. Visus iki suvažiavimo iškilusius klausimus sprendžia LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas (tel. +370 614 29 500), el. paštas gvidas.raudondvaris@gmail.com.
    Būkime visi sveiki, geros nuotaikos, kad pasibaigus karantinui, šiek tiek pailsėję, galėtume griebtis naujų darbų LPKTS labui.

    Dr. Gvidas RUTKAUSKAS

     

    Kryžiaus papėdėje

    Visi mes turėjome daug planų dabarčiai ir ateičiai, ir staiga koronavirusas mus visus sustabdė. Visai panašiai nutiko 1941 metų birželio 16-osios ankstų rytą, kai į daugelio lietuvių duris pasibeldė čekistai ir liepė ruoštis kelionei į Sibirą. Ir vienu, ir antru atveju mes atsiduriame kančios akivaizdoje, ir natūraliai iškyla klausimas: kodėl turiu kentėti? Ir kokia kančios prasmė?
    Greitai švęsime šv. Velykas – minėsime Kristaus kančią ir prisikėlimą. Švęsime, kaip niekada anksčiau: ne bažnyčiose, ne dalyvaudami iškilmingose procesijose, bet įkalinti savo kambarėliuose ir tik interneto pagalba jungdamiesi su tikinčiųjų bendruomene.
    Prieš šv. Velykas Bažnyčia kviečia apmąstyti Kristaus kryžiaus slėpinį, kuris vienintelis gali duoti patenkinamą atsakymą atsidūrus kančios akivaizdoje. Kai Kristaus kryžiaus akivaizdoje klausiame, kodėl aš kenčiu, Nukryžiuotasis neaiškina kančios slėpinio, tik sako: „Sek paskui mane!“ Sek, nešdamas savo kryžių ir jį jungdamas prie Kristaus kryžiaus. Tokiu būdu mes tampame Jėzaus pagalbininkais, gelbstint pasaulį, o tuo pačiu ir save, iš blogio.
    „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Kančia į žmonių tarpą atėjo drauge su nuodėme, su blogiu, ir reikėjo Dievo Sūnaus aukos ant kryžiaus, kad būtų sunaikintas kančios šaltinis – nuodėmė, o mirtis vestų į prisikėlimą.
    Labai kviečiu visus sąmoningus tikinčiuosius šį nelengvą Lietuvai koronoviruso pandemijos laiką išgyventi Kristaus kryžiaus šviesoje. Nedejuokime, kad yra sunku dėl būtinų suvaržymų, neužsidarykime egoizmo kiaute, bet būkime solidarūs ir kur tik galime vieni kitiems padėkime, pabūkime gailestingais samariečiais, kad dabarties kryžius būtų lengvesnis, ypač tiems, kurie labiausiai bus jo paliesti. Melskimės vieni už kitus, kad perėję šį išbandymą, taptume labiau solidarūs ir labiau vieni kitus gerbiantys bei mylintys.
    Kristaus kryžius kviečia kiekvieną iš mūsų į atsivertimą. Koronaviruso kryžius bus taip pat išganingas, jei tapsime imlesni gėriui ir drąsiau šalinsime iš savo gyvenimo bet kokias blogio apraiškas.
    Telaimina Viešpats mūsų pasiruošimą šv. Velykoms ir teapdovanoja kantrybe ir krikščioniška ištverme dabarties sunkumuose.

    Kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS

     

     

    Per koronę į Prisikėlimą

    Tokie sumišę metų laikai buvo šiemetę žiemą. Dalis jos atrodė panašesnė į rudenį, dalis – į pavasarį. Laukėme jo, tokio įprasto ir kaskart stulbinančio svaigia žaluma ir žiedais, išsipilančiais tarsi iš nieko, o žmogiškąją egzistenciją praturtinančio prasmingomis šventėmis – Švč. Mergelės Marijos apreiškimo, Verbų sekmadienio, Jėzaus Prisikėlimo, Atvelykio... Laukėme, matydami, jog dalį pasaulio purto nesuvokiama jėga, pasivadinusi viruso vardu, bet vis dar neregėdami, jog ta grėsmė artėja ir pas mus.
    Lietuvių kalboje žodžiai „matyti“ ir „regėti“ nėra tapatūs. Matyti – tai kažką aprėpti akimis, žvilgsniu, patirti per regą, o veiksmažodis regėti turi suvokimo reikšmę. Regėti – tai suvokti žiūrint. Tai tarsi gilesnis žvilgsnis, einantis iš širdies ar iš sukaupto proto. Regėtojais, ne matytojais, vadiname įžvelgiančius ateitį ar patyrusius apsireiškimų.
    Mes nesam tokie. Nesam regėtojai. Mums net įžvalgos stigo, kad globaliame pasaulyje ne tik žmogui atsiveria didesnės galimybės iš taško A pasiekti tašką B, ne tik verslams ir paslaugoms, bet ir nelaimėms, ligoms, epidemijoms... Kad visos lazdos turi du galus. Kad kitaip nebūna.
    Tačiau pavasaris eina savo žingsniu. Ir gavėnia eina savo žingsniu. Ir Velykos tolygiai artėja, žadindamos Prisikėlimo Viltį. Priskėlimas ir Viltis šį pavasarį bus patys aktualiausi. Ir dar Tikėjimas. Viltis ir Tikėjimas Priskėlimu. Tikėjimas Prisikėlusiojo dovana mums – kad ir mes pakilsime iš šio pavasario džiaugsmus temdančios negandos. Nes mes tikrai pakilsime. Nes taip yra pažadėta. Nes tik Tikėjimas įgalina mus daryti didžius darbus, pakelti tai, kas nepakeliama, ištverti tai, kas, regis, yra neištveriama. Nes iš tikinčiojo „plūs gyvojo vandens srovės“ (plg. Jn 7, 38) ir jis darys darbus, didesnius už tuos, kuriuos aprašė apaštalai (plg. Jn 14, 12). (...)

    Dr. Laima ARNATKEVIČIŪTĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 14 (1372)

     

    „Bangų mūšos“ nublokšti

    Reokupavę Lietuvą 1944 metais, sovietiniai okupantai ir vietiniai jų talkininkai kraujuojančioje Lietuvos žemėje tęsė genocidą. Aktyviausius žmones įkalindavo ir siųsdavo į koncentracijos stovyklas, o jų šeimų narius gyvuliniuose vagonuose deportuodavo į tolimus SSRS rajonus. Siekiant išlaikyti paslaptyje pasirengimą trėmimams ir išvengti gyventojų panikos bei slapstymosi, masinės deportacijos buvo užšifruojamos nekaltais pavadinimais. Šiomis dienomis prisimename prieš 71 metus įvykdytą didžiąją 1949 metų deportaciją, pavadintą nekaltu „Priboj“ („Bangų mūša“) vardu.

    Planai viršyti

    Tuo pat metu trėmimai buvo organizuoti Latvijoje ir Estijoje. Iš Lietuvos planuota ištremti 8500 šeimų (25 500 žmonių). Planai buvo viršyti. 13 785 MVD ir MGB darbuotojai, kareiviai ir karininkai, 7166 stribai ir 9500 sovietinių bei partinių aktyvistų, sudarę trėmimų vykdymo grupes, iki kovo 31 dienos į gyvulinius vagonus sugrūdo ir išsiuntė į Sibirą 8765 šeimas (28 981 žmogų – 8357 vaikus, 11 514 moterų, 9083 vyrus). Tokią statistiką pateikia sovietų pulkininkas Jefremovas pranešime SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojui gen. ltn. Vasilijui Riasnojui. Adolfas Damušis ir K. K. Girnius nurodo didesnius skaičius, bet dokumentai, kuriais jie naudojosi, netyrinėti.
    Deportacijai vadovavo du generolai leitenantai: SSRS MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojas Jakovas Jedunovas (1896‒1985) ir Nikolajus Gorlinskis (1907–1967).
    Operaciją planuota įvykdyti per dvi dienas, tačiau užtruko. Pirmieji ešelonai su tremtiniais išvyko kovo 27-osios rytą, paskutinieji – kovo 30-osios vakare. Gen. mjr. J. Bartašiūnas pranešime (1949-04-11) apie tremtinių priėmimą ir išsiuntimą savo viršininkui SSRS vidaus reikalų ministrui gen. plk. Sergejui Kruglovui, aiškindamas priežastis, dėl kurių užtruko operacija, pažymėjo: „Planuojant operaciją, matyt, nebuvo atsižvelgta į tai, kad kovo 25 diena yra didelė katalikų šventė (Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai diena) ir kai kurie objektai išvažiavo į bažnyčias ir jų nerasta“.
    Ši tremtis oficialiai buvo nukreipta prieš išaiškintų arba žuvusių partizanų, besislapstančiųjų ir nuteistųjų šeimas bei pasipriešinimo rėmėjus. Lietuviai buvo deportuoti į tolimus atšiauraus klimato Sovietų sąjungos regionus − Krasnojarsko kraštą ir Irkutsko sritį.

    Dar viena papildoma banga

    Lietuvos gyventojai jau buvo matę ne vieną masinį žmonių trėmimą, todėl įkalintų ar ištremtų žmonių giminaičiai nenakvodavo namuose, slapstydavosi patys ir mėgindavo slėpti savo vaikus. Deportacijos išvengė 13 777 žmonės.
    Balandžio 10–20 dienomis buvo organizuotos trėmimo išvengusių žmonių gaudynės, Šiaulių stotyje suformuoti dar du ešelonai su tremiamais žmonėmis. Pavyko sumedžioti „tik“ 2927 žmones (iš jų 680 vaikų). Juos V. Riasnojus vertino kaip „ypač pavojingą kontingentą, kuriam vagonai turi būti įrengti kaip kaliniams“.
    (...)

    Irena TUMAVIČIŪTĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 14 (1372)
    Nuotraukoje i
    š vaikaitės archyvo - seniausias 1949 metais ištremtas lietuvis – Povilas Čeponis, gimęs 1861 metais, iškeliavo Amžinybėn pirmaisiais tremties mėnesiais, todėl ir jo nuotraukų iš tremties neišliko. Šią, vienintelę nuotrauką šeima išsaugojo Sibiro tremtyje – Povilas Čeponis, Barbora Čeponienė, duktė Danutė. 20 amžiaus trečiasis dešimtmetis.
    Kartu buvo ištremtas žentas Leonas Tumavičius, 1941 metais sukilėlis, vaikaičiai Leokadija – 6 metų, vaikaitis Paulius – dvejų metų. Ūkininkas Povilas Čeponis kelias kadencijas buvo Papilės valsčiaus tarybos narys, mecenatas. 1927 metais padovanojo bažnyčiai varpą. Papilės parapija pagerbė mecenatą, varpą pavadindama Povilo vardu. Šio varpo gaudesys iki šių dienų žadina apmirusią lietuvio dvasios laisvę, o ainiams primena pareigą nesavanaudiškai tarnauti Tėvynei