„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 9 (1415) 2021 m. kovo 5 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Mama manęs nepažino...

    Politinės kalinės ir tremtinės Salomėjos Šukytės-Remeikienės gyvenimas prabėgo ten, kur ji gimė ir užaugo – Beinoravos kaime (Radviliškio r., Sidabravo sen.). Kartu su vyru Vladu užaugino penkis puikius vaikus, dirbo mokykloje. Aplinkiniai pažinojo ją, kaip romaus ir giedro būdo bei geros širdies kaimynę. Ir tik nedaugelis žinojo, kad buvo šios moters gyvenime laikas, tarsi iš knygos išplėštas puslapis, kai ji atsidūrė vergovėje, iš kurios ištrūkti nebuvo jokios vilties. Kaip ir kitiems jos likimo broliams ir sesėms, išgyventi padėjo malda ir tikėjimas. Prieš kelerius metus S. Šukytė-Remeikienė mirė. Išliko vaikaitės užrašytas ir iki šiol niekur dar nepublikuotas autentiškas močiutės pasakojimas apie jos nueitą kančių kelią, kurį ir pateikiame „Tremtinio“ skaitytojams.

    Prasidėjo neramumai

    1940 m. Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Visas šalies politinis, kultūrinis, ekonominis gyvenimas pasikeitė iš esmės. Politiniame gyvenime imta suvedinėti sąskaitas. Lietuvos komunistai, išėję iš kalėjimų, ir pogrindyje iki tol lindėję Sovietų sąjungos agentai talkino okupantams. Prasidėjo areštai, suėmimai, trėmimai į Sibirą.
    Raudonasis maras užplūdo ne tik miestus, bet ir kaimus. Beinoravoje knibždėte knibždėjo sovietų kareivių. Jie įkūrė savo štabą mūsų namuose, užėmė pusę namo. Prasidėjus karui ir artėjant vokiečiams, rusai pabėgo. Radome savo troboje baisią netvarką: drabužiai išmėtyti ant grindų, kai kurie mūsų šeimos brangūs daiktai dingę...
    Vyko karas, bet savo kaime mes jo nejautėme. Nežlegsėjo tankai, tik retkarčiais koks vokietis pravažiuodavo savo motociklu ar tolumoje nugriaudėdavo sprogimas.
    Kelerius metus gyvenome baimėje ir nerime. Karštai troškome, kad Lietuva vėl būtų laisva, kad nemindžiotų mūsų žemės jokie atėjūnai, bet jie vėl sugrįžo – sovietiniai okupantai. Į mūsų kaimą vėl prigužėjo rusų kareivių. Atsimenu, vienas karininkas aiškino kareiviams, kad nušovus partizaną reikia guldyti jį aikštėje ant grindinio, kad visi matytų, koks laukia likimas to, kuris išėjo į mišką. Daug jaunų vyrų ėjo į mišką, mes, moterys, likome namuose ir teikėme jiems pagalbą.
    Mano brolis buvo partizanas, apylinkės seniūno Česlovo Dirkės pavaduotojas. Būdamas miške jis buvo sužeistas, tačiau nepasakojo, kas jį sužeidė, kas sužeistą slaugė ir gydė. Pablogėjus sveikatai grįžo į namus. Po mūsų namu buvo rūsys, jame ir slėpdavosi brolis bei dar keletas partizanų. Pabuvęs kurį laiką namuose, brolis vėl išeidavo į mišką. (...)

    Salomėjos ŠUKYTĖS-REMEIKIENĖS prisiminimus užrašė Vilma VAIČEKAUSKAITĖ
    Nuotraukoje - 
    Salomėja Šukytė-Remeikienė su anyta Sibire. 1956 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 9 (1415)

     

    Broliai Mažyliai, puoselėjantys krašto istoriją


    Šis pasakojimas apie brolius Bronislovą ir Viktorą Mažylius, puoselėjančius Paįstrio krašto istorinę atmintį, niekada neatsisakančius padėti kaimynams, visuomet būnančius ten, kur reikia jų išminties ir darbų.
    Bronislovas buvo vyriausias sūnus iš keturių broliukų ir sesutės. Broliukas Albinas, sesutė Liuda mirė vaikystėje. Augo trys – Bronislovas, Viktoras ir Algimantas. Tėtis mirė kai Algimantui tebuvo virš dvejų, Viktorui – pora metų daugiau. Nuo aštuonerių Broniukas liko didžiąja motinos Grasildos Mažylienės atrama. Laikas ėjo, augo sūnūs. Labai darbštūs, žingeidūs, sumanūs.
    Jaunėlis brolis Algimantas (g. 1947 m.), Broniui (g. 1941 m.) sugrįžus iš kariuomenės, tuojau buvo pašauktas tarnauti. Išvažiavo lapkričio mėn., su pirmuoju sniegu prieš Naujuosius grįžo cinkuotame karste. Motinai liko tik du taip nelengvai pokaryje auginti sūnūs. Beje, tuo metu Viktoras (g 1945 m.) buvo Sibire, Krasnojarsko srityje, ir iš kariuomenės išleidus laidoti brolį, grįžo jau po laidotuvių. Jam vėl reikėjo važiuoti iš namų, palikti motiną, aklą senelę ir vienintelį brolį.
    Viktoras Mažylis moka medį, metalą tekinti, dailiai apdirbti medieną, sumeistrauti baldą, stogastulpį, kryžių. V. Mažylis yra padaręs Baltijos kelio kryžiaus, kuršėniškių pastatyto 1989 m. rugpjūčio 23 d., kopiją, nes senasis baigė sunykti. Yra atstatęs ir atnaujinęs ne vieną anksčiau stovėjusį paminklą. Jis su broliu Bronislovu ir dabar kasmet kokią dekoratyvią medinę koplytėlę sukuria. Bronislovas išdrožinėja, Viktoras ištekina, išpjausto, stogelį padaro. Jų istorinei atminčiai tarnaujančiais, akiai ir širdžiai mielais, kūriniais išpuošta didžioji dalis Paįstrio krašto. Visą tai jie daro savo iniciatyva, savo lėšomis, aplinkiniai pagelbsti kitais darbais. (...)

    Ona STRIŠKIENĖ
    Autorės n
    uotraukoje - Parodą apie politinį kalinį, žurnalistą Joną Verbicką pristato Bronislovas Mažylis
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 9 (1415)

     

    Šauksmas iš Lietuvos miškų

    2021-ieji – Juozo Lukšos-Daumanto metai. Juos LPKTS minės projektu „Lietuvai ir lietuviams“, kuriam paramą skyrė Lietuvių fondas (JAV). Su vieno iškiliausių kovotojo už Lietuvos laisvę vardu susiję įvykiai ir bylojantys dokumentai. O kiek dar neatrasta ir mažai žinoma, kokį pėdsaką pasaulinėje kankinių ir kovotojų už laisvę istorijoje palikta. Vienu svarbiausių reikia laikyti dokumentą – Lietuvos partizanų laišką Romos Popiežiui. Tai „Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane. 1947 m. rugsėjis“. Šis dokumentas Vakarus pasiekė tik 1948  metų kovo mėn.
    Tai buvo vienas pirmųjų dokumentų – kankinių laiškas ir testamentas, pasiekęs Europą. Šiandien sunku įsivaizduoti, koks tai buvo kelias, pažymėtas žūtimis, netektimis. Laiško kelio į Europą priešistorė susieta su J. Lukšos vardu – 1947 m., kai buvo įkurta Kauno apylinkėse veikusi Tauro apygardos Birutės rinktinė. J. Lukša su bendražygiu Jurgiu Krikščiūnu (gegužės mėn.) sėkmingai kirto Lenkijos sieną, buvo atkurti nutrūkę ryšiai su Vakarais. Gruodžio mėnesį per „geležinę uždangą“ vėl prasiveržė į Vakarus. Kartu su Kazimieru Pypliu pasiekė Švediją, vėliau – Prancūziją. Laiškas saugiai buvo įteiktas tuometiniam Šv. Tėvo tautiniam delegatui prelatui Feliksui Kapočiui, kuris nuvykęs į Romą asmeniškai perdavė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.
    Laiške aprašyta tuometinė lietuvių tautos padėtis, prašoma pagalbos ir paramos. Tikinčiųjų laiško pabaigoje eilutės: „Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventenybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų“.
    Laiškas – kupinas tikėjimo ir vilties, kad apie padėtį kovojančioje Lietuvoje išgirs pasaulis, kad pasieks laisvąją Europą, kurioje menkai buvo žinoma, kas vyksta. Pirmasis laiško skelbėjas buvo rašytojas Edgaras Šaperis, tuo metu gyvenęs Šveicarijoje. Savo kalbose, rašiniuose apie Baltijos šalis jis cituodavo laiško eilutes. (...)

    Dalia POŠKIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 9 (1415)