„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 39 (1349) 2019 m. spalio 18 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Buvo aptarti svarbūs klausimai


    Spalio 12 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje vyko LPKTS valdybos ir tarybos posėdžiai, kuriuose buvo aptarti nuveikti darbai, patvirtinta nauja savaitraščio „Tremtinys“ vadovė, išklausyta žinios iš filialų bei pasidalyta informacija apie vyksiančius artimiausius renginius.
    Valdybos posėdis prasidėjo nuo svarbiausių klausimų. LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas priminė praėjusio posėdžio nutarimus apie biudžeto taupymą, buvo pateikta Finansų komiteto informacija – analizė. Pirmininkas ragino ieškoti būdų racionaliai panaudoti turimas lėšas, kad jos neštų pajamas.
    G.Rutkauskas informavo, kokiais klausimais kreipiasi žmonės, aktualiausias – dėl nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos indeksavimo. Ypač dėl to sunerimusi panevėžietė Marija Rimkienė. „Šiuo klausimu LPKT sąjunga rūpinasi jau seniai ir nuolat. Dėl nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos buvo priimtos rezoliucijos dar pavasarį vykusiame LPKTS 26-ame suvažiavime ir vasaros sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ ir kreiptasi į visus aukščiausius šalies vadovus bei instancijas. Gal žmonės, nedalyvaujantys sąjungos veikloje, to ir nežino, ir galvoja, kad nieko nedaroma, tačiau mes nenuleidžiame rankų“, – sakė G. Rutkauskas.
    Kur dar būtų galima ir tikslinga kreiptis dėl pensijų indeksavimo, savo nuomones išsakė LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, LPKTS valdybos pirmininko pavaduotojas Edvardas Strončikas, Gediminas Uogintas ir kiti. (...)

    „Tremtinio“ inf.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1349)

     

    Netikėti žurnalisto iš Prancūzijos vizitai

    Kaip ir buvo iš anksto numatęs, liepos 12–13 dienomis Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje apsilankė trečio pagal dydį Prancūzijos laikraščio „Le Monde“ žurnalistas Florent Georgesco su žmona rašytoja. Jo tikslas – kuo daugiau sužinoti apie sovietinės okupacijos metais vykdytą lietuvių tautos genocidą ir, kiek įmanoma, išsamiau informuoti savo laikraščio skaitytojus.

    Žurnalistas ne tik susipažino su ekspozicijomis, bet ir bendravo su buvusia nuo 12 metų partizanų ryšininke, politine kaline Agota Naujaliene, kurią iš anksto pakvietėme į muziejų. Apie paauglę ryšininkę žurnalistas galėjo sužinoti iš knygos „Žmonių likimai okupacijų metais“. Ją buvome išleidę, minint Nepriklausomos Lietuvos šimto metų jubiliejų. Su žurnalistu ir man, 1941 ir 1953 metų tremtiniui, šiek tiek teko pabendrauti.
    Atsisveikinimas su svečiais iš Prancūzijos buvo labai šiltas, nekilo abejonių, kad jie apsilankymu muziejuje liko labai patenkinti. Matyt, įvertinęs pirmo susitikimo metu pateiktą jam medžiagą, žurnalistas, jau grįžęs namo, įsitikino, kad ji verta ne tik publikacijos laikraštyje, bet ir būsimos knygos, kurios turinį galėtų papildyti autentiškais buvusių laisvės kovų dalyvių ir represuotų žmonių prisiminimais, palikusiais ir po pirmo apsilankymo didžiausią įspūdį. Tai jį paskatino rugsėjo 27–28 dienomis vėl atvykti į Druskininkus, pratęsti bendravimą su tais žmonėmis, kurie yra knygos „Žmonių likimai okupacijų metais“ prisiminimų autoriai, tuo palengvindami žurnalisto darbą.
    Daugelį metų bendraudami su muziejaus lankytojais iš Vakarų šalių, seniai įsitikinome, kad jie visiškai nieko nežino apie įvykius Lietuvoje sovietinės okupacijos metais. Todėl pagal savo galimybes stengėmės supažindinti užsieniečius su šiuo tragišku mūsų tautos laikmečiu. Kaip pavyzdį galiu paminėti knygos „Žmonių likimai okupacijų metais“ vertimą į anglų kalbą. (Gal ją pavyks išleisti dar šiais metais.) Vis dėlto mūsų pastangos nė iš tolo negali prilygti Prancūzijos žurnalisto ketinimams. Jei jis ne tik paskleis šimtatūkstantiniais egzemplioriais laikraščio „Le Monde“ publikacijas apie sovietinį lietuvių tautos genocidą, bet dar ir išleis šiai tematikai skirtą knygą – tai bus nepaprastas, tiesiog išskirtinis įvykis.
    O Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus kūrėjams ir veiklos organizatoriams belieka džiaugtis, kad tolimos šalies spaudos atstovas surado būtent mus, kurie savo pateikta medžiaga ne tik nenuvylėme, bet ir pranokome jo lūkesčius. Todėl ir gimė žurnalistui idėja neapsiriboti vien laikraščiu, o imtis ir knygos rašymo.
    Tad mes ir toliau teiksime iniciatyviam žurnalistui visokeriopą paramą, nuoširdžiai linkėdami jam sėkmės kilnių tikslų įgyvendinime.

    Gintautas KAZLAUSKAS
    Nuotraukoje - žurnalistą Florent Georgesco sudomino dukart tremto G. Kazlausko istorija

     

    Pagarba laisvės kovotojams

    Rugsėjo paskutinę savaitę Tauragės ,,Šaltinio“ progimnazijos projekto ,,Generolo Jono Žemaičio-Vytauto ir jo bendražygių keliais“ komanda 5–8 klasių mokiniams surengė konferenciją ,,Laisvės kovotojų keliais“, kurioje pristatė atliktus darbus, supažindino bendramokslius su laisvės kovų istorija ir partizanų asmenybėmis.

    Mokyklos direktorė Jūratė Lazdauskienė pasveikino konferencijos dalyvius ir džiaugėsi, kad turi bendraminčių, jog pildosi priesaika, pasižadėjimas, kurį buvo davusi tiems, kuriems mokykloje yra svarbus tautiškumas bei laisvės kovotojų atminimas.
    Mokykloje jau tapo tradicija domėtis laisvės kovomis, ugdyti pilietiškumą. Prieš tapdama progimnazijos direktore ilgus metus vadovavo jūrų skautų būriui. Kartu su bendraminte, tuomet lietuvių kalbos mokytoja, ,,Šaltinyje“ dirbusia Stase Vaitiekute, lankė, tvarkė partizanų kapus. Tada partizanų žūties vietos nebuvo sutvarkytos – pastatyti kryžiai ir pamiršti. Organizavo susitikimus su partizanais, kurie dabar jau Amžinybėje.
    Per tuos metus mokykloje buvo visokių veiklų ir dabar tęsiasi bendradarbiavimas su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Šie metai Seimo paskelbti Laisvės kovotojų metais davė tam tikrą impulsą tęsti veiklą. Pasak direktorės, dabar mokyklos istorijos mokytoja Loreta Lauciutė ir geografijos mokytoja Danutė Paulienė toliau bendradarbiauja su dabar jau mokytoja senjore, kraštotyrininke S. Vaitiekute, su moksleiviais lanko, tvarko partizanų žūties vietas, domisi jų kovos keliais ir likimais, renka medžiagą. Palinkėjo, kad šio projekto pabaiga taptų kito projekto pradžia.
    Mokiniai kalbėjo apie partizanų vadus Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Kasperavičių-Visvydą ir Kaziškės miške žuvusius partizanus.
    Konferencijoje dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialo pirmininkas Antanas Stankus ir apskrities koordinatorius Vidas Čereškevičius. Jie padėkojo mokyklos bendruomenei už patriotiškumą, pilietiškumą, mokiniams ir mokytojams įteikė padėkas už pagalbą LPKTS Tauragės filialui rengiant minėjimus Kęstučio apygardos partizanų žūties vietose, istorinės atminties puoselėjimą, ir padovanojo vertingų knygų.
    Projektą finansuoja Tauragės rajono savivaldybė ir Tauragės „Šaltinio“ progimnazija. Nuoširdžiai jiems dėkojame.

    Loreta LAUCIUTĖ,
    Danutė PAULIENĖ
    Nuotraukoje – LPKTS Tauragės aps. koordinatorius Vidas Čereškevičius ir LPKTS Tauragės filialo vadovas Antanas Stankus sveikiname konferencijos dalyvius

     

    Skarulių muzikos festivalio atgarsiai

    Skaruliai – istorinė, daug senesnė už Jonavą gyvenvietė, tačiau sunyko dėl pernelyg užterštos aplinkos, kai 1965 metais netoliese buvo pastatyta Jonavos azotinių trąšų gamykla. O po 1989 metų įvykusios avarijos Jonavos „Azote“ kaimas visiškai buvo iškeltas. 2003 metais Skarulių parapija panaikinta, o Skarulių Šv. Onos bažnyčia tapo antrąja Jonavos parapijos bažnyčia.
    2010 metais Šv. Onos bažnyčios statinių kompleksas Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu paskelbtas saugomas valstybės.
    Šios bažnyčios istoriją 1941 metais paženklino kunigų kankinystė. Tais neramiais metais birželio 25 dieną traukdamiesi raudonarmiečiai nužudė Skarulių parapijos kleboną kunigą Pranciškų Vitkevičių, Veprių kleboną kunigą Boleslovą Vegelę ir Vilniaus krašto kunigą Zigmantą Stankevičių. Jie palaidoti Skarulių bažnyčios šventoriuje.
    Buvę skaruliečiai ir kiti Jonavos krašto žmonės kartkartėmis renkasi į Skarulių bažnyčią įvairių švenčių progomis. Juk ar galima pamiršti tokio nuostabaus grožio šventovę. Šią šventovę pamilo ne tik tikintieji, bet ir muzikos gerbėjai bei atlikėjai. Šiais metais Jonavos bei gretimų miestų gyventojus subūrė tradicija tapęs, gausiai lankomas, šiemet jau trečiasis Skarulių muzikos festivalis.

    Birželio 16 dieną Šv. Onos bažnyčia prisipildė muzikos garsų, malonaus šurmulio ir maldos. Festivalis pradėtas šv. Mišiomis, kurias aukojo kunigas dekanas Virginijus Birjotas. Šv. Mišių metu giedojo bei po jų lietuviškų rinktinių kūrinių koncertą „Ašara Dievo aky“ dovanojo šiemet 45-ąjį jubiliejų švenčiantis Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, kuriam vadovauja ir diriguoja Tomas Ambrazaitis. Festivalio meno vadovo, operos solisto Liudo Mikalausko žodžiais tariant: „Drauge su Šiaulių valstybiniu choru festivalio dalyviams iš visos širdies stengsimės dovanoti gražų renginį. Koncertas pavadintas „Ašara Dievo aky“, pagal vieną gražiausių Justino Marcinkevičiaus eilėraščių“. Po koncerto ilgai netilo aplodismentai atlikėjams. Norėjosi dar ir dar pratęsti tas nuostabias chorinės muzikos minutes...
    Antrasis festivalio koncertas vyko liepos 27 dieną. Po šv. Mišių klausytojams autorinę programą – koncertą „Viešpaties lelija“ dovanojo dainininkė, kompozitorė, pianistė ir poetė Gintarė Jautakaitė, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiame koncerte buvo atlikta premjerinė, dar nė karto neskambėjusi nauja daina, kurią žiūrovai sutiko  ovacijomis.
    Rugsėjo 29 dieną po šv. Mišių vyko įspūdingas baigiamasis festivalio koncertas „Šlovė per amžius Tau“. Giedojo specialiai šiam koncertui suburtas jaunimo choras, muzikinius kūrinius atliko dainininkė Evelina Sašenko, aktorius ir dainininkas Jokūbas Bareikis, operos solistas Liudas Mikalauskas, akomponavo pianistė Audronė Juozauskaitė, būgnininkas Vaidas Kasparavičius, kontrabosistas Dainius Rudvalis.
    „Labai džiaugiamės, kad Jonavos rajono savivaldybė palaiko šią iniciatyvą jau ne vienus metus. Mums, kaip organizatoriams, labai svarbu, kad idėjoms pritartų ne tik vietos bendruomenės, bet ir savivalda, verslininkai, nes juk prasmingi darbai dažniausiai nuveikiami bendromis pastangomis, suvienijant visą krašto bendruomenę festivalio veikloje,“ – savo mintimis dalijosi festivalio koordinatorė Sigita Mikalauskienė.
    Po koncerto liejosi nuoširdžiausi padėkos žodžiai iš įvairių įstaigų, visuomeninių organizacijų, tarp jų ir iš Jonavos buvusių tremtinių atstovų. LPKTS Jonavos filialo pirmininkė Irena Tamoševičienė padėkojo Liudui Mikalauskui ne tik už šį festivalį, bet ir už nuolatinį dėmesį visos Lietuvos laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžiui Ariogaloje bei kituose buvusių tremtinių renginiuose.

    Povilas Jonas VAITOŠKA
    Nuotraukoje – dainuoja solistas Liudas Mikalauskas

     

    Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas

    „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“ – toks užrašas, Jogailaičių kryžius ir žodis „Viktorija“ buvo išsiuvinėtas antsiuve, kurį ant uniforminio švarko rankovės nešiojo Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, toks pats ženklas buvo nupieštas ant Algimanto apygardos periodinio leidinio „Partizanų kova“ antraštinio lapo. Toks buvo A. Slučkos-Šarūno ir bendražygių, Algimanto apygardos partizanų, šūkis ir gyvenimo credo.
    Asmenybė pradeda formuotis šeimoje. Labai daug įtakos žmogui turi artimieji – tėvai, broliai ir seserys. Antanas Slučka augo gausioje 11 asmenų šeimoje kartu su 3 seserimis ir 5 broliais. Jis buvo penktas Pranciškaus Slučkos ir Viktorijos Urbonaitės-Slučkienės vaikas, gimęs 1917 metų balandžio 19 dieną.
    Patriotiškai išauklėti penki broliai Slučkos dalyvavo partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams kovose. Be Antano, Lietuvos partizanų gretose kovojo Vladas Slučka, pastarasis 1945 metais buvo suimtas ir nuteistas 20 metų lagerių. Stasys Slučka-Bistrūnas, brolio Antano siūlymu, legalizavosi 1948 metų rugsėjį; suimtas 1965 metais ir už dalyvavimą partizaninėje kovoje nuteistas 13 metų lagerių. 1978 metais jis grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Kaune. Mirė 2009 metais. Bronius Slučka-Lakūnas žuvo 1946 metų rugsėjį, Jonas Slučka-Žalgiris žuvo 1945 metų birželį. (...)

    Gintaras VAIČIŪNAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39-41 (1349-1341)