„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 19 (1377) 2020 m. gegužės 22 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Pavasaris – „Vesna“

    Buvusio 1948 metų tremtinio Alvydo SEMAŠKOS prisiminimai

    Baigiantis vasarai, grupė vyrų buvo išvaryti pėsčiomis, lydint raitam prievaizdui, už keliasdešimties kilometrų, į kaimą Valentinovka, naujiems tremtiniams statyti didelius barakus. Po to, spalio mėnesį, kai jau buvo iškritęs sniegas, vyrai iš Chutor Klino ir dar keliasdešimt lietuvių – tremtinių iš kitų kaimų, buvo nuvaryti gilyn į taigą, gal už 30 kilometrų, statyti naują gyvenvietę – Teličetą.

    Atlydėjęs raitas prievaizdas, kuriam dėl jo bjauraus būdo vyrai davė pravardę „Varmakojis“, pasakė: „Čia bus jūsų namai ir kapai. Čia bus jūsų „Lietuva“, čia jūs visi nudvėsite!“ Tamsus miškas, jokios pastogės, sniegas, užėjo šalčiai. Prie aukšto upės kranto vyrai užsikūrę laužus, išsikasė duobes, pasidarė kelias žemines („zemliankas“), prisikirto eglišakių, ant kurių tekdavo ilsėtis ir tokiomis sąlygomis, kamuojami šalčio iki 50 laipsnių ir alkio (nes ne kasdien turėdavo duonos ar kokio nors maisto) per visą Sibiro žiemą, statė namus. Matyt, kad už parodytą nepasitenkinimą ir ginčus su „nadzirateliu“ (prievaizdu) buvo areštuoti keli vyrai: Adomaitis, Norvilas, vėliau ir Antanas Pagirėnas. Kur dingo Adomaitis su Norvilu – neaišku, o Pagirėnas buvo nuteistas 25 metams ir atsidūrė Norilsko konclageryje. Jam „pasisekė“, nes kaip tik tuo metu buvo panaikinta mirties bausmė!
    Pavasarį į dar neužbaigtus statyti namus iš anksčiau apgyvendintų vietų buvo keliami tremtiniai, kad pasiruoštų vasarai nusakinimo darbams. Ryte, 6 valandą, visi privalėjo susirinkti prie kontoros, kur „nadziratelis“, o vėliau atvykęs bjauraus būdo komendantas ltn. Chvoščiovas pagal sąrašą visus patikrindavo ir jau tada „po palaiminimo“ tremtiniai eidavo į paskirtus miško barus.
    Ir man teko patirti tokio darbo malonumus: trejus metus vasaromis padėjau mamai rinkti smalą, tampyti sunkius medinius kibirus ir pilti į statines surinkimo punktuose. Gerai, jeigu tie miško barai netoli Teličeto, bet būdavo, kad tuos barus paskirdavo už kelių ir daugiau kilometrų. Kuomet vėliau, kai ketverius metus eidavau kartu su patėviu rėžti ant pušų rėžius, iš kurių tekėdavo sakai, tai neretai tekdavo nakvoti miške, kur buvom pasidarę būdą, nes grįžti po darbo namo jau nebeturėdavome jėgų. O kad neužklystų koks nors neprašytas svečias, pavyzdžiui, lokys ar pabėgęs kalinys, su mumis būdavo šunelis Ciulbis, kuris savo lojimu perspėdavo.
    Sunkūs tai buvo darbai, tuo labiau kad saugantis puolančių uodų bei mašalų, turi būti ne tik apsirengęs taip, kad uodai neįgeltų, bet ir ant galvos dar užsimaukšlinęs maišą su tinkleliu. O kaip apsisaugoti nuo mašalų? Bandydavome tepti veidą ir rankas degutu, tai porai valandų tas padėdavo. Nepatyrusiems to „malonumo“ sunku įsivaizduoti. Pasakysiu tik, kad palyginus su tuo, ką ten patyrėme, tai man atrodo, jog Lietuvoje uodų beveik nėra!
    Bet žmogus galiausiai prie visko prisitaiko ir pripranta. Jaunimui vis tiek norisi bendrauti, ir jie ėmė organizuoti susiėjimus, kur galėtų padainuoti ir pašokti. Čia labai pravertė mano atsivežta, tėčio karo metais dovanota armonika. Ypač aktyvūs buvo studentai. Jie stengdavosi išlaikyti lietuvišką dvasią, skatino dalytis knygomis. Bet tai labai užkliuvo komendantui Chvoščiovui ir, matyt, buvo skundas „kur reikia“. Taigi vieną naktį atvyko grupė enkavedistų ir 25 jaunuolius išsivarė. Vėliau sužinojome, kad tie „nusikaltėliai“ pakliuvo į aukso kasyklas. Ar grįžo iš jų kas nors į Lietuvą, neteko girdėti... 

    Nuotraukoje - Alvydas džiaugiasi, kad išvažiuoja iš Sibiro, 1956 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 18-19 (1376-1377)

     

    Kalniškės mūšiui – 75 metai

    Antrasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, kai Vakarų Europoje, Prancūzijos Normandijos krašte, išsilaipino JAV karinės pajėgos. JAV aviacija bombardavo Vokietijos karinę techniką ir miestus. Frontas iš visų pusių spaudė fašistinės Vokietijos kariuomenės pasipriešinimą. Raudonoji armija persekiojo besitraukiančią vokiečių kariuomenę. 1944 metų vasarą Rytų frontas per Dzūkiją slinko į Vakarus. Rugpjūčio 1 dieną okupacinė valdžia paskelbė 19–38 metų vyrų mobilizaciją į Raudonąją armiją.


    Dainavos krašte vyrai į okupacinę armiją nėjo, pradėjo slapstytis, o NKVD kariuomenė persekiojo ir žiauriai elgėsi su beginkliais žmonėmis. Kaip ir visoje Lietuvoje, Dainavos krašto vyrai pradėjo burtis į būrius ir ginkluotis. Miškuose ar sodybose jie kovėsi verždamiesi iš apsupties. Per metus Pietų Lietuvoje jau veikė keli šimtai ginkluotų partizanų. Vyko kovos su gerai ginkluota ir gausia atėjūnų armija.
    Vienas pirmųjų ir žiauriausių mūšių Pietų Lietuvoje įvyko 1945 metų gegužės 16 dieną, vadinamasis Kalniškės mūšis, Lazdijų rajone, apie šeši kilometrai nuo Krosnos miestelio, apie 12 kilometrų nuo Simno, netoli Dusios ežero. Miško ilgis – apie 7 kilometrai, plotis – apie 5, aplink daug pelkių. Tai buvo patogi vietovė slapstytis partizanams, o NKVD apsupti šią vietovę reikėjo daug kariuomenės.
    Simno NKVD skyrius balandžio 18 dieną gavo informatoriaus Polevojaus pranešimą, kad Kalniškės miške yra 70 partizanų būrys, kuriam vadovauja Jonas Neifalta-Lakūnas. Gegužės 13 dieną tuos pačius duomenis patvirtino antras agentas Sviderskis.
    1945 metų gegužės 16-osios išvakarėse Kalniškės mišką, kuriame buvo apie 80 partizanų, apsupo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas. Ankstyvą rytą partizanų žvalgai pranešė apie apsuptį ir kariuomenės ėjimą į miško gilumą. Būsimo mūšio vadas Jonas Neifalta su būrių vadais trumpai pasitarė, ką daryti: stoti į mūšį ar persiskirsčius grupelėmis slėptis ir prasiveržti iš apsupties. Būrio vadas, skyrių ir grandžių vadai ryžosi užimti kovos pozicijas, prisileisti priešą ir kovoti. (...)

    Jonas ARBAČIAUSKAS
    Nuotraukoje - Su simniškiu Petru Laurinavičiumi, kuris daug prisidėjo prie paminklų įrengimo. Kalniškės, 2014 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1377)

    Su Lietuvos vardu lūpose...

    Tiksi laikrodis, skaičiuodamas sekundes, dienas, mėnesius, metus, laiko dulkėmis užklodamas prisiminimus, džiaugsmus ir skausmus. Juk laikas visagalis. Bet ar visagalis jis, kai eidamas gatve sutinki Motiną, kurios širdyje laikas sustojo prieš 29-erius metus, tą lemtingą 1991 m. gegužės 19-ąją išgirdus žinią, o gal ir nujautus, dar tik auštant šviesiam Sekminių rytui, apie tai, jog Šalčininkų rajone, Dieveniškėse, Krakūnų pasienio poste savo duotą priesaiką Tėvynei, pareigą Lietuvai iki galo atliko Šalčininkų užkardos pamainos viršininkas, trakietis Gintaras Žagunis, pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo žuvęs Lietuvos pasienietis. Jam buvo tik 33-eji…

    Pagerbtas žuvusiojo atminimas

    Trakų viešoji biblioteka (TVB), norėdama pagerbti kraštiečio Gintaro Žagunio žūties 29-ąsias metines, jungėsi prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado generolo Rustamo Liubajevo kvietimo bei VSAT kasmetinių organizuojamų renginių gegužės 19-ąją, skirtų G. Žagunio atminimui pagerbti. Tik dėl ypatingų koronaviruso sąlygų jungėsi prie jų kiek kitaip – paruošdama TVB tinklalapyje virtualią parodą „Su Lietuvos vardu lūpose...“.
    G. Žagunio žūties dieną Dieveniškių bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, vidudienį kartu su visų VSAT padalinių pasieniečiais tylos minute pagertas mūsų kraštietis – Lietuvos Laisvės gynėjas Gintaras Žagunis. Nuo gegužės 19-osios galima susipažinti su TVB tinklalapyje veikiančia virtualia paroda, kurioje pristatoma Trakų VB archyve ir kraštotyros fonde esanti medžiaga: Aldonos Žagunienės dovanoti bibliotekai spaudiniai, 1991 m. rajoninio laikraščio „Galvė“ bei Vytauto Voverio knygos „Pasienietis Gintaras Žagunis. Laisvės gynėjo kelias“ (Vilnius, 2008) fragmentai.
    Parodoje nušviečiami su Trakais susiję G. Žagunio jaunystės metai, brandą liudijanti Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio pasirinkta kryptis ir tie neramūs, lemtingi, skausmo ir vilties paženklinti 1991-ieji bei balandžio–gegužės mėnesiai Šalčininkų pasienio ruože…

    Rasa SELICKAITĖ
    Trakų VB archyvo nuotraukoje - Gintaras Žagunis
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1377)

     

    Mačionių šeimos istorija

    Į „Tremtinio“ redakciją kreipėsi Vilniuje gyvenantis ir daug prisidėjęs prie partizanų atminimo įamžinimo Vytautas Mačionis, prašydamas paminėti prieškario ir pokario įvykius jo gimtajame krašte, juo labiau kad minimos jo vyriausiojo brolio, politinio kalinio ir literato Boleslovo (19151971) 105-osios gimimo metines.
    Vytauto (gimusio 1932 m.) tėvelių Kazio (1890
    1945) ir Antaninos (Zagorskaitė, 18941981) Mačionių sodyboje Atžalyno kaime, Daugų valsčiuje, jau nuo 1944 metų rudens lankėsi Geležinio Vilko partizanai. Nuo 1945-ųjų apsilankymai padažnėjo, o vėliau ateidavo beveik kasdien. Sesuo Marytė Mačionytė tapo jų ryšininke Žvaigždute. Būryje partizanavo Vytauto pusbrolis Kostas Mačionis (19231945), kuris prieš pirmąją sovietų okupaciją priklausė tautinei organizacijai „Jaunoji Lietuva“, buvo aktyvus jos narys. Dvarčėnų kaimynystėje esančiame Pagilės kaime gyveno tik bežemiai ir mažažemiai valstiečiai. Lietuvos laisvės ginti į miškus išėjo Mikas Skauranskas, Stasys Geisčiūnas, o pas Vincą Anusevičių, turėjusį 5 hektarus žemės, buvo įrengtas partizanų bunkeris. Iš Žvirgždėnų partizanauti išėjo visas kaimas – apie 40 vyrų.
    1945 m. vasarį Kostas Mačionis-Žvalgas dalyvavo mūšiuose Miguičionių (Onuškio valsčius), Kančėnų (Daugų valsčius) apylinkėse. Miguičionių mūšyje buvo nukauta 17 enkavėdistų ir keli stribai. Kančėnų kautynėse žuvo devyni patys aršiausi Daugų stribai.
    Kai 1946 m. liepos mėnesį į Mačionių kiemą sugužėjo visas partizanų būrys, mama ir senelė išsigando, o senolė dar ir suaimanavo: „Dzievuliau, Dzievuliau, sužinos stribai, prapulsim: trobas sudegins“. Sako, tą aimaną išgirdo jų vadas Vaclovas Voveris-Žaibas ir Marytei Mačionytei-Žvaigždutei pasakė, kad vengs jų sodybos. Pradėjo vėl lankytis partizanai pas juos tik jau po Žaibo žūties 1949 metų rudenį.

    Norėjo, kad sūnus ūkininkautų

    Boleslovas Mačionis gimė 1915 m. gegužės 18 d. Dvarčėnų kaime, Daugų valsčiuje (dabar – Alytaus rajonas). Gimtinė buvo gražioje vietoje, ant Didžiulio (Daugų) ežero. Pietuose telkšo Savingis. Kaime gyveno apie pusantro šimto gyventojų. Šaltiniai teigia, kad dar caro laikais Kazys Mačionis su broliu Silvestru ir kitais kaimo vyrais rengdavo vakarus. Šeima draugavo su Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataru kun. Vladu Mironu, vėliau paskirtu Vyriausybės ministru pirmininku, Juozapavos dvaro savininku, karininku Vladislovu Golšteinu ir jo žmona mokytoja Monika.
    Dar spaudos draudimo metais per kun. Vladą Mironą gaudavo nemažai lietuviškų knygų ir laikraščių, todėl savaitgaliais ir vakarais su broliu Silvestru mokydavo susirinkusį jaunimą lietuvių kalbos, suprasti gimtosios kalbos vertę. Kazys Mačionis 1920 metais tapo pirmuoju Daugų valsčiaus viršaičiu. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Boleslovas Mačionis. 1938 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1377)

    ***

    Boleslovo Mačionio eilės buvo spausdintos įvairiuose periodiniuose leidiniuose, vienas eilėraštis įtrauktas į 10 klasės skaitinių vadovėlį.

    Prie naujųjų Brolių kapų Unžoje

    Berželiai mano, liūdintys berželiai,
    Broleliai svyruonėliai iš Užlandijos taigos,
    Ko šnarate? Ko verkiate prie geležinio kelio?
    Kuo sergate – ar gedulo, ar ilgesio vargais?..

    0, ne! Jūs verkiate visų, kurie čia krito
    Kaip lapai rudenį, kaip musės po šalnos,
    Taip laukę – nesulaukę laisvės ryto –
    Nebesulaukę nė pragiedrulio pilkos dienos...

    Jų tūkstančiai čia ilsisi ir jum šaknis maitina –
    Nors jum nebeatliko naudos daug,
    Nes mirė jie iš bado vien nuo vandens sutinę,
    Nebeturėdami iš ko pagelbos laukt!

    O jei kada, ieškodami jų kapo,
    Ateis pas jus, apsilankys jų giminės –
    Berželiai, jūs šlamėkit savo lapais
    Ir tyliai vėjui pritariant giedokit himną!

    Nulinks giria ir verks parpuolus
    Ant kapo vargo brolių, pasimels –
    Drebės ir drebulėlės, ir sausuolės
    Išdžiūvusiom viršūnėm eglės apsiverks...

    Gorkio sritis, Unzlagas, Suchobezvodnoje