„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 3 (1409) 2021 m. sausio 22 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Tikėjimo Nepriklausomybės atkūrimu etalonas

    Praėjusių metų gruodžio 4 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarei Birutei Nedzinskienei būtų sukakę 65-eri metai. Ji gimė 1955 m. gruodžio 4 d. Intoje, Komijoje. Jos tėvus Oną Girdžiūtę ir Praną Šaulį 1946 m. karo tribunolas nuteisė dešimčiai metų kalėti griežto režimo lageryje ir dar penkerius metus būti tremtyje.
    Birutės tėvas Pranas Šaulys, kilęs iš Jokūbaičių kaimo, buvo partizanų ryšininkas ir rėmėjas. Turėjo slapyvardį Karklas. Mama, kartu su seserimis taip pat prisidėjo prie miško brolių rėmimo – parūpindavo medikamentų, suteikdavo prieglobstį.
    Birutė ir sesuo Danutė į Lietuvą grįžo 1961 m. 1965 m. sugrįžus ir tėvui šeima apsigyveno Jurbarke. Birutė Šaulytė mokėsi Jurbarko vidurinėje mokykloje. (Jurbarke įamžintas B. Nedzinskienės atminimas – jos vardu pavadinta gatvė.)
    Būdama jautrios, meniškos sielos, rašiusi eiles, Birutė Šaulytė pasirinko lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Baigusi mokslus, dirbo Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerijoje. Jos darbo biografija prasidėjo nuo ekskursijų vadovės, vyresniosios mokslinės bendradarbės.

    Pasinėrė į aktyvią veiklą

    Nuo pat pirmųjų dienų įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Jau 1988 m. birželio 10 d. įsikūrus iniciatyvinei grupei, išrenkama Kauno tarybos nare. B. Nedzinskienę traukte traukė medžiagos apie ginkluotą pasipriešinimą okupantams pokario metais rinkimas, aukų atminimo įamžinimas. Ji tam skyrė visą savo širdį ir sugebėjimus. 1988 m. liepos 30 d., būsimų signatarų Audriaus Butkevičiaus ir Birutės Nedzinskienės dėka buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas. Spalio mėnesį Birutė Nedzinskienė kartu su Jaroslavu Banevičiumi ir Vytautu Žuku pradėjo leisti „Tremtinio“ laikraštį. Jame pirmą kartą viešai prabilo apie pokario tragediją. Partizaninis judėjimas, pasipriešinimas, politinių kalinių istorijos buvo temos, kurias B. Nedzinskienė išsamiai studijavo. (...)

    Parengė Dalia POŠKIENĖ
    Nuotraukoje iš LR Seimo archyvo - Birutė Nedzinskienė Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje. 1990 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1409)

     

    Buvo visų mėgiamas

    Partizano Stasio Grendos-Smarkuolio šimtmečiui

    Partizanė Salomėja Piliponytė (Užupienė)-Rūta prisimena, kad Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės Černiausko-Vaidoto bataliono, Perkūno kuopos, Jono Ožeraičio-Vaidoto būrio kovotojas ir jos bendražygis iš Klūsų k., Žaslių valsč., Stasys-Grenda-Smarkuolis, kurio šimto metų sukaktį šiemet paminėsime, buvo visada geros nuotaikos, drąsus, paslaugus, mandagus. Turėjo gerą širdį. Kartais jį būrio stovyklose Livintų, Pašulių ar Pravieniškių miškuose aplankydavo sesuo, kuri atnešdavo jam švarių apatinių drabužių, maisto. Pasakodavo apie tėvelius Zuzaną ir Stasį, jaunesniuosius brolius Albiną ir Algirdą, kitą seserį. Sako, ir jis kartais aplankydavo sergančią motiną.
    Jau išnykęs Klūsų kaimas buvo įsikūręs šiauriniame Antanaičių miško pakraštyje (dabar – Palomenės sen., Kaišiadorių r.), pirmą kartą paminėtas dar 1744 m. Gegužinės parapijos gyvenviečių sąraše. 18 a. pabaigoje čia gyveno 105 gyventojai katalikai, daugiausiai Gresiai ir Grendos. 1923 m. minimi treji Klūsai: kaimas (10 sodybų, 72 gyventojai) ir du vienkiemiai (3 sodybos, 27 gyventojai). Klūsai į vienkiemius išskirstyti 1938 m. 1947 m. kaime buvo 15 sodybų, 63 gyventojai.
    Atslinkus antrajai sovietų okupacijai, kaimo vyrai priešinosi ginklu. Kartu su Palomenės, Dubelių, Svirplionių, Pazaliesės, Mackūnų, Medinų kaimų vyrais jie sudarė Perkūno būrį. Perkūno slapyvardį turėjo Pranas Jaromskas iš Dubelių. Partizaniniame kare du Klūsų kaimo vyrai žuvo, dar du buvo įkalinti. 1945 m. įkalinti ir trys jų rėmėjai. Ištremti į Sibirą 17 kaimo gyventojų: Dzimidavičiai, Baurai, Grendos, Griesiai, Pilipavičiai. Tad nesunku paskaičiuoti, kad iš beveik šimto kaimo gyventojų ketvirtadalis jų žuvo, buvo įkalinti ar ištremti į Sibirą.

    Pasirinko Smarkuolio slapyvardį

    Stanislovas ir Zuzana Grendai turėjo nedidelį ūkį. Stasys šeimoje buvo vyriausiasis, gimęs 1921 m., augo su seserimi ir dviem broliais. Kai 1944 m. vasarą sovietų kareiviai sugrįžo į Lietuvą, karas dar nebuvo pasibaigęs, buvo paskelbta visuotinė Lietuvos vyrų mobilizacija. Ši prievolė Grendų šeimoje lietė tik Stasį. Vaikinas pasiryžo kovoti savam krašte, pradėjo slapstytis.
    Greitai apylinkėse pradėjo veikti Prano Jaromsko-Perkūno partizanų būrys. Kartu su Stasiu Grenda, pasirinkusiu Smarkuolio slapyvardį, veikė partizanai Jonas Ožeraitis-Vaidotas, broliai Dzimidavičiai – Pranas-Puntukas ir Antanas-Riteris, Jonas Stankevičius-Lašas, Pranas Stanislauskas-Patrimpas, Jokūbas Sidaras-Tarzanas, Bronius Lukauskas-Lokys ir daug kitų.
    Tai buvo sunkus metas: partizanams beveik kiekvieną savaitę teko susidurti su sovietų baudėjais ir stribais. Atmintinas mūšis su kareiviais vyko Romato miške, kai žuvo partizanai A. Dzimidavičius-Riteris ir J. Stankevičius-Lašas. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - 
    Prano Jaromsko-Perkūno būrys (iš kairės): Pranas Jaromskas-Perkūnas, Jonas Sidaras-Tarzanas, Stasys Grenda-Smarkuolis, priklaupęs – Antanas Kazlauskas. 1945 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1409)

     

    Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Liudvikas Stanišauskas


    Vasario pradžioje su vokiečių įgulos vadovybe sutarta bendromis jėgomis saugoti Alytų nuo galimo Raudonosios armijos puolimo, tačiau santykiai su vokiečiais taip ir liko nedraugiški, kartais grėsdavo net ginkluotais susirėmimais. 1-asis pėst. pulkas turėjo saugoti ir ginti barą į šiaurę nuo geležinkelio linijos Alytus–Varėna, o vokiečių kariai – į pietus nuo tos geležinkelio linijos. 1-ojo pėst. pulko sargybos stovėjo Švobiškių–Domantonių–Venciūnų–Ulyškių kaimuose; kovos baras buvo nukreiptas į rytus. Kiti sargybos būriai Padvariškėse ir Norgeliškėse buvo nukreipti į šiaurės rytus.

    Tikėtasi sukelti neramumus

    Vokiečių karių užtvaros stovėjo Poteronyse, Alovėje, Butrimiškėse ir toliau į pietus. Taip pat vokiečiai turėjo saugoti geležinkelio ir Kaniūkų tiltus per Nemuną. Alytaus vokiečių įgula saugojo teritoriją ir Merkinės–Perlojos kryptimi.
    Turint negausias karines pajėgas, minėtą platų barą reikiamai apsaugoti buvo neįmanoma. 1-asis pėst. pulkas sargyboms galėjo išskirti ne daugiau kaip dvi kuopas. Karių užtvaros saugojo tik svarbesnius kelius, o tarp jų buvusių kelių kilometrų pločio tarpų visiškai nesaugojo. Tokia padėtimi naudojosi bolševikų siunčiami agentai, kurie Alytaus apylinkėse skleidė priešišką antivalstybinę propagandą, rinko žinias apie lietuvių ir vokiečių karines pajėgas, jų dydį, sąveiką bei įtemptus santykius, ir visą informaciją perdavinėjo bolševikams.
    1-ojo pėst. pulko vadas karininkas A. Juozapavičius vasario 10 d. informavo Krašto apsaugos ministrą karininkas Mykolą Velykį apie pavojingą padėtį Alytaus fronte ir priminė, jog iš Kauno ne tik neatsiųsta anksčiau žadėtų 200 kareivių, bet dargi vasario 9 d. turėjęs pasiųsti viceministro karininkas Stasio Zaskevičiaus žinion karininkas A. Žemaičio vadovaujamą kuopą, tuo susilpnindamas Alytaus gynybą. Pulko vadas teigė, jog „išėjus iš to keblaus padėjimo, reikalingi žmonės ir ginklai, kitaip gali būti katastrofa“.
    Tuo metu 1-ojo pėst. pulko kareiviai, dar nesant Alytuje suorganizuotos milicijos, be savo tiesioginių pareigų turėjo gaudyti apylinkėse plačiai paplitusius ir siautėjančius plėšikus. Neigiamai reaguoti į vietinių gyventojų prašymus pulko vadovybė negalėjo, nes šie pulką aktyviai rėmė materialiai. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukoje - 1-o pėstininkų pulko kariai Alytuje, 1919 m. kovo mėn.

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3-5 (1409-1411)