„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 39 (1397) 2020 m. spalio 23 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Norėjo būti ūkininku

    Šįmet DKA partizanui Kaziui Leikauskui sukaktų 100 metų. Jis pokario kovose turėjo Samaniaus slapyvardį. Partizanauti pradėjo 1944 m. rudenį, tapęs Didžiosios Kovos rinktinės Antano Taparausko-Kirvio, Prano Jaromsko-Perkūno būrių partizanu. Vadovybės sprendimu, nuo 1946 m. pabaigos su padirbtais dokumentais gyveno Arvydų-Bezdonių dvare, buvusiame netoli Nemenčinės, dirbo ūkvedžiu. Suimtas 1948 m. lapkričio 5 d. Vilniuje, turguje. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams lagerių. Kalėjo Kolymoje. Po aštuonerių metų buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Mirė 1987 m. Piniavoje, Panevėžio rajone.
    Kazio Leikausko-Samaniaus gyvenimo istoriją yra papasakojusi jo duktė Eugenija Leikauskaitė. Dar prieš tėvelio suėmimą, tai yra 1948 m. gegužės 22 d., į Jenisejsko r. Naujojo Gorodoko gyv. buvo ištremta jo motina Marcelė Leikauskienė, gimusi 1893 m., su dukterimi Ona, gimusia 1919 m. Kita duktė Adelė, gimusi 1917 m., ir tėvas Vincas nuo tremties išsislapstė...

    Eugenijos Leikauskaitės pasakojimas

    Mano tėtis Kazys Leikauskas gimė 1920 m. birželio 24 d. Medinų k., Kaišiadorių r., ūkininkų Vinco ir Marcelės šeimoje. Šeimoje augo trys vaikai: tėtis ir dvi jo seserys: Onutė ir Adelė. Baigęs pradinę mokyklą, piemenavo, padėjo tėvui dirbti žemę ir ruošėsi būti ūkininku. 1937 m. mokėsi Žiežmarių sezoninėje (žiemos) žemės ūkio mokykloje. Ją baigęs, ruošėsi rimtai ūkininkauti. (...)

    Parengė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1397)

     

    Martyno Mažvydo šviesa

    1547 m. Karaliaučiaus Hanso Veinreicho spaustuvėje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katechismusa prasty žadei“. Nuo jos prasideda mūsų literatūros istorija. Šiuo nepaprastai reikšmingu faktu autorius visiems laikams įrašė savo vardą į kultūros ir istorijos atmintį.
    Mes vis sugrįžtame į Martyno Mažvydo gyventą laiką, 16 amžių, nagrinėjame jo biografiją, atrasdami vis naujų, iki šiol nežinomų dokumentų ir faktų, skaitome jo verstas ir sukurtas giesmes, stengiamės šio didžio žmogaus žygdarbį susieti su dabartimi ir vėl pajusti Martyno Mažvydo šviesą, prasiskverbusią pro laiko ūkanas ir nesiliaujančią budinti mūsų sąmonę.
    „Mažvydo šviesa“ – taip buvo pavadinta ir konferencija, skirta M. Mažvydo 500-osioms gimimo metinėms, įvykusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje Kaune, kurią organizavo Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė, K. Donelaičio draugija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, XXVII knygos mėgėjų draugija, Pasaulio lietuvių centras, LPKTS ir kitos organizacijos. Joje dalyvavo gausus mokslininkų, Mažosios Lietuvos kultūrinio paveldo tyrinėtojų, knygų leidėjų, kultūrininkų būrys.
    Įžanginiu žodžiu konferencijos dalyvius pasveikino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. LR Seimo narys Arvydas Anušauskas priminė skaudų faktą – konferencijos išvakarėse buvo minima Mažosios Lietuvos genocido diena. 99 proc. šio krašto gyventojų žuvo, buvo sunaikinti arba paliko savo gimtinę. Kalbėtojas priminė, kad naujojoje jo knygoje „Raudonasis teroras“ nemažai vietos skiriama ir Mažosios Lietuvos  tragedijai. Jis taip pat yra įsitikinęs, kad istoriniai tyrimai niekada neturi baigtis ir šio krašto žaizdos niekada neužgis. (...)

    Laimonas INIS

    Nuotraukoje - Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas, konferencijos pagrindinis organizatorius Sigitas Šamborskis
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1397)

     

    Knygos sutiktuvės Alytuje

     


    Dzūkijos sostinėje vyko įsimintinas kultūrinis renginys. Rugsėjo pabaigoje Alytaus kraštotyros muziejuje pristatyta knyga „Lietuvos valstybės Konstitucijos (su okupaciniu laikotarpiu) 1918–1992 m.“ (192 psl., tiražas 300 egz.).
    Knygoje pateikiamos Lietuvos Konstitucijos nuo valstybės Nepriklausomybės paskelbimo iki šių dienų. 1918 m. lapkričio 13 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas (A. Smetona, J. Staugaitis, S. Šilingas) ir ministras pirmininkas prof. A. Voldemaras leidinyje „Lietuvos aidas“ paskelbė Lietuvos Respublikos Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuos sudarė 29 straipsniai. 1919 m. sausio 24 d. Valstybės Taryba papildė Laikinąją Konstituciją 30 straipsniu. 1920 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas priėmė antrą Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. 1922 m. birželio 2 d., 1928 m. gegužės 25 d. ir 1938 m. vasario 11 d. (įsigaliojo gegužės 12 d.) buvo priimtos nuolatinės Lietuvos valstybės Konstitucijos. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1397)

     

    „Nebaigta poema“ apie vienišą kovotoją Danutę Andriušienę

    „Nebaigta poema“ – tai knyga apie stiprios dvasios moterį agronome Danutę Čepaitę-Andriušienę, kuri drąsiai ėjo savo pasirinktu rezistencijos keliu. Tai, ką jautė, išgyveno, aprašė eilėraščiuose. Dauguma jų gimė lageriuose, kalėjime. Ji niekada nesitaikstė su sovietine okupacija, rašė atsišaukimus, laiškus Lietuvos ir SSRS aukščiausioms instancijoms. Knygoje taip pat spausdinami jos atsiminimai, straipsniai apie DAnutę Andriušienę. Pateikiamos nuotraukos iš autorės gyvenimo ir veiklos.
    Knyga „Nebaigta poema“, kurią parengė Danutė Andriušytė-Butrimienė, sutikta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje. Kaip pasakojo Danutės Andriušienės dukra, ilgai puoselėjo mintį išleisti savo motinos kūrybą, prisiminimus.
    Sunku net įsivaizduoti, kokių pastangų ir ryžto turėjo ši moteris. Kilusi iš garbingos šeimos, dar ankstyvoje vaikystėje kartu su tėvu – Motiejumi Čepu ir motina Marija Jablonskyte gyveno Sibire, Čitos mieste. Ten šeima išgyveno 26 metus. Nors ir toli nuo Lietuvos, Čepų šeima liko lietuviška. Kaip savo atsiminimuose rašė Danutė Čepaitė, „Mes, vaikai, augom neabejodami ir nesvyruodami, kad esam lietuviai, todėl sugrįžimas į Lietuvą darė gilų įspūdį (...) „ Lietuvoje persikeliant iš vienos vietos į kitą, studijuojant Žemės ūkio mokslus, tikėjo Lietuvos ateitimi. Kiekvienas pokytis, artimųjų tremtys, žiaurūs karo ir pokario metai brandino iš pažiūros silpną, bet labai tvirtos valios moterį. Jos pasirinkta kova – žodis, mintis. Ir štai už tai nuteisiama septyneriems metams. Kalinama Šilutės, Mordovijos ir Komijos kalėjimuose, nepaliovė rašiusi. Kaip rašė bičiuliui į JAV „Kaip būtų viskas gražu, jei greičiau baigtųsi okupacijos tironija. Svajoti apie laisvę yra prigimta, to neišraus iš širdies jokiais ginklais ar šūviais“. (...)

    Parengė Dalia POŠKIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1397)