Lietuvos sąjūdžiui – 35 metai: atmintis, įvykiai ir žmonės
Birželio 3 dieną Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui sukako 35 metai. 1988 m. birželio 3 d. aktyviausi Lietuvos mokslo, kultūros ir meno žmonės Mokslų akademijoje suorganizavo susirinkimą, kuriame buvo nuspręsta išrinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Grupę sudarė to meto 35 žymūs asmenys, iš jų 17 priklausė tuometinei SSRS Komunistų partijai. Netrukus prasidėjo aktyvi visuomeninė veikla: kūrėsi iniciatyvinės Sąjūdžio grupės visoje Lietuvoje, organizuojami mitingai ir protesto akcijos, kuriose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Pradėta leisti ir platinti Sąjūdžio spauda. Per kelis mėnesius Sąjūdis tapo masiniu socialiniu judėjimu.
Sąjūdis pagal savo tikslus buvo ir reformistinis (siekė evoliucinių pokyčių sistemos viduje, pavyzdžiui, socialiniai judėjimai už žmogaus teises, lygybę) ir revoliucinis (siekė iš esmės pakeisti komunistinių vertybių sistemą ir jų institucijas, sukurti tam tikras alternatyvas visuomenei). Jis, kaip socialinis judėjimas, skatino žmonių pilietinę savigarbą, laisvę, demokratiją, siekė darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimo, tautinės kultūros, vertybių atkūrimo, gamtos išsaugojimo ir kitų dalykų. Sąjūdis sudarė galimybes arba paskatino atsirasti kitiems daugelyje pasaulio šalių paplitusiems moterų, jaunimo, žmogaus teisių, aplinkos apsaugos socialiniais judėjimams Lietuvoje.
Pastebėtina, kad XX a. 9 dešimtmečio viduryje SSRS situacija buvo sudėtinga – nekonstruktyvi, komunistinės ideologijos sukaustyta politika ir šaltojo karo nualinta ekonomika išryškino atsilikimą ir reformų poreikį valstybėje. 1985 m. SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi tapęs Michailas Gorbačiovas netrukus pradėjo vykdyti „viešumo“ ir „pertvarkos“ politiką. Totalitarinės valstybės politinė sistema tapo laisvesnė – daugėjo spaudos laisvės, mažėjo mitingų varžymai, atsirado ribotos galimybės vystyti privatų verslą, savo nuomonę viešai išreikšti galėjo žymūs inteligentijos atstovai: mokslininkai, menininkai, aplinkosaugininkai, kitų sričių ekspertai. (...)
Dr. Raimundas KAMINSKAS
Nuotraukoje - Kauno sąjūdiečiai Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 21 (1523)
Kilnių siekių okupantai nenumarino
Jauniausia ir vienintelė tarp brolių Onutė Matusevičiūtė gimė 1908 m. gegužės 7 d. Jurbarko rajone, Girdžių seniūnijoje, Kavolių kaime, vidutinio ūkininko šeimoje. Skaityti ir rašyti buvo pamokyta namuose, vėliau pradėjo lankyti trečią Kavolių pradinės mokyklos skyrių. 1918 m. mirus motinai, mergaitę, mažiausią iš šeimos, globoti ėmėsi motinos brolis kunigas Jonas Jaskevičius, jau nejaunas ir nestiprus altarista Pušaloto parapijoje. Nebuvo turtingas, neturėjo santaupų, bet Onutę leido į mokslus. O. Matusevičiūtė buvo jam dėkinga: „Jei yra mano kas nuveikta, tai jo, kunigo Jono Jaskevičiaus, nuopelnas“.
Dėdė kunigas dalyvavo 1918–1919 m. savanorių kovose su bolševikais. Šiems užėmus Pušalotą, su partizanais pasitraukė į miškus. Ginklo neturėjo, bet gerai pažinojo apylinkes. Ėjo kapeliono pareigas, užstodavo pasmerktuosius sušaudyti belaisvius. Šie savanoriai vėliau sudarė Lietuvos kariuomenės devintojo pulko pagrindą. Pulko dešimtmečio proga darytoje vinjetėje yra kapeliono J. Jaskevičiaus nuotrauka. 1922 m., švenčiant šešiasdešimtmetį, buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Sustiprėjęs kun. J. Jaskevičius buvo paskirtas klebonu į Sudeikius (Molėtų r.). Klebonija buvo prie Alaušo ežero, o iš jos balkonėlio matydavosi dar devyni ežerai ir ežeriukai. Pas dėdę Onutė praleido visas mokslo metų atostogas. Kunigas mėgo žvejoti, dukterėčia kai kada jam pairkluodavo valtį. Vieną vasarą paruošė egzaminams į vidurinę mokyklą zakristijono Girniaus sūnų.
1928 m. Ona baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lyginamosios kalbotyros skyrių ir tapo viena iš trijų pasirinktos specialybės studentų. Studijavo klasikinę filologiją, senąsias ir naująsias kalbas. Puikiai išmoko graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių, prūsų, sanskrito, lenkų, senųjų slavų („cerkvinę“) – iš viso dešimt kalbų. Kai kurios, nenaudojamos, vėliau pasimiršo. Dėdei susirgus (mirė 1935 m. Vyžuonose), neliko lėšų pragyvenimui. Antrame kurse jau buvo pasiruošusi palikti universitetą. Padėjo humanitarų seniūnas Andrius Ašmantas, su kuriuo kartu ruošdavosi slavų kalbos užsiėmimams – jis turėjo vadovėlį, o Onutė geriau mokėsi. Draugas net iki konflikto su profesūra „išmušė“ stipendiją. Iš pradžių ji buvo mažesnė, o paskui jau 125 rubliai. Ona pasistengė universitetą baigti per ketverius metus, nes vėliau stipendijos jau nebūtų gavusi. Diplomas įteiktas 1933 m.
Jūratė KORSAKAITĖ
Nuotraukoje - filologė, istorikė, prozininkė, vertėja, bibliotekininkė, bibliografė, archeografė, pedagogė, poliglotė, politinė kalinė Ona Matusevičiūtė
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 21 (1523)
Kilnūs darbai ir žygiai išlieka mūsų atmintyje
Kiekvienais metais pavasarį Lietuvos kariuomenė tęsia tradicijas ir organizuoja susitikimus su šalies visuomene. Šie bendri pabuvimai kartu stiprina ryšį ir pasitikėjimą tarp kariuomenės ir visuomenės. Gyventojai gali susipažinti su karine technika, su Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei kitų struktūrų tarnybomis. Šių renginių metu pagerbiami tie, kurie kovojo už Lietuvos laisvę: savanoriai, partizanai, jų ryšininkai, knygnešiai.
Prasmingi renginiai: ,,Atmintis gyva“, „Valkų mūšio aidai“, Lietuvos kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos bei masinių trėmimų Lietuvoje 70-mečio paminėjimas-konferencija, buvo organizuoti Šakių rajono Lekėčių miestelio apylinkėje.
Šventė tradiciškai prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo parapijos klebonas Ričardas Kmitas Lekėčių Šv. Kazimiero bažnyčioje. Po šv. Mišių visi susirinkome prie Lekėčių apylinkėse žuvusiems partizanams atminti pastatyto paminklo. Čia Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis padėjo gėlių, LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Stasys Ignatavičius tarė keletą žodžių.
Tenka priminti, kad šio ir kitų partizanų paminklų pastatymo vienas iš iniciatorių ir autorių buvo šio krašto gyventojas, jau iškeliavęs Amžinybėn, buvęs tremtinys ir šaulys Vidmantas Mašanauskas. Jis buvo surinkęs nemažą savo muziejėlį su partizanų istorija, kurią ir padovanojo Lekėčių mokyklai. Kilnūs šio žmogaus darbai išliks mūsų atmintyje.
Šventės programa tęsėsi Rūdšilio miške prie Lietuvos partizanų – žurnalisto Julijono Būtėno-Stėvės ir būrio vado Petro Jurkšaičio-Beržo – bunkerio žūties vietoje.
Šakių rajono Lekėčių miškuose partizanavo tautos pagarbos verti lietuviai, tarp jų ir parašiutais nuleisti iš Vakarų. 1944 metais, artėjant frontui iš Rytų, šie žmonės pasitraukė į Vakarus, kur baigė žvalgybos mokyklą. Vienas jų, tai plataus akiračio žurnalistas Julijonas Būtėnas. Visi jo straipsniai spausdinti Vakaruose optimistiški, kupini tikėjimo, kad gimtasis kraštas tuoj pat iš „raudonojo maro“ bus išvaduotas. Susipažinęs Vakaruose su partizanu Juozu Lukša ir jo pakviestas vykti į pavergtą Lietuvą, sutinka ir šiam žygiui pradeda intensyviai ruoštis. (...)
Gintautas TAMULAITIS
Nuotraukose - 1) Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis ir LR Seimo narė Irena Haase; 2) Prie Paminklo Lekėčių krašto partizanams kalba LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Stasys Ignatavičius
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 21 (1523)
Kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta
Juozapo Streikaus-Stumbro 100-osioms gimimo metinėms
Vienas iš paskutinių Lietuvos partizanų Juozapas Streikus-Stumbras gimė 1923 metų gegužės 30 dieną Zarasų apskrities Antazavės valsčiaus Maniuliškių kaime, ūkininkų Antano ir Marcelės Streikų šeimoje. Tėvas Antanas – 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, už pasižymėjimą kovose prieš bolševikus ir lenkus (buvo sužeistas) apdovanotas Vyčio Kryžiumi, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais. Be Juozapo šeimoje augo broliai Petras ir Izidorius, seserys Ona ir Valerija. Visi: tėvas, mama, broliai ir seserys, partizanų gretose kovojo už Lietuvos laisvę. Dar besimokydamas Antazavės mokykloje Juozapas įstojo į Šaulių sąjungą, buvo aktyvus jos narys (Antazavėje šauliai turėjo savo namą ir gausų bei aktyvų būrį).
Į antisovietinę veiklą Juozapas Streikus įsijungė dar 1940 m., kai pamatė sovietinių okupantų atneštos „sovietinės saulės gėrį“ – pažangių tautiečių suėmimus, persekiojimą, žudymą. Toks okupantų siautėjimas paveikė jo bei artimųjų sąmonę, ir jis ryžtingai apsisprendė priešintis ir kovoti. Jis ėmė slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos–Sovietų sąjungos karui, birželio 24 d. jis, tėvas ir broliai prisijungė prie sukilėlių, išvaikė sovietinius aktyvistus ir išlaisvino Antazavę nuo sovietų valdžios bei išlaikė miestelį iki į jį įžengė vokiečių kariai. Bet ir vokiečių karinė administracija nebuvo palanki lietuviams, todėl 1942 m. J. Streikus įsijungė į Lietuvos laisvės armijos veiklą ir priešinosi nacių valdžiai. Karas vokiečiams nebuvo sėkmingas ir frontas artėjo prie Lietuvos, grėsmingai artėjo antroji sovietinė okupacija su naujomis nelaimėmis. Tėvo Antano (Antanas Streikus-Tamošiukas) iniciatyva, 1944 m. vasarą buvo įsteigtas (pats ir vadovavo) Žalgirio partizanų būrys (vėliau – Vytauto apygardos Lokio rinktinė). Juozapas tapo šio būrio partizanu, pasirinkęs Stumbro slapyvardį. (...)
Parengė Stasys IGNATAVIČIUS,
LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 21 (1523)
Tremtinių prisiminimai skatina neprarasti budrumo
Jurbarko krašto buvę tremtiniai paminėjo specialiosios operacijos „Pavasaris“ („Vesna“) 75-ąsias metines. 1948-ųjų gegužės mėnesį Lietuva neteko 40 tūkstančių pačių šviesiausių ir darbščiausių savo piliečių, iš jų apie 12 tūkstančių buvo vaikai iki 16 metų. Žydint alyvoms iš savo namų prievarta buvo išvežti 700 šviesiausių, darbščiausių, sąmoningiausių Jurbarko krašto gyventojų, 170 jų tebuvo vaikai. Visiems lietuviams okupantai numatė vieną kelią – į šalčio žemę Igarką, ir vieną lemtį – mirtį.
Jurbarko buvusių tremtinių ansamblio „Versmė“ atliekamos dainos nukėlė į tuos laikus vasaras, kai tolimame krašte prievarta laikomiems lietuviams namų ilgesys spaudė širdis skaudžiau nei okupantų pasityčiojimai ir prievartinis varymas į sunkų, žalojantį darbą.
Kone pusšimtį amžiaus Varlaukio apylinkių vaikus mokiusi Angelina Veniulienė užaugo tolimoje Igarkoje – šalčio žemėje, kuri turėjo tapti kapu iš okupuotos Lietuvos išvežtiems darbščiausiems ir šviesiausiems žmonėms.
Betygališkiai (Raseinių savivaldybė) Petras ir Domicelė Bačkiai į gyvulinį vagoną buvo sugrūsti su vienerių metų dukra Angelina ant rankų. Domicelės tėvai Vaitkai buvo stambūs to krašto ūkininkai, jiems priklausė 90 ha žemės ir Kudonių dvaras, tvarkytis namuose padėjo tarnaitė. Ji ir tapo išdavike. Per patį gegužės žydėjimą laimingos šeimos gyvenimas virto pragaru. Angelinos seneliai, įspėti vietinio stribo, suspėjo pabėgti, bet visa Bačkių šeima ir Domicelės seserys buvo sugrūstos į gyvulinį vagoną ir išvežtos į nežinią.
Birželio 1-ąją ešelonas, kuriuo važiavo šeima, susidūrė su kitu traukiniu. „Buvau maža, nedaug atsimenu, bet tėvelis pasakojo, kiek skausmo, siaubo ir nevilties ašarų ten buvo. Žuvo daugybė žmonių, kareiviai kasė duobes ir guldė kūnus vieną ant kito. Kai kurie žmonės buvo dar gyvi, dejavo, iš po krauju permirkusios žemės sklido jų aimanos. Iki šiol girdžiu dejuojant žemę“, – dalijosi prisiminimais aktyviai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo veikloje dalyvaujanti A. Veniulienė. (...)
Daiva BARTKIENĖ
Nuotraukoje - choristai svečiuose pas Staselę Atgailaitienę
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 21 (1523)
