„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 27-28 (1385-1386) 2020 m. liepos 17, 24 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • LPKTS suvažiavime išrinktas pirmininkas ir nauja valdyba

    Dar kovo mėnesį planuotas ir dėl pandemijos atidėtas sekmadienį Kauno rajone, Raudondvaryje, vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos XXVII suvažiavimas, kurio metu buvo išrinktas LPKT sąjungos pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, nauja valdyba, Revizijos, Procedūrų ir etikos komisijos, išklausytos ataskaitos. Seniai nesimatę buvę bendražygiai smagiai pabendravo prie arbatos puodelio gražioje dvaro aplinkoje.

    Suvažiavimas tradiciškai pradėtas iškilmingu filialų vėliavų įnešimu, sugiedotu Lietuvos valstybės himnu bei tylos minute, pagerbiant buvusius politinius kalinius, tremtinius, Laisvės kovų dalyvius, negrįžusius iš Sibiro platybių ir žuvusius ar mirusius kalėjimo kamerose.
    Kad darbas vyktų sklandžiai, ganytojišku žodžiu pasveikino kunigas karo kapelionas Alfonsas Bulota, savo kalboje raginęs visada išlikti budriais, linkėjęs, kad visi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai būtų labiau gerbiami.
    Suvažiavime dalyvavo daug svečių. Savo apsilankymu pagerbė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Europos parlamento narys Liudas Mažylis, Seimo nariai: Arvydas Anušauskas, Vytautas Juozapaitis, Irena Haase, Andrius Kupčinskas, Kazys Starkevičius, Laurynas Kasčiūnas, Gintarė Skaistė, Jurgis Razma, Žygimantas Pavilionis, Paulius Saudargas, Vilija Abramikienė, LGGRT centro direktorius Adas Jakubauskas, Jurgita Šiugždinienė, Kauno miesto tarybos narė, Justinas Urbanavičius, Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, Angelė Jakavonytė, partizano Juozo Jakavonio-Tikro duktė. Visi jie delegatams linkėjo darnaus darbo, stiprios sveikatos, džiaugėsi tvirta tremtinių bendruomene.

    Pagrindinį pranešimą perskaitė LPKTS pirmininkas dr. G. Rutkauskas (spausdiname atskirai), akcentavęs buvusių tremtinių bendruomenės svarbiausias veiklas, iniciatyvas, raginęs palaikyti LPKT sąjungos leidžiamą savaitraštį „Tremtinys“. Jis suvažiavimo delegatams pristatė ir pakomentavo rezoliuciją dėl Lukiškių aikštės (spausdiname atskirai).
    Kadangi suvažiavimas ataskaitinis rinkiminis, metinę ataskaitą pristatė LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Taip pat kalbėjo Revizijos, Procedūrų ir etikos komisijų pirmininkai. „Per ataskaitinį laikotarpį pažeidimų nerasta, nusiskundimų nebuvo, taip kad ir darbo nebuvo“, – kalbėjo Eugenija Buitvydienė.

    Vėliau vyko kandidatų į LPKTS pirmininkus prisistatymas. Buvo du kandidatai; Gediminas Uogintas ir Gvidas Rutkauskas. G. Uogintas dėl svarbių priežasčių negalėjo dalyvauti. Delegatams buvo pristatyti kandidatai į naująją valdybą.
    Kol vyko slaptas balsavimas ir dirbo Balsų skaičiavimo komisija, delegatų širdis džiugino Kauno buvusių tremtinių choro „Ilgesys“, (koncertmeisteris Mindaugas Šikšnius) atliekamos gražiausios tremtinių dainos, vadovės Bronės Paulavičienės skambios eilės apie meilę, Tėvynę.
    LPKTS I laipsnio žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“ įteikti dr. A. Anušauskui ir LPKTS Pasvalio filialo pirmininkui Antanui Sudavičiui.
    Paskelbus rezultatus, buvo pasveikintas ketvirtą kadenciją perrinktas LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, savo pavaduotojais pasirinkęs Vilhelm Haasę (Šakiai), Petrą Musteikį (Vilnius) ir Juozą Ylą (Kaunas). Naujai išrinkta LPKTS valdyba iškart po suvažiavimo susibūrė ir slaptu balsavimu išsirinko pirmininką. Juo tapo LPKTS Kauno filialo pirmininkas Vladas Sungaila.

    „Tremtinio“ inf.
    Nuotraukose - suvažiavimo pradžios belaukiant: Vladas Sungaila, Tomas Petreikis, Edvardas Strončikas, Kazimieras Beniulis; tariasi Gvidas Rutkauskas, Juozas Yla ir Rasa Duobaitė-Bumbulienė; visuomet aktyviai dalyvauja LPKTS Anykščių filialo atstovai

     

    Esame reikalingi Lietuvai

    LPKTS pirmininko dr. Gvido RUTKAUSKO pranešimas, skaitytas LPKTS XXVII suvažiavime

    Mes, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, su dideliu skausmu prisimename, kad šįmet sukako 79 metai, kai buvo įvykdytas pirmasis 1941 m. birželio 14 d. masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius SSRS kraštus. Prieš 71 metus – 1949-aisiais – trėmimai „Bangų muša“ („Priboj“), prieš 72 metus – 1948 m. gegužės 22–23 d. – vyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų „Pavasaris“ („Vesna“). Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado savo nuosavybę, sveikatą, artimuosius. Ištremtieji buvo žiauriai naikinami fiziškai kalėjimuose lageriuose ir specialiose tremties vietose, kur didelė dalis jų žuvo arba mirė. Visa tai vertinama kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.
    Susirinkome į šį ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą, kad pasidžiaugtume nuveiktais darbais, numatytume savo veiklas ateinantiems metams, išrinktume naujus LPKTS pirmininką, valdybą, o svarbiausia pabūtume kartu su savo likimo broliais, pasidalytume savo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptartume mums rūpimus svarbius ne tik buvusių tremtinių ir politinių kalinių, bet ir aktualius politinius valstybės klausimus. Mūsų tikslas – įrodyti, kad esame reikalingi ne tik vieni kitiems, bet ir kilniems Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo ir įtvirtinimo darbams.
    LPKT sąjunga vienija daugiau kaip 15 tūkstančių narių. Nario mokestį moka tik trečdalis jų. Vyriausi pagal amžių tremtiniai jau artėja prie šimto metų, aišku, tokių yra nedaug, tačiau didžiausią dalį mūsų narių sudaro aštuoniasdešimtmečiai. Jauniausiems tremtiniams šiuo metu yra per šešiasdešimt dvejus metus. Šiuo metu Lietuvoje dar yra per 30 tūkstančių buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kurie, nepalūžę lageriuose ir kalėjimuose, išliko ir sugrįžo į savo Tėvynę, tačiau apgailestauju, kad ne visi priklauso įvairioms patriotinėms organizacijoms, o tuo labiau mūsų sąjungai.
    Šiandien galime džiaugtis ir didžiuotis, kad nors mūsų gretos ir natūraliai mažėja, tačiau veiklių, protingų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių tikrai nestokojame. Kaip ir anksčiau didžiausi mūsų filialai, kurie turi daugiau kaip 400 narių, rikiuojasi į tokią eilę (skliausteliuose – mokančių nario mokestį narių skaičius): Kaunas – 2530 (800), Klaipėda – 1500 (440), Panevėžys – 1100 (261), Šiauliai – 876 (248), Anykščiai – 400 (53). Kiti filialai, kurių iš viso mūsų sąrašuose yra 53, žymiai mažesni, o juose narių skaičius svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų. Mažiausi savo narių skaičiumi yra Lazdijų –12 (12), Mažeikių – 28 (28) ir Grigiškių – 25 (15) filialai. Tačiau, kaip rodo patirtis, atliktų darbų skaičius ir kokybė mažai priklauso nuo narių skaičiaus filiale.
    Sprendžiant iš pateiktų filialų ir skyrių ataskaitų per praėjusius metus praradome per 600 mūsų narių. Nors mūsų sąjunga galėtų gyvuoti dar 10–15 metų, tačiau maloniai priimtume ir daugiau naujų narių. Žinoma, tik darbui, o ne būsimos svaiginančios politinės karjeros tikslams įgyvendinti. Šia kryptimi dar reikia dirbti, kad potencialius naujus narius sudomintume savo idėjomis, vertybėmis, siekiais ir darbais.
    Iš ataskaitų matyti, kad ne visuose filialuose jaučiamas narių mažėjimas. Džiugu pranešti, kad per 2019 metus Anykščių, Biržų, Druskininkų, Kauno, Kėdainių, Pasvalio, Vilniaus, Ukmergės filialuose į mūsų gretas įstojo daugiau kaip 200 naujų narių. Todėl viena iš svarbiausių mūsų darbo krypčių laikau naujų narių į LPKTS priėmimą. Mūsų manymu, natūraliai retėjančias gretas privalo papildyti buvę tremtiniai ir jų vaikai, turintys tremtinio statusą.
    Labai svarbu, kad aktyviai dalyvautume ir šalies politiniame gyvenime. Šiemet spalio mėn. vyks rinkimai į LR seimą. Čia turime TS-LKD Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pasiūlytų kandidatų ir vienmandatėse, ir daugiamandatėse apygardose. Apmaudu, kad dabar LR Seime nėra nė vieno mūsų nario, buvusio tremtyje. Visi esame laisvos Lietuvos piliečiai ir balsuojame taip, kaip norime, bet ar susimąstome apie tai, kad niekas kitas mumis nepasirūpins taip kaip tie žmonės, kurie buvo tremtyje ir iškentę tuos pačius sunkumus. Todėl būtinai balsuojant reitinguokite ir palaikykite mūsų organizacijos kandidatus.
    LPKTS valdybai ir tarybai pritarus, vykdėme darbus pagal įstatuose numatytas kryptis: dalyvavome tautinėje, patriotinėje, švietėjiškoje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje.
    Kalbant apie LPKTS veiklą, galima tik didžiuotis nenuilstamu ir pasiaukojančiu visų filialų darbu. Išanalizavę ir įvertinę už 2019 metus pateiktas filialų veiklos ataskaitas, galime teigti, kad visų be išimties filialų nariai dirba tokius darbus: mini visas valstybės šventes, dalyvauja chorų festivaliuose, prižiūri, stato bei atstato paminklus, partizanų žemines, dalyvauja muziejų veikloje, ekskursijose po atmintinas kovų už laisvę vietas, rengia mokinių konferencijas, knygų apie tremtinius aptarimus, vykdo projektus ir kita. Taip pat mūsų sąjungos nariai rašo ir knygas, kurių šiemet išleista net keletas. O kur dar tradicinis sąskrydis „ Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, respublikinė buvusių politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė „ Leiskit į Tėvynę“.
    Per šiuos dveju metus LPKTS atliko ir daugiau reikšmingų darbų: svarbiausia turbūt yra tai, kad periodiškai leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“, galutinai laimėta kova dėl paminklo Dainavos partizanams statymo Alytaus mieste, ir, tikiuosi, laimėtas mūšis dėl Lukiškių aikštės Vilniuje. Nors jau daugiau nei dvidešimt metų LPKTS deda didžiules pastangas dėl Lukiškių aikštės Vilniuje paskirties ir paminklo „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymo, tačiau šiandien turime gerų žinių, nes, kaip visi girdėjome, Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymą. Ir LPKTS kreipėsi į Prezidentą su prašymu pasirašyti minėtą įstatymą. Džiaugiuosi, kad į tai buvo atsižvelgta.
    Šiuo metu LPKTS finansinė padėtis yra nepatenkinama, per didelės išlaidos ir dėl pandemijos praradome daug pajamų. Todėl dabar lėšų net ir būtiniausioms išlaidoms gali pritrūkti. Tačiau turiu pastebėti, kad net aštuoniolika filialų nepateikė metinių ataskaitų, ir akivaizdu, kad nepervedė numatytų 10 proc. jų surinktų lėšų. Tai tikrai nepasitarnauja mūsų sąjungos gerovei. Labiausiai reikia pagirti Alytaus, Šilalės, Mažeikių ir Kuršėnų filialus, nes juose nario mokestį moka didesnė pusė narių. Tai geras pavyzdys visiems. Nerimą kelia ir tai, kad Garliavos ir Vilkijos filialai nepateikė ataskaitų jau nuo 2013 metų, o Kazlų Rūdos, Naujosios Akmenės ir Zarasų, Ignalinos, Lentvario, Raseinių, Utenos net nuo 2010, 2012 metų. Manome, kad tai reikalaujantys dėmesio ir kardinalių sprendimų filialai, keičiant jų pirmininkus, nes nuo iniciatyvaus ir autoritetingo pirmininko labai priklauso filialo darbo rezultatai.
    Būkime budrūs, visi vieningai remkime Lietuvos nepriklausomybę ir suverenitetą, dirbkime ir kovokime už mūsų teises ir neleiskime komunistų pasekėjams mūsų žeminti, o mūsų kovų kelio istoriją paskandinti užmarštin. Tik mūsų gausios, vieningos ir patriotiškai nusiteikusios gretos padės išlikti kovoje už buvusių tremtinių, partizanų ir politinių kalinių teises.
    Artimiausias mūsų susitikimas įvyks rugpjūčio 1 d. LPKTS sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Nuoširdžiai dėkoju LPKTS etatiniams darbuotojams, valdybai, tarybai, pavaduotojams, visiems palaikiusiems, patarusiems, padėjusiems ir, žinoma, negailėjusiems nuoširdžios kritikos.
    LPKTS nuolat domisi Lietuvos ir kitų šalių politine situacija ir teikia rekomendacinio pobūdžio išvadas – rezoliucijas. Šiame XXVII suvažiavime teikiu bendram dalyvių pritarimui paruoštą ypač šiam laikmečiui aktualų dokumentą-kreipimąsi „Dėl Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymo“.

     

    Rezoliucija

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos XXVII suvažiavimas
    2020-07-12

    Dėl Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo

    Mes, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai, pritariame Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. birželio 29 d. dokumento Nr. XIII-3202 priimtam įstatymui „Dėl Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso“.
    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nuomone, didelį visuomenės nepasitenkinimą ir susipriešinimą sukėlė Vilniaus miesto mero vienašališki sprendimai ne tik dėl Jono Noreikos bei Kazio Škirpos įamžinimo klausimai, bet ir šiuo metu dėl nepastatyto memorialo su svarbiausiu simboliu – Vyčio paminklu bei įrengto paplūdimio Lukiškių aikštėje. Tai būtų neįvykę, jeigu mes turėtume priimtą aukščiau minėtą įstatymą.
    Lukiškių aikštė Vilniuje turi tapti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su suformuotais laisvės kovų memorialiniais akcentais. Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, KGB rūsiuose kankintų ir žuvusių kovotojų atminimą bei 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą. Lukiškių aikštė turėtų būti naudojama ir tvarkoma, laikantis priimtame įstatyme numatytų principų.
    Buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai reikalauja, kad Vilniaus miesto savivaldybė liautųsi kurstyti tautos susipriešinimą, svarstydama ne tik memorialo statybą Lukiškių aikštėje, bet ir atminimo lentų, gatvių pavadinimų bei kitų paminklų nusipelniusiems Lietuvai kovotojams už nepriklausomybę klausimus.

    LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas

     

     

     

    Ekskursija į Molėtų kraštą


    Liepos pradžioje LPKTS Kauno filialo buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai vyko į Molėtų kraštą. Aplankė Molėtų observatoriją, klausėsi pasakojimo apie dangaus kūnus, jų sandarą, dalyvavo ekskursijoje etnokosmologijos muziejuje, pakilo į apžvalgos aikštelę, kur atsivėrė nuostabi panorama, nepakartojamas gamtos grožis. Matėsi kiemo teritorijoje saulės modulis, sudarytas iš akmenų, kurie suvežti iš visos Lietuvos. Ant kai kurių akmenų išlikę unikalūs senieji petroglifai.
    Aplankėme ir senovinę dangaus stebyklą. Draugiškai papietavome etnografinėje sodyboje. Kelionės metu linksmino Juozas Gaidelis, grieždamas akordeonu. Filialo nariai pilni įspūdžių ir geros nuotaikos grįžo namo, o mintyse planavo jau naujas keliones.
    Kelionė finansuota iš SADM lėšų pagal projektą „Esame stiprūs, reikalingi ir vieningi“.

    „Tremtinio“ inf.

     

    Tęsiame tradicijas


    Graži tradicija tęsiama. Birželio mėnesį LPKTS Jonavos filialas ir Jonavos kultūros centro Krašto muziejus organizavo akciją „Jonavos krašto partizanų takais“, kurios metu buvo aplankyti, apžiūrėti, aptvarkyti Jonavos rajone esantys kryžiai ir paminklai, skirti partizanų atminimui. Prie akcijos prisidėjo Jonavos Slėnio tunto skautai ir kultūros centro savanoriai. Deja, tuo metu liko neaplankytas Upninkų kraštas ir ten esantys paminklai.
    Gražiai bendradarbiaujant su Jonavos kultūros centro krašto muziejumi, buvo nuspręsta tęsti gražią tradiciją ir surengti susitikimą „Jonavos krašto partizanų takais“ prie partizanų bunkerio Upninkų miškuose. Liepos 3 dienos vakarą LPKTS Jonavos filialo nariai, buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras „Viltis“ prie partizanų bunkerio susitiko su Jonavos turizmo informacijos centro organizuoto pėsčiųjų žygio „Lietuvos istorijos pėdsakais“ dalyviais, skautais, jaunaisiais šauliais, upninkiečiais.

    Pėsčiųjų žygio dalyvius choras „Viltis“ pasitiko su patriotinėmis dainomis. O buvusi ilgametė LPKTS Jonavos filialo pirmininkė Veronika Gabužienė dalijosi atsiminimais apie šioje vietoje žuvusius Upninkų krašto partizanus. Veronika Gabužienė pasakojo, kad jai širdyje yra negyjanti žaizda, kuri skatino rinkti ir tikslinti informaciją apie Jonavos krašto partizanus ir iki šiol pasakoti tiek tremties, tiek partizanų istoriją.
    Susitikimo dalyvius sušildė šaulių paruošta arbata, bet labiausiai šildė bendrystės jausmas ir kartu giedota Tautiška giesmė, dainuotos patriotinės dainos, vienijo skautų nešta Lietuvos trispalvė, kurią Jonavos Slėnio tunto tuntinininkas Sigitas Stacevičius buvo išsivežęs į misiją Afganistane ir dabar kelia kiekvienos šventės ir žygio metu.
    Gera, kad skirtingo amžiaus ir skirtingų profesijų, skirtingų patirčių žmones vienija meilė Lietuvai, pagarba jos istorijai. Taip gražiai Upninkų miškuose skambėjo tiek mažų, tiek didelių dainuojama „Žemei Lietuvos ąžuolai žaliuos...“

    Irena TAMOŠEVIČIENĖ

     

    Atgimstančios Lietuvos heraldika – prof. Stanislovo Sajausko dovana

    „Atgimstančios Lietuvos heraldika“ – tokiu pavadinimu labai mažu tiražu išleista unikali knyga, skirta Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos trisdešimtmečiui. Ją parengė ir savomis lėšomis išleido žymus kolekcininkas, numizmatas prof. Stanislovas Sajauskas.
    Autorius knygos įvade apžvelgia savo sumanymo idėją – įprasminti Kovo 11-osios datą, išleidžiant knygą apie šį laikotarpį, apie patriotinių ženkliukų, atminimo medalių iki profesionalių menininkų sukurtų valstybinių apdovanojimų, bylojančių apie tėvynės meilę, patriotiškumą. Autorius išskiria svarbiausius lietuviškus heraldinius simbolius ir jų panaudojimą: tai Nepriklausomos Lietuvos trispalvė vėliava, Lietuvos herbas Vytis, jo svarbiausias heraldinis požymis – Vyčio Kryžius ir Gediminaičių stulpai. Prof. S. Sajausko kolekciją papildo ir kitų lietuviškos heraldikos rinkėjų kolekciniai rinkiniai.
    Knygoje ne tik daugiau kaip tūkstantis kokybiškai pateiktų heraldinių ženklų, medalių ir kitokių žymenų, paties autoriaus nufotografuotų nuotraukų, bet ir profesionalūs aprašymai, kilmė, paremta tyrinėjimais, istoriniais faktais. Išsamiai aptariami Lietuviškos heraldikos pagrindiniai ženklai – LR vėliava – Trispalvė. Skyriuje „Pagrindinis Lietuvos heraldinis simbolis – Vytis“ pateikiama Vyčio istorija, Vyčio ženkliukų įvairovė, proginės monetos su Vyčiu, Kokardos, ženklai, medaliai ir UAB „Monetų namai“ išleisti heraldiniai atminimo medaliai. Kitas skyrius supažindina su Vyčio kryžiaus (kariško ženklo) ordino istorija.

    Bene plačiausiai surinkta ir pateikta seniausio tautinio lietuvių simbolio – Gediminaičių stulpai, istorija. Pateikiama jų įvairovė, Gediminaičių stulpai Sąjūdžio, partizanų, tremtinių ir rezistentų visuomeninių organizacijų ženklai, bei valstybinių institucijų ženklai.
    Knyga – ne tik spalvingas albumas, bet svarbi įvairiom prasmėm ir moksleiviui, ir studentui, ir politikui. Ji – tarsi vadovėlis, per heraldikos kūrėjus ir rinkėjus atspindinti nepriklausomos Lietuvos istoriją. Knygoje minimi pagalbininkai – žymūs Lietuvos ir užsienio žmonės – Myja, Tomas ir Vilius Dundzilos, Alfonsas Algimantas Dvareckas, Domininkas Kaubrys, Justinas Sajauskas - ilgametis Tauro partizanų apygardos ir tremties muziejaus Marijampolėje vadovas ir kiti.
    Atskiras pagarbos ir padėkos žodis skirtas Antanui Vytautui Dundzilai (1932–2015). Žymus mokslininkas, kultūros veikėjas, kaip ir didelė dalis tėvynainių, pasitraukusių į Vakarus, siekė mokslų ir gyvenimą skyrė atgimstančiai Lietuvai. Žurnalo „Lituanus“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius, daugelio laikraščių, žurnalų redaktorius, bendradarbis, A. V. Dundzila teikė paramą Lietuvoje atsikuriantiems skautams, Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijai. A. V. Dundzila Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos apdovanotas 1-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. Kaip priesaką savo sūnums Tomui ir Viliui paliko, įpareigojo įsteigti paramos fondą moksliniams kūriniams Lietuvos rezistencijos temomis.
    Knygoje rasime ir kitų asmenų pavardžių, istorinių nuotraukų. Jos byloja apie istorinę atmintį saugojusius ir puoselėjančius tautiečius. Daugelio jų dėka turime išsaugotus dokumentus, ženklus... Kiek tokių „bevardžių“ kovotojų, bebaimių Lietuvos žmonių turime?
    Atversdami neįkainojamą dovaną Lietuvos žmonėms Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio jubiliejui, turime būti dėkingi knygos „Atgimstančios Lietuvos heraldika“ autoriui prof. Stanislovui Sajauskui. (...)

    Dalia POŠKIENĖ
    Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotrauka
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28 (1386)

     

    Pagal nustatytas taisykles

    (Masinių stalininių represijų aukų užkasimo vietos Ukrainoje)

    Stalininė represinė sistema ne tik masiškai naikino savos šalies piliečius, bet ir stengėsi visa tai paslėpti, lyg nujausdama, kad kažkada tuo bus domimasi ir stengiamasi surasti kruvinų darbų pėdsakus. Šiame straipsnyje bus pateikti pavyzdžiai iš Ukrainos istorijos, bet tai nereiškia, kad jie niekuo nesusiję su Lietuvos praeitimi. Visgi viską valdė viena sistema ir visur taikė panašią patirtį, tuo įsitikinsime pamatę konkrečius pavyzdžius.
    Ukrainos saugumo tarnybos archyve išliko 1989 metų Ukrainos SSR KGB 10 skyriaus užvesta byla, kurioje talpinta informacija apie 20 amžiaus 4–5 dešimtmečio represijų aukų atminimo įamžinimą. Sukaupta medžiaga lietė ne tik atminimo ženklų statymo, represuotųjų reabilitavimo klausimus, bet ir represijų aukų užkasimo vietų paiešką. Tokias paieškas paskatino 1989 metais SSKP CK nutarimas „Apie papildomas priemones atkuriant teisingumą represijų, vykdytų 30-ųjų–40-ųjų ir 50-ųjų metų periodu, aukų atžvilgiu“.
    Remiantis tokiu nutarimu USSR KGB centrinis aparatas nusiuntė nurodymus dėl paieškų į sričių valdybas, iš kur vėliau gavo atsakymus. Iš gaunamųjų atgal raštų turinio galima spėti, kad kai kurios sričių valdybos vengė atlikti išsamius tyrimus. Jei srities valdybos viršininkas buvo įsitikinęs stalinistas, tai jis galėjo ir „nesurasti“ KGB pirmtakų vykdytų represijų pėdsakų. Todėl atsakymai būdavo trumpi – neaptikta užkasimo vietų. Skirtingai Vakarų Ukrainos srityse, kurios prieš karą priklausė Lenkijai. Ten masinių 4-ojo dešimtmečio represijų nebūta, o po karo vykdytose represijose neįžvelgta „socialistinio teisingumo pažeidimų“. Todėl šių aukų užkasimo vietų neieškota.
    Tyrimas vyko 1989–1990 metais, tai yra laisvėjant visuomenei, ir KGB jautė visuomeninių organizacijų, kaip antai „Memorialas“ ir kitų, spaudimą (KGB juos pavadindavo „neformalais“), nes pastarųjų susivienijimų nariai savarankiškai ieškojo masinių represijų aukų kapaviečių, nors KGB turėjo daugiau informacijos ir galimybių jas surasti. Kai kurios KGB sričių valdybos gana daug ir kryptingai dirbo, todėl pasiekė vienokius ar kitokius rezultatus. Matyti, kad dirbta dviem pagrindinėmis kryptimis: archyvinės medžiagos nagrinėjimas ir liudininkų (dažnai buvusių saugumiečių) apklausos. Taip pat atkreiptas dėmesys apie atsitiktinius paslaptingus palaikų suradimus, vykdant įvairius kasinėjimo darbus sovietmečiu. Šių šaltinių apjungimas padėjo atskleisti kai kurias praeities paslaptis.

    Archyvinė medžiaga

    Dažnai KGB sričių valdybos pranešdavo, kad nepavyko aptikti konkrečios archyvinės medžiagos apie sušaudytų žmonių užkasimo vietas. Nerasta bendra rašytinė instrukcija, kuri būtų padėjusi viską atskleisti. Galbūt bendros rašytinės nebuvo, o egzistavo žodinė, kuri virto vykdytojams suprantama praktika. Pasitaikantys lakoniški užrašai (raštuose apie nuosprendžių įvykdymus), kad kūnai užkasti „pagal nustatytas taisykles“, niekuo negalėjo padėti. Bet vis dėlto KGB darbuotojai surasdavo tikslesnių archyvinių duomenų. (...)

    Dr. Darius JUODIS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28 (1386)

     

    Kitas „Tremtinio“ numeris išeis rugpjūčio 7 d.