„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 15 (1421) 2021 m. balandžio 16 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Istorinė mokytojo misija

    Nedaug pasaulyje tautų, kur mokytojams būtų draudžiama auginti jaunimą savo gimtinės patriotais, kaip mums nutiko ilgais carinės priespaudos metais. Lietuvių vaikus mokė net svetimtaučiai, atsiųsti čia ne tiesos skleisti, o nutautinti, atimti iš vaikų tai, ką įskiepijo gimtieji namai. Taip atsirado daraktoriai, liaudies mokyklos. Oficiali valdžios mokykla tada nebuvo nei moralės, nei religinio jausmo ugdytoja, tad visas vaiko auklėjimas gulė ant tėvų pečių.
    Lietuvos nepriklausomybės laikų mokykla ištrynė nepasitikėjimą mokytoju, padarė jį autoritetu. Per dvidešimt metų mokykla tada tapo lietuviškumo židiniu, tautinių ir moralinių vertybių puoselėtoja. Tai parodė mūsų tautos pasiryžimas kovoti su rusiškaisiais okupantais.
    Tikrų mokytojų būta visais laikais. Tai liudija didžiųjų žmonių biografijos, tautų istorijos. Nežinome daugumos jų vardų, bet gyvename jų skelbtąja tiesa, regime jų įžiebtą šviesą. Kiekviena tauta turi ir gerbia savo mokytojus, kurie ugdo kultūrinę ir moralinę tautos ateities viziją. Mokytojo vaidmuo tarsi kuklus, nepastebimas, dažnai jis lieka didvyriškus poelgius atlikusių savo mokinių šešėlyje. Bet jis tapo nepakeičiamas, ypač tragiškais momentais, kai dvasinė tautos gyvybė, kultūrinis savitumas atsiduria pavojuje.

    Mokytojas paima ginklą

    Sovietiniams ideologams mokykla buvo vieta, kur jie turėjo išplėšti lietuviui jo tautinę sąmonę, išmokyti mylėti okupantų primetamą tariamą sovietinę tėvynę. Tam jie turėjo pajungti mokytojus, kitą aktyvą. Jie manė, kad 1941 m. trėmimus nukraujavusi lietuvių inteligentija lengviau pasiduos okupantui. Tik jie klydo, manydami, kad sugebės lengvai sunaikinti per šimtmečius augintą lietuvio savimonę, meilę savo kraštui, jo istorijai. Aukštaičių krašte žmonių atmintyje yra gyvas vienos motinos, atidavusios vienatinį savo sūnų partizanų vadui, pasakymas: „Mokytojau, saugok mano sūnų!“ Ne vienas mokytojas tapo partizanų būrio vadu.
    Didžiosios Kovos apygardoje (DKA) mokytojai tapo mums geriausiai žinomais partizanais: Juozas Norkus-Kerštas, Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Juozas Kudelis-Dobilas, Juozas Sibaila-Diedukas, Ignas Leščius-Šaltekšnis, Stepas Statkevičius-Gintvytis, Vytautas Strazdas-Bebras. Mokytoju Akmenės valsčiuje buvo ir DKA štabo viršininkas Aleksas Zapkus-Piliakalnis. Vytautas Strazdas-Bebras (g. 1928 m.) iš Giedraičių, mokytojų šeimos. Baigęs Ukmergės mokytojų seminariją dirbo Prauskių pradžios mokykloje. Jo dėdę Lyduokių šaulių būrio vadą Stasį Butkų-Vaidilą 1944 m. liepos mėn. enkavedistai suėmė ir nukankino, kūną sukapojo į gabalus. Iš pradžių Bebras buvo Balninkiečių rinktinėje, vėliau tapo kuopos vadu. Žuvo 1949 m. lapkričio 28 d. Jogvilių kaime. Mūšyje jo draugas J. Grybauskas-Paukštelis buvo sužeistas į kojas, Vytautas bandė jį išnešti iš mūšio lauko ant pečių. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Jaunieji Žaslių progimnazijos pasipriešinimo grupės nariai. Sėdi (iš kairės): A. Kumeliauskas ir V. Dzedulionis, stovi: E. Burda, A. Malinauskas, J. Kavaliauskas, V. Laučiūnas. 1950 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 15 (1421)

     

    Barauskai iš Stanionių kaimo

    Stanionių kaime, Panevėžio rajone, tebestovi Vinco ir Juozapotos Barauskų sodyba. Sodyba prigludusi prie Stanionių miško kampo, netoliese laukais pravinguriuoja Įstras. Čia 1911 m. Vincas Barauskas nusipirko 4 dešimtines žemės, pasistatė namus ir užaugino aštuonis vaikus: dukteris – Adelę, Veroniką, Oną, Grasildą ir sūnus – Stasį, Kazimierą, Povilą ir Joną.
    Vyriausias sūnus Stanislovas emigravo, nes tarnavo pasienyje. Kai po daugelio nežinios metų galėjo parašyti apie savo šeimą, gyveno Kanadoje. Du broliai Povilas ir Jonas visą amžių gyveno, šeimas išaugino gimtajame Stanionių kaime. Jų sodyba iš toli matyti važiuojant magistrale „Via Baltica“, nes prie namo auga galingas ąžuolas. Ant Barauskų gyvenamojo namo Paįstrio kraštiečiai 1987 m. pridėjo medinę lentą, primenančią apie rašytoją, leidėją, redaktorių K. Barauską-Barėną. Jis pats rašė, kad yra gimęs 1907 m. gruodžio 30 d. Stanionių kaime.
    Besilankantiems Paįstrio apylinkėse visada pristatome Barauskų sodybą. 2006 m. gegužės mėn. grupė Panevėžio buvusių politinių kalinių ir tremtinių klubo narių lankėsi šioje sodyboje. Juos maloniai priėmė Povilas Barauskas su dukterimi Vitalija, papasakojo apie brolius Stanislovą, Kazimierą, Joną. Supažindino su šeimos nuotraukomis, K. Barėno išleistomis knygomis.
    Mokyklos Barauskų vaikai nelankė, žiemos metu atsiveždavo mokytoją vaikų pamokyti. Kazimieras mokėsi gretimame Petrauskynės kaime (už pusės kilometro) pas J. Stašį. Mokėsi ir  stambaus ūkininko, geraširdžio žmogaus, Sibiro tremtinio Povilo Mikalajūno (Ustronės savininko Povilo Vidugirio žento) namuose, Jadvinavos vienkiemyje. Be šių mokslų Kazimierą dar mažą buvo išmokiusi skaityti vyriausioji sesuo Adelė. Jis visai šeimai garsiai skaitydavo viską, kas tik būdavo namuose: „Šaltinį“, kalendorių su pasiskaitymais, knygas apie šventųjų gyvenimus, kantyčką (giesmių knyga), maldaknyges, dvi nedideles knygeles su Žalvarniu pasirašinėjusio kunigo Jurgio Tilvyčio eilėmis, „Paįstrietį“ (apie Paįstrio bažnyčios statybą ir dirbusiuosius) bei „Daujėnus“ (dar ir dabar garsėjančius Sekminių atlaidais ir Marijos šaltiniu (Šventabala) vadinamu). (...)

    Ona STRIŠKIENĖ,
    Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 15 (1421)

     

    Nauja Justino Sajausko knyga

    Ką tik skaitytojus pasiekė Marijampolės „Idėja Plius“ leidykloje išleista keturioliktoji Justino Sajausko miniatiūrų knyga „Prisiminimų nuotrupos“. Pasak autoriaus, tai penktoji ir paskutinė miniatiūrų ciklo apie pokarį knyga. Deja, laikas bėga, beveik neliko partizaninio karo liudininkų, atėjo kitos kartos, kurias visa tai jaudina jau kaip istoriniai įvykiai. Kitos keturios šios serijos rašytojo knygos: „Suvalkijos geografija“ (2001 m.), „Užkritę lapai“ (2007 m.), „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ (2014 m.) ir „Visada šalia“ (2017 m.) buvo skaitytojų gražiai sutiktos.
    Miniatiūra – tai nedidelis literatūrinis vaizdelis, impresija. Nesudėtingo turinio kūrinėlis, kuriame įamžintos vienos akimirkos grožis ir prasmingumas. Tai tarsi spalvotų jausmų kaita, įprasminta kasdienybė. Visa tai ieškoma paprastuose dalykuose. Šis literatūros žanras nėra Lietuvoje paplitęs, pasakojant apie partizaninį karą, tremtį, pokario sunkumus, tačiau Justino Sajausko dėka miniatiūrų knygos mus nuveda į prasmingą ir didvyrišką partizanų ar tremtinių kasdienybę.
    Populiariausios rašytojo, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Justino Sajausko knygos yra istorinės, apie partizaninį karą. Tai „Ištark mano vardą: Tauro apygardos partizanų vardynas“ (kartu su A. Vilutiene, 1999 m.), istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“ (2009 m.), „Skardupių radinys: partizanų Tauro apygardos įkūrimo ir veiklos dokumentai“ (2014 m.). Beje, miniatiūrų knyga „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ buvo išversta į anglų kalbą. Ją išvertė Justino duktė Neringa Sajauskaitė-Juknevičienė. Angliškasis leidimas papildytas nuotraukomis, šiek tiek pakeistas ir pavadinimas – „Nepamirštami vardai iš Lietuvos“.

    Apie autorių

    Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Jo tėveliai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas savo žemės ar patrauklių specialybių neturėjo, tik dvejus metus buvo lankę pradžios mokyklą, tad samdėsi dirbti kitiems atsitiktinius darbus. Sukūrę šeimą, augino tris sūnus ir dukterį. Vienas iš sūnų – dvejais metais už Justiną jaunesnis Stanislovas yra fizikas, habilituotas daktaras, profesorius, taip pat kraštotyrininkas, numizmatikas ir buvęs politikas. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 14 (1420)