„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 18 (1232) 2017 m. gegužės 12 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Bakaloriškėse pašventintas kryžius žuvusiems už laisvę


    Trakų rajono Onuškio seniūnijos Bakaloriškių kaime pašventintas originalus gelžbetoninis kryžius, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jį suprojektavo ir pagamino buvęs bakaloriškietis Vladas Kleinotas, dabar gyvenantis Druskininkuose. 
    Dusmenų bažnyčioje ta proga buvo aukojamos šv. Mišios. „Jau 18 metų, kai esu kunigas, bet tik ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek pašventinau kryžių. Mes kažkaip drovimės, kad esame katalikai. Šiandien per daug sureikšminam smulkmenas, – kalbėjo Dusmenų klebonas kun. Juozas Bakšys. – Lai ši diena būna kitokia, lai šis susibūrimas būna kitiems pavyzdys, kad mes mokame ir pasidžiaugti. Mokėkime išgirsti, mokėkime priimti, mokėkime dalintis.“ Po pamaldų kun. J. Bakšys pašventino naujai pastatytą kryžių.
    Iškilmėse dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, LR Seimo narių Jono Liesio ir Juozo Baublio padėjėja Vilma Puišienė, Trakų rajono 6-oji šaulių kuopa ir jos vadas Gediminas Ramoška, Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė, buvę bakaloriškiečiai ir kiti. Patriotines dainas dainavo Dusmenų (Trakų r.) etnografinis ansamblis (vad. Rima Karsokienė).
    Šios šventės iniciatorius V. Kleinotas trumpai pristatė savo sumanymą. Jis teigė, kad kryžius, kažkada stovėjęs netoliese, sunyko, tad reikėjo naujo. Po sukrečiančių karo ir pokario įvykių žuvo daug bakaloriškiečių, tad norėta įamžinti visų jų atminimą. „Aš visą gyvenimą dirbau statybininku, tad nutariau pats suprojektuoti ir pastatyti kryžių. Kad galėčiau jį atvežti lengvuoju automobiliu, reikėjo, jog kryžių sudarytų kelios dalys ir būtų lengvas. Tad dariau jį tuščiavidurį. Visas trijų metrų aukščio kryžius sveria tik 150 kg. Trise per dvi valandas jį ir sumontavome, – pasakojo V. Kleinotas. – Kiekvienas atėjęs galės čia pasimelsti, padėkoti, uždegti žvakutę“.
    Onuškio seniūnė Z. Aniulienė pasidžiaugė, kad Bakaloriškėse iškilo dar vienas simbolis, kuris primins šio kaimo tragišką likimą, primins tuos žmones, kurie siekė Lietuvos laisvės. Juk kryžius ne tik kančios, bet ir tikėjimo bei vilties simbolis.
    Jaudinančiai kalbėjo buvusi bakaloriškietė, 93-iuosius metus pradėjusi poetiškos sielos kaunietė Ona Karužaitė-Gliebienė. Pasak jos, šiandien šis kaimas pasitinka dievišką kryžių, kurį prikėlė mylinčio lietuvio ranka. „Mano atmintyje dar gyvi šio kaimo patriotiškai nusiteikę jaunuoliai: Vaclovas Voveris-Žaibas, Jonas Matukevičius-Vilkas, Albertas Gliebus, mano brolis Jonas ir kiti. Jie mirė tam, kad mes gyventume. Nusilenkime bebaimiams, kurie pasitiko mirtį. Nepamirškim šio kaimo ir visos Lietuvos žuvusiųjų vardų.“ Iš tiesų, daug šio krašto jaunuolių, nenorėdami tarnauti okupacinėje kariuomenėje, ėjo į miškus, būrėsi į partizanų būrius. Apie rezistencinę kovą šiose apylinkėse rašoma iš gretimo Iždagų kaimo kilusio Jono Piliaus knygoje „Tarp kryžminės ugnies“ (2012).
    Visiems susirinkusiems V. Kleinotas padovanojo savo prisiminimų knygą „Kelionė į nežinią“. Knygą parengė šių eilučių autorė, o redagavo žinomas rašytojas, žurnalistas ir tautotyrininkas Jonas Laurinavičius. Tai jau antroji buvusių bakaloriškiečių knyga. Prieš dvejus metus (2015 metais) bendromis mūsų pastangomis buvo išleista O. Karužaitės-Gliebienės atsiminimų ir eilėraščių knygelė „Čia viskas mano“.
    Mintis įamžinti ir plačiau paviešinti tragišką savo gimtojo kaimo istoriją kilo broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams prieš trejus metus. 2014 metais jų iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo, skirtas Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-mečiui įamžinti. Bakaloriškių kaimą 1944 metų balandžio 12 dieną – antrąją Velykų dieną – sudegino raudonieji partizanai. Iš 45 liko tik 4 sodybos. Tąkart buvo nužudyti du gyventojai. Pokario metu buvo ištremta 15 šeimų, 5 gyventojai nužudyti be teismo, 11 žmonių buvo įkalinta.
    2015 metais minint Bakaloriškių kaimo 220-metį, buvo išleistas lankstinukas „Bakaloriškių kaimui – 220“, susirinkusiems pristatytas dokumentinis filmas „Žaibas – Dzūkijos legenda“. Juk būtent Bakaloriškėse gimė legendinis partizanų vadas Vaclovas Voveris-Žaibas.
    Tragiška šio kaimo praeitis buvo prisiminta ir pernai. Dusmenų kultūros centre buvo parengta žinomo fotomenininko Vytauto Žemaičio nuotraukų paroda „Sudeginto kaimo aidai“. Ši paroda per metus apkeliavo beveik visas Trakų rajono mokyklas, kitas kultūros ir švietimo įstaigas.
    Išties džiugu, kad savo gimtinės iki šiol nepamiršta iš jos jau seniai išvykę kraštiečiai, kad kasmet jie susieina į jau tradicine tapusią šventę. Ir kasmet vis naujai įamžina savo kaimo istoriją. Pasirodo, kuo mažesnis kaimas (2011 metų surašymo duomenimis, čia gyveno 36 gyventojai), tuo jis draugiškesnis, tuo daugiau jis gali padaryti.
    Dar prieš keletą metų apie Bakaloriškių kaimo tragediją mažai kas žinojo. Bakaloriškės nebuvo minimos nė vienoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Nebuvo jų ir knygos „Kalbos praktikos patarimai“ (1976) vietovardžių sąraše. Visur buvo minima tik Bakaloriškių pelkė. O štai dabar aktyvių žmonių dėka šis kaimas ir tragiška jo praeitis gerai žinoma beveik visoje Lietuvoje.

    Onutė TREPUILAITĖ-VIRGINAVIČIENĖ

     

    Įkurtas LPKTS Raseinių rajono filialas

    Kartais pasigirsta minčių, jog mūsų organizacija nuolat mažėja ir nežinia kiek ilgai beegzistuos. Tačiau tai priklausys tik nuo mūsų.
    Gegužės 4 dieną pirmą kartą po labai ilgo laiko buvo įkurtas naujas LPKTS filialas Raseinių rajone, o jam vadovauti susirinkusieji patikėjo jaunai, entuziastingai medikei, gimusiai tremtinių šeimoje Dovilei Lukminaitei.
    Ačiū visiems norintiems dalyvauti mūsų veikloje, o turėti stiprų filialą mūsų svarbiausios šventės – sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ rajone – be galo svarbu! Laikom frontą!

    Rasa DUOBAITĖ-BUMBULIENĖ

     

     

     

     

    Žvalgybos ir saugumo pareigūnams atminti

    Pasitinkant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo 100-ąsias metines, puiki dovana laukia knygos bičiulių. Neseniai išleista Severino Vaitiekaus knyga „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ sudomins istorikus, studentus ir labiau vyriškąją pusę, nes joje kalbama apie ištikimai tarnavusius Lietuvos valstybei saugumiečius ir žvalgybininkus. Knygos viršelyje – įrašas: pirmoji knyga. Tai teikia vilties, kad sulauksime ir tęsinio. Jos autorius viliasi, kad ši knyga bent maža dalimi grąžins skolą visiems nukankintiems, nužmogintiems, ištremtiems, priverstiems palikti tėvynę, persekiotiems ir kontroliuotiems iki mirties, tačiau neišdavusiems ir nepasidavusiems žvalgybos ir saugumo pareigūnams, ištikimai tarnavusiems Lietuvos valstybei ir vykdžiusiems jai duotą priesaiką.
    Solidžios apimties – daugiau kaip 400 puslapių – knyga sudomins pateiktais konkrečiais įvykiais, iškiliomis istorinėmis asmenybėmis ir tikraisiais Lietuvos patriotais. Okupavus ir aneksavus Lietuvą, šalies žvalgybos ir saugumo institucijos tapo didžiausiais sovietų valdžios priešais ir svarbiausiais taikiniais. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų karinė ir civilinė Lietuvos žvalgyba, kaip nepriklausomos valstybės institucijos, buvo sunaikintos, o jų preigūnai represuojami. Kilęs antisovietinio pasipriešinimo judėjimas į savo gretas įtraukė ir buvusius valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojus bei buvusius Lietuvos kariuomenės žvalgybos karininkus. Pagal galimybes jie antikomunistinę veiklą vykdė karo ir pokario metais Lietuvoje ir užsienyje. XX a. vidurio ir antrosios pusės lietuvių žvalgybos ir saugumo istorija knygoje atskleidžiama per konkrečius veikėjus, pasipriešinimo judėjimo dalyvius.
    Susidomėjimo verti knygoje pateikti skyriai, gvildenantys to laiko realijas: „Kaip sovietai sunaikino Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijas“, „Pokario ir karo metų Lietuvos žvalgų ir saugumiečių likimai emigracijoje“, „NKGB-MGB veiksmai prieš užsienyje gyvenusius lietuvių žvalgus ir saugumiečius“, „Sovietinis ir posovietinis informacinis karas prieš Lietuvos žvalgybos ir saugumo institucijas bei jų pareigūnus“, „Istorinės tiesos, istorinio teisingumo atkūrimas, pareigūnų atminimo įamžinimas“.
    Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, dokumentų faksimilėmis, panaudoti KGB slaptųjų archyvų dokumentai, rašytojų, žurnalistų, istorikų straipsnių ištraukos, atsiminimai. Atitinkamą svorį šiai knygai teikia panaudota medžiaga iš LGGRT centro bei LRVS departamento, Lietuvos Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos, Nacionalinės bibliografijos duomenys. Knygą išleido LGGRT centras. „Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje“ galima įsigyti LPKTS atnaujintame patriotinės literatūros knygynėlyje.

    Aušra ŠUOPYTĖ

     

    Vlado Ališausko-Puškino jubiliejus

    Vienas iš Ukmergės krašto partizanų vadų Vladas Ališauskas-Puškinas (1917–1949), kuriam šiemet būtų sukakę šimtas metų, gimė Juknonių kaime, Žemaitkiemio valsčiuje. Jo tėveliai Juozas ir Marijona (Adomaitytė) buvo pasiturintys ūkininkai. Jų pėdomis turėjo žengti ir keturi Ališauskų vaikai. Deja, pasipriešinimas sovietiniam okupantui niekais pavertė tėvelių planus. Nuo 1949 metų liepos iki savo žūties Vladas buvo DKA štabo viršininkas, turėjo leitenanto partizaninį laipsnį. Du jo broliai ir sesuo tapo partizanais. Deja, ant Lietuvos Laisvės aukuro buvo paaukotos trijų brolių Ališauskų gyvybės...
    Kaip rašo Albina Navickienė, prieš prasidėjus karui, būrys Lyduokių apylinkių jaunų vyrų – Vladas, Kazys ir Ambraziejus Ališauskai, Jonas ir Petras Čepkauskai, eigulys Vladas Liukamas su sūnumi Petru slapstėsi Medinų miške. Iš čia visi patraukė į miestelį pas šaulius, kuriems iki tol vadovavo 1919-ųjų metų savanoris šaulys Karolis Zadlauskas. Čia šaulių štabo vadu buvo išrinktas parapijos kunigas Jonas Burneika (1901–1956), būrio vadu tapo Vladas Kartanas. Reikėjo kontroliuoti apylinkes ir ginti žmones nuo išpuolių. Jau vokiečių okupacijos metais klebonas, gerai mokėdamas vokiečių kalbą, galėjo nemažai padėti vietiniams gyventojams.

    Brolių Ališauskų veikla

    Vyriausiasis brolis Kazimieras-Spartakas, gimęs 1909 metais, po tarnybos Lietuvos kariuomenėje dirbo tėvelio ūkyje. Sunkiai išgyveno pirmąją sovietinę okupaciją. 1944 metais kartu su Alfonsu Morkūnu Lyduokių miestelyje ir Juknonių kaime suorganizavo savisaugos būrį iš 12–20 vyrų, kurie gynė žmones nuo raudonųjų plėšikaujančių partizanų. Per gaudynes 1944 metų rudenį buvo sučiuptas, tačiau po penkių mėnesių iš Ukmergės kalėjimo pabėgo. 1946 metų gegužės 8-ąją Juknonių kaime Plieno partizano grupę, kurioje buvo ir Kazys Ališauskas, prie Balio Stundžios daržinės aptiko Šešuolių garnizono kareiviai. Ėmė persekioti besitraukiančius. Vyrai nutarė išsiskirstyti grupelėmis po du. K. Ališauskas su Vytautu Adomoniu-Lokiu, gimusiu 1920 metais, traukėsi Gružionių kaimo link, tačiau buvo pastebėti Žemaitkiemio kareivių. Tada V. Adomoniui peršovė ranką, tad Kazys toliau traukėsi vienas, pasiekė Lyduokių dvarą. Sužeistas Lokys dar kurį laiką gynėsi, tačiau greitai nusišovė. Po ketverių metų partizaninės kovos, kai 1948 metų lapkričio 12 dieną Juozas Šibaila-Diedukas perėjo į srities partizanų vadovybę, paskirtas DKA B rinktinės vadu. Prieš tai buvo vado pavaduotoju. Apygardos vadu išbuvo iki 1949 metų kovo 28-osios, savo žūties dienos Balio Stundžio daržinės bunkeryje, Ažupėnų kaime, kartu su partizanais Feliksu Mikalajūnu-Žalgiriu ir Broniumi Morkūnu-Kirka.
    Lietuvos ypatingajame archyve esančiuose dokumentuose (FK-1, ap. 3, byla 328, 21 lapas) teigiama, kad Juknonių kaimo bunkeryje, kur žuvo Spartakas su draugais, buvo rasti du automatai, pistoletas, dvi granatos ir pustrečio šimto šovinių, taip pat binoklis, dvi rašomosios mašinėlės.
    Vyresnysis brolis Ambraziejus-Kardas, gimęs 1915 metais, šaulys, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, tapo Alfonso Morkūno-Plieno būrio partizanu, vėliau – būrio vadu, rinktinės štabo ginkluotės skyriaus viršininku. Žuvo 1949 metų liepos 7 dieną Juknonių kaimo slėptuvėje, kūnas užkastas Pivonijos šile, 1989 metais perlaidotas į Ukmergės Dukstynos kapines.
    Sesuo Vlada-Narsuolė, gimusi 1920 metais, nuo 1944 metų vasaros pagrindinė Balninkų rinktinės štabo ryšininkė. Prasidėjus didelėms netektims, nuo 1947 metų pradėjo slapstytis, tačiau 1948 metų balandyje suimta patekusi į pasalą, kalėjo lageriuose. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 18 (1232)

     

    Gyvenau Amerikoj, atsidūriau Sibire

    „Brangieji,
    Kaip tas laikas nestovi vietoje, bet keliauja savo keliu. Katriem kiek linksmesnis, katriem ir labai sunkus, bet vis tiek greitai bėga – žiūrėk, jau senatvė. Gyvenimas prabėgo, kaip šešėlis pro akis. Sibiras. Koks baisus žodis, bet, ačiū Dievui, su sveikata baigiam pragyvent ketvirtus metus ir, jeigu Dievulis leistų sugrįžti numirti į savo kraštą, tai būtum dėkingi už viską. Lig šiolei bado kentėt neteko, o visus patogumus reikia užmiršti.
    Brangieji, širdingiausiai dėkojam už laišką, kurį gavom gruodžio 24 dieną, dvi valandos prieš Kūčias. Kaip tik galėjom laužti plotkelę ir prisiminti jumis visus, rodos, kad ir jūs kartu su mumis dalyvavote.
    Kaip liūdna, kaip nesilaukia tų švenčių, nes jos primena savuosius, o jų pasiekt negali, tik mintimis ir sapnais gali džiaugtis...“ – savo laiške Lietuvoje likusiai dukters Anelės šeimai 1953 metų sausio 5 dieną rašė Ona Aleliūnienė.
    Sudėtingai susiklostė jos gyvenimas. Ji gimė 1888 metais Maženių kaime, Panevėžio rajone. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 19 hektarų žemės. Ir Onutė savo ateitį siejo su ūkininkaitės dalia. Dailią merginą pamilo kaimynas Vladas Aleliūnas, kuris išplaukė į Ameriką užsidirbti pinigų, kad sugrįžęs galėtų nusipirkti žemės ir ūkininkauti. 1913 metais Vladas Onutei atsiuntė „šipkartę“ ir laišką, kuriame prašė, kad ji kuo greičiau plauktų į Ameriką, nes jis Onutės pasiilgo ir  labai laukia. Onutė, atsisveikinusi su namiškiais, sėdo į laivą ir leidosi į ilgą kelionę. Pasiekusi Niujorką, važiavo į Picburgą, kur jos laukė išsiilgęs Vladas. Jie susituokė. Vladas dirbo plieno liejimo fabrike. Darbas buvo sunkus. Grįžęs iš darbo  nusivilkdavo drabužius, kurie nuo plieno dulkių ir prakaito būdavo kieti tarsi geležiniai. Vladas buvo tvirtas vyras, sunkumų nebijojo, džiaugėsi, kad turi gerai apmokamą darbą.

    Ona ir Vladas Aleliūnai

    Po metų Onutė pagimdė dukrytę Anelę, dar po dvejų gimė sūnus Simonas, o netrukus ir Jurgis. Labai norėjo pamatyti atgimusią Lietuvą ir pinigų jau buvo nemažai susitaupę. 1924 metais su trim vaikais Aleliūnai sugrįžo į tėviškę, į Maženių kaimą. Išsipirko giminių parduotą tėvų ūkį ir ėmė ūkininkauti.
    Lietuvoje gimė ketvirtas vaikas – dukrelė Adelė. Tai buvo patys ramiausi metai Onutės gyvenime. Vladas mylėjo žemę. Pavasariais, kai prie namų esančiame miškelyje sužydėdavo ievos, rinkdavo akmenis. Iš jų buvo sukrovęs dailias akmenines tvoras aplink sodybą. Jeigu pasitaikydavo didelis akmuo, kurio negalėdavo išjudinti, kurdavo laužą. Kai akmuo įkaisdavo, ant jo pildavo vandenį, kad suskiltų, iškasdavo duobę ir akmenis laidodavo, kad jie netrukdytų žemės arti, akėti. Abu Aleliūnus džiugindavo žaliuojantis vešlus vasarojus, plaukiantys rugiai, gyvulių pašaro prikrautas klojimas.
    Augo vaikai. 1936 metais vyresnioji duktė Anelė ištekėjo už netoli Maženių kaimo esančių Velykių bažnyčios vargonininko Jono Janušio. Tais pačiais metais sūnus Simonas išplaukė gyventi ir dirbti į Ameriką, kur buvo gimęs. Namuose liko tik Jurgis ir jauniausioji Adelė. Greitai ramybės laikotarpis baigėsi. Prasidėjo karas. Lietuva buvo okupuota sovietų. Ūkininkus užgulė nesibaigiančios pyliavos. Kaip buožes, Aleliūnus 1949 metais išvežė į Sibirą. Tremties dieną Adelei pasisekė pabėgti, ji liko Lietuvoje.
    Onutė ir Vladas Aleliūnai su sūnumi Jurgiu atsidūrė Irkutsko srityje, Miler gyvenvietėje. Kelionėje tremtiniai buvo gąsdinami, kad vietiniai gyventojai juos laikys kriminaliniais nusikaltėliais, gali užpulti, gąsdinti, kad tik tie atvykėliai nešdintųsi iš jų kaimo. Tačiau taip neatsitiko. Dar pirmąjį vakarą, kai jie atsikraustė į apleistą namelį, kažkas pasibeldė. Iš pradžių nusigando. Bet atvėrę duris  pamatė moteriškę, atnešusią jiems puodą karštų bulvių ir puodynę pieno. Po sunkios kelionės smagu buvo vakarieniauti, kaip ir Maženiuose, karštas bulves užgeriant pienu. Vėliau Onutė, pasakodama vaikaičiams apie savo gyvenimą sakys: „Džiaugiuosi, kad buvau Amerikoj, ir ten, ir Sibire radau gerų žmonių“. Sibire Vladas Aleliūnas dirbo statybose, sūnus Jurgis mokėsi traktorininku profesinėje technikos mokykloje. Sesers Anelės šeimai, kuri pokario metais persikėlė gyventi į Debeikius, jis 1952 metų balandžio 30 dieną rašė:
    „Brangieji,
    Seniai aš jums berašiau, praėjo jau kuris laikas. Vakar grįžau iš mokyklos į namus. Kai išvažiavau gruodžio 3 dieną, tai tik vakar grįžau išbuvęs beveik penkis mėnesius. Tikrai per tą laiką pasiilgau tėvelių ir tėveliai pasiilgo manęs. Kai grįžau, buvo jau vėlus vakaras. Tėveliai jau miegojo. Kai pasibeldęs įėjau į vidų, tai dar keletą valandų kalbėjomės. Mokykla nuo mūsų kolchozo už 300 km, o nuo stoties dar reikėjo pareiti 54 km, penkis mėnesius užsisėdėjus mokyklos suoluose labai pavargau, kolei parėjau į namus – vos bepavilkome kojas. Ėjome dviese, iš mūsų kolchozo mokėmės mes du lietuviai. Mokytis buvo nelengva, nes reikėjo mokytis įvairių dalykų, o dar ne savo kalba, tai irgi yra sunkiau, bet nieko, egzaminus pavyko išlaikyti neblogai, pažymiai neblogi...“
    Laiškai buvo vienintelis ryšys su Lietuva, vienintelė paguoda. Buvo manoma, kad tremtinių laiškai skaitomi, tikrinami, todėl buvo vengiama atvirai viską rašyti. Ona Aleliūnienė 1953 metų rugsėjo 8 dienos laiške, norėdama pasijuokti iš to meto laikraščių propagandos, šaipėsi tik tarp eilučių:
    „Prabėgo keletas dienų besiruošiant parašyt keletą žodžių ir padėkot už mums atsiustą banderolę, kuri mus pasiekė laimingai, nė vienas lapelis neprapuolė. Gavom krūvą laikraščių. Tai dabar didelė laimė Vladukui, kuris tik skaito ir skaito, kada tik turi liuosesnio laiko. Ar senesnis, ar naujesnis visus įdomu skaityti, nes čia nieko lietuviško negirdi ir nematai. Iš laikraščių galima suprasti, kad tarybų valdžia stipri, kad niekas jos nenugalės, kaskart aukštyn planai, kyla kolūkiai, žmonės viskuo aprūpinti. Skaitai ir dar noris skaityti. Matyti, kad viską teisingai rašo, o aš, kai sena, ir mano tokia silpna galva, tai neišlaiko nervai klausytis. Tiesą pasakius, dabar mes labai užsiėmę darbais. Aš dabar kokias tris savaites ėjau ir ėjau uogauti...“
    Onutė ir Vladas Aleliūnai iš tremties grįžo tik 1955 metais, Sibire pragyvenę šešerius metus.
    Vaikaičiai vis klausinėdavo ir klausinėdavo močiutę, kaip ji gyveno Amerikoj, o labiausiai kas tas Sibiras. Visus pasakojimus Onutė užbaigdavo panašiai: „Gyvenau Amerikoj, atsidūriau Sibire, buvau laiminga, kai vėl grįžau į savo namus Maženių kaime, kur gyveno išsigelbėjusi nuo tremties jauniausioji dukra Adelė. Bijojau, kad nenumirčiau svetimoj šaly, kad nebūčiau be kunigo palaidota Sibiro žemėje“.
    Ona Aleliūnienė išgyveno 99 metus. Abu su vyru palaidoti Maženių kaimo kapinėse.

    Milda TELKSNYTĖ

     

    Siekiame, kad į veiklą įsilietų jauni žmonės

    Balandžio 23-iąją į tradicinę buvusių tremtinių Atvelykio šventę Panevėžio bendruomenių rūmų salėje rinkosi ne tik ištremtieji iš Lietuvos. Šį kartą Vaikų Velykėlės subūrė į Sibirą ištremtus vaikus ir gimusiuosius Sibire. Visus juos sieja vienas likimas, visi jie – jaunystės tremtiniai.
    Susitikimą sumaniai ir išradingai organizavo LPKTS Panevėžio filialo valdyba. Į Atvelykį gimusius tremtyje kvietė Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokinių kurti atvirukai. Kvietimą noriai priėmė ir šventėje dalyvavo net 20 naujų veidų. Burti jaunesniųjų aktyvą sutiko tremtyje gimęs Algimantas Mažeika.
    Atvykusius į šventę pasitiko prasmingi sveikinimo plakato žodžiai, margučiais papuoštas lietuviškas berželis, gyvenimo Sibire ir Ariogalos sąskrydžio akimirkas menančios nuotraukos.
    Susirinkusiuosius pasveikino Panevėžio filialo valdybos narys Raimundas Pankevičius, LR Seimo narys Povilas Urbšys, TS-LKD Panevėžio skyriaus pirmininkas Maurikijus Grėbliūnas. Valdybos narė Genė Rozenbergienė priminė, koks svarbus nukentėjusio asmens statusą liudijantis tremtinio pažymėjimas, pakvietė jaunesniąją kartą įsijungti į sąjungos veiklą, dalyvauti sąskrydžiuose, žygiuose. Paskatino dalintis prisiminimais, kuriais remiantis leidžiamos knygos „Tremties vaikai“.
    Šventėje skambėjo tremtinių deklamuojamos eilės, choro „Likimai“ atliekamos dainos. Jaukaus ir šilto renginio metu susitiko seniai nesimatę likimo draugai, į bendrą ratą įsijungė ir pirmą kartą atėjusieji. Ilgai netilo kalbos, prisiminimai, gimė ne viena idėja apie tolesnę filialo veiklą.
    Dabar dar aktyviai besidarbuojanti vyresnioji tremtinių karta labai nori, kad į LPKTS veiklą įsijungtų jaunesni žmonės, kad įvertintų nuveiktus darbus, tęstų pradėtus ir su užsidegimu imtųsi naujų.
    Ši šventė – LPKTS Panevėžio filialo vykdomo projekto „Gimę tremtyje – ateities kartoms“ dalis.
    Tautiniu kostiumu pasipuošusios Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos moksleivės Elžbietos Patapaitės padėkos žodžiai sujaudino ir neleido suabejoti, kad šių dienų jaunam žmogui brangi tremtinių lūpomis kalbanti skaudi Lietuvos praeitis ir jos atmintis.
    „Aš – Elžbieta, babytės Mildos Krasnickienės anūkė. Kreipiuosi į ją BABA jos pačios prašymu. Tai lyg susieja mus su praeitimi, su jos taip mylėta Bobute Elžbieta, prie kurios ji glaudėsi Sibire likusi našlaite. Ir mano babytė, ir jos mama, ir bobutė – visos patyrė tremtį, vargus toli nuo Tėvynės ir sunkumus grįžus į ją. Išvežta į Sibirą vos trejų, į Lietuva babytė grįžo tokio amžiaus, kaip aš dabar, baigusi 7 klases. Labai mėgstu klausytis pasakojimų apie jos vaikystę, kuri, nepaisant nepriteklių ir sunkumų, vaiko akimis buvo kupina smagių nutikimų, džiaugsmų ir išdaigų. Aš žinau, kas yra „turnepsas“, „bagulnikas“, „čeremša“, kad kramtomąją gumą gali pakeisti „siera“, kokia skani vakarienė, kai visa šeima susėda prie vienos „petelnės“ „smožintų“ bulvių.
    Babytė pasakoja ir apie didžiules tragedijas bei netektis, kurios teko tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Ji pamena, kokia begalinė širdgėla ir ilgesys liejosi dainomis, maldomis ir giesmėmis per gegužines ir birželines pamaldas.
    Sunku buvo svetimame krašte išgyventi, pritapti, nelengva buvo ir sugrįžus. Ir vėl įdomiausi man babytės pasakojimai apie mokyklą, kurioje ji pradžioje buvo svetima, nemokanti nei teisingai lietuviškai rašyti, nei taisyklingai kalbėti, nežinanti daugybės matematikos, istorijos ar geografijos terminų. Babytė sako, kad tada ir miegodavo ant knygų.
    Nežinau, ar galėčiau būti tokia stipri, kol kas man neteko net maža dalelė panašių išbandymų. Gyvenu laisva ir laiminga. Turiu tai, apie ką Sibiro vaikai net pasvajoti nedrįso.
    Ačiū jums, kad tremtis jūsų nepalaužė, kad grįžote į namus, kad esate man dorumo, darbštumo, sąžiningumo ir tvirtybės pavyzdžiu. Didžiuojuosi, kad esu lietuvė, tremtinės vaikaitė, kad galiu prisiliesti prie jūsų praeities išgyvenimų, išgirsti neįtikėtinų istorijų iš pirmų lūpų, klausytis tremtinių dainų, kartu su jumis uždegti žvakutę ant žuvusiųjų kapų. Man garbė kiekvieną iš jūsų pažinti.“

    Milda KRASNICKIENĖ,
    Zinaida SVILIENĖ