„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 15 (1229) 2017 m. balandžio 21 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Susitikimas su tremties paveldo metraštininku


    Balandžio 11 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje įvyko susitikimas su fotografu, keliautoju, ekspedicijų po lietuvių tremties ir kalinimo vietas organizatoriumi Gintautu Alekna. Susitikime dalyvavo LPKTS vadovai ir nariai, bendrijos „Lemtis“, besirūpinančios lietuvių tremtinių kapų inventorizavimu ir išsaugojimu, naujasis pirmininkas Aleksandras Rubinovas ir buvęs ilgametis vadovas Antanas Sadeckas, miesto visuomenė.
    G. Alekna pasakojo apie 2016 metais surengtas ekspedicijas į Komiją ir Krasnojarsko kraštą, rodė nuotraukas, dalijosi įspūdžiais apie ekspedicijose patirtus nutikimus, susitikimus su gyventojais, ten likusiais lietuviais, vietine valdžia, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Kai kas iš dalyvavusiųjų susitikime atpažino savo tremties vietą.
    Kapinių būklė įvairiose tremties vietovėse yra skirtinga. Vienur kapinės prižiūrimos, kitur apleistos, bet atpažįstamos, surandamos, o dar kitur iš jų nelikę nė ženklo ir nebūtinai natūraliai sunykusios. Pavyzdžiui, kai 1989 metais lietuviai ėmė vežtis Tėvynėn artimųjų palaikus, buvo tokių, kurie paliko atviras kapų duobes. Vietinė Asino valdžia tada buldozeriu sulygino visas kapines...
    G. Alekna pabrėžė, kad būtent sunykusias kapines svarbu pažymėti – pastatyti kryžius, užfiksuoti koordinates, o ne tas, kurios prižiūrimos, kuriose stovi dešimtys kryžių, kaip tai daro „Misija Sibiras“. Arba Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenė, 2-ojo kilometro gyvenvietės kapinėse tremtinių statytus kryžius suvertusi į krūvą ir pastačiusi keletą naujų jokios vertės neturinčių kryžių.
    Lietuva valstybiniu lygiu lietuvių tremties paveldo Rusijoje klausimo nesprendžia. Bendrijos „Lemtis“ buvęs vadovas Antanas Sadeckas papasakojo, kad jau prieš 12 metų parengė ir ministerijoms pateikė tremtinių kapų priežiūros, remonto, išsaugojimo metodikos projektą. Kultūros ministerija išleido įsaką, kaip tvarkyti tremtinių kapines, tačiau neaišku, ar kas šiuo įsaku vadovaujasi, „tvarkytojų“ niekas nekontroliuoja.
    Skaitytojams priminsime, kad Gintautas Alekna ekspedicijose po tremties ir kalinimo vietas Rusijoje pradėjo dalyvauti nuo 1989 metų. Per 28 metus dalyvavo 50 ekspedicijų, aplankė beveik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos – apie 85 procentus visų išlikusių tremties vietų. Jis Sibire ir kitose Rusijos vietose iš viso išbuvo daugiau kaip 900 dienų, lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo daugiau nei 400 tūkstančių kilometrų, aplankė daugiau kaip 1000 tremties vietovių, apie 400 kapų ir kapaviečių. G. Alekna turi sukaupęs unikalų foto ir vaizdo medžiagų archyvą, kuriame apie 35 tūkstančiai nuotraukų, apie 180 valandų įvairiais formatais nufilmuotos medžiagos.
    Už savo veiklą apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu (1997), pripažintas Lietuvos televizijos akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ laureatu (2006), apdovanotas Petro Abukevičiaus premija už pažintinį filmą „Kamanos“ (2001), jam paskirta Mažeikių krašto kultūros premija ir suteiktas Metų mažeikiškio titulas (2007), apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2009), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu ir „Vilties žvaigždės“ medaliu (2013), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2016).

    Vesta MILERIENĖ

     

    Gyvenimo universitetai be diplomų

    Apie tremtį, lagerius, tautiečių patirtas kančias parašyta nemažai knygų. Po gaivios Atgimimo bangos buvę politiniai kaliniai, tremtiniai norėjo palikti prisiminimus vaikams ir vaikaičiams apie sunkų darbą amžino įšalo žemėje, mirtis, ligas ir žiaurius prižiūrėtojų veiksmus, siekiant nužmoginti ne savo noru atsiradusius svetimoje žemėje. Naujoje knygoje „Viltis sugrįžti“ aprašomi Ukmergės krašto žmonių išgyvenimai tremtyje ir sovietų lageriuose. Ją išleido LPKTS Ukmergės filialas. Epizodų, kaip įprastinio faktų pasikartojimo apie sunkų katorgišką darbą, badą, nuolatinį Tėvynės ilgesį, stengiausi „nepastebėti“, nes knygoje „Viltis sugrįžti“  radau įdomių aprašymų, kaip mūsų tautiečiai kritiškais momentais pasinaudojo sukaupta išmintimi, logika, siekdami apsaugoti save ir vaikus, kad jie nepamirštų Tėvynės, gimtosios kalbos, nes visi tikėjo sugrįšią. Juk ir knygos pavadinimas skambus ir pranašingas – „Viltis sugrįžti“.

    Auka tėvynei buvo reikalinga

    Knygos pratarmėje įrašyta: „Baisius gyvenimo universitetus praėjome ir mes – buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai iš Ukmergės rajono“.  Knyga sudaryta keletos autorių pastangomis. Tai – Monika Gražienė, Aleksandras Gražys, Rozalija Malinauskienė, Tamara Reingardtienė, Aldona Kalesnikienė. Knygos pratarmėje skaitytojas randa skaičius: 1941–1952 metais iš Ukmergės rajono buvo išvežti 2278 žmonės. Tremties vietos – Krasnodaras, Vorkuta, Igarka, Irkutskas, Tomskas, Norilskas, Inta, Rešiotai, Magadanas, Krasnojarskas, Mordovija, Altajaus kraštas. Knygoje pasidalijusių žmonių mintys nuskamba pagrindiniu leitmotyvu: ši auka Tėvynei buvo reikalinga. „Nors daugelio iš mūsų buvo sugriauti gyvenimai, palaužta sveikata ir prarasta jaunystė, užvertos durys mokslui ir karjerai, bet mes sugrįžome į Tėvynę gyvi ir sulaukėme laisvos Lietuvos“, – šie žodžiai įvairiais aspektais persipina kiekvieno parašiusio prisiminimus knygoje „Viltis sugrįžti“ mintyse.
    Prisiminimus knygoje pažeria Algytė Trakimavičiūtė-Kirvelienė,  Regina Banytė-Giedraitienė, Tamara Reingardtienė, Aleksandras Gražys, Albina Navickienė, Aldona Bareikytė-Vodzinskienė, Elena Bisturytė-Budrienė, Stasė Valiušytė-Žagelienė, Alfonsas Morkūnas, Bronius Bisturys, Jonas Jūras, Felė Masiulytė ir kiti.

    Aleksandras Gražys pasakoja, kaip jų šeima tremtyje „praturtėjo“: „Lietuviai ir ant akmens sugeba išgyventi. Jie rovė kelmus, šaknis, kastuvais varpė žemę, augino bulves ir daržoves. Po kelerių metų mano tėvai, kartu su kita šeima įsigijo karvę. Melždavo ją pakaitomis, kas antrą dieną. Kambaryje pradėjome laikyti porą vištų. Man tekdavo žiemą joms smulkiai sukarpyti sąsiuvinio lapus. Žiemą tokį „patiekalą“ vištos labai mėgo. Mama paaiškino, kad vištos, žiemą lesdamos popierių, gauna daugiau kalcio ir kiaušinių lukštai būna stipresni“.
    Kas paneigs, kad lietuviai yra darbštūs, sumanūs ir išradingi?!
    Knygose apie tremtį nedaug randame aprašymų apie išdavystes padariusių žmonių prisipažinimą. Elvyra Kerulytė apie tai rašo šioje knygoje: „Gal dalis šeimų ir nebūtų buvę ištremti, jei ne vietiniai miestelio gyventojai, kurie „matė ir žinojo“ daugiau negu tais nelemtais metais reikėjo matyti, žinoti, kurie uoliai tarnavo atėjūnams, tikėdamiesi naudos, palankumo sau ir savo šeimai. Bet būti išdaviku, „parduoti“ sąžinę irgi nebuvo lengva, nes tokie gyveno kaip akmenį po kaklu pasirišę. Ir dalį žmonių tas akmuo spaudė, dusino... Gal lengviau buvo tiems, kurie, kad ir žilos senatvės sulaukę, prisipažino, atgailavo, nors kažką pakeisti, gyvenimo pakartoti negalėjo. Vietinių žmonių pasakojimu „uoliai“ trėmimų metu talkino tuo metu Deltuvos seniūnu buvęs Povilas Šemeta, kuris, sulaukęs 93 ar 95 metų amžiaus paprašė kunigo, kad jis per pamokslą jo žodžiais atsiprašytų žmonių, kuriems jis daug blogo padarė.“

    Keručių šeimos prisiminimai

    Atvežę Keručių šeimą į Sibirą, Krasnojarsko krašto Daursko rajono Petapovo kaimą, apgyvendino juos pašiūrėje. Spalio pabaigoje čia jau nuožmi žiema. Patiems teko pasirūpinti, kaip bent minimaliai įsikurti ir apšildyti tą pašiūrę. Aplink  jokių šakelių ar pagalių, kuriais būtų galima pakurti krosnį. Juos savo laiku surinko vietiniai gyventojai. Vienintelė išeitis – kuro galima rasti taigoje. Kolūkis davė jautį, įkinkytą į  roges. Į jas sėdo Keručių duktė Laima. Nuvykusi į mišką prisipjovė šakų, surinko  besimėtančius pagalius ir, kol dar šviesu, rengėsi grįžti namo. „Skubėjau važiuoti ir staigiai paraginau jautį, kuris, paėjėjęs kelis žingsnius, sustojo ir – nė iš vietos. Laimei pasipainiojo vietiniai vyrai ir paaiškino, kad, kol sodriai nenusikeiksiu, jis ir nejudės. Keikiausi, kaip galėjau, nors man tai buvo ir svetima, ir nepriimtina, bet, ką daryti, kai mirtis alsuoja į nugarą. Keiksmai padėjo. Jautis tikrai pajudėjo.“

    „Lituanikos“ likimas

    „Lituanika“  – antisovietinis judėjimas, kurio nariai buvo Ukmergės gimnazistai. Jo atsiradimą inicijavo DKA vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas. Gimė legaliai gyvenančių asmenų pogrindinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavęs DKA „B“ rinktinės vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas kalbėjo: „Ten, kur negali prieiti partizanai, prieis „Lituanikos“ nariai.“ Jie priėmė tokio turinio priesaiką: „Stodamas į partizanų gretas, aš įsipareigoju ryžtingai kovoti už Lietuvos laisvę prieš sovietų valdžią. Įsipareigoju tiksliai vykdyti partizanų vadovybės visus įsakymus, griežtai saugoti man patikėtą paslaptį. Už priesaikos sulaužymą man ir mano artimiesiems gresia griežta bausmė – sušaudymas, ir tepadeda man Dievas.“
    „Lituanika“, prasidėjus jos narių areštams, buvo likviduota. Jauniesiems kovotojams pagerbti 2009 metais prie Ukmergės A.Smetonos gimnazijos sienos pritvirtinta atminimo lenta su užrašu: „Šioje gimnazijoje 1947 metais veikė DKA „B“ rinktinės pogrindinė antisovietinė jaunimo organizacija „Lituanika“. Jos narius 1948 metų gegužę susodino į gyvulinius vagonus.
    Knygoje „Viltis sugrįžti“ tarp skaudžių prisiminimų išsibarstę ir poezijos posmai, gausu nuotraukų. Nedidelės apimties knygelė – tik 100 puslapių – o kiek emocijų, nuoseklių pasakojimų, susitikimų su Ukmergės krašto patriotais joje randame. Ši knyga tarsi patvirtina tautos išmintį: tauta tol gyva, kol gyva jos atmintis.

    Aušra ŠUOPYTĖ

     

    Kunigai partizanų ir šaulių gretose 1918–1923 metais

    Ruošiantis minėti Lietuvos Nepriklausomybės 100-metį, reikia prisiminti ir tuos Lietuvos kunigus, kurie anuomet sunkiu laiku sielojosi, rūpinosi ir daug padėjo steigiant partizanų ir šaulių būrius, organizuojant ginklų fondus, superkant iš vokiečių šaudmenis, ginklus ir aprangą kovotojams. Jie rėmė šaulius per spaudą ir finansiškai, šventino šaulių vėliavas, ragino kovoti ir net kai kurie patys dalyvavo pirmose fronto linijose su partizanais ir šauliais.
    Šią spragą – kiek kunigų prisidėjo prie Šaulių sąjungos darbo, – reikėtų labiau išplėsti ir surinkti daugiau žinių. Žemiau pateikiama informacija, surinkta iš istorinės literatūros žinučių.
    Arkivyskupas Pranciškus Karevičius buvo Šaulių sąjungos garbės šaulys. Jam dovaną ir raštą įteikė šauliai Marijampolėje, švenčiant Šaulių sąjungos šventę. Taip pat ark. P. Karevičius buvo apdovanotas „Šaulių žvaigždės“ ordinu.
    Pirmame Šaulių sąjungos atstovų suvažiavime 1920 metais Kaune, be kitų narių, į garbės teismą išrinktas kan. prof. Juozas Tumas-Vaižgantas. Į Šaulių sąjungą jis įstojo 1920 metų vasario 20 dieną Kaune. Jis redagavo „Trimitą“ tris mėnesius (Nr. 2–13) ir pats rašė kiekviename numeryje. Vaižganto straipsniai iš „Trimito“ vėliau įdėti į jo raštų III tomą „Su šauliais“.
    1918 metų pabaigoje partizanų-šaulių labui jau darbavosi kun. Padleskis – Jurbarke, kun. Želvys – Panevėžyje.
    Partizanų-šaulių rėmėjais buvo: dek. kun. J. Jasienkis, kun. Lapis, kun. K. Gedvilas, Perlojos klebonai kun. Ignotas Šopara ir kun. Leonas Petkelis. Pastarasis buvo ne tik dvasios, bet visuomeninio bei karinio-partizaninio veikimo vadu.
    1918 metais Alytaus apskrities Nedzingės klebono paraginti ūkininkai nuginklavo vokiečių okupacinę administraciją. Taip pasielgė su dvaro ūkvedžiu, pienininku ir kareiviais, kurie prižiūrėjo ūkio darbus.
    Seinų apskrities Kučiūnų klebonas kun. Juozas Galeckas suorganizavo vokiečių nuginklavimą ir rekvizuotų gyvulių atėmimą iš vokiečių, besitraukiančių į Vokietiją ir norėjusių pasiimti kartu. 1918 metų pabaigoje kun. J. Galeckas suorganizavo pirmąjį partizanų būrį (apie 60 vyrų), o kitą būrį – Rudaminos parapijos vikaras kun. Juozas Juozaitis. Šie kunigai – labiausiai pasižymėję kovose su lenkais partizanų vadai. Kun. J. Galeckas ragino jaunus parapijiečius stoti į Lietuvos kariuomenę, vyresnius – duoti jiems maisto, drabužių, ginklų. Ir pats pirmas savanoriams 1919 metų kovą padovanojo du arklius, vežimą, nupirko specialų katilą maistui gaminti, įtaisė virtuvę, atveždavo iškeptą duoną.
    Sumanūs partizanų būrių steigėjai buvo Leipalingio parapijos klebonas kun. Jonas Juodviršis, Kapčiamiesčio parapijos klebonas kun. Pranas Urbanavičius.
    1919 metų rugsėjo 7 dieną įsisteigė pirmasis šaulių būrys Gelgaudiškyje. Jį įsteigė kun. Stasys Mikelkevičius, vietos klebonas. Jis mėgino sutelkti ir Plokščių šaulių būrį.
    1919 metų lapkričio 27 dieną gautas Žemaičių vyskupo leidimas organizuoti bažnyčiose rinkliavas Šaulių sąjungos reikalams.
    1919 metais peoviakų (POW) sąjūdžio metu Kaune buvo suorganizuota svarbesnių valstybinių įstaigų apsauga. Prie vienos stovėjo sargyboje kun. Mykolas Krupavičius. Jis viename Šaulių sąjungos centro valdybos posėdyje pasakė, kad gavęs šautuvą iš Vlado Pūtvio rankų. Vėliau kun. M. Krupavičius, kaip Seimo narys, stipriai parėmė Šaulių sąjungos statuto svarstymą ir jo priėmimą, taip pat dalyvavo Seimo komisijoje, kuri tą statutą 1921 metais paruošė. Todėl per Šaulių sąjungos suvažiavimą 1922 metais kun. M. Krupavičius buvo išrinktas į centro valdybą.
    1920 metais Kauno šaulių sąraše, kurie turi nuosavą ginklą, įrašytas ir kun. Ambraziejus, Garliavos klebonas ir Garliavos būrio šaulys.
    1920 metų rugpjūčio 9 dieną Semeliškėse buvo 50 asmenų partizanų-šaulių būrys, kurį suorganizavo klebonas dr. J. Steponavičius ir kun. Sadūnas.
    1920 metų gruodžio 17 dieną Kudirkos Naumiestyje įsisteigė „Ginklų pirkimo biuras“. Kitais metais biuro vadovybę sudarė: kun. Pijus Dambrauskas – vedėjas, mokytojas J. Steponaitis – iždininkas, mokytojas Markūza – sekretorius. Pinigai buvo gaunami iš Šaulių sąjungos. Toks pat biuras veikė ir Jurbarke.
    Ir daugiau kunigų prisidėjo prie apginklavimo. Kun. Alfonsas Petrulis Pivašiūnų šaulių būriui 1920 metų gruodžio 20 dieną pristatė 10 šautuvų ir 500 šovinių. Semeliškių klebonas kun. Matulaitis rūpinosi gauti ginklų 2-am Šaulių lauko štabui.
    1922–1923 metais dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kaip Šaulių sąjungos įgaliotinis, vykdamas į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų, platinti Šaulių sąjungos ženklelių ir knygos „Idėja ir darbas“ bei organizuoti visokeriopos paramos Amerikos lietuvių visuomenėje šauliams, kartu vežėsi daugelio kunigų rekomendacinius laiškus Amerikos lietuvių kunigams, o svarbiausiai Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus palaiminimo žodžius raštu. Tai labai padėjo įgaliotiniui A. Žmuidzinavičiui jo kelionėse po Amerikos lietuvių kolonijas ir palengvino aukų rinkimą. Per dvejus metus buvo surinkta apie 30 tūkstančių dolerių Šaulių sąjungos reikalams.
    Be jau minėtų kunigų, dar reikėtų paminėti šiuos: Vilkijoje šaulius organizavo kun. Mališauskas, Vadžgirio klebonas; kun. Karosas – Raseiniuose, kun. Maciejauskas – Panevėžyje. Kun. J. Steponavičius 1921 metais ėjo šaulių rajono vado pareigas. Kun. Šlamas 1920 metais sutiko būti šaulių būrio pirmininku, kun. Dailidė buvo net rinktinės valdybos pirmininku. Kun. Butvila 1920 metais buvo Lietuvos Gynimo komiteto apskrities pirmininkas.
    Šaulys kun. Juozas Bakšys, Merkinės progimnazijos direktorius, aktyviai reiškėsi vietos visuomeniniame gyvenime. Jo labai nekentė lenkai, kurie jį 1924 metų gruodžio 17 dieną iš pasalų peršovė. Nuo tos žaizdos kun. J. Bakšys mirė Kauno ligoninėje.
    Šaulių laikraštyje (vėliau – žurnalas) „Trimite“ bendradarbiavo kun. prof. dr. Mečislovas Reinys, tapęs vyskupu, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, kan. Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, kan. prof. Fabijonas Kemėžis, pranciškonas kun. dr. Jonas Matusas, kuris vėliau parašė „Lietuvos Šaulių sąjungos istoriją“. Daug straipsnių parašė slapyvardžiu Vygantas – dr. Juozas Purickis ir Vincas Mykolaitis–Putinas.
    Šaulių sąjungos centro valdyba įsigijo nuosavus namus ir juos pritaikė veikimui. Jų pašventinimas įvyko po dvejų metų, 1928 metų sausio 7 dieną namus pašventino kan. J. Tumas-Vaižgantas. Teigiama, kad kun. Juozas Vailokaitis paaukojo šių namų pirkimui 25 tūkstančius litų.

    Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukose -
    1) Kunigas Juozapas Galeckas (1871–1922)
    2) Kunigas dr. Juozas Bakšys (1884–1925)