„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 25 (1383) 2020 m. liepos 3 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Negyjanti tautos žaizda


    Gedulo ir vilties dienos išvakarėse Jurbarko krašto buvę tremtiniai vyko į Varlaukio geležinkelio stotį, iš kurios 1941–1953 m. buvo tremiami Lietuvos žmonės į Sibirą. Kelionei ir renginiams pinigų skirta iš LPKTS projekto „Esame stiprūs vieningi ir reikalingi“ pagal SDAM programą.
    Jau daug metų minint šią dieną, Lybiškių bendruomenė kartu su LPKTS Jurbarko filialo nariais dalijasi mintimis ne tik apie praeitį, bet ir prasmingą ateitį – planus geležinkelio stotyje sukurti Tremties bei rezistencijos istorijos muziejų. Ne bet kokį – šiuolaikišką, patrauklų jaunimui ir turistams. Vagonais į Sibiro platybes buvo gabenami šviesiausi ir darbščiausi Lietuvos žmonės, todėl bene vienintelė tokia išlikusi autentiška stotis Varlaukyje buvo tinkamiausia vieta šiam prisiminimui atminti.
    Birželio 12-ąją Gedulo ir vilties diena simboliškai pažymėta Varlaukio geležinkelio stotyje vykusioje atminimo valandoje „Laiškai ant bėgių“. Čia skambėjo trėmimus menančios eilės, Eržvilko kultūros centro kolektyvo dainos, tremtinių prisiminimai. Perskaitytos nuo tremties ir kalinimų nukentėjusių kraštiečių pavardės, išdalytos tremtinių likimo prisiminimų rašytos ir surinktos istorijos. Jas rinko ir pristatė Angelina Veniulienė kartu su aktyvia vietos bibliotekininke Laima Keteriene. Kai kurios tremtinių istorijos buvo parašytos dar 1996 m. Bibliotekininkė įamžino tremtinių atsiminimus, įkeldama juos į internetinę svetainę.
    Birželio 14 d. buvo aukojamos šv. Mišios Gedulo ir vilties dienai atminti. Po jų prie tremties atminimo paminklo Jurbarko kapinėse vyko pagerbimo ir atminimo valanda. Šios dienos istorinius įvykius priminė kultūros centro režisierius Gintaras Zareckas bei Jurbarko rajono pirmininkė Irina Pažereckienė.
    Atminimo vietoje skambėjo LPKTS Jurbarko filialo buvusių tremtinių ansamblio, vadovaujamo Valdo Žemaičio, dainos, uždegta atminimo žvakių. Kalbėjo Jurbarko savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Jis patikino, kad Lietuva buvo, yra ir bus, tol kol mes atminsime savo istoriją.
    Po atminties valandos prie tremtinių paminklo, visi rinkosi Jurbarko krašto muziejuje. Čia susirinkusieji klausėsi ką apie tremtį žino ir kaip ją supranta jaunimas.
    Jurbarko A. Giedraičio- Giedriaus gimnazijos ketvirtokas Matas Kuzminskas pristatė savo piešinį „Vaikystė Sibiro lageryje“, kuris respublikiniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę netekčių istorija“ buvo įvertintas 3-iąja vieta. Jurbarko gimnazistų komanda, vadovaujama mokytojo Jono Laurinaičio, kartu su filmuko heroje – tremtine, valdybos nare Danute Trakinskaite-Krisčiūniene, sukūrė videofilmą „Seno lagamino istorija“, kuris tapo nacionaliniu mokinių konkurso „Praeities stiprybė dabarčiai“ nugalėtoju. Filmukas buvo sukurtas pagal Danutės šeimos istoriją.
    Birželio 14-osios minėjimai vyko visose Jurbarko rajono seniūnijose, kuriose dalyvavo to regiono buvę tremtiniai. Po visų šių renginių 16 val. buvę tremtiniai dalyvavo pagerbimo valandoje prie paminklinio akmens Pašventyje vidaus reikalų ministro generolo Kazio Skučo ir valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio 1940 m. birželio 15 d. suėmimo 80-ųjų metinių paminėjime.

    Angelina VENIULIENĖ

     

    Pagerbta pirmoji sovietų agresijos 1940-ųjų auka


    Birželio 15 d. Varėnos rajone, Ūtos kaime, pagerbta pirmoji 1940-ųjų sovietų agresijos auka – prieš 80 metų žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos viršila, Šaulių sąjungos narys, Alytaus apskrities pasienio policijos Alytaus baro VI rajono 2-osios Ūtos sargybos viršininkas vyr. policininkas Aleksandras Barauskas.
    Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo A. Barausko duktė Ona Marija Brasiūnienė, Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė, Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis, Seimo narys Juozas Baublys, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovai, tarnybos rinktinių ir užkardų vadai, Lietuvos Šaulių sąjungos nariai, įvairių organizacijų atstovai, Ūtos kaimo gyventojai ir kiti svečiai.
    Prie gėlėmis papuošto kuklaus paminklo Garbės sargyboje stovėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės pareigūnai. Pirmosios Lietuvos okupacijos aukos Aleksandro Barausko atminimas buvo pagerbtas Lietuvos Respublikos himnu ir tylos minute. Prie paminklo buvo padėti gėlių vainikai nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Varėnos rajono savivaldybės, Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Lietuvos šaulių sąjungos ir kitų organizacijų.
    Pasieniečiai padėjo gėlių prie žuvusio pasieniečio kapo, esančio Perlojoje, Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios šventoriuje.
    Vidaus reikalų ministrė R. Tamašunienė pastebėjo, jog Aleksandro Barausko auka liudija, koks svarbus yra pareigos jausmas. „Čia, gražiuose Dzūkijos miškuose, kur šiandien yra ramu, turbūt kiekvienas mąstome apie tai, kad turime didelę vertybę – gyvename laisvoje šalyje. Šiandien kovojame su kitokiomis grėsmėmis, bet taip pat nevalia užmiršti, kad visada turime išlikti budrūs. Ypač kai kalbame apie pasieniečio pareigą ginti ir saugoti valstybės sienas. Yra proga prisiminti, kad sukūrę Lietuvos gerovę, turėsime saugią ateitį“.
    „Tegu šio pasieniečio šviesus atminimas būna mums paskata ir priminimas, kad didžiausias dalykas, kurį galime padaryti, tai likti iki galo ištikimi savo pareigai, savo pašaukimui, savo artimui ir Tėvynei. Aleksandras Barauskas savo pareigą įvykdė sumokėdamas aukščiausią kainą. Šios aukos negalima pamiršti“, – kalbėjo Vidaus reikalų ministrė.
    Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis teigė, jog šiandien pagerbdami A. Barausko atminimą, kartu simboliškai pagerbiame ir šimtus tūkstančių įkalintų ir ištremtų, dešimčių tūkstančių iš Sibiro negrįžusių atminimą.
    Ona Marija Brasiūnienė padėkojo visiems, dalyvavusiems pagerbiant jos tėvelį. Jai įteiktas tėvui skirtas Valstybės sienos apsaugos tarnybos įsteigtas ženklas „Valstybės sienos apsaugos tarnybai –100“.
    Kitapus kelio stovi namas, kuriame buvo pasienio sargybos būstinė ir kuriame dirbo bei su šeima gyveno A. Barauskas. Neseniai prie šio namo įrengtas informacinis stendas. Šiemet Ūtoje numatyta pastatyti ir paminklą.
    Po Ūtos kaime vykusios iškilmingos ceremonijos Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje už Aleksandrą Barauską buvo aukojamos šv. Mišios. Vidurdienį visuose valstybės sienos apsaugos tarnybos padaliniuose jo atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

    Gintaras LUČINSKAS
    Lauros Jurgelevičiūtės nuotraukoje - minėjimo dalyviai Ūtos kaime, Varėnos rajone
    Straipsnį apie A. Barauską skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 25 (1385)

     

    Vyčio aikštė Vilniuje kol kas tik įstatyme

    Atsižvelgiant į dar 1999 m. vasario 11 d. Seimo priimtą nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, Lietuvos Respublikos Seimas 2020 m. birželio 29 d. priėmė įstatymą dėl Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso. Lukiškių aikštės sąsajos su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija yra neabejotinos, nors pačioje erdvėje laisvai dera žmonių poilsio, kultūrinė, memorialinė bei reprezentacinė funkcijos.
    Tremtiniai ar kaliniai, jų šeimos, jų vaikai terorą patyrė ne savo noru. Daugelį iš jų kamuoja potrauminio streso sindromai. Ne todėl, kad jie to norėtų. Tiesiog taip yra. Todėl jie ir nori atjautos, supratimo ir minimalios pagarbos. Kiekvienas iš jų džiaugiasi Vilniaus Lukiškių aikštėje plazdančiomis vėliavomis, skaitomomis knygomis, lakstančiais ir fontane besiturškiančiais vaikais, bet kartu prisimena ir šalia esančius rūsius.
    Deja, paskutinėmis dienomis Vilniaus miesto mero sprendimu aikštę imta naudoti neatsižvelgiant į jos istorinę ir urbanistinę reikšmę, kartu niekaip nesugebant suformuoti laisvės kovų memorialinių akcentų. Toks elgesys nulėmė Seimo priimtą sprendimą ir įstatymu, palaikant daugiau kaip pusei Seimo narių, įtvirtintas Lukiškių aikštės Vilniuje statusas – ji paskelbta pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Memorialiniai akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
    Kartu pirmą kartą buvo priimtas įstatymo papildymas, kuriuo numatyta, jog Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti yra pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės Vilniuje akcentas.

    Dr. Arvydas ANUŠAUSKAS,
    TS-LKP Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkas

     

    Atsiminimai nuneša į praeitį


    1947 metų pavasarį baigiau dvi mokyklos klases. Tais pačiais metais pasigirdo gandai, kad iš kažkurio ūkio pabėgo kelios lietuvės. Saugumiečiai ėmė atidžiau skaityti laiškus, kontroliuoti siuntinius, kvietė susirinkimus ir aiškino, kad bėgles vis tiek pagaus, uždarys į kalėjimą, atskirs nuo vaikų. Moterims, atskirtoms nuo vyrų, nebuvo nieko baisesnio, kaip būti atskirtoms nuo vaikų. Kas gi užaugs iš paliktų vaikų – rusiukai.

    Slapta ruošiamės į Lietuvą

    Lietuvės visomis išgalėmis stengėsi kalbėti su vaikais tik lietuviškai. 1947 metų pavasarį lietuvės ir kitų tautybių tremtiniai pradėjo su valdžia derėtis dėl paleidimo. Atsakymas buvo vienas: „Jūs čia gyvensite visą gyvenimą“. Pagaliau, ką gi vietinė valdžia galėjo padaryti be galingo centrinio aparato nurodymų.
    Tremtinės prašymus rašydavo į visas instancijas, bet jokių atsakymų negaudavo. Gyvenome neviltyje. O mamos broliai vis ragino bėgti. Pagaliau broliai įkalbėjo mamą, ir mama ryžosi pabėgimui.
    Pabėgimo planas buvo parengtas, tačiau be dokumentų bėgti buvo labai rizikinga. Broliai Lietuvoje ėmėsi iniciatyvos. Nežinau, kuris mamos brolis parašė, kad siuntinyje atsiųs šlepetes, į kurių padą bus įsiūtas padirbtas pasas mamai, jos motinos mergautine pavarde. Mama pradėjo po truputį ruoštis kelionei – džiovino „suchorius“, obuolius, pardavė karvę, dalį vištų ir kitokio turto. Viską darė labai slaptai.
    Pagaliau atėjo ilgai lauktas siuntinys. Nuotrauką pasui mama buvo išsiuntusi anksčiau. Pasas buvo močiutės mergautine pavarde – Trušinskaitė. Mama dėl bėgimo buvo susitarusi su lietuve Michalina. Michalina turėjo mano metų sūnų, dažnai sirgdavo. Bėglės suderino laiką, kai Michalina gulėjo miestelio ligoninėje. Ji į ligoninę buvo pasiėmusi būtiniausių daiktų, savo turtą buvo atidavusi kitiems tremtiniams. Aš su Michalinos sūnumi turėjau iš kaimo išbėgti tarsi žaisdama, uogaudama. Mama išprašė iš valdžios vežimą parvežti Michaliną iš ligoninės ir miestelyje parduoti produktus. (...)

    Virginija Ina BEDARFIENĖ
    Nuotraukoje - V. I. Bedarfienė su bendradarbiais Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 23 d.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 22-25 (1380-1383)

     

    Prisiminta skaudi mūsų tautos praeitis


    Gedulo ir vilties diena primena tragiškus mūsų Tėvynės istorijos puslapius: kalėjimai, tremtys ištisomis šeimomis į neįžengiamą Sibiro taigą, prie ledinės Laptevų jūros... Minėtą dieną 1941-aisiais sovietai pradėjo masinius trėmimus. Skaudi likimo „rykštė“ neaplenkė ir Plungės krašto – 1941–1952 m. iš savo namų, šeimų išplėšta, į gyvulinius vagonus sukišta ir toli nuo tėvynės išvežta maždaug 4 tūkst. mūsų rajono gyventojų. Dalis jų savo tėviškę ir šalį tą dieną matė paskutinį kartą.
    Minint masinius trėmimus bei tremtyje žuvusius tautiečius, ta diena paminėta ir mūsų krašte. Renginys Plungėje prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Jas aukojęs klebonas dekanas Vytautas Gedvainis priminė, kiek daug žmonių gyvenimų paženklino okupacija ir tremtis į Sovietų sąjungos gilumą, iš kurios tėvynėn grįžo ne visi. Pasibaigus šv. Mišioms, renginį pratęsė Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Saula“ aktoriai (vadovai Sigita ir Romas Matuliai). Jie kalbėjo ne tik apie patį trėmimą, bet ir apie tai, kad ir būdami už tūkstančių kilometrų lietuviai visomis išgalėmis laikėsi įsitvėrę gyvybės, dalijosi paskutiniu kąsniu ir gyveno viltimi sugrįžti į tėvynę. O išgirdę dainos žodžius: „Paliksime tas kryžkeles ir viską ką turėjom...“, ne vienas ir ašarą nubraukė.
    Apie mums visiems reikšmingą datą prisiminimais dalijosi tremtyje gimusi Aniceta Grikšienė. Anot jos, itin svarbu išsaugoti šį skaudų mūsų tautos istorijos puslapį. Sovietmečio represijų aukos yra vertos to, kad šiandien ir rytoj liudytume tiesą, net jei ji kažkam ir labai nepatogi.
    Minėjime dalyvavo ir Kultūros centro buvusių tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras „Tėvynės ilgesys“ (vadovė Rūta Černeckienė). Sakralinėje erdvėje atliktos kolektyvo dainos palietė tiek jauną, tiek seną. Renginyje pasirodė jaunimo vokalinis ansamblis „Hello“ (vadovė Aida Mackevičiūtė) ir fleita grojo Greta Tilvikaitė. Mintimis pasidalijo ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis.
    Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai prasidėjo prieš savaitę. Plungės kultūros centras kvietė plungiškius į parodą „Tremties takais“. Paroda vyko birželio 8–15 dienomis. Šioje parodoje buvo eksponuojamos plungiškių tremtinių fotografijos ir asmeniniai daiktai iš jų šeimų asmeninių archyvų. Parodoje taip pat buvo pristatomas režisieriaus J. Lingio dokumentinis filmas „Žibutė – Rozalija Preibytė“. Filme pasakojama istorija apie Plungėje gyvenusios politinės kalinės ir poetės Rozalijos Valiūnienės gyvenimą.
    Po renginio buvo uždegta žvakučių ir padėta gėlių geležinkelio stotyje, senosiose miesto kapinėse ir prie Laisvės paminklo, pagerbiant žuvusius už Tėvynės laisvę, tremtinius ir politinius kalinius negrįžusius iš tremties.

    Aniceta GRIKŠIENĖ
    Nuotraukoje - jaunimo jautrūs žodžiai ir dainos apie Tėvynę nepaliko abejingų