„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 26 (1480) 2022 m. liepos 8 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama iki kiekvieno mėnesio 24 dienos bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Laikraštis išeina 4 kartus per mėnesį.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,81 Eur,
    3 mėn. – 11,46 Eur,
    6 mėn. – 22,92 Eur,
Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS buveinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Šaknys tvirtos – Lietuvos gyvybės medis stiprus


    Šiaulių Dainų progimnazija atsiliepė į Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kvietimą ir entuziastingai įsiliejo į pirmųjų trėmimų 81-ųjų metinių minėjimų bangą, kad atmintų 1941 metų kraupų birželio 14 dienos siaubą, kai per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.
    Birželio 13 dieną mokiniai kartu su menininke, technologijų mokytoja metodininke Sandra Motuzaite-Juriene gamino buvusiems tremtiniams ramunių žiedus, simbolizuojančius viltį, meilę Tėvynei, Lietuvos gamtos grožį. Mokiniai rinko istorinę medžiagą bendraudami su savo seneliais apie giminėje nukentėjusius nuo sovietinės okupacijos šeimos narius ir parengė pranešimus, kuriuos pristatė birželio 14 dieną istorijos mokytojos metodininkės Ramūnės Gedminienės suorganizuotoje konferencijoje mokyklos kiemelyje. Renginyje buvo pagerbti Lietuvos tremtiniai, kalbėta apie vykstantį karą Ukrainoje, kur žūsta žmonės, vieni gyventojai priversti palikti savo gimtąsias vietas, kiti – prievarta okupantų išvežti iš Ukrainos į Rusijos teritoriją.
    Šviesią birželio 16 dieną žingeidūs 8b klasės mokiniai drauge su karjeros specialiste Elmyra Damonskiene, nešini rankų darbo ramunių vilties žiedais, aplankė buvusius tremtinius Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filiale ne tik pagerbti, išgirsti autentiškų tremties išgyvenimų, bet ir įminti tremtinių stiprybės paslaptį. Pasitempę, stiprūs, net perkopę aštuntą dešimtį, jaunystės kupini, buvę tremtiniai mokinius pasitiko su išskirtine šiluma ir vaišėmis nuklotu stalu. Įžanginį žodį tarė LPKTS Šiaulių filialo vadovė Valerija Jokubauskienė, 1949 m. penkerių ištremta politinio kalinio duktė, partizano sesuo, meistriškai sugebėjusi Sokrato metodu prikaustyti jaunuolių dėmesį ir sužadinti smalsumą.
    (...)

    Tremtinės Birutės Domantaitės duktė, politinio kalinio Broniaus Domanto anūkė Elmyra DAMONSKIENĖ
    Nuotraukoje - LPKTS Šilalės filialo Gedulo ir vilties dienos minėjime
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 26 (1480)

     

    Švęskime Valstybės dieną

    Liepos 6 d. Lietuva švenčia savo Valstybės šventę, kuri siejama su pirmojo krikščioniškojo valdovo Mindaugo vardu. Šis minėjimas tarsi neturi daug bendro su „Tremtiniu“ ir jo skaitytojais, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų buvę tremtiniai, kaip patriotiška ir už Tėvynės meilę nukentėjusi visuomenės dalis, yra artimai susijusi su Lietuvos valstybės idėja, o Valstybės idėja savo ruožtu glaudžiai siejasi su Lietuvos karalyste.
    Kartais tvirtinama, kad Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis karalius, tačiau šis argumentas neturi rimto pagrindimo – Lietuva ir po Mindaugo save laikė karalyste, tokį statusą jai pripažino ir to meto kaimynai. Tik 1413 metais Horodlės sutarčių pagrindu Lietuvos valdovas imtas vadinti didžiuoju kunigaikščiu, titulu žemesniu nei Lenkijos karaliaus titulas, taip įtvirtinant Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio santykius, kurie dar labiau suglaudinti jau Liublino unijos metais – 1569-aisiais.
    Lietuvos karalystė – nepriklausoma ir galinga Valstybė buvo įkvėpimo šaltinis kuriant Lietuvos valstybę 1918–1940 metais. Lietuvos kūrėjai dažnai naudojo Lietuvos valdovų vardus kaip Lietuvos valstybingumą stiprinančius simbolius, suteikiant vardus Lietuvos kariuomenės daliniams, mokykloms, gatvėms, skautų draugovėms ir viešosioms erdvėms. Didžiosios praeities tradicija įkvėpė ir partizanus, pavadinusius valdovų vardais rinktines ir apygardas, dažnas partizanas mėgo slapyvardžiais pasirinkti Vytauto, Kęstučio ir kitus vardus.
    Šiandien plečiant mūsų istorinę sąmonę, istorinę atmintį naujai įvedami seni vardai iš XVI–XIX amžių. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų karališkoji praeitis kažkur dingo. Švęskime Valstybės dieną prisimindami ir didžiuodamiesi mūsų protėviais, kurie ypač sunkaus karo su kryžiuočiais šimtmečiais sugebėjo atlaikyti sunkius išbandymus ir sukurti tvarią ir sėkmingą Valstybę, kurią gerai atmena visos joje buvusios tautos. Juk esame karalių tauta!

    Seimo narys prof. dr. Valdas RAKUTIS

     

    Kaip mes vykome į Ukrainą

    Mūsų bičiuliai ukrainiečiai iš Kyjivo teritorinės gynybos pajėgų, su kuriais susipažinome, kai vyko pirmasis Rusijos–Ukrainos karas, prasidėjęs 2014 metais, kreipėsi į mus paramos. Klausė, ar negalėtume jiems nugabenti automobilių. Noriu paaiškinti skaitytojams, kad teritorinės gynybos pajėgos – tai sukarinta savanoriška piliečių organizacija, veikianti teritoriniu principu. Jie patys apsirūpinti automobiliais negali, nes vyrai karo prievolininkai (iki 55 metų amžiaus) iš Ukrainos išvykti neišleidžiami – privalo būti pasiruošę imtis ginklo ir ginti savo Tėvynę. Be to, ir pinigėlių trūkumas, – karui prasidėjus nutrūko ir daugelis verslų, o dirbantiesiems algos. Visiems vienoki ar kitokie nepritekliai.
    Valstybė ir nepajėgia viskuo aprūpinti, net uniformas ir avalynę tenka patiems įsigyti. Apie jų pagalbos prašymą gavau informaciją iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininko Giedriaus Gatavecko. Sako, gal kaip nors galėtume jiems padėti. Jie buvo į Lietuvą atvykę, skaitė paskaitas įvairiomis karybos temomis mūsų karininkams, šauliams ir visiems besidomintiems, juk jie ne tik Ukrainos, bet ir mūsų laisvę gina. Todėl nusprendėme imtis šio reikalo.
    Buvome girdėję, kad Panevėžio kaimynystėje įsikūrusio Bistrampolio dvaro savininkas, kunigas Rimantas Gudelis jau gabena įvairią labdarą į Ukrainą, todėl nusprendėme kreiptis į šį aktyvų, nuveikusį daugybę kilnių darbų žmogų, kuris, beje, irgi yra tremtinių sūnus.
    Nuvykęs į Bistrampolį, buvau įdėmiai išklausytas gerbiamo Rimanto, todėl pajutęs pašnekovo nuoširdų susidomėjimą mano pasakojimu, paklausiau, ar negalėtų šitam reikalui rasti ir kokių nors finansinių išteklių. Rimantas paprastai atsakė, kad jau apie 120 000 eurų paramos Ukrainai yra nuvežęs. „Na, kokias tris štukas duosiu, bet tik su sąlyga, kad visa šita akcija bus tvarkoma Antašavos parapijos vardu“, – sakė kunigas. Valio! Pradžia padaryta! Trys tūkstančiai jau šis tas. Bet mūsų draugams reikia bent dviejų automobilių. Už tris tūkstančius kažko rimto nuveikti nepavyks.
    Tuomet kreipiausi į LPKTS valdybos pirmininką Vladą Sungailą – reikia padėti Ukrainos karo vyrams ir moterims tėvynę vaduoti. Suderinus su valdybos nariais, nutarta paremti 5000 eurų. Taigi iš viso jau 8000 eurų. Na už tokią sumą galima porą automobiliukų nupirkti. Pradėjus domėtis, kad tokie automobiliai, kokių nori mūsų draugai iš Ukrainos, čia tiesiog šluojami, nes juos perka organizacijos, užsiimančios labdaros projektais, todėl kainos pakilę, pardavėjai derėtis nenori, o jei uždelsi, liksi be nusižiūrėto automobilio. (...)

    Saulius ČERNA
    Nuotraukoje - Išvykstame. Raimundas Pankevičius

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 26-27 (1480-1481)

     

    Negailestingų žvėrių naguose

    1944 metų birželio mėnesį, artėjant frontui, kaišiadorietė Elena Paškauskienė su vaikais pabėgo pas gimines į Bernatonių kaimą, esantį už 2 km nuo Raudondvario. Elenai nesutikus su vyru Antanu pasitraukti į Vakarus, beliko jai su penkiolikmete Regina, devynerių metų Nijole bei šešiamečiu sūneliu Antanuku slapstytis. Gyveno Bernatonyse, su Regina dirbo, tačiau jautė kasdieninį alkį, kol nepasirodė kankintojai iš Kaišiadorių. 1948 metų gegužės 22 dieną E. Paškauskienė su vaikais buvo ištremta į Krivliako gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Dirbo miško ruošoje, į Lietuvą sugrįžo 1958 metais.
    Spausdiname Reginos Paškauskaitės-Vilkevičienės (1929–1986) pasakojimą apie jos, šešiolikmetės tardymus, paruoštą iš jos artimųjų saugoto atsiminimų sąsiuvinio. Deja, ji žuvo 1986 metų rugpjūčio 31 dieną prie Novorosijsko uosto paskendus laivui „Admiral Nachimov“. Istorija būtų nepilna, jei neįvardytume jos kankintojų milicininkų ar stribų iš Kaišiadorių Archipo Borodkino ir Grigorijaus Kudrešovo.

    Pasislėpti nepavyko

    Buvo 1946 m. sausio 26 d. Dirbau Raudondvario dvare, prie Nevėžio ir Nemuno santakos. Teta irgi. Atėjo vedėjas ir pasakė: „Regina, tavęs laukia du vyrai“. Vėliau tik sužinojau, kad tai buvo stribai iš Kaišiadorių Archipas Borodkinas ir Georgijus Kudrešovas. Nuėjau į raštinę. Vienas sėdėjo už stalo, o kitas vaikščiojo po kambarį. Buvo apkūnus, aukšto ūgio. Pažiūrėjau į juos, ir širdis smarkiai suplakė. Pagalvojau, kad mane suims.
    Tas aukštas žmogus ir sako: „Labas, Regina, ar manęs nepažįsti?“ – ir taip keistai, pašiepiančiai nusijuokė. „Ne, nepažįstu“. „Tavo tėvą gerai pažinojau, o tu mūsų nepažįsti,“ – ir sumirksėjo kitam sėdėjusiam už stalo. Išsitraukė iš portfelio popierius, išdėliojo ant stalo ir žiūri. Tas aukštasis vėl klausia: „Kaip tavo pavardė?“ „Raškauskaitė,“ – pamelavau. „Ne, tu Paškauskaitė, mieloji. Aš tavo tėvelio geras draugas buvau, o tu meluoji,“ – ir vaikšto po kambarį.
    Pasakiau, kad nieko aš nežinau, ko gi jums reikia? Vyriškis riktelėjo, kaip vilkas, kai išalkęs būna: „Gerai, tu mums viską pasakysi!“ Dabar jau baigta, galvoju, areštuos. „Važiuosi su mumis į Raudondvarį,“ – prašvokštė šiurkštus balsas. Nieko nesakiau, vežkit, kur norit.
    (...)

    Parengė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Regina Paškauskaitė ir Janina Vaškevičiūtė. Krivliakas, 1951 m.

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 26 (1480)