„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 38 (1348) 2019 m. spalio 11 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Mieli „Tremtinio“ skaitytojai,

    Jau 31 metai, kaip savaitraštis „Tremtinys“ jus aplanko kiekvieną penktadienį. Ir tiek pat metų, kai jūs mums rašote nerimo ir dėkingumo kupinus laiškus, kaip pasakojate savo gyvenimo istorijas, dalijatės nuotraukomis. Mes kartu su jumis džiaugiamės jubiliejinėmis sukaktimis ir kartu liūdime, kai netenkate šeimos nario ar mielo bičiulio bendražygio. Esame labai dėkingi, kad jūs – ne tik mūsų bendraautoriai, bet ir prenumeratoriai, mūsų draugai.
    Kad savaitraštis būtų įdomesnis ir patrauklesnis gausesniam ir įvairesniam skaitytojų ratui, kviečiu ir toliau rašyti ir pasakoti, kaip jūs išgyvenote tremtį, kaip ištvėrėte lageryje, ką patyrėte sugrįžus gimtajan kraštan, kaip dabar gyvenate ir bendraujate su savo likimo draugais. Laukiame įdomių istorijų, nuotraukų, vertingų patarimų. Metų pabaigoje įvardysime aktyviausius filialus, įvertinsime įdomiausių straipsnių autorius.

    „Tremtinio“ redakcija

     

    Pergalę laimi mylintys savo tėvynę

    Pilnutėlėje Kauno įgulos karininkų ramovės didžiojoje salėje po šv. Mišių Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje suskambo lietuviškos Kauno kultūros centro vyrų choro „Perkūnas“ dainos, tarsi kviesdamos prisiminti tėvynės išsiilgusius tremtinius Sibiro platybėse, tarsi primindamos gimtinės grožį, meilę, pasiaukojimą jai. Renginio organizatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialas pakvietė buvusius tremtinius, politinius kalinius, visuomenės veikėjus prisiminti Lietuvos nepriklausomybės kelius, kovotojus, taip pat ir LPKTS kūrimosi ištakas.

    Šventiniame renginyje dalyvavo daug garbingų svečių

    Minint nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, atversti istoriniai puslapiai apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarus, apie nueitą kelią iki 2018-ųjų, tačiau mažiau minėtos Nepriklausomybės kovos, kurios prasidėjo beveik prieš šimtą metų. Atkūrus Lietuvos valstybingumą teko kovoti ir ginklu. Nepriklausomybės kovų metu sprendėsi Lietuvos valstybės egzistavimo klausimas. Apie tai kalbėjo karo istorikas, buvęs Generolo Jono Žemaičio karo akademijos prorektorius, Kauno tvirtovės parko direktorius prof. Valdas Rakutis, apžvelgęs labai sudėtingą jaunos valstybės laikmetį, kai buvo įdėta tiek pastangų, ginant savo laisvę.

    Neužteko paskelbti Nepriklausomybę

    1918 metais vasario 16 dieną Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Tačiau vien paskelbti aktą neužteko. Sudėtingomis Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos sąlygomis atsirado ne viena jėga, siekusi įsitvirtinti Lietuvos žemėje, todėl reikėjo išlaikyti svarbų valstybingumo egzaminą kovose, kurios įgavo kovų už Nepriklausomybę pavadinimą. Šios kovos truko nuo 1918 metų gruodžio mėnesio iki pat 1923 metų pradžios, kai prie Lietuvos buvo prijungta ir Mažosios Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas. Nepriklausomybės kovų laikotarpis mūsų tautos istorinėje atmintyje turėtų užimti tokią pat svarbią vietą kaip ir Nepriklausomybės Akto paskelbimas. Abu šie įvykiai glaudžiai susiję.
    Ne mažiau dėkingi turime būti ir tiems, kurie stojo ginti paskelbtos nepriklausomybės. Tuo metu dar nebuvo aišku, kas yra Lietuva. Jauna valstybė nieko neturėjo ir buvo visai neaišku, kas šalies laukia ateityje, tačiau atsirado žmonių patikėjusių nepriklausomos Lietuvos idėja. Pirmieji savanoriai neturėjo jokio karinio pasirengimo, tad skubiai karo mokyklose buvo ruošiami ir karininkai. Dabar, kai praėjo 100 metų nuo, regis, nesibaigiančių kovų už nepriklausomybę, giliau peržvelgiama ano laiko sudėtinga situacija, kai į jauną Lietuvos valstybę, jos teritoriją ir valdžią taikėsi ir bolševikai, ir lenkai, ir vokiečiai.
    Prof. V. Rakutis apžvelgė to meto kovų istoriją, paminėjo svarbiausias kovas, nulėmusias pirmąsias besikuriančios Lietuvos kariuomenės kovas ir jų vadus. Kautynės su bermontininkais prie Radviliškio, kur per 1919 metais lapkričio 21–22 dieną vykusį mūšį pasiekta pergalė – viena žymiausių Lietuvos kariuomenės pergalių 20 amžiuje.
    1919 metais į Lietuvą brovėsi bolševikai: užgrobę net du trečdalius Lietuvos teritorijos – Panevėžį, Šiaulius, Telšius. Nors minėtų priešo pajėgų pranašumas buvo akivaizdus, jauna Lietuvos kariuomenė, paskubomis organizuota, menkai apmokyta ir aprūpinta, sugebėjo įrodyti, kad pergalę laimi mylintys savo tėvynę, tikintys savo reikalo teisingumu bei pasiaukojama kova. Lietuvių ginkluotosios pajėgos tai įrodė darbais ir žygiais.
    Prof. V. Rakutis įvardijo svarbiausius to meto žmones, sumaniai, diplomatiniais keliais, ryžtu vedusius kovų keliu. Tai Mykolas Šleževičius, kurio nuopelnus Lietuvai, anot istorikų, sunku kaip reikiant įvertinti. Jis vadovavo vyriausybei, kuri kritišku momentu 1918 metų pabaigoje–1919 metų pradžioje išgelbėjo mūsų nepriklausomybę. Reikšmingą vietą kovose už laisvę užima Lietuvos kariuomenės savanoris, pirmųjų dalinių organizatorius plk. ltn. Kazys Ladiga, 1919 metų spalį–lapkritį su bermontininkais kovojusio Lietuvos kariuomenės fronto vadas, Radviliškio kautynių dalyvis. 1920 m. vadovavo Lietuvos kariuomenės žygiui į Vilnių, 1920 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. krašto apsaugos ministro pirmasis padėjėjas (pavaduotojas), kartu ir armijos vadas. O kur dar Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių, vėliau kovos su lenkais Suvalkijos krašte. Virsmingi 1919 metai yra vienas iš gražiausių atgijusios Lietuvos istorijos puslapių.
    Apginta jauna valstybė, o didžiavyrių vardai turėtų būti nepamiršti, nes jie savo gyvenimą paskyrė kovai už laisvę, patys sulaukę tragiško likimo. Kazys Ladiga Sovietų okupacijos metais 1941 metų birželio 23 dieną suimtas ir išvežtas į Rusijos gilumą. Čkalovo srities teismo nuteistas mirties bausme. 1941 metų gruodžio 19 dieną sušaudytas Sol Ilecko kalėjime.
    Kalbėdamas apie 1919 metų kovas, prof. V.Rakutis minėjo ir apie tuo metu svarbius įvykius Kaune, apie reikšmingas pergales ir jų reikšmę, kuri ypač svarbi minint Laisvės kovų metus.

    Nepamiršti laisvės kovotojų – mūsų pareiga

    Prof. V.Rakučio pranešimą įvertino atidžiai klausęsis ir Lietuvos istorija besidomintis LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis.
    Šioje atminimo popietėje pasisakė ir svečiai: europarlamentaras prof. Liudas Mažylis, Seimo nariai Gintarė Skaistė, Kazys Starkevičius, Andrius Kupčinskas, Kauno savivaldybės tarybos narė Jurgita Šiugždinienė. Svečių pasisakymus lydėjo ir sveikinimai.
    LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas pažymėjo, kokia svarbi šios Sąjungos misija – nepamiršti, iš kur, kokiais kovų keliais atėjome, nepamiršti laisvės kovotojų, jų atminimo ir palinkėjo būti darniems ir vieningiems.
    Renginio organizatorius ir susirinkusiuosius sveikino aktyvaus LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, Lietuvos šaulių sąjungos vardu – V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius ir prof. Arimantas Dumčius. Apie prasmingą renginį ir jo sumanymą kalbėjo jo organizatorius, LPKTS Kauno filialo pirmininkas Vladas Sungaila.
    Kalbėdamas apie LPKTS Kauno filialo ištakas – istoriją ir dabartį, V. Sungaila prisiminė pirmuosius Atgimimo metus, kai būrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kai per Lietuvą nuvilnijo laisvės kovotojų mitingai, sambūriai. LPKTS kūrimosi pradžia laikoma 1988 metų liepos 29 diena, kai Kaune įvyko buvusių politinių kalinių ir tremtinių mitingas. Spalio 29 dieną – steigiamasis suvažiavimas Kauno sporto halėje: atsirado galimybė kurtis ir teritoriniams skyriams. Pakilusi tautinio Atgimimo banga sužadino viltis kovoti dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Buvę politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato jungtis į organizaciją. Pirmuoju LPKTS pirmininku buvo išrinktas Balys Gajauskas.
    Sąjunga buvo sutelkusi istorikų grupę, kuri rinko ir publikavo rezistencinę medžiagą, leido žurnalą „Laisvės kovų archyvas“, savaitraštį „Tremtinys“, tremtinių ir partizanų atsiminimų knygas, organizavo paramą sergantiems ir nelaimės ištiktiems buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams.

    Padėka už reikšmingus darbus

    V.Sungaila dėkojo LPKTS vadovams pirmininkui dr. G. Rutkauskui, valdybos pirmininkei Rasai Duobaitei-Bumbulienei už galimybę prisidėti prie bendrų sąjungos veiklos tikslų įgyvendinimo, prie knygų sutiktuvių organizavimo, Valstybinių švenčių minėjimo ir kitų renginių.

    Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovėje - šviesūs buvusių tremtinių veidai

    Kauno įgulos karininkų ramovės salėje prisiminti filialo vadovai, valdybos, tarybos nariai, padėkota už jų reikšmingus darbus. Padėkos ir atminimo dovanos įteiktos buvusiems filialo pirmininkams Donatui Grybauskui, Povilui Varanauskui, Vaclovui Sakalauskui, aktyviems nariams: Jūratei Antulevičienei, Gražinai Daukšienei ir kitiems. Kaip pavyzdžius paminėjo iškilių filialo narių – dailininko architekto Jono Lukšės, bendrijos „Lemtis“ įkūrėjo Antano Sadecko ir kitų, indėlį.
    Prasmingą atminimo šventę nuskaidrino Dainavos pilietinės bendruomenės centro folkloro ansamblis „Brydė“ (vadovė Teofilė Vozbutienė). Renginio vedėjas Petras Venslovas renginį užbaigė paskaitydamas literatūrinius fragmentus iš Verbos, Vaižganto kūrybos ir pakvietė į ekskursiją po istorinę Kauno įgulos karininkų ramovę, kur atidaryta dailininko Antano Matulevičiaus paroda „Laisvės ilgesio ženklai“ ir pakvietė vakaronei į senąją karininkų ramovę, kur įsikūręs LPKTS Kauno filialas.

    Dalia POŠKIENĖ
     

     

    Devintosios knygos sutiktuvės


    Spalio pradžioje Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune vyko labai reikšmingo mūsų istorijai leidinio „Adolfas Ramanauskas-Vanagas fotografijose“ sutiktuvės. Jos įžanginėje dalyje susikaupę žiūrėjome Danguolės Bunikienės režisuotą kino juostą apie priešaušrio Lietuvą – „Nužudytas, bet nenugalėtas“. Joje buvo parodytos Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo kelio vaizdų nuotrupos, prabilusios į mus jo brolio Albino bei dukros Auksutės prisiminimais bei istoriko dr. Arvydo Anušausko pateiktais Lietuvos partizanų vadą apibūdinančiais komentarais.
    Leidinį, prisiminusi savo vaikystės išgyvenimus, pristatė jo sudarytoja, A. Ramanausko- Vanago duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Tai jau devintoji šios autorės išleista knyga. Joje pateikiama 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos signataro, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado generolo A. Ramanausko-Vanago biografija vaizdinėmis unikaliomis, istorinėmis nuotraukomis. A. Ramanauskaitė-Skokauskienė savo pristatymo kalboje pažymėjo, kad dalį šių nuotraukų surado grįžusi iš lagerio jo žmona ir bendražygė Birutė, turėjusi Vandos slapyvardį. Dalis tų nuotraukų sovietinės okupacijos metais hermetizuotose talpose išgulėjo paslėptos žemėje, kitos buvo gautos iš Vanago buvusių studijų draugų, jo buvusių mokinių bei artimųjų.
    Knygos paskutinėje dalyje pateiktos nuotraukos iš Adolfo Ramanausko-Vanago paskutinės kelionės su tūkstančių žmonių palyda į Amžinojo poilsio vietą – Antakalnio kapinių Lietuvos valstybės vadovų panteoną, atsisveikinimo su juo akimirkos.
    Gediminas Budnikas, pažymėjęs knygos svarbą, prisiminė ir savo artimuosius, žuvusius nuo tų pačių sovietinių okupantų rankos, priminė dabartinius įvykius Ukrainoje, jos buvusio badmečio laikus.
    Malonu, kad šios knygos sutikimo šventėje dalyvavo Kauno „Aušros“ gimnazijos gimnazistų būrys su savo istorijos mokytoja metodininke Elena Vitkauskiene. Tačiau gaila, kad šiuo gražiu pavyzdžiu nepasekė nė viena kita miesto mokykla.
    Ši nuotraukų knyga-albumas dar kartą liudydama mokytojo A. Ramanausko kilnią auką, jo pasišventusią kovą dėl Lietuvos laisvės tarsi apibūdina ir visos Lietuvos vykusio partizaninio karo prieš sovietinį okupantą šventumą bei svarų, neįkainojamą partizanų indėlį, artinant Lietuvos prisikėlimo aušrą, demaskuojant ir šiandieninės Maskvos skleidžiamą melą.
    Ši knyga turėtų pasitarnauti daiginant mokyklinio jaunimo širdyse savo tėvynės meilės – patriotizmo daigus. Tai dar vienas partizanų vadą generolą A. Ramanauską-Vanagą įamžinantis paminklas, sukurtas savo tėvelį mylinčios dukters širdimi ir rankomis.

    Zigmas TAMAKAUSKAS

     

    Suartino partizaninis karas

    Petras Klimavičius buvo vienas iš pokario partizaninio karo Kaišiadorių rajone vadų ir organizatorių, ji, Aldona Cesiūnaitė, – paprasta Janionių kaimo (Širvintų rajonas) ūkininko duktė.
    Didžiosios Kovos apygardos (DKA) A rinktinės vadas Petras Klimavičius (1913–1965) ir Aldona Cesiūnaitė, gimusi 1925 metais, susipažino partizaninio pasipriešinimo pradžioje. Tuo metu pas Aldonos tėvelius Marytę ir Aleksą Cesiūnus Janionių kaime, Musninkų valsčiuje, prisiglausdavo partizanų vadai, tarp kurių buvo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Eduardas Kavaliauskas-Klajūnas, Aleksandras Zapkus-Piliakalnis, Petras Klimavičius-Uosis. Tai buvo patikima partizanų rėmėjų šeima. Partizanavo Aldonos brolio Jokūbo sūnus Zenonas Cesiūnas-Sakalas, tačiau jis mūšyje su NKVD įgula dar  1945 metų kovo 2-ąją žuvo kartu su 19 partizanų Gudonių kaime, Veprių valsčiuje. Sūnaus palaikus Jokūbas slapta parsivežė ir palaidojo Čiobiškio kapinėse. Jo sesuo Emilija buvo partizanų ryšininkė.
    Tame mūšyje
    60–70 Eugenijaus Svilo-Slyvos būrio partizanų, besislapstančių Jono Morkūno ir Karolio Stepšio sodybose, susidūrė su NKVD vidaus kariuomenės 137-ojo šaulių pulko bataliono kariais ir NKVD Siesikų bei Veprių valsčiaus stribais. Mūšyje žuvo partizanai Julius Atkočiūnas, Stasys Atkočiūnas, Dominykas Augūnas, Alfonsas Autukevičius, Zenonas Cesiūnas, Alfonsas Lukša, Aloyzas Lukša, Juozas Lukša, Pranas Lukša, Dominykas Palaima, Karolis Pociūnas, Augustinas Radzevičius, Stasys Ramanauskas, Juozas Sakalauskas, Viktoras Savarauskas, Ksaveras Stepšys, Karolis Stepšys-Pilėnas (partizanų rėmėjas, kartu žuvo šeima – žmona Veronika Stepšienė, partizanų rėmėja, motina Marijona Stepšienė, duktė Onutė Stepšytė), Vincas Strazdas, Vytautas Strazdas, Vaclovas Tamošiūnas, Ipolitas Valiukevičius.
    Karas, netektys, neramumai netapo kliūtimis Petro Klimavičiaus ir Aldonos Cesiūnaitės draugystei. Jie slapta susituokė 1947 metais vienoje iš Vilniaus bažnyčių. Po metų, kai Petras kankinosi lageryje, pasaulį išvydo jų pirmagimė Marytė. Žinoma, civilinės santuokos tada sudaryti negalėjo, tai atsitiks jau Sibire tik po 16 metų...

    Spaudai paruošė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Lietuvos kariuomenės puskarininkis Petras Klimavičius, 1936 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 38-39 (1348-1349)