„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 13 (1371) 2020 m. balandžio 3 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Mielieji „Tremtinio“ savaitraščio skaitytojai

    labai džiaugiamės ir esame dėkingi, kad prenumeruojate ir palaikote savo savaitraščio leidybą. Be jūsų, prenumeratorių, leidyba sustotų ir jūs negautumėte aktualių žinių, skirtų būtent jums, bei palaikymo žodžio šiuo sunkiu karantino metu.
    Būkime visi sveiki, laikykimės valdžios nurodymų, ir daugiau skaitykime būdami karantine!

    Jūsų „Tremtinio“ redakcija

     

    Mielieji

    Išgyvename nelengvą laikotarpį, kuris reikalauja didelio mūsų susitelkimo ir pagalbos vieni kitiems.
    Labai prašome Jūsų likti namuose ir taip apsaugoti save bei aplinkinius. Jei Jums reikia pagalbos įsigyjant maisto produktų ar vaistų, o jaunesni šeimos nariai neturi galimybės – kreipkitės į savo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) filialą. Jei filialas neturi galimybės pagelbėti – susisiekite su mumis (tel. 8 614 85 117, el. paštas: lpkts@lpkts.lt) ir pasistengsime surasti galinčius padėti Jūsų mieste ar kaime. Šiuo metu vyresnio amžiaus žmonėms patiems lankytis prekybos vietose yra per daug rizikinga.
    Jei Jūsų apsilankymas tam tikrose vietose yra neatidėliotinas – būtinai dėvėkite kaukę, mūvėkite pirštines, o grįžę namo, gerai nusiplaukite rankas. Kilus klausimams ar įtarimams dėl susirgimo, visada galite skambinti į Koronaviruso karštąją liniją trumpuoju numeriu 1808 (
    www.1808.lt).

    Informacija kauniečiams!

    TS-LKD Kauno skyrių sueiga inicijavo pagalbos partijos senjorams akciją. Sueigos pirmininkė Jurgita Šiugždinienė, kuri nemažą vienkartinių medicininių kaukių siuntą padovanojo globos namams ,,Tremtinių namai“, pasiūlė, jog savanoriai padėtų ir LPKTS nariams, kuriems reikia pagalbos įsigyjant būtiniausias prekes. Jei Jums tokia pagalba reikalinga ir gyvenate Kaune, kreipkitės el. paštu: kaunas@tsajunga.lt, arba tel. 8 682 63 779.
    Tikėkimės, kad užklupusi pandemija baigsis greitai ir visi susitiksime mūsų planuojamuose renginiuose. Laikykimės visų karantino rekomendacijų ir saugokime vieni kitus.

    LPKTS valdybos pirmininkė
    Rasa DUOBAITĖ-BUMBULIENĖ

     

     

    Branginkime ir saugokime vienas kitą

    Šiandieną, kai mus kausto baimė ir neviltis, noriu kreiptis į jus, brangūs bendraminčiai, buvę tremtiniai, ir pakviesti kartu susitelkus prisiminti, kad jūs likimo skirtus sunkius tremties išbandymus įveikėte ir nepalūžote Sibiro platybėse. Turime tikėti savo jėgomis ir mūsų pačių ištverme.
    Išgyventi negandas padeda ne panika, o ramybė ir susitelkimas. Sunkumai ir nusivylimai ne tam skirti, kad mus palaužtų, bet kad taptume stipresniais ir drąsesniais, ir tikiu – užteks jėgų šį laikotarpį ištverti.
    Viltis ir tikėjimas mus vedė į Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą, nors ir buvo sunkios aplinkybės. Išgyvensim ir koronaviruso grėsmę, ir griežtas priemones priimsime ne su dejone, bet žvelgiant į priekį su viltimi, nes žinau, kad už debesų šviečia saulė ir kad po audros vėl ateis graži diena. O gal tai proga sustoti ir pamąstyti, kad be Dievo šiame pasaulyje viskas yra labai trapu.
    Prisimindami praeities negandas, kartu turėtume matyti ne vien žaizdas, neviltį ir nusiminimą, bet ir viltį, kad net ir po didžiausių sukrėtimų įmanoma atsitiesti. Tai yra tik menkas atspindys to, ką buvote priversti iškęsti Sibiro platybėse.
    Gyvenimas labai trumpas, tad branginkime ir saugokime vienas kitą.

    Aldona KALESNIKIENĖ,
    LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė

     

    Alytaus kreipimasis

    Gyvename sudėtingų išbandymų metą.  Mes, vyresnioji karta, vežti gyvuliniais vagonais ir atlaikę tikrą izoliaciją nuo artimųjų ir savo krašto, šiandien esame patys pažeidžiamiausi. Bet mes nedejuojame, nes gyvename savo laisvoje tėvynėje, skaitome laikraščius ir žiūrime televiziją.
    Šiuo metu LPKTS Alytaus filialo biuras uždarytas, į iškilusius klausimus stengiamės atsakyti telefonu. Choristai į repeticijas nesirenka, visi stengiamės išlaikyti vidinę pusiausvyrą,  tikime, kad koronavirusas pamažu atsitrauks. Linkime visiems geros sveikatos.
    Nepaisant visko, pavasaris gimtinėje yra nuostabus!

    Stasė TAMAŠAUSKIENĖ
    LPKTS Alytaus filialo pirmininkė

     

    Išlikimo virusas

    Mieli, mano Tėvelio ir Mamos – Vorkutos politinių kalinių, bendražygiai.
    Jūs iškentėjote Sibiro šalčius, šachtų požemių tamsą, konvojaus smūgius, bet nepalūžote, išlikote stiprūs dvasia.
    Niekada jūsų neapleido tikėjimas, viltis ir didžiulė meilė savo Tėvynei.
    Jūsų pečių paremta visos Lietuvių tautos dvasia pakilo ir iškovojo nepriklausomybę.
    Kas mes be jūsų?
    Ar išliksime šio išbandymo metu? Jums, manau, toks klausimas net nekyla. Jūsų virusas – išlikimo. ,,Pragyvenome karus, tai dar šitą virusą pergyvensim, bet saugotis reikia“, – sako partizano Antano Kraujelio bendražygis Vytautas. Tikėjimas jo neapleidžia ir šiuo sudėtingu Lietuvai metu.
    100 metų slenkstį peržengusiai mano Mamai svarbu ne virusas. Jos lemtis – partizanams vežant pasus suimta ir įkalinta 10 metų Vorkutoje. Nors ir kankinta, tačiau nė vieno neišdavusi, ji ir dabar meldžia visiems sveikatos ir malonių.
    Linkiu nepalūžti, bendrauti telefonu, laikytis ir palaikyti kitus, turinčius mažiau atsparumo ir stiprybės. Jūs – mūsų jėga.
    Gal mes nemokėjome vertinti tai, ką jūs savo žodžiais ir širdimi mums kalbėjote. O gal neturėjome tiek jėgų išlaikyti svarbiausias vertybes.
     Klausimas mano kartai – ar mes viską padarėme, ar nekartosime istorijos, nes jos neišmokome?
    Klausimai retoriniai, tačiau atsakymas aiškus, kad daug mūsų, ir tų, kurių tėvai už Tėvynę negailėjo gyvybės, iškeitėme ją, ieškodami gerovės svetur, pamiršome svarbiausią – ji čia, Lietuvoje.
    Mielieji, LPKTS Širvintų filialo narių vardu linkiu išlikti sveikiems, jokie virusai jums nebaisūs. Jūs turite vieną virusą – išlikimo.
    Jūs mums labai reikalingi.

    Irena Kuzmaitė-Vasiliauskienė
    LPKTS Širvintų filialo pirmininkė

     

    Prisimenu savąja kelionę iš tremties

    Perskaitęs „Tremtinio“ savaitraštyje straipsnį apie vaikų keliones iš Sibiro į Lietuvą, prisiminiau ir savąją, kai, būdamas septyniolikos, ryžausi vienas slapta pasiekti tėviškę ...
    Gimiau 1937 metų spalio 27 dieną Marijampolėje. Mano tėveliai ir seneliai bendravo su iš Šunskų valsčiaus Lūginės kaimo kilusiu šviesios atminties vyskupu palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu (1871–1927). Kai mane krikštijo, turėjau gauti Mykolo vardą. Gal dėl tos pažinties, o gal dar ir dėl to, kad tais metais Lietuva minėjo vyskupo dešimtąsias mirties metines, kunigas pasiūlė man suteikti Jurgio vardą. Žinoma, šie atsiklausė tėvelių, ir aš tapau Jurgiu Mykolu.

    1948 metais, kai gyvenome Baisogaloje, mus ištrėmė į Sibirą, patekome į Krasnojarsko kraštą, Minos gyvenvietę. Po penkerių tremties metų Sibire pas komendantą mama užregistravo mane vienais metais jaunesniu. Mat mirus Stalinui, buvo išleistas potvarkis, kad tremtiniai, gimę 1938 metais ir jaunesni, paleidžiami iš tremties ir neprivalo registruotis komendantūroje. Tuo ir pasinaudojome: iš Lietuvos atsiuntė netikrą mano gimimo liudijimą. Paso pagal jį negalėjau išsiimti, nes būtų išryškėjusi fikcija. Rizikavau keliauti tik su gimimo liudijimu...
    Tad 1954 metų gruodžio gale, jau septyniolikmetis (pagal liudijimą – šešiolikmetis), atsisveikinau su mama, broliu, draugais, palydėtas artimųjų, per sniego pūgą su arklių gurguole išvažiavau iš Minos kaimo. Tuo metu sesuo Joana jau buvo Lietuvoje, nes 1954 metais iš Klaipėdos į Miną pas savo vyrą atvažiavo O. Giedrikienė ir išsivežė ją į Lietuvą. Ji apsigyveno pas tėvo seserį vienuolę Liudą. (...)

    Jurgis Mykolas ENDZIULAITIS
    Nuotraukoje - Jurgis Mykolas Endziulaitis (kairėje) dar tik svajojo apie Lietuvą. Šalia jo sesuo Joana ir brolis Vytautas. Sibiras, 1954 metų vasaros pradžia

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 13 (1371)

     

    Eugenijaus Svilo-Slyvos istorija

    Didžiosios Kovos apygardos (DKA) „A“ rinktinės partizanas Eugenijus Svilas-Slyva buvo vienas iš pirmųjų Gelvonų, Musninkų valsčių (dabar – Širvintų rajonas) kovotojų, jo kuopa priklausė 1-ajam batalionui (vadas Kazys Surmilavičius-Klevelis). Partizanu tapo būdamas dvidešimt ketverių. Kovojo jis ir „B“ rinktinės teritorijoje, buvo kuopos, bataliono vadas, DKA štabo narys, Apmokymų ir propagandos bei Finansų skyrių viršininkas. Eugenijui buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.
    Gimė 1920 metais Viršuliškių kaime, žuvo 1949 metų vasario 9 dieną Vareikių girioje, Gelvonų valsčiuje, besiveržiant iš slėptuvės, apsuptos kariuomenės ir stribų. Kartu su juo žuvo partizanai Kardys, Titnagas ir Gintaras. Manoma, kad jų palaikai buvo atvežti į Jonavą ir užkasti Neries pakrantėje.

    Beje, šaltiniuose šio kovotojo gimimui yra nurodomos dvi datos. Jonavoje gyvenanti ir savo krašto partizaninio karo istoriją užrašiusi Veronika Gabužienė teigia, kad Eugenijaus Svilo-Slyvos gimimo metus, tai yra 1920-uosius, nustačiusi pagal Ypatingajame archyve išlikusius dokumentus ar apklaustų jo bendražygių parodymus. Širvintų krašto kraštotyrininkas Viktoras Alekna savo knygoje „Ūžė žalia giria“ (1999 metai) nurodė tuos pačius gimimo metus, teigdamas, kad jau 1944 metų rugpjūtį Eugenijus Svilas tapo partizanu ir paskirtas būrio vadu.
    Kiti šaltiniai šio kovotojo gimimo metus nurodo 1926-usoius, tačiau teigia, kad jau nuo 1942 metų pradėjo dirbti policininku Musninkuose. Teigiama, kad prieš okupaciją jis su broliu Modestu jau buvo baigęs gimnaziją. Visa tai įvertinus, tikėtina, kad Eugenijus Svilas gimęs 1920 metais, tikriausiai ne Viršuliškių kaime, Musninkų valsčiuje, o tėvo gimtinėje Užpalių
    valsčiuje, nes Svilai ūkį Viršuliškėse įsigijo tik apie 1927 metus ar vėliau. V. Gabužienė yra užrašiusi, kad Eugenijus Svilas gimė Zarasuose. Tame krašte Svilų pavardė žinoma: Benediktas Svilas iš Antakalnių kaimo, Užpalių valsčiaus ir Jurgis Svilas iš Rimiškių kaimo dalyvavo pokario kovose. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Benediktas Svilas (
    1898–1942) su žmona Bronislava (1902–1981) Zarasuose. Apie 1938 metus
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 13-14 (1371-1372)