„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 02 (1360) 2020 m. sausio 17 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Virpėjo žemė ir mūsų širdys

    Šiltas vakaras, skleidžiantis žydinčių sodų, alyvų, gėlių kvapus. Jauki, išpuoselėta sodyba gražiame Lietuvos kampely. Skraido karkvabaliai ir veliasi į dviejų mergaičių plaukus. Jos sunerimsta, girdi tėvų kalbas apie kažkokį nepažįstamą kraštą Sibirą. Jos ir girdėti nenori, Lietuvoje joms labai gera!
    Tą baisią 1948 metų gegužės 22-osios naktį tūkstančiai žmonių buvo pažadinti iš miego ir atsidūrė Sibire. Miškingi kalnai, šaltas vasaros vakaras. Saulei nusileidus sklinda dar didesnis šaltis nuo snieguoto Belogorijos kalno, kvepia taigos gėlės.  Po sunkių darbų jaunimas susibūręs traukia ilgesingas dainas, sukyla prisiminimai, dar labiau norisi sugrįžti į tėvynę. O iki jos labai toli, ji tokia, atrodo nepasiekiama. Be to, buvo pasakyta: „Į Sibirą visam gyvenimui...“
    Bet ateina permainos. Sugrįžtame į Lietuvą, į tėviškę neįleidžia, apsigyvename Vilniuje...
    Bėga metai. Virpa širdys. Atgimimas... Atkurta nepriklausomybė, bet ji tokia trapi. Okupantas svetimos šalies nenori palikti. Jų tankas stovi prie Spaudos rūmų Vilniuje. Iš karinio Šiaurės miestelio pasiruošę pulti tankai, neramu. Neramu Vilniuje ir širdyje.
    1991 metų sausį, pagauta nematomų virpesių, niekam nepranešusi, bėgu iš darbo. Sutinku pakelyje nustebusią bendradarbę, kuri klausia, kur bėgu. Atsakau, kad negaliu laukti, mieste kažkas darosi... Namuose iš 12 namo aukšto, kur gyvenau, jau kitame Neries krante pamatau, kaip iš Šiaurės miestelio virtinė riaumojančių tankų važiuoja miesto centro link. Įjungiu televizorių kaip tik tada, kai diktorė Eglė Bučelytė sako nepamirštamus žodžius: „Jie jau pas mus...“ Greitai ekranas užgęsta.
    Apraminu vaikus, paprašau juos būti namuose, o pati išeinu į gatvę. Čia jau didelis sujudimas, troleibusai pilni žmonių ir sustoja ne tik stotelėse. Į vieną tokį perpildytą troleibusą įsibraunu ir aš. Važiuojam tarsi į nežinomybę. Prie Seimo jūra žmonių, sutinku ir pažįstamų...
    Stovėję tą sausio 12-osios penktadienio vakarą prie Seimo, Televizijos bokšto, stebėję ar klausęsi apie įvykius per televiziją ar radiją, niekada nepamirš tada mus visus supančios dvasinės stiprybės, to jausmo, kai buvome kupini ryžto ginti savo tėvynę. Nebuvo mumyse jokios baimės!
    Pasigirdus tankų riaumojimams, daugiatūkstantinė minia pasiryžusi atremti agresiją. Kas grynomis rankomis, o kas ir metalinius strypus nusitvėrę (savąjį iki šiol išsaugojau). Tankai priartėjo prie Seimo, visi nuščiuvo. Pagalvojau apie namuose paliktus vaikus, pradėjau melstis. Bėgu ieškoti telefono būdelės, kalbuosi su vaikais. Staiga iš praeinančių išgirstu, kad šaudo prie Televizijos bokšto, yra žuvusių ir sužeistų... Su liūdesiu grįžtu pas vaikus.
    Ir kitos dienos prabėga pilnos gėlos ir skausmo.
    Tegu neužmirštuolės žiedas mums primena tos nakties įvykius. Tai tautos vienybės, laisvės, padėkos ir atminties simbolis. Mes galime drąsiai žiūrėti kitiems į akis, kad nepalikome savo tėvynės. Ir kas gi mus  nugalės, jeigu už ją mirti nebijome, jeigu mes nugalėjome mirtį!

    Danutė ANUŽYTĖ-SADAUSKIENĖ
    Nuotraukose - Kaune „Neužmirštuolių pievos“ organizatorės - Rasa Duobaitė-Bumbulienė ir Jurgita Šiugždinienė; Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Laisvės gynėjų dienos išvakarėse kauniečiai kūrė „Neužmirštuolių pievą“

     

    Žadėjo tėvynės laisvę

    2019-aisiais – Laisvės kovotojų metais – lapkričio 22 dieną vyko 1863–1864 metų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinių laidotuvių iškilmės. Tačiau nėra žinoma, kur Amžinybėje ilsisi kunigo Antano Mackevičiaus palaikai.

    Jau keleri metai gruodžio 28-ąją grupė kauniečių renkasi Ožeškienės gatvėje prie paminklinio akmens, kuris byloja, kad 1863 metų gruodžio 28 dieną M. N. Muravjovo nurodymu buvo pakartas vienas iš pagrindinių sukilimo vadų – kunigas Antanas Mackevičius. Likęs sukilimo vadas K. Kalinauskas nuo 1863 metų gruodžio slapstėsi, tikėdamas, kad 1864 metų pavasarį pavyks sukilimą atgaivinti. Vienam iš sukilėlių išdavus vadą, K. Kalinauskas buvo įkalintas Vilniuje. Mirties nuosprendis įvykdytas 1864 metų kovo 22 dieną Vilniuje, Lukiškių aikštėje.
    A. Mackevičius buvo vienas iš daugiau kaip 250 sukilime dalyvavusių kunigų. Septyni iš jų buvo nubausti mirties bausme, o 152 ištremti iš Lietuvos.
    Kunigas A. Mackevičius buvo vienas pirmųjų lietuvių dvasininkų, įsitraukusių į 1863 metų sukilimą. Istoriniai duomenys liudija, kad demokratines išsivadavimo idėjas jis propagavo dar iki sukilimo: iš sakyklos kritikavo 1861 metų valstiečių reformą, agitavo už lenkų ir lietuvių respublikos atkūrimą. Kunigas ne kartą ragino siekti teisės savo likimą spręsti patiems, kovoti tiek prieš vietinius dvarininkus, tiek prieš caro valdžią.
    (...)

    Dalia POŠKIENĖ
    Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotraukoje - g
    rupė kauniečių prie paminklinio akmens, skirto A.Mackevičiui Ožeškienės g., Kaune
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 2 (1360)

     

    Kovotojas už laisvę

    Sausio 21-ąją monsinjorui Alfonsui SVARINSKUI būtų sukakę 95 metai

    Kunigą Alfonsą Svarinską pažinojo visa Lietuva: katalikų dvasininkas, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas. Triskart GULAGo kalinys, pogrindžio darbininkas, vėliau – Seimo narys, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapelionas, partizaninio karo ir pasipriešinimo okupacijai dalyvių atminimo įamžinimo sumanytojas. Sakoma, kad už Dievą ir Tėvynę jis galėjo leistis būti ir nukryžiuotas. Dėl to jis buvo ir liks kunigas legenda.
    1990 metų lapkričio 14 dieną popiežius Jonas Paulius II suteikė A. Svarinskui monsinjoro titulą. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 metais), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 metais), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 metais), atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“ (2010 metais), taip pat Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių Žvaigžde. Kaip kovotojas už žmogaus teises apdovanotas diplomu Detroite (JAV), gavo Pueblo (Meksika) miesto premiją, Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“. Alfonsas Svarinskas buvo ne tik Raseinių, bet ir Lecco miesto (Italija) garbės pilietis.
    Alfonsas Svarinskas – žmogus legenda. Dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Romoje kardinolas Vincentas Sladkevičius kunigo Kazimiero J. Ambraso SJ iš Čikagos paklaustas, kas atkūrus nepriklausomybę būtų geriausias Lietuvos Prezidentas, atsakė: „Geriausias kandidatas į šią vietą būtų kunigas Alfonsas Svarinskas...“

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Z. Kazėno nuotraukoje - monsinjoras A. Svarinskas Ulme, Vokietijoje. 1989 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 2-3 (1360-1361)