„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 38 (1252)

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Paminėtos 1951 metų trėmimų metinės

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialas minėjo svarbius mūsų tautai ir valstybei įvykius. Pasitinkant nepriklausomos Lietuvos šimtąjį gimtadienį, rengiami iškilių žmonių, Vasario 16-osios Akto signatarų, svarbių valstybės švenčių minėjimai, kurių metu dažnai skamba Lietuvos himnas. O ar visi žinome jo istoriją, jo kelią?

    Tokiu istoriniu kelrodžiu yra (ir tikimės bus) išleista knyga „Tautiškos giesmės kelias į tautą“. Knygos autorius, inžinierius, kolekcininkas Romas Treideris parengė unikalių ženklų, simbolių, filokartijos rinkinių ir dokumentų knygą, bylojančią apie tautinės giesmės, tapusios Lietuvos himnu, kelią. Knygos  autorius, labai kruopščiai surinkęs medžiagą apie dr. Vincą Kudirką, dar vadinamas Kudirkos Naumiesčio gyvuoju metraštininku, į klausimą, ką daryti, kad pasaulyje išliktume kaip tauta su savo kalba, kultūra ir teritorija, yra atsakęs: „Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ ragina tautą – kiekvieną iš mūsų – kurti šviesią ir teisingą Lietuvą, kurioje viešpatautų dorybė, dvasinė kultūra ir meilė Lietuvai“.
    Tai jau antrasis knygos leidimas. Pirmasis, išleistas 1000 egzempliorių tiražu, padovanotas mokykloms, bibliotekoms. Antrąjį leidimą, pasirodžiusių šiais metais, vėl sutikome Kaune. Knygų leidimo iniciatorius, mecenatas Gintaras Aleknavičius ne tik rūpinasi knygos gimtuvėmis, bet ir lydi į pristatymus. LPKTS salėje skambėjo jo suburto sutartinių ansamblio iš Ringaudų dainos. G. Aleknavičius pasidalijo knygos leidimo sunkumais, ypač viršelyje „šuoliuojančiu“ Vyčiu baltame fone, kuris ir yra tikrasis...
    Knyga reikšminga ir istoriniu pažintiniu aspektu: joje ne tik iliustracijos, susijusios su dr. Vinco Kudirkos vardu, bet ir išaiškinimais, kurie padeda suvokti šio kūrinio svarbą ir gimimo aplinkybes.
    Knygos sutiktuvėse vienas iš šio renginio organizatorių Zigmas Tamakauskas, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, perskaitė pranešimą apie Lietuvos himno istoriją.
    Kita šio vakaro tema – 1951 metų Lietuvos gyventojų trėmimų „Osenj“ („Ruduo“) minėjimas. Pranešimą perskaitė ir savo šeimos istoriją papasakojo LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.
    Šio renginio svarbą, LPKTS atliekamą istorinės atminties gaivinimą, puoselėjimą savo kalboje pabrėžė LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Prisiminimais apie tremtyje išgyventus metus dalijosi LPKTS Kauno filialo pirmininkas dr. Juozas Savickas ir Jūratė Antulevičienė.
    Renginio svečias Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas apibendrino renginį, kurį drauge su svečiais: Gintaru Aleknavičiumi, sutartinių ansambliu ir kitais, palydėjo skambia lietuviška daina.
    Vakaro vedėja Dalia Poškienė padėkojo renginio iniciatoriams, knygos leidėjams ir pakvietė į Patriotinių leidinių knygynėlį, kur galima surasti ne tik „Tautiškos giesmės kelią į tautą“, bet ir kitas istorinę atmintį saugančias knygas.

    Dalia POŠKIENĖ

     

    Kazimiero Puodžiūno-Titnago šimtmetis

    Kazys Puodžiūnas-Titnagas (1917–1951) buvo paskutinis Didžiosios Kovos apygardos (DKA) B rinktinės vadas. Šias pareigas ėjo nuo 1949 metų gruodžio 30 iki 1950 metų lapkričio 25 dienos, kai bendražygių išrinktas po Alfonso Morkūno-Plieno (1908–1949) ir štabo viršininko Prano Grigo-Genelio (1922–1949) žūties Juodkiškių kaime, Žemaitkiemo valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Šiemet minime jo šimtąsias gimimo metines. Manoma, kad tuo metu likę gyvi šio krašto partizanai ryšio su Karaliaus Mindaugo srities vadovybe neturėjo, tad oficialaus patvirtinimo iš šios organizacijos nebuvo, kaip ir žinių apie likusius kovotojus ir jų organizacijos struktūras. Todėl dar esant organizuotam pasipriešinimui, srities vadovybės įsakymu 1950 metų lapkričio 25 dieną  DKA kaip organizacija panaikinama.
    Kaip žinome, DKA priklausė dabartinio rajono pietrytinėje dalyje 1944 metų pabaigoje susikūrusi savarankiška Balninkiečių rinktinė. Ji veikė Ukmergės apskrities Balninkų, Želvos, Šešuolių, Kavarsko, Kurklių, Pabaisko, Žemaitkiemio valsčiuose. Jai vadovavo Balninkų mokyklos mokytojas Juozapas Šibaila-Diedukas ir iš Žemaitkiemio valsčiaus Juodžiūnų kaimo kilęs vyr. puskarininkis Alfonsas Morkūnas-Plienas. Rinktinei priklausė apie 500 partizanų. 1945 metų gruodžio 1 dieną Balninkų rinktinė prisijungė prie DKA ir tapo jos B rinktine.
    Kazimieras Puodžiūnas gimė Vederų kaime, Želvos valsčiuje. Deja, kaimas šiandien beveik išnykęs... Iki tapo partizanu, Kazimieras dirbo tėvo Adomo ūkyje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo puskarininkis. Partizanavo nuo 1944 metų vasaros.  Dešimt metų už Kazimierą jaunesnis jo brolis Povilas tuo metu mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Po metų jis prisijungė prie brolio, turėjo Žėruolio slapyvardį. Tačiau neišlaikė įtampos, agento „Ramojaus“ išduotas, buvo suimtas ir sutiko su priešu bendradarbiauti...
    Žinoma, kad Alfonsas Morkūnas-Plienas, tapęs DKA B rinktinės vadu, 1946 metų balandžio 30 dieną partizanus pagal veikimo zonas suskirstė į tris batalionus. Trečiasis veikė Balninkų, Kurklių, Želvos valsčiuose, jam vadovavo patyręs karys Titnagas. Batalione buvo Viliaus Karaliaus-Viržio, Stasio Roko-Beržo ir Stasio Narušio-Skiltuvo vadovaujamos kuopos.
    1950-uosius praleido Žardinių miške, Molėtų rajone, kartu su kuopos vadu Stasiu Roku-Beržu, gimusiu 1927 metais, A. Širvinsku-Šalmu, gimusiu 1915 metais, savo adjutantu V. Rinkūnu-Vėtra, gimusiu 1925 metais. Turėjo kelis ryšininkus: 60-metį Antaną Čerešką, gyvenusį Magulos kaime, ir 20-metę Jadvygą Rinkūnaitę iš Daubariškių.
    Po Plieno žūties MGB jau buvo maniusi, kad B rinktinė sunaikinta, nes formaliai neegzistavo nuo 1950 metų lapkričio 25 dienos, tačiau sužinoję apie Titnago pastangas kovą tęsti, ėmė jį dar labiau persekioti. Buvo suformuota naujasis DKA štabas, kurio nariais tapo Alfonsas Purlys-Ožys iš Skrepetiškio kaimo, Želvos valsčiaus, vėliau jis paskirtas apygardos štabo viršininku, Mykolas Paškevičius-Gylys iš Kazokiškio kaimo, Želvos valsčiaus, vadovavo ūkio skyriui, Jurgis Šinkūnas-Žalvarinis iš Bastūnų kaimo, Žemaitkiemio valsčiaus, buvo informacinio skyriaus viršininkas, spaudos ir informacijos skyrius buvo pavestas Povilui Puodžiūnui-Žėruoliui iš Vederų kaimo. Vytautas Strazdas iš Žemaitkiemio kaimo, Pabaisko valsčiaus, buvo paskirtas štabo sekretoriumi.
    K. Puodžiūnas-Titnagas oficialiai neveikiančią, tačiau bandančią vėl organizuotis apygardą padalijo į dvi rinktines ir penkis rajonus. Pirmosios rinktinės vadu paskyrė Praną Kiaušinį-Kiaunę, gimusį 1923 metais, iš Petrakiškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, daugiau formaliai, nes tame krašte kovotojų buvo likę nedaug, jie slapstėsi pavieniui. Antrąją rinktinę sudarė jau minėti partizanai, veikę kartu su Titnagu.
    1951 metų rugsėjo 26 dieną Molėtų rajono Ažumakių miške prie Juodikės kaimo (dabar – Molėtų rajonas) MGB vidaus apsaugos būrio kareivių ir MGB Molėtų rajono skyriaus stribų grupė vykdė karinę operaciją prieš Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanus. Šukuojant mišką buvo aptikti keturi partizanai. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas, kuopos vadas Pranas Kiaušinis-Kiaunė, grupės vadas Rapolas Purlys-Slapūnas ir partizanas Vincas Miškinis-Vienuolis. Žuvusių partizanų palaikai buvo atvežti į Želvos miestelį  ir užkasti jo žvyrduobėse.
    Daug gausesnėms kariuomenės pajėgoms šis mūšis nebuvo lengvas: nuo partizanų kulkų žuvo Molėtų garnizono eilinis Ivanas Baklašinas, o komandos vadas jn. leitenantas Borisas Markovas buvo sužeistas. Partizanų stovykloje rasta automatas, du karabinai, rankinis kulkosvaidis, trys pistoletai ir 174 šoviniai.
    Titnago bendražygiai, tuo metu nebuvę stovykloje Stasys Rokas-Beržas ir Stasys Rimkūnas-Jazminas, liko gyvi, jie žuvo 1952 metų balandžio 28 dieną.
    Žvyro karjeras Želvoje, kur buvo užkasami partizanai, 1991 metais vietos klebono Petro Avižienio iniciatyva buvo sutvarkytas, pastatytas paminklas (autorius Henrikas Šilgalis): ant keturių kolonų paguldytas baltas kryžius, kolonose iškaltos 73 žuvusiųjų pavardės, nors LGGRTC duomenimis, čia užkasti 86 partizanų kūnai. Ten amžiną ramybę rado ir K. Puodžiūnas-Titnagas.

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Kazimieras Puodžiūnas-Titnagas. 1948 metai

     

    Kai nuo mažens skiepijama meilė tėvynei

    Palangoje gyvenančiam ir aštuntą dešimtį įpusėjusiam buvusiam mažajam Sibiro tremtiniui Petrui Neverauskui gerų darbų ir veiklos gali pavydėti daug jaunesni likimo draugai. Jis – Palangos jūros šaulių 6 kuopos būrio vadas, jo tėvelis Antanas Neverauskas (1902–1971) buvo 1923 metų sausio 15 dienos Klaipėdos sukilimo dalyvis, kavaleristas. Tada mūšyje už uostamiestį buvo sunkiai sužeistas.
    Šiandien Petras Neverauskas didžiuojasi savo šeima, žmona Rūta. Duktė Rita Nausėdienė, sūnus Arūnas ir Audrius padovanojo senoliui Petrui keturis vaikaičius. Vyras džiaugiasi, kad visi jie neabejingi garbingai Lietuvos istorijai. Dalyvaudamas susitikimuose su moksleiviais, jis mato, kad jaunoji karta dar daug ko nežino apie tremtinių kančias, patirtus pažeminimus, iškentėtą badą ir didelį skausmą, netekus tėvynės.
    Neseniai palangiškiai atsisveikino su 1924 metais gimusia buvusia tremtine mokytoja Irena Stonkiene. 1949 metais ją su vyru išvežė į Sibirą. Ištrėmė todėl, kad jos darbštūs tėvai turėjo ūkį, o svarbiausia, kad jos vyro brolis Kazys, būdamas Lietuvos partizanu (slapyvardžiu Simas), kovojo su sovietų okupantais ir žuvo. Moteris gerai prisimena tremtyje praleistus devynerius metus Krasnojarsko krašte, Sajano kalnynuose, kur, kaip daugelis lietuvių, dirbo miškuose. Tremtyje gimė visi jų vaikai: sūnus ir dvi dukros. Jiems motina įdiegė didelę meilę gimtajam kraštui, išmokė doros ir garbės supratimo. Kai mokytoja su šeima grįžo į Lietuvą, jai mokytojauti neleido. Moteris tai skaudžiai išgyveno, baigė prekybos technikumą. Petras Neverauskas pasakojo, kad atsisveikinimo su Irena proga parašė eilėraštį apie šios lietuvaitės tremtį, kai likimas siuntė jai sunkius išbandymus, reikėjo būti tvirtai ir tikėti, kad dar pamatys savo gimtąją šalį…
    Kažkada Irena Stonkienė susirūpinusi kalbėjo, kad kovoms už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę mažai dėmesio skiriama mūsų mokyklose. Mažokai jaunimo apsilanko ir Palangos tremties ir rezistencijos muziejuje. Nebent po grupelę moksleivių atsiveda kai kurie pedagogai. Tačiau to dėmesio turėtų būti žymiai daugiau, kad mūsų tautos patriotai ilgainiui nenueitų užmarštin. „Turėkime vilties, kad to neįvyks“,– sakė buvusi tremtinė.
    Petras Neverauskas renka ir partizaninės kovos pamaryje istoriją, prisideda prie partizanų kovų atminties išsaugojimo. Viena jų iš netolimo Rietavo rajono.
    1944 metais okupavus sovietams Lietuvą, kovon Šilalės rajone susibūrė Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos partizanai. Patyrę nesėkmių, 1951-ųjų rudenį Lukšto būrio partizanai nutarė pakeisti dislokacijos vietą ir pasitraukti į saugesnes, miškingas Girėnų kaimo apylinkes. Šilų-Girėnų (dabar – Rietavo rajonas) eglynuose partizanai įsirengė erdvią, gana sausą ir jaukią žeminę, kuri ilgus metus glaudė Jono Kantros-Rūtenio, Lukšto būrio partizanus. Junginį sudarė du būriai, antram vadovavo Algirdas Liatukas-Vasaris. Rūteniui žuvus, Lukšto būriui vadovavo Simonas Budreckis-Algirdas. Vėliau šios apylinkės priskirtos Rietavui.
    1952 metų vasario 16-ąją jie surengė žeminėje šios datos paminėjimą. Nors ryšininkų, aplinkinių gyventojų saugomi, bet suaktyvėjus agentams, partizanai jau ruošėsi apleisti žeminę. Nespėjo, nes vasario 18-ąją agentas „Pušis“ atvedė čekistus. Žeminėje apsupti partizanai gynėsi, stengėsi prasiveržti. Iš buvusių 13 kovotojų septyni žuvo ar buvo mirtinai sužeisti, tarp jų Konstancija Žilienė-Juodakė, Juozas Matutis-Laimutis, Juozas Vitkus-Aidas, Alfonsas Pūdžemis-Arimantas. A. Liatukas-Vasaris buvo sunkiai sužeistas. Draugai norėjo jį nešti, bet Algirdas įsakė jiems trauktis, o pats susisprogdino. Pranas Kromelys-Šilas sunkiai sužeistas mirė po kelių dienų.
    Ši slėptuvė pirmą kartą atkurta 1996 metais. 2007 metais ji dar kartą sutvirtinta partizanų Poškų sūnaus Vinco Jurgaičio, Laukuvos gimnazijos direktoriaus, iniciatyva. Bet laikui bėgant ji sunyko. 2013 metais, įlūžus slėptuvės stogui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės ir Rietavo filialų bei Šilalės ir Rietavo savivaldybių pastangomis ji buvo atstatyta, pastatytas naujas kryžius. Taip pat talkino Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės Šilalės ir Plungės kariai savanoriai. 2017 metų balandį žeminė buvo piktavališkai sudeginta.
    Rugsėjo viduryje ji atstatyta jau trečią kartą. Šilų-Girėnų miške buvo pagerbti žuvę partizanai ir pašventinta žeminė. Minėjime dalyvavo ir būrys kariškių bei Palangos atstovai – Petras Neverauskas ir 6-osios kuopos jūros šauliai bei tremtiniai.
    „Pokario partizanų kova nebuvo beprasmė, – sako Petras Neverauskas. – Lietuvių tauta išliko, kaip ir mūsų tikėjimas, kaba, tradicijos. Už tai reikia dėkoti laisvės kovotojams, kurie priešinosi okupacijai dešimtį metų, dvidešimt tūkstančių jaunų žmonių paaukojo savo gyvybes. Tai buvo prieškarinėje Lietuvoje užaugusi žmonių karta, gyvenusi aplinkoje, kurioje buvo nuo mažens skiepijama meilė tėvynei, tautai.“

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

     

    Graudžios svetimų namų ašaros

    Novelės

    Žmogaus išgyvenimų laikas nenumarina. Atmintyje viskas lieka. Širdies ritme atsikartoja. Kibirkščiuoja prisiminimų ugnimi. Imk ir netyčia prie jos prisiliesk. Ir kas žino, gal tik todėl gyvenimas žemėje tęsiasi.

    Vachšo slėnis

    Kelias savaites visus vežė prekiniais vagonais. Išlaipino ant geltono įkaitusio smėlio, šalia geležinkelio platformos. Virš galvų kaitino svetima balta saulė. Virpančiame ore, tarsi pro rūką galima buvo įžvelgti sniegu padengtas melsvas kalnų viršūnes.
    Žmones pirmyn gynė tarsi galvijų bandą, grasinančiai mojuodami naganais ir remdami į nugaras šautuvus. O niekas ir nesiruošė bėgti nuo uniformuotų prižiūrėtojų su raudonomis žvaigždėmis žaliose beretėse. Iš kai kurių vagonų išnešdavo mirusiuosius. Girdėjosi raudos, tyli malda, prakeiksmai.
    Visus skirstė pagal profesijas. Vyrus atskyrė nuo moterų ir mažų vaikų. Rinko grupėmis. Surašinėjo pavardėmis. Toliau pėsčiomis. Su nešuliais, permestais per pečius, ilgomis eilėmis, po šautuvų buožėmis vedė laukinių kalnų link.
    Jei aplink kiek ir matėsi žolės, tai ji visa buvo karštos pietų saulės išdeginta. Girdėjosi išsigandusių vaikų verksmas. Prašymai gerti. Bet vandens niekur nebuvo.
    Taip prasidėjo lietuvių tremtinių gyvenimas sovietinio Tadžikistano Vachšo slėnyje. Vergišku darbu, graudžiomis ašaromis ir net krauju, mirtimis ir tūkstančiais kapų virto baltos medvilnės plantacijos.

    Jonukas

    Su broliu laikėmės įsikibę mamos suknelės, glaudėmės prie jos kojų. O mama rankomis, tarsi mielais ir stipriais sparnais, stengėsi mūsų nepaleisti, glaudė prie savęs. Moterų su vaikais grupėje, „enkavedistų“ lydimi, keliavome per smėlynus.
    Priartėjome prie tamsių kalnų, už kurių tik ką nusileido saulė. Ir tuo metu virš mūsų galvų praskrido būrelis kregždučių. Tai buvo netikėta, ir mama persižegnojo. Tyliai pratarė: „Regite, Dievas mūsų nepamiršo ir nesvarbu, kur būtume nublokšti, neapleis mūsų“.
    Nuo tada mano širdyje išlikęs šviesus mažo paukštelio reginys.
    Mama sakė tiesą. Dievas išgirdo jos maldas ir neapleido mūsų. Jis padėjo mums grįžti namo. Ir tik todėl mes iškentėme žiaurius bandymus, nes gyvenome šviesia grįžimo gimtojon žemėn viltimi.
    Negrįžo tik mažasis Jonukas, mano jauniausiasis brolis.
    Mama pagimdė Jonuką tiesiog meldų grotoje. Gydytojų šalia nebuvo. Kraujuodama, savo dantimis nukando ją su vaiku jungusią bambagyslę. Vandeniu nuprausė naujagimį, suvyniojo jį į baltą drobulę, kurią jau gimdymo išvakarėse buvo pasiruošusi.
    Daugelis gimdančiųjų mirdavo kartu su kūdikiais. Niekas gimdančioms negalėjo suteikti jokios, kad ir pačios paprasčiausios pagalbos. Nei ligoninės, nei gimdymo namų šalia nebuvo. Mama vėliau man pasakojo, kad žmones vežė į negyvenamą dykumą, kad jie greičiau čia mirtų.
    Gamtos apdovanota stiprybe, mama visas jėgas atidavė naujagimiui. Valgyti visai nebuvo ko. Nebent tik kokio su druska verdamo valgomų žolių viralo. Mama greitai pritrūko pieno. O Jonukas godžiai įsisiurbdavo į išdžiūvusią mamos krūtį. Mamos ašaros krito ant krūtinės ir Jonukas nors jas nučiulpdavo.
    Sulaukė Jonukas trejų metų. Kartą su broliu pamatėme: apsiašarojusi mama balton drobulėn vynioja miegantį broliuką. Ji mums paaiškino, kad Jonukas kietai užmigo ir pasiuntė mus eiti iš namų pasivaikščioti. Išėjome, bet pro plyšius jurtoje gerai matėsi.
    Prie balton drobulėn suvynioto Jonuko priėjo tėvas, atsargiai nešulį perrišo medžiaga iš į dvi dalis suplėšyto tuščio maišo. Persimetęs per kaklą diržą, nešulį su Jonuku pakėlė ant rankų ir prispaudė prie krūtinės.
    Mama labai labai verkė, bet tėvas neleido jai eiti kartu. Pasiėmęs kastuvą jis greitai išėjo. Ėjo prie žaliuojančių krūmelių už smėlio laukų. Grįžo tėvas jau vienas.
    ...Po daugelio metų su sūnumi ir dukra aplankiau tuos tolimuosius kraštus, Ujalų kaimą šiaurinėje Vashšo upės slėnio dalyje. Lietuvių kapinaičių jau nė ženklo nelikę. Visur baltuoja medvilnės laukai. Nusilaužiau vieną medvilnės šakelę. Gal toje vietoje ir buvo palaidotas mano brolis...
    Šakelę su baltos vatos žiedu parsivežiau į Diktariškes. Įkasiau šalia žalių pušų šviesios ir tekios Šušvės pakrantėje, ten, kur gimiau, šalia mielų tėvų namų. Pienėmis nusagstytoje pievelėje, kur žengiau pirmuosius žingsnius į didįjį pasaulį.

    Tėvai

    Šalti buvo greito, grėsmingai triukšmingo Vachšo krantai. Tuščias buvo Vachšo slėnis. Smėlio plynės driekėsi iki pat kalnų. Kai kur, prie nedidelių pelkių, kyšojo nendrių stiebai. Tremtinius kaip papuolė sugrūdo į nendrines jurtas.
    Alkio jausmas niekad neapleido. Niekad nepamiršiu – didžiausiu delikatesu buvo „žmichas“. Žalios dygios supresuotos žolės, šieno ir nežinomų sėmenų plytelės. Tai buvo ėdalas gyvuliams. Mes, vaikai, akmenimis trupinome „žmichą“ mažais gabalėliais ir valgėme. Jei, aišku, tik pavykdavo gauti tokio „skanumyno“.
    Vyrai dažnai buvo atskiriami nuo šeimų statybos darbams. O moterys nuo aušros iki aušros lygino saulės išdegintus smėlio laukus, ruošdamos juos medvilnės sodinimui. Nei traktorių, nei arklių nebuvo. Mūsų mamos pačios įsikabindavo į volus ir juos tempdavo. Kas tai?
    Nustatytais atstumais buvo sustatyti ilgi gardai, sutvirtinti virvėmis. Gardų vienoje pusėje patiestas brezentinis paklotis. Tai taip vadinamas „kuzovas“, kur pildavo smėlį. Kitoje pusėje į šį įrenginį įsikinkydavo mūsų mamos ir tempdavo juos vietoj arklių.
    Taip pokario metais buvo ruošiami laukai medvilnės sodinimui sovietiniame Tadžikistane. Kiekvieną dieną daug mirdavo badu, ypač tų, kurie tempdavo sunkiuosius gardus. Mūsų kolūkio, pavadinto Lermontovo vardu, pakrašty greitai susiformavo kapinės, su išdygusiais vietiniams nesuprantamais mediniais kryžiais.
    Laidotuvės būdavo kone kasdien. Prisimenu, kaip pro mūsų bakūžę žmonės tylėdami nešdavo iš plonų pilkų lentų sukaltus karstus. Lydinčių būdavo nedaug. Žmonės mirdavo dėl visiško išsekimo, nualinti alkio, nuvarginti sunkaus nuo aušros iki aušros nesibaigiančio darbo.
    Tuomet aš nesupratau, iš kur žmonės rasdavo jėgų, kad išgyventų nežmoniškose sąlygose. Išgyvendavo. Šviesiau būdavo širdyje, kai išgirsdavai žmones dainuojant, po saulės laidos grįžtančius pas savo alkanus vaikus, visą dieną jų laukusius prie šaltų jurtų. (...)

    Eduardas MANOVAS
    Visas noveles skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 38-39 (1252-1253)