„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 47 (1261) 2017 m. gruodžio 15 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • 1947–1948 metų žiemos trėmimų 70-osios metinės

    Kasmet minime Lietuvai skaudžias istorines sukaktis, primenančias mums apie jos gyventojų 1941 metų ir vėlesnius masinius trėmimus į atšiaurias sovietų (bolševikų) imperijos vietoves. Istoriografijoje mažesnis dėmesys skiriamas 1947 metų gruodį prasidėjusioms tremties represijoms, kurias patyrė keli tūkstančiai Lietuvos gyventojų, tarp kurių daugiausia buvo moterų ir vaikų. Prieš 70 metų SSRS okupacinių represinių struktūrų su vietinių kolaborantų pagalba pradėti veiksmai prieš į ištremiamųjų sąrašus įrašytus Lietuvos gyventojus nuo kitų didesnių trėmimų skyrėsi ne tik savo mastais. Visų pirma, prieš 1947 metų Kalėdas pradėtas represuojamų šeimų gabenimas į tremtinių vagonus vyko ne vienu metu ir ne iš visų Lietuvos apskričių. Be to, dalyje Lietuvos apskričių tremiamuosius į ešelonų vagonus vežė ir 1948 metų sausio pradžioje, atskirų šeimų – ir vasarį. Rytų Lietuvos apskričių, iš kurių tuo metu vyko intensyvi gyventojų repatriacija į Lenkiją, 1947 metų pabaigos–1948 metų pradžios trėmimai beveik nepalietė. Tuo metu Lietuvoje buvo 37 apskritys, o gyventojų trėmimai vyko devyniolikoje iš jų. Tad reikia pataisyti kai kuriuose leidiniuose parašytą teiginį, kad per 1947–1948 metų žiemos trėmimus „nukentėjo visos Lietuvos apskritys“. Pažymėtina ir tai, kad skirtingai nuo kitų pokario trėmimų (jų aukoms tremties terminas nebuvo nustatytas), 1947–1948 metų žiemos tremtiniai Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministro buvo nuteisti 10 metų tremties. (...)

    Stanislovas BUCHAVECKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 47 (1261)

     

    Metinis Biržų filialo ataskaitinis susirinkimas

    Gruodžio 2 dieną į metinį ataskaitinį susirinkimą rinkosi LPKTS Biržų filialo buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Susirinkusius žilagalvius jaunatviškomis dainomis sveikino Stepono Giedriko-Giriečio Biržų šaulių 501 kuopos jaunųjų šaulių ansamblio dainininkės, vadovaujamos šaulės Loretos Svirskienės. Už gražų ir nuoširdų pasveikinimą susirinkusiųjų vardu jaunosioms dainininkėms padėkojo filialo pirmininkė Danguolė Žiūkienė.

    Filialo pirmininkės ataskaitoje buvo apžvelgti nuveikti darbai per ataskaitinį periodą. Nemažai nuveikta įamžinant istorinę atmintį: pastatyti ir iškilmingai atidengti žymenys Papilio partizanų būrio vado Jono Marciuko ir jo žmonos Marės žūties vietoje Griauzdės vienkiemyje, o Meleišių kaimo kryžkelėje – šio ir aplinkinių kaimų žuvusių partizanų ir tremtinių atminimui, Naujajame Radviliškyje bažnyčios šventoriuje pašventintas kryžius stalinizmo aukoms pagerbti. Biržiečiai tremtiniai aktyviai dalyvavo valstybinių ir istorinių įvykių šventiniuose renginiuose, vyko į sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, choras „Tremties aidai“ dalyvavo tremtinių dainų ir poezijos šventėje „Leiskit į Tėvynę“ Kėdainiuose. Ataskaitoje buvo labai gerai įvertintas Biržų šaulių glaudus bendradarbiavimas jaunąją kartą auklėjant pilietiškumo ir patriotiškumo dvasia. Kartu buvo numatyti darbai kitiems metams, kurių bus tikrai nemažai. Susirinkusieji susidomėję peržiūrėjo dokumentinį filmuką apie filialo veiklą. Po to bendravimas tęsėsi prie vaišių stalo.

    Vidutis ŠEŠKAS

     

    Svečiuose pas Donatą ir Onutę Grybauskus

    Pas Girininkų kaime, netoli Rokų (Kauno rajonas), gyvenantį buvusį pokario partizaninio pasipriešinimo dalyvį, politinį kalinį ir tremtinį Donatą Grybauską keliavome su LPKTS tarybos pirmininke Vince Vaidevute Margevičiene. Istorija byloja, kad kelis amžius Girininkuose gyveno pasiturintys ir darbštūs ūkininkai, čia gimė Lietuvos knygnešiai Kazys Aglinskas ir Petras Varkala.
    Donatas Grybauskas neseniai paminėjo 85-metį. Deja, gyvena dabar vienas, o prieš dvejus trejus metus po nesėkmingos akių operacijos neteko regėjimo. Tačiau vyras turi dar daug stiprybės, namuose tvarkosi pats, prižiūrimas netoliese gyvenančios ir nuoširdžiai besirūpinančios pusseserės Onos Grybauskaitės-Černajienės.
    Kai 1948 metų gegužės 20 dieną, dvi dienas prieš trėmimą, atėjo kareiviai suimti Grybauskų, šešiolikmečiui Donatui pasisekė duris užstojusį nustumti ir pabėgti. Tada į Sibirą iškeliavo jo tėvai Jonas ir Marija Grybauskai, brolis Algirdas ir senelė Magdalena. Likęs Lietuvoje Donatas tapo partizanu Lietuvaičiu, jo brolis Vytautas – Žydrūnu. Tėvai į Lietuvą sugrįžo 1959 metais, senelė mirė tremtyje ir ten palaidota. Atgimimo metu Grybauskai važiavo į Sibirą parsivežti jos palaikų, tačiau kapo vietos jau nerado...
    Leonardas irgi liko Lietuvoje, matė tėvų ir senelės tremtį. Jam tebuvo trylika. Ieškojo prieglobsčio pas gimines. Priglobė mamos pusseserė Marijona Tutlienė, žinomų partizanų Lukšų giminaitė iš Juodbūdžio kaimo. Po ketverių metų jis savanoriškai išvyko pas tremties išvargintus tėvus į Sibirą ir gyveno ten septynerius metus.
    Vytautas Grybauskas-Žydrūnas žuvo 1949 metų kovo 26 dieną Laukiškių kaime buvusioje Antano Misiūno sodyboje įrengtame bunkeryje, kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviais ir MGB Prienų apskrities Pakuonio valsčiaus stribais. Kartu gyvybes paaukojo ir Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51-osios kuopos būrio vadas Antanas Senikas-Švyturys, partizanai Kazimieras Kazakevičius-Aidas ir Algis Lenčiauskas-Aras. Jiems atminti 1994 metų spalį pastatytas meistro A. Pyrago pagamintas akmeninis paminklas su įrašu apie žuvusiuosius.
    Po pabėgimo nuo tremties ir partizanavimo Donato Grybausko laukė ilga kelionė į Rytus, lageriai, kalėjimai... Perėjo Mordovijos ir Omsko lagerius, ne tik Kauno bei Vilniaus, bet ir Minsko, Maskvos, Čeliabinsko kalėjimus. Tremtyje atsidūrė Irkutsko srityje, buvo aktyviu lietuvių meno saviveiklos dalyviu.
    Sugrįžęs į Lietuvą, 1963 metais Donatas Grybauskas sugebėjo baigti Kauno politechnikos institutą, tapti inžinieriumi. 32 metus išdirbo Pramoninės statybos projektavimo institute Kaune. Atgimimo metais dalyvavo LPKTS kūrime, buvo pirmasis Kauno skyriaus pirmininkas. 1990 metais išrinktas Kauno miesto Tarybos nariu, dirbo ir Lietuvos valstybės saugumo departamente. Išėjęs į pensiją, apsigyveno Girininkų kaime, Kauno rajone. Net ir netekęs regėjimo, nenutraukė visuomeninės veiklos, savo lėšomis ir iniciatyva prisidėjo prie dviejų paminklinių akmenų pastatymo: gimtajam kaimui ir žuvusiems kaimo partizanams bei tremtiniams atminti. „Tris kartus prisiekiau Tėvynei, – sako Donatas Grybauskas. – 1948 metais nuėjęs partizanauti, tapęs Kauno miesto Tarybos nariu ir dirbdamas VSD. Būdamas Tarybos nariu su draugais inicijavome Žaliakalnyje, Vaižganto gatvės rajone, kryžiaus-paminklo pastatymą 1941–1948 metų tremtiniams atminti. Dabar šis kryžius atnaujintas“.
    Šiame susitikime mūsų laukė didelis netikėtumas. Sužinojome, kad geradarė Ona Grybauskaitė-Černajienė yra iš tremtinių šeimos. Tai jos tėveliai Juozas ir Agota Grybauskai 1948 metų gegužės 22 dieną ištremti su mažamečiais vaikais Vytautu, Kastule, Danute, Antanina ir Algiuku. Visa laimė, kad vyresniosios dukros Janina, Albina ir Birutė tuo metu mokėsi Kauno VI gimnazijoje ir gyveno Aukštuosiuose Šančiuose, tad tremties išvengė. Tremiant Agota Grybauskienė laukėsi devinto vaikelio, iki kurio atėjimo į šį pasaulį buvo belikę vos dvi savaitės.
    Šeštosios mažosios tremtinės Onutės Grybauskaitės gimimas labai sujaudino Vincę Vaidevutę Kauzaitę-Margevičienę. Mat ji buvo tokio paties likimo, kaip ir Onutė, 1949 metų gegužės 12 dieną gimė traukinio vagone, vežančiame jos šeimą į Irkutsko sritį  Rusijoje.
    Onutė Grybauskaitė-Černajienė mums pasakojo, kad gimė 1948 metų birželio 5 dieną kažkur prie Kazanės, šeima glaudėsi vagone ant savo pundelių. Tik broliui Vytautui ėjo aštuoniolikti, kitos sesės buvo dar mažos: trylikametė Kastulė, dvylikametė Antanina, devynerių Danutė, šešerių Algis. „Mano verksmas turėjo vesti mamą iš proto: juk nebuvo manęs kuo maitinti, vystyti, oras, kad ir sanitariniame vagone, tvankus, nes durys ir langai uždaryti...
    Kai mus nuvežė į Sibirą, prasidėjo skirstymas. Patekome į Usolję-Sibirskaja Angaros pakrantėse, už 83 kilometrų nuo Irkutsko, Krasnojarsko krašte. Žinoma, mūsų niekas nenorėjo priimti, nes buvo per daug burnų. Rinkosi šeimas, kuriuose buvo daugiau darbo rankų. Pagaliau atsiradome Zimoje, apgyvendino seno dviaukščio barako kambarėlyje. Jame jau gyveno čigonai ir ukrainiečiai. Tėvelis su broliu buvo įdarbinti Medienos perdirbimo įmonėje, vadinamoje „lesozavodu“, Danutė nuo dvylikos ėjo prižiūrėti rusų karininko vaikus. Į mokyklą, laikui atėjus, leido tik mane. Pamenu, kad gaudavome duonos davinėlį, kurį iš parduotuvės atsiimti eidavo Danutė. Kartą labai išalkusi ji pakeliui tą duonelę iš bado suvalgė, bet mama jos nebarė, tik skaudžiai verkė... Kad esame lietuviai, mylim savo tėvynę, žinojo visi. Mama broliui Algiui švarko atlape, nematomoj pusėje, buvo išsiuvinėjusi Trispalvę, kuria jis buvo labai patenkintas. Jis ja labai didžiavosi ir slapta rodė draugams. Žinoma, vasaromis atsigaudavome, nes atsirasdavo uogų ir grybų. Iki šiol jaučiu burnoje spanguolių gėrimo skonį...“ – pasakojo moteris.
    Jos tėveliai palaidoti Išlaužo kapinėse. Amžino poilsio jau iškeliavo broliai Vytautas ir Algis Grybauskai, seserys Janina Simanavičinė, Albina Marčiulionienė, Antanina Labašauskienė... Mamai parašė eilėraštį, kurį mums perskaitė. Jo klausėmės kartu su Vince Vaidevute Margevičiene ir Donatu Grybausku. Nuo ašarų susilaikiau tik aš...

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Ona Grybauskaitė-Černajienė ir Donatas Grybauskas

     

    Ilgas kelias namo

    Buvusių politinių kalinių Genovaitės ir Juozo Vilčinskų istorija

    Genovaitė ir Juozas Vilčinskai – buvę politiniai kaliniai, po dešimtį metų tolimosios šiaurės lageriuose iškentę tokias pragaro kančias, kokių įsivaizduoti neįmanoma, bet kurias teko patirti ne vienam vyresniosios kartos lietuviui. Į tą pasmerktųjų sąrašą jie pakliuvo, galima sakyti, už nieką, kažkas ėmė ir įkišo liežuvį, neva jie padėję partizanams.
    Nuo 1944-ųjų Juozas Vilčinskas dirbo geležinkelininku, su tėvais gyveno Pravieniškėse. Geležinkelininkai būdavo atleidžiami nuo kariuomenės, nes jų darbas gana atsakingas ir pavojingas. Jie tapdavo ryšininkais.

    J. Vilčinskui – 10 metų bausmė

    Už tokį nusikaltimą 1945 metų rugpjūčio 13 dieną ir buvo areštuotas 21-erių J. Vilčinskas. Tardymas truko iki gruodžio pabaigos. Su pasibaisėjimu Juozas prisimindavo, kokį pažeminimą ir skausmą teko išgyventi per tardymą.
    Tardytojas buvo visagalis. Jis vertė prisipažinti ir būtus, ir nebūtus dalykus. Kol nepasirašydavai jo nurodytų teiginių, tol mušdavo, kankindavo, tyčiodavosi. Įtariamieji būdavo laikomi tarsi kokie gyvuliai ankštose kamerose po keliolika asmenų. Gruodžio 27–28 dienomis vyko teismas. Teisė 54 žmones. Mažiausia bausmė – 3, didžiausia – 25 metai lagerio. J. Vilčinską karinis tribunolas nuteisė 10 metų be jokių teisių (kalinys turėjo tik teisę dirbti). Mažiausiai gavo tik vienas žmogus, kuris buvo visiškai nekaltas, bet per tardymą prasitarė, kad apie miškinius skaitė laikraštyje. Su tuo žmogumi, Petru Kuprėnu, Juozas ir kalėjo. Nuteistieji buvo surinkti ir suvaryti į vagonus, maždaug po 60 žmonių kiekviename.
    Kartu su politiniais kaliniais vežė ir kitokius nusikaltėlius – vagis, plėšikus. Jie buvo rusai. Tie kriminaliniai nusikaltėliai apiplėšinėjo nuteistuosius, atiminėjo iš jų viską, ką tik įmanoma buvo išmainyti ar parduoti. J. Vilčinskui nuo žieminio palto net karakulio apykaklę nuplėšė, atėmė batus. Visą kelionės laiką nebuvo galima ramiai miegoti. Vežė, bet niekas nesakė kur, nuteistieji nebežinojo, nei kokia mėnesio diena, nei kur jie besą. Tik pagal prišalusius prie vagono sienų drabužius galėjai spręsti, kad veža į Šiaurę.
    1946 metų pavasarį juos išlaipino Pečioros geležinkelio ruože, Komijoje, ir paskirstė po lagerius. Buvo pranešta, kad reikės pjauti mišką. Tris dienas kaliniams leido „aklimatizuotis“, paskui varė į darbą. Lageris buvo suskirstytas į kolonas. Kiekvienai kolonai buvo skirtas miško plotas – jį reikėjo išpjauti ir išvežti. Grupėse dirbo po du žmones: vienas pjovė, kitas su arkliu vežė. Darbas buvo labai sunkus. Aplink medį pirmiausiai reikėdavo atkasti sniegą, kad galėtum prieiti. Kai nupjautas medis nugriūdavo, vėl sniege reikėdavo ieškoti šakų, jas nugenėti, medį supjaustyti maždaug šešių metrų ilgio rąstais, risti ant kelio, pakrauti ir išvežti. Jei nepadarei normos, negausi net įprasto dienos davinio – 300–400 gramų duonos, košės, vandenyje virtos ropių sriubos ir nesaldytos arbatos. (...)

    Giedrė BALTUŠKIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 47 (1261)

     

    Gasiūnų šeimos auka Lietuvai

    Mūsų Tėvynei Lietuvai per visą jos istoriją teko sunkūs išbandymai. Reikėjo išsikovoti laisvę ir nepriklausomybę arba apginti šventą teisę gyventi laisvai. Ir ėjo Lietuvos sūnūs ne dėl turtų, ne dėl garbės kovoti, negailėdami net savo brangiausio turto – gyvybės. Gynė ją Žalgirio mūšyje, kovojo 1863 metais. Ėjo savanoriai ginti savo krašto ir 1918 metų kovose su bolševikais ir bermontininkais bei lenkais... Ir daugelis paguldė galvas.
    Viena iš labiausiai užsitęsusių ir daugiausiai aukų pareikalavusių kovų buvo Lietuvos partizanų su okupacine kariuomene ir jos talkininkais stribais, vykusi nuo 1944-ųjų iki 1954-ųjų, o nelegaliai ir  viso sovietmečio metu. 
    Tarp tų, kurie nepakluso ruso užmačioms, buvo Gasiūnų šeima, gyvenusi Pakruojo rajono Klovainių seniūnijos Krivaičių kaime, iki okupacijų ramiai ūkininkavusių savo nedideliame ūkyje.
    Igno (1892–1979) ir Onos Svidraitės (1894–1982) Gasiūnų šeimoje augo septyni sūnūs ir dukra. Visi mokėsi padėdami tėvams ūkio darbuose. Nuo pat mažens ir šeimoje, ir mokykloje, ir bažnyčioje jų vaikai buvo mokomi mylėti savo protėvių žemę ir aukotis dėl jos. Tokie jie ir buvo visą gyvenimą.

    Ignas Gasiūnas-Artojas, Litas

    Vyriausias Gasiūnų sūnus Ignas gimė 1921 metais Navatiškio kaime, Klovainių valsčiuje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Sugrįžęs gyveno Šiaulių apskrityje Klovainių miestelyje.
    Po 1923 metais įvykusios žemės ūkio reformos tėvai, kaip bežemiai, iš dvaro gavę 12 hektarų žemės, Krivaičių kaime pasistatė trobesius ir persikėlė ten gyventi. Šios šeimos pavyzdžiu galima paneigti nuomonę, kad į partizanus ėjo tik buožių vaikai – ėjo tie, kam brangi buvo laisvė ir Lietuva.
    1944 metais Ignas Gasiūnas išėjo į mišką tiesiog nuo žagrės, sužinojęs, kad stribai eina jo suimti dėl atsisakymo tarnauti sovietinėje armijoje. Ir tapo jis partizanu Litu (Treuba, Drąsučiu).
    Per šešerius partizanavimo metus Ignui Gasiūnui teko dalyvauti daugelyje mūšių ir vis pasisekdavo išlikti gyvam ir sveikam. Jis buvo drąsus ir nesugaunamas. 1947 metais žuvus A. Balzai-Brno, tapo būrio vadu, o žuvus Vytautui Česnakavičiui-Daujotui, Valui, vadovavusiam Lietuvos Žaliajai rinktinei, 1949 metų sausį paskirtas šios rinktinės Vytauto rajono tėvonijos, kuriai priklausė Rozalimo, Klovainių ir Pakruojo valsčiai, vadu ir juo išbuvo iki mirties. Brolis Adolfas Gasiūnas taip pat priklausė Žaliajai rinktinei.
    1951 metais naktį į balandžio 4-ąją į Pakruojo rajono Moniūnų kaimo apylinkes (dabar – Pakruojo rajono savivaldybė), siekiant sunaikinti Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanus, buvo atsiųstos septynios MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko karinės paieškos grupės. Viena jų Žiurkių kaimo apylinkėse aptiko tris partizanus. Per susišaudymą vienas jų žuvo.
    Toliau vykdydami operaciją, dar du partizanus kareiviai nukovė Moniūnų kaime. Žuvo rinktinės vadas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys, 1-ojo rajono (tėvūnijos) vadas Lionginas Činga ir 2-ojo rajono (tėvūnijos) vadas Ignas Gasiūnas. Žuvusiųjų palaikai atvežti į Pakruojo miestą ir niekinti. Vėliau užkasti dabartinėje Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos teritorijoje.

    Adolfas Gasiūnas-Fiureris

    Igno brolis Adolfas Gasiūnas gimė 1923 metais. Buvo aktyvus jaunųjų ūkininkų, vėliau  Šaulių sąjungos narys, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais Adolfas mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje. Ją baigė 1943 metais. Dirbo Pakruojo savivaldybės tarnautoju.
    Turėjo meninių gabumų: puikiai piešė, buvo gabus medžio drožėjas. Svajojo apie aukštąjį išsilavinimą. Tačiau jo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. 1944 metais jis tapo partizanu Fiureriu. Kol stribai ir NKVD buvo neaktyvūs, Adolfas slapstėsi namuose. Rudeniop padėtis pasikeitė, ir jis išėjo į Žaliąją girią. Ten jau buvo susibūrę daug partizanų.
    Panevėžio stribai žinojo, kur stovyklauja partizanai, kelis sykius apšaudė, bet rimtai susiremti bijojo. Tačiau 1945 metais kovo 27-ąją, saulei tekant, Panevėžio apskrityje Smilgių valsčiuje Ažagų-Eimuliškio miške partizanus apsupo NKVD divizija. Kautynės vyko visą dieną ir tik vakare partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties.
    Tą dieną žuvo daugiau kaip 70 partizanų, tarp jų ir Adolfas Gasiūnas-Fiureris. Partizano brolis Ignas jį palaidojo Žiurkių kaime, Klovainių valsčiuje, ūkininko Vilkūno sodyboje. Šeimininkus išvežė į Sibirą, o jų sodybą sunaikino vykstanti melioracija. Nebeaišku, kur buvo sodyba, kur jo kauleliai.
    Adolfo Gasiūno atminimas įamžintas granito plokštėje Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos sode.

    Zenonas Gasiūnas – organizacijos „Laisvės sūnūs“ vadovas

    Zenonas Gasiūnas gimė 1928 metais kovo 23 dieną. Baigęs Klovainių pradžios mokyklos 6 skyrius, įstojo į Linkuvos gimnaziją ir ten mokėsi trejus metus. Kai 1944 metais Pakruojyje įsteigiama progimnazija, Zenonas pasiprašė priimamas į ketvirtą klasę, arčiau tėviškės.
    Pakruojo progimnazijoje tvyrojo pasipriešinimo dvasia okupacijai. Mišrus Pakruojo progimnazijos choras savo programą pradėdavo Maironio „Graži tu, mano brangi Tėvyne“. Vanda Juškėnaitė deklamuodavo patriotinius eilėraščius. „Sakyk, kodėl lietuvio skruostu ašara nurieda, kai ištaria žodį laisvužė?“ – aidėjo nuo scenos pačios sukurto eilėraščio žodžiai. Mokiniai ir mokytojai dar nebuvo įbauginti. Sovietines dainas, Internacionalą buvo priversti dainuoti tik Spalio švenčių minėjimuose.
    Zenonas turėjo literatūrinių gabumų, kurie pasireiškė dar besimokant Linkuvos gimnazijoje. Buvo literatų būrelio seniūnas. Įvairiuose renginiuose deklamuodavo savo eilėraščius, kuriuose viešpatavo meilė Lietuvai, pasipriešinimas pavergėjams, tikėjimas, kad nebus ilga „okupacijos naktis“. Zenonas akcentavo, kad nevalia pasikliauti okupantu, kvietė netarnauti jiems, neišduoti savo brolių.
    Tuo metu miškuose jau būrėsi partizanai. Vyko jų susirėmimai su stribais ir rusų kareiviais, areštai, gaudynės į sovietų armiją... Pažangus jaunimas ryžosi eiti į nelygią kovą, priešintis užkariautojams... Pakruojo progimnazijoje įsikūrė moksleivių organizacija „Laisvės sūnūs“, veikusi pogrindyje. Joje dalyvavo Zenonas Gasiūnas, Mykolas Mykolaitis, Vytautas Morkūnas, Kazimieras Benaitis, Adolfas Pocevičius, Vytautas Špokas, Jonas Slanksnis ir keli mokytojai. Jie nutarė atsišaukimais ir proklamacijomis atskleisti okupantų melą, apgaulę. Atsišaukimus daugino ranka, o kai kada ir valsčiaus rašomąja mašinėle, jeigu iš sekretorės išprašydavo meluodami, kad reikia kai ką atspausdinti mokyklai. Atsišaukimus jie patys naktimis klijuodavo miestelyje ant namų sienų, stulpų, tvorų... Tačiau tas jų darbas tęsėsi neilgai – iki 1945 metų kovo 10 dienos. Buvo susekti ir areštuoti. Butuose, kuriuose jie gyveno, padarytos kratos. Tada ir prasidėjo visų suimtųjų kančių keliai. Visus labai žiauriai mušė. Stribai vakarais neleisdavo žmonių, ypač mokinių, vaikščioti pro jų būstinę, kad nelaimėlių klyksmo neišgirstų kiti mokiniai, kad gimnazijoje nekiltų maištas. Vieni, neiškentę kankinimų, prisipažino anksčiau, kiti – vėliau.
    Zenonas neprisipažino. Tada darė akistatą su draugais. Ir tada jis tylėjo. Vėl pradėjo mušti, spardyti kojomis. Zenoną pastatė prie sienos ir pasakė: „Neprisipažinsi – nušausiu“. Atsistojus prie sienos, nuėjo šiurpuliai per kūną – mat toks tai dar buvo vyras – ėjo 17 metus. Tardytojas iššovė. Šiurpus garsas apkurtino ausis. Stebėjosi, kodėl nekrenta ant grindų, kodėl nejaučia skausmo... Tik vėliau suprato, kad šauta buvo pro šalį. Kulka įstrigo į sieną pagąsdinimui. Neištvėrė. Prisipažino. Iš Pakruojo stribų žiauriausi buvo Juzeliūnas, Gasperavičius, Kazlauskas ir Gegevičius.
    Po kelių dienų visus suimtuosius mokinius ir mokytojus Puidoką ir Bernotavičienę išvežė į Šiaulių kalėjimą. (...)

    Zita VĖŽIENĖ
    Nuotraukoje - Koplytstulpis šioje vietoje užkastiems 1944–1953 metais Pakruojo apylinkėse žuvusiems Žaliosios rinktinės partizanams atminti. Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos teritorija. Koplytstulpio autorius Kazimieras Niemanis. Atidengtas 1991 metų birželio 14 dieną
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 47-48 (1261-1262)