„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 35 (1345) 2019 m. rugsėjo 20 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Konferencija „Socialinės pagyvenusių žmonių problemos“

     


    Rugsėjo 6 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, vykdydama SADM projektą „Esame stiprūs, reikalingi ir vieningi“, Klaipėdoje organizavo konferenciją „Socialinės pagyvenusių žmonių problemos“. Joje dalyvavo atstovai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Anykščių, Šakių, Šilalės, Šilutės, Telšių, Ukmergės ir kitų filialų. Visus atvykusiuosius svetingai pasitiko Klaipėdos PKTS pirmininkas Vytautas Mickus su savo komanda. Konferencija vyko Klaipėdos miesto savivaldybės posėdžių salėje. Renginio dalyvius pasveikino LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas ir pristatė pranešėjus.
    Paskaitą „Socialinė vyresniojo amžiaus žmonių apsauga. Kokia ji?“ skaitė LR Seimo narė dr. Gintarė Skaistė. Ji pažymėjo, kad visuomenė sensta, didėja pensinio amžiaus žmonių skaičius. Pensinio amžiaus žmonės turi daugiau problemų. Jie labiau pažeidžiami socialiniu, ekonominiu ir medicininiu atžvilgiu, nes jų problemoms daro įtaką ir pokyčiai valstybėje. Šių metų duomenimis, pagyvenę žmonės (65 metų ir vyresni) sudarė18,2 procento Lietuvos gyventojų. Lektorės pastebėjimu, Lietuvoje pagyvenusių žmonių mokosi tik 10 procentų, tuo tarpu kitose Europos Sąjungos šalyse – 24 procentai. Reikia, kad žmonės investuotų į save. Žmogus pats turi norėti mokytis.
    Išklausėme LR Seimo narės Irenos Haase paskaitą „Vyresniojo amžiaus žmonių teisinė padėtis Lietuvoje“. Lektorė pastebėjo, kad pagyvenusių žmonių per visą gyvenimą įgytos žinios dažnai nepakankamai įvertinamos. Užimtumo įstatymas pasako, kad 50–60-mečiai galėtų dirbti ir darbdavys turi sudaryti vienodas sąlygas dirbti ir mokėti vienodą atlyginimą, kaip visiems. Irena Haase pateikė keletą įstatymų pakeitimų, patarė lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, nes ten galima įgyti daug naujų žinių.
    Paskaitą „Socialinių paslaugų teikimas vyresniojo amžiaus asmenims Klaipėdos mieste“ skaitė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Liesytė. Ji pažymėjo, kad Klaipėdos mieste yra apie 33 tūkstančiai pensininkų, tačiau jais visais yra rūpinamasi. Numatomi statyti dar vieni 800 vietų globos namai. Teikiama pagalbos į namus paslauga, kurią gauna 430 asmenų.
    Išklausėme doc. dr. Arūno Baublio įdomią paskaitą „Klaipėda moderniosios Lietuvos 100-mečio šviesoje“. Lektorius papasakojo apie Klaipėdos miesto pavadinimo kilmę. Išgirdome daug įdomaus apie miesto kūrimosi istoriją.
    Lektoriai atsakė į jiems pateiktus klausimus. LPKTS vadovai padėkojo pranešėjams už įdomias paskaitas, įteikė LPKTS padėkos raštus.
    Papietavę išvykome į pažintinę ekskursiją po Klaipėdą. Ekskursiją vedė doc. dr. Artūras Baublys. Pamatėme gręžinį, iš kurio buvo išgaunamas gruntinis vanduo iš 100 metrų gylio, Klaipėdos pašto centrinius rūmus. Grožėjomės puošniu pašto salės interjeru. Apsilankėme skulptūrų parke, pasimatėme su „Taravos Anike“, buvome nuvykę prie „Arkos“, paminklo vieningai Lietuvai, stabtelėjome prie skulptūros „Vaikystės svajonė“. Klaipėdiečiai tauriai įprasmino Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Apie svarbią datą žmonėms skvere prie „Meridiano“ byloja paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Nusilenkėme vienam žymiausių Mažosios Lietuvos veikėjų, dvasios milžinu vadinamam Vydūnui. Apsilankėme Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, apžiūrėjome Rezistencijos ir tremties ekspoziciją. Ekspozicija įrengta buvusio Valstybės saugumo komiteto (KGB) būstinės rūsyje. Šio pastato kamerose 1945–1954 metais kalėjo 8268 žmonės. Siekiant fiziškai bei psichologiškai palaužti suimtuosius, jie buvo tardomi ir kankinami, kartais iki mirties. Ekspozicija supažindina su partizaniniu judėjimu Vakarų Lietuvoje, 1945–1954 metų politinių kalinių bei tremtinių istorija.
    Pilni įspūdžių, truputį nusiplūkę, bet patenkinti ir labai dėkingi ekskursijos vadovui doc. dr. Arūnui Baubliui parvykome aptarti konferenciją.
    Konferencijos organizatoriai: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Klaipėdos PKTS, Klaipėdos miesto savivaldybė. Renginys finansuotas iš SADM priemonės „Remti vyresnio amžiaus žmonėms atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų veiklą“ pagal projektą „Esame stiprūs, reikalingi ir vieningi“, projekto vadovė Ona Tamošaitienė. Konferencijos globėjas – Klaipėdos miesto savivaldybės vicemeras Arūnas Barbšys.
    Visų konferencijos dalyvių vardu nuoširdžiai dėkojame organizatoriams.

     

    Valerija JOKUBAUSKIENĖ,

    LPKTS Šiaulių filialo valdybos pirmininkė

    Eduardo Manovo nuotraukoje - Konferencijos dalyviai prie paminklo Vydūnui

     

    Jonavos filialas aktyviai dalyvauja atminimo renginiuose


    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialo veiklą koordinuoja taryba, kurią sudaro septyni nariai, o jai vadovauja tremtinė Irena Tamoševičienė. Taryboje sprendžiami įvairūs klausimai, tačiau didžiausias dėmesys kreipiamas į tinkamą valstybinių ir religinių švenčių, jubiliejų, atmintinų datų paminėjimą. Pavasarį buvo surengtas rajono buvusių politinių kalinių ir tremtinių choro „Viltis“, kuriam vadovauja Violeta Michelkevičienė, jubiliejinis 30-mečio paminėjimas – koncertas. Prisiminti buvę vadovai, dainininkai. Pagerbti šiandieniniai dainos mylėtojai, puoselėjantys ir tęsiantys chorinės muzikos meną.
    Choras „Viltis“ kasmet dalyvauja respublikiniuose tradiciniuose sąskrydžiuose „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Malonu stebėti, kai į visos Lietuvos jungtinį buvusių tremtinių chorą įsilieja ir jonaviečių balsai. Kai matai žilagalvį senelį ar pagyvenusią moterį, atvykusius į tokią prasmingą šventę, pagalvoji, kad jie niekada nepasens, nes jų krūtinėse plaka jaunatviškos širdys, kurių entuziazmo neįstengė užgesinti nei GULAGų kalėjimai, nei tremtys.
    Rugpjūčio 23-iąją visa Lietuva šventė Baltijos kelio 30-metį. Šiam jubiliejui neliko abejingi ir Jonavos krašto žmonės. Autobusais, lengvosiomis mašinomis, o jaunimas – motociklais vyko į automagistralę Vilnius–Panevėžys, kur prieš 30 metų 91 kilometre stovėjo jonaviečiai, susikibę rankomis, sudarydami nenutrūkstamą grandinę. Ši vieta pažymėta aukštu mediniu kryžiumi gražių eglaičių apsuptyje. Šia proga susirinkusiuosius pasveikino Jonavos savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis, prisiminimais pasidalijo LPKTS Jonavos filialo tarybos narė Veronika Gabužienė bei kiti dalyvavusieji. Šiam jubiliejui jonavietis Juozas Laurinaitis sukūrė porą dainų: „Stovi kryžius pakely“ ir „Šalelė mūsų Lietuva“, kurias atliko viltiečiai. Skambėjo ir kitos choro „Viltis“ atliekamos dainos. Malonu, kad į šį renginį gražiai įsijungė ir mūsų pakviestas jaunimas: skautai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai bei Rukloje tarnaujantys kariai.
    Sambūrio pabaigoje visi dalyviai susikibo rankomis, demonstruodami nenutrūkstamą laiko grandinę – niekas neužmiršta, niekas nepamiršta...

    Povilas Jonas VAITOŠKA

     

    Išlikti Žmogumi

     

    Tėčio darbštumas

    Darbai tėčiui ėjosi puikiai. Pirmuosius metus dirbo fermoje – šėrė ir prižiūrėjo arklius, o likusius – kalvėje. Nalobino kalvis Fiferovas buvo gerokai vyresnis už tėtį, bet iš jo išgauti kalvystės paslapčių tėčiui nepavyko, nors jo profesinės žinios ir buvo deramo lygio. Tarp kitko, Fiferovas buvo įtakingiausias kaimo gyventojas, beje, ir turtingiausias. Jo namas bei ūkiniai pastatai buvo ornamentuoti rusiškais raižiniais, aukštos tuopos priekyje bei mažesni medeliai sklypo gale suteikdavo sodybai išskirtinį charakterį. Be to, jis turėjo savo kieme ir pirtelę, į kurią kas šeštadienį rinkdavosi visi „etatiniai“ kaimynai. Kūrendavo pirtį visi kiemai paeiliui. Pradžioje išsimaudydavo vyrai ir po jų – moterys. Mano vaikiškai ausiai neįprastai skambėdavo atsakymas į klausimą „kas pirtyje?“ Ir vienu, ir kitu atveju tai būdavo nelogiška: mužikai („mužyki“), bet ne vyrai, arba bobos („baby“), bet ne moterys. Jie ir patys suprasdavo, kad iš tiesų reikėtų kitaip atsakyti, bet pripratimas yra blogiau už prigimimą. Mums, vaikams, labai patikdavo, kai po pirties Fiferovas pasikviesdavo pas save į namus ir pavaišindavo arbūzais, bet tai būdavo išskirtiniai atvejai.

    Po kelių metų kalvio padėjėjo darbo tėtis išmoko ir arklį pakaustyti, ir vežimo ratą sutvarkyti, ir pasagą nukalti, ir net adatas maišams lopyti buvo pasigaminęs. O kalvėje, be dumplių pūtimo ir mojavimo didžiuoju kūju, teko išmokti ir sriegikliu naudotis, ir su karšta geležimi ant priekalo įvairius gaminius nukalti. Gražu būdavo stebėti, kaip sinchroniškai tėčio kūjis „atkartodavo“ Fiferovo mažojo plaktuko ritmą ir procesas būdavo sustabdomas, pastarajam pavertus savo plaktukėlį ant šono. Tėtis mums, vaikams, buvo pagaminęs vaikiškas rogutes su medine lenta ir apvadukais viršuje. Tokio stiprumo rogių dabar ir už didžiausius pinigus nenusipirksi. Grįžo jos ir į Lietuvą, kaip neįkainojama vertybė, kartu su dviračiu, kurį tėtis nupirko už Sibire sunkiai uždirbtus pinigus. Suskaudo širdį, kai po daugelio metų tas roges pamačiau Ropininkų sode išmestas. Yra daiktų, kurie turi tiek sentimentų, kad jų sunaikinimas tolygus prisiminimų sunaikinimui. Man regis, kad ta rusiška mada gyventi šiandiena ir nieko nevertinti vis dėl to įaugo ir į mūsų sąmonę.
    Tėčio gebėjimas rasti išeitį iš bet kokios situacijos mane stebino. Štai kad ir puodukų problemos išsprendimas. Kavos, žinoma, negerdavome, bet arbatai ar pienui gerti reikalingas indas. Nusipirkti, deja, nebuvo už ką. Tuomet tėtis, kaip vyriausiąjį savo sūnų, siunčia mane pas kaimo gale apsistojusius (buvo vasara) ir palapinėse gyvenusius kareivius. Pamoko, žinoma, ir kaip mandagiai paprašyti tuščių konservų „skarbonkių“ (skardinių). Man būdavo labai nedrąsu tą ar kitą prašymą įvykdyti, bet kai tėtis pasiūlydavo man atlikti jo kompetencijos darbus (pavyzdžiui, tai gal tu nueisi pakaustyti už mane arklius, o aš tuo tarpu pašnekinsiu kareivius?), „sprečintis“ nustodavau. Belikdavo tėčiui prie atneštų skardinukių pritvirtinti metalines ąseles. Nors ir geriant karštimą kaisdavo pirštai, bet jau gerdavome kaip tikri europiečiai. Kad dabar galėčiau įdiegti savo studentams tą tėčio norą nuolat tobulėti ir iš gyvenimo pasiimti tik tai, kas reikalinga! Visko galima išmokti, jei nori. Gyvenimas yra tuo įdomus, kad reikia be atvangos būti „žaidžiančiojo trenerio“ vaidmenyje. Vieni dirba, kad gerai gyventų, tuo tarpu kiti gyvena, kad gerai dirbtų. Deja, pastarųjų skaičius turi tendenciją mažėti. Svarbiausia, kad neliktų laiko blogiems dalykams.
    Jei dabar kam reikėtų išmokti kalvio amato beveik savarankiškai, tai būtų vos ne iš fantastikos srities. O tėčiui tai pavyko padaryti gal per porą metų, kai jis buvo paskirtas gretimo Vlastrudos kaimo kalviu (už 2 kilometrų nuo Nalobino). Darbai sekėsi puikiai, juk noro užteko, o tobulėjimui ribų nėra. Tekdavo ir žemės ūkio techniką remontuoti prieš sėją, ir arklius kaustyti, pasagas gaminti ir net permontuoti sunkvežimių linges ar ir patį traktorių ar sunkvežimį prikelti naujam gyvenimui. Labai džiugu, kai tavo darbu yra patenkinti ir kokią nors maža smulkmenėle tave pamalonina – tėtis savo žinioje buvo gavęs arklį su vežimu. Net ir pašarą arkliui parūpindavo kolūkis.
    Tėčio darbštumas buvo užkrečiantis. Man taip pat norėjosi ką nors gero pagaminti namams ir tuo pačiu išbandyti save. Pamenu, sugalvojau pagaminti įmantresnius medinius vazonus gėlėms – kvadratinius bei platėjančius į viršų, puslankiu lenktomis viršutinėmis horizontaliomis briaunomis. Mūsų namuose visada buvo galima rasti vieną kitą lentgalį, bet kur gauti vinių? Pinigų joms nusipirkti neturėjome. Žinoma, kiaulės gardui sukalti tėtis nusipirkdavo kelis, o vazonai, kaip dabar įprasta traktuoti, ne pirmos būtinybės reikmuo. Teko spręsti „lygtį su keliais nežinomaisiais“. Sąlygą padiktavo ką tik iš vasaros stovyklų pasitraukę kareiviai. Palapines ir daiktus, žinoma, išsivežė, o medines dėžes sukūreno vietoje. Čia ir šovė man išganinga mintis: juk dėžių be vinių nebūna! Beliko tik pasirausti po pelenus ir prisirinkti įvairaus dydžio vinių.
    (...)

    Kazys KARKLIUS
    Vienintelė nuotrauka su seneliu. Tėtis – priekyje kairėje, šalia jo – jaunesnė sesuo Liucija. Vyriausioji sesuo Julija – tarp kareivių
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 34-37 (1344-1347)

     

     

    Kunigas, politinis kalinys Antanas Dilys

     

    Trumpa biografija

    Gimė 1923 metų kovo 19 dieną Švenčionėliuose, zakristijono šeimoje. Lenkų kalba mokėsi Švenčionėlių pradžios mokykloje ir Švenčionių gimnazijoje. Kai Lietuva atgavo sostinę, perėjo mokytis lietuviškai į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1946 metų birželio 16-osios ankstų rytą Vilniaus katedroje Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių paskirtas Valkininkų parapijos vikaru, vėliau Vidiškių, Vosiūnų parapijų administratoriumi.
    1949 metų lapkričio 26 dieną kunigas Antanas Dilys buvo suimtas ir be teismo įkalintas Karagandos, vėliau Vorkutos pataisos darbų lageriuose. Į laisvę išleistas 1956 metų rugpjūčio 10 dieną. Grįžęs į Lietuvą dirbo Valkininkų parapijos vikaru; Dieveniškių parapijos administratoriumi; Adutiškio parapijos vikaru; Strūnaičio parapijos administratoriumi; Karkažiškės–Pabradės parapijų administratoriumi; Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru; Vilniaus Šv. Teresės parapijos vikaru; Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos administratoriumi. Nuo 1967 metų – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratoriumi. Nuo 1982 metų – Vilniaus Šv. Rapolo parapijos klebonu, nuo 1990 metų – Riešės parapijos klebonu, 2000 metų – Vilniaus Šventosios Dvasios parapijos rezidentu. 2009 metais tapo Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu. Čia 2016 metų birželio 16 dieną šventė savo kunigystės 70-metį, o nuo 2018 metų vasario 15 dienos buvo vyriausiu Lietuvos kunigu.

    Dirbdamas Šv. Dvasios bažnyčioje 80-mečio proga buvo pagerbtas apie jį išleidžiant knygą lenkų kalba „Życie – to wielka tajemnica“ („Gyvenimas – didelė paslaptis“), o minint kunigystės 70-metį – knyga lietuvių kalba „Tarp gyvenimo akistatų“ (Ardor, Šakiai, 2016).
    Mirė 2019 metų sausio 11 dieną.

    Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse, šalia tėvo, mirusio 1954 metais, sūnui būnant lageryje.

     

    Areštavo už tai, kad atsisakė bendradarbiauti

    Dirbant Vosiūnuose kunigą Antaną Dilį pradėjo lankyti nelaukti svečiai, kokių anksčiau, dirbant Valkininkuose ar Vidiškėse, nepasitaikė. Vis ateina koks veikėjas ir kviečia atvykti į Švenčionių karo komendantūrą esą dėl tarnybos kariuomenėje pasiaiškinti. Kunigas nuvyksta (kartą kaimynas su arkliu nuvežė), o ten prisistato kagėbistas ir siūlo pasirašyti, kad savo valia slapta dirbtų su KGB organais, teiktų jiems žinias ir apie tai niekam nesakytų. Kunigas Antanas Dilys visada atsisakydavo su tais veikėjais bendradarbiauti. Tada pradėjo ateidinėti į kleboniją. Bet kunigas ir čia su jais nesileido į kalbas. Nujautė, kad atsisakymas bendradarbiauti geruoju nesibaigs, kaip buvo ir jo kurso draugui kunigui Kazimierui Vasiliauskui, suimtam 1949 metais Rimšėje. Ir iš tiesų viena diena buvo lemtinga. (...)

    Romas BACEVIČIUS

    Bronislavos Kondratovič nuotraukoje - Kunigas Antanas Dilys prie altoriaus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 34-35 (1344-1345)