„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 36 (1394) 2020 m. rugsėjo 25 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Prisimenant žuvusius Vyžuonų krašto kovotojus


    Sovietinė okupacija Lietuvoje, kartu ir Vyžuonų krašte, pareikalavo daug aukų. 1941 m. birželio mėn. į kovą su sovietine kariuomene stojo pirmieji partizanai. Buvo ir pirmosios aukos: 1944 m. gegužės mėn. žuvo penki Lietuvos generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai vyžuoniškiai. 1944–1953 m. partizaniniame kare žuvo daugiau kaip 100 vyžuoniškių. Iš Vyžuonų valsčiaus ištremta 193, už pagalbą partizanams nuteisti ir įkalinti 122 žmonės…
    Šįmet sukako 75 metai, kai 1945 m. rugsėjo 15 d. prie Kunigiškių kaimo, Dvarašilio miške, Vyžuonų valsčiuje, Utenos rajone, žuvo Vytauto apygardos Šarūno (vėliau pavadinta Liūto) rinktinės partizanai: Stasys Žvirblis, Jonas Zabulis ir Stasys Garunkštis. Nenorėdami pasiduoti sovietų okupantams, partizanai susisprogdino bunkeryje. Tai buvo nepaprasta žūtis. Savo gyvybėmis jie išgelbėjo likusius partizanus, kurie pasitraukė iš vietinių stribų ir Raudonosios kariuomenės apsupto miško.
    Partizanų kūnai buvo išniekinti miestelio gatvėse, vėliau užkasti ant Kartuvių kalno. Artimieji pastatė kryžių, tačiau jis buvo nuverstas ir aplinka išlyginta traktoriumi. Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas koplytstulpis. Per ilgą laiką užmiršta šių partizanų žūties vieta.
    Rugsėjo 13 d. Vyžuoniškių bendrija „Vyžuona“ organizavo laisvės kovotojų pagerbimo šventę, kuri prasidėjo šalia Vyžuonų, ant Kartuvių kalno, prie palaidotiems kovotojams skirto koplytstulpio-kapo. Žuvusiųjų giminės, visuomeninių organizacijų atstovai padėjo gėlių, uždegė žvakučių. (...)

    Alvydas MALINAUSKAS

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 36 (1394)

     

    Partizanų žūties vietoje


    1948 m. rugsėjo 16 d., Naujasodžio kaime, Grikšelių sodyboje (dabar Palemono seniūnija, Kaunas) vyko kruvina drama, kai sovietinio saugumo smogikų buvo nužudyti penki Didžiosios Kovos apygardos partizanai ir keturi niekuo nekalti žmonės: Černiauskas-Vaidotas iš Užtakų kaimo, Rumšiškių valsčiaus (g. 1920 m.), bataliono vadas, Vytautas Janavičius-Varpas iš Kauno (g. 1927 m.), būrio vadas, Petras Vainius-Sakalas iš Kauno (g. 1926 m.), Pranas Ulozas-Bevardis (g. 1924 m.) iš Kapitoniškių kaimo, Rumšiškių valsčiaus, Nastutė Rumševičiūtė-Narsutė (g. 1926 m.) iš Kaugonių kaimo, Žaslių valsčiaus, ryšininkė. Taip pat partizanų rėmėjai Juozas Grikšelis-Žvirblis (g. 1892 m.), sodybos šeimininkas, jo žmona Agota (g. 1911 m.), Agotos motina Rožė Kuprėnienė (g. 1873 m.), Grikšelių duktė Skirmantė (g. 1931 m.).
    Čia pat, kieme, NKVD smogikai pasityčiodami susodino savo aukų kūnus rateliu, surišo jiems rankas ir fotografavo... Po žudynių smogikai girtavo ir valgė Grikšelių dešras bei skilandžius. Išeidami, kaip buvo įprasta, vienkiemį apiplėšė... Greitai nužudytieji buvo užkasti Gastilonių kaimo galulaukėje, kur dabar tyvuliuoja Kauno marios. Deja, statant Kauno hidroelektrinę, jų palaikų iš būsimo marių dugno neiškėlė...

    Ritos Agurkienės padėka Vytautui Markevičiui

    Prabėgus nuo tų kruvinių įvykių 72 metams, prie dar 1991 m. gydytojo Jono Venskevičiaus iniciatyva pastatyto metalinio kryžiaus įvyko šio įvykio paminėjimas, aukų pagerbimas. Į renginį atvyko LPKTS vadovybė, tremtiniai ir partizanai, Ritos Agurkienės vadovaujami Palemono bendruomenės žmonės, mokytojos Jolantos Grendaitės-Malūnavičienės Neveronių (Kauno r.) gimnazijos gimnazistai, Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių folkloro ansamblio „Praviena“ dainininkai ir jų vadovės Ernestos Žiūkienės. Anūko lydima atvyko ir tų įvykių liudininkė, buvusi partizanė Salomėja Piliponytė-Užupienė-Rūta, kuriai jau devyniasdešimt dveji...

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 36 (1394)

     

    Partizanų kapitonas Faustas

    Skirta Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino 100-osioms gimimo metinėms


    Fausto slapyvardį partizanai rinkosi itin retai. Galbūt tokių pasirinkusiųjų nepriskaičiuotume nė dešimties, bet tokį slapyvardį turėjo vienas iš žymesnių partizanų vadų, Tauro apygardos vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos Deklaracijos signataras Aleksandras Grybinas. Greičiausiai jis net neturėjo jokio kito slapyvardžio, nes per visą partizanavimo laiką jis taip buvo minimas dokumentuose, taip pat Faustu jis prisistatinėjo kitiems partizanų vadams.
    Konspiraciniais sumetimais tai nebuvo praktiška, nes priešininkai netrukdavo išsiaiškinti tikrąją partizano tapatybę. Bet šiuo atveju galima matyti simbolinę slapyvardžio reikšmę, nesiekiant paslėpti savo tikrojo vardo, o būtinoji konspiracija reiškėsi kitose srityse. Neaišku, kas konkrečiai paskatino A. Grybiną pasirinkti Fausto slapyvardį, ar pasaulinės literatūros klasiko Johano Volfgango Getės kūrinio personažo vardo žinomumas ar kitos gyvenimo aplinkybės.
    Aleksandras (Olius) Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. (ši gimimo data laikytina tikslia, nes būtent jis pats tokią datą rašydavo dokumentuose. Kartais literatūroje pasitaiko klaidingai rašoma gimimo data vasario 20 d.) Lukšiuose (Šakių apskrityje). Tėvų Antano ir Onos Grybinų šeimoje, dar be Aleksandro augo du broliai (Vytautas ir Zigmas) bei dvi seserys (Sofija ir Stasė). Išsilavinęs tėvas buvo mokytojas, todėl galima spėti, kodėl visi vaikai, išskyrus Vytautą, tapo mokytojais.
    Baigęs Karo mokyklos aspirantų laidą Vytautas Grybinas (g. 1919 m.) gavo atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį, dėl karo aplinkybių negalėdamas tęsti medicinos studijų, kurį laiką dėstė vokiečių kalbą Vilkaviškio mergaičių gimnazijoje. Todėl visą šeimą galima būtų pavadinti mokytojų šeima.
    1941 m. būsimas partizanas A. Grybinas baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Kulokų pradinėje mokykloje, vėliau mokytojavo Liudvinave, Kalvarijoje, Zypliuose. Pats teigė, kad vienus metus priklausė Šaulių sąjungai. Karas ir pokaris keitė šeimos narių likimus. Kai kur minima, kad dar 1940 m. Aleksandras buvo NKVD suimtas ir tardytas, bet čia dar reikėtų ieškoti konkretesnių duomenų. 1944 m. broliai Aleksandras ir Zigmas įstojo į Vietinę rinktinę, tarnavo Karo mokykloje Marijampolėje. Naciams likviduojant rinktinę, abu iš ten pasitraukė. (...)

    Dr. Darius JUODIS
    Nuotraukoje - Aleksandras Grybinas-Faustas su Kęstučio apygardos partizanais. Pirmoje eilėje (iš kairės): 2 – Jonas
    Petrauskas-Šarūnas, 3 – Juozas Jankauskas-Demonas (Tauro apygarda), 4 – Adolfas Kvedys-Girėnas. Antroje eilėje (iš kairės): 1 – Alfonsas Kvedys-Jaunutis, 2 – Urbantas Dailidė-Tauras (Tauro apygarda), 3 – Aleksandras Grybinas-Faustas, 4 – Juozas Palubeckis-Simas, 5 – Antanas Blažys-Zigmas.
    1949 m. pradžia

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 36 (1394)

     

    Iš Grinkiškio gimnazijos į Sibiro Alma Mater

    Palankios vaikystės sąlygos


    Mano gimimo metai – vienas tūkstantis devyni šimtai trisdešimtieji. Tais metais visa Lietuva pakiliai minėjo Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį. Neatsitiktinai tėvai man skyrė Vytauto vardą. Ne mažiau reikšminga buvo gimimo data – rugpjūčio penkioliktoji diena, Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo šventė ir augmenijos bei padėkos už derlių diena. Šeimoje sąlygos augti ir siekti savo gyvenimo tikslo buvo palankios. Tėvai buvo gana pažangūs ūkininkai ir gebėjo užtikrinti visas sąlygas savo atžaloms kurti jų asmeninį gyvenimą.
    Pirmą kartą pradinės mokyklos duris pravėriau 1936 m. Vosyliškio miestelyje (tuomet Kėdainių apskritis). Nors gimtasis Aukštuolių kaimas nuo mokyklos buvo nutolęs tris kilometrus, mokyklą lankiau noriai. Vaikystės prisiminimuose ji paliko šviesų pėdsaką. Šį atstumą pėsčiomis tekdavo įveikti bet kokiomis oro sąlygomis.
    Mokantis paskutinėje pradinės mokyklos klasėje, dėmesinga ir nuoširdi mokytoja, klasės auklėtoja Ona Jurevičiūtė, vienuolė iš Krakių, trumpai priminusi kiekvieno pareigą tarnauti Dievui ir Tėvynei, laikantis dorybės ir tiesos, apklausė klasės mokinius, kuo kiekvienas norėtų tapti užaugęs. Atėjus mano eilei atsakyti, aš atsistojau ir ryžtingai tariau: „Noriu būti žurnalistu“.
    Nežinau, kiek visus nustebino mano pasirinkimas, bet kasdieninėje savo veikloje bandžiau kurti rašinėlius, iš sulankstytų sąsiuvinio lapų sudarydavau laikraštukus. Juos siųsdavau savo giminaitei Mildai Grigaliūnaitei. Ji buvo vienintelė, kuri domėjosi mano kūrybos bandymais. Tuo metu neabejojau, kad įgysiu aukštąjį išsilavinimą. Tėvai, matydami mano trauką mokslui, nepuoselėjo minties, kad aš liksiu „prie žemės“. Tuo tarpu vyresnis brolis Česlovas, baigęs pradinės mokyklos keturias klases, toliau mokytis nenorėjo ir pagal to meto tradicijas buvo kandidatas likti tėvų ūkyje. (...)

    Vytautas GULIOKAS
    Nuotraukoje - Vytauto Gulioko šeima

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 36 (1394)