„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 35 (1249) 2017 m. rugsėjo 22 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Iškilmės Vepriuose

    Vepriai – Ukmergės žiburiukas, šviečiantis ne tik ežero akimis, vaizdingais upelių krantais, piliakalniu, bet ir čia gyvenančių žmonių širdžių šiluma. Tokią šilumą, šviesą pajuto aksominio rugsėjo dieną susirinkusieji į Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčią. Šventomis Mišiomis prasidėjo Istorijos pamoka. Iš Anykščių, Jonavos, Širvintų, Kauno, Ukmergės krašto buvę tremtiniai pilnutėlėje bažnyčioje susikaupę maldai minėjo negrįžusius iš Sibiro, žuvusius laisvės kovotojų gretose čia, Ukmergės laukuose... „Praeities žaizdos negyja, Lietuvą reikia mylėti ne žodžiais, trispalvę vėliavą iškabinti ne tik švenčių ar iškilmių metu. Ji turi būti kiekvieno tikinčiojo, kiekvieno doro lietuvio širdyje, kaip ir dori darbai. O pati didžiausia blogybė – dvasinė tremtis“, – į tikinčiuosius kreipėsi klebonas kun. Gintautas Naudžiūnas. Jis palaimino ir palydėjo procesiją miestelio gatvėmis piliakalnio link. O ten, Veprių piliakalnio papėdėje, visus pasitiko naujasis paminklas Negrįžusiems tremtiniams. Paminklo autorius – skulptorius Viktoras Žentelis. Tai jo darbščių rankų ir sumanytos idėjos rezultatas, kurį realizuoti padėjo nepailstanti LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, Veprių bendruomenė ir seniūnija.
    Skulptorius Viktoras Žentelis, įprasminęs savo darbuose ne vieną įvykį, asmenybę, po studijų sugrįžęs į Veprius, padovanojęs miesteliui savo diplominį darbą – Veprių simboliu tapusią „Geldutę“, kuri daugeliui žinoma iš legendos apie nepaprasto grožio mergaitę, laumių nuskandintą Veprių ežere, į ežero paviršių iškylančią ant kraičio skrynios ir graudžiai kankliuojančią… O šis paminklas – Motina, Moteris, prie durų slenksčio išeina vedina vaikeliu – Ateitimi...

    Naująjį paminklą šventino tremtinio vaikaitis Šešuolių šv. Juozapo parapijos klebonas Egidijus Kazlauskas. Jis pakvietė bendrai maldai bei kalbėjo apie tikėjimą tremtinių mintyse ir darbuose, priminė vyskupo Teofilio Matulionio žodžius, „kai tremtyje jis dėkojo Dievui už tai, kad juos, kunigus, siuntė ten, kur mūsų žmonės, kur lietuviai...“
    Lietuvių tikėjimo dvasią stiprino tikėjimas, viltis. Tai išsakoma ne tik žodžiais, tai ir apdainuota. Ukmergės kultūros centro choro „Tremtinys“ giesmės ir dainos palydėjo kalbančiųjų žodžius. Apie tokį Atminimo įprasminimą negrįžusiems iš Sibiro, kitų tremties vietų, likusiems amžino įšalo žemėje ar mirusius gyvuliniuose vagonuose, padėdamos trispalve papuoštas žvakeles kalbėjo LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Kauno poskyrio pirmininkė Regina Kazlauskienė. O Aldona Medonienė Veprių bendruomenės pirmininkė, bendruomenės nariai, padedami mokytojų Laimutės Žentelienės, Valerijos Jurevičienės. mokinių, „išaudė“ juostą šimtaraštę, skirtą Lietuvos šimtajam gimtadieniui. Ja apjuosė piliakalnio papėdėje pirmą tokį paminklą, kuriame Motina, vedina vaikeliu, išeina... išeina, į nežinią. Paminklas čia budės, kad primintų negrįžusius, kad pasitiktų grįžtančius, palydėtų pravažiuojančius.
    Kitas tą dieną atidengtas paminklas – taip pat toks pirmasis – „Šuoliuojantys per amžius Vyčiai“. Trijų Vyčių kompozicija iškilo ant Veprių piliakalnio. Kaip pasakojo skulptorius V. Žentelis, jis tyrinėjo Lietuvos Vyčio raidą – nuo 14 amžiaus, per šimtmečius, kurie slėgė lietuvio pečius. Nenusviro rankos, dirbusios žemę,  neužgeso viltis ilgais baudžiavos, caro priespaudos  ir lietuviškos spaudos draudimo laikais  iki pat 1918-ųjų – Nepriklausomybės paskelbimo. Vytis – mūsų atminties simbolis, mūsų kovos už laisvę simbolis.
    Paminklo atidengimo ceremonijoje kalbėjo ir paminklų statytojams dėkojo LR Seimo narys Juozas Varžgalys, Ukmergės savivaldybės Administracijos direktoriaus pavaduotoja Agnė Balčiūnienė, seniūnė Dalė Urbonienė.
    Nuaidėjus salvėms už Lietuvą, už Ateitį, už Laisvę ir Nepriklausomybę, visi rinkosi į kultūros centrą, į popietę „Viltis sugrįžti“. Kultūros centro direktorė Rasa Šimonienė ir LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, renginio vedėjos, dar kartą dėkojo paminklų statytojams, aukotojams, rėmėjams. O dovanos visiems – turtingo šio krašto dainomis, muzikantais, programa. Tuo galėjome įsitikinti, klausydamiesi Veprių folkloro kolektyvo „Geldutė“ (vad. Algimina Uselienė), Šližių folkloro kolektyvo „Siemanys“ (vad. S. Navikienė), Veprių instrumentinės grupės (vad. Edvardas Ratautas), Ukmergės kultūros centro mišraus choro „Tremtinys“ (vad. Julė Juodienė, koncertmeisterė Dalia Stundžienė ) ir jaunojo akordeonisto Tautvydo Pakėno koncerto.
    Ir ne tik dainos skambėjo. Puikią muzikinę-literatūrinę programą parengė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai ir mokiniai. Kaip pasakojo pagrindinės mokyklos direktorė Rima Ramanauskienė, dar 2008 metais jie pradėjo projektą „Ką man sako Sibiro tremtis?“. Tai puikus jaunimo įtraukties į savo istorijos pažinimą pavyzdys. Mokykla, bendruomenė turi kur prisiminti istorijos pamokas. Vepriuose 1967 metais įkurtas muziejus jo įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio vadovo, mokytojo Jono Žentelio asmeninės kolekcijos pagrindu. Pradžioje muziejus buvo visuomeninis. 1995 metais jis tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus skyriumi. Šiuo metu ekspozicijoje ir fonduose yra daugiau kaip 8000 eksponatų, atspindinčių Veprių krašto praeitį. Įdomiausi eksponatai: etnografiniai, sakraliniai, archeologiniai radiniai byloja apie gilią istorinę praeitį. Susipažinti su muziejaus ekspozicija kvietė ir apie muziejaus veiklą pasakojo muziejaus vadovas Kęstutis Žentelis.
    Ne kasdien gimsta paminklai, ne kasdien atsigręžiama į praeitį ir susimąstoma apie rytojų. Bet čia, Vepriuose, be didelių diskusijų, be „tinkamų vietų paminklams statyti ieškojimų ir deklaratyvių pažadų“ gimę paminklai bus įrašyti į Ukmergės krašto istoriją, į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istoriją.
    Šio iškilaus renginio organizatoriai: Lietuvos GGRTC Aukų fondas, Ukmergės Veprių seniūnija, Veprių bendruomenė, Ukmergės kultūros centro Veprių filialas. O pagrindinė šio renginio sumanytoja LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, dėkodama visiems, kvietė prisiminti ir tęsti kilnius darbus ir sugrįžti į Veprius, aplankyti ne tik 1909–1910 metais pastatytą, 1928 metais remontuotą ir vyskupo Teofilio Matulionio konsekruotą Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčią, bet ir dar gerokai prieš jos statybą, 1846 metais, įsteigtas vienas seniausių Kalvarijas.

    Dalia POŠKIENĖ 

     

    Kelio į nepriklausomybę pradžia

    Rugsėjo 18 dieną Lietuvoje buvo minimos Lietuvių konferencijos Vilniuje 100-osios metinės. Būtent šią dieną, lygiai prieš 100 metų, Vilniuje Miesto teatre (dabar Rusų dramos teatras) įvyko Lietuvių konferencija, pradėjusį kelią į nepriklausomybę, tuo keliu atvedusi į Vasario 16-ąją.

    Ši ypatinga proga iškilmingai paminėta Kaune. Konferenciją „Lietuvių konferencijai 100 metų“ surengė LPKTS Kauno filialas, Vytauto Didžiojo universitetas ir Nacionalinės trečiojo amžiaus universitetų asociacijos Kauno apskrities skyrius kartu su Kauno įgulos karininkų ramove ir XXVII knygos mėgėjų draugija.
    Nuo ryto konferencija prasidėjo Vytauto Didžiojo universitete. Svarbius pranešimus skaitė žymūs mokslo ir visuomenės veikėjai. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto prof. dr. Jonas Vaičenonis gilinosi į Lietuvos ir lietuvių situaciją Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Rasa Zozaitė apžvelgė Vokietijos ir Lietuvos archyvų radinius, pasakojo apie Lietuvių konferenciją to meto politinės erdvės veikėjų požiūriu. Kunigas Algirdas Toliatas aptarė valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimą kelyje į laisvę, kilusius pavojus ir atsiradusias galimybes.
    Popiet konferencija tęsėsi Kauno įgulos karininkų ramovėje. Gausiais aplodismentais pasitiktas prof. Liudas Mažylis apžvelgė kelią nuo Lietuvių konferencijos iki Vasario 16-osios Akto, konferencijoje priimtus dokumentus, juose užfiksuotą politikos kryptį. „Įvykiai sekė įvykius, Lietuva atsirado pasaulio akiratyje“, – sakė profesorius ir pasidžiaugė, kad šie įvykiai mums iki šiol svarbūs ir aktualūs.
    Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Rimantas Miknys aptarė amžininkų požiūrį į Lietuvių konferenciją Vilniuje. „Žmonės matė, kad atėjo laikas tvarkytis, kurti savo valstybę, todėl ir ėmėsi šios veiklos. Visa to meto Lietuva suprato nepriklausomybės svarbą. Tai vėliau tapo pagrindu savanorių telkimuisi“, – sakė R. Miknys. Jis priminė ir „pražiopsotą“ paminėti progą – 1917 metų birželio pradžioje įvykusį Petrapilio Seimą, kuriame susirinkę lietuviai šviesuoliai kalbėjo beveik tą patį, kaip ir rugsėjo 18-ąją Vilniuje.
    Prof. Libertas Klimka sakė, kad konferencijoje visa tauta, atstovaujama apygardose, išreiškė savo valią būti nepriklausoma. Kraštas buvo nualintas vokiečių okupacijos, o žmonės norėjo gyventi laisvai, baudžiava jau buvo panaikinta, spauda atgauta, vaikai lankė mokyklas, buvo aktyvios visuomeninės organizacijos, kurių veikla turėjo didelės įtakos valstybingumui, dėjo pamatus būsimai nepriklausomai Lietuvai, žadino tautinę savimonę.
    LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis atkreipė dėmesį į Lietuvos sėkmę ir į tai, kad sėkmė įkvepia kitus: „Tai, kas tada įvyko, yra sėkmė. Lietuva turi savybę tą sėkmę skleisti aplinkui. Nei Latvija, nei Lenkija tokios dvasios neturi“. Ž. Pavilionis palinkėjo suprasti, kad mes turime labai daug jėgų, ir jei jas visas sujungsime, mes laimėsime.
    Kauno miesto muziejaus vyr. muziejininkas, VDU doktorantas Simonas Jazavita apžvelgė Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvių geopolitines nuostatas. Jis pabrėžė, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi užsienio politikoje. „To meto lietuviai gerai suprato, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savo tada dar tik mintyse gimusios valstybės labui“, – kalbėjo S. Jazavita.
    Konferenciją užbaigė VDU docentas dr. Kastytis Antanaitis, apžvelgęs to meto politines aplinkybes.
    Visiems pranešėjams LPKTS Kauno filialo pirmininkas Juozas Savickas įteikė atminimo dovanas – LPKTS išleistas knygas.
    Renginio metu buvo eksponuojama paroda „Nepriklausomybės kelias“ iš prof. Liudo Mažylio ir Henriko Kebeikio filatelijos ir filokartijos kolekcinių rinkinių. Koncertavo Kauno įgulos karininkų ramovės moterų choras „Indraja“, vadovė Zinaida Gerasina.

    Vesta MILERIENĖ

     

    Kryžius Šatrijos rinktinės partizanams

    „Pagaliau užbaigėm. Nepašventintas kryžius yra negyvas,“ – lengviau atsiduso Petras Piekus, šio susibūrimo iniciatorius ir visų darbų organizatorius, kai prelatas, bažnytinės teisės daktaras Juozas Šiurys rugpjūčio 26 dieną pašventino beveik prieš metus pastatytą kryžių, skirtą Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadų atminimui.

    Partizanai žuvo 1951 metų rugpjūčio 29 dieną Telšių rajono Laukstėnų kaime. Važiuojantieji nuo Pielių į Žvėrinčių kairėje kelio pusėje gali sustoti prie prieš dvejus metus pastatyto skulptoriaus Osvaldo Neniškio paminklo. Jame įrašyti visų žuvusiųjų vardai. O dabar to kelio dešinėje pusėje, ant kalnelio, po gražuoliu klevu, greta kun. Antano Venckaus pastatyto ąžuolinio kryžiaus, iškilo Lietuvos tautodailininko medžio drožėjo Liudo Ruginio kūrinys, kviečiantis užkopti į kalnelį, nulenkti galvą netoliese žuvusių didvyrių atminimui ir pamąstyti, kas mes esame, ką mums byloja visai arti šios vietos į žemę susigėręs Laisvės kovotojų kraujas.
    „Jie – didvyriai“, – kalbėjo P. Piekus susirinkusiesiems. Dauguma iš jų – Žemaičių apygardos Administracinio ir ūkio skyriaus viršininko, teismo pirmininko Petro Lileikio-Žuvelės, Algio, Girėno artimieji. Šiam kovotojui po mirties buvo pripažintas Kario savanorio teisinis statusas ir suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
    Jie visi žuvo kaip didvyriai, kovodami. Enkavedistų apsupti, nepasidavė. Vyriausiam iš jų Alfonsui Venckui-Dėdei, Vasariui, rinktinės štabo viršininkui, buvo 30 metų. Jauniausias – Šatrijos rinktinės vadas Ignas Čėsna-Žentas. Jam buvo tik 23 metai. Vyrai norėjo gyventi, todėl kovėsi iki galo. Priešinosi okupantams, nes tikėjo Lietuvos laisve. Joje matė savo kovos prasmę.
    Ir štai jau beveik 30 metų mes gyvename laisvoje Tėvynėje. Su kartėliu žuvusiojo sūnėnas Petras Piekus pasakojo, kiek daug reikėjo turėti atkaklumo, visokių dokumentų surinkti, kad įrodytų, jog partizanas Petras Lileikis tikrai vertas Kario savanorio statuso. „Ar tai neturėtų būti valstybės rūpestis? – mąstė jis. – Niekas nejudina nė piršto.“ Ir lieka nežinomi visuomenei tie partizanai, kurie jau neturi artimųjų. Kai kurių giminaičiai neturi lėšų ar energijos tokioms paieškoms atlikti. O juk visą informaciją yra surinkęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Daugelis reikalingų dokumentų gaunami iš jo.
    Ir dar viena Petro mintis, mano manymu, verta dėmesio – kasmet paskutinį rugpjūčio mėnesio šeštadienį prie kryžiaus galėtų rinktis artimieji pagerbti žuvusiuosius. Pamąstykime, ar nederėtų jų vadų žūties vietoje paminėti visus Šatrijos rinktinės partizanus, kovojusius Žemaitijos teritorijoje. Išgyvenusius, praėjusius lagerius, žuvusius. Tik kas to imsis? Tikėkimės, kad tai nebūtų daroma vien tik vienos ar dviejų čia gyvybę paaukojusiųjų artimųjų pastangomis. Turėtų tokie renginiai sulaukti visų pirma Žemaitijos rajonų savivaldybių kultūros ir švietimo darbuotojų, istorijos mokytojų pritarimo, būtų proga įsijausti į gyvą Lietuvos istoriją mokiniams prieš pradedant naujus mokslo metus.
    Esame juk ta Lietuva, už kurią jie kovojo ir kraują praliejo.

    Angelė RAUDIENĖ

     

    Maigų miško paslaptys

    Abipus senojo Viekšnių–Laižuvos kelio plyti Maigų miškas. Skersai vieškelio eina miško keliukas Ilgšis. Netoli jo (dešinėje nuo Viekšnių pusės) yra paminklinis akmuo, žymintis, jog toje vietoje 1941 metais birželio 27 dieną sovietinių aktyvistų buvo sušaudytas Viekšnių bažnyčios kanauninkas Jonas Navickas.
    Prie Ilgšio keliuko auga pušis, Šventąja vadinama. Joje įkelta koplytėlė. Mat netoliese būta partizanų bunkerio. Čia slėpėsi apie 10 partizanų. Į tą bunkerį partizanams maisto atnešdavo geležinkelio darbininkas Antanas Žylė.
    Kita partizanų slėptuvė buvo prie Spanguolynės (Šernynės?..) pelkės. Netoli slėptuvės gyveno partizanų ryšininkė Marytė Strikauskienė. Karo metu ji slėpė numuštą rusų karo lakūną, o pokariu šelpė partizanus.
    Išvirusi valgyti, duodavo sutartinį ženklą, garsiai šaukdama vištas. Taip pakviesti vyrai po vieną iš bunkerio ateidavo pavalgyti.
    Iš Vilniaus pas seserį Šukienę į Žiopelių kaimą atvyko Stasys Degaitis, gimęs 1907 metais Raseiniuose. 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis. Vyras su aukštuoju išsilavinimu. 1945 metais jau buvo saugumo suimtas, bet jam pavyko pasprukti ir pabėgti į Mažeikių rajoną. Gyvendamas pas seserį, juto, jog juo domisi MGB. Todėl pasitraukė į Maigų mišką ir būrė ten besislapstančius vyrus.
    Mažeikių MGB užverbavo viekšniškį Keršį dirbti agentu ir pasiuntė jį į Maigų mišką šnipinėti partizanų. Agentas Garsukas (Keršis) apsiskelbė, esą jam, partizanui Pelėdai, pavykę pabėgti iš neseniai sunaikinto Alberto Švažo bunkerio Milių kaimo miške.
    Rekečių kaimo ūkininko partizano Šimkaus duktė Bronė Šarkienė agentui Garsukui, manydama, kad jis yra partizanas Pelėda, kaip tikram patriotui, suorganizavo susitikimą su Stasiu Degaičiu-Kadugiu. Be Šimkaus miške buvo ir Adolfas Daukšas-Beržas, gimęs 1919 metais, iš Pakliaupės kaimo. Šimkui išėjus į Latvijos miškus, A. Daukšas prisijungė prie S. Degaičio.
    Netrukus Mažeikių MGB smogikų grupė, apsimetusi partizanais, per Garsuko žmoną, gyvenančią Viekšniuose, suorganizavo susitikimą su S. Degaičio vyrais. Smogikai, su Lietuvos kariuomenės uniformomis, Vyčio kryžiais, gerai ginkluoti S. Degaičiui įtarimų nesukėlė.
    Į lemiamą susitikimą su smogikais Siaubu, Dobilu ir Viliumi, vadovaujamais ltn. Aleksandro Mezjanovo, S.Degaitis ir A.Daukšas atėjo į Mažeikių mišką 1948 metų rugsėjo 8-osios naktį.
    Smogikai pasakė, jog čia esą nesaugu ir reikia pereiti į mišką prie Krakių kaimo. Beeidami išsiaiškino, jog S.Degaitis su didesnėmis partizanų grupėmis ryšio neturi, todėl Rekečių kaimo ribose nutarė jį likviduoti. S.Degaitis buvo nukautas, o A.Daukšui, sužeistam į šlaunį ir šoną, tamsoje pavyko pabėgti. Geležinkelietis J. Žylė, sutvarstęs sužeistąjį A.Daukšą, patarė jam neiti į senąsias vietas. Bet partizanas pasakė, jog neturi kur eiti ir eis į senąjį bunkerį.
    Strikauskienė pasakojusi, jog pas ją užėjo A. Daukšas ir Garsukas, pasėdėję ir išėję. Po kiek laiko miške pasigirdęs šūvis. Grįžęs Garsukas paprašęs valgyti ir pasakęs, jog daugiau nebeturi draugų ir eisiąs ieškoti kitų...
    Kita versija apie A.Daukšo žūtį. Praėjus kelioms dienoms po S.Degaičio žūties agentas Garsukas pranešė MGB, jog su juo slepiasi partizanas A. Daukšas.
    1948 metų rugsėjo 13-osios naktį smogikai Dobilas, Vilius, vedami Mezjanovo, atėjo į Maigų mišką. Ten jų laukė Garsukas. Jis smogiką Vilių nusivedė prie bunkerio, atsidarė jo angą, įlipęs uždegė šviesą, pavaišino A.Daukšą cigarete ir išlipo lauk. Tada smogikas Vilius paleido automato seriją į bunkerio angą...
    Kostas Stelingis-Daugis gimė 1909 metais Purvėnų kaime. Mažas likęs be mamos augo pas seserį Kaune. Ten baigė kelias gimnazijos klases. Atitarnavo Lietuvos kariuomenėje, vedė. Apsigyveno Mažeikiuose, dirbo staliumi, žmona buvo audėja. Kostas Stelingis buvo aktyvus šaulys. 1944 metais rudenį traukėsi į Vakarus per Lenkiją. Atkirsti rusų, grįžo į Mažeikius. Pamatęs, jog buvusius šaulius saugumas suima, pasitraukė į A. Butos–A. Skurvydo partizanų būrį Kurmaičių kaime.
    Kai 1947 metų birželio 27 dieną žuvo keturi būrio vyrai Apolonijos Undžienės sodyboje, Purvėnų kaime, Kostas slėpėsi uošvio Šiuipio sodyboje, taip pat Purvėnų kaime. Vėliau perėjo į Maigų mišką.
    Benediktas Pukinskas-Jūreivis, gimęs 1928 metais, slėpėsi nuo kariuomenės savo tėvų ūkyje, Purvėnų kaime. 1948 metais šeima buvo ištremta į Sibirą.
    B. Pukinskas su K. Stelingiu apsigyveno pas Sovaičių kaimo ūkininką Žebrauską Maigų miško pakraštyje. Paslapčia statė jam trobą. Slėptuvę turėjo šiene. Į slėptuvę įlįsti buvo galima praskėtus tris lentas galinėje daržinės sienoje.
    1949 metų rugpjūčio 12 dieną neaiškiomis aplinkybėmis abu žuvo: ar sodybą apsupus stribams, patys nusišovė, ar juos iššaudė smogikai.
    Dar anksčiau 1949 metų balandžio 9 dieną Maigų miške tie patys smogikai, vadovaujami ltn. Mezjanovo, nušovė partizaną Antaną Šiliną-Putiną, gimusį 1916 metais, iš Duobgirių kaimo.
    Saugumo dokumentuose minimas 1949 metais Maigų miške nukautas partizanas Stasys Knabikas-Aušra, gimęs 1920 metais.
    Žuvusių partizanų šeimos buvo ištremtos į Sibirą. Kosto Stelingio žmona su penkiais mažamečiais vaikais ištremta į Irkutsko sritį.
    Iš tremties grįžę K. Stelingio vaikai bandė sužinoti tėvo žūties aplinkybes, jo užkasimo vietą, tačiau be rezultatų. Iki šiol Maigų miškas tebeslepia jų palaikus.
    Benedikto Pukinsko giminaitei Švažienei iš Rekečių kaimo prisisapnavo B.Pukinskas. Sapne jis pasakė esąs užkastas už 15 žingsnių nuo Žebrausko pirties, prie beržo ir akmens...
    Prasidėjus Atgimimui, apie 1990 metus, šaulys Alfonsas Degutis buvo aptikęs bunkerio prie Spanguolynės pelkės likučius. 2016 metų vasarą bunkerio net buvo ieškota (pasitelkus viekšniškį Vytautą Sidabrą) su metalo ieškikliu, bet pėdsakų surasti nepavyko.
    Gal MGB agentas Garsukas būtų galėjęs daugiau ką papasakoti... Jis Viekšniuose pardavinėjo paminklinius akmenis nuo žydų kapinių. Mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, nusinešdamas Maigų miško paslaptis...

    Albertas RUGINIS
    Nuotraukoje - Kostas Stelingis. 1933 metai