„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 43 (1257) 2017 m. lapkričio 17 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Tu esi Tėvynė man

    Spalio 27 dieną Druskininkuose įvyko jau 9-asis Dzūkijos partizanų dainų festivalis, į kurį suvažiavo rekordinis trijų šimtų dalyvių skaičius. Malonu, kad kiekvienais metais festivalį atranda vis nauji dalyviai. Ypač nudžiugino, kad tarp jų pamatėme net du atstovus iš Vilniaus krašto – Šalčininkų rajono Turgelių „Aistuvos“ ir Vilniaus Trakų Vokės gimnazijų moksleivių ansamblius, taip pat pirmą kregždutę iš Žemaitijos – Mažeikių rajono Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos Dainų studijos „Vizija“ kolektyvą. Festivalyje dalyvavo 18 kolektyvų iš visos Lietuvos.
    Sulaukta ir svečių. Į festivalį atvyko LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos vadovai Ronaldas Račinskas ir Ingrida Vilkienė, Druskininkų savivaldybės švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Diana Brown, partizanas Juozas Jakavonis – Tigras, partizanų ryšininkė Izabelė Navarackienė-Ramunė, mokinių tėvai, miesto bendruomenės atstovai.
    Festivalis prasidėjo rudens lapais nubertoje scenoje atlikta muzikine kompozicija, kurios tema – partizano mylimąją per vėlai pasiekęs laiškas...
    Iš dalyvių pirmieji pasirodė Prienų rajono Balbieriškio pagrindinės mokyklos dainininkai. Festivalio kulminacija buvo svečio, 92 metų partizano J. Jakavonio pristatyta daina „Tu esi, Tėvynė, man“, kurią prieš daugelį metų jis pirmą kartą dainavo su savo vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Partizanas dainą atliko su tokia dvasine jėga, kad nuskambėjus paskutiniam posmui visa salė atsistojusi pratrūko audringais plojimais.
    Festivalį užbaigė ansamblių vadovų kartu atlikta daina „Saulelė teka rytuose“. Visi dalyviai tylos minute pagerbė prieš keletą dienų į Amžinybę išėjusį Punsko Kovo 11-osios licėjaus choro „Pašešupiai“ vadovą Joną Vytautą Pavilionį.
    Meninių kolektyvų vadovams festivalio organizatoriai, taip pat LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas įteikė padėkos raštus, o Tolerancijos centro vadovai kvalifikacijos pažymėjimus. Visiems taip pat buvo įteikti suvenyrai ir dovanėlės, visi pakviesti dalyvauti kitų metų jubiliejiniame festivalyje.
    Festivalis dar kartą patvirtino patriotiškiausio renginio Lietuvoje reputaciją, susilaukė pačių gražiausių atsiliepimų.

    Gintautas KAZLAUSKAS

     

    Dokumentai ir trumpi komentarai

    Laikas pasižiūrėti į visiškai užmirštą, nenagrinėtą „kūrybos“ žanrą – buvusios sovietinės santvarkos tardymo protokolus ir teismų nuosprendžius tremtiniams, politiniams kaliniams, sukurtus dviprasmius terminus ir ištisus posakius. Ši problema naujai iškilo pastaruoju metu, kai ši „dokumentinė literatūra“ pradėta naudoti įžymių veikėjų, net laisvės kovų didvyrių kaltinimams, keičiant istorinio vyksmo sampratą.
    Nuosprendis – ne vienintelis šios rūšies (tikslinės, meninės) kūrybos opusas: yra charakteristikos, kaltinamosios išvados, o jau tie tardymo protokolai – nuostabūs dramaturgijos kūriniai, kuriuos tiesiog tuoj pat galima perkelti į sceną ir filmavimo aikštelę. Ypač puikūs, už širdies griebiantys tardomųjų ir net nuteistųjų „atgailavimai“, prisipažinimai. Ko verta nuteistųjų myriop saviplaka?
    Kiek daug tuose visuose popieriuose popierėliuose įdomybių, talentų blykstelėjimų, neraštingumo, grafomanijos ir drauge rafinuotumo. Tai kultūros lobiai, nepelnytai užmiršti romanai, pjesės, baladės, lyrika ir taip toliau. Šiuo žanru šiek tiek domėjosi ir tebesidomi istorikai, teisininkai, ypač „teisybės ieškotojai“, bet aš siūlau atrasti, atkasti ir iškelti jų estetinę esmę, nagrinėti grožinės literatūros požiūriu, gal net įtraukti į literatūros istoriją ir teoriją. Kažkas panašaus jau ir pasirodo.
    Būtina pabrėžti, kad tardymo protokoluose atsakymai buvo rašomi tardytojo išmanymu ir ranka, tardomojo paaiškinimai, pasiteisinimai, posakiai neturėjo jokios reikšmės ir tekstuose neatsispindi arba interpretuojami visiškai savavališkai. Nagrinėjant, cituojant senuosius naujesnių laikų archyvus būtina kritiškai vertinti juose slypinčią informaciją, jų „meniškumo“ nesureikšminant iki „tiesos“ faktiško buvimo.
    Ryškių pavyzdžių daugybė. 1940 metų vasario 2 dieną Maskvoje buvo sušaudytas žymus to meto rašytojas ir žurnalistas Michailas Kolcovas. Ši kupina absurdo byla ir jos peripetijos buvo paskelbtos žurnale „Rodina“ (2004, Nr. 6, p. 65–71). Rašytoją tardė seržantas Kuzminovas, po ilgų mėnesių protokoluose atsirado įrašai: «Я признаю себя выновным....что высказывал эти колебания в антипартийных и антисоветских разговорах с рядом лиц.... в том, что принадлежал в редакции «Правда» к антисоветской группе работников, ответсевенных за ряд антипартийнных и антисоветственных извращений...» (Aš prisipažįstu kaltu, kad antipartiniuose ir antisovietiniuose pokalbiuose rodžiau abejones, ir „Pravdos“ redakcijoje priklausiau antisovietinei grupei darbuotojų, kurie užsiėmė antipartiniais ir antisovietiniais tyčiojimaisis). Buvo kuriami nauji terminai su priešdėliu „anti“, įgiję grėsmingą, beapeliacinį turinį, o drauge nestokojantys vaizdingumo, meniškumo atspalvio, palaipsniui tapę stereotipinėmis klišėmis. Tardomasis Kolcovas pradėjo viską versti ant savęs, ant saviškių, kartu buvo prikurta aibė „antitarybiškumo“, aiškių nesąmonių, už kurias tardytojui buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o kai teismo metu teisiamasis viską paneigė, teismas tik pasišaipė ir pasiuntė rašytoją myriop.
    Štai keletas pavyzdžių iš mano patirties: 1949 metais su šeima buvau ištremtas, 1951 metais su grupe jaunimo už rankraštinio laikraštėlio „Taiga“ leidimą nuteistas aukščiausiąja bausme – 25 m. lagerių. Pagal 2005 metų rugsėjo 2 dieną pateiktą prašymą gavau Lietuvos Ypatingojo archyvo „Pažymą“, kuri ne tik papildo mano asmeniniame archyve esančius dokumentus (teismų nuosprendžių kopijos, kratos protokolai, kaltinamosios išvados ir kita), bet ir pralieja naujos šviesos į gyvenimą sovietinėje Lietuvoje grįžus iš tremties ir lagerių.
    Iš „Pažymos“ aiškėja, kad man grįžus į Lietuvą 1958 metais, buvo užvesta operatyvinė sekimo byla Nr. 1270, kurios, deja, Lietuvos archyvuose nerasta (pagal žodinę neoficialią informaciją ji arba sunaikinta, arba išvežta į Rusiją). Iš MGB įstaigų susirašinėjimo, esančio kitose bylose, aiškėja, kas aš toks buvau ir esu: „kilęs iš buožių“, „antisovietinės organizacijos narys“, „antisovietinės organizacijos vadas“, „sukūrė antisovietinę lietuvių jaunimo organizaciją, kuriai pats vadovavo“ ir kita. Buvo sudarinėjami „buvusių antisovietinių formuočių vadų ir aktyvių veikėjų“ sąrašai, taip 1979 metais aš esu atsidūręs tarp devynių tokių, o 1983 metais – tarp keturių. Vis nerimaujama, ar „Rimkus nedaro ideologiškai kenksmingos įtakos studentams“, ar neauklėja jų „antisovietine dvasia“.
    Kokios peršasi realijos ir išvados? Buvę tremtiniai ir kaliniai visą laiką buvo sekami, sudarinėjamos ir vedamos bylos, stengiamasi riboti jų darbo galimybes, mokslo siekimą. Reikėjo gyventi ir elgtis labai atsargiai. Antra vertus, tai jau buvo postalininė epocha, šį tą jau buvo galima apeiti, nutylėti, vyko pokyčiai ir pačioje visuomenėje. Taip, aš buvau nuolat sekamas, bet informatoriai (nujaučiami ir net žinomi, bet „pažymoje“ neįvardyti), matyt, nieko ypatingai blogo nepranešė, o gal kartais ir teigiamai liudijo. Priešingu atveju tikrai nebūtų išvengta „atleidimo iš darbo“, kurio taip siekė saugumas.
    Grįžęs į Lietuvą, aštuonis metus dirbau šaltkalviu ir dažytoju tuometiniame „Autobusų-taksomotorų autoūkyje“. Pastebėjau, kad šiame ūkyje dirbo gana daug tokių „buvusiųjų“, kurių kitur dėl „biografijos“ nepriimdavo. Autoūkio direktorius, buvęs aukšto rango saugumietis Belkievičius nepaisė bendros „atribojimo“ nuostatos, o „buvusieji“, kaip taisyklė dirbo vairuotojais, šaltkalviais gerai, tyliai, nekeldavo triukšmo, pretenzijų. Lietuvoje būta ir daugiau tokių įstaigų ir jų vadovų, pav., Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Pranas Gudynas, vienos Šiaulių statybinės organizacijos vadovas Zenonas Sabalys. Prie tokių institucijų aš skiriu ir Šiaulių pedagoginį institutą, jo buvusius rektorius, dėstytojus dailininkus, kurie ne kartą patyrė dėl manęs nemalonumų, teko palaikyti ir ginti.
    O štai ir viena iš priemonių „siekiant buržuazinio nacionalizmo ir buvusių buržuazinių partijų ir antisovietinių organizacijų vadovų idėjinio nuginklavimo ir kompromitavimo“: siekti, kad jie „smerktų savo priešišką veiklą“, „pasisakytų spaudoje“. Daug kas iš „buvusiųjų“ yra patyrę panašias atakas ir provokacijas, bet rezultatų būta labai menkų.
    „Pažymoje“ pažymėtas mano dalyvavimas „Kęstučio“ partizanų apygardos veikloje. Apie tai jau esu rašęs („Šiaulių naujienos“, 1991-12-24, 1992-01-03). Gali kilti klausimas, kaip ir kodėl vienas iš kaltinamųjų nurodė mane kaip organizatorių ir vadovą, tai yra, išdavė. Tuo metu jau buvau nuteistas 25 metams pagal kitą bylą, apklausos metu Južkuzbaso lageryje Kemerovo srityje viską paneigiau. Šio fakto esmė ta, kad įkliuvę ir tardomi pasipriešinimo dalyviai, kankinimais priremti prie sienos dalį kaltės (ryšiai ir kita) nukreipdavo į mirusius, žuvusius, jau nuteistuosius. Šiuo atveju tardomosios grupės dalyviai visi buvo nuteisti po 10 metų lagerio, o aš jau buvau kalinys žymiai didesnio rango (pagal bausmę), todėl toliau nebebuvau tardomas. Su tos bylos dalyviais jau Lietuvoje susitikinėjau, draugavome, aptarinėjome praeities peripetijas. Tačiau jau būdamas Šiauliuose iki pat nepriklausomybės atkūrimo jaučiau saugumo domėjimosi ir tąja byla.
    Savaip įdomūs ir kiti dokumentai. Štai sudilęs 1951 metų birželio 30 dienos „Kratos protokolas“, sustatytas Vesiolos barake, Alzamajaus rajone, Irkutsko srityje. 16-oje punktų išvardyta: „penki sąsiuviniai, pavadinti „Taiga“, daugybė įvairių užrašų knygutėse, sąsiuviniuose, albumuose, ant atskirų lakštų, laiškai (233 lakštai), ir net 1935 metų žurnalas „Molodaja Litva“ – taip rusiškai buvo įvardytas „Jaunosios kartos“ komplektas, itin svarbus kaltinimo objektas...
    Taigi dokumentai-popierėliai. Juose slypi žmonių likimai, akivaizdūs, mažai žinomi ir net nežinomi didesni ir mažesni, net smulkučiai istorijos faktai, kuriuose gausu ne tik teisybės, bet ir melagysčių, medžiagos ne tik teiginiams, bet ir svarstymams, abejonėms.

    Prof. Vytenis RIMKUS

     

    Pokaris gyvena atmintyje

    Ekologinio ūkio Igliaukoje, Marijampolės rajone, savininkai Petras ir Petrutė Stroliai gerai žino savo krašto istoriją. Užauginę tris dukras – Rasą, Laimutę ir Birutę, kurios pasirinko informatikos ir meno specialybes, jie vis dar triūsia savo virš šimto hektarų ūkyje. Nors jau baigia aštuntą dešimtmetį, Petras sako, jog dar turi jėgų valdyti traktorių, kombainą ar sunkvežimį. Žmona su dažnai talkininkaujančiomis dukromis prižiūri daržus, atlieka kitus buities darbus. Petras viliasi, kad gal kažkas iš savų perims ūkio vairą, tačiau problema, kad dukros gyvena sostinėje, jo neslegia.
    Petro tėveliai Pranas (1896–1956) ir Magdalena (Vokietaitytė, 1901–1983) užaugino septynis vaikus (Kazimierą, Elžbietą, Stanislovą, Petrą, Juozą, Julių ir Janiną), leido kai kuriuos į gimnazijas, mokė amato, svajojo ir siekė, kad jie taptų gerais žmonėmis. Buvo giliai tikintys, tėvelis ragavęs mokslų. Baigęs septynias klases Igliaukoje, Petras mokslo siekė per didelius vargus. Nuo keturiolikos metų dirbo kolūkyje arkliais įvairius darbus negaudamas jokio atlyginimo. Paskui trejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje Rusijos šiaurėje. Sugrįžęs dirbo kolūkyje vairuotoju ir mokėsi vakarinėje mokykloje Igliaukoje. Vėliau gyveno Baisogaloje, kur Gyvulininkystės institute gyvūnų veisimo ir genetikos skyriuje dirbo vyriausiasis brolis mokslų daktaras Kazimieras Strolys. Čia gyvendamas Petras, neakivaizdiniu būdu studijuodamas, baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbo Baisogalos valstybinės veislininkystės stoties pagalbiniame ūkyje. Dirbo agronomu Dainavos ir Šilavoto ūkiuose, Prienų rajone, vėliau direktoriaus pavaduotoju Sudavijos valstybiniame žirgyne, Marijampolės rajone. Buvo visų gerbiamas, tačiau karjeros laiptais aukščiau nepakilo, nes įsakmiai raginamas nesutiko stoti į komunistų partiją. Petras savo akimis matęs tremtis, nekaltų žmonių žūtis, melą, veidmainystę, pagarbos tai valdžiai nejautė. (...)

    Stanisovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje -ūkininkas Petras Strolis, 2016 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 43 (1257)

     

    Stalininių lagerių kankinys generolas Jonas Juodišius

    1941 metų birželio 10 dieną generolas majoras Jonas Juodišius kartu su grupe Lietuvos kariuomenės aukštesniųjų karininkų, tarnaujančių 29-ajame Raudonosios armijos šaulių teritoriniame korpuse (gen. mjr. Jonas Juodišius buvo šio korpuso 179-osios divizijos artilerijos viršininkas), buvo išsiųsti į artileristų kursus F.Dzeržinskio karo akademijoje Maskvoje, o iš ten į Grochovetsko poligoną prie Gorkio, tačiau, prasidėjus Vokietijos–Sovietų sąjungos karui, birželio 28-osios naktį buvo suimti ir išvežti į stalininį lagerį Norilske (prie Lamos ežero, Krasnojarsko kraštas), o vėliau kai kurie pervežti į kitus mirties lagerius. Didžioji dauguma šių karininkų į Lietuvą taip ir nesugrįžo...
    Jonas Juodišius gimė 1892 metų birželio 18 dieną Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Ropydų kaime. Vidurinį mokslą baigė Vilkaviškio gimnazijoje. Buvo vienas pirmųjų Lietuvos ateitininkų. 1913 metais išvyko studijuoti matematiką į Peterburgo universitetą. Čia aktyviai įsijungė į Peterburgo lietuvių visuomeninę veiklą, bendradarbiavo su laikraščiu „Lietuvių balsas“.
    1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1916 metų gegužės 25 dieną buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir į 2-ąjį parengiamąjį batalioną Caricyne. Po pusės metų Odesoje baigė pėstininkų praporščikų karo mokyklą, jam suteiktas praporščiko laipsnis. Buvo pasiųstas į frontą. 1917 metais po Vasario revoliucijos Rusijoje ir carui Nikalojui II atsisakius sosto, birželį paskirtas 289-ojo atsargos pėstininkų pulko 4-os kuopos jaunesniuoju karininku.
    1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Tarybai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, J.Juodišius paliko karinę tarnybą, tačiau dėl Rusijoje iškilusių sunkumų, į Lietuvą sugrįžo tik liepos mėnesį. Trumpą laiką mokytojavo, dėstė matematiką Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, 1919 metais savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Iš pradžių – jaunesnysis karininkas Kauno komendantūroje, o vėliau – naujoje artilerijos 2-oje baterijoje, su kuria dalyvavo Nepriklausomybės kovose fronte prieš bolševikus – ties Pakalniškiais, Žasliais, Strašiūnais, Rozalimu, Burokiškiais, Paberže, Šapeliais, Romariškiais, Ilukste, Daugpiliu,… Jam suteikiamas vyr. leitenanto laipsnis.
    Nuo 1920 metų vasario 1 dienos paskirtas pasienio pulko kuopos, o kiek vėliau ir bataliono vadu. 1922 metais skiriamas haubicų baterijos vadu, spalio mėnesį J.Juodišius baigė Aukštesniuosius karininkų kursus (II laida) ir jam suteikiamas kapitono laipsnis. 1923 metų vasarą jam suteikiamas majoro laipsnis ir paskirtas 2-ojo artilerijos pulko vado padėjėju, o nuo 1924 metų eina šio pulko vado pareigas.
    1925 metų rugsėjį jis komandiruojamas į Belgijos generalinio štabo karo akademiją („Ecole de guerre“) Briuselyje, kurioje mokėsi iki 1929 metų ir jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Grįžęs iš Belgijos, tarnavo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo III skyriuje, iš kur 1930 metais perkeliamas į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą inspektoriumi, dėstė karo istoriją ir taktiką. 1932 metais skiriamas komisijos pirmininku Karo muziejuje įrengti PLP karo mokyklos skyrių. Tarnaujant PLP karo mokykloje, jo iniciatyva buvo pradėtas leisti žurnalas „Kariūnas“.
    1934 metų vasarį jam suteiktas gen. štabo pulkininko laipsnis ir skiriamas 4-to artilerijos pulko Šiauliuose vadu.
    1939 metų kovo 22 dieną gen. štabo pulkininkas Jonas Juodišius skiriamas PLP karo mokyklos viršininku ir šiose pareigose išbuvo iki sovietinės okupacijos. 1939 metų birželio 13 dieną jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1940 metų liepos 29 dieną buvo atleistas iš Karo mokyklos viršininko pareigų ir paskirtas Vilniaus pėstininkų karo mokyklos etatiniu lektoriumi.
    Pertikrintas ir persijotas per sovietinių komisarų „sietą“, 1940 metų rugsėjį paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios divizijos artilerijos viršininku (suteiktas RA generolo majoro laipsnis) ir su šeima persikėlė gyventi į Vilnių, kur buvo divizijos štabas. Tarnybos kabinete kartu buvo su savo štabo viršininku gen. štabo plk. ltn. Antanu Malijoniu, kuriam vienam iš nedaugelio Lietuvos aukštųjų karininkų teko savo akimis matyti Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir Lietuvos karininkijos tragediją (politinis kalinys, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. plk. Antanas Malijonis mirė 1998 metų liepos 11 dieną).
    1941 metų gegužę gen. mjr. J.Juodišius grįžo iš Pabaltijo karinės apygardos štabo Rygoje. Jis namiškiams pasakė, kad bus siunčiamas į Maskvos karo akademiją, į vasaros kursus. Birželio pradžioje jis atsisveikino su šeima, su kuria jam jau nebus lemta daugiau susitikti…

    Stasys IGNATAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 43 (1257)