„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 20 (1330) 2019 m. gegužės 24 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Laisvės kovų atmintis

     

    Gegužės 18 dieną Alytaus rajono Simno miestelio kapinėse, šeimos kapavietėje, palaidoti partizano, kario savanorio Albino Ivanausko-Topolio, Perlo (1927–1957) palaikai.
    Garbingose laidojimo iškilmėse dalyvavo jo dukters ir sūnaus šeimos, kiti giminės. Alytaus ir Lazdijų rajonų vadovai, visuomeninės organizacijos, keletas Seimo narių, Alytaus karinio dalinio kariai, Alytaus miesto ir rajono šauliai ir savanoriai. Atvyko LGGRTC Memorialinio departamento vadovybė, daug žurnalistų. Kaip žinome, partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimos buvo ištremtos, tad dalyvavo tremtiniai.
    Dauguma iškilmių dalyvių persikėlė įvairiu transportu į Kalniškės mišką Lazdijų rajone, kur 1945 metų birželio 16 dieną vyko vienas didžiausių partizaninio karo mūšių su okupantų kariuomene, trukęs visą dieną. Kariuomenė papildė, o apsuptų partizanų gretos ir šaudmenys mažėjo, bet jie ilgai priešinosi, nes tam mūšiui ruošėsi ir buvo gerai įsitvirtinę.
    Partizanų nukautus kareivius krovė į sunkvežimius ir, kaip dabar paaiškėjo, vežė į Alytaus karių kapines. Užrašai ant paminklų liudija, kad žuvę Antrajame pasauliniame kare. Tuo pripažįstama, kad Lietuvos partizanų karas dar ilgai vyko prieš okupantų kariuomenę, jog Lietuvai Antrasis pasaulinis karas tęsėsi.
    Kalniškės mūšio vakare apie 50 kovotojų prasiveržė iš apsupties ir toliau priešinosi atėjūnams ir jų talkininkams. Mūšyje žuvo 44 partizanai, kurių kūnus išniekino Simno miestelio aikštėje, o po kelių dienų užkasė ežero pelkėje. Po Atgimimo jų palaikai perlaidoti Simno kapinėse.
    Kalniškės mūšio minėjimo iškilmėse dalyvavo Lazdijų rajono vadovai, kariškiai ir šauliai, dviratininkai. Prasmingą kalbą pasakė Atgimimo vedlys, Atkuriamojo Seimo vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Atvyko ir pasisakė keletas Seimo narių.
    Betarpiškai su šventės dalyviais bendravo ir fotografavosi kandidatė į Lietuvos prezidento postą Ingrida Šimonytė. Sveikinome ją, kaip būsimą prezidentę.
    Šventė baigėsi ilgu koncertu, kareiviška koše ir maloniu susirinkusiųjų bendravimu. Lazdijų rajono vadovai pakvietė kitais metais vėl susirinkti į šią tradicinę atminimo šventę.

     

    Jonas ARBAČIAUSKAS

     

    Pasipriešinimo gretų eilinis Adomas Lukošius

     

    Balėnų miško kautynės 1951 metų gegužę

    „Buvau bunkeryje po žeme, pas Jaugą. Kita slėptuvė buvo įtaisyta tarp sienų. Ėjo toks kaimo keliukas per mišką. Juo buvo galima nuvažiuoti į Nevarėnus. Tie miškai buvo Balėnų ar Balėnėlių, nebeprisimenu. Buvo sutarta susitikti. Ten žadėjo ateiti nevarėniškiai. Nuo Jaugos ūkio iki tos vietos gal buvo pora kilometrų. Mes su Eglute nuėjome tuo keliu. Tylu, ramu. Susitikome seni draugai, viskas gerai. Tas susitikimas vyko iš ryto pusės. Atėjo Razonas, Bernotas, Valdemaras Lukšas, dvi Norkutės ir jų brolis Norkus-Švyturys, jo pavardės nežinojau. Vienas, kuris mus išdavė, neina prie mūsų, žaltys, apsiklojo palapinsiauste ir guli. Išgirdome, kad aplink mus jau siaučia. Tas išdavikas tik strykt į kojas ir į miško gilumą. Aš jo nepažinojau, buvo nevarėniškis.
    Pradėjo tratėti, mes pradėjome trauktis kelio link, kuris eina į Nevarėnus. Atidengėme ugnį. Kažkas iš mūsų sušuko, kad nušovė Švyturį. Visi lekia priekyje, o aš paskutinis atsišaudydamas. Traukiame į mišką. Miške vėl susiduriame. Tie šaukia: „Bledės, zdavaitės!“ Aš duodu ugnies iš čekiško automato. Tuos suguldau. Bėgu pats. Tada dar pamečiau kepurę, buvo toks gražus Vytis kepurės kaktoje. Išbėgome į tokias pelkes, žiūriu, tos mergaitės nusiavusios, batai pamesti. Aš per vandenį su batais. Paleidžia ugnį į mane, aš jau nebeatsišaudau, įbėgu į tankias egleles.
    Prisiveju Lukšą, Gembutą ir vieną Norkutę. Traukiame keturiese, kiti priekyje mūsų. Išsisklaidėme. Norkutė atsiliko nuo manęs per keletą metrų. Tik išlenda kareivis ir pykšt, nušovė Norkutę. Ta tik – „ai“, ir krito iš karto. Aš atgal į mišką. Lukšas priklaupė ant kelio ir kareivį nupylė. Lukšas turėjo rusišką dešimtuką. Ten tokie grioviai, akmenų krūvos. Lukšas šoko per tas krūvas ir jį sužeidė. Jis dar išdraskė savo dešimtuko šovinių apkabas, išmėtė į visas puses. Aš įkritau į duobę po eglaite. Girdžiu viską. Pašaudė ir nutilo. Girdžiu atsivaro vežimą su arkliu paimti žuvusiųjų. Pagulėjau duobėje, žiūriu, visos automato apkabos tuščios, tik parabeliuje keli šoviniai likę. Kai viskas nurimo, grįžau pas Jaugą į bunkerį, bet baimė ten būti, mat paėmė sužeistą Bernotą. O ką aš žinau, ką jis tardomas pasakys. Tad Jaugos ganykloje tokią duobę uždengėm, apkrovėm akmenimis, ir joje prasėdėjau kelias dienas, kol sužinojau, jog Bernotas mirė stribyne mūsų neišdavęs.
    Pas kitą Jaugą parėjo ir Švyturys. Pasirodo, jog jis gyvas, tik penkiais šūviais sužeistas. Aš jį gydžiau, tepiau vaistais ir tvarsčiau. Vaistus mums perdavė iš Nevarėnų.
    Taip mes ir gyvenome. Vienas pas vieną Jaugą, kitas pas kitą Jaugą Kirkų kaime. Kada mus Gembutas išdavė, tai jis savo bunkeryje ar pats nusišovė, ar buvo nušautas. Jo pavardės nežinojau, lyg buvo dirbęs policininku Klaipėdoje.
    Kaip žuvo Eglutė, negaliu pasakyti, ji turėjo du pistoletus, ar ji pati nusišovė, ar ją nušovė. Jei ji nebūtų su kitais bėgusi, o būtu su manimi pasilikusi, gal ir šiandien dar gyva būtu buvusi. Ten jau nebežiūrėjo vienas į kitą. Gelbėjosi, kaip kas išmanė.“ (...)

     

    Albertas RUGINIS

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19-20 (1329-1330)

     

    Gimusi šiaurinių pašvaisčių žemėje
     

    Save prisimenu nuo ketvirtos atžymos žeminės durų staktoje. Gyvendama su suomių tremtiniais išmokau jų kalbą. Motina susirgo TBC, mane maitino, globojo Zigmas Urbonavičius ir Izabelė Beleckienė. Tėvas žvejojo prie Stolbų salos, tiek žiemą, tiek vasarą, be poilsio, be atokvėpio minutės. Nuo sunkaus darbo, vitaminų stokos kojose atsivėrė negyjančios žaizdos. Vaistų nebuvo, gydėsi vandeniu...
    Man tėvas dažnai kalbėjo apie Lietuvą: bičių medunešį, sodų žydėjimą, volungėlių raudas, šilų ir girių uogeles, grybų pasaulį, juk aš apie tai neturėjau jokio supratimo.
    Buvau aprėdyta skudurėliais, net nuotrauką tokią turėjau, bet pamečiau. Su jau kiek paaugusia vietiniai ruseliai nenorėjo su manimi žaisti, vadino fašiste ir mušė. Tai žaidžiau su suomių vaikais, parėjusi namo su mama net suomiškai kalbėjau. Pablogėjus tėvelio sveikatai, jam atsirado negyjančios opos, mama susirgo džiova. Man jau buvo du metukai, tik tada mus leido persikelti į Jakutską. Apgyvendino barake, kambarėlyje tilpo tik dvi lovos ir stalas bei krosnelė.
    Tėvelis dirbo staliumi uždarame miestelyje, tad išeidami į darbą jie mane užrakindavo ir palikdavo vieną. Mama mokėjo siūti, tai vėliau iš kažkur gavo siuvimo mašiną ir siuvo vietiniams rusams ir karininkų šeimoms drabužius, atsirado vokiško šilko. Tik bėda: mama jau labai sirgo, gulėdavo viena, nes mane tėvelis atiduodavo prižiūrėti svetimiems lietuviams. Kurį laiką mane prižiūrėjo Baniulių šeima. Menu, miegojom su babyte Izabele vienoje lovoje. Kitą kartą mane priglaudė Zigmo Urbonavičiaus šeima, gyvenusi prie Lenos upės. Daugiausia lietuvių glaudėsi taip vadinamame Rabočyj gorodok (darbininkų miestelis). Menu Malviną ir Joną Abromaičius, jų vaikus Antaną ir Linutę. Jonas Abromaitis Lietuvoje buvo mokytojas. Taip pat Albiną Marcinkevičienę, netoli gyvenusias Čarneckių, Skučų šeimas. Pamenu, kad Malvina Abromaitienė atbėgdavo pas mane, kai būdavau tėvų palikta ir uždaryta viena mūsų kambarėlyje, paimdavo mane už rankos, nuvesdavo į netoli mūsų barako buvusią pirtį, išprausdavo, paskui vėl parvesdavo atgal. Su šia šeima ilgai bendraudavome ir vėliau, jau sugrįžę į Lietuvą, kai aš gyvenau Vilniuje, o paskui persikėliau gyventi į Kauną. Tapusi gydytoja, stengiausi jiems pagelbėti pagal specialybę. (...)

     

    Parengė Stanislovas ABROMAVIČIUS

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19-21 (1329-1331)