„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 3 (1265) 2018 m. sausio 19 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Pražydo neužmirštuolių pieva

    Savaitgalį visoje Lietuvoje buvo minima Laisvės gynėjų diena. Diena, kai didvyriai apgynė nepriklausomos Lietuvos ateitį. Jų atminimui Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje penktadienio pavakarę pražydo „Neužmirštuolių pieva“. „Neužmirštuolė“ – tai nacionalinė penktus metus gyvuojanti iniciatyva, raginanti visus Lietuvos gyventojus Laisvės gynėjų dieną į atlapą įsisegti vieningą simbolį – neužmirštuolės žiedą.
    Prisimindami žuvusiuosius už Lietuvos Laisvę, kauniečiai susibūrė sukurti improvizuotą „Neužmirštuolių pievą“ iš neužmirštuolės žiedų, simbolizuojančių atminimą ir pagarbą tiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.
    „Ši graži akcija keletą metų gyvavo Vilniuje, o šiemet „iškeliavo“ po Lietuvą (akcija vyko Panevėžyje, Anykščiuose, Ukmergėje, Šilutėje ir kitur), tačiau didžiausia vyko Kaune, simbolinėje vietoje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kuriame stovi Laisvės paminklas, dega Amžinoji ugnis, o 1991-ųjų sausį čia buvo atsisveikinama su prie Televizijos bokšto žuvusiu Titu Masiuliu. Tie sausio įvykiai yra mūsų istorija, apie kuriuos ne tik skaitome knygose, bet daugelis ir patys mename. „Atmintis gyva, todėl ir susirinko gausus būrys neabejingų kauniečių“, – sakė akcijos „Neužmirštuolių pieva“ Kaune iniciatorė, LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė.
    Tautišką giesmę drauge su susirinkusiaisiais atliko šaulys Dovydas Jokubauskis. Prisiminimais apie tragiškus sausio įvykius pasidalijo parlamento gynėjas, Lietuvos kariuomenės viršila Ernestas Kuckailis: „Ta naktis buvo tragiška, tačiau ilgainiui, bėgant metams, supratau, jog tai buvo pergalės naktis, pareikalavusi aukų, tačiau mes nugalėjome.“
    Minėjime kalbėjęs kaunietis Paulius Lukševičius prisiminė, kaip dar būdamas paauglys budėjo prie tuometinio „Telekomo“ pastato, kokia atmosfera tvyrojo mieste.
    Nuskambėjus dainai „Laisvė“, kurią atliko solistė Andrijana Filinaitė, organizatoriai pakvietė sudėti neužmirštuolės žiedus. Orai Lietuvoje nenuspėjami, tad ir keletą metų „Neužmirštuolių pieva“ buvo organizuojama esant gausiam sniegui, tačiau šiemet teko ieškoti kitos išeities ir jas „sodinti“ akmenėlių juostoje, tačiau, kaip sakė akcijos iniciatorė R.Duobaitė-Bumbulienė, „tai labai simboliška, nes mūsų kelias į Laisvę nebuvo žiedlapiais klotas – jis buvo akmenuotas ir sunkus, tačiau svarbiausia, jog tikslą pasiekėme ir galime gyventi laisvoje šalyje“.
    Parodykime, kad vertiname Laisvės kovotojų auką, esame dėkingi ir laimingi, kad šiandien galime džiaugtis gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje. Įsisekime neužmirštuolę kasmet, minint Laisvės gynėjų dieną. Kartais pasigirsta kalbų, kad šiuo simboliu bandoma išstumti trispalvę, Vytį ar Gediminaičių stulpus. Tačiau, kaip sakė akcijos iniciatorė, tai netiesa, tie simboliai yra daug platesnės reikšmės ir svarbos, o neužmirštuolė yra skirta paminėti būtent Sausio 13-osios aukas, ir šie simboliai puikiai dera tarpusavyje. „Gyvename laisvoje šalyje, tad kiekvienas turime teisę atlape segėti tokius simbolius, kokius norime, jei jie nėra draudžiami įstatymais. Aš taip pat Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kitomis švenčių ar atmintinomis dienomis segiu trispalvę. Sausio 13-ąjai man gražus simbolis neužmirštuolė. Manau, kad simbolis puikiai parinktas ir pagal reikšmę floristikoje (ištikimybės ir ilgesio gėlė), ir pagal semantiką (neužmiršk!). Nešiokime kiekvienas tai, ką norime, svarbu didžiuokimės ir gerbkime atminimą“, – sakė R.Duobaitė-Bumbulienė.

    „Tremtinio“ inf.

     

    Kai šaltą žiemos naktį nesimiegojo...

    1990 metų kovo 11 dieną buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau Sovietų sąjungos agresoriai nenorėjo su tuo susitaikyti. 1991 metų sausio 13 dieną sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14 bokštą gynusių, sužeista daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Tą naktį tūkstančiai Lietuvos žmonių Vilniuje, Kaune, Sitkūnuose, Juragiuose drąsiai stojo ginti televizijos ir radijo pastatus – nes tai buvo ryšys su laisvu pasauliu.
    Kai „Alfa“ desantininkai Vilniuje užėmė Televizijos bokštą ir nutildė diktorę Eglę Bučelytę, abejingų neliko. Aš su savo vyru Antanu skubiai apsirengėme, sėdome į savo „Žigulius“, prie mūsų prisijungė kaimynai Vytautas ir Alina. Pasitarę, nusprendėme važiuoti prie Sitkūnų televizijos ir radijo stoties – ginti Lietuvos laisvę.
    Tai buvo baisi naktis. Nors šalo, šalta nebuvo, nebuvo ir baimės, nes tūkstantinę gynėjų minią jungė bendras tikslas – meilė Tėvynei Lietuvai, visus jungė mintis – apginti iškovotą laisvę. Net kai pranešė, kad atvažiuoja tankai, mes susiėmę už rankų, apsupome bokštą ir stovėjome laukdami, kas bus. Tačiau į Sitkūnus tankai neatvažiavo. Todėl likome sveiki ir kitą dieną grįžome į Kauną. Niekada nepamiršiu to vienybės jausmo, kuris vienijo mus, Sitkūnų televizijos ir radijo stoties gynėjus. Susirinko daug jaunų ir pagyvenusių žmonių, degė laužai, skambėjo dainos. Nepamiršiu vyriškio, stovėjusio visą naktį su mūsų trispalve, Lietuvos valstybės vėliava. Kadangi nebuvo mobiliųjų telefonų, ryšys su kituose svarbiuose objektuose vykstančiais įvykiais buvo palaikomas per radijo imtuvėlius. Apie įvykius Vilniuje taip pat žinojome. Buvo pranešta, kad ten liejasi gynėjų kraujas, – tankai traiško žmones, šaudo...
    Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena. LPKTS Kauno filialo nariai ir miesto bendruomenė, kaip ir kiekvienais metais, susirinkome Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo kapelionas kunigas Tomas Karklys. Po šv. Mišių Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų meno kolektyvų koncertas „Vardan Lietuvos“ nepaliko nė vieno abejingo.
    Po koncerto nuėjome į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, kur padėjome gėlių prie Laisvės paminklo ir Nežinomo kareivio kapo.
    Po to visi, laisvę mylintys žmonės, susirinko LPKTS salėje. Po minėjimo, kurį pravedė LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, choras „Ilgesys“, vadovaujamas ilgametės vadovės Bronės Paulavičienės ir perspektyvaus jauno dirigento Mindaugo Šikšniaus, džiugino patriotinėmis, tremtinių dainomis. Sustoję ir susikibę rankomis giedojome „Lietuva brangi“ ir valstybės himną.
    Po koncerto vaišinomės arbata, sausainiais, žiūrėjome filmus „Lūžis prie Baltijos“, „Baltijos keliu į Nepriklausomybę“.
    Niekada neturime užmiršti to, ką teko patirti, turime budėti. Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis teigia, kad turime būti pasirengę gintis nuo tiesioginio ir netiesioginio puolimo, kuris vyksta ir dabar, kiekvieną dieną, nors nuo tiesioginio puolimo praėjo 27 metai. Agresoriaus tikslas – kad bent dalį melo priimdami, nusiviltume sava Laisva ir Nepriklausoma Lietuva, kad suabejotume pačiu pasipriešinimu.
    Mums tenka didelė garbė ir atsakomybė ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

    Jūratė ANTULEVIČIENĖ,
    LPKTS Kauno filialo pirmininko pavaduotoja

     

    Laisvės gynėjų dienos minėjimas Klaipėdoje

    Dvidešimt septintą kartą stovėjome prie 1991-ųjų sausio 13-osios aukų nuotraukų stendo, apjuosto žaliu vainiku, papuoštu trispalve juosta, prie krūtinių segėdami neužmirštuolių žiedelius, tapusius Laisvės gynėjų dienos simboliu. Degėme žvakutes, minėjome žuvusiųjų atminimą, žavėjomės jų drąsa ir pasiaukojimu už Tėvynės laisvę. Jeigu ne jų auka, gal atkurtos Lietuvos 100-metį būtume šventę tik nedaugelis ir tyliai už užrakintų durų.

    Minėjimą, skirtą Laisvės gynėjų dienai, prie Klaipėdos PKT sąjungos buveinės pradėjome dainuodami Maironio „ Lietuva brangi“ kartu su choru „Atminties gaida“. Klaipėdos PKT sąjungos pirmininkas Vytautas Mickus, paraginęs susirinkusius pagerbti žuvusiuosius tylos minute, lėtai ir iškilmingai skaitė jų pavardes. Savo pranešime jis kalbėjo: ,,Sausio pirmąją minėjome Vėliavos dieną. Neatsiejami dalykai – Trispalvė ir Sausio 13-oji. Ilgus metus ėjome į tai, kad galėtume nekliudomi ją iškelti, kol radome tam tinkamą laiką ir išdrįsome ne tik ištarti žodį Laisvė, bet ir pasipriešinti okupantui. Atgimė viltis tapti laisviems savame krašte. To paskatinti Lietuvos žmonės buvo pasiryžę bet kuriai aukai kovoje su okupantu. Daugelis net negalvojo, kur to pasiryžimo riba – buvo pasiryžta eiti iki galo. Deja, keturiolikai mūsų tautiečių, jaunų žmonių teko tai patirti...“
    Minėjime kalbėjęs Klaipėdos miesto tarybos narys, TS-LKD Klaipėdos sueigos pirmininkas Arūnas Barbšys pabrėžė, kad džiaugdamiesi laisve ir visais jos teikiamais privalumais ir galimybėmis, niekada neturime pamiršti anų dienų didvyrių, kurie savo gyvybės kaina apgynė mus nuo nuožmaus okupanto.
    Pirmosios Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, aktorius ir šio renginio vedėjas Rimantas Pelakauskas skaitė eiles, choras „Atminties gaida“ (vadovas Vytautas Saikauskas) dainavo patriotines, pilnas  meilės Tėvynei dainas. Minėjimą baigėme visi giedodami giesmę „Marija, Marija“.
    Nuo būstinės patraukėme prie Klaipėdos miesto savivaldybės pasišildyti prie atminimo laužo, išgerti karštos čiobrelių arbatos, pasigrožėti senojo pašto bokštu ir laikrodžių muziejaus siena nušviesta Lietuvos vėliavos spalvomis.
    Minėjimas prie Klaipėdos miesto savivaldybės prasidėjo kariliono garsais. Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai deklamavo eiles. Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, kalbėdamas mitinge, pabrėžė, kad anomis dienomis susivienijusi tauta nepabijojo trasuojančių kulkų, apsvaigusių desantininkų ir okupanto tankų – nugalėjo ir apgynė savo Laisvę. Paragino nepamiršti ir branginti tai, už ką paaukojo gyvybę Laisvės gynėjai.
    Skirstėmės dvasiškai praturtėję, geresni, ramesni, tartum po sekmadieninių šv. Mišių. Norisi tikėti, kad mūsų vaikaičiai, neturėdami vergo pančių, sugebės apginti visų Lietuvos Laisvės gynėjų šventą atminimą, neleis niekam iškraipyti istorinės atminties ir bus atsparesni priešo propagandai.

    Irena BERNATONIENĖ

     

    Įvertinimas už ieškojimų ir atradimų kelią

    Kauno Istorinė Prezidentūra iškilmingai sutiko susirinkusiuosius į Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigtos Stasio Lozoraičio premijos įteikimo iškilmes. S. Lozoraičio žurnalistinė premija įsteigta 1998 metais. Ji skiriama už žurnalistinę veiklą, aktualiausius ir ryškiausius spaudoje, radijuje, televizijoje ar internetinėje žiniasklaidoje paskelbtus žurnalistų kūrinius, vertingą ilgametę žurnalistinę veiklą. Šiemet ji įteikta prof. Liudui Mažyliui. Nuoširdžiai, prisimindamas pirmuosius žingsnius spaudoje, apie save papasakojo laureatas.

    Liudas Mažylis, kaip ir dera tikram kolekcininkui, išsaugojo S. Lozoraičio pasirašytą Įgaliojimą, liudijantį apie paskyrimą būti stebėtoju Stasio Lozoraičio, kandidatavusio į LR prezidentus, rinkiminę kampaniją. Ir kiti dokumentai aplanke – laikraščių, dokumentų kopijos, liudijo apie svarbias žinias, skelbtas laikraščiuose. S. Lozoraitis aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo bei įtvirtinimo pastangose. Apie tai liudija jo susirašinėjimai su Lietuvos Sąjūdžio ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovybe, taip pat nurodymai Lietuvos diplomatinės tarnybos pareigūnams, diplomatiniai laiškai bei vieši pasisakymai tiek iki nepriklausomybės atkūrimo, tiek ir siekiant jos įtvirtinimo.
    Pirmieji Liudo Mažylio darbinės karjeros žingsniai prasidėjo 1977 metais, kai baigęs Vilniaus universitetą ir įgijęs chemiko specialybę, trejus metus dirbo Kardiologijos institute, kur paskelbė 15 straipsnių recenzuojamuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose. Nuo 1997 metų dėsto Vytauto Didžiojo universitete, paskelbęs daugiau kaip 20 straipsnių.
    Žurnalistinę veiklą spaudos baruose žymi 1990–1993 metai, kai dirbo dienraščio „Kauno laikas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, o 1993–1998 metais – Kauno miesto savivaldybės atstovu spaudai, spaudos centro vadovu. Jo straipsniai publikuoti laikraščiuose „Kauno aidas“, „Lietuvos aidas“, „Tėvynės sargas“, „Apžvalga“, „Savivaldybių žinios“, „Veidas“. L. Mažylis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Kaip akredituotas žurnalistas, dalyvavo Kovo 11-osios Akto pasirašymo dieną Vilniuje. 1990–1995 metais buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
    Politikos ir visuomenės veikėjas, mokslininkas, kolekcininkas Liudas Mažylis yra kilęs iš žinomos tarpukario Kauno inteligentų šeimos. Kilmės šaknys veda giliau į mūsų tautinius klodus. Jo prosenelis iš motinos pusės Jonas Bliūdžius buvo knygnešys, senelis iš tėvo pusės – garsus tarpukario Lietuvos akušerijos sistemos kūrėjas Pranas Mažylis, kurio vardu pavadinti gimdymo namai Kaune.
    Liudas Mažylis baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą, įgijo ir muzikinį išsilavinimą.
    Kita aistra, kaip pasakojo premijos nominantas – kolekcionavimas. Sukaupti eksponatai – laiškai, pašto ženklai, atvirukai, vokai su antspaudais – ne vien mėgiamas užsiėmimas. Tai studijuoti, pažinti, domėtis skatinantis darbas. Savo surinktas kolekcijas pirmosiose parodose L. Mažylis eksponavo Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Būdamas aktyvus Kauno kolekcininkų klubo narys, organizavo nacionalinę filatelijos parodą „Kaunas–2015“. Paroda gana visapusiškai atspindėjo Lietuvos pašto istoriją iki pirmųjų lietuviškų pašto ženklų išleidimo, Lietuvos pašto veiklą, Klaipėdos krašto ir vadinamosios Vidurio Lietuvos pašto istoriją, pašto veiklą okupacijų metais, pasakojo apie valstybės istoriją, kultūros raidą. Kita prof. L. Mažylio filatelijos ir filokartijos paroda „Lietuva ir lietuviai: Pirmojo pasaulinio karo metų privati korespondencija. 1914–1918“.
    Šiandien L. Mažylis yra LRT dokumentinių apybraižų ciklo „Šiandien prieš 100 metų“ vedėjas, tęsiantis žurnalistinį darbą.
    Garbingą premiją ,,Kelyje į Vilties prezidento Lietuvą“ įteikė Stasio Lozoraičio premijos mecenatas – LR Seimo narys Kazys Starkevičius. Laureatą sveikino pirmoji S. Lozoraičio premijos laureatė Nijolė Baužytė, VDU prodekanė, S. Lozoraičio senjorų akademija, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis, XXVII knygos mėgėjų draugija, kolegos, draugai, Sąjūdžio laikų bendražygiai. Literatūrinę kompoziciją iškilmių dalyviams padovanojo aktorė Olita Dautartaitė.
    Liudas Mažylis, Vokietijos diplomatiniame archyve suradęs ilgai nežinioje glūdėjusį Vasario 16-osios Aktą, džiaugiasi, kad, švenčiant Lietuvos šimtąjį gimtadienį, Akto originalą Vilniuje, Signatarų namuose, galės pamatyti ir mūsų žmonės, kad gal ir kauniečiams bus proga išvysti šį istorinį dokumentą savo mieste.
    Ieškojimų ir atradimų kelias nesibaigia. Prof. Liudas Mažylis, dalyvaudamas susitikimuose, pasakodamas apie nepriklausomybės ištakas, verčia Lietuvos istorijos puslapius, primena tolesnį Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą, pripažinimą ir būtinybę saugoti atmintį.

    Dalia POŠKIENĖ
    Raimundo Kaminsko nuotraukos

     

    Bebaimis kovotojas Kazimieras Pyplys

    Sausio 21 dieną sukanka 95 metai, kai gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio karžygys, dimisijos kapitonas, Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordino kavalierius, vienas žymiausių Pietų Lietuvos partizanų Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis, Gintautas.
    K. Pyplys gimė 1923 metų sausio 21 dieną Prienų rajono Pakuonio valsčiaus Klebiškio kaime. Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. Besimokant gimnazijoje, jam teko patirti okupacijos pasekmes, matyti pavergtos Lietuvos žmonių kančias ir prievartą, todėl 1941 metų birželio 23 dieną, prasidėjus sukilimui prieš sovietinius okupantus, nedvejodamas įsijungė į sukilėlių gretas.
    Baigęs gimnaziją, įstojo mokytis į Kauno aukštesniąją politechnikos mokyklą, vėliau – į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Baigti universitetą nebuvo lemta, nes po metų į Lietuvą antrą kartą įsiveržė sovietinė kariauna. Už dalyvavimą 1941 metų birželio 23–29 dienų sukilime prieš sovietus jam grėsė suėmimas. 1944 metų rudenį Kazimieras Pyplys atsisveikino su artimaisiais ir išėjo į mišką partizanauti.
    Partizaninėje veikloje ir kovose su priešu jis išgarsėjo kaip bebaimis kovotojas, dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų ir aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, greitos reakcijos, sumanumo ir šaltakraujiškumo, jas įveikdavo ir padėdavo kitiems partizanams.
    Kai 1945 metų vasarą Skardupių kaime esančiame Tauro apygardos partizanų štabe pasirodė aukštas (Kazimieras buvo labai aukšto ūgio, garsėjo kaip geras sportininkas: treniravosi boksą, buvo Rytų kovos menų žinovas, taiklus šaulys, be to, sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius, puikiai valdė įvairius ginklus) šviesiaplaukis, mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis!“ Šiam apygardos štabo viršininko nustebimo šūksniui „Mažytis“ ir buvo lemta atsirasti Kazimiero Pyplio slapyvardžiui.
    Pradėjęs savo kovos kelią nuo eilinio partizano, už savo pasižymėjimą kautynėse gana greitai buvo pakviestas į apygardos štabą specialiuoju pareigūnu, o 1946 metų balandį buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės štabo adjutantu, rugsėjo 10 dienos – Žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 metų vasarį buvo perkeltas į Vytauto rinktinės štabą, o balandį paskirtas Maironio kuopos, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, vadu. Kartu ėjo ir apygardos vado adjutanto pareigas. 1947 metų gruodžio 15 dieną Kazimieras Pyplys, slapyvardžiu Audronis, kaip BDPS (Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis) Prezidiumo įgaliotinis kartu su Juozu Lukša-Skrajūnu (kiti slapyvardžiai –Skirmantas, Daumantas) buvo pasiųstas į Vakarus atkurti ryšius tarp BDPS ir VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas) bei VLAK (Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas). Jo įgaliojime buvo rašoma: „Pažymima, kad laisvės kovotojas „Audronis“ yra įgaliotas BDPS Prezidiumo vardu atlikti uždavinius“.
    1948 metų pradžioje Kazimieras Pyplys ir Juozas Lukša, pasinaudoję suklastotais dokumentais, laivu atplaukė į Švediją. K.Pyplys liko Stokholme, o J.Lukša vėliau nukeliavo į Vakarų Vokietiją ir Prancūziją. Per prelatą Feliksą Kapočių (kanauninkas mirė 1971 metų liepos 12 dieną, Čikagoje) perdavė popiežiui Pijui XII adresuotą Lietuvos katalikų laišką, kuriame buvo pavergtos lietuvių tautos kreipimasis į pasaulio tikinčiuosius, paprašyta paramos ir užtarimo. Nors į laišką popiežius tiesiogiai neatsakė, tačiau jį paskelbė svarbiausios Vakarų radijo stotys ir spauda. Be šio laiško Lietuvos partizanai taip pat į Vakarus pervežė BDPS Prezidiumo kreipimąsi-memorandumą į keturių didžiausių Vakarų valstybių ministrus pirmininkus, bolševikų ištremtų žmonių sąrašus ir kitus svarbius dokumentus apie padėtį okupuotoje Lietuvoje.
    Dar prieš išvykstant J.Lukšai į Vokietiją, abiem Lietuvos kovotojams teko atsidurti lietuviškos emigracijos politinių rietenų sūkuryje. Nors jie ir atvežė Jono Deksnio-Prapuolenio, Hektoro, kaip krašto rezistencijos atstovo, įgaliojimų patvirtinimą, tačiau tiek ir Lietuvoje, tiek ir lietuvių emigrantų pasitikėjimas Jonu Deksniu buvo susvyravęs. Tai paaiškinti galima tuo, kad BDPS įgaliotiniams J.Lukšai ir K.Pypliui buvo pavesta susitikti ne tik su J.Deksniu bei jo aplinkos tautiečiais, bet ir su BDPS užsienio agentūros nariais, taip pat užsienio valstybių žvalgybų atstovais bei VLIK vadovybe. Sunkiausiai buvo įgyvendinti užduotį: „Radus VLIK veiklą, nesuderintą su Užsienio delegatūros ir BDPS prezidiumo nario Prapuolenio veikla, stengtis suderinti ir nustatyti santykius bei kompetencijos ribas, kalbant kovojančios lietuvių tautos vardu“.
    J.Lukšai išvykus į Vokietiją, K.Pyplys liko Švedijoje ir ten ruošėsi rezistencinei veiklai Lietuvoje (mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti su siųstuvu, maskavimo įgūdžių ir kita), per radiją kreipėsi į Lietuvos laisvės kovotojus ir gyventojus. Būdamas Švedijoje K.Pyplys suprato, kad Vakarai neketina padėti kovojančiai Lietuvai, o emigravę lietuviai tarpusavyje nesutaria. 1949 metų gegužės 1 dieną švedų žvalgybiniu kateriu jis grįžo į Lietuvą tęsti kovą su okupantais. Pagrįstai nepasitikėdamas juos pasitikusia partizanų grupe (ten buvo ir MGB agentų), atsiskyrė nuo jos ir sėkmingai pasiekė Pietų Lietuvą. Informavo LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdis) vadovybę apie atliktą užduotį ir esamą tarptautinę padėtį. Buvo paskirtas eiti LLKS įgaliotinio užsieniui pareigas Vyriausioje vadovybėje ir suteiktas partizanų leitenanto laipsnis.
    1949 metų rugsėjo 23 dieną MGB agentas V.Butkus jį susekė ir atvedė enkavedistų būrį prie Kalesnykų miške (Alytaus apskritis, Daugų valsčius) esančio Dainavos apygardos štabo bunkerio, kuriame Kazimieras buvo su poetu partizanu Juozu Makarevičiumi-Žilvičiu. Į pasiūlymą pasiduoti, partizanai atidengė ugnį. Užėmę patogią gynybinę poziciją, jie nušovė aštuoniolika enkavedistų, tačiau jėgos buvo nelygios. Matydami, kad toliau enkavedistų puolimo neatlaikys, K.Pyplys susisprogdino granata, o J.Makarevičius nusišovė. Abu partizanų kūnus enkavedistai išsivežė į Kauną, o K.Pyplio kūną apipylė sieros rūgštimi Kauno MGB kieme. Kur palaidoti bebaimio partizano palaikai, nežinoma iki šiol.
    Po jo žūties 1950 metų gruodžio 31 dieną LLKS vadovybė K. Pypliui suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą ir apdovanojo pirmojo laipsnio (su kardais) Laisvės kovos kryžiumi. 1997 metų lapkričio 20 dieną Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronius Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 1998 metų kovo 10 dieną prie Prienų krašto muziejaus buvo pastatytas ir pašventintas paminklas Kazimierui Pypliui ir visiems Lietuvos laisvės kovotojams.

    Parengė Stasys IGNATAVIČIUS