„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Nr. 34 (1344) 2019 m. rugsėjo 13 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Baltijos kelio sostinių tiltais

    Neeiliniai šie metai Lietuvai. Dešimtmečiais skaičiuojamos sukaktys, kai išlaisvėjusi Lietuva mena kovas už laisvę ir nepriklausomybę. Šie metai – ne tik laisvės kovotojų metai, kitos žymios mūsų šviesuolių sukaktys, bet ir Baltijos kelio 30-metis, atvėręs kelius, sutelkęs Baltijos šalių žmones žūtbūtinei išsilaisvinimo bangai. Netradiciškai ši sukaktis paminėta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje. Salėje ir LPKTS Kauno filiale eksponuojama paroda „Baltijos kelio sostinių tiltai“. Ją organizuoti padėjo Šarūnas Kebeikis iš savo tėvo, XXVII knygos mėgėjų draugijos garbės nario Henriko Kebeikio kolekcijos.
    Tais tiltais, jungiančiais miestus, šalis, kertančiais Nerį ir Nemuną, Dauguvą, Estijos upes, driekėsi gyva grandinė žmonių. Užfiksuotos istorinės akimirkos bylojo visam pasauliui, visiems toli nuo Tėvynės gyvenantiems lietuviams.
    Pristatant parodą, pagerbti buvusieji ir amžiams išėjusieji, pasveikinti Baltijos kelio dalyviai. Į atminimo valandą susirinkusiems savo ir ne tik kūrinius skyrė dainuojamosios poezijos atlikėja Jūratė Dailydėnienė.

    Gyvais prisiminimais apie istorinę rugsėjo 23-iąją dalijosi Julija Iskevičienė, LPKTS Kauno filialo pirmininkas Vladas Sungaila, Tatjana Kebeikienė, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai.
    Sulaukėme ir garbių svečių. Kolekcininkas, besidomintis Kauno istorija, pažinojęs parodos autorių H. Kebeikį, pasidalijo mintimis apie ryšius su Lietuva, su istorinės atminties puoselėtojais ir puoselėtojomis. Pono Kempe Leenstra iš Olandijos pasisakymą vertė žymus filatelijos rinkėjas, daugybės parodų autorius Leonas Veržbolauskas. Susirinkusiuosius ypač nustebino ir sužavėjo Stanislovas Gasiūnas, atvykęs į renginį iš Sankt Peterburgo. Gimęs Panevėžyje, po karo su šeima buvo priversti palikti Lietuvą. Su tėvais gyveno Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, prie Ochotsko jūros, Nagajevo įlankos, Magadano mieste. Ten baigė geologijos mokslus. Šiuo metu gyvena Sankt Peterburge. Yra XXVII knygos mėgėjų draugijos narys. Jo dėka palaikomi glaudūs ryšiai su knygiais, bibliofilais. 
    Stanislovas Gasiūnas yra sukaupęs apie 4 000 knygų, iš jų 1 200 ekslibrisų tema, apie 21 tūkstantį įvairių šalių dailininkų ekslibrisų. Dar kolekcionuoja akmenis ir su jais susijusią literatūrą. Kasmet atvykstantis į Kauną svečias prisiminė susitikimus su parodos „Baltijos kelio sostinių tiltai“ autoriumi, prisiminė ir prieš 30 metų vykusios taikos akciją ir jos atgarsius Rusijoje. Visų nuostabai, S.Gasiūnas ne tik papasakojo apie knygas, kurias atvežė į Kauną ir padovanojo Alvydui Surbliui iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senų ir retų spaudinių skyriaus, kur saugojami didžiuliai literatūros lobiai. S. Gasiūnas, versdamas atvežtus leidinius, pasakojo apie tragiškus žmonių likimus. Tame mokslo ir kultūros lopšyje, kur baigė studijas, dirbo ir nepriklausomybės grūdus brandino 11 iš 20-ies Vasario 16-osios Akto signatarų, kur gyveno šviesuolių iš Lietuvos, atvilnijo ir baisios negandos – sovietinė-bolševikinė sąjunga, Stalino režimas, Antrasis pasaulinis karas. Neišvengė baisios lemties ir Rusijos žmonės. Ypač daug nuo įvairių represijų nukentėjo inteligentija: rašytojai, menininkai. Apie rašytojus, vardydamas jų pavardes ir darbus, pasakojo S.Gasiūnas. Ir LPKTS knygynėlyje turime knygą „Mano draugas Lapinskas“, kur autorius pasakoja apie Tolimojo Rytų Sibiro Irkutsko srities Šelechovo rajono Šamankos gyvenvietę, į kurią 20 amžiaus penktajame dešimtmetyje buvo atitremta keli šimtai lietuvių, ir jau šimtmečiui artėjant prie pabaigos, likimas suvedė buvusį Norilsko lagerio tremtinį lietuvį Vincą Lapinską ir rusų rašytoją Vladislavą Ogarkovą.
    Lietuvoje turbūt retas žino, kad spalio 30-ąją Rusijoje kasmet minima Politinių represijų aukų atminimo diena. Dar 1974 metų spalio 30 dieną Sovietų sąjungoje paskelbta Politinių kalinių diena. Tačiau tai padarė ne valstybė, o Mordovijos ir Permės politiniai kaliniai. 1991 metų spalio 18 dieną Rusijos Federacijos Aukščiausiosios tarybos sprendimu Politinių kalinių diena įrašyta į valstybinį kalendorių, kaip Politinių represijų aukų atminimo. Ji svarbi mums visiems. Remiantis skirtingais vertinimais, Rusijoje teigiama, kad nuo Stalino bei komunistinio režimo nusikaltimų buvusioje Sovietų sąjungos teritorijoje nukentėjo apie 66 milijonai žmonių. Tai žuvusieji, įkalintieji ir represuotieji. Visi jie savo mintimis, darbais siekė demokratinės ir laisvos šalies, teisių į mokslą, švietimą.
    Renginio dalyviai ilgai vartė knygas, domėjosi S.Gasiūno keliais ir tiltais, atvedusiais iki Kauno. Prisimintas garsus advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas, tragiško likimo Viktoras Cimkauskas, kalbėta apie gyvojon atmintin sudėtus ženklus knygose, užfiksuotus vaizdus nuotraukose ir atvirukuose.
    Renginio organizatoriai – LPKTS Kauno filialas ir XXVII knygos mėgėjų draugija – kviečia iki rugsėjo 20 dienos aplankyti parodą, susipažinti su naujomis knygomis knygynėlyje.

    Parengė Dalia POŠKIENĖ
    Vlado Sungailos nuotraukoje - renginio svečiai

     

    LPKTS valdybos posėdis

     

    Rugsėjo 7 dieną Klaipėdoje vyko LPKTS valdybos posėdis. Dalyvavo 11 iš 20 valdybos narių. LPKTS pirmininkas apžvelgė svarbiausius LPKTS veiklos darbus: įvyko puikus sąskrydis „Su Lietuva širdy“, jau ruošiamasi artėjančiai dainų šventei „Leiskit į Tėvynę“. Pasidalino mintimis apie patriotinių organizacijų visuomeninės tarybos veiklą: pasirašė protesto raštą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros lentos nukabinimo, siūlo inicijuoti klausimą dėl LRT patriotinių laidų atsiradimo, kreiptis į LR Seimą dėl I. Rozovos veiksmų. Numatomi pakeitimai LPKTS būstinės pastate, yra norinčių nuomotis palėpę.
    Valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad patvirtinta vieta Alytuje Dainavos apygardos partizanams paminklui statyti, apgailestavo dėl netvarkomų Kauno senųjų kapinių teritorijos prie paminklo Partizanų Motinoms ir Partizanų alėjos, tuo klausimu jau ne kartą teko skambinti Kauno savivaldybės vicemerui. Po pokalbių situacija pagerėja, tačiau tenka ir patiems tvarkyti miesto centre esančių objektų aplinką.
    Keltas klausimas dėl „Tremtinio“ kokybės ir periodiškumo, tačiau nuspręsta jį perkelti į artimiausią valdybos posėdį, kad galėtų dalyvauti ir redakcijos atstovai.
    Svarstytas klausimas dėl LPKTS išlaidų mažinimo, priimti sprendimai.
    Kiti valdybos ir tarybos posėdžiai numatyti spalio 12 dieną.

     

    LPKTS valdybos inf.

     

    Išlikti Žmogumi

     

    Šį rašinį skiriu brangiausiam savo Žmogui – tėčiui Motiejui Karkliui. Tai jo dėka pavyko išlikti žmogumi, įveikti visas gyvenimo kelyje pasitaikiusias kliūtis, nepalūžti. O sunkumų būta begalės... Dėl vienokių aš pats kaltas buvau, dėl kitų, kad ir koks savikritiškas bebūčiau, negaliu prisiimti jokios kaltės. Juk šešerių metų sulaukęs negalėjau būti labai pavojingas Lietuvai, kad reikėtų mane tremti septyneriems metams už šešių tūkstančių kilometrų į Rytus.

    Mano tėtis buvo labai taikaus charakterio, su visais puikiai sutarė, buvo geras diplomatas, turėjo humoro gyslelę. Kažkada jis buvo gerbiamas ūkininkas, niekada neskriaudęs savo samdinių ir džiaugęsis, kad pas jį mielai eidavo tarnauti, buvo išrinktas į Joniškio pieninės valdybos narius, priklausė jaunimo organizacijai „Pavasaris“, Joniškio bažnyčios buvo paskirtas maršalka. Man įstrigo jo mintis, kad šeima, kurioje buvo kunigas (tėčio dėdė Juozas Gabrys buvo klebonas), tais laikais buvo laikoma garbinga. Kitas tėčio dėdė Aleksandras Karklius buvo kino teatro „Glorija“ (dabartinis Lėlių teatras Laisvės alėjoje, Kaune) savininkas.
    1945 metais tėčiui, kad nepaimtų į sovietų armiją, teko slapstytis pas Juočus Metylių kaimo vienkiemyje. Mama viena rūpinosi sausio mėnesį gimusiu manimi. Su skaudama širdimi ji prisimena, kai palikdavo mane rėkiantį palaukėje ir ravėdavo daržus. Vienai su mažu vaikeliu atlaikyti visą namų ruošos ir ūkio darbų naštą buvo be galo sunku. Pamenu, mama yra sakiusi, kad kartą sutemus tėtis sutartais ženklais pakvietė ją prie eglaičių, kurios dviem eilėmis juosė mūsų vienkiemį, ir paprašė parodyti Kaziuką, tai yra mane.

     

    Svetimi

    Per karą mūsų sodybos šiauriniame prūde stovėjo vienas sovietų tankas, o pietiniame, kiek atokiau – kitas. Jei būtų priartėjusi fronto linija, iš mūsų sodybos būtų nieko nelikę. Sodo gale po plačiašake obelim buvo įrengtas bunkeris bombardavimo atvejui. Namo seklyčioje buvo įsikūrę rusų karininkai. Patalpos jiems patiko, nes ant vienos sienos buvo didelis tapytas paveikslas, durys dažytos medžio imitacijos dažais, grindys – šviesiai rudos. Karininkų replika buvo tokia: „Čia ir pats rusų caras galėtų gyventi“. Su tėčiu karininkai rado bendrą kalbą ir buvo labai patenkinti mainais: konservus jie mielai atiduodavo už kaimiškus gardėsius – lašinius, dešras, naminę duoną.
    Praūžus karo audroms, į mūsų namo seklyčią buvo įkeltas naujas gyventojas su šeima ir jam paskirta pusė klėties bei tvarto ir apsėti javais laukai. Kaip bebūtų keista, bet jis net nesugebėjo nusiimti javų derliaus. Teko jam ieškotis „lengvesnės duonos“. Čia reikėtų prisiminti vieną nerašytą gyvenimo taisyklę: „Duok žmogui žuvį, jis bus sotus vieną dieną, duok žmogui meškerę – jis bus sotus visą laiką“.
    Į puikiai įrengtą mūsų namo dalį buvo įkeltas kitas gyventojas – Jonas Norušaitis su šeima. Jam sekėsi sąlyginai geriau, iki visai supuvo seklyčios apatiniai rąstai, vėjai ėmė švilpauti per nedažomus ir per laiką sudūlėjusius langų rėmus, nušiuro iš lauko apkaltos medinės lentelės, išrūdijo lietvamzdžiai. Namo tvarkymo darbai jam atrodė neįveikiami. Gal čia turėjo įtakos ir jo žmona, kuri buvo aktyvi apkalbėti, išgerti, parūkyti. Juk tais laikais panašaus elgesio kaimiečių moterėlių buvo vienetai. Nelaimingai pasibaigė jai kasdieninės išgertuvės Joniškyje. Grįždama namo turėjo kirsti siauruko geležinkelio bėgius, bet šį nelemtą kartą kažkokiu būdu nepavyko sėkmingai persiropšti per siauruką. Atvažiavęs traukinukas, matyt, nepastebėjo gulinčios ant bėgių moters ir ją mirtinai sužalojo.

     

    „Kelialapis“ į Sibirą

    Iki 1950 metų Joniškio vykdomojo komiteto pirmininkas (berods Variakojis – šią pavardę tėtis tardavo su didžiausia pagarba) yra patikinęs: „Motiejau, kol aš būsiu pirmininku, tu į Sibirą nevažiuosi“. Ir iš tiesų, vos Variakojį pakeitė kitas, prasidėjo „kelialapio“ į Sibirą rengimo procedūra: tai tėtis sunkiai sužeistam rusų kareiviui pataręs pasiduoti, tai grūdus perkaitinęs sandėliuose (mat dirbo kolūkio brigadininku), tai dar kažkas. Mama tuomet laukėsi trečio vaiko, o tėčiui teko iki išnaktų būti Joniškyje, tardomam saugumiečių.
    Viskas baigėsi tuo, kuo baigdavosi tūkstančiams lietuvių – 1951 metų spalio 2-osios parytį mūsų namą apsupo ginkluoti kareiviai ir, mamai su uždegtais šakaliais šildant pieną metukų laiko mūsų broliukui pamaitinti, čaižus beldimas į langą privertė krūptelėti visus. Susiruošimui buvo skirtos kelios valandos. Mamai pradėjus raudoti ir maldauti pasigailėjimo, motyvuojant tuo, kad mažiukas yra labai silpnos sveikatos ir gali neatlaikyti tolimos kelionės, tėtis ją sudrausmino: „Nesižemink, jie širdies neturi, be to, jie ir neverti tavo ašarų“. Visa manta sutilpo į nedidelio pokarinio sunkvežimio kėbulą, kuriame įsitaisėme ir mes, trys broliai su tėveliais. Kaimynai su ašaromis akyse palydėjo mus žvilgsniu, o kažkuris geradaris sugebėjo sulankstyti ir į jau pajudėjusį sunkvežimį įmesti vaikišką vežimėlį.
    Joniškio geležinkelio stotis tą dieną priminė sumaištį: kažkas kažko ieškojo; kareiviai nesuprantamai rūsčiais veidais kažką komandavo, stumdė; verkė ir išvežami, ir atsisveikinti atėję artimieji; įsodintiesiems per vagono langus buvo perduodami būtiniausi rakandai. Mums tėčio sesuo Liucija, atėjusi atsisveikinti, įmetė džiovintų slyvų.

     

    Naujieji „namai“

    Kai žmogus turi pasirinkimo laisvę, tai svarstai, svarstai ir vis vien apsirinki, o čia paprasta – atvežė prie gyvenamojo namo Nalobino centre (kaimas gal su kokia 60 namų), nors tik žiemos pradžia, bet tvoros jau sukūrentos (vietiniai taip darydavo), tvarto tik imitacija belikusi, bet užtat namas su visais dar nespėtais išdaužyti langais!
    Namas buvo tuščias, be jokių baldų, tik šiukšlių krūvos liudijo apie čia gyvenusius žmones. Laimei, tėtis buvo pasiėmęs staliaus įrankius, tai po kelių nakvojimų ant grindų persikėlėme į tėčio suręstas lovas. O kiek džiaugsmo visiems buvo! Kur kas patogiau išsimiegodavome, nei gyvuliniame vagone. (...)

    Kazys KARKLIUS
    Nuotraukoje - mūsų tėviškė 1930 metais

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 34-37 (1344-1347)

     

     

    Kunigas, politinis kalinys Antanas Dilys

     

    Trumpa biografija

    Gimė 1923 metų kovo 19 dieną Švenčionėliuose, zakristijono šeimoje. Lenkų kalba mokėsi Švenčionėlių pradžios mokykloje ir Švenčionių gimnazijoje. Kai Lietuva atgavo sostinę, perėjo mokytis lietuviškai į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1946 metų birželio 16-osios ankstų rytą Vilniaus katedroje Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių paskirtas Valkininkų parapijos vikaru, vėliau Vidiškių, Vosiūnų parapijų administratoriumi.
    1949 metų lapkričio 26 dieną kunigas Antanas Dilys buvo suimtas ir be teismo įkalintas Karagandos, vėliau Vorkutos pataisos darbų lageriuose. Į laisvę išleistas 1956 metų rugpjūčio 10 dieną. Grįžęs į Lietuvą dirbo Valkininkų parapijos vikaru; Dieveniškių parapijos administratoriumi; Adutiškio parapijos vikaru; Strūnaičio parapijos administratoriumi; Karkažiškės–Pabradės parapijų administratoriumi; Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru; Vilniaus Šv. Teresės parapijos vikaru; Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos administratoriumi. Nuo 1967 metų – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos administratoriumi. Nuo 1982 metų – Vilniaus Šv. Rapolo parapijos klebonu, nuo 1990 metų – Riešės parapijos klebonu, 2000 metų – Vilniaus Šventosios Dvasios parapijos rezidentu. 2009 metais tapo Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu. Čia 2016 metų birželio 16 dieną šventė savo kunigystės 70-metį, o nuo 2018 metų vasario 15 dienos buvo vyriausiu Lietuvos kunigu.

    Dirbdamas Šv. Dvasios bažnyčioje 80-mečio proga buvo pagerbtas apie jį išleidžiant knygą lenkų kalba „Życie – to wielka tajemnica“ („Gyvenimas – didelė paslaptis“), o minint kunigystės 70-metį – knyga lietuvių kalba „Tarp gyvenimo akistatų“ (Ardor, Šakiai, 2016).
    Mirė 2019 metų sausio 11 dieną.

    Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse, šalia tėvo, mirusio 1954 metais, sūnui būnant lageryje.

     

    Areštavo už tai, kad atsisakė bendradarbiauti

    Dirbant Vosiūnuose kunigą Antaną Dilį pradėjo lankyti nelaukti svečiai, kokių anksčiau, dirbant Valkininkuose ar Vidiškėse, nepasitaikė. Vis ateina koks veikėjas ir kviečia atvykti į Švenčionių karo komendantūrą esą dėl tarnybos kariuomenėje pasiaiškinti. Kunigas nuvyksta (kartą kaimynas su arkliu nuvežė), o ten prisistato kagėbistas ir siūlo pasirašyti, kad savo valia slapta dirbtų su KGB organais, teiktų jiems žinias ir apie tai niekam nesakytų. Kunigas Antanas Dilys visada atsisakydavo su tais veikėjais bendradarbiauti. Tada pradėjo ateidinėti į kleboniją. Bet kunigas ir čia su jais nesileido į kalbas. Nujautė, kad atsisakymas bendradarbiauti geruoju nesibaigs, kaip buvo ir jo kurso draugui kunigui Kazimierui Vasiliauskui, suimtam 1949 metais Rimšėje. Ir iš tiesų viena diena buvo lemtinga. (...)

    Romas BACEVIČIUS

    Bronislavos Kondratovič nuotraukoje - Kunigas Antanas Dilys prie altoriaus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 34-35 (1344-1345)