„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 39 (1445) 2021 m. spalio 15 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Šeima buvo sutarusi laikytis kartu

    Seniai seniai, kai Lietuva pirmą kartą tapo nepriklausoma valstybe, kai tik rengėsi išrinkti pirmąjį prezidentą, kai medžiai metė paskutinius lapus ir ūkio darbai iš laukų persikėlė į klojimus, gražiame Amalviškių kaimelyje, įsikūrusiame prie Amalvos ežero, pasaulį pasveikino šviesių plaukų guvi mėlynakė mergaitė. 1931 m. spalio 17 d. jos balsas užpildė stambaus ūkininko didelės trobos „kasdieninį“ galą. Į ją sužiuro aštuonios šiltos, globėjiškos akys: mamos, tėčio, brolio ir močiutės. Birutė buvo apdovanota beribe meile: artimui, gamtai, darbui bei gyvenimui.
    Kai jai sukako dešimt metų, mažą kaimelį, kaip ir visą pasaulį, apgaubė „juodojo varno“ – karo šmėkla. Naktį ji skraidė danguje, o dieną dardėjo keliais ir vieškeliais vis kaišiodama raudoną ugnies liežuvį ir virkdydama niekuo nekaltus žmones. Kiekvieną dieną žmonės gyveno baimėje, laukime, tikėjime sulaukti taikaus ir saugaus rytojaus. Šventes minėjo tyliai, prieblandoje, stipriai uždengę langus, kad sparnuoti karo padarai nematytų, jog ant žemės yra kaimelis su taikiais gyventojais. O ir aplink stalą sėsdavo ne tik šeimos nariai, bet ir karo belaisviai bei įvairūs užklydėliai.
    Istoriniai įvykiai taip įsuko mergaitę į savo verpetą, kad ji net nepastebėjo, kaip tapo pagrindiniu tėvo ramsčiu – tiek karo metais savanoriškai bandant bėgti į Vakarus, tiek ir prievarta traukiantis su frontu ir kasant apkasus. Dardėjo Birutė vežime keletą savaičių, lydima karvių mūkimo ir artėjančių bombų sprogimo.
    Kai didžiausias XX a. vidurio trėmimas užklupo Lietuvą, 1948 m. gegužės 22 d., to neišvengė ir Birutės šeima. Marijos ir Antano Grinkevičių šeimyna turėjo du vaikus Birutę ir Juozuką. Juozukas buvo dviem metais vyresnis už Birutę. Mokėsi Jono Rygiškio gimnazijoje, Marijampolėje, buvo aktyvus ir dalyvavo partizaninėje veikloje. Jis buvo pagautas nešiojant proklamacijos lapelius. Juos slapčiomis mėtydavo į pašto dėžutes, klijuodavo prie sienų, stulpų, tvorų, kabindavo skelbimų lentose ir pan. Dėl šios priežasties ir kaip stambūs ūkininkai visa šeima buvo išvežta į Sibirą. Be to, kaimynai patvirtino parašais, nes buvo tokia tvarka, kad turi kažkas pasirašyti. Dėl kokių priežasčių kaimynai taip padarė iki šiol nėra aišku.
    (...)

    Birutės Sinickienės šeima
    Nuotraukoje -
    pirmoje eilėje pirmoji iš kairės – Birutė Grinkevičiūtė-Sinickienė
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1445)

     

    Gyvos istorijos pamokos suartina

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Širvintų filialo veikla nenutrūko ir sudėtingu ,,covidiniu“ laikotarpiu. Filialo valdybos nariai gegužės mėnesį susirinkę į posėdį lauko erdvėje, numatė, kaip geriau perteikti jaunimui, moksleiviams nepriklausomybės kovų bei tremčių istoriją gyvai.
    Vilties ir gedulo dienos minėjimas vyko ne vieną dieną. Širvintų meno mokyklos mokiniai prie tremtinių kryžiaus klausėsi buvusių tremtinių prisiminimų, aktyviai domėjosi ir kartu dainavo dainas. Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Meno mokyklos mokiniai dalyvavo gyvoje pamokoje. Prie stogastulpio Širvintų rajono gyventojų, ištremtų ir įkalintų sovietiniuose lageriuose 1941, 1944–1953 m. atminimui, klausėsi prisiminimų, kuriais dalijosi Sibiro šalčius iškentę buvę tremtiniai: Rimutė Ona Kadžienė, Virginija Bareckienė, Juozas Vilutis. Mokiniai uždegė atminimo žvakutę, išmoko tremtinių dainą „Leiskit į tėvynę“.
    Jaunieji meno mokyklos dailininkai kreidutėmis ant asfalto piešė Gyvybės medį, simbolizuojantį lietuvių tautos ištvermę ir ryžtą sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis išsaugoti tikėjimą ir meilę Tėvynei.
    (...)

    Irena VASILIAUSKIENĖ,
    LPKTS Širvintų filialo pirmininkė

    Nuotraukoje - moksleiviai prie tremtinių kryžiaus
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1445)

     

    Mokytojas, šaulys Emilis Šneideris

    Emilis Albertas Šneideris gimė 1904 m. rugsėjo 29 d. Šakių aps., Griškabūdžio valsč., Striūpų kaime, bežemių šeimoje. Krikštytas Šakių parapijos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tėvai Karolis Leopoldas ir Joana Vilhelmina (Ešytė) nekilnojamojo turto neturėjo, gyveno ant svetimos žemės pasistatę trobelę. Šneiderių šeimoje augo septyni vaikai – keturi broliai: Emilis, Vilius, Otto, Albertas bei trys seserys: Otilija, Erna ir Mėta. Emilis buvo vyriausias, tad ganė gyvulius, metus dirbo pas ūkininką už samdinį.
    1918 m. E. Šneideris baigė Griškabūdžio pradinę mokyklą. Mokėsi privačiai ir išlaikęs egzaminus, įstojo į Švietimo ministerijos organizuotus Kauno metinius mokytojų kursus. Šiuos kursus baigė, suteikiant mokytojo padėjėjo vardą.

    Rūpinosi mokyklos statyba

    1922 m. sausio 9 d. Alytaus apskrities Švietimo komisijos nutarimu E. Šneideris nuo vasario 10 d. paskirtas dirbti Alytaus aps., Liškiavos valsč., Ricielių pradinės mokyklos vedėju. „Šioje pafrontės pradžios mokykloje turėjau sunkias darbo sąlygas ir dažnai pavojingas valandas pergyventi, nes Varviškės lenkų partizanai mus dažnai pafrontėje užpuldinėjo ir reikėjo organizuoti jaunimą, ir kiek galima gintis nuo lenkų partizanų,“ – 1940 m. rugpjūčio 17 d. rašė E. Šneideris.
    1925 m. švietimo ministro įsakymu spalio mėn. E. Šneideris paskirtas Ricielių pradinės mokyklos mokytoju. Šioje mokykloje dirbo iki 1932 m. liepos 1 d.
    Ricieliuose pirmoji mokykla buvo įkurta 1918 m. pas ūkininką Mykolą Balčių. Vėliau ji buvo kilnojama, kur tik buvo didesnės trobos: pas Kostą Slautą, Fliorą Aleksonį, Augustą Černiauską, Petrą Zinkevičių. Tuo metu mokėsi apie 75–80 Ricielių apylinkių vaikų. Būtent Emilio Šneiderio iniciatyva ricieliškiai susirūpino naujos mokyklos statyba, ir ji buvo baigta 1926-aisiais.
    (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukoje iš LCVA - Emilis Albertas Šneideris, 1929 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39-40 (1445-1446)