„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Nr. 31 (1341) 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Prienų krašte pagarbiai minimi Lietuvos partizaninio karo dalyviai

     

    Prieniečiai, atsiliepdami į tai, kad šie metai yra paskelbti partizanų vado generolo Jono Žemaičio atminties metais, sumanė deramai paminėti ir Prienų krašte kovojusius partizanus. Tiesa, ir anksčiau būta tokios iniciatyvos. Tai pastatytas paminklas Juozui Lukšai-Daumantui Veiveriuose ir įruoštas šiam didvyriui ten muziejus. Išleista keletas knygų: V. Juodsnukio „Suvalkijos partizanų takais“, A. Razmislavičienės „Kokiom žolelėm Jūs beišdygsit, vaikeliai mano...“ (laisvės kovų įamžinimo vietų Prienų krašte katalogas), K. A. Aleksyno „Už laisvą Lietuvą“.

    O šiais metais vyko šventiniai renginiai. Pirmasis – kovo 24 dieną Išlaužo parapijoje. Šį renginį sumanė ir organizavo žuvusio partizano brolis Donatas Grybauskas. Išlaužo bažnyčioje šv. Mišias aukojo vyskupas Jonas Kauneckas kartu su Išlaužo klebonu V. Sikorsku. Po šv. Mišių visi žmonės vyko į Laukiškių kaimą, kur prie kelio pastatytas paminklas žuvusiems partizanams. Paminkle įrašyta: „Grybauskas Vytautas-Žydrūnas, Leščinskas Algis-Aras, Kazakevičius Kazys-Aidas, Senikas Antanas-Švyturys“.
    Vyskupas paminklą pašventino. Prie paminklo buvo giedamos giesmės, sakomos kalbos bei eilėraščiai. Labai gražiai muzikavo ir patriotines dainas dainavo grupė atlikėjų iš Kauno. Juos atvežė Išlaužo klebonas. Lėšas renginiui paaukojo Donatas Grybauskas.
    Antrasis renginys buvo surengtas Šilavoto parapijoje. Jis apėmė daug platesnę kovų teritoriją. Žinoma, vėl pirmiausiai buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius partizanus. Šv. Mišioms vėl vadovavo vyskupas Jonas Kauneckas, kartu dalyvaujant kunigams R. Gaidžiui ir K. Skučui. Po šv. Mišių visi buvo pakviesti prie didžiulio akmens, kuris pastatytas prie bažnyčios šventoriaus ir jame iškaltas geležinio vilko ženklas bei 500 žuvusių partizanų pavardės. Paminklinis akmuo ir visa kompozicija pastatyta Antano Lukšos iniciatyva 2000 metais. Statinio projekto autorius – architektas Algis Mikėnas. Po to visi buvo pakviesti „prie mūriuko“, kur pastatytas koplytstulpis Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Baltrušaičiui-Tigrui. Vėliau visi vyko aplankyti Geležinio Vilko rinktinės vado majoro Juozo Stravinsko-Žiedo žūties vietą netoli Šilavoto. Šį koplytstulpį irgi pašventino vyskupas Jonas Kauneckas.
    Trečia sustojimo vieta jau buvo už 7–8 kilometrų Degimų kaime. Čia 1945 metų birželio 13 dieną įvyko vienas didžiausių Suvalkijos krašto partizanų mūšių su okupantais, kurio metu žuvo šeši partizanai: Juozas Balčiūnas-Baika, Antanas Banislauskas-Neptūnas, Liudvikas Dabrišius-Kareivis, Kazimieras Gudaitis-Maksimas, Jonas Slavickas-Putinas, Vincas Senavaitis-Žaliavelnis, Šiaurys.
    Kautynėse buvo nukauta daugiau kaip 60 okupantų. Mūšis truko ilgiau nei penkias valandas. Partizanai gerai atlaikė priešo atakas, tačiau kai jų prigarmėjo didelis skaičius, teko trauktis. Įsiutę okupantai padegė visus sodybos pastatus ir į degančią trobą įtempė namų šeimininkę Vilkienę bei užrėmė duris, kad neišeitų. Tačiau drąsi moteris išdaužė langą ir pabėgo. Iš gražios Vilkų sodybos beliko tik pelenų krūva. O šioje sodyboje gimė ir užaugo keturių partizanų Lukšų: Juozo, Jurgio, Antano ir Stasio, motina Ona Lukšienė. Iš šioje sodyboje gyvenusiųjų belikę tik dvi Vilkų dukterys: Albina Vilkaitė-Pinkevičienė ir Marytė Vilkaitė-Kalašinskienė. Tačiau jos dėl silpnos sveikatos dalyvauti negalėjo. Jų brolis Bronius Vilkas irgi buvo partizanas, o Albina Vilkaitė buvo Juozo Lukšos-Daumanto ryšininkė.
    Šioje kautynių su okupantais vietoje pastatytas didelis koplytstulpis. Jį pašventino vyskupas Jonas Kauneckas. Prie paminklo buvo giedama „Marija, Marija“, „Lietuva, brangi“, o baladę „Partizano Motinai“ jausmingai perskaitė O. Kurapkienė ir A. J. Vilkas.
    Vakare šventės dalyviai vyko į Šaltiniškių kaimą Šalčių sodybą, kur buvo Geležinio Vilko rinktinės štabas. Čia vyskupas pašventino jau ketvirtą koplytstulpį. Netoliese, prie Mačiūtų sodybos, yra žuvę Geležinio Vilko rinktinės partizanai: vadas majoras Algirdas Varkala-Žaliūkas, Kazys Gudauskas-Vaidila, Vytautas Jundilas-Jaunutis, Antanas Pranka-Vytautas, Vytautas Žemaitis-Saulius. Jie irgi buvo išdavikų kolaborantų aukos.
    Pabaigoje Jonas Raginis ir Leonas Sakalavičius kaimo sodyboje pavaišino svečius ir organizatorius. Jie daugiausiai įdėjo triūso ir lėšų. Žinoma, ypač visi dėkingi vyskupui Jonui Kauneckui, kuris atvyko net iš Panevėžio ir daugiausiai prisidėjo pamokslu, malda ir dvasingumu.

     

    LPKTS Prienų filialas

     

    Ąžuolų giraitė prie Medvėgalio

     

    Kiek mena šis Žemaitijos kalnas, pro jį nuo amžių suko kelias į Karūžiškę... Įvairius laikus teko išgyventi buvusiems šeimininkams, kilusiems iš garsių Tallat-Kelpšų, Bytautų giminių.
    Atkūrus nepriklausomybę, atgavus dalį senojo Jurskių dvaro žemių ir pastatų (o jų buvo net 14) griuvėsių, gaivinti Tautos šventes, puoselėti Radijo įkūrėjo prof. Alfonso Jurskio atminimo ėmėsi Sniega Marija Jurskis (Snieguolė Jurskytė). Jau du dešimtmečiai, kai buvusios sodybos vietoje pasodintas į saulę stiepiasi raudonlapis ąžuolas, Onai Jurskienei veši Tallat-Kelpšaitei skirta liepaitė. Į Medvėgalio kalno papėdėje esančias giminės kapinaites iš Filadelfijos sugrįžo Alfonso ir Onos Jurskių palaikai.

    Kasmet rugpjūčio mėnesį į šią išpuoselėtą dvarvietę, kur įkurta galerija, kurioje ošia jau 72 ąžuolų girelė, skirta Radijo įkūrėjui, renkasi iš visos Lietuvos knygiai, kolekcininkai, buvę tremtiniai, aplinkiniai iš Šilalės, Varnių, Laukuvos ir kitų vietovių. Lankoma ši vieta ir Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA, LPKTS Kauno filialo narių. Sodybos šeimininkai – šių organizacijų nariai, nors ir be valstybės paramos, bet sukūrė neįtikėtiną muziejų – memorialą ateities kartoms. Užaugę ąžuolai ošdami primins pirmuosius radijo garsus Lietuvoje, jo įkūrėjo gyvenimą ir pasitraukimą iš tėvynės. O naujoji ąžuolų giraitė simbolizuoja 50 metų, kai Lietuva, net du kartus okupuota Sovietų Rusijos, duso, vadavosi, iškiliausi žmonės už laisvę mokėjo gyvybe, netektimis, represijomis, kalėjo gulaguose, bet visada tikėjo ir dirbo Tėvynės labui. Iki šių dienų dar nė viena institucija nesukūrė tokio paminklo, kokį turime Karūžiškėje.
    Už nepailstamą, neatlygintiną darbą įprasminant istorinę atmintį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnauti Lietuvai“ 2019 metų nominantas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Dominikas Petras Akstinas įveikė sau iškeltą uždavinį – čia užaugs giraitė Pogrindžio spaudos veikėjams. Po šv. Mišių Medvėgalio kapinaitėse, kurias aukojo kunigas Virginijus Pocius ir dr. Saulius Paulius Bytautas OFM, Karūžiškės sodyboje prie iš senosios kalvės pamatų sukrauto aukuro, žvakelėmis ir tautinėmis juostomis nešini, būrėsi tautos šventės dalyviai.
    Trispalvėmis pažymėti ąžuoliukai – vardiniai: pogrindžio spaustuvei „ab“, LPKTS Šilalės ir Kauno filialams, Laukuvai, Daliai Grinkevičiūtei, Sibiro kankiniams, tremtiniams, kunigui Kastyčiui Matulioniui, monsinjorui Vytautui Kazlauskui, XXVII knygos mėgėjų draugijai, partizanų spaudos leidėjams, Adelei Dirsytei...
    Kas juos iki šiol minėjo, kas uždegė atminimo žvakelę ir užrašė vardą, kad žinotų, kad prisimintų?.. Toks susirūpinimas kyla jau ne pirmus metus čia iš JAV atvykstantiems Edvinui Giedrimui, Rimantui Dirvoniui. Globoja šios sodybos puoselėtojus LPKTS pirmininko pavaduotoja ir valdybos narė, Lietuvos ir Šilalės rajono savivaldybės politinė ir visuomenės veikėja Loreta Kalnikaitė, Varnių Žemaičių vyskupystės muziejaus vadovas Antanas Ivinskis.

     

    Sodyba tampa muziejumi

    Ne tik puikiai tvarkoma ir prižiūrima sodyba virsta į muziejų. Didžiausiomis vertybėmis laikomos ekspozicijose pateiktos knygos, lapeliai, laikraščiai laikraštėliai... D. P. Akstinas, nuo jaunumės įsijungęs į aktyvią pogrindinę veiklą, buvęs vienu iš trijų pogrindžio spaustuvės „ab“ darbuotojų ir laisvos spaudos platintojų, sukaupė nemažą kolekciją draudžiamosios spaudos, atveria žmonėms rečiausius spaudos pavyzdžius ir pasakoja, pasakoja... Didžiulio svirno „galerija“ vos talpina parodoje eksponuojamus pogrindžio spaudos leidinius.
    Pirmiausiai pasakoja apie Sibiro kankinę Adelę Dirsytę: stende – 1953 metų vasario 16 dieną pasirodžiusi tremtinių rankų darbo maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Maldos surašytos ant laikraščio skiautelių, tošies gabalėlių surištoje knygelėje. Jų autorė Adelė Dirsytė, talkinama bičiulių Leonoros Grigalavičiūtės, Valės Bernatavičiūtės, Levutės Vizbaraitės, padėjusių iliustruoti ir įrišti maldaknygę, rizikuodama gyvybe, rūpinosi kitų tremtinių ir kalinių sielovada. Slaptu būdu ši Sibiro kankinių maldaknygė pasiekė Lenkiją, o vėliau – JAV, kur kunigo Kęstučio Trimako ir Putnamo vienuolyno seserų pastangomis išleista anglų kalba, vėliau išversta į vokiečių, olandų, prancūzų, kinų ir netgi korėjiečių kalbas, leidžiama šimtatūkstantiniais tiražais. Šios maldos, persmelktos didžiulės kančios ir pasitikėjimo dieviškuoju gailestingumu, prašant Švč. Mergelės Marijos jėgų ir stiprybės, pasiekė daugelio kraštų krikščionis.
    Šalia tų maldaknygių – „vizitėlės“. Dygsniuoti laiškai – pasipriešinimo liudininkai – išsiuvinėti ant skiautelių, slapta pasiekdavo likusius tėvynainius Lietuvoje.

     

    Partizanų spauda

    Atskira vieta skirta pogrindžio spaudai, partizanų leidiniams, rezistencijai. (...)

     

    Dalia POŠKIENĖ
    Autorės nuotraukoje - grupė sodybą – muziejų aplankiusių svečių
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 31 (1341)

     

     

    Kelionė į Komiją ir atgal

    Jurgio USINAVIČIAUS atsiminimai

     

    Rimantas Dichavičius

    Kitame vagone keliavo ir Rimantas Dichavičius, septynerių metų berniukas. Mažoje rankutėje jis laikė aklojo senelio Julijono plaštaką, tėvas Vladas visą laiką paniuręs sėdėjo ant gulto, jam žėlė stora, juoda barzda, o nusiskusti nebuvo kuo. Šalia dejavo Elena, jo žmona, tai Rimanto mama. Moteris tai raudojo, tai vartėsi. Pati būdama medikė nenutuokė, kokia liga ją pjovė. Julijonas tyliai pasakojo berniukui savo gyvenimo painią istoriją. Jis sakė: tai mano paskutinė kelionė. Ir kur aš nebuvau, visur kentėjau – caras anais laikais į rekrūtus paėmė dvidešimčiai su viršum metų. Nujodino Kaukazan tarp kalnų. Mėtė ir vėtė po tuos kalnus. Viską ištvėriau ir grįžau savo kraštan. Sutikau gražią moterį Kristę, iš proto dėl jos ėjau, susituokėme. Vežiojau paštą, ilgam išvažiuodavau iš namų, turėjau ginklą. Kartą pasiekiau Rygą, kelias naktis pakelėse nakvojau, arklius keičiau, o sapnai nakvynėse vis negeri ir negeri. Sakau, gal kas namuose atsitiko. Skubu grįžti, naktį pasiekiu namus, iškinkau arklius, lange menka švieselė, tikriausiai, manoji žvakę degina, sakėsi – patamsio bijanti. Tyliai, lyg vagis įsėlinu vidun: iš mano žmonos lovos vyriškis baltom kelnėm iššoka, ant suolo kariškas munduras. Tai aš už revolverio, o jis – pro duris. Net nepajuntu, kaip sau prie smilkinio vamzdį prisikišu, ir...
    Rimantas išsižioja, ir... tu, seneli, iššauni? Taigi iššaunu... Julijono pasakojimą nugirsta Elena ir supyksta: tu vėl tą pačią istoriją, vėl tą patį kalbi. Julijonas teisinasi, ne aš Rimantėliui to dar niekada nepasakojau, sakiau, per mažas, o dabar, kai mirti gabena, tai... Ir tau, Elenut, už išgelbėjimą nežinau ar dėkavot, ar rūstaut. Tu tada mani išgelbėjai, nors neregys likau, bet gyvas. Šitiek metų tamsoje gyvenau, o čia vėl karas, žūtys, kelionė, vagono į šalis mėtymas – ne į rekrūtus, o į kažkokį šaltą Sibirą gabena. Kartu su jumis, Elenut, keliauju. Rimantas dar tvirčiau paspaudžia aklojo plaštaką ir prašo, kad neklausytų motinos apibarimo, o pasakotų, kas toliau buvo, kaip jis gyvas liko? O Julijonas kartoja: stebuklas, stebuklas, mat Elenutė, tavo mama, mane gelbėjo, ir ką ji nedarė, tik aklystės grąžinti nesugebėjo – mat kulipka į vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo ir sienon įsisegė. Net klausymo nepasiėmė. Kai atsipeikėjau – mano Kristutės nebebuvo. Išlėkė su tuo karininku, su tuo lenku į Vilnių, girdėjau, kad kažkokioj Dobroj radoj (Gerosios vilties) ar kurioj kitoj ulyčioj gyvenus, ar man žinoti. Tik ją vis sapnuoju, sapnuoju... Net dabar nežinia kur važiuodamas... Vis ją sapnuoju.

    ...Kelionė ilga. Ilgesnė negu kaukazinė. Kalnai čia ne tokie, kaip Kaukaze. Čia Uralo kalnai, miškais apaugę, ištisi liepynai, traukinys raitosi dar tik priekalnėmis. Rimantas iškiša galvą pro atdarą langą, kitus vagonus mato, kažkas jam pamoja iš tolesnio, kas jame važiuoja, ar jam žinoti. Bet pamoja... Dvi mergaitės prie kito lango glaudžiasi. Rimantas nuo jų akių nepaleidžia. Kokios jos gražios, geltonas kasytes susipynusios, o bliuzelių kalnieriukai, vėliavos trim spalvom papuošti. Negi jos pačios taip gražiai išsisiuvinėjo, ar jam, Rimantui, suprasti. Bet ir kituose vagonuose matyti kyšančias rankas, traukiniui išsitiesinus ir jos dingsta. Kelionė visų vienoda, tik likimai kiti, sielvartas kiekviename vagone kitas. Ir niekas nežino, kada ta kelionė pasibaigs.
    Dabar, kai tiek metų prabėgo ir kai viskas lyg pasakoje nutolo, niekaip negaliu suvokti, kas tą neapykantos ugnį ten, tremtyje, kurstė, kad mes, vaikai, taip nekentėme vieni kitų, kad net mus, mažus, fašistais apšaukinėjo. Vaikams tokių terminų nežinoti.
    Tukačiove mane pirmasis užpuolė vyžų sandėlio sandėlininko Zasuckio sūnus Lionka. Su mama prie duonos kepyklos pjovėm rąstus ir skaldėm malkas. Atbėgo Lionka ir griebė mane už krūtinės, net fašistu nepavadinęs. Aš perpykau ir įsikibau į jo vatinę, nusiritom į stačią pakalnę, pasidalijom po kumštį ir šiaip taip išsiskyrėm. Kartą į baraką, o jau gyvenome kitame, atėjo mokytoja, mes ją vadinom totorike, ir užrašė mane į mokyklą.
    Nuėjom į pirmą klasę abu su Rimantu. Mokykla buvo prie pat upės, ant stataus kranto. Viduje palei vieną sieną tįsojo platus koridorius, o palei kitą – trys ar keturios durys į klases. Kiekvienoj klasėj – suolų eilės. Ir vaikų daug. Vietinės mergaitės raudonais pionierių kaklaraiščiais plyšojo internacionalą. Berniūkščiai tuoj pat mus apstumdė. Bet aš nepasidaviau, nesvarbu, kad pirmaklasis Rimantas man už nugaros. Jis mažesnis. Rusiškas raides tuoj pat įkandom, bjauriausia buvo „ja“, viena raidė – tai „aš“.
    Totorikė dėjosi gera, nuoširdi mokytoja. Ji žinojo, kad Lietuvoje esu baigęs keturias klases (skyrius), o čia – pirmokas. Rimantas dar bemokslis. Tai jam viskas nauja. Ateiname, būdavo, į mokyklą, tuoj pat nusiauname vyžas, jas paliekame prie laukujų durų. Aš vaikštau su savo veltiniais, ruseliai su storesniais, žiemą – šaltoka. Per pietus mums duoda avižų kisieliaus – rūgščių drebučių, panašių į šaltieną. Nors duonos riekutė būtų. Paskubomis praryji ir kurį metą alkio nejauti.
    Slinko šaltos dienos. Įpusėjo žiema (tremty jau antroji). Per vienus pietus, tik susėdus užstalėn, apsižodžiavom su ruskiokais, sėdinčiais priešais mus su Rimantu. Toks Miša, Tukačiovo partorgo sūnus, piktai man drėbė: tu fašistas, tu – Napoleonas Bonapartas! O aš jam: o tu – medvedj Urala! Ir atsistojau, o čia ir kisieliaus „bliūdukas“ po ranka, pagriebiau jį, pakabinau saują to ėdalo ir kad tėškiau jam į veidą, kad veidas apsibuzojo, net kraujas pasirodė (negi kisielium galėjau paakį prakirsti?). Ir aš iš užstalės į klasę, pagriebiau savo sąsiuvinį, paskui puoliau prie puspaltėlio ir vyžų, šaukdamas: velniop jūsų mokyklą, rusiškai taip, kaip mokėjau.
    Atbėgo mokytoja, nežinia kur buvusi: kas atsitiko, kas? Stalas, žinoma, kisielium aptaškytas, pietūs visiems sugadinti, o aš pro duris, pro kilusį triukšmą ir į baraką. Senelei pasakiau, kad baigiau mokyklą, kad eisiu pas mamą prie kepyklos malkų pjauti. Kai pasakiau mamai, kas atsitiko, ji tik rankom per šonus sudavė. Kaip tu šitaip? Man išbėgus, Rimantas sakė: ruskiokai žadėję Napoleoną užmušti. Pasidarė baugu. (...)

    Spaudai paruošė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28-32 (1338-1342)