„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 44 (1342) 2020 m. lapkričio 27 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Žmogus stovėjęs Lietuvos valstybės atkūrimo ištakose – dim. plk. ltn. Jonas Kliauza

    Visada įdomu, kaip susiformuoja charakteriai žmonių, kurie nebijo tapti lyderiais, prisiimti atsakomybę, tikėti principais ir įkvėpti kitus žmones. Būtent toks įspūdis Lietuvos kariams veteranams susidarė apie Joną Kliauzą, buvusį Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos ir vėliau tapusį Karių veteranų asociacijos prezidentą.
    Šį charakterį užgrūdino nelengva Jono vaikystė. Pirmuosius trylika metų Jonas augo be tėvo ir be motinos. Jo tėvas Petras Kliauza 1945 m. birželio 8 d. buvo suimtas už dalyvavimą nuo 1936 m. Šaulių sąjungos veikloje, 1941 m. birželio mėnesio sukilime, 1944 m. įstojimą į Lietuvos laisvės armiją ir dalyvavimą jos veikloje ir ginkluotą pasipriešinimą Tarybų valdžiai, ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio, 5 metams su teisių suvaržymu ir priklausančio turto konfiskavimu. Bausmę atliko įvairiuose lageriuose.
    Jonas Kliauza gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo suėmimo 1946 m. vasario 10 d. Jono motinai Natalijai Kliauzienei buvo nelengva jau ir su vyresniuoju sūnumi Raimundu, ji slapstėsi nuo persekiojimų pas gimines, prisistatydavo kita pavarde. Tikriausiai mama jautė, kad tokiomis aplinkybėmis mažyliui negali suteikti nei saugumo, nei reikiamos globos. O mamos sesuo Julija su vyru Juozu (Petruškevičiai) prieš metus buvo netekę sūnaus. Jie mielai atvėrė glėbį mažyliui priėmę jį globoti kaip savo sūnų. Jiedu neseniai susituokę dar neturėjo savo namų, tad apsigyveno ištuštėjusiame Jono tėvų name Vabalių kaime, Šačių apylinkėje, Skuodo rajone.

    Jo tikra istorija niekas nesidomėjo

    Gyvendamas su globėjais, Jonas pabaigė Vabalių pradinę mokyklą, perėjo mokytis į Šačių vidurinę. Metai Vabalių kaime J. Kliauzai išliko kaip vienas šviesiausių prisiminimų. Vėliau jau būdamas studentu vasarą grįžęs į tėviškę be galo apgailestavo, kai vietoje nuostabaus upelio pamatė likus tik griovį ir suniokotas pievas. Sovietų valdžia buvo nusprendusi panaikinti vienkiemius ir darė viską, kad žmonėms būtų nepatogu gyventi, kad jie persikeltų į gyvenvietes. Tiesa, namas išliko, bet negrįžtamai sunaikinta aplinka paliko skaudų randą J. Kliauzos širdyje. (...)

    Lietuvos kariuomenės veteranų asociacija:
    Zigfridas Jankauskas, Gintautas Tamulaitis, Aleksandras Vitkus
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 44 (1342)

     

    Džezkazganas-Rudnikas

    Buvusio politinio kalinio Antano VAIČIŪNO atsiminimai

    Ryšiai su Tėvyne – laiškai, siuntiniai

    Laiškai buvo vienintelis ryšys su Tėvyne ir namiškiais. Atstumai iki lagerių buvo labai dideli. Pokario m. susisiekimas buvo labai sudėtingas ir sunkus. Geležinkelio stotyse buvo pilna karo invalidų, valkatų, vagių ir plėšikų. Traukiniai būdavo labai perpildyti, daugelis važiuodavo ant vagonų stogų. Mūsų žmonės dar prastai mokėjo rusų kalbą ir nebuvo įpratę važinėti tokius atstumus. Lageriuose iki 1954 m. pasimatymai nebuvo leidžiami. Pagal specialiuose lageriuose galiojančias taisykles kalinys per metus galėjo parašyti du laiškus. Laiškus buvo galima rašyti tik rusų kalba ir neužklijuotus reikėjo atiduoti cenzoriui. Cenzorius galėjo savo nuožiūra konfiskuoti laišką, net nepranešdamas apie tai siuntėjui. Tie, kurie dirbdavo už zonos kartais susipažindavo su laisvaisiais ir per juos išsiųsdavo laiškus, apeidami cenzūrą.
    Toje gyvenvietėje buvo ir tremtinių čečėnų, bet jie gyveno uždarą gyvenimą, su kitom tautybėm mažai bendraudavo. Jų gyvenvietė buvo aptverta aukšta akmenų tvora. Tą gyvenvietę vadindavo „Čečėngradu“.

    Siuntiniai būdavo tik maisto. Juos atsiųsdavo giminės, artimieji, rečiau buvę kaimynai. Kai į lagerį atveždavo siuntinius, tai padarydavo tų laimingųjų sąrašą ir iškabindavo gerai matomoje vietoje. Tie laimingieji po darbo sustodavo eile prie tam skirto sandėliuko ir ten prižiūrėtojas išduodavo tuos siuntinius. Prieš atsiimant siuntinį reikėdavo atspėti adresą iš ko lauki siuntinio, ir kai atspėji tada tik atidaro siuntinį. Prižiūrėtojas patikrina siuntinio turinį ir tada gali viską susidėti į maišelį. Dėžutės neduodavo. Parsinešęs siuntinį į baraką turėdavai pavaišinti brigadininką, o kitiems tai jau savo nuožiūra... Kad išvengti vagysčių maišeliams pasidėti buvo „kaptiorka“ (sandėliukas). Ten nunešęs gaudavai kvitą su numeriu. Žinoma, reikėdavo pavaišinti „kaptiorščiką“. Netepsi – nevažiuosi.

    Steplago agonija

    1953 m. aš dirbau DOZe. Vasario viduryje ant lentinės lauko išvietės durų atsirado užrašas: „Smertj Stalinu!“ Tą užrašą pamatė valdiška akis. Kilo triukšmas. Bandė nustatyti autorių. Nepavyko... Tada lagerio viršininkas Samuilov suvarė visus DOZo darbininkus į valgyklos salę ir valandą laiko auklėjo bei gąsdino...

    Nuotraukoje - Antanas Vaičiūnas Kauno staklių gamykloje. 1978 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 40-44 (1398-1342)

     

    Mus paliko iškili asmenybė – Vytenis Rimkus

    Šį lapkritį Kūrėjas Amžinybėn pasikvietė profesorių, tremtinį, politinį kalinį Vytenį Rimkų. Lietuva ir Šiaulių žemė, šeima, artimieji ir bendraminčiai neteko nuostabaus žmogaus, aktyvaus visuomenininko, Lietuvos meno, kultūros bendruomenė – vieno žinomiausių šalies menotyrininkų, savito dailininko, akademinė Lietuvos bendruomenė – puikaus mokslininko. Profesorius Vytenis Rimkus – viena iškiliausių asmenybių, dariusių reikšmingą poveikį Šiaulių miesto, Šiaulių rajono, Šiaulių krašto ir visos Lietuvos dvasiniam, kultūriniam, istoriniam ir politiniam gyvenimui.
    Vytenio Rimkaus gyvenimas ir veikla – ištisa Tėvynės Lietuvos epocha: nuo Atkurtos Lietuvos valstybės per okupaciją, tremtį, sovietmetį, išsilaisvinimą, Atkurtąją Nepriklausomą Lietuvą iki šiandienos Lietuvos valstybės, apie kurią jis nuolatos mąstė, ją kūrė, ja rūpinosi ir labai mylėjo.
    Vytenis Rimkus gimė Zatišių vienkiemyje prie Bazilionų, Šiaulių rajone, Jaroslavo ir Apolonijos Rimkų šeimoje. Tėvas Jaroslavas Rimkus – žymus pedagogas, dailininkas, etnografas, publicistas, 1918-1934 metais mokytojavęs Šiaulių berniukų gimnazijoje. Rimkų šeimoje augo trys dukros Irena, Elena ir Elzbieta bei trys sūnūs Vytenis, Vaidevutis ir Alfonsas.
    Sovietams okupavus Lietuvą, 1949 kovo 25 dieną visa Rimkų šeima buvo ištremta į Irkutsko srities Alzamajaus rajoną, kur laukė labai sunkūs išbandymai – sunkus darbas, maisto trūkumas, šaltis. (...)

    LPKTB Šiaulių skyrius
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 44 (1342)