Prieš 80 metų įvyko Sedos kautynės
Prieš aštuoniasdešimt metų, 1944 metų spalio 6–7 dienomis, įvyko Sedos kautynės, kuriose Tėvynės apsaugos rinktinės kariai bandė sulaikyti į Vakarus besiveržiančią Sovietų sąjungos kariuomenę. Vokietijos pusėje kariavusią Tėvynės apsaugos rinktinę sudarė du nepilnai sukomplektuoti pulkai ir juose daugiausia kovėsi nepatyrę 18-20 metų amžiaus jaunuoliai. Pagal Vokietijos karinės vadovybės planą Rinktinės pulkai turėjo bet kokia kaina dengti SSRS kariuomenės puolamus Vokietijos karinius dalinius, duoti jiems laiko persigrupuoti. Iš viso rinktinėje buvo apie 6 tūkstančiai savanorių, tarp jų 112 karininkų, iš kurių 5 turėjo pulkininko laipsnį. Tai: Jurgis Giedrys, Mečys Kareiva, Matas Naujokas, Mykolas Kalmantas ir Kazys Pranckonis.
Rinktinei trūko ne tik patirties ir karininkų, bet ir sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių ginklų, artilerijos, minosvaidžių. Viskam labai trūko amunicijos. Rinktinė buvo organizuota kaip antrojo ešelono kariuomenė. (...)
Kęstas VASILEVSKIS
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 387 (1588)
Pagerbtas Tuskulėnų kankinių atminimas
Prieš 80 metų, 1944 m. rugsėjo 28 d., NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje buvo įvykdytos pirmosios egzekucijos asmenims, šiandien žinomiems Tuskulėnų aukų vardu. Iki 1947 m. balandžio 16 d. mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar septyni mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio). 2006-aisiais Lietuvos Respublikos Seimas rugsėjo 28-ąją paskelbė Tuskulėnų aukų atminimo diena ir įtraukė ją į atmintinų dienų sąrašą. Minint šią sukaktį, tokia intencija leidžia naujai permąstyti ir įvertinti aukų Tuskulėnų memoriale prasmę ir itin Ukrainos karo kontekste. Ano meto teroro padariniai nė kiek nenustojo aktualumo, priešingai, aktualizuoja nūdieną rusiškojo teroro brutalumą...
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus iniciatyva atnaujintas, 2000-aisias pastatytas, ženklas („laikinasis“ kryžius) – ir dabar mena 1944–1947 metų sovietų saugumo kalėjime sušaudytų žmonių tragiškus likimus. Vartant originalius posėdžių dokumentus, protokolus matyti gerai anuo metu žmonių A. Bėkštos (kultūros ministras), R. Buivydo (VGTU Arch. fak dekanas), D. Kuodytės (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė), D. Varnaitės (Paminklotvarkos departamento direktorė), L. Masliukienės (kolumbariumo architektė) ir daugelio kitų noras prisidėti prie sprendimo pagerbti aukų atminimą, pastatant laikiną kryžių su užrašu „Tuskulėnų kankiniams atminti“. (...)
Prof. Jonas JAKAITIS
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 38 (1588)
Zanavykų partizanų vado žūties 75-osioms metinėms
1949 m. rugsėjo 28-osios naktį patekęs į pasalą žuvo Tauro apygardos partizanų vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas. Jis buvo vienas iš aštuonių Lietuvos partizanų vadų, pasirašiusių 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaraciją.
A. Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių apskrities Lukšių valsčiaus Lukšių kaime, pradžios mokyklos mokytojo Antano ir Onos (Naujokaitė) Grybinų šeimoje. Be Aleksandro Antano šeimoje augo seserys Zofija ir Stasė, broliai Vytautas ir Zigmas.
Tėvai, siekdami vaikų išsimokslinimo, visai šalia Šakių esančiame Giedručių kaime pastatė namą, kad vaikai galėtų gyventi ir mokytis Šakiuose. 1928 m. A. A. Grybinas pradėjo mokytis Lukšių pradžios mokykloje ir, ją baigęs 1931 m., tęsė mokslus privačioje Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Besimokant gimnazijoje, pasižymėjo kaip puikus sportininkas: žaidė krepšinį, buvo ilgų distancijų bėgikas, nugalėjęs daugelyje varžybų.
Be sportinių gabumų, jis aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje – buvo Skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. Viename interviu sesuo Zofija yra sakiusi, kad Olius (taip jį vadino artimieji) mėgęs dainuoti, deklamuoti, organizuoti jaunimo vakarėlius gimtuosiuose Lukšiuose, netgi pastatė spektaklį – Kazio Binkio „Atžalyną“, kuriame ir pats vaidino. 1939 m. baigęs gimnaziją įstojo į Marijampolės valstybinės mokytojų seminarijos trečiąjį kursą, kur jį ir užklupo sovietinė okupacija. Matydamas okupantų savivalę (buvo nacionalizuotas tėvo pastatytas dviejų aukštų namas, kuriame gyveno su broliu Vytautu) ir tautiečių patirtą skriaudą, būsimasis mokytojas įsitraukė į spontaniškai kilusį pasipriešinimą – platino antisovietinius atsišaukimus, pogrindžio leidinius.
Neturėdamas pogrindininko patirties, Aleksandras greitai (1940 m. lapkričio 6 d.) buvo sovietinių čekistų susektas ir suimtas, atsidūrė Marijampolės kalėjime. (...)
Parengė Stasys IGNATAVIČIUS
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 38 (1588)
