„Leiskit į Tėvynę“ - 2018

Archyvas

Dainų ir poezijos šventes „Leiskit į Tėvynę“ rengiamos kas dveji metai vis kitame Lietuvos mieste. Pirmoji dainų ir poezijos šventė įvyko 1991 m. Kaune. Šventės surengtos Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, kt.

„Tik nepalik šioj žemėj keršto...“

 

Šilalės vardas šiemet dažnai tariamas ne tik dėl šilališkių gebėjimo apginti miesto medžius, ne tik šį mėnesį sukurtomis smėlio skulptūromis ir Atkurtos Lietuvos 100-metį bei Šilalės miesto 485 metų gimtadienį įprasminanti skulptūra su Nepriklausomybės ąžuolu centre istoriniu Vyčio atvaizdu (autorius – daugkartinis pasaulio smėlio skulptūrų čempionas Andrius Petkus), bet ir tik ką nuskambėjusios XIV respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ (vyriausiasis režisierius Vytautas Jankauskas), trumpam pavertusios gražų miestelį istorinės atminties sostine.
Šventė prasmingai užpildė visą dieną: prasidėjusi šv. Mišiomis Šilalės miesto Lietuvos partizanų kapinėse, vėliau persikėlė į Šilalės pušyno estradą. Bet taip atrodė tik žiūrint stebėtojo akimis. Dalyviams diena prasidėjo daug anksčiau: juk net ir maža šventė reikalauja repeticijų, tad ką jau kalbėti apie renginį, kuriame dalyvavo 26 dainas ir choreografines kompozicijas paruošęs 31 choras iš visos Lietuvos – Alytaus, Anykščių, Biržų, Druskininkų, Elektrėnų, Gargždų, Jonavos, Kauno, Kalvarijos, Kėdainių, Klaipėdos, Šiaulių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Lazdijų, Lentvario, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Rokiškio, Šiaulių, Širvintų, Šilutės, Tauragės, Telšių, Utenos, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus. Chorams grojo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, dalyvavo  operos solistai: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis ir Liudas Mikalauskas, Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Mainytinis“, „Laukiva“, „Kadagys“. Šventąsias Mišias aukojo Karinių jūrų pajėgų kapelionato kapelionas Remigijus Monstvilas, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kanauninkas, bažnytinės teologijos dr. Algis Genutis, vikarai  Vaidas Gadeikis ir Aivaras Pudžiuvelis.
Šventės šeimininkas Šilalės meras Jonas Gudauskas, pasidžiaugęs, kad miestui buvo patikėta organizuoti tokio masto renginį, pasveikinęs šventės dalyvius ir svečius, akcentavo kitus visų mūsų savimonei svarbius dalykus: jaunimo domėjimąsi savo krašto istorija, tremtinių, politinių kalinių patirtimis ir išgyvenimais. Kad tai tiesa, prašalaičiui galėjo paliudyti ir gausus būrys jaunų savanorių, pasitikdavusių kiekvieną atvykusį. Ne veltui kitą dieną socialiniuose tinkluose žmonės rašė: „Kai pamačiau tuos jaunus mielus savanorius, dalijančius iš ąsočio vandenį choristams, pajutau, kiek dėmesio, profesionalumo ir meilės įdėta“. Vilniečiai reikšmingesnių renginių dienomis, tokiomis kaip Knygų mugė, yra įpratę prie nemokamų autobusiukų. Šilališkiai nė kiek ne prastesni: tie, kam buvo per sunku dalyvauti šventinėje eisenoje į estradą, taip pat galėjo pasinaudoti pavėžėjimo paslauga. Kiekviename žingsnyje galėjai justi, kad šeimininkai apie viską pagalvojo.
Šis tradicinis renginys kas dveji metai vyksta vis kitame Lietuvos regione. Pirmoji dainų šventė buvo surengta 1991 metais Kaune. Pastarąjį kartą, prieš dvejus metus, vyko Kėdainiuose, ir šiemet pirmą kartą Šilalėje. Mero žodžiais, tai didžiulis įvykis bendruomenei, įpareigojantis kiekvieną, juolab jaunimą, domėtis mūsų pačių istorija, nes nebūdami įdomūs patys sau, nebūsim įdomūs ir pasauliui. Kad kuo daugiau žmonių galėtų patirti, kuo gyvena tremtiniai, kaip jie moka išlieti savo jausmus, suvokti, kas garbingo amžiaus žmones verčia bent trumpam pamiršti kasdienybę, atvykti į tokį įspūdingą sambūrį, paskui keletą valandų stovėti ir dainuoti žiūrovams ir vieni kitiems, šilališkiai pasirūpino, kad renginį tiesiogiai galėtų stebėti ir negalėjusieji atvykti, o apie jį sužinoję gerokai vėliau galėtų peržiūrėti įrašą https://www.youtube.com/watch?v=9yLftdbYUvs&t=4448s.
Išties dainų šventė tremtį išgyvenusiems – ne tik atgaiva sielai, bet ir proga visiems susitikti, pasimatyti, dainomis dar kartą visiems papasakoti apie anų dienų ilgesius, viltis, kančias. Kaip tremtyje dainuojant buvo lengviau dirbti, lengviau ištverti atskyrimą nuo gimtųjų namų, taip dabar daina padeda užmiršti nugyventų metų skaičių, nejausti jų naštos. Bet daina jiems suteikia sparnus. Jie renkasi, dainuoja, kaip priesaką cituoja taip pat politinio kalinio poeto Vytauto Aleksandro Cinausko žodžius: „Tik nepalik šioj žemėj keršto“ ir to priesako laikosi.
Dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“ apima įvairius menus: dainą, šokį, dailę, grožinę kūrybą. Jai ruošiasi ir savaip joje dalyvauja ne vien choristai, bet ir poetai, prozininkai, dailininkai, siekdami laureato vardo. Jaunajai kartai tokio konkurso laikas tampa tęstine istorijos pamoka, teikiančia galimybių meninėmis priemonėmis išreikšti savo suvokimus, recepcijas, įžvalgas, pajautas, o vyresniesiems – galimybę perduoti per ilgus dešimtmečius sukauptą patirtį. Kartais net ne savo paties, o visos giminės, ištisos kartos patirtį.
Be abejo, intensyviausiai ruošiasi rajono, kuriame šventė vyksta, bendruomenė, meno kolektyvai, jaunieji kūrėjai. Jaunimo pritraukimas yra vienas svarbesniųjų tikslų. Tremtiniai vienas po kito išeina ir išeis, o istorinė atmintis privalo išlikti. Ne kas kitas, tik jaunoji karta yra šios atminties indai. Jokie archyvai jų neatstos. Ir nėra geresnio būdo perimti šią atmintį, kaip būnant kartu tremtiniais, pačiais autentiškiausiais istorijos šaltiniais, iš arti pamatyti, pajausti, kokie tai žmonės, kas juos palaikė, jungė, vienijo, kokie buvo jų tikslai, svajonės. Tokios patirtys savaime transformuojasi į atsakomybę už šalį, jos ateitį. Į pagarbą istorijai, jos dalyviams, tiems, kurie ištesėjo, išsaugojo moralinį stuburą, atlaikė visus išbandymus. Šių transformacijų ženklus matėme  estradoje veikusioje konkurso dalyvių vaikų piešinių parodoje, jautėme klausydami jau žinomų ir jaunųjų poetų posmų, prozos fragmentų. Prasminga, kad tiek scena, tiek kūrybiniai konkursai sujungė įvairių kartų, įvairių amžiaus grupių kūrėjus. Ne mažesnės pagarbos verti ir jaunuosius menininkus paruošę mokytojai. Taigi dainų šventės metu padėkas iš miesto mero rankų gavo moksleivių prozos ir poezijos konkurso nugalėtojai Aušra Vitaitė, Karolina Baltrušytė, Liveta Stončiūtė, Martynas Urbutis (paskatinamosios premijos), Brigita Breiterytė, Vakaris Cibulskis  (III vieta), Rugilė Daukšytė, Liucija Vaitkevičiūtė (II vieta), Viktorija Balsytė,  Emilija Biterytė (I vieta) ir mokinius ruošę mokytoja Asta Stonytė, Veronika Gudaitė, Elena Linkienė, Asta Racevičienė, Sauga Vaičikauskienė, Petras Gedvilas.
Nuskambėjus keletui chorinių dainų, nurimus vienų laureatų jauduliui, skelbiami kiti – mokinių piešinių konkurso – nugalėtojai: Greta Gerybaitė, Joris Zaikauskas, Roberta Juraškaitė (III vieta), Melita Mitkutė, Viltė Kybartaitė, Dovilė Žąsytytė (II vieta), Aurimas Eitutis, Antanas Briedis, Gustė Jurkutė (I vieta), padėkota jų mokytojams Ilonai Venckienei, Sonetai Dargienei,  Laimutei Rupšytei.
Suaugusiųjų grupėje literatūros konkurso laureatais tapo poetas, kompozitorius, buvęs tremtinys Alfonsas Staponkus už 2017 metais išleistą dainų ir poezijos knygą „Einu žeme“, kurioje apdainuojama meilė šeimai ir Tėvynei (III vieta), inžinierius, buvęs tremtinys Rimantas Kuprys, 2016 metais išleidęs knygą „Saugoti amžiams“, kurioje meistriškai aprašė savo šeimos tremties istoriją (II vieta), ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialas bei jo pirmininkė Teresė Ūksienė, parengusi ir 2017 metais išleidusi knygą „Erškėčių keliu VI“, kartu įvertinus ir jos ilgametę veiklą saugant ir puoselėjant gimtojo krašto tremties ir rezistencijos istoriją (I vieta).
Šiame kontekste prasmingai nuskambėjo Seimo nario Žygimanto Povilionio sveikinimo žodžiai, jog tiesa šiais laikais palaužiama įvairiais būdais, bet ta, kuri yra išsaugota tremtinių širdyse, yra pati stipriausia. Mes įkvepiam kitas tautas, mūsų iškentėta istorija pramuša bet kokį melą, kuris gausiai liejasi ir šiomis dienomis, atveria akis pasauliui, sunkiai suvokiančiam, situacijas, kaip įmanoma vidury nakties pažadinti žmones, išplėšti juos iš namų ir išvežti už keleto tūkstančių kilometrų. Tremtinių atsiminimai, jų knygos, jų dainos sukrečia ir keičia pasaulį. Įprasmindami savo pačių gyvenimo istoriją, politiniai kaliniai ir tremtiniai pačiu taikiausiu būdu įprasmina ir mūsų šalies istoriją, mūsų buvimą pasaulyje, nes, kaip sakė lietuvių filosofas Vydūnas, kurio žodžiais sukurta daina „Lietuva, brangi šalele“ skambėjo iš estrados: „Kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo žmonių su sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą…“
Baigiantis šventei, jos vyriausiasis dirigentas Kornelijus Pukinskis dirigento batutą iškilmingai perdavė Anykščiams. Taigi kita 2020-ųjų metų Politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“ vyks gražiuosiuose Anykščiuose, mieste, įsikūrusiame Šventosios ir Anykštos upių santakoje.
Ir visiškai pabaigai dar keletas faktų: šventės koordinatorė – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, šventės koncertmeisterė ir pianistė – Beata Vingraitė, šventės režisierius – Vytautas Jankauskas. Renginį vedė – aktorė Virginija Kochanskytė.

 

Laima ARNATKEVIČIŪTĖ

 

Klaida | LPKTS

Klaida

Svetainėje nenumatyta klaida. Prašome pabandyti vėliau.