"Su Lietuva širdy" 2016

Archyvas

Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Ariogaloje. 1990–2005 m. jis buvo vadinamas „Laisvės ugnis – ateities kartoms“.

26-ąjį kartą susitikome Dubysos slėnyje

Štai ir praėjo gražiausia ir laukiamiausia metų šventė – Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Šiemet – 26-asis. Nors orų prognozės šeštadieniui nežadėjo nieko gero, tačiau lietutis iškentėjo iki šventės pabaigos.
Pirmąją sąskrydžio dieną, skirtą jaunimui, gausiai dalyvavo LŠS jaunieji šauliai. Antrąją – Susitikimų, rugpjūčio 6-ąją, jau nuo 9 valandos ryto šventės dalyvius, chorų kolektyvus ir svečius prie bažnyčios darniai į eiseną rikiavo LPKTS tarybos pirmininkė, Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė ir LPKTS valdybos narys Edvardas Strončikas. Lydima karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestro eisena pajudėjo į Dubysos slėnį. Nuokalnėje akį traukė stendai ir plakatai, nuotraukos, partizanų vadų portretai.
Šventės vedėjas Vilius Kaminskas sveikino ir pristatė kiekvieną delegaciją, pagarsindamas filialo pirmininko pavardę ir nuveiktus darbus. Eisenos dalyviai,  apėję garbės ratą, vėliavas perdavė jauniesiems Ariogalos šauliams. Laukė iškilminga vėliavų pagerbimo ir sąskrydžio vėliavų pakėlimo ceremonija. Vedėjai LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė ir aktorius Petras Venslovas jas kelti pakvietė LPKTS pirmininką dr. Gvidą Rutkauską, jo pavaduotoją Gediminą Uogintą ir LPKTS tarybos pirmininkę, Seimo narę V.V.Margevičienę. Buvo keliamos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos, simbolizuojančios mūsų tautų vienybę ir kovų už laisvę brolybę. Kylant Baltijos šalių vėliavoms, skambėjo tos šalies himnas.
Po tylos minutės – žuvusiems už Lietuvos laisvę, negrįžusiems iš tremties, nukankintiems ir nužudytiems – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai ir šauliai išnešė gėles prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse. Šv. Mišias už tėvynę Dubysos slėnyje aukojo arkivyskupas Lionginas Virbalas ir emeritas Sigitas Tamkevičius. Šv. Mišiose giedojo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė ir jungtinis tremtinių choras, dirigavo Mindaugas Šikšnius.
Pasibaigus šv. Mišioms į slėnį atnešta Laisvės ugnis ir įžiebtas sąskrydžio aukuras – Laisvės, Vienybės ir Nepriklausomybės simbolis. Ugnį daug metų neša buvę tremtiniai Petras Sventickas, Alvydas Semaška ir jo gausi šeimyna, taip pat bėgikai iš Kauno, Prienų ir kitų Lietuvos vietų. Sąskrydžio ugnies nešėjai anksti ryte įžiebė fakelą prie amžinosios ugnies aukuro Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje. Bėgikai iškilmingai išlydėti dalyvaujant LR Seimo narei V.V.Margevičienei, LPKTS pirmininkui dr. G. Rutkauskui, valdybos pirmininkei R. Duobaitei-Bumbulienei, miesto tarybos nariams. Amžinoji ugnis, keliaudama iš rankų į rankas, perduota LPKTS garbės pirmininkui dr. Povilui Jakučioniui, kuris ir uždegė šventės aukurą.
Išaunamos trys Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių salvės: už Lietuvos politinius kalinius ir partizanus, už visus Lietuvos tremtinius ir Laisvės kovotojus, už Tėvynę Lietuvą. Po jų nuskambėjo tremtinių himnas „Leiskit į Tėvynę“.
Šventę sveikinimu pradėjo LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas (sveikinimas spausdinamas atskirai.) Jis pristatė dvi rezoliucijos dėl emigracijos bangos stabdymo ir Astrave statomos atominės elektrinės. Bendru pritarimu jos sutiktos plojimais ir patvirtintos.
Renginio vedėja, LPKTS valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė perskaitė JE Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą iš Brazilijos: „Šiemet jūsų tradicinis susitikimas yra paženklintas ypatingos sukakties – minime masinių tremčių pradžios 75-metį. Greitai bėgantis laikas yra bejėgis prieš mūsų atmintį apie didžiausią tautos tragediją ir nepataisomą okupacijos skriaudą Lietuvai ir jos žmonėms. (...) Dėkoju už unikalią tremties atmintį, kuria nepavargstate dalytis, už aktyvią šiandieninę veiklą, padedančią kurti prasmingesnį, saugesnį ir gražesnį gyvenimą Lietuvoje. Ir toliau visi drauge gyvenkime su Lietuva širdy. Padėkime vieni kitiems ir ypač jauniausioms mūsų atžaloms suprasti, kokia brangi yra Tėvynė ir kaip svarbu žinoti, kad turi ją – savo gimtuosius namus – patį svarbiausią tašką pasaulio žemėlapyje“.
Skambėjo pačios gražiausios jungtinio tremtinių choro atliekamos dainos. Laisvės kovotojus ir tremtinius savo sveikinimais pagerbė svečiai iš Estijos ir Latvijos, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sveikinimą perskaitė Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Vytautas Saulis. Atkuriamojo Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį šventės dalyviai pasitiko garsiais plojimais. „Matau, kaip „Tremtinyje“ gausėja liudijimų, kartais jų būna ištisas puslapis. Laiko turime nedaug, tą turime daryti – liudyti. Ir šis sąskrydis yra liudijimas istorijos... Nematytas terorizmas – Astravo kirvis, pakabintas virš mūsų galvų... Naujas reiškinys, kuris mus paliečia – išsitrėmimas. Daugybė žmonių, kurie išvažiuoja nevaromi... Ne atlyginimai, o engimas yra didžiausia piktžaizdė“, – svarbiausius akcentus savo kalboje dėliojo prof. V.Landsbergis.
Sveikinimo žodį tarė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius Jonas Kurlavičius. Nuoširdžius sveikinimo žodžius perdavė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis: „Tikiu Lietuva, tikiu jos žmonėmis, kaip ir tikiu, jog kasdienė mūsų visų kova už laisvę nesibaigia. Kartu su komanda apvažiavau Lietuvos miestus ir miestelius, matau daug ryžtingų žmonių, dirbančių, pasišventusių savam kraštui. Kaip matau, daug skaudulių, kuriuos mes, politikai, kartu su jumis esame pasirengę įveikti. Kartu matau, kad yra nusivylimo, bet ir tikėjimo, kad bus kitaip... Tikiu, kad su jūsų pagalba ir patirtimi visi susitelkę laimėsime dar ne vieną mūšį, o rudens pergalė Seimo rinkimuose gali būti tik didelio kelio pradžia“.
Sąskrydyje dalyvavo daug garbingų svečių, tai Seimo nariai Mantas Adomėnas, Rimantas Jonas Dagys, Donatas Jankauskas, Juozas Pundzius, Rytas Kupčinskas, Bronius Kuzminskas, Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas, Agnė Bilotaitė, Kazimieras Starkevičius, Vilija Abramikienė, Rokas Žilinskas, miestų ir rajonų savivaldybių tarybos nariai.
Mūsų šaunus jaunimas, „Misijos Sibiras“ grupės dalyviai, ne tik sveikino sąskrydžio dalyvius, bet ir parodė ekspedicijoje sukurtą filmą, kvietė pokalbio palapinėje. Jaudinantį Birželio sukilėlio dukters laišką tėčiui perskaitė renginio vedėja R.Duobaitė-Bumbulienė.
Šventinę popietę padainuoti ir pašokti energingai kvietė dainininkas Edmundas Kučinskas, skrabalininkas Regimantas Šilinskas, tautinių šokių ansamblis „Vaiva“.
Sąskrydis vyko trijose erdvėse: stadione ir dar dviejose už stadiono ribų. Didžiojoje palapinėje netoli šventinio aukuro buvo rodomi filmai: „Žaibas – Dzūkijos legenda“, „Choras“, „Misija Sibiras–15: keturiolika nežinios dienų arba kaip mes gėrėme kavą su bobute“ ir diskusija su ekspedicijos dalyviais, filmas „Su Lietuva širdy gyvename“, įvyko parodos „Tremties vaikai“ atidarymas.
Nestigo dėmesio ir partizanų bunkeriui. Čia vyko pokalbiai apie partizanų ginkluotę, aprangą partizanų spaudą, rekonstruktorių atradimus, vyko apžiūra, įvairūs skaitymai.
Ne veltui ši diena buvo pavadinta Susitikimų diena. Smagu matyti, kaip susitinka ir atpažįsta vienas kitą bendro vagono ar buvusios tos pačios gyvenvietės likimo broliai ir sesės. Gera buvo ir man pamatyti ir apsikabinti seniai matytus bičiulius. Linkiu visiems po metų vėl pasimatyti Dubysos slėnyje.

Audronė KAMINSKIENĖ

Jono Ivaškevičiaus nuotr.

Esame stiprūs ir reikalingi

LPKTS pirmininko dr. Gvido RUTKAUSKO kalba sąskrydyje „Su Lietuva širdy“

Džiaugiuosi kartu su jumis nes šiandien čia, laisvoje Lietuvoje, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, į savo šventę renkamės jau 26 kartą. Į šį tapusį tradiciniu ir visų laukiamą sąskrydį atvykome pabūti kartu su savo likimo broliais, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptarti mums rūpimus svarbius ne tik buvusių tremtinių, politinių kalinių ir partizanų, bet ir kai kuriuos aktualius valstybės klausimus. Svarbiausia parodyti visiems, kad mūsų dar be galo daug, kad mes nualinti skaudžios ir sunkios gyvenimo patirties, bet esame stiprūs, reikalingi ir vieningi kilniems Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo ir įtvirtinimo darbams.
Su didžiuliu skausmu prisimename, kad šiemet sukako 75 metai, kai buvo įvykdytas 1941 metų masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius SSRS kraštus. Prieš 67 metus, 1949-aisiais, vyko trėmimai „Bangų mūša“, o prieš 68 metus, 1948-ųjų gegužės 22–23 dienomis vyko vienas didžiausių Lietuvos gyventojų trėmimų „Pavasaris“. Net ir praėjus tiek metų turbūt dar ir dabar mums visiems, buvusiems tremtiniams, kyla klausimas: už ką, kodėl, ar tai žmoniška? Ar už tai, kad mes be galo mylėjome savo Tėvynę, ar už tai, kad kalbėjome lietuviškai, o gal už tai, kad sąžiningai dirbome, auginome vaikus ir niekada nenorėjome būti pavergti. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Buvo ištremta daugiau nei 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tai didžiulė netektis šaliai. Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado nuosavybę, sveikatą, artimuosius. Ištremtieji buvo žiauriai fiziškai naikinami kalėjimuose lageriuose ir specialiose tremties vietose, kur didelė dalis jų žuvo arba mirė. Visa tai vertinama kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.
Bet mes prisikėlėme. Ir šiandien LPKTS siekia suvienyti Lietuvoje gyvenančius daugiau nei 50 tūkstančių buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kurie, nepalūžę lageriuose ir kalėjimuose, išliko gyvi, kuriems Tėvynė buvo brangesnė už gyvenimą, džiaugiasi laisve ir nepriklausomybe. Tremtiniai, dalyvaujantys LPKTS veikloje dar gana aktyviai dirba. Galima tik didžiuotis nenuilstamu ir pasiaukojamu visų filialų bei skyrių darbu. Įvertinę mūsų atliktus darbus galime teigti, kad visų be išimties filialų nariai mini valstybės šventes, prižiūri, stato bei atstato paminklus, atstato partizanų žemines, turintieji chorus dalyvauja chorų festivaliuose, turintieji muziejus dalyvauja muziejų veikloje, filialų nariai dalyvauja kelionėse po atmintinas kovų už Laisvę vietas bei dalyvauja įvairiuose LPKTS įstatuose numatytas veiklas atitinkančiuose projektuose. Taip pat mūsų sąjungos nariai rašo knygas, rečiau stato dokumentinius filmus. Visiems suprantama, kad tokiems darbams būtina sukaupti nemažą kiekį lėšų, tai padaryti ne visiems pavyksta, nes kasmet vis mažiau ir mažiau sulaukiame paramos LPKTS, o tiems, kurie yra parėmę, labai nuoširdžiai dėkoju.
Vienas iš kertinių mūsų darbų – padėti jaunajai kartai suvokti patriotiškumo ir pagarbos kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę reikšmę. Šis sąskrydis mus visus sutelkia dar reikšmingesniems darbams išsaugant pasipriešinimo kovų istorinę atmintį pirmiausiai tarp jaunimo, o po to ir tų, kurie dar abejoja arba visiškai nežino tikrosios partizaninių kovų ir tremties istorijos. Jeigu šio darbo nedirbsime, tai mūsų kovos, vargai ir netektys bus paskandinti užmarštin, o tauta, nežinanti savo praeities, neturi ir ateities.
Jau ne pirmą kartą laikausi nuostatos, kad buvę tremtiniai, politiniai kaliniai aktyviai dalyvautų šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime, kad mūsų gretas pagausintų ne tik grįžę iš tremties, bet ir gimę tremtyje tremtinių vaikai. Šia kryptimi dar reikia daug dirbti, kad potencialius naujus narius sudomintumėme savo idėjomis, vertybėmis, siekiais ir darbais. Tik mūsų gausios, vieningos ir patriotiškai nusiteikusios gretos padės išlikti kovoje už buvusių tremtinių, partizanų ir politinių kalinių teises. Esu tvirtai įsitikinęs, jog už didesnį atlyginimą, aukštesnį postą ar už reikšmingesnį apdovanojimą iš tų pačių rankų, kurios mums įteikė nuosprendį tremčiai, būdami LPKTS nariais, neišduosime savo vienminčių, nepamiršime savo įsitikinimų.
Gerbiamieji, artėja rinkimai į LR Seimą. Čia taip pat turime mūsų sąjungos pasiūlytų kandidatų, kurie yra ir TS-LKD nariai. Tačiau reitingavimo rezultatai rodo, kad LPKTS iškelti kandidatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje nepateko net į penkiasdešimtuką. Ar pamatysime jų bent vieną naujame LR Seime, priklauso tik nuo mūsų visų, nes niekas kitas mumis nepasirūpins taip, kaip mūsų likimo broliai – buvę tremtiniai. Tremtiniu laikomas ne tas, kuris matė Sibirą per televizorių ar turi giminių, buvusių tremtyje, tremtiniai yra tie žmonės, kurie yra buvę tremtyje ir patys iškentėję tremties arba lagerių sunkumus. Atsakingai pareiškiu, kad dabartinė neseniai išrinkta TS-LKD vadovybė turėtų irgi suprasti, kad kol kas didžioji dauguma buvusių tremtinių ir politinių kalinių balsuoja už TS-LKD, ir todėl mes nenorėtumėme būti reikalingi ir gerbiami tik prieš rinkimus, o paskui vėl pamiršti iki kitų rinkimų. Mes taip pat norime ir galime savo patirtimi ir žiniomis prisidėti prie šalies valdymo ir jos gerovės kūrimo. Brangūs buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir partizanai, susitelkime, susivienykime ir palaikykime LPKTS kandidatus į LR Seimą.

 

Dėl Astrave statomos atominės elektrinės keliamos grėsmės Lietuvai ir Lietuvos Vyriausybės veiksmų

REZOLIUCIJA

2016-08-06
Ariogala

Baltarusijos Astravo rajone, visai prie Lietuvos sienos, statoma atominė elektrinė kelia rimtą pavojų Lietuvai ir ypač jos sostinei Vilniui.
2013 metais Lietuvos pastangomis Espo konvencijos įgyvendinimo komitetas paskelbė, kad Astravo AE projektas neatitinka konvencijos reikalavimų.
Oficialiai apie elektrinės statybos pradžią paskelbta 2013 metų lapkričio 2 dieną, tačiau iki šiol nebaigta jos poveikio aplinkai vertinimo procedūra.
Aikštelė atominei elektrinei statyti buvo pasirinkta dar 2008 metų pabaigoje, tačiau Baltarusija nėra kreipusis į Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA) dėl aikštelės pasirinkimo įvertinimo ir kaip ji atitinka tokioms statyboms keliamus reikalavimus.
Lietuvai nepateikiamas atsakymas, kodėl Baltarusija, turėdama daugiau kaip 70 aikštelių variantų, pasirinko būtent Astravą, ar pasirinktoje vietoje buvo atlikti šiuolaikiniai seisminiai tyrimai, kaip bus užtikrinamas elektrinės reaktorių aušinimui reikalingo vandens tiekimo saugumas, koks  bus AE poveikis Neries upei, aplinkinėms teritorijoms, gyventojams.
2010 metų gegužę Lietuvos Vyriausybė parengė ir Baltarusijai pateikė išsamią 61 puslapio poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Joje oficialiai reiškiamas kategoriškas nesutikimas su pasirinkta vieta, nenumatant atsakomybės už padarinius ir veiksmų, jei branduolinės avarijos atveju iškiltų radioaktyvaus užterštumo pavojus už 50 kilometrų esančiai Lietuvos sostinei ir ji patektų į evakuacijos zoną. Baltarusijos pusei taip pat įteikta peticija su 23 tūkstančių piliečių, prieštaravusių aikštelės pasirinkimui, parašais.
2011 metais Europos vadovų taryba pritarė Lietuvos pasiūlymams, kad patikimumo testai būtų atliekami visoms esančioms Europos Sąjungoje ir už ES ribų branduolinėms jėgainėms.
Nuolatiniai incidentai ir avarijos statybų metu parodė, kad jau dabar dėl reaktoriaus korpuso pažeidimų yra kilusi didelė grėsmė Lietuvos saugumui. Matant Lietuvos Vyriausybės pasyvumą, buvo surinkti 65 tūkstančių Lietuvos gyventojų parašai po įstatymo projektu, kuriuo Astravo AE būtų neleidžiama naudotis Lietuvos energetikos sistema ir parduoti nesaugiai pagamintą elektrą.
Vien per pastaruosius porą mėnesių elektrinėje įvyko ne vienas incidentas ir niekas negali objektyviai įvertinti, kokio masto jis buvo. Baltarusija informaciją slepia ir, tikėtina, slėps ateityje.
Nepaisant tarptautinių reikalavimų pažeidimų, Baltarusijai ir toliau tęsiant Astravo atominės elektrinės statybą, mes, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ir Laisvės kovų dalyviai, reiškiame susirūpinimą dėl šios elektrinės Lietuvai keliamos grėsmės ir raginame:
Lietuvos Respublikos Seimą:
įstatymiškai patvirtinti 65 tūkstančių Lietuvos žmonių pasirašytą įstatymo projektą, kuris neleistų Astravo AE naudotis Lietuvos energetikos sistema ir parduoti nesaugiai pagamintą elektrą. Teikti svarstyti 2016 metų rudens sesijoje ypatingos skubos tvarka;
Lietuvos Respublikos Vyriausybę:
kreiptis į Europos Parlamentą ir kitas tarptautines organizacijas, kad nesaugios ir tarptautines konvencijas pažeidžiančios atominės elektrinės statyba būtų nedelsiant sustabdyta; Sustiprinti diplomatines pastangas siekiant užsitikrinti Europos Komisijos, kaimyninių šalių paramą dėl antros aukštos įtampos elektros perdavimo linijos su Lenkija, kurios reikės sinchronizacijai su Vakarų Europos elektros sistemomis ir ją kuo sparčiau pradėti tiesti;
reikalauti tarptautinių ekspertų ištirti pastarąjį įvykį Astrave statomos atominės elektrinės statybų aikštelėje, kai per reaktoriaus statymo bandymus 330 tonų reaktorius nukrito iš 2–4 metrų aukščio;
ES lygiu santykiuose su Baltarusijos atstovais kelti klausimą, dėl nesaugiai statomos Astravo AE grėsmės.

 

Dėl tautos masinės emigracijos stabdymo

REZOLIUCIJA

2016-08-06
Ariogala

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos jau ne kartą reiškė savo narių gilų susirūpinimą dėl Lietuvos gyventojų emigracijos milžiniškų mastų į labiau išsivysčiusias Vakarų šalis ir ragino Seimą ir Vyriausybę imtis skubių priemonių masinei gyventojų emigracijai sustabdyti. Tačiau valdžia atkakliai tylėjo, lyg tai būtų ne jų reikalas.
Nepaisant to, kad darbo užmokestis pamažu didėjo, o nedarbas mažėjo, emigracija grėsmingai didėjo ir pasiekė tautos išlikimui pavojingus mastus. Nors per 2006–2008 metų ekonomikos pakilimą emigracija buvo sumažėjusi, bet per 2009–2011 metų krizę emigravo 174 tūkstančiai tautiečių. Ir iki šiol emigracija nemažėja, nors krizė seniai baigėsi ir valstybės ekonomika sparčiai auga ir atlyginimai didėja. 2014 metais emigravo 36,6 tūkstančio, o 2015 metais jau 44,5 tūkstančio Lietuvos žmonių. Pernai gyventojų skaičius mažėjo sparčiausiai iš ES šalių. 2016 metų sausio 1 dieną Lietuvoje tebuvo 2 milijonai 888,6 tūkstančio gyventojų, o 2060 metais, jei emigracijos politika nesikeis, nebus nė 2 milijonų. Daugiausia emigruoja jaunimas iš kaimiškų rajonų dėl nedarbo ir mažų pajamų. Nuo 1990 metų Lietuva neteko mažiausiai 600 tūkstančių jaunų, energingų žmonių.
Lenkijoje emigracijos intensyvumas yra santykinai septynis kartus mažesnis nei Lietuvoje. Esame pigiausios darbo jėgos šalis. 40 procentų bedarbių neturi kvalifikacijos. Estijoje tokių yra santykinai keturis kartus mažiau. Nuo to ir reikia pradėti.
Kita skaudi problema yra neigiama gyventojų kaita, mažas gimstamumas ir didelis mirtingumas. Ypač daug netenkame jaunimo dėl žūčių avarijose, buitiniuose konfliktuose, daug nuskęsta. Dėl neigiamos kaitos ir beprasmiškų žūčių kasmet netenkame po daugiau nei 10 tūkstančių žmonių. Prof. B. Gruževskis sako, kad iki 1990 metų per metus gimdavo 830 tūkstančių vaikų. Dabar jų gimsta tik 450 tūkstančių, t.y. du kartus mažiau. Jei socialinė politika nesikeis, tai 2040 metais gims tik 270 tūkstančių vaikų. Priežastys – vaikų lopšelių ir darželių trūkumas ir nelankstūs darbo santykiai. Vyriausybė prieš pat rinkimus žada „bet kokia kaina skatinti gimstamumą“, bet ką ji veikė per visą kadenciją? A.Butkevičiaus vyriausybė, miegojusi ketverius metus, paprašė visuomenės patarimų, kaip sumažinti emigraciją.
XXVI Ariogalos sąskrydžio dalyviai ragina visas Seimo rinkimuose dalyvaujančias partijas pateikti rinkėjams aiškius ir konkrečius pasiūlymus, kokiomis priemonėmis jos mano nedelsiant šalyje sumažinti emigraciją ir padidinti gimstamumą.
Raginame visus rinkėjus pasirinkti partiją, kuri įrodys esanti pasiruošusi sustabdyti  grėsmingą tautos ateičiai Lietuvos gyventojų mažėjimą.

 

Dėl netinkamai rengiamų atmintinų datų paminėjimų

KREIPIMASIS

2016-08-06
Ariogala

Seimo valdybai

Šių metų birželio 14 dieną Seime, Kovo 11-osios Akto salėje, įvyko Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų minėjimas. Daugelis renginio dalyvių negalėjo nepastebėti, kad Kovo 11-osios Akto salė nebuvo užpildyta. Minėjimas pustuštėje salėje daugeliui sukėlė mintis, kad Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido diena lietuviams tapo nesvarbi ir žmonės tiesiog nesusirinko pagerbti okupacijos metais žuvusių asmenų.
Kaip paaiškėjo, daugelis pilietinių, visuomeninių ir patriotinių organizacijų negavo kvietimų į Birželio 14-osios minėjimą, nebuvo pasiūlyta norintiesiems atvykti į iškilmingą minėjimą.
Šiemet birželio 23 dieną buvo minimos Rainių žudynių 75-osios metinės. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos Respublikos Seime nebuvo prisiminta apie 76 politinius kalinius, 1941 metais sovietinių okupantų žiauriai nukankintus Rainių miškelyje.
Raginame atidžiau planuoti ir rengti Lietuvos istorijai ir visai lietuvių tautai reikšmingų datų paminėjimus. Lietuvoje kone kiekvieną šeimą palietė sovietinės represijos, išgyvenome sunkius okupacijos metus.
Prisidėjome prie Lietuvos laisvės kelio. Deramas dėmesys buvusių politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių, jų vaikų, Lietuvos ir užsienio patriotinių organizacijų nariams būtų vertinamas kaip valdžios atstovų pagarba bei ryšių su laisvės sergėtojais stiprinimas. 

 

Klaida | LPKTS

Klaida

Svetainėje nenumatyta klaida. Prašome pabandyti vėliau.