„Su Lietuva širdy 2015“ | LPKTS

„Su Lietuva širdy 2015“

Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Ariogaloje. 1990–2005 m. jis buvo vadinamas „Laisvės ugnis – ateities kartoms“.

 

2016 m. rugpjūčio 6 d. Ariogaloje vyks Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ .

 

Jubiliejinis sąskrydis Ariogaloje

Lietuvos nepriklausomybės 25-aisiais metais Ariogaloje įvyko jubiliejinis 25-asis Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis.
Šiais metais jis truko dvi dienas. Pirmoje, Jaunimo dienoje, Daugėliškių miške ir prie atstatyto partizanų bunkerio vyko Laisvės kovotojų mūšio inscenizacija „Didvyriai išlieka mūsų širdyse“. Partizaninės kovos rekonstruktoriai, vadovaujami istoriko dr. Dariaus Juodžio, pavaizdavo Lietuvos partizanų ir slaptosios sovietų policijos NKVD mūšį Daugėliškių miško prieigose, už kelių kilometrų iki Ariogalos. Užklupusi liūtis nesutrukdė rekonstruktoriams, o suteikė mūšiui autentiškumo. Partizanų pergalę stebėjo į stovyklą „Su Lietuva širdy“ susirinkę jaunieji šauliai, buvę partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai ir net svečiai iš JAV. Dėkojame Lietuvos šaulių sąjungai, klubams „Partizanas“ ir „Grenadierius“.
Antrąją, Susitikimų dieną, į Lietuvą mylinčių žmonių šventę susirinko apie 7 tūkstančiai bendro likimo žmonių iš visos Lietuvos, Latvijos, Estijos, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos, skautijos, kitų visuomeninių patriotinių organizacijų atstovai, „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvių, garbingų svečių.
Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestro vedama sąskrydžio dalyvių eisena 25-ąjį kartą leidosi į šventiškai papuoštą Dubysos slėnį. Tarsi Dubysa tekėjo, vingiavo, nešini plazdančiomis Lietuvos Trispalvėmis, LPKTS filialų, buvusių tremtinių ir politinių kalinių chorų bei kitų organizacijų vėliavomis, šypsenomis nušvitusiais veidais, besidžiaugiančiais būsimais susitikimais, kasmet dovanojančiais nepakartojamų išgyvenimų ir prisiminimų. Stadiono prieigose eisenos dalyvius pasitiko ir pristatė renginio scenarijaus autorius ir režisierius Vilius Kaminskas.
Šventės vedėjai Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas, pasveikinę susirinkusiuosius, pakvietė Teresę Ūksienę iš Šilalės, Primą Petrylienę iš Anykščių ir Algirdą Blažį iš Panevėžio pakelti Lietuvos, Latvijos ir Estijos respublikų vėliavas.
Sąskrydžio dalyviams buvo primintos prieš 70 metų vykusios nuožmios kovos su okupacine kariuomene, kuriose žuvo dešimtys tūkstančių Laisvės kovotojų: Panaros – 1945 metų vasario 28 dieną, Kiauneliškio – 1945 metų kovo 11–12 dienomis, Ažagų–Eimuliškių – 1945 metų kovo 27 dieną, Kalniškės – 1945 metų gegužės 16–17 dienomis, Varčios – 1945 metų birželio 14-ąją ir 1945 metų birželio 23-iąją, Virtukų – 1945 metų liepos 22 dieną, Žuvinto palių – 1945 metų rugpjūčio 6–15 dienomis. Tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, negrįžusieji iš tremties, nukankintieji ir nužudytieji. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, LPKTS atstovai, skautai išlydėti padėti gėlių prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse.
Iškilmingiausia sąskrydžio dalis – šv. Mišios Dubysos slėnyje. Jas aukojo J.E. arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas ir J. E. arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.
Arkivyskupas Lionginas Virbalas sakė, kad gausiai susirinkę sąskrydžio dalyviai savo meilę Lietuvai paliudijo ne žodžiais, o savo gyvenimu. Jis atkreipė dėmesį į džiaugsmą, sklindantį iš ugnį praėjusių, skausmą, netektis išgyvenusių, daugybę išbandymų ištvėrusių tremtinių.
Šv. Mišių pamoksle arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sveikino buvusius tremtinius ir politinius kalinius, kad šie nepasidavė nevilčiai ir gyveno viltimi sugrįžti namo: „Žmonėms tremtyje išgyventi padėjo tikėjimas ir viltis, be šių dalykų žmonės būtų palūžę. Jis pabrėžė, kad ne mažesnio tikėjimo reikia ir šiandienos žmonėms, apgailestavo, kad šiandien šalyje yra itin daug individualizmo, o tapę individualistais žmonės nebeturi į ką atsiremti. „Todėl labai branginu visas progas, panašias į šį sąskrydį, per kurias žmonės susiburia draugėn“, –  sakė arkivyskupas S. Tamkevičius.
Šv. Mišiose giedojo solistas Liudas Mikalauskas  ir jungtinis buvusių tremtinių ir politinių kalinių choras, diriguojamas Mindaugo Šikšniaus.
              Po šv. Mišių įnešta šventinė ugnis. Ugnies fakelais nešini į slėnį įbėgo Kauno „Jungtinio sveikuolių klubo“ nariai, vadovaujami Petro Sventicko, ir Prienų sporto centro moksleiviai, vedami Jono Ivanausko. Sąskrydžio ugnį, įžiebtą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje nuo Amžinosios ugnies ir Veiverių „Skausmo kalnelyje“ nuo Tauro apygardos partizanų Amžinosios ugnies aukurų, bėgikai iš rankų į rankas perdavė LPKTS Garbės pirmininkui Antanui Lukšai ir ilgamečiam LPKTS pirmininkui Povilui Jakučioniui, kuris ir įžiebė sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ aukurą.
Jubiliejiniam 25-ajam buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiui atminti atidengtas skulptoriaus Adolfo Teresiaus sukurtas koplytstulpis, kurį pašventino arkivyskupai Sigitas Tamkevičius ir Lionginas Virbalas.
              Nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių salvės už Tėvynę Lietuvą, už Lietuvos tremtinius, politinius kalinius ir Laisvės kovotojus, už 25 Laisvės metus, kai čia, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyksta sąskrydis.
              Jubiliejinį sąskrydį pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak Prezidentės, masiniai trėmimai ir įkalinimai visada išliks tautos atmintyje, nes jiems nėra jokios senaties.
„Atplėšti nuo savo žemės, namų ir gimtosios kalbos Jūs išsaugojote meilę Lietuvai kaip didžiausią vertybę. Okupantams nepavyko nurašyti nė vieno – nei tų, kurie liko tolimoje svetimoje žemėje po lietuviškais kryžiais, nei tų, kurie, ištvėrę badą, šaltį ir pažeminimus, sugrįžo namo“, – sakė šalies vadovė.
Pasak Prezidentės, iš tremties ir lagerių negrįžusius žmones Lietuva prisimins su amžinu netekties ir skriaudos jausmu, o tuos, kurie grįžo ir išliko, visada brangins ir didžiuosis. Valstybės vadovės teigimu, tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimai yra labiausiai įkvepiantis pavyzdys visada ginti mūsų valstybę ir kurti stiprią, gražią Lietuvą.
LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas ir LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė Prezidentei įteikė 1-ojo laipsnio LPKTS žymenį „Už nuopelnus Lietuvai“.
LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas savo sveikinimo kalboje trumpai pristatė sąskrydžio rezoliucijas. Sąskrydžio dalyviai joms pritarė bendru sutarimu.
Nuskambėjo šventinė jungtinio tremtinių ir politinių kalinių choro ir solisto Liudo Mikalausko dainų programa. „Leiskit į Tėvynę“, „Kritusiems Lietuvos partizanams“, „Partizanų Motina“, „Dievo dovana“, „Į gimtinę grįžtam mes“, „Lietuva brangi“ ir kitos mums visiems brangios ir nepamirštamos dainos aidėjo slėnio šlaitais, pasiekdamos kiekvieno čia atvykusiojo jautriausias širdies stygas.
Po jungtinio choro koncerto sąskrydžio dalyvius sveikino garbingi svečiai, Europos Parlamento, Vyriausybės, Seimo atstovai bei „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyviai.
Sąskrydžio dalyvių džiugiai sutiktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis stebėjosi, kad ir dabar dar atsiranda žmonių, tvirtinančių, kad gyventi nelaisvėje buvę geriau. Jis apgailestavo ir dėl šiuo metu lietuvių tautoje paplitusio siekio laimės ieškoti svetur. „Graži mūsų tautos išmintis, sakanti, kad gera ten, kur mūsų nėra. Bet ar mes tikrai suprantame šį sąmojį,“ – klausė V. Landsbergis. Jis priminė, kad laimė yra ten, kur žmogus jaučiasi laimingas ir norinčius tuo įsitikinti kvietė pažvelgti į tikrai laimingus susirinkusiuosius į Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“.
Sąskrydžio metu veikė imitacinis partizanų bunkeris, kuriame buvo galima pabendrauti su partizanų mūšio rekonstruktoriais, bėgikų – ugnies nešėjų paroda, „Misija Sibiras“ palapinė, kurioje buvo galima pabendrauti su tą rytą iš ekspedicijos grįžusiais šių metų misijos dalyviais.
Sąskrydyje veikusi Nacionalinio kraujo centro donorystės akcija surinkto kraujo kiekiu pranoko visus lūkesčius.
Nemažai dėmesio sulaukė fotografavimasis pagal trėmimo metus.
Jubiliejinį sąskrydį šventiniu koncertu papuošė Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ ir Lietuvos kariuomenės pučiamųjų instrumentų orkestras.
Šventės pabaigoje gražiausias lietuviškas estradines dainas atliko Antanas Čapas.
Sąskrydis baigėsi, nors daugelis dalyvių dar nenorėjo skirstytis. Tad vėl pasižadėjome susitikti kitąmet.

Jolita NAVICKIENĖ

LPKTS pirmininko dr. Gvido RUTKAUSKO kalba

Jūsų Ekscelencija LR Prezidente, Eminencijos arkivyskupai, gerbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrai, Seimo nariai,, brangūs broliai ir sesės buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai. Sąskrydyje su mumis dalyvauja ir Latvijos bei Estijos Laisvės kovotojai, LPKTS giminingų tremtinių ir rezistentų organizacijų nariai, Ukrainos atstovai, ,,Misija Sibiras‘‘ ekspedicijos dalyviai, Lietuvos Respublikos kariuomenės, Krašto apsaugos, Lietuvos šaulių sąjungos, skautijos atstovai bei kiti garbingi svečiai. Nuoširdžiai sveikinu visus jus, jubiliejinio sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyvius.
Šiandien čia, Dubysos slėnyje, į savo šventę susirinkome jau 25 kartą. Į šį jubiliejinį sąskrydį atvykome pabūti kartu su savo likimo broliais, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, aptarti mums rūpimus svarbius ne tik buvusių tremtinių ir politinių kalinių, bet ir aktualius valstybės klausimus. Šiandien svarbiausia parodyti, kad esame stiprūs ir vieningi dėl kilnių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo ir įtvirtinimo darbų.
Šiemet sukako 75 metai, kai Lietuvą okupavo sovietai, ir 74 metai, kai buvo įvykdytas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į tolimuosius Sovietų sąjungos kraštus. Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Trėmimai, per kuriuos išvežta daugiau nei 300 tūkstančių gyventojų, buvo didžiulė netektis Lietuvai. Išplėšti iš savo gimtinės, praradę nuosavybę, sveikatą, artimuosius, ištremtieji buvo žiauriai naikinami kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose. Visa tai vertinama kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės sovietų valdžios įvykdytas Lietuvos gyventojų genocidas.
Šiandien LPKTS vienija daugiau nei 20 tūkstančių buvusių Laisvės kovų dalyvių, tremtinių ir politinių kalinių, išlikusių nepalūžusių lageriuose ir kalėjimuose, kuriems Tėvynė buvo brangesnė už gyvenimą. Mes, būdami šios garbingos organizacijos nariai, džiaugiamės laisve ir nepriklausomybe, kurią iškovojome. Vienas iš svarbiausių mūsų darbų – auklėti jaunąją kartą patriotiškumo ir pagarbos kovotojams už Lietuvos laisvę dvasia. Šis sąskrydis mus visus sutelkė ne tik pasimatyti su bendro likimo bičiuliais, bet ir reikšmingiems darbams dėl pasipriešinimo ir laisvės kovų istorijos sklaidos tarp jaunimo ir tarp tų, kurie dar abejoja arba visiškai nežino tikrosios Lietuvos laisvės kovų ir tremties istorijos. Jeigu šio darbo nedirbsime, tai mūsų kovos, vargai ir netektys bus paskandinti užmarštin. Juk tauta, nežinanti savo praeities, neturi ir ateities.
LPKTS nuolat deda pastangas, kad buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai aktyviai dalyvautų šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime, kad mūsų gretas pagausintų ne tik grįžusieji iš tremties ar lagerių, bet ir tremtyje gimę jų vaikai. Apgailestauju, bet šis darbas kol kas vyksta nepatenkinamai. Šia kryptimi dar reikia daug dirbti, kad potencialius naujus narius sudomintume savo idėjomis, vertybėmis, siekiais ir darbais. Tik mūsų gausios, vieningos ir patriotiškai nusiteikusios gretos padės kovoti už buvusių tremtinių, partizanų ir politinių kalinių teises.

Rezoliucija: Dėl Lietuvos gynybos stiprinimo ir patriotinio ugdymo

Mes, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ir Laisvės kovų dalyviai, esame susirūpinę dėl esamos krašto gynybos būklės. Šiuo metu, kai Rusija vykdo karą Ukrainos teritorijoje, kai nuolat grasinama Lietuvai ir kitoms Europos valstybėms, mūsų šalies saugumo problema yra ypač aktuali. Kita vertus, dabar kariniu požiūriu esame saugesni, nes jau dešimtmetį esame NATO nariai, juntame šio Aljanso stiprią ir savalaikę paramą karingai kaimynei atgrasyti.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) nuo 1991 metų iki šių dienų konkrečiais pareiškimais, rezoliucijomis ragino Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą, Vyriausybę stiprinti krašto gynybą – didinti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) pajėgas, pradėti karinį-patriotinį mokymą bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose, nemažinti lėšų krašto apsaugai, nemažinti Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) ir Lietuvos kariuomenės aktyviojo rezervo bei šauktinių skaičiaus, išsaugoti šauktinių kariuomenę ir stiprinti savanorių pajėgas bei Lietuvos šaulių sąjungą; prašė atšaukti krašto apsaugos ministro įsakymą dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo, Krašto apsaugos sistemai biudžete skirti lėšų ne mažiau kaip 2 procentus šalies BVP.
Lietuvos Respublikos Seimas šiais metais laikinuoju įstatymu grąžino privalomąją šauktinių devynių mėnesių trukmės tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tačiau tik penkeriems metams. Mūsų nuomone, toks Seimo sprendimas neatitinka šio laikotarpio politinės padėties. Valstybė privalo tinkamai parengti savo piliečius vykdyti šią konstitucinę pareigą. Ypač kelia nerimą pavėluotas ir per lėtai formuojamas vaikų, moksleivių ir jaunuolių savisaugos supratimas.
Todėl nesutinkame su teiginiu, esą sprendimas grąžinti šauktinių kariuomenę buvo priimtas skubiai, neatsiklausus tautos – jaunuoliai turi mesti darbą, mokslą, įsipareigojimus bankams. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos retorika ar išaiškinimai dėl šauktinių ir jų tarnybos yra gąsdinantys ir nekorektiški, nes grasinama baudomis ar baudžiamąja atsakomybe. Dalis jaunuolių, tikėdamiesi išvengti privalomosios tarnybos, net kreipėsi į teisininkus. Priešingai, privalomąją tarnybą nusprendusieji atlikti savanoriškai mano, kad tai – jų pareiga Tėvynei ir galimybė tobulėti ne tik fiziškai ar moraliai, bet ir tapti disciplinuotiems.
Manome, kad toks patriotiškumo nuvertinimas atsirado dėl to, kad iki šiol Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams nėra privalomų pamokų, skirtų Laisvės kovų ir pasipriešinimo istorijai dėstyti. Atkaklių ilgamečių pastangų dėka priimtiniausią Vidmanto Vitkausko parengtą 18 pamokų „Pasipriešinimo istorijos programą“, skirtą 9–12 klasių moksleiviams, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą 1999 metais, LPKTS platino ir rekomendavo istorijos ir lietuvių kalbos mokytojams rengiamose regioninėse konferencijose Laisvės kovų ir pasipriešinimo tema. Juk pilietinio, tautinio ir patriotinio ugdymo tikslas – išugdyti pilietinius gebėjimus, tautinę savimonę ir patriotišką dvasią. Už tai atsakingos švietimo ir mokslo įstaigos, kurios, ugdydamos pilietinius, tautinius ir patriotinius bruožus, kartu stiprina ir ugdo piliečių valstybės gynybos nuostatas. Esame įsitikinę, kad vaikai ir jaunimas yra be galo imlūs žinioms ir naujovėms, o jiems įdiegtos vertybės ir nuostatos turi didelę išliekamąją vertę tiek asmenybės, tiek pilietinės visuomenės raidai.
Esama situacija parodė, kad iki šiol numatytos ir vykdytos moksleivių pilietinio, tautinio ir patriotinio ugdymo priemonės yra neveiksmingos ir neilgalaikės. Apgailestaujame, kad ir programų, skirtų pilietiniam ir tautiniam ugdymui, finansavimas ženkliai sumažėjo. Tai nutiko ne tik dėl Lietuvą palietusios pasaulinės finansų krizės ir to meto finansinių galimybių, bet ir dėl sumenkusio valdančiųjų požiūrio į šią aktualią problemą. Apmaudu, kad 2007–2014 metais pilietiniam ir tautiniam ugdymui skirtos lėšos sumenko net 16 kartų!
Sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai ragina Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę, Krašto apsaugos ministeriją, Švietimo ir mokslo ministeriją:
- Neterminuotam laikui įteisinti privalomąją tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje;
- Parengti ir išlaikyti reguliariąją 20 tūkstančių karių kariuomenę taikos metu ir parengtą bei organizuotą 60 tūkstančių kariuomenės rezervą;
- Įteisinti mokomąjį „Gynybos pagrindų“ dalyką kaip privalomą Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokykloms;
- Įteisinti 18 pamokų „Pasipriešinimo istorijos programą“ kaip privalomą Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokykloms;
- Skirti Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokykloms tikslinį finansavimą Laisvės kovų ir pasipriešinimo istorijos programų  vykdymui, gautų rezultatų sklaidai ir vertinimui.

Rezoliucija: Dėl Laisvės kovotojų ir gynėjų istorinio atminimo įamžinimo

Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo ir paminklo „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ joje pastatymo klausimas sprendžiamas nuo 1993 metų. Vilniaus miesto savivaldybė 1995 metais surengė konkursą Lukiškių aikštės paskirčiai suformuoti, o 1996 metais Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė nutarimą Lukiškių aikštėje sukurti tautos kančias įamžinantį memorialą. 1999 metais Lietuvos Respublikos Seimas, netoleruodamas tuometinės Vilniaus miesto valdžios nepagrįsto neveiklumo dėl Lukiškių aikštės paskirties, pasiūlė šį plotą formuoti kaip pagrindinę reprezentacinę Lietuvos valstybės aikštę su Laisvės kovų memorialiniais akcentais. Vėliau rengtuose aikštės sutvarkymo projektuose buvo konstatuojama, kad aikštėje turėtų vykti iškilmingi renginiai. Per šventes prie pastatyto paminklo Lietuvos žmonės, valstybės vadovai, svečiai pagerbtų žuvusiuosius už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. 2000 metais Tėvynės sąjungos iniciatyva Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lukiškių aikštės įstatymą, bet Prezidentas Valdas Adamkus jį vetavo. Buvo motyvuojama, kad aikštė priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2008 metais Lukiškių aikštės klausimas pajudėjo, nes buvo paskelbtas sutvarkymo projekto konkursas. Aikštę nutarta rekonstruoti iki Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių, tačiau vėl projektas liko net nepradėtas. Pagaliau, kai Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą ėmė organizuoti Vyriausybė, pavesdama Aplinkos ir Kultūros ministerijoms spęsti architektūrinį, urbanistinį bei meninės idėjos klausimus, 2011 metais konkurso nugalėtoju tapo architekto prof. Rolando Paleko projektas „Ramybė“, vėliau – ir meninės idėjos nugalėtojo skulptoriaus prof. Vidmanto Gylikio skulptūra „Tautos dvasia“.
Nuo tada visos už projekto įgyvendinimą atsakingos institucijos nepadarė nieko, kad iki 2018 metais planuojamo iškilmingo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio paminėjimo aikštė būtų sutvarkyta.
Lietuvos buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai sutvarkytoje aikštėje norėtų matyti aiškiai suprantamą paminklą, skirtą iškovotai Laisvei įamžinti. Laisvės kovų dalyviai mano, kad visų laikų kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą geriausiai įprasmintų istorinis Vytis. Deja, dabartinio Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus bei prieš kelerius metus geriausiu pripažinto projekto autoriaus architekto prof. Rolando Paleko vizija kardinaliai pasikeitė. Numatoma atsisakyti paminklo statymo ir apsiriboti tik liepų giraite, kurios viduryje (toje pačioje išlikusioje aikštėje vietoj paminklo) plazdėtų Lietuvos Respublikos vėliava.
Sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviams toks valdžios atstovų sprendimas, neturint aiškaus projekto dėl monumento kovotojams už Lietuvos laisvę statybos, kelia didelį susirūpinimą ir nusivylimą.
Todėl sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai ragina Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybą:
- 2015 metais numatyti ir priimti sprendimą dėl reikiamų lėšų ne tik Lukiškių aikštei sutvarkyti, bet ir paminklui kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę pastatyti.
- Įpareigoti Lietuvos Respublikos Kultūros ministeriją nurodyti monumento Lukiškių aikštėje konkurso laimėtojams pataisyti monumento projektą, kad jo paskirtis ir prasmė atitiktų konkurso sąlygų reikalavimus.
- Vilniaus miesto savivaldybė Lukiškių aikštės sutvarkymo ir paminklo sukūrimo darbus privalo vykdyti lygiagrečiai, griežtai laikantis nuostatos, kad Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio paminėjimo reprezentaciniai renginiai vyktų Lukiškių aikštėje prie paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę.