ISTORIJa

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklos istorija prasidėjo nuo „Tremtinio“ klubo prie Lietuvos Kultūros fondo įkūrimo 1988 metų rugpjūčio 23 dieną. Tada komunistų valdžia mūsų klubo oficialiai registruoti neleido. Jau iki Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną į LPKTS buvo susibūrę apie 76 tūkstančiai žmonių. Teritoriniai skyriai įsikūrė visuose miestuose ir rajonuose, net ir mažuose miesteliuose. Keletas LPKTS narių buvo išrinkti į Aukščiausią Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, daug – į savivaldybių tarybas. Kiti tapo savivaldybių tarybų pirmininkais, vėliau – merais ir vicemerais. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metai buvo LPKTS stiprybės ir veiklos žydėjimo metai. Vėliau, ypač LDDP valdymo metais, prasidėjo sąjungos skaldymas į tuos, kurie atsisakė politinės veiklos, ir tuos, kurie norėjo tęsti sėkmingą politinę veiklą. Atsirado ir radikalių grupių, kurios reikalavo greitų permainų ne demokratiniu būdu. Dalis buvusių politinių kalinių, laikydami save kitokiais nei tremtiniai, įkūrė savo organizaciją.

1997 metų pabaigoje patikrinus visų skyrių narių sąrašus suskaičiuoti 46 578 LPKTS nariai. Per pirmąjį veiklos dešimtmetį netekta 30 tūkstančių žmonių – beveik pusės narių dėl to, kad atsiskyrė Lietuvos politinių kalinių bendrija ir Lietuvos politinių kalinių sąjunga. Laimei, pavyko išvengti didesnės konfrontacijos tarp atsiskyrusių ir likusiųjų, nors pradžioje barnių būta. Tolesnei intensyviai veiklai prireikė daugiau pastangų ir susitelkimo. Darbų ir rūpesčių nesumažėjo, nes atsiskyrusios organizacijos politinės veiklos nevykdė, o ėmėsi kitų darbų. Kita vertus, darbas sąjungoje buvo gerai organizuotas, jėgos sutelktos svarbiausių projektų vykdymui, nesiblaškoma dėl kitaip galvojančiųjų išmonių. Todėl veiklos intensyvumas dėl didelio narių skaičiaus netekties nenukentėjo.

Susitelkta į istorinio atminimo išsaugojimą ir įamžinimą, Laisvės kovų istorijos puoselėjimą, jaunimo patriotinį ugdymą. Pradėtos vykdyti tęstinės programos, ieškomos jų vykdymui būtinos lėšos. Pradėti žygiai „Partizanų takais“, seminarai ir konferencijos Laisvės kovų istorijos ir jaunimo patriotinio ugdymo tematika. Norint pagerbti partizanų Motinų ryžtą ir patirtas kančias, pradėta jų kapus žymėti granito lentelėmis su užrašu: „Čia ilsisi Partizano Motina“. Radosi LPKTS Jaunesniosios kartos sąskrydžiai, istorinės konferencijos, skirtos paminėti Laisvės kovų ir didžiųjų trėmimų sukaktis.

Per visus prabėgusius 15 metų buvo tęsiamos svarbiausių valstybinių švenčių ir atmintinų dienų minėjimų tradicijos, respublikinės tremtinių ir partizanų dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“. Vėliau tokios dainų šventės pradėtos rengti regionuose ir atskiruose rajonuose ar miestuose. Pradėti ir tęsiami LPKTS chorų festivaliai Šv. Cecilijos garbei Kuršėnuose. Užbaigta tęstinė programa „Partizanų veiklos žemėlapiai“. Dabar, panaudojant surinktą medžiagą, kiekvienai partizanų apygardai pradėtos leisti kompaktinės plokštelės.

Tęsiamas svarbiausias kasmetinis LPKTS renginys – buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Jo pradininkas ir daugelio pirmųjų švenčių, pavadintų „Laisvės ugnis -ateities kartoms“, organizatorius buvo Antanas Vizbaras. Jam sąskrydžius organizuoti atsisakius, organizacinius darbus tęsia LPKTS valdyba. Šventės pavadinimas ir programų pobūdis keitėsi, tačiau esmė išliko iki šiolei ir, be abejonės, bus tęsiama.

Per pirmąjį dešimtmetį išleista apie 50 knygų – atsiminimų apie partizanų karą, gyvenimą (jei tai galima vadinti gyvenimu) tremtyje, kalėjimuose ir GULAGo ypatingojo režimo lageriuose. Nesustoja ėjęs pas skaitytojus savaitraštis „Tremtinys“ ir žurnalas „Laisvės kovų archyvas“. Buvo tęsiami paminklų statybos, priežiūros, remonto ir partizanų palaikų perlaidojimo bei partizanų slėptuvių atstatymo darbai.

Dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“ pirmą kartą nuskambėjo Kauno Dainų slėnyje 1991 metų birželį, antroji šventė vyko Vilniaus Kalnų parke, trečioji – Panevėžyje. 11-oji respublikinė dainų ir poezijos šventė 2012 metų birželio 16 dieną įvyko Ukmergėje. Ši dvasinga patriotinių dainų šventė su spalvinga jos dalyvių eisena per 11 metų apkeliavo visą Lietuvą. Švenčių iniciatorius ir organizatorius buvo šviesios atminties maestro Antanas Paulavičius. Dabar jo darbus tęsia nepailstanti Bronė Paulavičienė.

Žygių „Partizanų takais“ ištakos reikėtų ieškoti Šakių rajone. 1998 metais LPKTS Šakių skyriaus pirmininkas Vidmantas Mašanauskas organizavo žygį „Lekėčių krašto partizanų takais“ ir išleido informatyvų lankstinuką. Respublikinio renginio žygių „Partizanų takais“ pradžia laikytinas dviejų dienų žygis „Tauro apygardos partizanų takais“, kurį 2001 metų rugpjūčio 18–19 dienomis organizavo LPKTS Marijampolės skyriaus pirmininkas šviesios atminties Vytautas Pijus Raibikis. Per 12 metų šis edukacine prasme labai vertingas ir įspūdingas renginys jau du kartus apkeliavo visas devynias partizanų apygardas ir sėkmingai suka po Lietuvą trečiąjį kartą. Džiugu, kad nepaisant krizių ir sunkėjančios organizatorių metų naštos, dalyvių skaičius nemažėja. Kaskart suvažiuoja po 300–400 žmonių. Džiugina didėjantis moksleivių, istorijos mokytojų, patriotiško jaunimo organizacijų atstovų skaičius. Kartais jų būna daugiau nei pusė visų žygio dalyvių. Tai jaunimo jau pamėgtos puikios gyvosios istorijos pamokos. Vis daugiau patriotinio jaunimo organizacijų ir sukarintų organizacijų savarankiškai rengia tokius žygius per partizanų kovų vietas, kartais vadinamus ištvermės žygiais. Vadinasi, ir po mūsų bus kas prisimins partizanų kovas už Lietuvos Laisvę.

Jaunesniosios kartos sąskrydžiai, kuriuos 2002 metų birželio 22 dieną savo gražiame Kreivakiškio dvarelyje pradėjo šviesios atminties Vidmantas Palujanskas, o 10-ąjį Alytuje organizavo Stasė Tamašauskienė, taip pat yra išskirtiniai LPKTS renginiai, kokių nerengia jokia kita visuomeninė asociacija. Šis renginys yra mūsų ateities veiklos „pilotinis“ projektas.

LPKTS aktyviai dalyvauja tarptautinės komunistinių režimų represuotų asmenų organizacijos Inter-Asso veikloje. Mūsų atstovai: a. a. Vanda Briedienė, Balys Gajauskas, Petras Musteikis, Gediminas Uogintas, dalyvavo Inter-Asso prezidiumo posėdžiuose, kviečiamuose kasmet vis kitos valstybės sostinėje, ir skaitė pranešimus apie Lietuvos buvusių politinių kalinių ir tremtinių šiandienos rūpesčius. Gaila, kad dėl krizių ir lėšų stygiaus nė vienas prezidiumo posėdis nebuvo surengtas Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje buvo surengtas Tarptautinis komunizmo nusikaltimų kongresas ir visuomeninis Tribunolas „Vilnius – 2000“, ko niekas kitas iki šiol nesugebėjo surengti.

Būtina paminėti ir pagerbti žmones, daugiausia prisidėjusius (neretai jų indėlis buvo lemiamas) prie išvardytų ir neišvardytų darbų ir programų vykdymo. Daugelis jų apdovanoti LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. Pirmiausia pagerbtini jau išėję amžinybėn veteranai: Stasys Žukas, ilgiausiai trukusios pilietinio nepaklusnumo akcijos „KGB archyvus – į švarias rankas“ organizatorius, Romualdas Paplauskas, Julius Martišius, Vytautas Pijus Raibikis.

Ilgamečiai filialų pirmininkai: seminarų ir konkursų Laisvės kovų istorijos tematika pradininkas Vytautas Kaziulionis, Vincas Bliznikas, Regina Kuzmienė, Prima Petrylienė, partizanas Petras Gervylius, Dalytė Raslavičienė, Julius Lukys, Veronika Gabužienė, Stasė Janušonienė, Irenijus Šmidtas, Ona Klabienė, Teresė Uksienė ir kiti.

LPKTS organizacinė struktūra ir darbas per 15 metų

LPKTS organizacinė struktūra, jos įstatai, darbo reglamentai, veiklos tikslai ir programos per 15 metų iš esmės nesikeitė. Didžiausias pokytis įvyko 2004 metais, kai sąjunga atsisakė politinės organizacijos statuso ir savo politinę veiklą sujungė su Tėvynės Sąjunga, įsteigus joje Politinių kalinių ir tremtinių frakciją. Tada LPKTS tapo visuomenine asociacija, veikiančia pagal Visuomeninių asociacijų įstatymą. Jungiamajame suvažiavime už susijungimą su TS balsavo 4/5 visų delegatų. Ketinimo įstoti į jungtinę TS-PKT partiją lapuose pasirašė penki tūkstančiai LPKTS narių, bet nario korteles užpildė tik 2500. Dėl to jungtinėje partijoje PKT frakcijai atiteko antraeilis vaidmuo.

Po perėjimo į visuomeninės asociacijos statusą LPKTS organizacinė struktūra nepakito. Liko vienasmenis vadovas – pirmininkas, valdyba ir taryba. Bet tarybos galios sumažėjo, ji tapo patariamuoju organu. Valdyba dirba organizacinį darbą, tvarko sąjungos finansus ir prižiūri sąjungos turtą. Jai padeda dalykiniai komitetai. Pirmininkas atsako už sąjungos veiklą, sudaro sutartis su trečiaisiais asmenimis, nustato veiklos strategiją ir atstovauja sąjungai valstybinėse institucijose ir santykiuose su kitomis organizacijomis. Aukščiausias LPKTS valdymo organas yra atstovų suvažiavimas. Jis kasmet vykstančiuose posėdžiuose sprendžia visus įstatuose išvardintus svarbiausius veiklos klausimus. 2013 metais balandžio 6 dieną įvyko 20-asis suvažiavimas, o spalio 12 dieną – iškilmingas LPKTS 25-mečio minėjimo suvažiavimas Kauno sporto halėje, kurioje jau vyko steigiamasis ir dešimtmečio minėjimo suvažiavimai.

LPKTS suvažiavimuose, tarybos ir valdybos posėdžiuose priimami pareiškimai ir rezoliucijos, mūsų nuomone, svarbiais valstybei ir visuomenei klausimais. Jie siunčiami aukščiausioms valdžios institucijoms, skelbiami „Tremtinio“ laikraštyje ir kitoje žiniasklaidoje.