2025 metų renginiai
Buvę tremtiniai lankėsi Šeduvoje: kelionė, palietusi širdis
Paskutinę spalio savaitę dvidešimt keturi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo filialo nariai, panaudodami Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos projekto „Už saugią ir tvarią bendruomenę“ lėšas, išsiruošė į kelionę, kuri paliko gilų pėdsaką jų širdyse. Jie lankėsi Šeduvoje, naujajame žydų istorijos muziejuje „Dingęs štetlas“, kur pasinėrė į prieš kelis dešimtmečius išnykusio žydų miestelio gyvenimą.
Vos rugsėjį duris atvėręs muziejus sužavėjo savo modernumu ir jautrumu. Nors LPKTS Pakruojo filialo vadovė Erika Kižienė šįkart negalėjo vykti, ją pavaduojanti Janina Kvedarienė pasakojo, kad ekskursija paliko stiprų emocinį įspūdį: „Aplink viskas labai gražu, tvarkinga, ekspozicijos įrengtos šiuolaikiškai, o multimedijos instaliacijos leidžia ne tik pamatyti, bet ir išgyventi žydų bendruomenės istoriją. Žiūrėjome filmą apie jų tragišką likimą – akyse kaupėsi ašaros, širdį slėgė skausmas. Visi jautėmės taip pat – tylūs, susimąstę, sukrėsti.“
Muziejuje lankytojai išvydo autentiškus daiktus, dokumentus, fotografijas, klausėsi liudijimų apie kasdienybę, kultūrą ir religiją. Tai – ne tik pažintis su istorija, bet ir tylus priminimas apie bendrą mūsų praeitį.
Ekskursijos metu vieną jautriausių akimirkų sukūrė Daina Šurnienė, muziejui padovanojusi skarelę. O dovana turėjo ypatingą istoriją. Jos seneliai Ieva ir Ignacijus Baltrušiai gyveno Maneitų kaime (vos 1,5 km nuo Burbškio dvaro Radviliškio rajone) ir augino penkias dukteris. Senelis buvo ūkininkas, turėjo didelį ūkį. Šeima bendravo ir draugavo su Šeduvos žydais, lankydavosi jų parduotuvėse. Tad D. Šurnienės tetos ir mama buvo įsigijusios kelias gazines skareles. Tai plonos, ryškių spalvų skarelės, jau tapusios šeimos relikvija, mat dar prieš karą buvo įsigytos iš Šeduvos žydų krautuvės.
„Mama man ją užrišdavo, kai buvau maža. Vėliau ėmiau ją branginti, saugoti. Sužinojusi, kad atsidaro „Dingęs štetlas“, nusprendžiau ją padovanoti muziejui – tarsi perduoti atminimą tiems, su kuriais kadaise mūsų šeima draugavo“, – pasakojo D. Šurnienė.
Skarelė dabar – muziejaus rankose. Galbūt netrukus ją išvys ir kiti pakruojiečiai, apsilankę Šeduvoje. Nes šis muziejus – ne tik žydų, bet ir visų mūsų bendros istorijos dalis. Juk štetlas buvo miestelio širdis – vieta, kurioje susipynė likimai, kalbos, tradicijos ir žmogiškas artumas, nepažįstantis tautybės ribų.
Kelionė į „Dingusį štetlą“ – tai ne tik pažintinė išvyka. Buvę tremtiniai, patys išgyvenę netektis ir skausmą, ypač jautriai priėmė šią istoriją. Jų tylus susikaupimas, užmerktos akys kino salėje, ašaros ir padovanota skarelė – tai pagarba atminčiai, kuri jungia kartas. Tokie susitikimai primena, kad kol gyva atmintis, tol gyvas ir žmogiškumas.
Alma BAJALIENĖ
Tvirtybės keliu: buvusių tremtinių bendruomenės pasveikinimai ir ypatinga duoklė 90-mečiui Leonui Meilučiui Narbučiui
Buvusių tremtinių bendruomenėje gyvos ne tik skausmo ir netekties istorijos – čia pulsuoja ir išskirtinė šiluma, pagarba bei vienas kitam rodoma ištikima bendrystė. Mūsų tradicija garbingas apvalias sukaktis mininčius buvusius tremtinius sukviesti į būstinę nėra vien sveikinimo formalumas. Tai – tylus pažadas, kad niekas nėra pamirštas, kad kiekviena gyvenimo atkarpa, išdalyta tarp taigos sniegynų ir gimtosios žemės, yra įrašyta į bendrą atmintį.
Turėjome nuo vasaros ir daugiau jubiliatų, deja, jau ne visi gali atvykti. Šį kartą pasveikinome tris mūsų bendruomenės narius – Nelę Zagorskają ir Valentiną Kneižienę, kurios jau gimusios tremtyje ir jos jau pasakojo savo tėvų likimus, kurių gyvenimai atlaikė viską, nepaisant išbandymų. Kiekvienos jų yra savitas pasakojimas, bet visus vienija ta pati nepalaužiama vidinė šviesa – gebėjimas išlikti žmonėmis ir nešti savo tautai meilę net ten, kur atrodė neįmanoma.
Nors Leonas pats neišgyveno tremties, jo gyvenimas visada buvo šalia tų, kurie tą kelią praėjo, tremties žaizdos jam buvo labai artimos, todėl šiemet jis papildė mūsų narių gretas. Jis jautriai supranta tremtinių likimus, jų skausmą ir jų drąsą. Jis nuolat dalyvauja minėjimuose, šventėse, renginiuose, palaiko buvusius tremtinius, domisi jų istorijomis, yra kartu visur, kur kviečia mūsų bendruomenės veiklos. Jo artuma ir nuoširdumas – tarsi dar vienas ryšio tiltas tarp praeities ir dabarties.
Dar būdamas jaunas, jis Kybartuose savo akimis matė, kaip į ešelonus buvo varomi žmonės – kaimynai, pažįstami, ištisos šeimos. Ir jo paties šeima buvo įrašyta į išvežimo sąrašus. Tik drąsa ir lemtingas sprendimas išgelbėjo nuo tos pačios dalios. Tačiau išsigelbėjimas nebuvo laimė – tai buvo skaudus atsiskyrimas nuo Tėvynės. Simboliška sakyti, kad nors Leonas netapo Sibiro tremtiniu, gyvenimas jį „ištrėmė“ į Ameriką. Leonui su šeima teko bėgti ir galiausiai emigruoti į Ameriką. Tai nebuvo svajonių kelionė, o priverstinis pasitraukimas, už kurio slypėjo nerimas, nežinia ir begalinis ilgesys namų.
Amerikoje prabėgo daugybė metų, baigti aukštieji mokslai, geras išsilavinimas, aukštos pareigos, bet širdis Leoną nuolat traukė atgal – į Lietuvą, į savo kraštą, prie savųjų. Nes jo širdyje buvo daugiausia Lietuvos – tiek, kad net po daugelio metų, kai tik leido gyvenimo aplinkybės, 2004-aisiais, jis sugrįžo į Tėvynę. Sugrįžo ne kaip svečias, o kaip žmogus, visada išlaikęs ryšį, meilę ir pagarbą savo žemei.
Leonas priklauso tai kartai, kuri niekada nesiskundė. Jie dirbo, kentėjo, kūrė ir ėjo pirmyn be papildomų žodžių. Tačiau, kai žiūri į jų akis, supranti, kad tylėjime slypi išmintis, kurią šiandien privalome išsaugoti kaip brangiausią dovaną.
Būstinėje skambėjo nuoširdūs sveikinimai, prisiminimų nuotrupos, juokas ir lengvi atsidūsėjimai. Atrodė, kad tą akimirką laikas sulėtėjo, leisdamas kiekvienam iš mūsų dar kartą pajusti bendrystės galią – tą nematomą, bet tvirtą siūlą, jungiantį mus su praeitimi ir su tais, kurie ją išgyveno.
Moterys Nelė bei Valentina, nors jau gimusios tremtyje, bet jos žino savo tėvų istorijas, o Leonas, taip pat būdamas toli nuo Tėvynės, išmoko vertinti paprastą žmogaus artumą, švelnų žodį, laiką, praleistą kartu. Ir kiekvieno jų šventė primena, kad tremtinių istorija nėra tik praeitis. Tai yra mūsų šiandienos pamoka – apie tvirtybę, orumą ir gebėjimą išlikti žmonėmis bet kokiomis sąlygomis.
Kiekvienam jubiliatui buvo įteiktos simbolinės dovanos ir žodžiai, ataidintys iš pačios širdies. Tai ne tik pasveikinimas. Tai pagarba. Tai priminimas, kad tie, kurie išgyveno tremtį, tebėra mūsų tautos moralinis stuburas.
Tegul šios šventės akimirka tampa dar vienu liudijimu, kad tremtiniai – ne istorijos puslapiai, o gyvi žmonės, kurių likimai mus įpareigoja saugoti atmintį ir puoselėti teisingumą.
Linkime Leonui ir kitiems mūsų jubiliatams sveikatos, ramybės, šviesių dienų ir dar daug metų būti kartu su mumis. Jūs – mūsų stiprybė. Jūs – gyva Lietuvos istorija.
Laimutė DZIMIDAVIČIŪTĖ, LPKTS Vilniaus skyriaus pirmininkė
Mūsų stiprybė – vienybėje
Spalio 24 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo ataskaitinėje konferencijoje buvo apžvelgti per metus nuveikti darbai, pasitarta dėl ateities planų, išklausyta Kauno miesto Socialinių paslaugų centro atstovės Jūratės Putnienės naudinga informacija. Filialo pirmininkas Vladas Sungaila padėkojo aktyviems filialo nariams. Konferencijos pabaigoje pasiklausyta LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vokalinio ansamblio „Žaibas“ koncerto.
Konferencija prasidėjo Lietuvos himnu ir tylos minute pagerbiant negrįžusių tremtinių atminimą ir kartu mintyse atsisveikinant su neseniai į Viešpaties namus iškeliavusia Teresėle Ūksiene, LPKTS tarybos nare, ilgamete Šilalės filialo pirmininke. Konferencijai pirmininkauti patvirtinta Vincė Vaidevutė Margevičienė, sekretore – Aurelija Vaškevičienė.
Sungaila metiniame pranešime vardijo, kokiuose projektuose dalyvauja filialo nariai, kiek ir kokių suorganizuota renginių, parodų pristatymų, diskusijų. Visos valstybinės šventės: kaip Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Gedulo ir vilties diena, Liepos 6-oji, Baltijos kelio diena, yra kiekvienų metų planų renginiuose. Paminėjimuose dalyvaujama su Valstybės bei LPKTS Kauno filialo vėliavomis. Kiekvienais metais organizuojami didžiųjų trėmimų paminėjimai, suburiantys ne tik filialo, bet ir visuomeninių organizacijų atstovus. Prisimenami trėmimai: kovo mėnesį „Bangų mūša“, gegužės – „Pavasaris“, spalio mėnesį – „Ruduo“. Skaitomi pranešimai tremties tematika, prisiminimais dalijasi gyvieji liudininkai, bendraujama prie arbatos puodelio.
Didelio atgarsio sulaukė žmonių tremties rankdarbių paroda, kurioje buvo matyti, kokie talentingi mūsų žmonės, sugebėję ir sunkiomis tremties sąlygomis kurti grožį. Filialo nariai noriai dalyvauja organizuojamose talkose: tai ir patalpų tvarkymo darbai, nuolatinė priežiūra Petrašiūnų tautos kančių memoriale ir kita.
Pirmininkas pasidžiaugė gražiu sutarimu su kaimyniniais filialais. Kauno filialas kviečiamas į renginius pas Ukmergės buvusius tremtinius, Utenos, Marijampolės, Jonavos. Ir į šią konferenciją buvo atvykę Marijampolės ir Ukmergės filialų atstovai.
Apie Kauno miesto Socialinių paslaugų centro teikiamas paslaugas kalbėjo Jūratė Putnienė. Ji papasakojo, kaip organizuojamos ir teikiamos prevencinės socialinės paslaugos (potencialių paslaugų gavėjų paieškos, darbas su bendruomene), kas tai yra bendrosios socialinės paslaugos (tai konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas bei transporto paslaugos organizavimas). Specialiosios socialinės priežiūros – tai pagalba į namus ir socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas dienos globos centre, socialinės globos (dienos socialinė globa asmens namuose ir dienos socialinė globa dienos globos centre) socialines paslaugas.
Sveikinimo žodžius tarė LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, Marijampolės filialo pirmininkas Rolandas Raibikis. Kalbėjusieji pasidžiaugė filialo narių veikla, linkėjo stiprios sveikatos, kilnių tikslų ir jų įgyvendinimo, kvietė būti vieningais. „Mūsų stiprybė – mūsų vienybėje“, – sakė pirmininkas G. Rutkauskas.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Paskutinė gegužinė
Spalio 22 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio filialo būstinėje vyko buvusių seniūnų susitikimas. Sukviesti žmonės, kuriems dėl amžiaus ir sveikatos sunku atvykti į būstinę.
Buvę tremtiniai, ypač vyresnio amžiaus, vis rečiau ateina į filialo būstinę, vis rečiau susitinka su buvusiais bendradarbiais, ar kaimynais. Daugeliui reikia lazdelės, ar artimųjų rankų paramos. Kažkada jie intensyviai dirbo, padėjo buvusiems tremtiniams, buvo aktyvus seniūnai. LPKTS Panevėžio filialo žmonės nutarė surengti šių senelių susitikimą. Dabartiniai seniūnai išnešiojo kvietimus su pažadu atvežti ir parvežti po renginio. Kvietime prašėme atvykti, pabendrauti, pasidalyti džiaugsmais, aptarti rūpesčius.
Į susitikimą atvyko 91-erių Marijonas Mincė, 87-erių Antanas Šukys ir 90-metė Genovaitė Tamošiūnienė.
Kiekvieną pasitiko pirmininko pavaduotoja Milda Kransnickienė. Kiekvieną apkabino, pakalbino, pasiteiravo kaip sveikata. Susirinkusiuosius pasveikino filialo pirmininkas Algis Čeponis. Maldoje prisiminėme negrįžusiuosius iš tremties, ar išėjusiuosius į Amžinybę jau savam krašte. Aukštaitijos poetės, rašytojos Teresės Paberalienės eilėraštį „Paskutinė gegužinė“ perskaitė Vlada Poviliūnienė.
Prie stalo nuotaika pakylėta. Švelnus jaudulys nubėga ašaromis per skruostus, balso virpuliu pasakojant apie gyvenimą. Vienoje įmonėje dirbantys žmonės nieko nežinojo apie kaimynus, bendradarbius. Tik atkūrus Nepriklausomybę, sužinojo, kas kuo esąs, kuo galima pasitikėti. Buvę seniūnai pasakojo, kad pradėjus lankyti buvusius tremtinius namuose, žmonės bijojo, nenorėdavo įsileisti. Daug kartų reikėdavo eiti, skambinti, kol pradėjo mokėti nario mokestį.
Po kalbų prasidėjo dainos. Ir vėl braukė ašaras, stipriai spaudė kaimyno ranką, prisiminimais grįžo išgyventos valandos ir svajonės. Jie jau tikrai žino, kad neliko tundroje, o prisiglaus smiltele tėvų žemėje, sužydės gėle, sužaliuos medeliu.
Svetingai Aldona ir Stasė plikė arbatą ir kavą, vaišino susirinkusiuosius. Atsisveikinant kiekvienam įteikta Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos moksleivių piešta rudeniška atvirutė su įrašu: „Nežinojom, kur nuveš gyvuliniai vagonai. Nežinojom, kad kęsim alkį ir šaltį Sibiro toliuos. Nudžiugom sugrįžę namo, galėdami padėti tremtiniams broliams. Tai kas, kad dainavom, giedojom, gėles sodinom, bet skausmingą tremties kelią kas dieną prisimenam“.
Labai džiaugėmės, kad mūsų susitikimo nesutrukdė rudeniškai šalta ir vėjuota diena.
Vlada POVILIŪNIENĖ
Skirtingas kartas po Gargždų bažnyčios skliautais sujungė patriotinės dainos
Trečią kartą Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje po šv. Mišių vykusiame renginyje „Dainose istorija alsuoja“ susipynė rajono moksleivių ir vyresniosios kartos balsai. Tremtyje, lageriuose, partizanų tėvynėje dainuotos dainos virpino buvusių tremtinių, jų vaikų ir vaikaičių širdis. Daugiau nei 160 atlikėjų pritarė ir klausytojai.
Idėja, kad istorija per dainą būtų perduodama iš kartos į kartą, kilo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Klaipėdos rajono filialo valdybai. Prieš trejus metus Gargžduose įvyko pirmasis „Dainose istorija alsuoja“ renginys, kuriame dainavo 36 „Minijos“ ir „Kranto“ progimnazijų mokiniai. Pernai prie jų prisijungė „Vaivorykštės“ gimnazistai, ir jau iš širdies plaukė 73 mokinių dainuojamos dainos.
LPKTS Klaipėdos rajono filialo valdybos narė, renginio vedėja Verutė Nekrevičiūtė džiaugiasi, kad šiemet renginyje „Dainose istorija alsuoja“ suskambo ne tik Gargždų, bet ir kai kurių rajono pagrindinių mokyklų – Ketvergių, Vėžaičių ir Plikių Ievos Labutytės – moksleivių balsai. Dainas apie tremtyje, lageriuose patirtus lietuvių išgyvenimus, viltį ir Lietuvos laisvę, už kurią kovojo partizanai, šiemet po Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios skliautais dainavo net 129 mokiniai, o jiems pritarė būrys jų mokytojų ir nuščiuvę klausytojai.
Netrukus 25 metų veiklos sukaktį minėsiantis Gargždų kultūros centro buvusių tremtinių ir politinių kalinių choras „Atminties aidai“ (vadovė Kristina Katauskienė) prieš trejus metus tapo kartų jungtimi. Tremtyje dainuotas jų tėvų dainas, kurios kurstė viltį sugrįžti į tėvynę, dainuoja ir moksleiviai, o visi kartu kasmet atlieka vis kitą finalinę dainą. Šiemet ja tapo „Sudainuokime Lietuvą“.
„Dainų repertuaras plečiasi, atsiranda ir naujų, sukurtų dabartinių autorių. Mokiniai patys prašo dalyvauti. Mokytojai jau rugsėjį žino, kas dalyvaus. „Kranto“ progimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Rasa Linkienė sakė, kad mokinių nereikėjo motyvuoti ir papildomai prašyti“, – džiaugdamasi ir jaunimo rimtimi, susikaupimu renginio metu ir kad žiūrovai – ne vien dalyvių tėveliai, sakė V. Nekrevičiūtė. Vis dėlto, jos nuomone, renginys galėtų sudominti ir mokyklų vadovus bei Švietimo ir sporto skyriaus atstovus.
Renginys „Dainose istorija alsuoja“ tampa tradicinis. „Tikėtina, kad kitąmet dainuojančių moksleivių bus dar daugiau. Nuoširdi padėka mokytojams, ansamblių, chorų vadovams, akompaniatoriams Audrai Lingvenienei, Andželikai Stropuvienei, Nedai Tomašauskaitei, Reginai Valskienei, Astai Petkienei, Eglei Mockienei, Rasai Linkienei, Rimai Milkintienei, Rolandui Anužiui, Jūratei Surblienei, Laimai Rimkienei, Zofijai Vaitkuvienei, Elenai Tislenkai, Kristinai Katauskienei, Artūrui Petruokai, Egidijui Šiauliui“, – vardijo renginio vedėja V. Nekrevičiūtė.
Per trejus metus renginyje yra dalyvavę daug svečių. Šiemet moksleivių ir „Atminties aidų“ dainų klausėsi ir padėkos žodžių dalyviams negailėjo Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė, Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė, dalyvavo ir Švietimo centro direktorė Virginija Kazakauskienė bei Gargždų seniūnas Valdemaras Žigus.
Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo narė V. Nekrevičiūtė ir Klaipėdos rajono mokyklų muzikos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė R. Linkienė. Renginio partneris – Klaipėdos rajono švietimo centras.
„Kad žinotumėte, kaip trokštu, kad jaunimas neužmirštų, kokia buvo mūsų tautos istorija ir ką mums reiškia laisvė, kaip ir kiek dėl jos buvo kovota. Jauni dar turi galimybę istoriją pažinti iš gyvų tremties ir partizaninės kovos liudininkų, kurių dar yra daugelio giminėje“, – susijaudinusi galingai ir kartu jautriai nuskambėjus jungtinio choro dainai „Sudainuokime Lietuvą“ kalbėjo viena garbaus amžiaus buvusi tremtinė.
Suprasti, pajausti ir perduoti klausytojams tai, kas į dainas sudėta, – Tėvynės meilę, ilgesį, nerimą, viltį, tikėjimą, laisvės troškimą – šiemet panoro 129 moksleiviai ne tik iš Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos, „Kranto“ ir „Minijos“ progimnazijų, bet ir iš Ketvergių, Vėžaičių ir Plikių Ievos Labutytės pagrindinių mokyklų. Finalinę dainą jie dainavo kartu su Gargždų kultūros centro buvusių tremtinių ir politinių kalinių ansambliu „Atminties aidai“.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada
Spalio 16–22 d. organizuota jungtinė išvyka į Vokietiją. Kelionė planuota dar prieš keletą metų. Pagrindinis tikslas – aplankyti Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, susitikti su Vokietijos lietuvių bendruomenėmis.
Pagrindiniai renginiai „Knyga jungia lietuvius visame pasaulyje“ vyko Rennhof pilies salėje, Hiutenfelde, Vasario 16-osios gimnazijoje. Programoje – knygų pristatymai, susitikimas su kultūros ir istorijos veikėjais iš Lietuvos. Jungtinės kelionės dalyviai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai, Pasaulio lietuvių centro, XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA nariai.
Konferencijų salėje pristatytos gimnazijos bibliotekai dovanojamos knygos iš Lietuvos. LPKTS išleistas knygas apžvelgė valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, Pasaulio lietuvių centro – Valdas Kubilius, nemažą kraitę suruošė ir Vytautas Gocentas, Alvydas Surblys, XXVII knygos mėgėjų draugija.
Gimnazijos direktorė Rasa Weiss ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė, Kuratorijos narė Jūratė Caspersen supažindino su unikalia šios mokyklos istorija. Skaityti pranešimai liudijo apie lietuviško švietimo, tautinės kultūros, jaunimo organizacijų veiklą, kovų už laisvę istoriją ir dabartį. Apie tai kalbėjo V. Sungaila. Apie lietuvį vienuolį, salezietį, misionierių, kunigą, lankiusį Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde Hermanną Šulcą pasakojo gydytoja, keliautoja Leonarda Daujutė Šarakauskienė. Iškilus gimnazijos auklėtinis 1969–1971 m. buvo gimnazijos kapelionas, kun. tėvas salezietis Hermannas Šulcas visą savo gyvenimą pašventęs našlaičių globai Ruandoje.
Susitikimuose su mokiniais atvykę lietuviai tremtiniai dalijosi savo prisiminimais. Susipažinome ir su pilyje veikiančiu Lietuvių kultūros institutu. Ilgametė gimnazijos mokytoja Marija Šmitienė papasakojo apie saugyklose saugojamus unikalius archyvus. Tame pačiame pastate įsikūrusi ir gimnazijos biblioteka, Visų Lietuvos Šventųjų vardo koplyčia. Mokytoja Inesa Lendraitienė supažindino su gimnazijos erdvėmis, istorija.
Gimnazija buvo įkurta 1950 m. liepos mėn. Dypholco (Diepholz) kareivinėse Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos iniciatyva. 1951 m. švenčiant Vasario 16-ąją, ji buvo pavadinta Vasario 16-osios gimnazijos vardu. Prireikus grąžinti kareivines, Vokietijos lietuvių bendruomenės iniciatyva už pasaulio lietuvių suaukotus pinigus 1953 m. Hiutenfelde nupirko Renhofo pilį (vok. Schloß Rennhof) su 5 ha parku.
Kita diena buvo skirta susitikimams su gimnazistais. Istorijos ir literatūros pamokas su 11, 5–8 klasių gimnazistais organizavo direktorės pavaduotoja Irena Sattler. LPKTS valdybos pirmininkas V. Sungaila papasakojo apie išgyvenimą Sibiro platybėse, kur nebuvo nei namų, nei sodybų, tik sniegas, šaltis ir tyla. Bet ir ten, būnant tose nežmoniškose sąlygose, Lietuva švietė kaip kelrodė žvaigždė. Jis taip pat apžvelgė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istoriją. V. Sungaila pasveikino moksleivį Gabrielių Lendraitį, sukūrusį eilėraštį ir piešinį apie tremtį. Kitoje pamokoje mokiniai smalsiai klausėsi ir V. Jasaitytės, V. Kubiliaus, dr. Raimundo Kaminsko pasakojimų apie Mažąją Lietuvą, Prūsiją, raštijos pradininkus.
1948 m. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugiau kaip 65 000 lietuvių pasitraukus į Vakarų Vokietiją, čia pradedama vystyti kultūrinė veikla; steigiamos mokyklos, Pabaltiečių universitetas. 1950 m. prasidėjus emigracijai į kitas Europos valstybes ir užjūrį, mokyklos pradedamos uždarinėti. Tuometinė Vokietijos lietuvių bendruomenė nutaria įsteigti vieną gimnaziją su bendrabučiu Diepholz miesto kareivinėse – taip atidaroma gimnazija, kuriai 1951 m. suteikiamas Vasario 16-sios vardas.
1954 m. Tėvo Alfonso Bernatonio iniciatyva gimnazija perkeliama į Hiutenfeldą, kuriame Vokietijos lietuvių bendruomenė, padedama viso pasaulio lietuvių, įsigijo 5 ha sklypą su Renhofo pilimi. Paramos dėka gimnazija remontuojama, pilis pritaikoma klasėms ir bendrabučiui.
Kelionės dalyvių potyriai, kad Vasario 16-osios gimnazija nėra tik mokykla. Tai – jausmas, kad Lietuva gyva visur, kur gyvena ją mylintys žmonės.
Visą kelionės programą kruopščiai parengė Alvydas Surblys. Be kelionių agentūrų ir finansinės paramos, savomis lėšomis grupė nevyriausybinių organizacijų atstovų susitiko su aktyviomis lietuvių bendruomenėmis. Hamburge pasitiko lietuvių bendruomenės pirmininkė Kristina Matulevičienė su vyru, Vasario 16-osios gimnazijos auklėtiniu. Hamburgo lietuvių veikloje dalyvauja daugiau kaip 300 lietuvių ir jų draugų. Juos jungia ne tik meilė lietuvių kalbai, bet ir lietuvybės puoselėjimo tradicijos.
Lietuviai Hamburge ir jo apylinkėse pradėjo kurtis po Antrojo pasaulinio karo. Tuo laiku veikė net dvi lietuvių stovyklos. Pirmoji buvo Ralsted-Holdingenbaumo lietuvių stovykla, o antrąją lietuvių stovyklą sudarė bendrovės Lietuvos Baltijos Loidas penki laivai (anksčiau plaukioję Nemunu), kuriais lietuviai – karo pabėgėliai – atplaukė į Vokietiją. Laivai su juose gyvenančiais lietuviais stovėjo Hamburgo uoste.
1946 m. Hamburge pabėgėlių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo įsteigta net aukštoji mokykla – Pabaltijo universitetas/Baltiečių universitetas (angl. Baltic University, vok. Baltische Universität).
Susipažinome ne tik su šia veiklia bendruomene, bet turėjome pažintinę ekskursiją pėsčiomis po Hamburgo miesto centrinę dalį. Tai antrasis pagal dydį uostas Europoje ir antrasis pagal dydį Vokietijos miestas.
Kitas susitikimas laukė Kaselyje. Dar 1945 m. gegužės mėn. pabaigoje Kaselyje buvo įsteigta tarptautinė Kaselio-Matenbergo karo pabėgėlių stovykla, kurioje gyveno ir keli šimtai lietuvių. Vėliau kitų tautybių pabėgėliai iš šios stovyklos buvo iškelti ir buvo atkelta apie 2000 lietuvių iš Viesbadeno ir Fuldos stovyklų. Viename iš stovyklos barakų buvo įrengta bažnyčia. 1945 m. įkurta pradžios mokykla, vaikų darželis, lietuvių gimnazija, kurioje mokėsi apie 300 mokinių. Buvo organizuojami įvairūs mokymų kursai. Visoms švietimo įstaigoms vadovavo Švietimo vadyba, prie jos veikė vadovėlių ir knygų tikrinimo bei leidimo komisija. 1946 m. Kaselio stovykloje įvyko lietuvių aktorių suvažiavimas ir buvo įkurtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Kaselio skyrius. 1947 m. susikūrė Lietuvių tremtinių bendruomenės apylinkė (pirmininkai S. Skurvydas, A. Dilba, A. Malakauskas, Petkevičius). Tais pačiais metais vyko ir II Lietuvių tremtinių bendruomenės atstovų suvažiavimas.
Stovykloje veikė leidyklos „Aistija“, 1947–1949 m. išleidusi 19 knygų ir iš Viesbadeno atkelta „Giedra“. Buvo spausdinami periodiniai leidiniai, veikė paštas, biblioteka, scenos mėgėjų būrelis, baleto studija „Laisvė“, sporto klubas „Lituanica“ ir kitos lietuviškos organizacijos.
Kaselyje lydėjo ir lietuvių bendruomenės pirmininkė Laura Stomienė, kiti bendruomenės nariai, parodę žymias miesto vietas.
Kitas lankytas miestas – Hanau, kuriame buvo didžiausia DP stovykla. Karo pabėgėliai buvo apgyvendinti vadinamosiose DP stovyklose, kurių Vakarų Vokietijoje iš viso buvo 269, o net 113-oje iš jų gyveno ir lietuviai. Remiantis 1945 m. duomenimis, joje gyveno net 2837 lietuviai. Įprastai DP stovyklos buvo įkuriamos anksčiau veikusiose kareivinėse, darbininkų barakuose ar privačiuose butuose. Pabėgėliais rūpinosi Vakarų sąjungininkai ir Jungtinių tautų organizacijos UNRRA, vėliau IRO. Jie apsiėmė karo audrų išrautus iš savo gimtinių asmenis (DP – displaced persons – išvietintieji asmenys) laikinai globoti, aprūpinti maistu, apranga, pastoge bei suteikti jiems pagalbą grįžtant į savo namus arba ieškant naujų juos priglaudžiančių kraštų.
Stovyklų gyvavimo metais lietuviai steigė reikalingas kultūros ir švietimo institucijas, šokių ir dainų ansamblius, atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines partijas, profesines sąjungas, jaunimo organizacijas. Karo metu į Vokietiją keturiomis bangomis buvo atblokšta apie 200 000 lietuvių, tačiau po karo globos organizacijų formaliai buvo įregistruota Vakarų Europoje tik apie 70 000 asmenų.
Svarbu pažymėti, kad 1946 m. kovo 3–4 d. Hanau stovykloje susirinkę jau demokratiškai išrinkti tremtinių atstovai (nuo kiekvieno tūkstančio po vieną) priėmė Lietuvių Tremtinių Bendruomenės Statutą ir išrinko Vyriausiąjį LTB Komitetą iš 9 narių. Ši data laikoma oficialiu Lietuvių bendruomenės įkūrimu. Vėliau tremtiniams ėmus sklaidytis po įvairius pasaulio kraštus, reikėjo naujos ir tokios lietuvių organizavimosi formos, kuri tiktų ne tik Antrojo pasaulinio karo tremtiniams, bet ir visai išeivijai. 1949 m. birželio 14 d. paskelbiant Lietuvių Chartą, gimė Pasaulio lietuvių bendruomenė. Ji užsibrėžė du pagrindinius tikslus: lietuvybės išlaikymą ir kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1949 m. birželio 14 d. priimta Lietuvių Charta liko iki šių dienų pagrindiniu lietuvių tremtinių ir pabėgėlių įstatymu, kuriame sakoma: „Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio lietuvių bendruomenę“.
Ši išskirtinė kelionė, prisilietimas prie istorinės atminties – lyg priesakas mums visiems nepamiršti tų, kurie saugojo kalbą, tradicijas, kūrė, gyveno ir niekad nepamiršo Tėvynės, o pažintį su Vasario 16-osios gimnazija įvardijame kaip tolesnės bendrystės kelius.
Dalia POŠKIENĖ
Susitikome su bendraminčiais iš visos Lietuvos
Savaitgalį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, Kaune, vyko Valdybos ir Tarybos posėdžiai, kuriuose aktualias tremtinių bendruomenės problemas aptarė LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas ir valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Buvo daug diskusijų, įvairių prieštaravimų, išklausytos įvairios nuomonės.
LPKTS tarybos posėdyje Lietuvos himno žodžiai priminė darbų prasmę. Tylos minute pagerbėme į Amžinuosius Tėvo namus iškeliavusiuosius. Tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė priminė a. a. Joną Biržiškį, Jo didžius darbus Lietuvai, pagalbą LPKTS įgyvendinant daugybę atminimo išsaugojimo sumanymų. Džiaugėmės kartu su jubiliatais Irena Hasse ir dr. Gvidu Rutkausku.
Apie Baltijos aljansą, tikslus ir siekius pasakojo prof. Jonas Jakaitis. LGGRTC sekretoriato vyriausiasis patarėjas dr. R. Kaminskas kalbėjo apie antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvių atminties išsaugojimą: tyrimus ir įpaminklinimą. Filialų atstovai kalbėjo apie rūpesčius, atliktus darbus ir ateities planus.
LPKTS Šilalės filialo pirmininkas Antanas Rašinskas prisiminė Pajūrio Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje įamžintus Lietuvos partizanus, politinius kalinius ir tremtinius. Šilalės rajono savivaldybės mero Tado Bartkaus vardu padėkas įteikė aikštės projektą neatlygintinai padariusiam architektui Aidui Bumbuliui, padėjusiai sumanymą įgyvendinti LPKTS pirmininko pavaduotojai Rasai Duobaitei-Bumbulienei. Susidomėję klausėmės Sauliaus Černos, Aldonos Kalesnikienės pasisakymų.
Nepaprastai pradžiugino kunigo dr. Nerijaus Pipiro pasakojimas apie Adelę Dirsytę, apie atliktą tyrimą ir paruoštų dokumentų pristatymą Vatikano komisijai – visi tikimės teigiamo sprendimo, paskelbiant Adelę Dirsytę palaimintąja.
Darbinis posėdis baigėsi gražiais kun. Nerijaus Pipiro poezijos posmais, kviečiančiais ateiti „pro tylą į ilgesį tikro žmogaus“.
Loreta KALNIKAITĖ
Vaikai žinojo: kur saulutė leidžiasi, ten yra Lietuva
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo nariai ir bendraminčiai iš kitų organizacijų Kaune paminėjo 1951 metų spalio 2–3 dienomis vykdyto sovietinio trėmimo, kodiniu pavadinimu „Ruduo“, 74-ąsias metines. 1951 m. rugsėjo 20–21 d., spalio 2–3 d. ir lapkričio 30 d. į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta apie 20 tūkst. Lietuvos gyventojų. Minėjimas prasidėjo Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno įgulos kapelionas, mjr. Tomas Karklys. Kauno filialo vėliavą garbės sargyboje laikė pirmininkas Vladas Sungaila ir pirmininko pavaduotojas, šaulys Algirdas Bulota.
Po šv. Mišių visi sugužėjo į LPKTS salę. Susirinkusieji klausėsi choro „Ilgesys“ vadovės Bronės Paulavičienės deklamuojamų eilių apie Tėvynę, jos grožį ir ilgesį, choro atliekamų dainų. „Mes sugrįžom iš tolimo Sibiro, / nors pavirtę lengva dulkele, / ir prigludom prie tėviškės žemės, / kad pražystume čia gėlele,“ – dainavo visi popietės dalyviai. Kai salėje buvo paklausta, ar yra buvusių tremtinių, išvežtų šio trėmimo metu, pakilo beveik pusės susirinkusiųjų rankos.
Minėjimo dalyviai jaukioje atminimo popietėje klausėsi 1951 metais ištremtųjų išgyvenimų. Valerijonas Senvaitis papasakojo, kaip spalio 1-osios rytą trėmikai pasibeldė į Senvaičių namus. Jis tuo metu buvęs paauglys. Apie savo mamos Onos Pribušauskaitės-Kaminskienės ištrėmimo istoriją, kai spalio 2-ąją apie 2 val. nakties įsiveržė kariškiai į senelių namus Pasvalio rajone, Tetirvėnų kaime, pasakojo Raimundas Kaminskas. Savo patirtimi dalijosi Dalia Valukonienė ir Algirdas Bulota. Jūratė Antulevičienė perskaitė jautrias buvusios tremtinės Veronikos Burneikienės eiles, skirtas visiems išvežtiesiems ir sugrįžusiesiems.
Labai vaizdžiai savo gyvenimo istoriją Siberijoje pasakojo buvęs tremtinys inžinierius Gediminas Povilionis, per stebuklą išlikęs gyvas. „Kai buvau vaikas, susirgau. Gydytojai nusprendė, kad skrandis. Be narkozės pjovė, praradau sąmonę. Nusprendė, kad miriau. Nuvežė į lavoninę. Naktį sargas girdi, kad lavonas gyvas,“ – dalijosi prisiminimais G. Povilionis.
Tėvynė tremtiniams – viskas. Ilgesys kamavo nežmoniškas. Vaikai žinojo, kur saulė leidžiasi, ten yra namai – Lietuva. Bronė Paulavičienė jautriais žodžiais liudijo, kaip sesutė ją kas vakarą tempdavosi ant upės kranto žiūrėti, kaip leidžiasi saulė, nes toje pusėje yra jų namučiai.
Įžvalgomis pasidalijo LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, LPKTS Kauno filialo pirmininkas Vlada Sungaila papasakojo apie naują sumanymą – surašyti visus tremtinius, išvežtus iš Kauno. Tačiau salėje tą dieną tokių nebuvo. Jis informavo apie spalio 24 d. vyksiantį filialo ataskaitinį susirinkimą ir kvietė gausiai dalyvauti.
Šiandien buvę tremtiniai, kiek leidžia sveikata, gyvena aktyvų gyvenimą: daugelis lanko Trečiojo amžiaus universiteto įvairius fakultetus, dainuoja choruose, dalyvauja projektinėje ir filialų veikloje, yra nuolatiniai renginių dalyviai. Kad lietuviai tremtyje nepalūžo, ištvėrė begalinius sunkumus, kaip sakė kapelionas Tomas Karklys, padėjo Tikėjimas. V. V. Margevičienė pabrėžė, kad vaikai, būdami tremtyje, išmoko kalbėti ir neprarado savigarbos – dėkingi yra močiutėms ir mamoms.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Taline vyko tarptautinė konferencija „Okupacijos aukos be sienų“
Baltijos šalių ir Lenkijos 2024 metų lapkričio 21 dienos bendradarbiavimo sutarties pagrindu susiformavęs „Baltijos aljansas“ (BA) rugsėjo 18–19 dienomis Taline inicijavo antrąją tarptautinę konferenciją „Okupacijos aukos be sienų“. Prisimenat 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines bei tragišką totalitarinių režimų valdyseną, grįstą nacionalsocialistine, komunistine ideologija ar nūdienos Rusijos imperialistine ambicija, siekiant „istorinių teisių“ į buvusias sovietines teritorijas, konferencijos siekis – tai pasmerkti, poziciją išdėstant konferencijos rezoliucijos ir peticijos dokumentuose.
Konferencijoje prisiminti prieš 80 metų Europai primesto karo katastrofiški padariniai. Pasak Timothy Snyder, tai „vieta, kur žuvo daugelio tautų atstovai, kruvinos žemės, driekiasi nuo Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos, apimdamos Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis. Nacionalsocializmo ir stalinizmo įtvirtinimo laikotarpiu (1933–1938), per Vokietijos ir Sovietų sąjungos kartu vykdytą Lenkijos okupaciją (1939–1941), o paskui per Sovietų sąjungos ir Vokietijos karą (1941–1945), regionas patyrė iki tol dar niekada istorijoje neregėto masto masinį smurtą. Vos per dvylika metų, nuo 1933-iųjų iki 1945 m., Hitlerio ir Stalino valdymo laikais nužudyta 14 milijonų žmonių“.
Vertinant 2000 m. birželio 12–14 dienomis pirmą kartą Europoje vykusio Tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ Lietuvoje tikslus – išnagrinėti komunizmo nusikaltimus žmoniškumui, nubausti jų organizatorius, pasmerkti komunizmą bei aptarti komunistinio režimo atkūrimo galimybės prevenciją, kongrese buvo pabrėžta, kad „komunistinių režimų nusikaltimų mastas gerokai didesnis negu nacizmo, tačiau tarptautiniu lygmeniu dar neįvertinta jų padaryta žala žmonijai“. Priimant kongreso rezoliuciją, paskelbta, kad remiantis komunistine ideologija regione nužudyta apie 100 mln. žmonių. Deja, tenka pripažinti, nei ano kongreso, nei vėlesnės ES, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos inicijuotos rezoliucijos Europos mastu neturėjo didesnio atgarsio politiniams sprendimams teisingumo klausimais priimti.
Taline vykusioje konferencijos įžanginėje diskusijų dalyje rugsėjo 18 d. Vabamu okupacijos ir laisvės muziejuje tylos minute buvo pagerbtos totalitarinių režimų aukos. Muziejaus vadovė Ede Schank-Tamkivi, pagal numatytą darbotvarkę, dėmesį telkė ne tik į istorinės atminties, bet ir kartų bendradarbiavimo formų paieškos dalykus. Ere Uibo, „Baltijos aljansas“ monitoringo grupės narė, pristatė Baltijos šalių ir Lenkijos veiklų su jaunosiomis kartomis bendradarbiavimo programą. Kartų partnerystės ir bendradarbiavimo patirtimis pasidalijo „Baltijos aljansas“ TKK grupės narys, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Tęsiant konferencijos darbą Estijos Parlamente rugsėjo 19 d., „Baltijos aljanso“ dalyvius sveikino: Enno Uibo, „Sulaužytos rugiagėlės“ asociacijos (MRÜ) pirmininkas; Urmas Paet, Europos Parlamento narys; Laurynas Kasčiūnas, LR Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos TS-LKD partijos pirmininkas; Urve Tiidus, Estijos Parlamento narė; Liisa-Ly Pakosta, Estijos teisingumo ir skaitmeninių reikalų ministrė; Arnold Aljaste, „Memento“ sąjungos pirmininkas; Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas; Talis Veismanis, Latvijos politinių represijų aukų asociacijos (LPRA) pirmininkas. Baltijos valstybių ir Lenkijos politikų, buvusių tremtinių ir politinių kalinių bei kitų organizacijų aktyvus įsitraukimas į konferencijos darbą aktualizavo istorinės atminties (Enno Uibo, M. Macutkievič, G. Aleknos – bendrija „Lemtis“, V. Sungailos pranešimai, Latvijos moksleivių tyrimų ataskaitos), teisingumo (J. Jakaičio pranešimas), šalių tautinio tapatumo, jaunimo ir moksleivijos įsitraukimo (Ere Uibo pranešimas) temas ir lėmė sklandų konferencijos darbą. Kaip „Baltijos aljanso“ pirmininkas itin vertinu Lietuvos atstovo L. Kasčiūno sveikinimo kalbą, kurioje smerkiama Rusijos komunistinė ideologija, kaip nūdiena naujai atgimstanti totalitarinio režimo forma visu brutalumu atsiskleidusi Ukrainos kare ir matoma kaip grėsmė Baltijos valstybių suverenitetui, tokiu būdu atliepiant konferencijos rezoliucijos turinio esmę. „Turime ne tik ugdyti gebėjimą gintis, bet padėti laimėti karą Ukrainai jos akistatoje su rytų imperializmu,“ – akcentavo L. Kasčiūnas.
Kalbant apie vienijimąsi į „Baltijos aljansą“, savo pranešime kalbėjau apie įkvėpimą, kurio semiamės iš istorinių 1948 m. JAV prezidento Harry S. Truman įžvalgų apie rusišką totalitarizmą: „Dabar susiduriame su lygiai tokia pačia situacija, su kuria Britanija ir Prancūzija susidūrė 1939 d., turėdamos reikalų su Hitleriu. Totalitarinė valstybė nesiskiria, ar jūs vadinate ją nacistine, fašistine, komunistine arba Franco Ispanija. Oligarchija Rusijoje – Frankenšteino diktatūra, blogesnė negu bet kuris iš kitų, įskaitant Hitlerio…“, taip pat Jurgio Giedraičio, turinčio lietuviškų bajorystės ištakų, XX a. viduryje išsakyto raginimo apie ilgalaikį Lenkijos saugumą grindžiamą rytinių kaimynių suvereniteto pripažinimu ir partnerystės su jomis plėtote ar iš 1989 m. gruodžio 16–17 d. istorinio Rygos Kongreso diskusijų apie poreikį bendradarbiauti Baltijos šalims, vienijantis buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asmenų organizacijoms. Aname, Rygos kongrese, Lietuvą atstovavo ir kalbas sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Balys Gajauskas (beje, net 37 metus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), tuometinis LPKTS tarybos pirmininkas Antanas Lukša.
Taigi Talino konferencija tapo dar vienu bandymu vienytis. Aktyvus politikų, visuomeninių organizacijų, valdžios ir atminties institucijų, visuomeninių organizacijų dalyvavimas minint Baltijos valstybių ir Lenkijos, tremčių aukas ir netektis (apie 1 700 000 „Baltijos aljanso“ regiono žmonių tapo tremtiniais tolimųjų rytų regionuose) lėmė sėkmingą konferencijos darbą. Talino konferencijoje itin akcentuotos augančios Rusijos neo-imperinės užmačios skatina vienytis Lenkijos, Baltijos valstybių organizacijas į „Baltijos aljansą“, tampančiu svarbiu šalių saugumo socialinėje sistemoje elementu. Kaip „Baltijos aljanso“ pirmininkas konferencijoje kalbėjau apie būtinybę konsoliduojantis organizacijoms tiek europiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu įgyjant gerokai svarbesnę reikšmę nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vertinant visuomenės politinio atsparumo globalių įvykių pasaulyje ir Europoje bei Ukrainos karo akivaizdoje augimą, konferencijoje liudytas ne tautinis Baltijos valstybių skirtingumas, bet tapatūs tremčių ir kalinimų likimai, susiję su sovietiniu genocidu, grįstu komunistine ideologija.
Itin svarbu pažymėti, kad Talino konferencijos užsibrėžtas tikslas – pasiektas. Siekis kalbėti vieningu, Baltijos šalių ir Lenkijos tremtinių bendruomenių, nukentėjusių nuo totalitarinio režimo, balsu leido aprobuoti Peticiją, siūlančią „Baltijos aljanso“ šalyse ir Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms nuo sovietinio teroro sukurti kompensavimo mechanizmą. Pristatant Peticijos dokumentą, prasminga paminėti keletą jos esminių aspektų.
Peticijos preambulėje pabrėžiama, kad jos esmė formuluojama remiantis Europos Sąjungos vertybėmis, tokiomis kaip pagarba žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei, įtvirtintomis Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad peticijoje pateikti duomenys grindžiami oficialiais šaltiniais ir institucijų, tokių kaip Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA), Lenkijos Tautos atminties instituto, Nusikaltimų lenkų tautai baudžiamojo persekiojimo komisijos (IPN), Sibiro tremtinių asociacijos, Latvijos okupacijos muziejaus, Latvijos nacionalinio archyvo (Latvijas Nacionālais arhīvs), Estijos istorinės atminties institutas (Eesti Mälu Instituut), Vabamu Okupacijos ir laisvės muziejaus, Estijos nacionalinio archyvo (Rahvusarhiiv), Ukrainos nacionalinės atminties instituto (UINP), Ukrainos centrinio valstybinio visuomeninių organizacijų archyvo (CDAHOU), Ukrainos saugumo tarnybos valstybinio archyvo (HDA SBU), Europos atminties ir solidarumo tinklo (European Network Remembrance and Solidarity, ENRS) duomenimis ir dokumentais.
Peticijos dalykiniame skyriuje siūloma nukentėjusioms nuo sovietinio teroro Baltijos valstybių, Lenkijos, Ukrainos ir kitoms Rytų Europos šalių aukoms sukurti kompensavimo mechanizmą, įsteigiant Europos kompensacijų fondą naudojant Rusijos įšaldytas lėšas Europos Sąjungos valstybėje.
Išvadinėje Peticijos dalyje formuluojamas prašymas:
– Europos Parlamentui ir Europos Komisijai pripažinti istorinę žalą, padarytą 1939–1953 m. sovietinių deportacijų iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių aukoms ir, suteikiant teisę į teisingumą, sudaryti teisines sąlygas kompensuoti nukentėjusiems moralinę, psichologinę, psichofiziologinę, materialinę ir kitokią žalą;
– Europos Komisijai, bendradarbiaujant su Europos Parlamentu ir Taryba, inicijuoti teisėkūros darbą, kuriuo būtų siekiama sudaryti sąlygas dalį įšaldyto Rusijos Federacijos turto (arba iš jo gautų pajamų) skirti specialiam Europos kompensacijų fondui nuo sovietinių trėmimų ir kalinimų aukų žalai atlyginti;
– Įkurti Europos kompensacijų fondą ir suformuoti skaidrų bei tvarų jo veikimą, taip pat parengti lėšų paskirstymo taisykles, aktyviai dalyvaujant organizacijoms, atstovaujančioms Politinių kalinių ir tremtinių organizacijoms.
Galiausiai reiškiama viltis, kad bus atkreiptas dėmesys į Peticijoje keliamas teisingumo įgyvendinamumo problemas, kad tai paskatins politinį apsisprendimą, parodant Europos Sąjungos ryžtą veikti žmogaus teisių srityje, net ir susidūrus su sudėtingais teisiniais ir tarptautiniais iššūkiais.
Tenka pasidžiaugti į renginį atvykusiais garbaus amžiaus „Baltijos aljansas“ atstovais. Itin dėkingas už deleguotą galimybę išsakyti mūsų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių bei laisvės kovų dalyvių organizacijų atstovų, mintis bei lūkesčius dėl istorinio teisingumo jų atžvilgiu. Ir tai dariau pristatydamas konferencijos dalyviams konferencijos Rezoliuciją, dėl kurios konferencijos Taline dalyviai vieningai:
KONSTATUOJA, kad totalitarizmas grįstas komunizmo, nacionalsocializmo ideologija yra smerktini kaip nusikalstami socialinio politinio judėjimai;
PAREIŠKIA, kad mokslinių tyrimų pagrindu turi būti formuojamas supratimas apie šių ideologijų antihumaniškumą, o tarptautinis ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas įvairiais Europos sąjungos lygiais, taip pat ir Baltijos jūros regiono lygmeniu turėtų tapti absoliučiu prioritetu siekiant liudyti nusikalstamą komunizmo, nacionalsocializmo veikimą praeityje ir Ukrainos karo kontekste (ko)egzistavimą iki pat šių dienų;
PRITARIA, Tarptautinės konferencijos Taline dalyviams pristatytam, asociacijos „Baltijos aljansas“ parengtam Peticijos dokumentui, kuriuo remiantis būtų imtasi politinių sprendimų tremtinių ir politinių kalinių bei jų šeimos narių, grįžusių iš tremties ar įkalinimo vietų, atžvilgiu, siekiant užtikrinti teisingumą dėl moralinės, psichologinės, sveikatos ir socialinės žalos atlyginimo bei kompensavimo mechanizmo (nacionaliniu ir tarptautiniu mastu) sukūrimo. Tarptautinės konferencijos Taline dalyviai PAREIŠKIA, kad šios grupės žmonėms, kaip nukentėjusiems nuo komunistinio režimo, socialinę rūpybą laikyti vienu iš svarbiausių vyriausybių veiklos prioritetų;
PAREIŠKIA, kad valstybių lygmeniu telkiant resursus ir peržiūrint esamas mokymo(-si) programas ir priemones, būtų užtikrintas švietimo, kultūros politikos tęstinumas integruojant istorinės atminties klausimus ir prieinamumas prie šaltinių ir mokymo(-si) priemonių, skatinančių antitotalitarinį pilietinį jaunesnių kartų ugdymą patraukliomis formomis, kad įtraukiant istorinius faktus į švietimo programas ir istorijos vadovėlius būtų siekiama užtikrinti jaunimo supratimą apie demokratijos ir žmogaus teisių svarbą;
PRITARIA, ir „Baltijos aljansas“ TKK įpareigotas pateikti šią rezoliuciją Europos Komisijai, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vyriausybėms ir parlamentams bei išplatinti ją per masines informavimo priemones;
PARAGINA, kad nukentėjusiųjų žmonių nuo sovietinio teroro ir komunistinės ideologijos socialinę rūpybą laikyti vienu iš svarbiausių veiklos prioritetų „Baltijos aljansas“ šalyse.
Itin didelio „Baltijos aljanso“ dėkingumo nusipelno mūsų bičiuliai iš Estijos organizavę Talino konferenciją, LPKTS prisidėjusi prie konferencijos ikonografinio vaizdo suformavimo bei informacinės sklaidos rėmėjai žiniasklaidos portalas „Voruta.lt“, LPKTS savaitraštis „Tremtinys“ ir „Baltijos aljanso“ partneriai – Europos atminties ir sąžinės platformos nariai su jos prezidentu Marek Muter.
Prof. dr. Jonas JAKAITIS
Juozo Giedraičio fondo stipendijų įteikimas Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos moksleiviams
Jau antrus metus Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje vyksta iškilmingas Juozo Giedraičio Lietuvos moksleivių fondo stipendijų įteikimas. Šis renginys primena, kad tautos stiprybė slypi tikėjime, kultūroje ir jaunimo ugdyme. Iškilmėse dalyvavo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovai.
Į šventę susirinko garbingi svečiai: Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorė Lina Leinartienė, Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo steigėjas ir vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Vainius, Ateitininkų Sendraugių sąjungos pirmininkė Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė, Ateitininkų federacijos pirmininkas Gediminas Plečkaitis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, gimnazijos direktorius Robertas Ežerskis, taip pat broliai saleziečiai, ateitininkai, mokytojai, mokiniai, jų tėvai bei kiti svečiai.
Renginio pradžioje buvo iškilmingai įneštos Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavos, sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas, mokytojų ansamblis, atliko dainą „Už žalių miškelių“. Sveikinimo žodžiuose direktorius Robertas Ežerskis ir vyskupas Algirdas Jurevičius pabrėžė jaunimo įsitraukimo, atsakomybės ir vertybinės stiprybės svarbą.
Fondo steigėjas Jonas Vainius išsamiai papasakojo apie Juozą Giedraitį – žmogų, kurio gyvenimas yra tiltas tarp išeivijos ir Lietuvos. J. Giedraitis, ilgus metus gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo įvairių organizacijų rėmėjas, savo širdimi ir darbu visada liko ištikimas Tėvynei. Jis suprato, kad valstybės ateitį lemia jaunimo išsilavinimas, tikėjimas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už tautą. Todėl jis įsteigė Lietuvos moksleivių fondą, kurio tikslas – ne tik finansinė parama, bet ir vertybinė misija. Fondas kviečia jaunus žmones kurti, gilintis į tautos istoriją, būti atsakingais piliečiais.
Jonas Vainius pabrėžė, kad J. Giedraičio fondas – tai ne tik stipendijos, bet ir gyvas pavyzdys, kaip išeivijos lietuviai stiprina ryšį su jaunąja karta. Fondo siekis yra patriotiškumo, pilietiškumo, kūrybiškumo bei tikėjimo ugdymas, taip pat tęsiant paties J. Giedraičio gyvenimo misiją.
Šventėje gimnazistai Deivydas Barauskis, Edvinas Gečas, Vykintas Grigola, Dominyka Minisian pristatė savo rašinius, skirtus Juozo Giedraičio fondo stipendijoms gauti. Taip pat ekrane savo darbus pristatė Gerardas Vaitiekus ir Mėta Matiekutė. Keturi moksleiviai rašė apie prezidentą Aleksandrą Stulginskį (140 gimimo metinės), vienas apie kunigą Alfonsą Likniūną (120 gimimo metinės) ir vienas apie monsinjorą Alfonsą Svarinską (100 gimimo metinės). Iš rašinių buvo galima suprasti, kad jaunimas sugeba ne tik puikiai rašyti, bet ir giliai mąstyti apie tautos istoriją, tikėjimą ir moralines vertybes.
Iškilmių metu Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius įteikė stipendijų pažymėjimus aukščiau minėtiems mokiniams. O Gerardui Vaitiekui ir Mėtai Matiekutei, nedalyvavusiems renginyje, stipendijų pažymėjimai bus įteikti vėliau.
Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Lina Mickevičienė pasidžiaugė, kad šiemet Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazija tapo šalies katalikiškųjų mokyklų lydere pagal laimėtas premijas – net šeši gimnazistai buvo įvertinti J. Giedraičio fondo stipendijomis. LPKTS valdybos pirmininkas padėkojo J. Vainiui už gražią misiją ir įteikė moksleiviams dovanėles.
Mokinių tėvų vardu kalbėjusi laureato Vykinto mama Eglė Grigolė pasidžiaugė, kad ši iniciatyva įkvepia jaunimą siekti aukštų tikslų, o šeimoms – tai didelis pasididžiavimas.
Šventė užbaigta giesme „O Kristau, pasaulio Valdove“, suvienijusia visą bendruomenę maldoje. Vėliau svečiai buvo pakviesti į biblioteką, kur prie kavos puodelio dalijosi įspūdžiais.
Julytė JURGELEVIČIENĖ
Diena kupina įspūdžių ir bendrystės jausmo
Daugelis išmaišę įvairias lankytinas vietas, o Pamario kraštas – dažnai lieka nepelnytai pamirštas. Iš tiesų tai unikalus, nepaprasta gamta ir savo istorija išsiskiriantis Lietuvos regionas. Rugsėjo pradžioje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo nariai filialo pirmininkės Aldonos Kalesnikienės kvietimu, leidosi į turiningą ir įsimintiną išvyką.
Pirmiausia atvykome į Šilutę, kur galėjome pasigrožėti miestu, susipažinti su jo istorija bei dabartimi. Ekskursiją praturtino įdomūs gidės Živilės pasakojimai, leidę dar labiau pajusti šio krašto dvasią, sužinoti jo istoriją ir kartu prisiliesti prie jos.
Po pažinties su Šilute keliavome į Rusnę, kur tądien vyko žuvienės virimo čempionatas. Čia sklandė gardūs kvapai, o nuotaika buvo itin pakili – susirinkę dalyviai ir svečiai džiaugėsi ne tik kulinariniais atradimais, bet ir bendryste. Labai džiugu, kad mus priėmė ir pagerbė Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis.
Vėliau mūsų laukė dar viena įspūdinga kelionės dalis – plaukimas laivu Kuršių mariomis ir Nemuno delta. Mūsų kapitonas buvo ne tik profesionalus vairininkas, bet ir puikus pasakotojas. Jis dalijosi žiniomis apie krašto istoriją, gamtą, paukščius ir žmonių gyvenimą šioje unikalioje vietoje. Daugelį sužavėjo jo pasakojimų nuoširdumas ir meilė gimtajam kraštui.
Vėliau lydimi LPKTS Šilutės filialo pirmininkės Reginos Tamošauskienės nuvykome į Macikų buvusio lagerio teritoriją. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur vienas po kito veikė nacistų karo belaisvių stovykla ir sovietinis GULAGO lageris. Macikų lagerio teritorijoje, kurioje istorija kalba apie nacių ir sovietų žiaurumą, sustojome susikaupimo valandėlei. Filialo nariai pagarba ir rimtimi nusilenkė tiems, kurie šioje vietoje patyrė kančias ir neteko gyvybės.
Ši išvyka visiems paliko šiltų prisiminimų – ne tik dėl pamatytų vaizdų ar ragautos žuvienės, bet ir dėl draugiško LPKTS Ukmergės ir Šilutės kolektyvų bendravimo. Tai buvo diena, kupina įspūdžių, geros nuotaikos ir bendrystės jausmo.
Aldona KALESNIKIENĖ
Kovoti prisiekė Tėvynei – per amžius būsi tu laisva
Savaitgalį Marijampolėje ir Skardupiuose iškilmingai paminėta ypatinga sukaktis – 80 metų, kaip įkurta Tauro partizanų apygarda. Ši apygarda nuo pat pirmųjų veiklos dienų buvo viena iš veikliausių ir iniciatyviausių Lietuvoje, jos kovotojai buvo intelektualiausi, kovingiausi ir aktyviausi, kariniu požiūriu gerai organizuoti. 1944–1948 m. Tauro apygardos vadai buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai: Leonas Taunys-Kovas, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Antanas Baltūsis-Žvejas, Jonas Petras Aleščikas-Rymantas. Jie subrandino pagrindines veiklos kryptis: sukurti vieningą Laisvės kovotojų ginkluotą pasipriešinimo organizaciją, sudaryti vyriausią politinę ir karinę vadovybę, ieškoti tiesioginio ryšio su tautiečių organizacijomis Vakaruose padedant kovojančiai Lietuvai.
1945 m. rugpjūčio 15 d., kunigo ir kapeliono Antano Yliaus-Vilko (1909–1994) iniciatyva, Skardupių klebonijoje (Marijampolės r.) įvyko Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, numatyti ryšių punktai, paskirti vadai. Apygardos vadu buvo paskirtas kpt. Leonas Taunys-Kovas (1900–1946). O jau po mėnesio, rugsėjo 16 d., tuose pačiuose Skardupiuose apygardos vadovybė įkūrė Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kuriam vadovavo plk. Liudas Butkevičius-Elbė, Luobas (1881–1963).
Posėdyje dalyvavo pulkininkas L. Butkevičius-Luobas, kapitonas L. Taunys-Kovas, kunigas A. YIius-Vilkas, leitenantas V. Bacevičius-Vygandas ir J. Pileckis-Brokas. Be dalyvaujančių asmenų, komitetą numatyta papildyti partizanų ir visuomenės atstovais, kurių skaičius turėjo priklausyti nuo aplinkybių. Reikėjo sukurti tokią organizaciją, kuri vadovautų visos Lietuvos išlaisvinimo kovai ir turėtų teisę atstovauti Lietuvai Vakaruose. Buvo nutarta įsteigti Lietuvos išlaisvinimo komitetą, kuris neįtikėtinai energingai išplėtė savo veiklą. Posėdžiai buvo šaukiami vienas po kito, juose priimami vis svarbesni nutarimai.
Ypatingos sukakties minėjimas prasidėjo Marijampolėje, Jono Basanavičiaus aikštėje, kurioje pristatyta paroda „Gyvenimą paaukoję tautai ir Tėvynei“. Paroda tarsi kvietė stabtelti ir prisiminti partizanus, suvokti, kokią aukščiausią kainą – savo gyvenimą – jie turėjo paaukoti už Lietuvos laisvę.
Prie Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus atidengta atminimo lenta šio muziejaus įkūrėjai partizanei Aldonai Vilutienei-Neužmirštuolei ir idėjos puoselėtojams Antanui Kružikui, Romui Rusteikai, Vitui Akelaičiui ir Vytautui Pijui Raibikiui. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro padėkomis, kurias įteikė centro gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Draučiūnaitė, buvo pagerbti šio muziejaus darbuotojai bei visuomenės veikėjas, muziejininkas, rašytojas, buvęs tremtinys Justinas Sajauskas, Aldonos Vilutienės sūnūs Kęstutis ir Gintaras Vilučiai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo pirmininkas Rolandas Raibikis.
Raibikis gausiai susirinkusiems svečiams iš kitų filialų (Vilniaus, Kauno, Panevėžio), miesto vadovams ir kraštiečiams gražiais žodžiais priminė muziejaus įkūrėją A. Vilutienę. „Aldona Vilutienė nebuvo istorikė. Ji buvo matematikos mokytoja, kurios pasakota Lietuvos istorija giliai įstrigo mokinių širdyse, o jos atliktu didžiuliu darbu, renkant medžiagą apie partizanines kovas, tremtį ir eksponatus, sugulusius į muziejų – šiandien gali didžiuotis Marijampolės miestas, nes ne visi tokį informatyvų ir vertingą turi,“– sakė R. Raibikis.
Vėliau visi minėjimo dalyviai ir žygeiviai su trispalvių jūra sugužėjo į Skardupius. Skardupių bažnyčioje klebonas Dainius Gurevičius aukojo šv. Mišias už žuvusius Laisvės kovotojus, giedojo buvusių tremtinių choras „Godos“, vadovaujamas Laimos Venclovienės. Po šv. Mišių parkelyje buvo išklausyti svečių sveikinimai. Renginyje dalyvavo ir kalbėjo Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, vicemeras Artūras Visockis, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila įteikė padėką Marijampolės filialo pirmininkui R. Raibikiui.
Muziejininkas Jonas Gustaitis išsamiai papasakojo apie Tauro partizanų apygardos kūrimosi ištakas, vertė ne vieną susimąstyti, kokia stipri buvo Tėvynės meilė, jei jaunas žmogus ėjo į mirtį, kad mes gyventume laisvi. „Ši apygarda dar reikšminga ir tuo, kad turėjo statutą ir turi visus įsikūrimą patvirtinančius dokumentus, kuo negali pasigirti kitos apygardos,“ – kalbėjo J. Gustaitis.
Marijampolės filialo pirmininkas ir šio minėjimo pagrindinis organizatorius R. Raibikis papasakojo, kaip 1991 m. rugsėjo mėnesį su tėčiu Vytautu buvo atvažiavę į Skardupius ieškoti partizanų dokumentų. Juos suradę nuvežė į vyskupiją, kur buvo padarytos keturios kopijos. Vieną kopiją patikėjo A. Vilutienei nuvežti į LGGRTC, kitą pasiliko sau, o originalus pasiliko partizanas Bronius Balaika. Šiuo metu jie eksponuojami Tauro apygardos tremties muziejuje, kur galime matyti „gyvą tų laikų liudijimą“.
Prie paminklo Tauro apygardai partizanų atminimui buvo sodinamas ąžuolynas. Iš viso pasodinta 50 ąžuolų, kurie taps gyvu paminklu Lietuvos laisvės kovotojams. „Skardupių bažnyčios žemė praturtėjo 50 jaunų ąžuoliukų, kurie šaknis leis mūsų laisvės istorijoje. Tai – gyvas paminklas Tauro apygardos partizanams, kurių dvasia įkvepia mus nepamiršti praeities ir branginti dabartį. Iniciatyvą įgyvendino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo nariai, o darbams susitelkė bendruomenės rankos ir širdys: klebonas Dainius Gurevičius, Mokolų seniūnijos seniūnas Žydrūnas Krulikas, Sūduvos bendruomenės nariai, Svetlicos ir Valavičių kaimų atstovai, Sūduvos medžiotojų sąjungos nariai. Ąžuolas – ne tik medis. Tai stiprybės ir išlikimo simbolis, gyvas ryšys tarp praeities ir ateities,“ – sakė filialo pirmininkas R. Raibikis.
Minėjimą vainikavo garsaus choro „Ąžuoliukas“ (vadovas ir dirigentas Vytautas Miškinis) koncertas. O „Lietuva brangi“ ir „Žemėj Lietuvos“ dainavo visi renginio dalyviai, vieningai susikibę rankomis ir kupini gilios pagarbos ir dėkingumo pasirinkusiesiems sunkų ir pražūtingą kovos kelią.
„Tremtinio“ inf.
Šiapus ir anapus Nemuno „Su Lietuvos vardu“
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kartu su partneriais tęsia LR Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Su Lietuvos vardu“. Į tokią jungtinę kelionę, kurios tikslas pratęsti pažintį legendiniais LDK keliais, pakviesti Alytaus, Jonavos, Kauno, Jurbarko filialų bei LPKTB nariai.
Keliavome Panemuniais dešiniuoju Nemuno krantu. Pakeliui pamatyta ir išgirsta apie Raudondvario dvarą, Vilkijos, Ringovės, Seredžiaus piliakalnius, Veliuonos piliakalnių kompleksą, Belvederio dvarą, Raudonės ir Panemunės pilis. Apie Jurbarko dvarą papasakojo Jurbarko filialo pirmininkė Irina Pažereckienė.
Aplankėme Sudargą. Legendiniai piliakalniai, menantys kovas su kryžiuočiais, ten stovėjusias gynybines pilis, paminklas, skirtas įamžinti rašytoją Jeromą Davidą Salingerį ir jo garsųjį romaną „Rugiuose prie bedugnės“, paliko didžiulį įspūdį. Sudarge stabtelėta ir prie paminklo Melno sutarčiai, kurio pastatymą inicijavo ir rėmė Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija bei Šv. Adalberto riterių ordinas (vadovai Kristina ir Artūras Giedraičiai), Šakių rajono savivaldybė. Aplankytos ir Sudargo kapinaitės, kuriose Amžinojo poilsio atgulė knygnešių tėvu vadinamas kunigas Martynas Sederevičius ir jo bendražygis bajoras Serafinas Laurynas Kušeliauskas. Apie knygnešystę ir draudžiamos lietuviškos literatūros spaudai rengimo darbus, draudžiamų lietuviškų knygų į Lietuvą gabenimą plačiai papasakojo Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius.
Kelionės programoje nemažai vietos skirta Mažosios Lietuvos iškiliems žmonėms. Aplankyti Vilkyškiai ir „Istorijos inkubatorius“. Žavėjo interaktyvios ekspozicijos, vadovės Loretos Maziliauskienės pasakojimas. Vilkyškiai mena ir garsųjį rašytoją Johanesą Bobrovskį, Mažosios Lietuvos dailininkę Evą Labutytę.
Su šiuo kraštu susiję ir istorinę atmintį mena sovietų okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę žmonės. 1992 m. Mikytų kaime, netoli Pagėgių, pastatytas paminklas, skirtas badu mirusiems ir nužudytiems Rytprūsių krašto gyventojams atminti. Prie jo, dar vadinamo paminklu „vilko vaikams“, kartu su tos dienos renginio dalyviais, dalyvaujant Pagėgių savivaldybės merui Vaidui Bendaravičiui, kultūros centro direktorei Svetlanai Jašinskienei, uždegta žvakelių, padėta gėlių. Vėliau dalyvavome „Vilko vaikų“ dienos minėjime Pagėgių kultūros centre. Jame dalyvavo iš Vokietijos atvykęs Zigfridas Gronau – knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste“ autorius. Šį jaudinantį susitikimą, kurio metu ne vienam ašara nuriedėjo klausantis „vilko vaiko“ pasakojimų, organizavo Pagėgių kultūros centras, savivaldybė ir Pasaulio lietuvių centras. Tai jo vadovo Valdo Kubiliaus pastangomis išleistas jau trečiasis knygos leidimas. Knyga, ne tik dešimtmečio vaiko, „vilko vaiko“, kartu su šeima patirtų kančių ir siaubingų žudynių, bado ir Černiachovskio ginkluotų gaujų žvėriško siautimo Karaliaučiuje kronika, ne tik paauglio ir suaugusiojo gyvenimas Antrojo pasaulinio karo ir grėsmingai nykių sovietinių metų niokojamoje Lietuvoje, bet ir visą žmonijos esatį liečiantis įspėjimas apie tai, ką žmonijos istorijai užginta užmiršti.
Jaudinančiame susitikime dalyvavo ir kalbėjo istorikė Rūta Matimaitytė, ištraukas iš knygos skaitė literatas Eugenijus Šaltis. Nuotaiką praskaidrino Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vokalinio ansamblio „Vėtrungė“ (vadovė Kristina Martinaitytė-Glinskienė) programa, kurią papildė ir atvykusi aktorė Olita Dautartaitė.
Prasmingą kelionę Lietuvos istorijos, kultūros keliais tęsėme grįždami jau kairiuoju Nemuno krantu, kuriame nė kiek ne mažiau su lietuvių kovomis, su lietuvybės puoselėjimu susiję vietovės, žmonės. Gelgaudiškio dvaras, Plokščiai, Kriūkai, Ilguva… kaimai, miesteliai ne vieną kelionės dalyvį pakvies dar kartą aplankyti šias istorines vietas.
O planuose – tęsti istorinę pažintį su Lietuva, su jos žmonėmis. Apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą, apie tarptautinius ryšius, sklaidą Lietuvoje ir užsienyje kelionėje pasakojo valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, įspūdžiais dalijosi kelionės dalyviai, drauge vykę partneriai iš XXVII knygos mėgėjų draugijos, LUMA, choro „Ilgesys“ nariai.
Dalia POŠKIENĖ
Tremtinių rankdarbiais pražydo LPKTS buveinės salė
Rugpjūčio 22 dieną Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinės salėje, vyko LPKT bendrijos projekto „Tremties žmonių talentai“ pristatymas. Ekspozicijoje – gražiausi mezgimo raštai skraistėse ir megztiniuose, siuvinėtos staltiesės ir staltiesėlės, siūtos suknelės, paveikslai, poezijos posmai, užrašų knygutės ir kita. Negali atsistebėti, kiek įdėta kruopštaus darbo ir su kokia meile jie atlikti. Galima tik grožėtis ir stebėtis.
Renginio sumanytoja, Igarkos tremtinių brolijos pirmininkė Aldona Krinickienė, beruošdama parodą pristatymo išvakarėse ir švelniai ranka glostydama mamos austą staltiesę, su didele meile vis rodė ir pasakojo apie kiekvieną rankdarbį ir autorių. Štai Marytės Bulotaitės (1925–2020), buvusios partizanų ryšininkės siuvinėta staltiesė. Ji – sesuo legendinio lakūno partizano Jono Bulotos-Anbo, kuris išduotas žuvo 1947 m. rugsėjo 24 d. kartu su kapelionu kunigu Justinu Lelešiumi-Grafu. Šalia LPKTS Kauno filialo narės Jūratės Zavedskienės mamos, Intos politinės kalinės Genės Dockaitės-Gudzinskienės siuvinėta staltiesė, Valentinos Žiniauskaitės, Igarkos tremtinės, siuvinėti kryželiu darbai – takelis ir paveikslas ant sienos.
Daliora Laukionienė talentų ekspozicijai pateikė mamos Valerijos Liutkevičienės, Irkutsko srities Kačiugo tremtinės, austą staltiesę ir tėvo Mečislovo, Vorkutos tremtinio, knygą „Baltųjų meškų šešėliuose“. Ina Kasputienė, gimusi Novosibirske, eksponuoja siuvinėtą albumėlį, Pranas Sutkus – albumą ir dėžutę, Danutė Markevičiūtė – albumėlį ir keletą knygelių. Siuvinėtą rankšluostį pateikė Domicėlė Brundzienė, poezijos knygeles – Veronika Burneikienė, Eugenija Mackevičienė – ožkos vilnos skarą, kepurę-šalmą, siuvinėtą takelį. Stebina Igarkos tremtinio Stanislovo Šmito medžio raižinys Čiurlionio portretas, nuostabūs mokytojos Genovaitės Talandytės-Kochanienės rankdarbiai.
Ant stovų puikuojasi tremtinės Birutės Grėblikaitės-Kvederienės 70-ųjų dešimtmetyje siūtos suknelės. Kaip pasakojo dukra Dileta: „Mama išmoko siūti tremtyje, Sverdlovsko srityje. Ją išmokė Kazlauskienė su vyru, už tai mama jiems dėkinga visą gyvenimą“. O Adomas Žiniauskas, buvęs Vorkutos lagerių kalinys (1947–1957), pats pasigamino lagaminus ir su šeima su jais grįžo į Lietuvą.
Kruopštumo ir atminties reikalaujantis Danutės Adelės Markevičiūtės darbas: sudarytas Jakutijoje, Tit-Ary saloje išlaipintų ir apgyvendintų tremtinių iš Lietuvos sąrašas (1942–1945). O kiek kantrybės ir laiko pareikalavo Igarkos tremtinio Kazimiero Putnos „Putnų giminės medžio“ sudarymas! Archyvuose surasti giminės duomenys siekia 1800 metus, o pasirausus atskirų bažnyčių metrikų knygose, pasidarius išrašus lotynų, lenkų, rusėnų kalbomis, pavyko surasti duomenis iki 1600 metų.
Parodos pristatymo metu gražius žodžius talentingiems bendro likimo broliams ir sesėms išsakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Sungaila ir LPKTS Tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė. Ji didžiausia lietuvių stiprybe laiko ir vis primena, ko neturi kitos tautos – tai tėvelių palaikų iš šaltosios Sibiro žemės parsigabenimas į gimtąją Lietuvos žemelę. V. V. Margevičienė susirinkusiesiems priminė 120-ies tremtinių palaikų parvežimo ekspediciją iš Igarkos 1989 m. liepos 28 dieną.
„Tremtinio“ inf.
Raimundo Kaminsko nuotr.
Pajūrio miestelio Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje pagerbti partizanai, politiniai kaliniai ir jų bendražygiai
„Prisimename 1939 m. rugpjūčio 23 d. suokalbį, pasmerkusį tūkstančius taikių Lietuvos ir visos Europos gyventojų mirčiai, kančiai lageriuose ir tremtyje. Praėjus 50 metų nuo Molotovo–Ribentropo pakto, 1989 m. rugpjūčio 23 d. susikibome už rankų primindami pasauliui, kad mes prisimename suokalbio padarinių aukas. Šiandien jungiamės maldoje už sovietų okupacijos metu nužudytus, už Lietuvos laisvę žuvusius, lageriuose ir tremtyje mirusius: už Pajūrio kleboną Vytautą Sadauską, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo pirmininkę Ievą Puidokienę – Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštės sukūrimo iniciatorius.“
Šiais žodžiais viena iš renginio vedėjų LPKTS valdybos pirmininko pavaduotoja Loreta Kalnikaitė kreipėsi į gausų būrį susirinkusiųjų Pajūrio miestelio Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios ir pašventintos atminimų stelos su iškaltomis pavardėmis tiems, kurie kentėjo už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Šv. Mišias aukojo Lietuvos partizanų kapelionas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jam talkino Pajūrio Švč. Trejybės parapijos klebonas Jonas Jocys ir Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, Šilalės dekanato dekanas Virgilijus Poškus. Pamoksle vyskupas J. Kauneckas kreipėsi į tikinčiuosius: ,,Esu nepaprastai dėkingas, kad mane pakvietėte į šią šventę. Jūs nuostabūs, kad prisimenate tuos, kurie atidavė gyvybes tolimoje tremtyje ar lageriuose“.
Renginio vedėja LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Raimundė Gečienė papasakojo apie iniciatyvos įamžinti stelose partizanų, politinių kalinių ir tremtinių atminimą sumanytojus ir jos įgyvendintojus: ,,LPKTS Šilalės filialo nario Antano Rašinsko iniciatyva įamžinti 378 už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę Kęstučio ir Žemaičių apygardų partizanai, 3169 iš Šilalės rajono ištremti bei lageriuose kentėję Lietuvos piliečiai. Iš jų 608 buvo nužudyti suėmimo metu, mirę pakeliui į tremtį, tremtyje bei lageriuose. Antano Rašinsko iniciatyvą aktyviai rėmė LPKTS Šilalės filialo pirmininkė, Žemaičių apygardos pogrindžio spaudos bendradarbė, politinė kalinė, mokytoja Teresė Rubšytė-Ūksienė (slapyvardžiu Rūtelė)”.
Stelas su iškaltomis 2640 nukentėjusių asmenų pavardėmis atidengti buvo kviečiami atminimo įamžinimo iniciatoriai ir vykdytojai: LPKTS Šilalės filialo garbės pirmininkė Teresė Rubšytė-Ūksienė ir LPKTS Šilalės filialo pirmininkas Antanas Rašinskas. Prie aikštės viduryje stovinčio paminklo, skirto kovojusiems už Lietuvos Nepriklausomybę politiniams kaliniams, tremtiniams, laisvės kovų dalyviams, buvo padėta gėlių, uždegta žvakučių. Visą aikštę ir joje esančias stelas pašventino Jo Ekscelencija vyskupas Jonas Kauneckas. Sugiedojus „Tautišką giesmę“ stelose įamžintųjų atminimas buvo pagerbtas artilerijos bataliono karių salve.
LPKTS Šilalės filialo pirmininkas A. Rašinskas prisiminė šios Pajūrio aikštės tvarkymo pradžią. Lėšų šiek tiek skyrė tuo metu buvusi LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Vėliau lėšomis prisidėjo eiliniai žmonės, verslininkai, valdžios atstovai. Aikštės tvarkymo projektą parengė architektas Aidas Bumbulis.
Dėkodamas visiems šių iškilmių dalyviams A. Rašinskas išreiškė viltį, jog pradėti darbai bus tęsiami ir ateityje. Dar liko apie 1500 pavardžių neįamžinta. Tam reikia pastatyti 35 stelas. Kvietė verslininkus, eilinius piliečius bei valdžios atstovus aukoti pinigus kilniam tikslui – palikti atminimą ateities kartoms. „Kadangi nemažos dalies žuvusiųjų tremtyje ar lageriuose, pokario kovose nežinomos palaidojimo vietos, tai ši aikštė, kurios stelose įamžinti jų vardai, yra tapusi tarsi savotiška jų kapaviete”, – pabrėžė A. Rašinskas.
Savo mintimis apie šią svarbią datą – prieš 36 metus įvykusį Baltijos kelią ir jo metu išryškėjusią tautos vienybę – pasidalijo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Draučiūnaitė. Ji įteikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro padėkas A. Rašinskui ir T. Ūksienei. Prasmingai skambėjo padėkos žodžiai: „Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų indėlį saugant savo krašto, o kartu ir visos valstybės istorinę atmintį.“ Sveikinimo žodį tarė ir padėkas A. Rašinskui bei T. Ūksienei įteikė LPKTS valdybos narys Saulius Černa.
LPKTS Šilalės filialo nariai nuoširdžiai padėkojo už pagalbą įrengiant Pajūrio atminties aikštę ir įamžinant nukentėjusių nuo sovietų okupacijos asmenų atminimą Šilalės rajono valdžios atstovams: buvusiems merams Jonui Gudauskui ir Algirdui Meiženiui, dabartiniam merui Tadui Bartkui, vicemerei Jolantai Skrodenienei, administracijos direktoriui Andriui Jančauskui, Šilalės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistei Jovitai Voverienei. Už pagalbą rengiant šventę padėkota LDK Kęstučio šaulių 7 -osios rinktinės vadui Kęstučiui Baužai, šauliams, Pajūrio seniūnijos seniūnei Romai Vesčiūnienei. Už gardžią košę ir šildantį arbatos puodelį padėkota Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijai. Padėkos įteiktos ir aktyviausiems LPKTS Šilalės filialo nariams.
Iškilmių metu susirinkusiųjų nuotaiką kėlė Z. Levickio pučiamųjų orkestro grojama muzika. Jurbarko kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių moterų vokalinio ansamblio „Versmė“ (vadovas Arūnas Samys) atliekamos patriotinės, graudulio kupinos dainos suvirpino ne vieno klausytojo širdį.
Iškilmėms baigiantis, žmonės apžiūrinėjo tarsi sargybai išsirikiavusias stelas, skaitinėjo iškaltus užrašus, ieškojo savo mirusių artimųjų – tėvų, senelių – pavardžių, o suradę fotografavosi, rymojo, mąstė apie skaudžią Lietuvos praeitį, vyresnieji – apie savo kailiu patirtus sunkumus, jaunesnieji – iš tėvų, senelių išgirstus pasakojimus.
Laimutė ŠMIDTIENĖ
„Su Lietuva širdy“ – Ariogaloje įvyko 35-asis tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis
Rugpjūčio 2-ąją Ariogalos Dubysos slėnyje nuaidėjo jau 35-asis buvusių tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Šis ilgametes tradicijas puoselėjantis renginys vėl subūrė tūkstančius Lietuvos istoriją išgyvenusių ir ją branginančių žmonių – buvusių tremtinių, politinių kalinių, jų šeimų narių, jaunimo, visuomenės atstovų bei garbingų svečių iš kaimyninių šalių.
Šventė prasidėjo iškilminga Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų ir chorų kolektyvų bei svečių eisena nuo Ariogalos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios miestelio gatvėmis į dailininkės Rimutės Skučienės jau du dešimtmečius gėlėmis, plakatais ir šventės logotipais puošiamą Dubysos slėnį. Ariogališkiams ir gausybei susirinkusiųjų renginio pradžią skelbė Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai nešė Lietuvos Respublikos vėliavą, LPKTS Kėdainių filialo nariai ir pirmininkas Rimgaudas Rimošaitis – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vėliavą. Sąskrydžio dalyvių rankose – filialų vėliavos, gėlių žiedai, o eisenoje skambėjo patriotinės dainos.
Šventinei eisenai nusileidus į slėnį, choristams sustojus į jiems skirtas vietas, buvo pakeltos vėliavos: skambant valstybės himnui Lietuvos Respublikos vėliavą kartu su Garbės sargybos kuopos kariais kėlė LPKTS Druskininkų filialo pirmininkas Antanas Vailionis, Europos Sąjungos – Utenos filialo buvusi pirmininkė Jarūnė Kandratavičienė, skambant „Lietuviais esame mes gimę“ LPKTS vėliavą – Šilutės filialo pirmininkė Regina Tamašauskienė, Raseinių rajono vėliavą – Raseinių rajono meras Arvydas Nekrošius.
Prisimenant tėvus ir senelius, brolius ir seseris, kritusius pasipriešinimo kovose, negrįžusius iš lagerių ir tremčių, išėjusius Amžinybėn, jų atminimas pagerbtas tylos minute. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai išnešė gėlių puokštes prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse ir prie partizanų koplyčios. Šv. Mišias už tremtinius, politinius kalinius ir žuvusius kovotojus už Lietuvos laisvę aukojo Kauno arkivyskupas, emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius, giedojo Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios choras, vadovaujamas Rolando Daugėlos.
Okupantai pasmerkė tūkstančius Lietuvos žmonių ilgiems tremties ir lagerių metams, tačiau ištvėrę baisius sunkumus, badą, kankinimus, nežmoniškas gyvenimo sąlygas, sugrįžo tėvynėn ir jau 35-ąjį kartą susirenka Ariogaloje. Dar viena iškilminga neatsiejama sąskrydžio dalis – aukuro įžiebimas. Sąskrydžio šventinė ugnis, kurią Kauno karo muziejaus sodelyje prie Nežinomo kareivio kapo įžiebė LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, buvo perduota LPKTS pirmininkui dr. Gvidui Rutkauskui, kuris uždegė sąskrydžio aukurą. Buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai savo auka atpirko mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Jų atminimui Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai atliko tris garbės salves: Lietuvos politiniams kaliniams ir partizanams, buvusiems tremtiniams ir Laisvės kovotojams, ir Tėvynei Lietuvai.
LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas, sveikindamas sąskrydžio dalyvius, pasidžiaugė gausiai susirinkusiais bendro likimo broliais ir sesėmis bei jų artimaisiais, dėkojo už vertybių puoselėjimą ir idėjų tęstinumą. Jis pristatė dvi rezoliucijas: viena – kviečianti praplėsti Tremtinio statusą turinčių žmonių grupę, kita – palaikanti Ukrainą. G. Rutkauskas pabrėžė: „Esu įsitikinęs, kad mūsų visų tremtinių laisvės troškimas, viltis ir tikėjimas padėjo mums išlikti tremtyje nepalūžus, patiriant nežmoniškus sunkumus ir netektis. Dabar, kai esame laisvos, nepriklausomos ir saugios Valstybės piliečiai, mums labai neramu dėl tų šalių, kurios trokšta laisvės ir nepriklausomybės. Mes visa širdimi su kovojančia už savo nepriklausomybę Ukrainą, nes puikiai žinome ir prisimename, kas tai yra sovietinė vergovė“. Rezoliucijas spausdiname atskirai.
Sąskrydžio dalyvius pasveikinti atvyko LR prezidento vyriausioji patarėja Švietimo, kultūros ir mokslo klausimais, istorikė Jolanta Karpavičienė, perskaičiusi prezidento Gitano Nausėdos sveikinimą. Sveikinimo žodžius tarė Raseinių rajono meras A. Nekrošius, pasidžiaugęs, kad jam, kaip šeimininkui, smagu matyti tiek daug dalyvaujančiųjų ir svečių, LGGRTC direktorius dr. Arūnas Bubnys dėkojo už istorinės atminties saugojimą ir puoselėjimą. „Aš, kaip istorikas, labai vertinu „Tremtinio“ laikraštį, Laisvės kovų archyvus, LPKT sąjungos išleistas ir leidžiamas knygas“, – sakė A. Bubnys.
Buvusiems tremtiniams linkėjo stiprybės ir sveikatos, dėkojo už išsaugotą kalbą, gintą laisvę, atsidavimą ir meilę tėvynei Seimo nariai: TS-LKD Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkas Arvydas Anušauskas, Gintarė Skaistė, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Juozapaitis, Kazys Starkevičius, Europos Parlamento narys Paulius Saudargas ir kiti.
Jautrius ir nuoširdžius sveikinimus išsakė su dovanomis atvykę svečiai: Latvijos politiškai represuotų asmenų asociacijos delegacija su vadovu Taliu Vaismaniu, Lenkijos Sibiro tremtinių asociacijos delegacijos prezidentas Kordian Borejko, Estijos lūžusių rugiagėlių draugijos vadovai Raimo Ladva, Enno Uibo.
Sąskrydžio metu buvo apdovanoti į šventę atvykę LPKTS organizuoto mokinių rašinių konkurso dalyviai. Padėkos ir atminimo dovanėlės įteiktos Mariui Balnaičiui (Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija), Ievai Diržinauskaitei (Šiaulių sporto gimnazija), Dominykui Bratėnui (Šilutės Martyno Jankaus pagrindinė mokykla), Martynui Kazlauskui ir Andriui Fokui (Kauno Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus). LPKTS vadovai gražiai padėkojo filialams, aktyviai dalyvaujantiems projektinėje veikloje. Filialų vadovams įteiktos vertingos dovanos.
Didelio dėmesio sulaukė kultūrinė programa. Dubysos slėnyje skambėjo jungtinio buvusių tremtinių choro atliekamos patriotinės dainos, scenoje pasirodė visų mylimas ir laukiamas solistas Liudas Mikalauskas, folkloro kapela „Ratilai“. Meninį sveikinimą buvo paruošę Šakių „Varpo“ mokyklos moksleiviai, susirinkusiuosius džiugino ir Latvijos buvusių tremtinių pučiamųjų orkestro „Dobele“ programa.
Diskusijų palapinėje vyko Alberto Švenčionio fotoparodos „Vilties kelias. Tremties vaikai“ pristatymas. Buvo galima susipažinti su naujausiomis knygomis: profesoriaus Aleksandro Vitkaus „Ulmo byla“, Vytauto Zabielsko „Lietuvos kariuomenės karininkai – sovietinės ir nacistinės okupacijos aukos“. Stadiono erdvėje buvo galima nusifotografuoti su savo likimo draugais pagal tremties metus.
„Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių XXXV sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje – tai galimybė pabūti kartu su savo likimo broliais ir sesėmis, pajusti pažiūrų bendrystę ir vieningą palaikymą laisvės ir nepriklausomybės trokštančioms ir to siekiančioms tautoms, bei palinkėti vieni kitiems sveikatos, džiaugsmo susitikus ir… nenustoti tikėti tiesos ir laisvės pergale, kovojant už TAI“, – sakė Laimutė Kraukšlienė, sąskrydžio dalyvė iš Marijampolės.
Renginys simboliškai primena, kad laisvė nėra savaime suprantama – ji buvo iškovota didžiulėmis aukomis. Buvusių tremtinių ir laisvės kovų dalyvių susitikimas Ariogaloje – tai ne tik prisiminimų, bet ir atsakomybės perduoti šią atmintį ateities kartoms akimirka.
Kaip ir kasmet, sąskrydis „Su Lietuva širdy“ suvienijo visus, kuriems Lietuva – tai daugiau nei geografija. Tai širdies būsena, pareiga ir pažadas niekada neužmiršti.
„Tremtinio“ inf.
Susibūrėme Pašatrijos dvare
Birželio 28-oji išaušo saulėta ir giedra, tarsi nušviesta Dievo malonės, kada į XIV sąskrydį „Laisvė – tai turtas“ susirinko buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai su savo artimaisiais. Renginys įvyko Telšių rajone prie Šatrijos kalno, Pašatrijos dvaro sodyboje. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Telšių filialo narės V. Jocienės iniciatyva kelią į sąskrydį pažymėjo lentelės su tremties vietų pavadinimais ir senoviniai lagaminai.
Luokės Visų Šventųjų parapijos klebonas kun. Romas Starkutis aukojo šv. Mišias už gyvus ir Amžinybėn išėjusius politinius kalinius ir tremtinius. Šv. Mišios praėjo sakraliai, nes visi dalyviai ne tik labai nuoširdžiai meldėsi, bet ir kartu giedojo. Malda „Tėve mūsų“ ir ramybės palinkėjimas tarsi aureole apgaubė išlikusius tremtinius ir jų palikuonis. Klebonas teigė, kad nesutiko žmogaus, nepatyrusio kančios. Vienas, ją patyręs, nepasikelia, o kitas po kančios tampa dar stipresniu ir turi daugiau valios gyventi. Kunigas pašventino duoną, kad ji pastiprintų ne tik kūną, bet ir sielą.
Visi sugiedojo Lietuvos himną, tremtinių himną „Leiskit į Tėvynę“ ir LPKTS Telšių filialo himną, kurio teksto autorė – į Sibirą riedančiam traukiny gimusi poetė E. Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Labai įstrigo atmintyje šie himno žodžiai „Tavęs, brangiausia Lietuva, šiauriam krašte ilgėjaus, kad būsi tu taiki, laisva, visad šventai tikėjau…“
Renginio vedėja Indrė Chmieliauskaitė-Makarskienė pažymėjo, kad dalyviams įteiktoje sąskrydžio atributikoje pavaizduoti trispalviai paukščiai primena skristi laisvės sparnais patiems ir padėti kitiems.
Žemaitės gimnazijos istorijos mokytoja Vilija Vaičiulienė kalbėjo labai įtaigiai ir jausmingai. Ji apgailestavo, kad daug tremtinių išėjo Amžinybėn, nebeturi jėgų atvykti. „Jūs esate Lietuvos sąžinė ir Lietuvos turtas. Juk vežė ne blogiausius, ne nusikaltėlius, o geriausius, darbščiausius, nes kai nėra darbščių, geriausių, nėra protų, tada visus valdyti ir pavergti labai lengva“, – teigė mokytoja. Ji akcentavo, kad tokiame renginyje labai reikia tremtinių anūkų ir proanūkių. Jiems galima perduoti net ir tai, kad malda neturi apsiriboti tik bažnyčia. Tremtinius ir Sibiro toliuose būrė ir stiprino bendra malda. Svetimo skausmo nebūna – kai žmogus pats pajaučia skausmą, tada geriau supranta ir kitą. Ji apgailestavo, kad naikinama komisija, vertinanti rezistencijos mastą. Mokytoja teigė, kad „istorija yra gyva, kol jūs esate, kol jūs kalbate. Jūs – Lietuvos garbė“. Palinkėjusi visiems sveikatos ir rūpintis vieni kitais mokytoja pakvietė sugiedoti „Ilgiausių metų“.
LPKTS Telšių filialo tarybos narės Regina Ūkelytė ir Aldona Cicėnienė perskaitė Eglės Gudonytės knygos „Po Sibiro dangum“ ištraukas apie mažųjų tremtinių – vaikų suaugusiais veidais įspūdžius apie paliktąją Tėvynę. Pašatrijos dvaro sodybos šeimininkas, buvęs tremtinys Vytautas Kondratas kalbėjo, kad žmogui, gimusiam Sibire, užkoduotas stiprus genetinis kodas, todėl jis ir išliko. V. Kondratas palinkėjo visiems stiprybės ir toliau puoselėti lietuvybę. Pasisakė varniškė Eugenija Lukauskienė, buvusi partizanų ryšininkė ir tremtinė, šaulys ir tremtinys Karolis Kazlauskas. Jie pasakojo ne tik apie sunkų lietuvių tremtinių darbą Sibire, bet ir apie tai, kaip sunku buvo grįžus į Tėvynę, kai niekas jų čia nenorėjo registruoti ir priimti į darbą.
Vardadienio proga ąžuolų vainiku buvo apdovanotas Laisvės gynėjas Petras Grušas. Birutė Naglisienė ir Regina Ūkelytė suvaidino linksmą ūkininkės ir damos duetą.
LPKTS Telšių filialo vėliavnešys, buvęs tremtinys Vincas Danupas sąskrydyje dalyvavo su dukterimi Aurelija ir šiemet gimnaziją baigusia anūke Diana. Už tokį gražų kelių kartų atstovų subūrimą V. Danupas buvo apdovanotas ąžuolų vainiku, o duktė ir anūkė – gėlėmis.
Daivos Lingienės vadovaujamas vokalinis instrumentinis ansamblis „Žemaitija“ sąskrydžio dalyvius nudžiugino specialia koncertine programa. Visi smagūs skirstėmės namo, pažadėję vėl susitikti kitame sąskrydyje.
Dėkojame už puikų organizavimą ir apgalvotą kiekvieną smulkmeną LPKTS Telšių filialo pirmininkei Reginai Chmieliauskienei ir jos dainingajai dukrytei Indrei Chmieliauskaitei-Makarskienei, Telšių filialo tarybai, Pašatrijos dvaro sodybos šeimininkui Vytautui Kondratui. Visiems buvusiems tremtiniams, jų vaikams ir anūkams linkime sveikatos ir įkvepiančių kitų susitikimų.
Verginija MASILIAUSKIENĖ
Su Lietuvos vardu
Liepos 6-ąją minime Valstybės dieną. Šią datą siejame su pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimu. Kiekvienais metais viso pasaulio lietuviai gieda Tautinę giesmę, pabrėždami tautos vienybę ir susitelkimą. Tačiau per amžius mūsų valstybę krėtė įvairūs kataklizmai: sukilimai, priespauda, padalijimai, okupacijos, trėmimai, genocidas. Kaip nuo Mindaugo laikų keitėsi mūsų valstybė?
Valstybingumo pradžios laikotarpis nėra dėkinga tyrinėtojams, nes turime labai nedaug rašytinių šaltinių, ir jie rašyti kitų, kaip Livonijos ordinas, vokiečių ordino kronikos, rusų metraščiai. Tačiau, remiantis jais, randame žinių apie Lietuvos valstybingumo pradžią, apie Mindaugą ir jo reikšmę mūsų valstybei. Mindaugas Lietuvos karaliumi buvo vainikuotas 1253 m. liepos 6 d. Karūnavimas užbaigė valstybės susikūrimą, Lietuvą pripažino to meto pasaulis.
Dabarties laikais trečdalis tautos gyvena ne Lietuvos ribose. Labai svarbu mūsų jaunajai kartai, o ir vyresniesiems žinoti mūsų valstybės istoriją, jos kovas už laisvę, už tapatybės išsaugojimą. Kasmet minėti šios datos į Lietuvą sugrįžta ir po pasaulį pasklidę lietuviai – ar į Dainų šventes, ar į kitus renginius, o ir buriasi įvairiuose pasaulio kraštuose. Šių metų liepos 3–6 dienomis Palangoje vyko Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kuriose dalyvavo daug jaunimo, lietuvių, jie dalyvavo ir Tautiškos giesmės giedojimo šventėje, kultūrinės programos metu lankėsi renginiuose, skirtuose Liepos 6-ajai.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išskirtinai paminėjo Mindaugo karūnavimo 772 metų sukaktį. LR Kultūros ministerija finansavo projektą „Su Lietuvos vardu“, kurio programoje – platus Lietuvos valstybės istorijos pažinimas.
Vienas pagrindinių renginių – netradicinė konferencija. LPKTS nariai iš Jonavos, Ukmergės, Kauno, Radviliškio, Marijampolės, Klaipėdos, partnerių – klubo „Žalgirio pergalės parkas“ ir XXVII knygos mėgėjų draugijos atstovai išsiruošė kelionėn legendiniais LDK keliais.
Pažintinė kelionė laivu „Kaunas“ prasidėjo nuo senosios prieplaukos ties Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios. Kelionėje Nemunu apžvelgta Lietuvos valstybės priešistorė, kovos už valstybingumą, Lietuvos kultūrai ir istorijai nusipelniusių asmenybių reikšmingos sukaktys. Šiais metais minima ir Paprūsės – Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Prūsija 500 metų sukaktis.
LR Seimo narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas prof. Valdas Rakutis pateikė daug istorinių žinių – apie abipus Nemuno stovėjusias pilis, piliakalnius, kovas su kryžiuočiais, Kauno istoriją, menančią dar akmens amžių. Ties Santaka, kur susitinka dvi didžiausios Lietuvos upės – Neris ir Nemunas, XIV amžiaus viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis, XIV–XVI amžiais abipus Nemuno driekėsi pilių grandinė, skirta atremti kryžiuočių antpuolius.
Išgirdome pasakojimą apie vieną didžiausių Baltijos šalyse žinomą Marvelės kapinyną, buvusią Virgalės salą, Naująjį Kauną, klausėmės įdomių istorijų apie Raudondvarį, Nemuno ir Nevėžio santaką, Raudondvario dvaro rūmus ir grafų Tiškevičių reikšmę Lietuvos kultūroje, istorijoje, apie Pyplių piliakalnį…
Kaip teigia ne vienos knygos autorius prof. V. Rakutis, ne visos buvę svarbios istorinės vietos pažymėtos ženklais, ne viskas žinoma. Jis paminėjo, kad rengiama dar viena knyga apie legendinį Lietuvos kunigaikščių pirmtaką Palemoną, kad ir šios kelionės maršrutas bus plačiai aprašytas ir išleistas pažintinis leidinys.
Kelionę vainikavo Zapiškyje pasitikę „Viduramžių riteriai“, parodę kovos menų įrankius ir pristatę programą. O Zapyškio bažnytėlėje skambėjo tautos dainiumi vadinamo Kęstučio Bivainio atliekamos dainos.
Projekto dalyvius sveikino LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Lydėjo ir Vinco Bieliūno vadovaujamos kapelos dainos.
Projekto tąsa – parodos, rengiamas leidinys, „Tautiškos giesmės“ giedojimas ant piliakalnių ir Žalgirio pergalės parke.
Dalia POŠKIENĖ
Graži tu mano brangi Tėvyne
Birželio viduryje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio filialo nariai vyko į pažintinę ekskursiją po Rokiškio, Zarasų rajonus. Visus žavėjo gamtos grožis, nuo laukų tiesiog akių negalėjome atitraukti.
Rokiškyje prie buvusios grafų Tyzenhauzų rezidencijos vartų mus pasitiko istorikas, gidas, Obelių muziejaus vadovas Valius Kazlauskas. Jis supažindino su du pasaulinius karus, dvi okupacijas atlaikiusia dvaro aplinkos simetrija. Rūmai pastatyti 1805 m. Muziejus įkurtas 1933 m. Rūmų viduje grožėjomės autentiškai įrengtais grafų kambariais, valgomojo indaujomis, kurių raštai pasiskolinti iš Lietuvių liaudies dirbinių. O tokių suknelių, kokias dėvėjo grafienė ir grafaitės, ne viena norėtų turėti ir šiandien.
Visais laikais vaikai žaidė su lėlėmis, vežiojo jas vežimėliuose. Vežiojo jas ir grafo vaikai. Mums beliko tik žavėtis jų grožiu. Viename kabinete ant sienos kabo visų Tyzenhauzų žemių kartografinis žemėlapis, braižytas rankomis. Tų žemių buvo tiek, kiek dabar užima visas Rokiškio rajonas. Malonu ir įdomu buvo susipažinti su eksponatais, tokiais kaip senais kokliais, rastais tyrinėjant teritoriją. Ant vieno iš jų yra data – 1449 m., papuoštas Lietuviškais ženklais.
Palikę grafų rezidenciją, persikėlėme į liaudies meistro drožėjo Liongino Šapkos darbų ekspoziciją. Vėl stebino, kad vienas žmogus, be pažangios technikos galėjo tiek skulptūrėlių išdrožti.
Pro grafienės langus matydavosi bažnyčioje degančios žvakės. Mes ta tiesia linija ir nuėjome į bažnyčią. Apžiūrėjome vieną iš gražiausių Lietuvos bažnyčių, jos prieigas, koplyčią. Priešais bažnyčią aikštėje stovi paminklas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui paminėti su užrašu „1918–1928 m.“. Laisvę simbolizuoja mergina, laikanti iškėlusi saulę su svastikos ženklu. Kitoje paminklo pusėje sėdi senas kanklininkas ir karys. Jie saugojo Lietuvą. Šio paminklo nenugriovė, nesunaikino nei vokiečių, nei rusų okupantai.
Toliau kelias veda į Obelius. Čia prie Laisvės kovų muziejaus mus pasitiko darbuotoja Diana Meškauskienė. Su didžiuliu dėmesiu klausėmės, kaip vienas žmogus ilgus metus rinko eksponatus, kol 1989 m. gavo galimybę įkurti muziejų. Jame vien knygų, albumų apie rezistenciją yra apie tūkstantį. Muziejaus įkūrėjas Andrius Dručkus gyveno šiame name, saugojo ir ruošė ekspozicijas. Šalia muziejaus pavėsinėje susėdome užkąsti. Visi traukė iš maišelių lauknešėlius su kelionėje įprastais sumuštiniais. Vienas keliautojas vaišino šviežiu sūriu ir medumi. Kol mes ruošėme stalą, poetas, aktorius Povilas Kulvinskas paskaitė savo eilėraščius, skirtus partizanams, Lietuvai, moterims ir motinoms. Nuo jo galingo balso, įtaigaus skaitymo skruzdės lakstė per nugarą.
Pasistiprinę nuvykome į Antazavę. Mus pasitiko girininkas Rimantas Jurevičius. Antazavė buvo Pleterių dvaras. Pats miestelis įkurtas 1560 m.
Rokiškio rajone pokario metais buvo daug skrebų ir labai aktyviai veikė Lietuvos partizanai. Jiems ir Šilo mūšiui atminti stovi paminklas. Atidavę pagarbą pasukome Ilgio ežero link. Čia stovi daugybė kryžių, daug Švč. Mergelės Marijos paveikslų, yra koplyčia. 1973 m. čia ežere jauni žmonės matė baltą moterį. Visi nutarė, kad tai buvo Marija. Jos garbei čia meldžiamasi, statomi paminklai.
Kelionę užbaigėme Zarasų visuomeniniame muziejuje, kurį įkūrė ilgametis girininkas Rimantas Jurevičius. Muziejaus vienas kambarys skirtas gydytojo Domininko Bukonto atminimui. Gydytojas daug metų dirbo Zarasuose, propagavo lietuvybę. Daug eksponatų skirta girininko darbui. Viskas gražu ir įdomu.
Pasisėmę gerų įspūdžių ir pavargę pasukome namų link. Pailsėsime ir vėl judėsime. Juk Lietuva tokia graži. Norisi ją pažinti.
Vlada POVILIŪNIENĖ
Kelionė po Žemaitiją
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo nariai, kartu su neįgaliųjų draugija „Svaja“ nariais, vyko į kelionę po Žemaitiją. Su „Svaja“ bendradarbiaujame ne pirmus metus. Pirmiausiai keliavome į Varnius. Prie Žemaičių vyskupystės muziejaus mus pasitiko gidė Janina, kuri maloniai pravedė ekskursiją. Papasakojo apie ten dirbusius vyskupus, jų gyvenimą, pristatė sakralinę, liturginę istoriją. Po to keliavome į Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, kurioje yra autentiškas medinis altorius.
Iš Varnių vykdome į Rainius, kur 1941 m. birželio 24–25 dienomis buvo nukankinti ir sušaudyti politiniai kaliniai. Išklausėme pasakojimą apie šias žudynes, uždegėme atminimo žvakučių prie paminklo.
Vėliau keliavome į Telšius. Čia mus sutiko LPKTS Telšių filialo pirmininkė Regina Chmieliauskienė ir Aldona Gudienė. Jos pakvietė į savo biurą, kur mūsų laukė pavaduotojas ir kiti nariai. Pasikeitę dovanomis susėdome prie bendro stalo. Pasiklausėme, kaip gyvena ir dirba šis filialas. Labiausiai pakėlė nuotaiką telšiškių artistų mimikos spektaklis „Dama ir kaimietė“. Prisijuokę iki ašarų, buvome pakviesti pasivaikščioti po miestą. Aplankėme Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią. Nepaprasto grožio gėlių apsuptyje stovi kryžius, kuris simbolizuoja Laisvės kovotojų ir tremtinių atminimą. Uždegėme atminimo žvakučių. Vėliau vykome prie geležinkelio stoties, iš kurios buvo vežami žmonės į tremtį. Nustebino ant geležinkelio stoties sienos pritvirtinti laiškai iš Sibiro, kurie atspindi asmenines išgyvenimo istorijas tremtyje, namų ilgesį ir meilę tėvynei.
Atsisveikinę ir padėkoję bendražygiams išvykome į Kryžkalnį, kur prie kryžiaus uždegėme žvakučių, pasimeldėme už karžygius, žuvusius už Tėvynės laisvę.
Kupini malonių įspūdžių sugrįžome į namus.
Už šią kelionę esame dėkingi Jurbarko rajono savivaldybės tarybai, kuri skyrė finansavimą šiam projektui.
Irina PAŽERECKIENĖ
Renginiais siekiama kartų bendrystės ir vienybės
Istorinė atmintis gyva – tai liudija susirinkusieji į Gedulo ir vilties dienos paminėjimo renginius Gargžduose ir Priekulėje. Šiandieninė geopolitinė situacija atskleidžia, kad nėra istorijon nugrimzdusių grėsmių – viskas gali pasikartoti. Tačiau lygiai taip pat kartojasi ir siekis išlikti, bendruomenės vienybės patirtis ir tikėjimas ateitimi.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Gargžduose tradiciškai prasidėjo ankstyvą birželio 14-osios rytą, 6 val., prie kryžiaus „Tautos skausmui atminti“, stovinčio Gargždų parko prieigose. Į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo narių organizuojamą minėjimą taip renkamasi jau nuo 1990-ųjų. Kartos keičiasi, dauguma pastaraisiais metais susirenkančių minėjimo dalyvių buvo ištremti būdami dar vaikais arba gimė tremtyje. Vienas kitas ateina lydimas savo vaikų ar anūkų. Susirinkusiųjų veiduose matėsi ir džiugesys sutikus seną bičiulį, ir ilgesys Amžinybėn išėjusių artimųjų bei bendražygių. Galima tik įsivaizduoti, kiek tragiškų ir herojiškų likimų istorijų atsinešė kiekvienas minėjimo dalyvis. Istorinę atmintį susirinkusiems sustiprino ir Gargždų kultūros centro buvusių politinių kalinių ir tremtinių choro „Atminties aidai“ atliekamos dainos.
Minėjime kalbėjęs Gargždų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos vikaras Dovydas Paulikas ragino nepamiršti praeities, bet neapsistoti ir tik ties skausmu. „Tegul ši diena mus kviečia būti vilties žmonėmis,“ – kalbėjo kunigas. Viena iš šio tradicinio minėjimo organizatorių, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo narė Verutė Nekrevičiūtė susirinkusiems priminė, kad birželio 14-oji tremtinių ir politinių kalinių šeimose buvo prisimenama visą sovietinio režimo laikotarpį, tyliai kalbantis šeimoje, reikšmingai nutylint viešai nepageidaujamas detales. Dabar tremčių ir represijų istorija gramzdinama į istorinę užmarštį, todėl V. Nekrevičiūtė pabrėžė, kad: „Kalbėti, pasakoti, budėti prie laisvės istorijos ir išsaugoti atmintį yra kasdienis mūsų rūpestis“. Jonas Kausteklis, LPKTS Klaipėdos rajono filialo pirmininkas, klausytojams priminė, kad vienas pagrindinių tremtinių stiprybės šaltinių buvo krikščioniškas tikėjimas. Neatsitiktinai šis tradicinis minėjimas kasmet pradedamas giedant maldą „Viešpaties angelas“. Su susirinkusiaisiais savo mintimis dalijosi ir TS-LKD Klaipėdos rajono filialo pirmininkas Mindaugas Šunokas bei buvusi Gargždų miesto seniūnė Indrė Žiedienė.
Po tradicinio minėjimo Gargždų parke visi susirinko Gargždų krašto muziejaus kiemelyje, kur ankstyvo vasaros ryto vėsą sklaidė vilties pusryčiai. Bendruomeniškumas, dalijimasis maistu, šypsenomis, kartu dainuojamos tremtinių dainos – visi šie dalykai suteikia prasmės ir autentiško istorijos išgyvenimo įspūdį. Tikimasi, kad vilties pusryčiai taps tradicine minėjimo dalimi, nesiekiant trumpalaikės pompastikos ar pramogos įspūdžio, tačiau pabrėžiant kartų bendrystės ir vienybės jausmą.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Klaipėdos rajone tradiciškai vyksta ne tik Gargžduose, bet ir Priekulėje, kur veikia Gargždų krašto muziejaus filialas Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Šiemet muziejininkės Dovilė Avižienė ir Sabina Vinciūnienė pakvietė tragiškus 1941-ųjų birželio įvykius paminėti dalyvaujant pėsčiųjų žygyje po Priekulės apylinkes. Į kvietimą atsiliepė, ne tik Klaipėdos rajono gyventojai, bet ir iš toliau atvykusieji. Žygio metu dalyvius lydėjo ne tik muziejininkai, bet ir Lietuvos šaulių sąjungos Priekulės Vėtros kuopos jaunieji šauliai. Simboliškai padėtos gėlės ir uždegtos žvakės prie Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kiemelyje stovinčio kryžiaus, prie Priekulės geležinkelio stoties ir Drukių masinėje kapavietėje. Visos šios vietos mena tragišką pokario istoriją, apie kurią žygio dalyviams trumpai papasakojo muziejininkė S. Vinciūnienė. Tolesnis žygeivių kelias tęsėsi per Gropiškius, Kliošių parką, Priekulės žirgyną. Šios vietos priminė ne tik visą Lietuvą apėmusias sovietų represijas, bet ir tragišką Mažosios Lietuvos gyventojų likimą. Galbūt žygiuojant Priekulės apylinkių žvyrkeliais kai kurių galvose prieš akis iškilo matyti vaizdais su karo pabėgėlių vilkstinėmis, o jaučiamas nuovargis leido tik nujausti, kokius sunkumus tuo metu turėjo patirti nuo karo baisumų bėgantys žmonės.
Į Laisvės kovų ir tremties muziejų sugrįžusius dalyvius pasitiko Priekulės meno ir kultūros centro ansamblio „Vėlingis“ atliekamos istorinės karinės dainos. Susirinkusiuosius pasveikino Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė. Po koncerto dalyviai vaišinosi troškiniu, bendravo, lankė Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų. Tikimasi, kad netradicinės Gedulo ir vilties dienos paminėjimo veiklos prisidės prie šios datos įamžinimo, stiprins vietos bendruomenę, palaikys jos istorinę atmintį.
Gargždų krašto muziejaus organizuotos veiklos šiais metais buvo finansuojamos iš LR Kultūros ministerijos Istorinė atminties išsaugojimo iniciatyvas įgyvendinančio projekto bei Klaipėdos rajono savivaldybės lėšų.
Regina ŠIURYTĖ-ŠIMULIENĖ
Kai dvasia galinga, vilties niekas neužgesins
Pirmąjį sekmadienį po Sekminių Lietuvos bažnyčiose yra švenčiamos Švenčiausiosios Trejybės iškilmės. Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ši šventė buvo minima kartu su Gedulo ir vilties diena, skirta pagerbti pirmųjų masinių trėmimų aukas. Į maldos namus susirinkę parapijiečiai kartu prisiminė ir ilgametį Šilalės bažnyčios kleboną, buvusį Intos lagerio kalinį kunigą Antaną Ivanauską, nuo kurio mirties šiemet sukanka 20 metų.
Antanas Ivanauskas gimė 1921 m. Mažonų kaime, Tauragės rajone. Baigęs Tauragės gimnaziją, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Baigęs ją dirbo vikaru, vėliau klebonu Sedoje, Telšiuose, Luokėje, Pagėgiuose. Sovietinės okupacijos pradžioje visame Klaipėdos krašte buvo tik viena veikianti bažnyčia. Tad kun. A. Ivanausko rūpesčiu buvo gautas leidimas įkurti parapijas Pagėgiuose, Rukuose, Vilkyškiuose, Smalininkuose ir Ropkojuose. Jis dalyvavo ir Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios Klaipėdoje statybose. Čikagoje leidžiamas laikraštis „Draugas“ (1978-02-24) rašė, kad vikaras kun. A. Ivanauskas „už nusikalstamą veiklą“ iškeltas į mažą Žemaitijos miestelį – Pajūralį. Tačiau sovietinis saugumas jau buvo sukurpęs bylą. Todėl 1949 m. rugpjūčio 28 d. buvo areštuotas ir išsiųstas dešimčiai metų į Intos anglių kasyklos lagerius.
Ivanausko brolio Fabijono sūnus Tomas Ivanauskas prisimena: „Dėdė Antanas buvo aktyvus, todėl jam buvo sudaryta byla „už ryšius su nacionalistiniu pogrindžiu“. Grįžęs į Lietuvą dėdė kunigas Antanas pasakojo, kad teko sunkiai dirbti – giliai po žeme esančiose šachtose kasti anglį. Sakė, kad kartu su juo lageryje buvo ir kunigas Alfonsas Svarinskas.“ 1956 m. rugsėjo 1 d. kun. A. Ivanauskas buvo paleistas iš lagerio. Grįžęs jis dirbo Mosėdžio, Kulių, Rietavo, Spraudžio ir Šilalės klebonu, 1992–1996 m. buvo ir Šilalės bažnyčios dekanas. Iki mirties – Šilalės parapijos rezidentas.
Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje šią iškilmių dieną šv. Mišias už kentėjusius tremtyje, tarp jų ir kun. Antaną Ivanauską, aukojo Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas Narsutis Petrikas. Simboliška, jog jis – kun. A. Ivanausko mokinys. Savo pamoksle N. Petrikas pasidalijo prisiminimais apie šviesios atminties kunigą A. Ivanauską: „Kunigas visada turėjo rūpestį bažnyčia, Dievo tauta. Net ir sunkiausiose situacijose (užėjus į zakristiją kagėbistams ir pareikalavus nutraukti moksleivių tikybos pamokas) išlikdavo ramus. Net ir tremtyje jis visada turėjo viltį – žvelgė tik į priekį.“
Po šv. Mišių skambėjo Šilalės meno mokyklos auklėtinių atliekami muzikos kūriniai. Prisiminimais iš vaikystės pasidalijo kartu su kun. A. Vasiliausku kalėjusio Vytauto Poderio duktė Teodora Poderytė-Visokavičienė. Jai su mama teko metus praleisti Intos lageryje ir bendrauti su kun. A. Ivanausku. Ji prisiminė, jog kunigas kviesdavęs vaikus į svečius, vaišindavęs juos arbata, uogiene, mokęs dainuoti.
Apie lietuvių kančias lageriuose pranešimą perskaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Violeta Jasinskienė. O kunigo A. Ivanausko sūnėnas Tomas Ivanauskas, buvęs chirurgas, medicinos mokslų daktaras, supažindino su ruošiama išleisti knyga „Grįžtanti atmintis“, kurioje bus atskleisti Ivanauskų giminės likimai. Vėliau, pagerbiant kun. A. Ivanauską, ant namo, kuriame jis gyveno (dabartinės „Caritas“ patalpos), atidengta atminimo lenta, padėta gėlių ant jo kapo Šilalės bažnyčios šventoriuje.
Gėlių padėta ir prie paminklo žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje bei kalėjimuose 1941–1990 m. Šilalės civilinėse kapinėse. Čia perskaitytas Šilalės krašto poetės Teresės Ūksienės eilėraštis „Tremtinė“, sukurtas 1999 m. spalio 2 d.:
„Tremtinė –
per švelniai pasakyta!
Dienos jaunos už grotų
nelaisvėje vyto.
Vėjai Šiaurės lediniai
bučiavo man lūpas…
Tėvynė laisva!
O mes ar kam rūpim?
Ir vaikšto po Lietuvą –
nerimas vaikšto.
Pražilę, paliegę, apleisti
ir baikštūs.
Anapilin kelias artėja,
artėja.
Gyvent nepradėję,
juo Didvyriai ėjo.
Ar pins jiems iš laurų
Tėvynė vainiką?
Tremtinė, kalinė –
amžiams antspaudas
Liko.“
Ir bažnyčioje, ir Šilalės civilinėse kapinėse iškilmių dalyviams patriotines dainas atliko Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vokalinis ansamblis „Žaibas“. Buvo pasveikinta ir birželio 14-ąją savo 94-ąjį gimtadienį šventusi buvusi politinė kalinė, poetė, Šilalės garbės pilietė Teresė Ūksienė. Ansamblis „Žaibas“ gerbiamai sukaktuvininkei skyrė dainą, sukurtą pagal jos pačios eiles „Kur tėvynė, kur motutė“.
Gražus ir prasmingas šios įsimintinos datos paminėjimas mus įpareigoja atminti, gerbti ir saugoti laisvę.
Laimutė ŠMIDTIENĖ
Istorinė praeitis svarbi tik saujelei jonaviečių
1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į tolimą Sibirą. Per keturias dienas iš Lietuvos buvo ištremta per 17 000 žmonių. Tremtis tapo didžiule lietuvių tautos tragedija, o birželio 14-oji pavadinta Gedulo ir vilties diena. Kiekvienais metais tądien jonaviečiai renkasi prie Laisvės gynėjų paminklo Panerių gatvėje, atiduodami pagarbą tiems, kurie į Lietuvą nebesugrįžo, klauso tremtinių bei jų artimųjų liudijimų, dalijasi prisiminimais, bendrauja.
Šiemet prie stelos susirinko nedidelis pulkelis tų, kuriems Birželio 14-oji primena skausmingai išgyventus metus ir netektis. Sustoję po žaliuojančiais medžiais, atėjusieji sugiedojo Lietuvos Respublikos himną, nebesugrįžusius į gimtąją tėvynę pagerbė tylos minute.
Istorinėmis žiniomis pasidalijo Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas, surinkęs daug archyvinės medžiagos ir išleidęs kelias knygas apie rajono laisvės gynėjus. Jis priminė, kad du trečdaliai grįžusių iš tremties neberado savo namų, kitiems sovietų valdžia neleido įsikurti net savo sodybų pirtelėse. Taip buvo supriešinta tauta – prarado tautiškumą, patriotiškumą.
„Mūsų istorija pakeista, nublizginta, ir šiandien matome daugiau liūdesio negu džiaugsmo. Gal praeis tas liūdesys ir ilgesys, bet tremtiniai, grįžę ar palikę Amžinajam poilsiui Sibiro tolybėse, išliks mūsų atmintyje, istorija negalės jų išbraukti. Tegul bus pagerbti tie žmonės, kurie tebetiki, kad Lietuva bus vis geresnė ir džiaugsmingesnė. Gaila, šiandien Gedulo ir vilties dienos minėjime nematome nė vieno valdžios atstovo. Man, kaip Jonavos piliečiui, gėda, kad visos kitos šventės yra proteguojamos, pakeliamos kartele aukščiau, o atmintis, istorinė atmintis prarandama. Tokia ta realybė. Visgi nepraraskime vilties – tęskime gyvenimą ir žinokime: visagaliam laikui visai nerūpi, kokias pareigas eina tas ar kitas žmogus…“, – sakė V. Venckūnas.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialo pirmininkė Irena Tamoševičienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, dėkojo tiems, kurie žino savo giminės, Lietuvos ir Jonavos krašto istoriją. „Jūs esate toji aukso kruopelytė ir atstojate tuos, kuriems praeitis nėra svarbi“, – ji dėkojo į minėjimą atėjusiems jonaviečiams.
Filialui vadovaujanti pirmininkė apgailestavo, kad kažkodėl istorija yra iškraipoma, net archyvuose esantys dokumentai yra uždengti netiesos dulkėmis. I. Tamoševičienė pasidalijo prisiminimais apie gyvenimą tremtyje, paminėjo daug šviesių žmonių, kurie teikė stiprybės ir vilties. Pasak jos tremtinius gelbėjo malda ir tikėjimas, kad ateis diena, kai jie sugrįš į gimtąjį kraštą.
„Mūsų stiprybė yra vienybėje. Mes nenešiojame širdyje jokio keršto, tikimės, kad šventoji dvasia apšvies visus, kurie nori kerštauti, ir kad mes visi kada nors vėl susitiksime taip, kaip stovėjome Baltijos kelyje, susiimsime rankomis – ir suskambės mūsų lietuviškos dainos, kurias dabar retai kada beišgirsi. Visiems linkiu vilties, meilės, tikėjimo. Su kitaip manančiais, nebijokime dalytis ta tiesa, kurią žinome ir kurią patys esame patyrę. Juk tiesa taip pat yra tvirtybė, nes yra žmonių, kurie bijo tos tiesos. Skleiskime ją – tik tokiu būdu nugalėsime baimę ir kitus sunkumus,“ – kalbėjo I. Tamoševičienė.
Kiekvienais metais į Gedulo ir vilties dienos minėjimą atvyksta tremtinys, Jonavos rajono garbės pilietis, buvęs ilgametis „Achema“ direktorius Jonas Sirvydis. Pakviestas prie mikrofono, jis pasidalijo prisiminimais apie tą niūrų ir skaudų laikotarpį, papasakojo kaip jį, penkiolikmetį devintos klasės moksleivį kartu su kitais Rokiškio krašto žmonėmis, išvežė į nežinią. Sunkiai dirbdamas vyriškus darbus taigoje, jaunuolis nepasidavė sunkumams ir mokėsi vakarinėje mokykloje, taip grūdindamas charakterį ir ieškodamas galimybės atitolinti mintis nuo gimtųjų namų ilgesio.
„Turėjau viltį, kad vis tiek kažkada pasibaigs šitas marazmas, sugrįšiu į Lietuvą ir ten galėsiu toliau tęsti mokslus. O kai grįžau į Tėvynę, mane paėmė į kariuomenę. Bet ir vėliau mokslų neapleidau – baigiau technikumą, paskui institutą, dar galvojau apie aspirantūrą, bet supratau, kad laikas labai greit bėga, reikia bent kiek ramiau pagyventi. Tad likusį darbingą laikotarpį skyriau darbui“, – kalbėjo J. Sirvydis.
Sulaukęs 76-erių ir išėjęs į užtarnautą poilsį, jis laisvą laiką paskyrė anglų kalbos mokslams, kurie buvo reikalingi keliaujant po pasaulio valstybes.
Svarbiausia, pasak jo, turėti tikslą ir viltį, tai padeda gyventi, nelieka laiko niūrioms mintims ir piktumui. „Dabar neretai girdime dejones, kad sunkiai gyvename. Nemeluokime patys sau – gyvename ne sunkiai, bet ne vienodai. Kai 1964-aisiais atvykau į Jonavą, miestelis buvo apgailėtinas. Apsidairykime šiandien – kiek pastatų, kokia estetiška aplinka, švaru ir tvarkinga, kiekvienas gali rasti kur turiningai praleisti laisvalaikį. Palikime politiką nuošalyje. Nepraraskime vilties, džiaukimės gyvenimu ir tuo, ką turime“, – linkėjo J. Sirvydis.
Minėjimo metu buvo skaitomos Jonavos krašto politinių kalinių ir tremtinių, grįžusių, nužudytų ar atgulusių Sibiro žemėje Amžinojo poilsio, pavardės. Skambėjo Rositos Remenčiūtės, Karolinos Lebednykaitės ir merginų ansamblio „Kvinta“ dainuojamos lietuviškos dainos.
Gedulo ir vilties dienos minėjimą organizavo Jonavos kultūros centras, o jį vedė Danutė Jurgickienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Marijampolėje
Laisva Lietuva – stebuklas. Laisvės kovotojų principai, drąsa, ištvermė – didelė Laisvės kaina. To negalime pamiršti, atmintis stiprina mus. Gedulas moko mus atsiminti, viltis – nešti šviesą į ateitį ir tikėti. Malda už tremtinius vyko Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje, kur šv. Mišias už tremtinius, gyvus ir išėjusius, aukojo klebonas kun. Giedrius Juozas Bakūnas MIC.
Gedulo ir vilties gilią jungtį mums padeda suprasti praeityje patirtas skausmas, kančios ir Dievo meilė, nelyg vilties šaltinis. Tikėjimas, meilė ir viltis padėjo ištverti šimtams tūkstančių įkalintų, ištremtų mūsų tautiečių. Padėjo jiems ir sugrįžti. Žinome, kad daugel jų neištvėrė bei liko amžinojo įšalo žemėje ar Sibiro platybėse, jeigu palaikų neparsivežė saviškiai, jau atkūrus Lietuvai laisvę. Mano močiutę, kuri tremty ištvėrė tik pusę metų, tėtis (savo mamos kaulelius) parvežė į Lietuvą 1989 metais.
Prie paminklo trėmimams atminti šalia Marijampolės šimtametės geležinkelio stoties vyko prasmingas susibūrimas „Atminties valanda“. Kaip žinia, vien 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusių pirmųjų masinių trėmimų į Sibirą metu buvo ištremta apie 18 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Buvo skaitomi tremtinių atsiminimai, skambėjo dainos, kurias atliko Marijampolės kultūros centro tremtinių choras „Godos“ (vadovė Laima Venclovienė) bei solistė Austėja Lukaitė.
Laimutė KRAUKŠLIENĖ
Seime paminėjome tuos, kurių balsai buvo nutildyti, bet kurių stiprybė aidi per kartas
Vilniuje Gedulo ir vilties dieną paminėjome kukliai, tačiau be galo nuoširdžiai – daug kas braukė ašaras, klausydami aktorės Birutės Mar skaitomų tremtinių ir pačios eilių, perveriančių sielą. Žodžiuose atsiskleidė tikroji Lietuvos istorija, kuomet kasdienis maistas, pavyzdžiui, bulvė, buvo vertinamas labiau nei šokoladas, o viltis buvo viskas, kas padėjo išgyventi.
Klausantis jaunos ateitininkės galime džiaugtis, kad yra tokio jaunimo, kuriam rūpi Lietuva. Iš Seimo salės, po vėliavų pakėlimo ceremonijos, visi pajudėjome Aukų paminklo link, kur prasidėjo skaitymai „Atminties neištremsi“.
Vėliau minėjimas tęsėsi Naujosios Vilnios traukinių stoties prieigose, kur buvę tremtiniai buvo pavaišinti kasdiene duona, kurią laužė ir dalijosi tarpusavyje. Naujosios Vilnios moksleiviai padovanojo buvusiems tremtiniams pačių gamintus namelius – atminties, pagarbos ir meilės ženklus.
Aš, kaip naujai išrinkta LPKTS Vilniaus skyriaus pirmininkė, be galo didžiuojuosi savo nariais. Jie yra tikras pavyzdys mums, kaip reikia mylėti Tėvynę, nes tik jų dėka, na ir jau mūsų apgintos Sausio 13-osios, esame laisvi. Ir tie kas sako, kad dabar blogai gyventi, tegu pasikalba su mūsų buvusiais tremtiniais. Jie – mano pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis, jų niekas nepalaužė.
Tegul ši atmintis gyvuoja, o laisvė stiprina mūsų vienybę.
Laimutė DZIMIDAVIČIŪTĖ
Gedulo ir vilties diena Ukmergėje: atmintis, susikaupimas ir vilties melodijos
Birželio vidurys Ukmergėje buvo pažymėtas ypatinga rimtimi ir pagarba – mieste vyko Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai, kurie kvietė prisiminti tremtinių likimus, pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę ir puoselėti tautos atmintį.
Renginiai prasidėjo birželio 9 d. Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos konferencijų salėje, kur atidaryta Kauno IX forto muziejaus parengta dokumentinė paroda „Lietuvių gyventojų tremtys antros okupacijos metais“. Paroda kviečia lankytojus susipažinti su skaudžiais istorijos puslapiais ir bus eksponuojama iki birželio 30 d. Parodos atidarymas tapo prasmingu įvadu į tolimesnius minėjimo renginius, primindamas apie skaudžią tautos praeitį ir jos tvirtybę.
Birželio 13-ąją prie paminklo Negrįžusiems tremtiniams vyko jautri atminimo akcija „Juodasis birželis“. Šios iniciatyvos metu uždegtos atminimo žvakutės, iš kurių simboliškai buvo sudėliotas žodis „Lietuva“. Prie paminklo į susirinkusiuosius kreipėsi LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė bei rajono meras Darius Varnas, kurie pabrėžę istorinės atminties svarbą ir padėkojo visiems, kurie saugo šį paveldą.
Skambėjo buvusių tremtinių choro „Tremtinys“ atliekamos dainos, patriotinę dvasią stiprino choro „Bočiai“ pasirodymas. Renginyje dalyvavo gausus būrys ukmergiškių, rajono mokyklų moksleivių, Ukmergės šauliai, o vėliau buvo pagerbti ir Dūkstynos partizanų pantione palaidoti kovotojai už Lietuvos laisvę.
Birželio 14-ąją, minint oficialią Gedulo ir vilties dieną, miesto centre prie tremtinių atminimo kryžiaus įvyko tylos minutė, kurią palydėjo Švč. Trejybės bažnyčios varpų gausmas. Prie kryžiaus buvo padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakelės – mažos, bet prasmingos pagarbos aukoms ženklai.
Vakare Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už tremtinius, o po jų skambėjo koncertas „Vilties melodijos“. Koncertas, pripildytas jautrių ir viltingų kūrinių, tapo prasminga renginių kulminacija – tarsi muzikinė vilties ir atminties malda.
Ukmergėje vykę Gedulo ir vilties dienos renginiai dar kartą įrodė, kad atmintis apie tremtį ir pasiaukojimą už laisvę tebėra gyva. Tai liudijo susirinkusiųjų gausa, jautrūs pasisakymai, simboliniai veiksmai ir bendra tautinė dvasia. Tai dienos, kai vienijamės ne tik iš gedulo, bet ir iš vilties – kad praeities klaidos nebebus kartojamos, o laisvė liks nepajudinama vertybė mūsų ateičiai.
LPKTS Ukmergės filialo inf.
LPKTS Ukmergės filialo išplėstinis valdybos posėdis
Birželio 11 dieną Lietubos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė Gedulo ir vilties dienos išvakarėse organizavo susitikimą aptarti nūdienos reikalus istorinės atminties, viešųjų erdvių Ukmergėje formavimo perspektyvos požiūriu bei kolegiškai pabendrauti su bičiuliais iš Utenos, Širvintų filialų, Vilniaus skyriaus. Labai džiaugiuosi svetingu ukmergiškių priėmimu ir konstruktyviu bendravimu. Dėkingi visai Ukmergės filialo komandai už įkvepiantį susitikimą.
Programoje buvo numatytas darbinis susitikimas su Ukmergės rajono savivaldybės meru Dariumi Varnu. Diskusijoje dalyvavo LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, aš, kaip „Baltijos aljanso“ koordinacinės komisijos pirmininkas bei Vilniaus regiono koordinatorius, LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė A. Kalesnikienė ir kiti asmenys.
Po konstruktyvių diskusijų, apibendrinant vizito pas merą rezultatus, galima pozityviai vertinti mero požiūrį į Ukmergės viešųjų erdvių tvarkybos tendencijas bei, atsižvelgiant į Regionų administracinio Vilniaus teismo nutarimą, atsisakymą svarstyti paminklo Juozui Krikštaponiui, Vyčio apygardos partizanų vadui, perkėlimo klausimą. Tai itin svarbu sprendžiant istorinės atminties politikos klausimus ne tik Ukmergėje, bet ir visoje Lietuvoje. Vizito pas merą metu taip pat aptarti Ukmergės filialo būstinės remonto, kiti ūkiniai klausimai.
Vėliau buvome pakvieti į filialo valdybos nario Vidmanto Leščiaus sodybą, kurioje įrengtas taip vadinamasis „bunkeris“ – vieta skirta rekreacijai bei filialo posėdžiams, taip pat muziejukas, kurio eksponatai byloja istorinės atminties aspektus bei mena Vidmanto šeimos ištakas. Itin sužavėjo Vidmanto nepaprastai išpuoselėta sodyba.
Tokioje aplinkoje vyko išplėstinis Ukmergės filialo valdybos posėdis, kuriame dalyvavo LPKTS valdybos pirmininkas V. Sungaila, Utenos, Širvintų rajonų filialų atstovai. Diskutuoti klausimai palietė filialų artimiausios perspektyvos veiklas, Ariogalos sąskrydžio reikalus, taip pat „Baltijos aljanso“ siekius. Kaip ir dera, dalykinis susitikimas virto į šventinę popietę, kurią užbaigėme prie kavos puodelio ir, pasak visų dalyvavusiųjų, ukmergiškių iškeptų gardžių pyragų. Buvo šilta, gera bendrystės atmosfera.
Prof. Jonas JAKAITIS
Baltijos jūros regiono valstybių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų pirmoji tarptautinė konferencija
Keturių šalių „Baltijos aljansas“ pirmą kartą paminėjo itin skausmingą pokario pavasarinių trėmimų laikotarpį bei pagerbė partizaninio pasipriešinimo aukas. Minint masiškiausių 1948 metų gegužės 22–27 dienų trėmimus, bendru „Baltijos aljanso“ Tarptautinės koordinacinės komisijos (TKK) sutarimu gegužės 24-ąją Ratniekyje (Latvija) organizuota pirmoji „Baltijos aljanso“ – Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Lenkijos buvusių tremtinių ir politinių kalinių asociacijų konferencija skirta ne tik masiškiausių trėmimų iš Baltijos valstybių, taip pat ir iš Lenkijos, istorinei atminčiai atminti, bet ir nūdienos buvusių tremtinių ir politinių kalinių būties, agresijos prieš Ukrainą problematikai.
Prisimenant apie 1 700 000 žmonių, ištremtų iš Baltijos valstybių ir Lenkijos į atšiaurius sovietų sąjungos tolimųjų rytų regionus, likimus, konferencijos dalyvius sveikino Latvijos europarlamentaras Rihards Kols, Latvijos Seimo nariai, Rygos savivaldybės vadovai, aplinkinių miestelių merai, politikai, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Estijos buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų vadovai, bei meno ir kultūros žmonės.
Konferencijos darbas prasidėjo kentėjusiųjų ir kritusiųjų už šalių nepriklausomybę atminimo pagerbimu tylos minute. Kaip „Baltijos aljanso“ koordinacinės komisijos pirmininkas perskaičiau LRS nario, Lietuvos TS-LKD partijos pirmininko Lauryno Kasčiūno sveikinimą konferencijos dalyviams.
Konferencijos TKK narių darbiniuose susitikimuose diskutuota ir iš esmės pritarta Baltijos šalių peticijos siūlomiems teisingumo įgyvendinimo principams. Dokumentas „Dėl kompensavimo mechanizmo sukūrimo nukentėjusioms nuo sovietinių deportacijų bei kalėjusioms 1926–1953 m. aukoms ir jų palikuoniams iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos teritorijų“ dedikuojamas Europos Parlamentui (per Peticijų komitetą) ir Europos Komisijai.
Šioje konferencijoje dalyvavo gausi Asociacijos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (ALPKTS) delegacija. Pasak delegacijos vadovo LPKTS valdybos pirmininko Vlado Sungailos, atvyko dvylikos LPKTS filialų atstovai. Buvo puiki proga aplankyti monumentus ir paminklinius ženklus skirtus trėmimų tragedijoms atminti ir pakviesti kolegas į 35-ąjį jubiliejinį Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį Ariogaloje.
Tokia Baltijos valstybių ir Lenkijos „Baltijos aljanso“ konferencija Ratniekyje, suvienijusi Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Lenkijos buvusių tremtinių ir politinių kalinių organizacijų siekius, yra pirmoji, tačiau turinti galimybę tapti tradicine ir tęstine, juolab, kaip pabrėžė Latvijos europarlamentaras Rihards Kols, Baltijos valstybes, įskaitant ir Lenkiją, kaip Baltijos jūros regiono šalis, vienija bendra ES rytinė gynybos linija, kurios tikslas užtikrinti galimybę gintis vieningomis pajėgomis nuo galimos agresijos iš Rytų.
Konferencija – tvirtas žingsnis tarptautinio bendradarbiavimo, mokslinių tyrimų, švietimo ir istorinės atminties srityje, kas padeda mums ne tik suprasti praeitį, bet ir kovoti su šiandienos blogybėmis. Ką Rusija anuo metu padarė mūsų žemėse, ji šiandien tai daro Ukrainoje. Nusikaltimas yra ir lieka nusikaltimu. O teisingumas yra mūsų bendra pareiga – tokios mintys skambėjo konferencijos pranešimuose.
Dar daugiau, siekį atstovauti nukentėjusiųjų nuo sovietinio teroro interesus vieningu Baltijos valstybių ir Lenkijos „balsu“ Europos sąjungos institucijose, skatinti istorinės atminties dalykus ir būti matomiems ne tik nacionalinėse valstybėse, bet ir ES erdvėje, buvo mano, kaip „Baltijos aljanso“ koordinacinės komisijos pirmininko pranešimo pagrindinės mintys. Tik prisiminimų ir reiškiamos gyvųjų pagarbos kritusiesiems už mūsų šalių laisvę dėka istorinė atmintis, kaip fenomenas, įgyja prasmę.
Mūsų pagarba ir dėkingumas daug iniciatyvos ir pastangų įdėjusiems Latvijos politiškai represuotų asmenų asociacijos pirmininkui Tāliui Veismaniui ir jo padėjėjai, „Baltijos aljanso“ monitoringo grupės narei Agitai Kononovai. Nuoširdžiai dėkoju Lenkijos Sibiro tremtinių asociacijos prezidentui Kordianui Boreiko ir jo komandai Antoni Ratowt bei Marek Macutkevich už parengiamuosius peticijos dokumento darbus. Taip pat dėkoju Estijos „Lūžusių rugiagėlių“ draugijos atstovui Raimo Ladvai ir jo komandai. Itin dėkoju LPKTS komandai ir jos vadovui, valdybos pirmininkui Vladui Sungailai, už konstruktyvias diskusijas ir labai sklandų mūsų sąjungos narių įtraukimą į konferencijos darbą.
Jonas JAKAITIS
Istorijos randai: tremtiniai ir politiniai kaliniai Lietuvos istorijoje iki 1918 metų
Artėjant Gedulo ir vilties dienai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje surengta konferencija „Istorijos randai: tremtiniai ir politiniai kaliniai Lietuvos istorijoje iki 1918 m.“. Jos iniciatorius – LR Seimo narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, karo istorikas prof. Valdas Rakutis.
Artėjant Gedulo ir vilties dienai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje surengta konferencija „Istorijos randai: tremtiniai ir politiniai kaliniai Lietuvos istorijoje iki 1918 m.“. Jos iniciatorius – LR Seimo narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, karo istorikas prof. Valdas Rakutis.
Tokiai aktualiai, menkai tyrinėtai temai rengtasi jau nuo praėjusių metų. Prof. V. Rakutis, šios konferencijos globėjas, įvadiniame pranešime plačiai apžvelgė Lietuvos valstybės istorinę raidą. Susipažinti su vertinga medžiaga galima knygose „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“, „Karai ir taikos. Nuo seniausių laikų iki dabarties“, „Nenugalimos karūnos. Epocha, kurios Lietuva nenorėjo“. Tema, prie kurios sugrįžtama, reikalauja daug pastangų, ir, kaip pabrėžė pranešėjas, bus tęsiama.
Talkinant Viktorui Bilotui, parengta konferencijos programa.
V. Bilotą, gimusį Tomsko srityje, tremtinių šeimoje, reikia plačiau pristatyti. Jo tėvas Petras Bilotas į Sibirą pateko per 1951 m. Lietuvoje vykdytą trėmimo operaciją „Osenj“. Sudėtingas buvo V. Biloto kelias: studijos nuo pradžios iki mokslininko, Bažnyčios istorijos, katalikybės ir lietuvių Sibire istorijos tyrinėjimas. Dalyvavo Sibiro lietuvių veikloje, kartu rūpinosi ir tremtinių kapinių išsaugojimu. Jo rūpesčiu 2015 m. Tomsko srities „86 kvartalo“ gyvenvietėje iškilo tautiečiams skirtas memorialinis paminklas. 2017–2022 m. buvo VDU doktorantas, projekto „Lietuvių Sibiriada“ vadovas. Nuo 2020 m. dirba VDU Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centre, apgynė daktaro disertaciją „Romos katalikų kunigų iš Lietuvos sielovadinė veikla Rusijos imperijos Azijietiškoje dalyje 1863–1917 m.“. Lietuva jam visad buvo svajonė, ją sapnuodavo net jos nematęs. Lietuvos vykdoma pagalba Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą bei integracijos programos leido V. Bilotui grįžti į Lietuvą ir įsijungti į Lietuvos visuomenę. Žmogus, kuris atsiradus galimybei, primena, kad lietuvių diaspora egzistuoja ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose.
Dr. V. Bilotas konferencijoje kalbėjo apie Sibiro tremtinius, tyrimų perspektyvas, naujas atminties įamžinimo iniciatyvas. Vadovaujant V. Bilotui, VDU istorikai Viktorija Jocytė-Bespalova ir Dimitrijus Bespalovas parengė pranešimą „Ištremtieji po 1863–1864 m. sukilimo: kas jau parašyta ir ko vis dar trūksta?“.
Įdomiai, išsamiai pranešimą „Lietuvos gyventojų tremtys ir priverstinės emigracijos XIX a. pirmoje pusėje“ parengė ilgametis Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos skyriaus vyriausiasis muziejininkas, istorikas, aktyvus visuomenininkas Algimantas Daugirdas.
„Apie 1863–1864 m. sukilimo istorinės atminties ženklus ir jų sociologines refleksijas“ kalbėjo LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, sociologas dr. Raimundas Kaminskas.
Diskusijoje dalyvavo pilietiškumo pamokas ir jaunosios kartos pažintį su istorine atmintimi mokyklose vedantis Vytautas Aleksandras Markevičius, šios konferencijos bendraorganizatorių – XXVII knygos mėgėjų draugijos vardu kalbėjo pirmininkė Dalia Poškienė.
Konferencijos dalyviams, svečiams padėkos žodžius išsakė LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Pranešėjams, rėmėjams VšĮ „Globalūs projektai“ prof. Valdas Rakutis įteikė LR Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos padėkas.
Alvydo Surblio nuotr.
Dalia POŠKIENĖ
Muzikinė dovana iš Jungtinių Amerikos Valstijų
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje skambėjo muzika. Muzikinė dovana kauniečiams atkeliavo iš JAV. Milda Bakšytė-Richardson ne kartą lankėsi, kai buvo rengiama rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knyga „Childhood in forced exile“ („Vaikystė priverstinėje tremtyje“). Tai neįkainojama dovana – vertimas į anglų kalbą. Knyga – buvusių tremtinių atsiminimai – iškeliavo į platųjį pasaulį. Nenutrūko ši bendrystė iki dabar.
Svečiai prieš koncertą susitiko su LR Seimo nariu Valdu Rakučiu, įteikė knygą „Lietuviškoji skautija 1945–1985 m.“, taip pat su muziejininkais iš IX forto muziejaus, papasakojo apie koncertinį turą, vykusį Vokietijoje, Graikijoje, kurio tąsa – Lietuvoje.
Mildos Bakšytės-Richardson brolis Vytas J. Bakšys – garsus pianistas (JAV, Bostonas) ir fleitistė Linda Bento-Rei (Florida), koncertavo Kybartų kultūros centre, Vilniuje, Čiurlionio namuose. Garsusis duetas padovanojo specialiai parengtą rečitalį: skambėjo plati muzikinė programa nuo barokinės C. Ph. E. Bacho sonatos iki šiuolaikinės muzikos kūrinių, tarp kurių – Blažo Puciharo, Andy Scoto ir Peterio Schickele kompozicijos. Svečiai atliko ir M. K. Čiurlionio „Noktiurną“.
Koncertą vedė Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto lektorė Birutė Palovienė. Ji plačiau apžvelgė patyrusio pianisto, kūrėjo ir Bostono simfoninio orkestro nario kūrybos kelią, fleitistės L. Bento-Rei koncertinę patirtį ir edukacinę veiklą.
LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila ir rašytojas Stanislovas Abromavičius padėkojo svečiams, įteikė vardines knygas. Gausiai susirinkę LPKTS Kauno filialo, XXVII KMD, LUMA nariai, kauniečiai, skambant svečių atliekamai „Lietuva brangi“, plojimais dėkojo garbiems svečiams.
Dalia POŠKIENĖ
Prasminga kelionė po Šilalės kraštą
Saulėtą birželio dieną Ukmergės buvusių tremtinių bendruomenės nariai išvyko į prasmingą ekskursiją po Šilalės kraštą, siekdami pagerbti ir puoselėti istorinę atmintį ir praturtinti dvasinį gyvenimą.
Kelionės pradžioje buvo aplankytas žymaus lietuvių kultūros veikėjo Dionizo Poškos muziejus Biejotuose. Čia susipažino su šio švietėjo, poeto ir muziejininko gyvenimu ir veikla. Biejotų dvaro teritorijoje esantis muziejus, garsėjantis pirmuoju Lietuvoje įkurtu muziejumi – „Baubliu“, paliko gilų įspūdį savo autentiškumu ir išskirtine istorine dvasia.
Vėliau keliautojai sustojo Šilalėje, kur vyko ekskursija po miestą, susipažįstant su jo istorija bei svarbiausiais kultūriniais objektais. Ypatingas dėmesys skirtas Pajūrio miestelyje esančiam memorialui tremtiniams ir kovotojams už laisvę. Prie paminklo buvo padėta gėlių, uždegta žvakelių, tylos minute pagerbti visi, kentėję ir žuvę už Lietuvos laisvę. Tai buvo jautri ir vienijanti akimirka, priminusi bendrą skausmą ir stiprybę.
Kelionės kulminacija tapo dalyvavimas Laukuvoje vykusioje Dalios Grinkevičiūtės – rašytojos, tremtinės ir Lietuvos laisvės liudytojos – muziejaus atidarymo šventėje. Šis muziejus, įrengtas jos buvusioje gyvenamojoje vietoje, tapo ne tik atminties saugotoju, bet ir kultūrinio bendravimo erdve. Atidarymo metu pristatyta nauja ekspozicija, atspindinti D. Grinkevičiūtės gyvenimo kelią, jos kūrybą bei tremties patirtį.
Šventę vainikavo nuostabus koncertas, kurio metu suskambėjo ne tik muzika, bet ir literatūrinė kompozicija, atspindinti rašytojos tekstų dvasią. Tai buvo ypatingas emocinis išgyvenimas, suartinęs visus susirinkusius bendroje atmintyje ir pagarboje praeičiai.
Ukmergės buvę tremtiniai grįžo kupini įspūdžių, padėkos jausmo ir dar stipresnio ryšio su tautos istorija. Tokios išvykos ne tik praturtina žiniomis, bet ir skatina nepamiršti praeities, kuri yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis.
Aldona KALESNIKIENĖ
Bėgimas „Laisvės taku“
Istorija byloja: 1948 m. gegužės 22–23 d. sovietai įvykdė operaciją „Vesna“. Operacijos metu iš Lietuvos ištremti partizanai, jų šeimos nariai, kiti antitarybiniai veikėjai, ūkininkai, kuriuos sovietai vadindavo buožėmis.
Gegužės 23-iosios ryte Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo nariai, vadovaujami Angelinos Veniulienės, nuvyko į Jurbarko miesto kapines prie tremtinių paminklo. Ten prisiminė tų dienų įvykius, uždegė atminimo žvakučių. O Jurbarko kultūros centro buvusių politinių kalinių ir tremtinių ansamblis, vadovaujamas Arūno Samio, išvyko į Šimkaičius, kur vyko Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos renginys, skirtas J. Žemaičio 116-osioms gimimo metinėms. Prie bunkerio išlydėję bėgikus visi iškilmingai, su vėliavomis, patraukėme prie Šimkaičių miestelio partizanų paminklo.
1990 m. Šimkaičių (Jurbarko r.) mokyklos mokytojų Eugenijos Klimienės ir Jono Milerio iniciatyva buvo pastatytas paminklas partizanams, savo jaunystę paaukojusiems už Tėvynės laisvę. Jų kūnai užkasti Šimkaičių miškelyje. Minint 35-ąsias paminklo pastatymo metines ir Jono Žemaičio 116-ąsias gimimo metines, atminimo renginyje kalbėjo buvęs mokytojas Jonas Mileris, LPKTS Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Tauragės apskrities skyriaus vadas Eugenijus Žukauskas, dainavo Jurbarko kultūros centro LPKTS ansamblis „Versmė“ (vad. Arūnas Samys). Išraiškingai eilės deklamavo buvusi tremtinė Nijolė Kiudienė.
Renginys tęsėsi Generolo Jono Žemaičio-Vytauto mokykloje (dir. L. Bosienė), kur buvo apdovanoti bėgikai. Meninėje programoje šoko mokyklos mažieji moksleiviai. Dalyvavo Jono Žemaičio giminaitė Elena Monse, Šimkaičių seniūnijos seniūnė Jolanta Zikienė, Šimkaičių bendruomenės nariai. Šimkaičių miestelio ansamblis, vadovaujamas A. Baužos, padainavo jautrias patriotines dainas. Dainavo ir Jurbarko kultūros centro buvusių politinių kalinių ir tremtinių ansamblis „Versmė“ (vad. Arūnas Samys).
Po renginio kareiviška koše vaišino Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Tauragės apskrities skyriaus kariai.
Dalis ansamblio narių nuvyko prie J. Žemaičio bunkerio padėti puokštę gėlių, uždegti atminimo žvakučių.
Pasimeldę už Jono Žemaičio sielą, praleidę prasmingai dieną grįžome namo.
Irina PAŽERECKIENĖ
Pagarba ir dėkingumas prieš 80 metų Kalniškės mūšyje žuvusiems partizanams
1945 m. gegužės 16–17 d. Lazdijų rajone, Kalniškės miške, įvyko vienas svarbiausių Lietuvos partizaninio karo istorijoje mūšių. Apie 100 partizanų iš Lazdijų ir Kalvarijos, kuriems vadovavo Jonas Neifaltas-Lakūnas ir Aleksandras Padimanskas-Šarūnas, kovėsi apsupti su kelis kartus gausesne NKVD kariuomene. Atkaklios kautynės truko nuo aušros iki vakaro, jų metu žuvo 44 partizanai, kitiems pavyko pasitraukti.
Istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų artimieji tvirtino, kad namuose pritarta jaunuolių įsitraukimui į ginkluotą kovą. Kito pasirinkimo nebuvo – tikėta kova už Laisvę. 89 procentai Kalniškės mūšyje žuvusių partizanų – jaunimas iki 30 metų: Jonas Ažukas, Antanas Karauskas ir Bronius Ravaitis – aštuoniolikmečiai; Klemensas Dambauskas, Pranas Rekštys, Pijušas Kunigonis ir Antanas Pečkys – devyniolikmečiai; Petras Čižikas, Alfonsas Čižikas ir Antanas Bubnys – dvidešimtmečiai. Kitiems šiek tiek daugiau kaip dvidešimt: Petras Kvederavičius, Jonas Poškevičius, Edvardas Žukauskas, Antanas Levickas, Juozas Valka, Kostantas Šulgauskas, Vitalijus Gruzinskas, Jeronimas Dambauskas, Adomas Alesius, Leonas Botyrius, Antanas Voska, Vytautas Povilaitis.
Būdami 26–30 metų, mūšyje žuvo Petras Austrevičius, Juozas Venslauskas, Vytautas Vaišnys, Vytautas Vilčinskas, Jonas Kubilius, Jurgis Balčiūnas, Julius Klimavičius, Juozas Pajaujis, Stanislovas Pavolas, Vaclovas Brazaitis, Albinas Kaknevičius, Albertas Anuškevičius, Aleksandras Padimanskas, Onutė Bubnytė-Vilčinskienė, Jonas Kaknevičius, Jonas Botyrius (žuvo 17-osios rytą), Jonas Vaišnys, Albina Neifaltienė. Vyresni nei 30 metų žuvo penki partizanai: Vincas Leskevičius, Albinas Maskelis, Jonas Neifaltas, Vaclovas Kaduškevičius, Jurgis Maskelis.
Įamžinant žuvusių partizanų atminimą, 1990 m. Kalniškės mūšio vietoje pastatytas paminklas. Vėliau teritorijoje atsirado ir daugiau atminimo kryžių, koplytstulpių, žuvusiųjų garbei pasodinti 44 ąžuolai.
Šiai išskirtinei sukakčiai – Kalniškės mūšio 80-osioms metinėms – paminėti kautynių vietoje buvo surengtas iškilmingas renginys. Šv. Mišias už žuvusius partizanus ir Lietuvos laisvę aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Šv. Mišiose ir minėjimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo nariai ir valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, LPKTS pirmininko pavaduotojas Juozas Stanėnas, Vilniaus skyriaus nariai, buvusi Seimo narė Angelė Jakavonytė. Buvę tremtiniai, pagerbdami mūšyje žuvusių partizanų atminimą, prie paminklo padėjo gėlių puokštes, uždegė žvakutes. Skambant Lietuvos himnui, pakelta trispalvė, nuaidėjo iškilmingos salvės.
Minėjimo dalyviams pristatytas jautrus spektaklis „Žodžiai, sklidę miškais“, pasakojantis apie dviejų partizanių Dianos Glemžaitės ir Irenos Petkutės gyvenimą, kūrybą ir pasiaukojimą. Lazdijų kultūros centro ir meno mokyklos atlikėjų meninėje programoje skambėjo pokario metų dainos apie skausmingą, bet dvasiškai stiprią lietuvių tautos kovos už laisvę istoriją.
„Tremtinio“ inf.ir nuotr.
Trijonių šeimos partizanų, didvyriškai kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę, pagerbimo iškilmės Driežų k.
Trečiąjį gegužės savaitgalį kasmet tradiciškai Lietuvoje minima Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Minint šią datą, gegužės 18 dieną, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialas inicijavo Trijonių šeimos partizanų, kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę, bei kitų giminės narių, aktyvių savo šalies patriotų, pagerbimo iškilmes.
Juozas Trijonis (g. 1892 m. Driežuose, Šilalės vlsč.) Vokietijos okupacijos metais pavadavo Šilalės valsčiaus viršaitį. 1946 m. gegužės 6 dieną buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio. Kalėjo Archangelsko srityje.
Petras Trijonis (g. 1920 m. Driežuose) Vokietijos okupacijos metais vienerius metus dirbo policijoje. Po karo bolševikų buvo nuteistas 15 m. lagerio. Kalėjo Vorkutos lageryje, Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1955 m. liepos mėnesį.
Jonas Trijonis-Marsas (g. 1925 m. Driežuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje) 1946 m. pavasarį įstojo į 3-iosios kuopos 1-ąjį Simo Gavėnios-Drąsučio būrį. Tų pačių metų gruodžio 25 d. žuvo Kreiviuose, Šilalės vlsč., Jancevičių sodyboje. Kūnas buvo išniekintas Šilalės miesto aikštėje, paskui užkastas Šilalės pušyne, dabartinėse rezistentų kapinėse.
Pranciškus Trijonis-Jaunutis (g. 1927 m. Driežuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje) 1945 m., būdamas gimnazistas, įsitraukė į partizanų sąjūdį – tapo ryšininku, slapyvardžiu Negras. 1946 m. balandžio 19 d. buvo areštuotas Tauragės saugumo, tačiau birželio 13 d. kartu su kitais 23 kaliniais iš kalėjimo pabėgo. Kovojo Žaibo, vėliau Gintaro partizanų būriuose, Eržvilko vlsč.
Tais pačiais metais perėjo į 3-iosios kuopos 1-ąjį S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Vytauto būrį. Buvo paskirtas žvalgybos viršininku. Nuo 1949 m. – Šalnos rinktinės štabo viršininkas, apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. 1950 m. balandžio mėn. buvo apnuodytas ir suimtas. Vėliau nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas 1951 m. gegužės 17 dieną. Po mirties, 2000 m., apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
Elena Trijonytė-Montvilienė-Žvaigždutė (g. 1920 m. Driežuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, Jono ir Pranciškaus sesuo) 1940 m. baigė Tauragės gimnaziją, mokytojavo Šilalės ir Šilutės vlsč. mokyklose. Nuo 1946 m. kartu su broliais partizanavo S. Gavėnios-Drąsučio būryje. Vadui patarus, 1947 m. iš būrio pasitraukė. Su fiktyviais dokumentais gyveno Kaune, Vievyje. Suimta 1952 m. birželį, nuteista 25 m. lagerio.
Stanislava Trijonytė-Sadūnaitė-Saulutė (g. 1924 m. Driežuose, Jono, Pranciškaus ir Elenos sesuo) 1944 m. baigė Šilalės gimnaziją. Mokytojavo Šilalės ir Šilutės rajonuose. Kartu su broliais partizanavo S. Gavėnios-Drąsučio, vėliau – Gedimino būriuose. Vadui patarus, 1947 m. rudenį iš būrio pasitraukė. Su fiktyviais dokumentais gyveno Kaune, Mažeikiuose. Suimta 1952 m. birželį, nuteista 25 m. lagerio.
Būtent už šiuos Trijonių šeimos narius Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Po pamaldų Upynos seniūnijoje esančiame Driežų kaime, Trijonių sodyboje, vyko iškilmingas atminimo ženklo atidengimas ir pašventinimas. Atminimo ženklą pašventino kunigas Saulius Katkus. Skaudžią Trijonių šeimos istoriją papasakojo LPKTS Šilalės filialo pirmininkas Antanas Rašinskas. Renginyje dalyvavusios garbios viešnios: LGGRTC Memorialinio departamento istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėja Inga Smaliukienė ir vyr. istorikė Vilma Dubonienė – pabrėžė, jog labai svarbu saugoti laisvės kovotojų atminimą, tam ir statomi paminklai šalia sodybų, kuriose gyventa, iš kurių patraukta į miškus. Šilalės rajone tokių atminimo ženklų yra dvylika.
Sveikinimo žodžius tarė ir padėkas įteikė vicemerė Jolanta Skrodenienė. Prisiminimais dalijosi LLA karių ir rėmėjų sąjungos pirmininkas Zigmas Gulbinas. Krašto apsaugos kariūnai šautuvų salvėmis pagerbė žuvusiuosius. Pokario kovų dvasią pajusti leido Trijonių šeimos palikuonių – Romaldo, Daivos, Pranciškaus – atliekamos partizanų dainos.
Prasmingas, gražus buvo šis šilališkių bei atvykusių svečių pasibuvimas. Skirstėmės tarsi pasikartoję pamoką: miško broliai ir visi kovotojai už laisvę primena mums, kad laisvė nėra duotybė. Ji yra mūsų visų bendras įsipareigojimas.
Laimutė ŠMIDTIENĖ, LPKTS Šilalės filialo tarybos narė
1948 metų trėmimo paminėjimas LPKTS
Sugiedojus Lietuvos himną ir tylos minute pagerbus žuvusius tremtinius ir pokario partizanus, LPKTS valdybos pirmininkas Valdas Sungaila pasidžiaugė, kad susipažinti su tremtinių ekspozicija, jos dokumentais atvyko jaunoji karta – moksleiviai. „Kuo daugiau jaunimas žinos apie trėmimus, tuo kils didesnis ryžtas, priešui užpuolus Tėvynę, ją ginti. Paklausius jaunimo, beveik visi savo giminėje turi vieną ar kelis ištremtus, išvežtus į Sibirą asmenis,“ – kalbėjo valdybos pirmininkas.
Labai šiltai buvo sutiktas kunigo pasisakymas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad reikalingas bendravimas žmogus su žmogumi, vienas kitą pamačius nusišypsoti, ir ta nedidėlė šypsenos dovana priartina žmogų prie žmogaus.
Po kunigo pasakyto pamokslo, sukalbėjus maldą, žodį perėmė prof. Aleksandras Vitkus, kuris palietė okupacijų ir tremčių istorijas. Prof. A. Vitkus pastebėjo, kad mes, kalbėdami apie tremtį, visada prisimename Lietuvoje įvykusius trėmimus, tačiau nesusimąstome, kad trėmimų (masinių gyventojų iškeldinimų) istorija pasaulyje yra sena ir įvairiapusė – tai vyko įvairiais laikotarpiais, skirtingais tikslais: represijoms, kolonizacijai, etniniam valymui ar ekonominiais tikslais.
Pasaulinės tremčių istorijos etapai yra nustatyti penki: 1. Senovės laikai; 2. Viduramžiai ir ankstyvieji naujieji laikai; 3. XX a. pirmoji pusė, totalitarizmo amžius: Sovietų sąjunga, nacistinė Vokietija; 4. Po Antrojo pasaulinio karo; 5. Šiuolaikiniai atvejai.
Istorikai trėmimų istoriją pradeda nuo Asirijos imperijos, kai 8–7 a. pr. Kr. susikūrė viena pirmųjų valstybių, sistemingai tremdavusių užkariautų tautų gyventojus, kad susilpnintų jų pasipriešinimą ir sustiprintų imperijos kontrolę. Toliau prisimenama Romos imperija, kuri ėmė tremtimi bausti ne tik pavergtas tautas ar religines mažumas, bet ir politinius oponentus (pavyzdžiui, Seneka – romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas ir gamtos tyrinėtojas buvo ištremtas į Korsikos salą).
Viduramžiais trėmimai susieti su Ispanijos susivienijimu, kai musulmonai ir žydai buvo tremiami iš Ispanijos todėl, kad nenorėjo pereiti į krikščioniškąjį tikėjimą. O kaip neprisiminti carinės Rusijos trėmimų į Sibirą, ypač 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų Lenkijoje ir Lietuvoje dalyvių, knygnešių.
Tačiau XX a. įėjo į trėmimų istoriją kaip totalitarizmo amžiaus trėmimai iš Sovietų sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Vien Lietuvoje yra žinoma apie 35 sovietų įvykdytas masinių trėmimų serijas. Mažiausiai 130 000 žmonių, iš kurių 70 proc. buvo moterys ir vaikai, buvo priverstinai vežami į darbo stovyklas ir specialiąsias gyvenvietes atokiose Sovietų sąjungos vietovėse. Ne ką geriau atrodo ir hitlerinė Vokietija, pirmiausia tremdavo žydus į getus, koncentracijos stovyklas, o po to sunaikindavo. Lietuvius irgi ragino savanoriškai važiuoti padirbėti į Vokietiją, bet dažnai panaudodavo ir jėgą, todėl dalis lietuvių ten dirbo ir priverstinai.
Po Antrojo pasaulinio karo taip pat buvo vykdomi trėmimai net tautiniu pagrindu: Čekoslovakijoje, JAV, Afrikoje ir kitur.
Šiandieninio laikotarpio trėmimai vyksta dėl įvairių priežasčių: politinių, socialinių, klimato kaitos, bet dažniausia susieti su ekonominiais trėmimais – kai žmonės priverčiami išvykti iš savo namų dėl prastų ekonominių galimybių, vargingo pajamų lygio arba nesėkmingo verslo. Tai liečia ir mūsų Lietuvą.
Apie Didžiąją tremtį – 1948 m. gegužės 22–23 d. – papasakojo LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė.
Didžiausias per visą istoriją trėmimas vyko 1948 m. gegužės 22–23 d., operacijos „Vesna“ („Pavasaris“) metu. Pagrindinis trėmimo objektas buvo pasiturintys valstiečiai (vadinamieji buožės). Siekta dviejų pagrindinių tikslų: kuo greičiau užbaigti masinę kolektyvizaciją, kuriai, pasak sovietų propagandos, „buožės įnirtingai priešinosi“, bei palikti didžiausio Baltijos regione partizaninio judėjimo dalyvius be pagrindinių rėmėjų. Būsimų tremtinių sąrašus iš anksto, jau prieš kelis mėnesius, sudarinėjo vietiniai sovietų aktyvistai, stribai. Specialiai operacijai „Vesna“ į Lietuvą buvo atsiųsti papildomi sovietų kariniai daliniai iš Rusijos ir Baltarusijos. Iš viso 1948 m. gegužės trėmime dalyvavo virš 30 tūkstančių MGB, MVD darbuotojų, kareivių, karininkų ir stribų. Pagal sąrašus turėjo būti ištremta 48 000 žmonių, bet daliai pavyko pasislėpti ir tremties išvengti.
Operacijos „Vesna“ metu ištremta 42 384 žmonės. Vieni žmonės iš namų išvaryti net nespėję padoriau apsirengti, kiti – net basi. Neleista pasiimti nei daiktų, nei maisto. Kitur kareiviai netgi padėjo susikrauti daiktus, patarė, ką pasiimti. Neva rusų kareiviai buvo daug žmoniškesni už vietinius stribus lietuvius.
Žmonės į nežinią gabenti sukimšti į gyvulinius vagonus net kelias savaites. Iki šių dienų yra išlikusių, kai kuriuose vagonuose vežtų Ukmergės apskrities tremtinių, sąrašų. Beveik visi 1948 m. tremtiniai atsidūrė Igarkos mieste, Krasnojarsko krašte, už Šiaurės poliarinio rato. Aplinkui plytėjo tundra. Vidutinė žiemos temperatūra siekė 40 laipsnių šalčio. Sniego prisnigdavo apie du metrus, ledo storis upėje – metras. Poliarinė naktis trukdavo beveik keturis mėnesius. Igarkos miestas pradėtas statyti 1929 m. kaip medžio apdirbimo centras. Pagrindinėje įmonėje, miško pramonės kombinate, tremtiniai lietuviai 1948 m. sudarė daugiau kaip 60 proc. darbuotojų (2000 iš 3600). Lietuviams tremtiniams teko dirbti po 12 valandų, be poilsio dienų, sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus. Jie kirto mišką, plukdė rąstus sieliams ir juos rišo, rūšiavo, krovė į rietuves, darbavosi lentpjūvėse, gabeno paruoštas lentas į laivus ir t. t.
Tremtinių gyvenimo, buities sąlygos buvo pačios prasčiausios. Kelias šeimas sugrūsdavo į mažą kambarėlį nešildomuose mediniuose barakuose. Tokiomis sąlygomis ne visi išgyvendavo. Ne veltui Igarkoje buvo bent trejos lietuvių tremtinių kapinės.
Po Stalino mirties daugelis likusių gyvų tremtinių sugrįžo, nors kai kas liko tremties vietoje. Toje pačioje Igarkoje, 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyveno 269 lietuviai. 111 iš jų kalbėjo savo gimtąja kalba.
Apie tremtį, vaikystę Sibire papasakojo Vida Narmontienė. Alvydas Semaška parodė išsaugotą kryželį, jo mamos padarytą Sibire iš duonos. Be to, jis, būdamas 9 metų amžiaus, nupiešė pirmąjį savo tremties namą. Šį piešinį mama išsaugojo ir jis visiems parodė savo piešinį. Buvęs tremtinys Valerijonas Senvaitis papasakojo savo vaikiškus įspūdžius vykstant į tremtį, Tomsko apskritį.
V. V. Margevičienė visus susirinkusiuosius pakvietė išsaugoti turimus eksponatus iš tremties ir žadėjo dar šiemet suruošti tokių eksponatų, dokumentų parodą.
Pasibaigus minėjimui, buvę tremtiniai bei svečiai ilgai nesiskirstė, nes turėjo apie ką pasikalbėti ir prisiminti.
Prof. Aleksandras Vitkus
Dainos iš tremties – gražus ryšys tarp kartų
Gražiame ir turtingame pasipriešinimo kovomis ir žymiais partizanų vadais Dzūkijos krašte, Varėnoje, kultūros centras klegėjo susirinkusiais dainorėliais iš ko ne pusės Lietuvos. Į dešimtąjį kartą vykusį respublikinį moksleivių dainų festivalį „Dainos iš tremties“, kurį organizuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija, atvyko dalyviai iš Elektrėnų, Druskininkų, Kėdainių ir Vilkaviškio, Prienų ir Marijampolės rajonų, Alytaus, Vilniaus bei Ukmergės miestų ir rajonų, taip pat Varėnos.
Dainų festivalis prasidėjo gražia ir jaudinančia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo buvusių tremtinių choro ir Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos tremties inscenizacija „Išplėšta vaikystė“. Kaip sakė festivalio dalyvius sveikinusi Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos direktorė Milda Padegimaitė, ši kultūros dalis – daina – negali būti pamiršta ir kad dainuoja buvę tremtiniai su moksleiviais, tai yra gražus ryšys tarp kartų. Anot direktorės, šis festivalis, tai – ne konkursas, tai visų istorija, tai Lietuvos, kaip šalies, išgyvenimai. „Norėtųsi, kad nebūtų žodžių: skausmas, tremtis, badas, amžino įšalo žemė, deja, istorijos neperrašysi. Tai vertiname kaip skausmingą pamoką, bet pasaulis nepasimokė“, – sakė M. Padegimaitė.
Renginyje dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, Varėnos rajono meras Algis Kašėta, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė, LPKTS Varėnos filialo pirmininkas Juozas Stramkauskas. Kaip sveikinimo kalboje sakė LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas, tremtiniai džiaugtųsi girdėdami šias moksleivių atliekamas dainas. „Labai sunki Sibire buvo tremtinių kasdienybė, alinantis darbas, artimųjų netektys, bet jie dainavo. Tėvas mokėjo groti akordeonu, jį pasiėmė kartu ir iš lagerio parsivežė atgal. Daina tremtyje padėjo išgyventi: ir kelias trumpesnis, ir vargai lengvesni atrodė. Dainavo mūsų tėvai, dainuokite ir jūs. Kartu dainuokime“, – sakė G. Rutkauskas.
Meras A. Kašėta pasidžiaugė, kad Varėna tapo šio dainų festivalio namais, ir kad buvę tremtiniai palaiko šią iniciatyvą. Savo ruožtu J. Stramkauskas dėkojo mokytojams, parengusiems šiuos kolektyvus, ir moksleiviams, įsitraukusiems į šį konkursą. „Šis renginys labai svarbus. Čia – istorijos pamoka. Šias dainas kūrė nežinomi autoriai, išreikšdami savo jausmus, viltį, kad grįšime į tėvynę“, – kalbėjo varėniškių tremtinių pirmininkas J. Stramkauskas.
Moksleiviai pasirinko dainuoti gražiausias tremties ir partizaniškas dainas. Jų atliekamose dainose skambėjo ir skausmas, ir neviltis, ilgesys ir meilė, noras sugrįžti į brangiąją tėvynę.
Konkurso pabaigoje buvo apdovanojami kolektyvai, J. Stramkauskas mokytojams įteikė atminimo dovanėles.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Tremtis Tadžikijon
Gegužės 4 d. Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje po šv. Mišių, kurias aukojo kunigas Mindaugas Kairys, įvyko koncertas, skirtas tautai ir Motinai – jos abi patyrė didžiausią skausmą ir vertos ypatingos meilės ir pagarbos.
Didžiulį skausmą tauta išgyveno 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą. Buvo įvykdyta begalė trėmimų į Rytus: operacijos „Vesna“, „Priboj“ ir dar kiek neįvardytų. Šiemet minima 1945 m. Lietuvos gyventojų trėmimo į Tadžikiją 80 metų sukaktis.
Šios tremties tikslas – į tolimus Sovietų sąjungos regionus iškeldinti visus vokiečius, gyvenusius Lietuvos teritorijoje. Tremiamųjų sąrašuose atsidūrė liuteronai, protestantai, žmonės, turėję vokišką pavardę, mokytojai, dėstytojai, gyventojai, palaikę ryšius su giminaičiais Vokietijoje. Kunigas M. Kairys aukojo šv. Mišias už visus ištremtus iš mūsų rajono į Tadžikiją. Perskaitė visas pavardes. Jurbarko kultūros centro buvusių politinių kalinių ir tremtinių ansamblis „Versmė“ (vad. A. Samys) dainomis ir giesmėmis prisiminė skaudžias Lietuvai dienas ir pagerbė Motinas, kentėjusias, nepraradusias vilties sugrįžti Lietuvon.
Miškinio, M. Valančiaus eilės ir tekstus skaitė K. Glinskio teatro režisierė D. Budrytė-Samienė. „Prašydavo ji duonos – nedaug: man, man daug nereikia, gerieji žmonės, parodykit man kelią Lietuvon, o duonos reikia man tik tiek, kad iki Lietuvos užtektų. Manęs ten laukia vyras ir trys sūnūs, lyg ąžuolai. Tylėjo žmonės dantis sukandę. Ir jie norėtų Lietuvon, tik kelio nežino. Tačiau visi gerai žinojo, kad vyras jos ir sūnūs paguldė savo galvas girioje žalioj“ (Broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, „Fotografija“ III).
LPKTS Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė pasveikino visas Mamytės su Motinos diena, padėkojo kunigui Mindaugui Kairiui už aukotas šv. Mišias, už bendradarbiavimą ruošiant paminėjimą Tadžikijos tremtiniams.
Irina PAŽERECKIENĖ
Atvelykio popietė Jurbarke
Šeštadienio rytmetį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo nariai rinkosi į Jurbarko seniūnijos salę. Ne tik į Atvelykio popietę, bet ir išklausyti ataskaitos už praėjusius metus. Kadangi sutapo su popiežiaus laidotuvėmis, susirinkimo pradžioje pasimeldėme už jo vėlę, prisiminėme išėjusius Amžinybėn ir savo narius bei artimuosius.
Mūsų ansamblio dainininkės padovanojo daug skambių dainų. Danutė Budrytė-Samienė padeklamavo eilėraščių apie meilę tėvynei. Po meninės dalies pirmininkė Irina Pažereckienė pateikė ataskaitą apie filialo veiklą per 2024 metus. Sekretorė iždininkė Teresė Akucevičiūtė perskaitė finansinę ataskaitą. Nors mūsų gretos ir retėja, laikomės visai neblogai savivaldybės, rėmėjų pagalba. Rašome projektus „Už saugią ir tvarią bendruomenę“ SDAM, LPKT sąjunga mums skiria finansavimą, todėl ir galime vykdyti veiklą. Apdovanojome padėka mūsų valdybos narę Snieguolę Mažeikienę už aktyvų dalyvavimą filialo veikloje, rėmėją Jūratę Stanaitienę. Aptarėme šių metų planus.
Vėliau prie bendro stalo klausėmės savo kūrybos eilėraščių, kuriuos padeklamavo Agota Vaitiekienė, Onutė Mockevičienė. Su daina ir pokalbiais buvo malonu praleisti laiką bendrystėje.
Irina PAŽERECKIENĖ
Lenkijos piliečių trėmimo į Sibirą 85-mečio minėjimas Vroclave
Šiemet sukanka aštuoniasdešimt penkeri metai nuo masinio lenkų trėmimo į Sibirą pradžios. Daugiau kaip milijonas Lenkijos piliečių buvo deportuota į Sovietų sąjungos gilumą. Ši tragedija primenama jau 20 kartą pagerbiant Katynėje nužudytų karininkų, Sibiro ir Kazachstano tremtinių bei tautų pokario pasipriešinimo dalyvių aukų atminimą. Tradicinė „Rytų Golgotos maršo“ ir aukų atminimo ceremonija Vroclave vyko jau 10 kartą.
Šia proga Lenkijos „Sibiriakų asociacijos“ vyriausiosios valdybos kvietimu, balandžio 25 dieną minėjime dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) delegacijos atstovai: LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, „Baltijos aljanso“ tarptautinės komisijos pirmininkas Jonas Jakaitis ir LPKTS Marijampolės filialo pirmininkas Rolandas Raibikis. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Vroclavo Šv. Bonifacijaus bažnyčioje, esančioje greta Memorialo bolševizmo aukoms atminti.
Prie Memorialo bolševizmo aukoms atminti, kalbas sakė oficialūs valdžios institucijų atstovai, Vroclavo mero pavaduotojas dr. Ryszardas Kessleris, Nacionalinio instituto „Ossolineum“ direktoriaus pavaduotojas ir Europos atminties ir sąžinės platformos prezidentas dr. Marek Muter primindamas Ukrainos karo baisumus ir šiandienines Ukrainos žmonių deportacijas. Taip pat kalbėjo ir prisiminimais dalijosi, galima sakyti, paskutinės išlikusios tremtinių kartos atstovas Sibiriakų asociacijos vyriausiosios valdybos pirmininkas Kordianas Borejko, pasakojęs, kaip į gyventojų namus įsiverždavo su įsakymais deportuoti, suteikdami gyventojams vos kelias minutes susikrauti daiktus, taip buvo išplėšiami iš savo namų, iš savo vaikystės, iš savo tėvynės… Daugelis tremtinių mirė pakeliui, o daugelis taip ir negrįžo į tėvynę. Sibiriakų asociacijos skaičiavimais, buvo deportuota 1 350 000 Lenkijos piliečių.
Kalbą Lietuvos delegacijos vardu pasakė LPKTS pirmininkas dr. G. Rutkauskas. Linkėdamas darnaus bendradarbiavimo ir pabrėždamas gerų santykių svarbą tarp Lietuvos ir Lenkijos žmonių. Ypač svarbus glaudus susitelkimas rytų kaimynės agresijos akivaizdoje. Renginys plačiai nušviestas Lenkijos žiniasklaidoje bei TVP3 televizijoje. (Šaltinis: https://wroclaw.tvp.pl/86365621/mija-85-lat-od-rozpoczecia-masowej-deportacji-polakow-na-sybir)
Prie paminklo stovėjo karių sargyba ir salvėmis buvo pagerbtas aukų atminimas. Gėlių prie memorialo padėjimo procesija ir tremtinių himno sugiedojimas užbaigė svarbų ir prasmingą tiek Lenkijos, tiek Baltijos valstybių žmonėms renginį.
Įgyvendinant 2024 m. spalio 21 d. pasirašyto keturšalio „Baltijos aljanso“ bendradarbiavimo susitarimo nuostatas, Vroclave, kaip „Baltijos aljanso“ pirmininkas, organizavau Tarptautinės komisijos posėdį aptarti tolesnius „Baltijos aljanso“ veiklos žingsnius. Į posėdį pakviestas Europos atminties ir sąžinės platformos (EASP) prezidentas, kaip žinomas LPKTS bičiulis dr. Marek Muter informavo apie galimybę Ariogalos jubiliejiniame sąskrydyje eksponuoti mobilią EASP parodą Europos, taip pat ir Lietuvos tremčių tema. Taip pat aptarėme Latvijoje rengiamos gegužės mėn. konferencijos reikalus ir LPKTS narių dalyvavimo joje aspektus. Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos tremtinių ir politinių kalinių organizacijų atstovų susitikime, kaip su Tarptautinės komisijos nariais diskutavome būsimų renginių Rygoje, Balstogėje, Ariogaloje, Tartu organizacinius bei Komisijos einamųjų reikalų klausimus.
Posėdžio metu patvirtinta „Baltijos aljanso“ monitoringo grupės sudėtis į kurią savo atstovus delegavo kiekviena iš susitarimo šalių. LPKTS šiame „Baltijos aljanso“ darbiniame organe reprezentuos R. Raibikis, kuris bendru sutarimu išrinktas ir grupės vadovu.
Prof. dr. Jonas JAKAITIS, „Baltijos aljanso“ tarptautinės komisijos pirmininkas
Prasminga popietė partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko atminimui
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje, susirinkus į knygos „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio pėdsakais“, kurios sudarytoja yra Rita Pauliukaitienė, pristatymą, buvo prisiminti Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir jo kovos bendražygiai. Renginio metu išklausyti šilti giminaičių prisiminimai ir prisipažinimai, kad labai daug kas giminėms paaiškėjo perskaičius Dzūko dienoraštį.
Knygos sudarytoja R. Pauliukaitienė dėkojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, kuri yra pirmoji leidėja – 1993 metais „Laisvės kovų archyve“ Nr. 6 yra išspausdinti Dzūko dienoraščiai, rašyti bunkeryje 1948 m. birželio 23–1949 m. birželio 6 d. Ji ir rėmėsi šio archyvo medžiaga. Kitas LPKT sąjungos leidimas – 1994 m. knygoje Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas „Dienoraščiai“. Vėliau dienoraščių leidybą perėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2002 m. L. Baliukevičiaus dienoraščiai išėjo atskira knyga „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“, kuri pakartotinai išleista dar penkis kartus.
Partizanas L. Baliukevičius buvo tikras idealistas, besąlygiškai atsidavęs vieninteliam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Kartu jis buvo kritiškai mąstantis, analizuojantis problemas, ieškantis sprendimų partizanų vadas. Visa tai atsispindi jo ataskaitose vadovybei, taip pat jo dienoraštyje. Šie autentiški dokumentai puikiai padeda pokario kovų tyrinėtojams suvokti tų dienų istoriją. „Iš dienoraščio aišku, jog Dzūkas žinojo savo lemtį – žūtį ir buvo tam pasirengęs kaip ir artimiausi jo kovos draugai. Vienas jauniausių Lietuvos partizanų vadų liko ištikimas Lietuvos partizano priesaikai – gyvas priešui į rankas nepasidavė“, – taip rašo istorikė Rūta Trimonienė.
Knygos pristatymo popietėje dalyvavo Liongino Baliukevičiaus artimi giminaičiai, Zita Bartusevičiūtė – partizano Adomo Bartusevičiaus sesuo, Algirdas Reklavičius, partizano Mislinčiaus sūnus, jautriai papasakojęs savo šeimos istoriją, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojos Rūta Trimonienė ir Dalia Urbonienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Vilniaus skyriaus nariai ir pirmininkas Pranas Ulozas, kuriems knygos sudarytoja ypač dėkinga už tai, kad padėjo surasti Dzūko gimines, buvusi Seimo narė Angelė Jakavonytė, partizano, „Suvalkijos partizanų takais“ autoriaus Vytauto Juodsnukio duktė Loreta Šlekonienė, LPKTS Kauno filialo nariai, kitų visuomeninių organizacijų atstovai.
Įžangos žodį taręs LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila pasidžiaugė, kad sąjungos buveinėje nuolat vyksta įvairūs renginiai, tarp jų ir knygos pristatymai, ir ypač džiugu, kad Rita Pauliukaitienė svečiuojasi ne pirmą kartą. Jis pakvietė po renginio apžiūrėti interaktyviąją LPKTS muziejinę ekspoziciją ir salės sienas puošiančią Petro Vaičiulio fotografijų parodą „Šviesos link“. Su fotografijų autoriumi ir jo draugais pokalbis vyko iškart po pirmosios renginio dalies.
Popietėje lankėsi ir partizaniškas dainas dainavo Kauno rajono folkloro ansamblis „Gegutala“.
Kaip sakė Algirdas Reklavičius, partizanų žūties vieta dažniausiai yra ir jų kapas. Tad pamatę miško palaukėje akmenį, žymintį mūšio vietą, žinokime – tai gali būti ir partizano Amžinojo poilsio vieta…
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Atsinaujinusi LPKTS Vilniaus skyriaus taryba pasiruošusi aktyviai veiklai
Kovo pabaigoje, gražią ir saulėtą popietę, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje rinkosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus nariai į ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą. Pirmininkaujant Angelei Jakavonytei ir Stasei Malinauskienei buvo priimta ir patvirtinta darbotvarkė. Susirinkime sulaukėme svečių iš Kauno: LPKTS valdybos pirmininko Vlado Sungailos ir LPKTS tarybos pirmininkės Vincės Vaidevutės Margevičienės. Išklausėme jų pasisakymus ir palinkėjimus.
Skyriaus pirmininkas Jonas Jakaitis pateikė ataskaitą už 2023–2024 m. Tarybos veiklos ataskaitą ir naujas gaires 2025-iesiems pristatė LPKTS Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas Petras Gvazdauskas. Išklausius pasisakymus, ataskaitos patvirtintos. Susirinkime buvo pasveikinti nariai, kovo mėnesį švenčiantys gimtadienius, – Danutė Drungytė, Regina Šiaučiulienė, Albina Baranauskienė, Konstancija Zita Pakalnienė, Juozapas Gabriūnas, o ypač garbingo 95-ojo jubiliejaus proga buvo pasveikintas Aloyzas Gureckas. LPKTS vadovai atvežė apdovanojimą mūsų gerbiamam tarybos pirmininkui Petrui Gvazdauskui, dėkodami už aktyvią veiklą, skirtą istorinės atminties puoselėjimui ir jaunosios kartos patriotiškumo bei pilietiškumo ugdymui.
Po gražių sveikinimo ir dėkojimo kalbų, tęsiantis susirinkimui, buvo patvirtinti delegatai į LPKTS XXXII suvažiavimą. Patvirtintas nario mokesčio dydis 2025–2026 metams.
Slaptu balsavimu buvo išrinkta nauja Vilniaus skyriaus pirmininkė Laimutė Dzimidavičiūtė. Laimutė yra gimusi Permės sr., Galiašoro k., tremtinių Genės ir Prano Dzimidavičių šeimoje. 1944 metais jos tėvelis Pranas, slapyvardžiu Puntukas, su vyresniu broliu Antanu-Riteriu atsisakę eiti į sovietinę kariuomenę, įstojo į Didžiosios Kovos apygardos Perkūno būrį. Jame kovojo iki 1947 m., kol buvo išduotas, sunkiai sužeistas, kankintas, nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Tremtyje susipažino ir vedė tremtinę Genutę Sabonytę, sulaukė trijų vaikų ir tik 1965 m. grįžo į Lietuvą. Deja, palaužtas dvasiškai, lageryje kentęs smurtą ir pažeminimus, sužalota sveikata, laisvos Lietuvos nesulaukė, Amžinybėn iškeliavo 1980 metais. Šiemet rugsėjį švęstų savo 100-ąjį gimtadienį.
Susirinkime pasisakė visi kandidatai į tarybą, iš kurių slaptu balsavimu buvo išrinkta 11 narių. Reikia pastebėti, kad taryba stipriai atsinaujino ir pasiryžusi dideliems darbams.
Pasibaigus susirinkimui visiems nuotaiką pakėlė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folklore ansamblis „Vilnelė“, vadovaujamas Laimos Purlienės, padovanojęs romansų bei puikios muzikos.
Laimutė DZIMIDAVIČIŪTĖ
Prieš 80 metų Ažagų–Eimuliškio kautynėse žuvusiųjų pagerbimas
Panevėžio rajone, Berčiūnuose, buvo paminėtos Ažagų–Eimuliškio kautynės, vykusios prieš 80 metų. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Lietuvos kankinių bažnyčioje, kurias aukojo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas kartu su kun. teol. lic. Algirdu Daukniu.
Po šv. Mišių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas dr. Laurynas Kasčiūnas sveikinimo renginio organizatorius, dalyvius ir pristatė savo istorinės atminties refleksijas apie Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo reikšmę šių dienų Lietuvos pilietiniam sąmoningumui. Vėliau renginio dalyviai lankė Dragonių ir Jakubonių kapines, kur Amžinojo poilsio atgulė už Lietuvos laisvę kovoję partizanai. Buvo uždegta atminimo žvakučių ir sukalbėtos maldos. Minėjimo pabaigoje vyko istorinės atminties vakaronė Deglėnų bendruomenės namuose.
Minėjimą organizavo LPKTS tarybos pirmininkės pavaduotojas, LGGRTC tarybos narys Saulius Černa kartu su Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektoriumi kun. teol. lic. Algirdu Daukniu. Renginio rėmėjai – LPKTS, LLKS ir šaulys doc. habil. dr. Donatas Stanikūnas bei kiti.
Istoriniai šaltiniai primena, kad Ažagų–Eimuliškio kautynės buvo vienos iš didžiausių Lietuvos partizanų kautynių (mūšių) prieš sovietinių okupantų dalinius. 1945 m. kovo pradžioje Panevėžio apskrityje sovietų NKVD divizija vykdė puolimą prieš Pušaloto, Pasvalio ir Žaliosios girios partizanus. Persekiojami partizanai pasitraukė į Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Ažagų–Eimuliškio mišką. Apie 350 Lietuvos partizanų miške įsirengė tris stovyklas, kurias kovo 27-osios rytą puolė trys NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko batalionai ir spec. dalinys (apie 800 žmonių).
Sovietų puolimas pradėtas iš vakarų į rytus, siekiant užkirsti kelius Lietuvos partizanams trauktis. Kautynės prasidėjo apie 7 val. ryto. Pirmiausia buvo užpulta Dragonių kaime buvusi stovykla. Pasigirdus šūviams į pagalbą metėsi kaimynystėje stovyklavę partizanų būriai. Tai vienoje, tai kitoje miško vietoje vyko atkaklios kautynės. Jėgos buvo nelygios. Dienos pabaigoje, pasinaudoję tamsa, Lietuvos partizanai Jakūbonių mišku sugebėjo prasiveržti Pakruojo link. Žuvo 76–80 partizanų (pagal okupantus 120 ar 121). Iš jų žinomi: partizanų junginio vadai Jonas Blieka-Genys, Antanas Bručas-Strazdelis ir Antanas Petrauskas, partizanų būrių vadai Bronius Giedrikas-Švelnys, Juozas (Stasys) Kazlauskas ir Kazys Miknevičius-Vitolis, partizanai Jonas Balčėtis, Stasys Baranauskas-Tarzanas, Karolis Beriozovas, Kęstutis Blynas-Šviesa, Napalys Čirpulis, Daktarėlis (slapyv.), Aleksas Daubaras-Karabasas, Antanas Dilininkaitis (Dilinskaitis), Petras Dirvanauskas-Kregždė, Adolfas Gasiūnas-Fiureris, Janina Gelumbeckaitė, Kazys Gelumbickas, Aleksas Gulbinas-Varlė, Jonas Gulbinas-Lapinskas, Leonas Janeliūnas-Montė, Jonas Janulevičius-Stirna, Antanas Jurevičius, Kazys Karaliūnas, Kazys Keršys, Ignas Krivickas, Adelė Lindaitė, Antanas Apolonas Liubickas (Lubickas), Feliksas Lukša, Juozas Mikelionis, Vincentas Mikulevičius, Juozas Mikulskis, Kazys Misiūnas-Nerimas, Liudvikas (Liucijus) Paliūnas, Vladas Pašakinskas, Antanas Petraitis, Juozas Petraitis-Balandis, Juozas Petrauskas, Kazimieras Petravičius-Kregždė, Romas Povilionis, Jaroslavas Pšetulskis (Pšitulskis), Kazimieras Repšys, Antanas Sakalauskas, Janina Simonaitienė, Alfonsas Šimoliūnas-Lapė, Antanas Šimoliūnas, Juozas Šimoliūnas-Kriauza, Antanas Šliogeris, Vladas Šlevas, Domas Tumas-Dulkė, Jonas Tutinas, Juozas Valantinas, Povilas Valatka, Vilhelmas (Vilius) Zablockis (Zablockas) ir Juozas Žiaunys. Į nelaisvę paimta 18 ar 19, iš kurių 5 sužeisti (tokio skaičiaus nepatvirtina paimti ginklai).
Liudytojai prisimena, kad prieš kokią valandą iki mūšio žemai virš medžių viršūnių praskrido lėktuvas. Netrukus miško link pradėjo važiuoti tanketės, sunkvežimiai, gurguolės, o lėktuvas vėl ėmė skraidyti virš miško. Nebuvo laiko slėptis, reikėjo ruoštis gynybai. Mūšis prasidėjo ankstų rytą. Lietuvos partizanai į sovietų okupantus šaudė iš už medžių, iš už krūmų ir visą laiką stengėsi išsiveržti iš apsupties zonos, nes miškas buvo apsuptas nuo Ažagų kaimo ir Smilgių miestelio pusės.
Mūšis truko iki pavakario. Išvykdami sovietų okupantai susirinko savo žuvusiuosius, susikrovė į sunkvežimius ir išsivežė. Žuvusiųjų Lietuvos partizanų palaikai artimųjų slapta buvo parvežti namo, paslėpti po šiaudais ar pridengti medžių šakomis. Vėliau juos skubiai palaidojo Biržų apskrities Pušaloto valsčiaus Jakūbonių kaime, Panevėžio apskrities Piniavos valsčiaus Spirakių kaime ir Subačiaus valsčiaus Daukšėnų kaime, Šiaulių apskrities Klovainių valsčiaus senosiose Sitkūnų kaimo kapinėse. Kitų žuvusiųjų, kurių artimieji nieko nežinojo apie kautynes, palaikai buvo palikti miške.
1945 m. balandžio 2 d. Dragonių kaimo kapinaitėse buvo iškastos dvi ilgos tranšėjos, į kurias buvo palaidoti miške dvidešimt vieno žuvusio Lietuvos partizano palaikai. Antkapiniai paminklai ir kryžiai pastatyti XX a. antrojoje pusėje. Paminklinė kompozicija Ažagų–Eimuliškio kautynėse žuvusiems Lietuvos partizanams atminti atidengta 1990 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos partizanų ryšininkės, politinės kalinės Marytės Tutinaitės-Pundienės-Laimutės rūpesčiu.
Dr. Raimundas KAMINSKAS
Žodžių ir spalvų žaismė
Su nauja, jau šeštąja istorinės atminties tematika parašyta knyga į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinę atvyko Antanas Žilėnas. Žinomas kelių tiltų statybos inžinierius, dirbęs Vilniaus statybinėse organizacijose, atkūrus Nepriklausomybę, aktyviai įsijungė į besikuriančios „Geležinis vilkas“ brigados veiklą. Nuo 2015 m. yra Pasieniečių, Kelininkų, Energetikų senjorų klubų narys. Dalyvavo ir dalyvauja įvairiose ekspedicijose ir pastarąjį dešimtmetį atsidėjo istorinės atminties tyrinėjimui, rengia knygas.
Šiais metais A. Žilėnas išleido knygą „Toli nuo Tėvynės“, iliustruotą senomis fotografijomis, vykusių ekspedicijų užrašų kopijomis, amžininkų prisiminimais, publikacijomis iš spaudos apie lietuvius Gudijos Mogiliovo, Vitebsko bei kitose Carinės Rusijos, bei Vakarų Sibiro gubernijose. Knyga apie tautiečių likimus toli nuo tėvynės – ištremtus, išvykusius savo noru, žemės gabalėlio ieškojusius svetur, apie IX a. tautiečius, apie išvyką pas tautiečius toli nuo tėvynės. Knygoje pateikta jautri žinutė iš dar spaudos draudimo metu ėjusio laikraščio „Tėvynės sargas“ 1902 m. publikacijos: „Svarbu žinoti, kur kitur ir kokios yra lietuvių kolonijos. Kam žinomas nors vienos kokios kolonijos padėjimas tenepatingi aprašyti ir pranešti į laikraščius. Labiausiai geistina būtų turėti aprašymą“. Knygų apie lietuvius Baltarusijos turime labai mažai. Autorius, lyg atsiliepdamas į 1902 m. „Tėvynės sargo“ raginimą, pateikia Lietuvos skaitytojams didelės apimties knygą apie lietuvius Baltarusijos (Gudijos) tolimuose pietryčiuose, Rusijos federacijos pakraščiuose bei Rusijos Vakarų Sibire. Aprašo dešimtis grynai lietuviškų kaimų, išvardija šimtus kaimų, kuriuose gyveno lietuvių šeimos. Pateikia lietuviškų mokyklų istorijas. Plačiai aprašo vienintelę Sovietų sąjungoje, Baltarusijoje, veikusią lietuvių Diminavo vidurinę mokyklą, kurioje iki 1937 m. pabaigos mokėsi lietuviai iš visos Sovietų sąjungos. Pateikia šimtus pavardžių lietuvių mokytojų, dirbusių lietuviškose mokyklose. Knygoje apie du šimtai lietuvių kunigų pavardžių (su trumpomis biogramomis), dirbusių katalikiškose parapijose.
Kitos Antano Žilėno knygos: „Prisiminimų labirintais“ (2014 m.) autobiografinė knyga apie save, apie tėvelio Antano Žilėno ir mamos Adėlės Ryliškytės gimines, apie savo ir tėvų gimtuosius kaimus, apie savąjį gimtąjį Ignotiškį šalia Tauragnų, apie kaimynus, apie kaimus kaimynus šalia Ignotiškio, apie jau išnykusius kaimus ir išskridusius gandrus; knygoje „Kelias“ (2015 m.) – amžininkų prisiminimai apie kunigą Juozą Breivą – šviesuolį, kovotoją už lietuvių kalbos išsaugojimą lenkų okupuotame krašte, Lietuvos valstybės stiprintoją, Dievo tarną ir paprastą pasaulietį. 2018–2022 m. parengė ir išleido tritomį „Parubežys ir Parubežiniai“ apie sienos apsaugos organizavimą, apie kovas su lenkų okupantais, apie lietuvių gyvenimą parubežyje, apie Pasienio policijos struktūrų formavimą ir jos veiklą iki 1940 m. antros pusės, apie lietuvių siekį susigrąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Pirmajame tome jaunos Lietuvos valstybės kovas su priešais, daug dėmesio skirta kovoms su kaimyne Lenkija. Pirmoje dalyje autorius pateikė daug archyvinių dokumentų apie sienos apsaugos istoriją. Šį tomą skyrė Utenos apskrities Pasienio policijos šimtmečiui. Antrajame tome pateikta Pasienio policijoje tarnavusių kraštiečių 221 autobiografija. Trečiasis tomas skirtas Lietuvos karininkui, Pasienio policijos apskrities vadui Antanui Juodžiui.
Žilėno knygos pristatyme dalyvavo ir kalbėjo J. Zajančkauskas, architektas R. Lisauskas, V. Senvaitis.
Antroje renginio dalyje – pristatyta Marijampolės menininkų klubo „Mūza“ dailininkų paroda „Kontrastų dialogai“. Parodos autoriai – Ukrainos dailininkas Serge Ra, Neringa Krivičienė. Vadovė Onutė Surdokienė apžvelgė klubo, vienijančio pasaulio sūduviečius, veiklą. Klubas vykdo du projektus: „Varnupių atminties raštai“ ir kūrybinio jaunimo „Kai mintys prabyla“, organizuoja plenerus. Parodą pristatė Neringa Krivičienė. Sergejus Ra atvykęs ir apsigyvenęs Lietuvoje, sakė, neplanavęs palikti Lugansko, kur gyveno, kur dėstė dailę. Tačiau duktė su anūkais neištvėrė prasidėjusių apšaudymų ir šeima leidosi į sunkią kelionę – į nežinomybę. Sergejus Ra pasakojo, kaip įsikūrė Marijampolėje, įsijungė į klubo „Mūza“ veiklą, apie kūrybą ir surengtas parodas. Jo paveikslai, kaip pasakojo, gelbsti nuo tamsių minčių, gelbsti psichologinę būseną. Žvelgiant į S. Ra paveikslus, kupinus skausmo ir vilties, susimąstai apie gyvenimo prasmę. „Kiekvienas paveikslas – tai išreikšti tuo metu apėmę jausmai, šiandienos paveiksluose daug skausmo. Tačiau gyvenimas nėra vien liūdesys, jis neša ir šviesą“, – sakė Sergejus Ra. Parodos autoriai šį sumanymą pasirinko kaip būdą bendrauti tarpusavyje ir užmegzti dialogą su žiūrovu. Pavadinimas „Kontrastų dialogai“ gimė iš dviejų skirtingų autorių dvasinių pasaulių ir padeda atskleisti jų idėjas, spalvinius ar filosofinius kūrinių kodus.
Apie marijampoliečių darbus, sklaidą, apie istorinės atminties įprasminimui skirtus darbus kalbėjo Sūduviečių ambasadoriumi vadinamas Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius. Dailininkų darbus apžvelgė ir Kaune įsikūrusi aktyvi ukrainiečių menininkė Elvira Drozdova, pakvietusi į rengiamą Ukrainos dailininkų darbų aukcioną.
Kviečiame apsilankyti LPKTS knygynėlyje, kuriame yra naujosios Antano Žilėno knygos, į LPKTS buveinę susipažinti su paroda „Kontrastų dialogai“.
Dalia POŠKIENĖ
Nepakartojama renginio atmosfera dar ilgai išliks dalyvių atmintyje
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Širvintų filialo nariai kartu su choru „Viltis“ ir Širvintų meno mokyklos mokiniais bei mokytojais paskutinį kovo sekmadienį keliavo į Kaišiadorių rajono Paparčių miestelį.
Paparčių miestelis, kaip ir daugelis kitų Lietuvos vietovių, XX amžiuje išgyveno sudėtingus laikus. Sovietinės okupacijos metu miestelio gyventojai veikė itin aktyviai: organizavo slaptus susitikimus, platino pogrindinę spaudą ir kitaip priešinosi okupantams. Jų pastangos buvo svarbios siekiant išsaugoti tautinę tapatybę ir laisvės siekį. Daugelis miestelio gyventojų buvo ištremti į Sibirą.
Širvintų kraštas ir Paparčių miestelis yra ypatingos vietos Lietuvoje, kurias jungia įdomi ir reikšminga istorija. Šios vietovės garsėja ne tik savo gamtos grožiu, bet ir turtingu istoriniu paveldu, ypač partizaninių kovų laikotarpiu. Partizanų vado Jono Misiūno kovų keliai – tai ir Širvintų kraštas, ir Kaišiadorių rajonas. Paparčiai buvo viena iš vietovių, kur J. Misiūno vadovaujami partizanai vykdė savo operacijas. Ši vietovė buvo strategiškai svarbi dėl savo tankių miškų, kurie teikė natūralų prieglobstį ir slėptuvę nuo priešo pajėgų. Šiandien Paparčiuose stovi paminklai, skirti tremtiniams ir laisvės kovotojams atminti. Tai vietos, kur žmonės gali susimąstyti apie praeities įvykius ir pagerbti tuos, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Paparčius ir Širvintų rajono Musninkų miestelį jungia ir signataro kunigo Alfonso Petrulio gyvenimo puslapiai.
Širvintų choristai ir Meno mokyklos muzikantai dovanojo Paparčių gyventojams renginį „Vilties daina“. Renginio metu buvo prisimintos skaudžios istorijos vietos, kurios paliko gilų įspaudą mūsų tautos istorijoje. Šios vietos primena apie praeities išbandymus ir pasiaukojimą, kurio dėka šiandien galime džiaugtis laisve.
Skambėjo dainos ir poezijos posmai, įkvepiantys meilę Tėvynei. Poezija suteikė renginiui emocinį gilumą, leisdama žiūrovams dar kartą permąstyti savo ryšį su gimtine, o muzika sukūrė ypatingą atmosferą, kurioje kiekvienas galėjo pajusti bendrystės dvasią.
Šis renginys buvo ne tik istorijos ir meno prisiminimas, bet ir bendrystės akimirka. Žmonės susirinko ne tik pasidalyti prisiminimais, bet ir kurti naujus, stiprindami ryšius tarp skirtingų kartų. Tai buvo puiki proga prisiminti ir pagerbti tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę, ir tuo pačiu įkvėpti jaunąją kartą tęsti šią kilnią misiją.
Po renginio Širvintų filialo nariai ir kiti renginio dalyviai keliavo Paparčių istorinėmis vietomis, susipažino su tremčių ir su Domininkonų vienuolyno istorija, lankėsi bendruomenės namuose. LPKTS Širvintų filialo nariai dėkoja už pravestą ekskursiją ir šiltą priėmimą Žaslių kultūros centro direktorei Raselei Ščerbavičienei, kultūrinės veiklos organizatoriui Viktorui Zujui ir Kaimų bendruomenės „Viltija“ pirmininkei Audronei Neniškienei.
Irena VASILIAUSKIENĖ
Klaipėdoje vyko pakartotinė ataskaitinė-rinkiminė konferencija
Klaipėdoje vyko Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pakartotinė ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Pirmininkei Elenai Povilaitienei paskelbus apie konferencijos pradžią, dalyviai sugiedojo LR himną, Tylos minute pagerbė mirusius ir žuvusius politinius kalinius ir tremtinius. Konferencijai pirmininkauti buvo išrinktas Arūnas Barbšys, sekretore – Irena Bernatonienė. Konferencijos pirmininkui supažindinus su darbotvarke ir reglamentu, buvo išrinkta Mandatų ir balsų skaičiavimo komisija.
Konferencijos svečias Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas pasveikino visus susirinkusiuosius, palinkėjo produktyvaus darbo. Jis apžvelgė Kaune vykusio LPKTS suvažiavimo aktualijas, svarstytus klausimus, priimtus nutarimus ir rezoliucijas, pasidalijo įžvalgomis apie politinę situaciją Lietuvoje ir pasaulyje bei iškilusias grėsmes. G. Rutkauskas pagyrė Klaipėdos PKTS skyrių už aktyvią veiklą ne tik Klaipėdoje, bet ir dalyvaujant LPKTS veikloje. Pranešėjas pažymėjo, kad pagrindinis buvusių politinių kalinių ir tremtinių noras, kad vyriausybinės ir valstybinės institucijos gerbtų buvusius politinius kalinius ir tremtinius. Jis paminėjo, kad LPKTS pakartotinai kreipėsi į LR Seimą, kad būtų suteikiamas nukentėjusio asmens statusas politinių kalinių ir tremtinių vaikams, gimusiems Lietuvoje iš tremties grįžus tėvams. Trumpai informavo apie susiklosčiusią padėtį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre – patariamojoje taryboje yra tik vienas atstovas iš LPKTS. Baigdamas kalbą, G. Rutkauskas palinkėjo susirinkusiesiems sveikatos, daugiau bendrauti tarpusavyje, pakvietė visus rugpjūčio 2-ąją atvykti į tradicinį sąskrydį Ariogaloje. Pirmininkas atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
Mandatų ir balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas Jurgis Endziulaitis informavo, kad į ataskaitinę-rinkiminę konferenciją atvyko pakankamas skaičius narių ir darbą galima tęsti. KPKTS pirmininkė E. Povilaitienė supažindino su aktualijomis ir per ataskaitinį laikotarpį nuveiktais darbais bei ateities planais. Informavo, kad Klaipėdos skyriuje yra apie 1300 narių, tačiau pernai nario mokestį sumokėjo 231 narys, 2023 m. – 229, naujų narių pernai priimta keturi.
Pirmininkė padėkojo aktyviausiems nariams: J. Endziulaičiui, V. Mickui, V. Pangoniui, M. Dovydaičiui, S. Milašienei, I. Bernatonienei, J. Kirstukienei, S. Barkauskienei, B. Lygnugarienei, A. Ruginienei, taip pat visiems, kurie dalyvauja skyriaus veikloje.
Per ataskaitinį laikotarpį įvyko vienuolika valdybos posėdžių ir keturi – tarybos. Skyriaus nariai aktyviai dalyvavo visuose Klaipėdos miesto renginiuose, vyko į mokyklas. Buvusių tremtinių ir politinių kalinių chore „Atminties gaida“ dainuoja 18 narių. Pirmininkė ragino galinčius ir norinčius dainuoti įsijungti į choristų gretas. Taip pat pasidalijo skyriaus problema – nėra pastovaus žmogaus renkančio nario mokestį. Šiuo metu aktyvūs nariai, pasikeisdami kas mėnesį, budi būstinėje. Ji paminėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybė siūlo genocido ir tremties muziejų, esantį Klaipėdos muitinei priklausančiose patalpose (rūsyje), perkelti į Liepų gatvėje 3 atsilaisvinusias patalpas. Nutarta aktyviai diskutuoti dėl to, nes dabartinės patalpos, kuriose įkurtas muziejus, yra buvusiose kalinimo kamerose su atitinkama autentika.
Skyriaus pirmininkė E. Povilaitienė supažindino su 2024 m. veiklos finansine ataskaita, finansiniu bei veiklos planais 2025 metams. Revizijos komisija skyriaus finansinę veiklą įvertino puikiai, Etikos ir ginčų komisijos pirmininkė pažymėjo, kad sąjungos nariai dirbo ir bendravo draugiškai ir geranoriškai, komisija per ataskaitinį laikotarpį skundų negavo. Konferencijos dalyviai bendru sutarimu patvirtino pirmininkės pateiktą finansinę ataskaitą, finansinį planą, Revizijos ir Etikos komisijų ataskaitas. Valdybos veiklą už ataskaitinį laikotarpį įvertino teigiamai. Slaptu balsavimu buvo išrinkta 10 valdybos narių, bendru sutarimu išrinkti 25 tarybos nariai.
Povilaitienė supažindino konferencijos dalyvius su numatomais Klaipėdos PKT sąjungos įstatų pakeitimais. Buvo nutarta įstatuose pakeisti punktus, kuriuose numatyta valdybos ir tarybos narius rinkti ketveriems metams. Išrinktieji valdybos nariai KPKTS skyriaus pirmininke išrinko Eleną Povilaitienę ir aptarė einamuosius klausimus.
Danguolė GIEDRAITIENĖ
Kovos ir aukos atminimui: pagerbti Tauragės krašto partizanai
Kovo 21 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės filialo organizuotas dviejų partizanų ir ryšininkės 75-erių metų žūties minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis už žuvusius partizanus Vladą Gudavičių-Vaišnorą, Antaną Kundrotą-Skaistgirį bei ryšininkę Danutę Knatauskaitę Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje. Vėliau minėjimas vyko Tauragės rajone, Ceikiškių kaime, prie paminklo, skirto partizanų žūties įmažinimui. Minėjime dalyvavo Tauragės rajono savivaldybės mero pavaduotoja Anžela Jakienė, Tauragės tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis, gausus būrys 702-os Šaulių kopos bei jaunųjų šaulių narių, Tauragės filialo nariai ir šio filialo garbės pirmininkas Antanas Stankus.
Pranešimą pateikė filialo valdybos pirmininkas Jonas Varkala. Jis supažindino su partizanų Vlado Gudavičiaus-Vaišnoro, Antano Kundroto-Skaistgirio biografijomis ir žūties aplinkybėmis.
Agentui „Šimkui“ ( žymiausias MGB agentas Tauragės apskrityje Zenonas Noreika) išdavus, 1950 m. kovo 3 d., dviejų partizanų, buvusių Tauragės valsč., Ceikiškės kaime, Vinco Knatausko sodyboje, sunaikinimui pasiunčiami 105 kareiviai. Buvo apsuptos trys Ceikiškės kaimo sodybos, o tankiausiai apgulama V. Knatausko sodyba. Apsuptyje buvę kareiviai gavo įsakymą pulti namą. Įvyko susišaudymas, nes partizanai buvo pasislėpę namo palėpėje. Pranešus, kur yra partizanai, kareiviai įsitaisė daržinėje ir į palėpę pasipylė šūviai. Namo viduje likęs kapitonas Gatyšskis, išgirdęs krebždesį namo viršuje, ėmė šaudyti ir sunkiai sužeidė nuo aukšto nulipančią šeimininko dukterį Danutę Knatauskaitę.
Mūšis tęsėsi apie penkias valandas. Nepavykus nukauti ar kitaip paimti partizanų, sodyba buvo padegta ir tuomet liepsnose žuvo partizanai Vladas Gudavičius-Vaišnoras ir Antanas Kundrotas-Skaistgiris bei ryšininkė Danutė Knatauskaitė,“ – rašoma knygoje „Šilalės kraštas“.
Vladas Gudavičius-Miškinis, Radvila, Vaišnora (1919-12-04–1950-03-03) gimė Rusijoje, Vitebske, Antano ir Teklės Gudavičių šeimoje. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigė specialią mokyklą. Gyveno Raseinių apskrityje, Jurbarko valsčiuje, Klišių kaime. Dirbo girininku. Vokiečių okupacijos metais, dirbdamas Mantvilių girininkijoje, slapstė antinacinės rezistencijos narį, Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos įkūrėją Petrą Paulaitį-Aidą. Nuo 1945 m. kovo mėn. buvo Jurbarko partizanų grupės vado P. Paulaičio pavaduotojas. Vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio (Aukuro) rinktinės partizanas. 1949 m. balandžio mėn. V. Gudavičius buvo paskirtas Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.
1949 m. birželio 8 d., žuvus Kęstučio apygardos vadui Aleksandrui Miliuliui-Algimantui, Neptūnui, ir apygardos vadu paskyrus Antaną Bakšį-Germaną, Klajūną, pastarasis V. Gudavičių paskyrė apygardos štabo viršininku. Netrukus jam buvo paskirtos ir Butigeidžio rinktinės vado pareigos. Tų pačių metų rugsėjo mėn. apygardos štabo viršininko pareigas V. Gudavičius perdavė Pranui Briedžiui-Jūrai, o pats liko Butigeidžio rinktinės vadu ir šias pareigas ėjo iki pat žūties.
Antanas Kundrotas-Rimantas, Arūnas, Skaistgiris (1925-01-28–1950-03-03) gimė Tauragės apskrityje, Vainuto valsčiuje, Žvingių kaime, Antano ir Onos Kundrotų šeimoje. Mokėsi Šilalės gimnazijoje. Besimokydamas tapo partizanų ryšininku. Baigęs gimnaziją A. Kundrotas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau studijas nutraukė ir pradėjo dirbti mokytoju Stokaičių pradžios mokykloje. 1948–1949 m. mokytojaudamas toliau palaikė ryšius su partizanais, rašė į pogrindžio spaudą. 1949 m. A. Kundrotas buvo suimtas, tačiau sovietinių represinių struktūrų darbuotojams išgavus pažadą, kad jis sužinos 40-ies partizanų ir ryšininkų tikrąsias pavardes, buvo paleistas. Pažado netesėjo, nes nusprendė, kad geriau jau nukentės viena šeima, nei visos 40, todėl pasitraukė į mišką ir tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Žalgirio būrio partizanu. 1949 m. rudenį buvo paskirtas Butigeidžio rinktinės štabo žvalgybos viršininku. 1949 m. liepos 7 d. A. Kundroto tėvai, broliai ir seserys buvo ištremti į Irkutsko sritį. Į Lietuvą grįžo 1958 m. 2002 m. A. Kundrotui buvo pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 2003 m. sausio 23 d. įsakymu suteiktas kapitono laipsnis (po mirties).
Minėjime žodį tarė Tauragės savivaldybės mero pavaduotoja Andžela Jakienė, kuri akcentavo, kad reikia aktyviai organizuoti tokių datų paminėjimą, propaguoti istorinę atmintį, ugdyti jaunąją kartą Tėvynės gynybai. Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimundas Matemaitis apžvelgė plačiau to meto kovas mūsų krašte, paminėdamas partizanų kovinę struktūrą ir jų veikimo teritorijas. Buvusi tremtinė Stasė Vaitiekutė perskaitė eilėraštį apie partizanus ir jų kovą bei pasidalijo prisiminimais apie partizaną Antaną Kundrotą-Skaisgirį.
Baigiamąją kalbą tarė filialo valdybos pirmininkas Jonas Varkala, kuris padėkojo visiems už dalyvavimą bei pagalbą organizuojant partizanų 75-erių metų žūties sukakties paminėjimą.
Danutė LAUGALIENĖ
Kaune vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos XXXII ataskaitinis suvažiavimas
Kovo 29 dieną Kaune, Lietuvos karininkų ramovėje, vyko trisdešimt antrasis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ataskaitinis suvažiavimas. Jo metu buvo išklausytas LPKTS pirmininko dr. Gvido Rutkausko pranešimas, Valdybos veiklos bei 2024 m. finansinė ataskaitos, kurias pristatė Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, Revizijos bei Etikos komisijų ataskaitos, priimtos svarbios rezoliucijos, išklausyta svečių sveikinimai. Koncertinę programą buvo paruošę Marijampolės kultūros centro buvusių tremtinių choras „Godos“ (vadovė Laima Venclovienė).
Jau nuo pat ankstyvo ryto Karininkų ramovės vestibiulyje rikiavosi vėliavnešiai su savo filialų vėliavomis. Atvykę suvažiavimo delegatai skubėjo registruotis ir džiugiai sveikinosi su seniai matytais bendražygiais. Smagus šurmulys būrėsi ir prie LPKTS knygynėlio, kur buvo galima įsigyti sąjungos ir rėmėjų išleistų leidinių.
LPKTS pirmininkui dr. Gvidui Rutkauskui paskelbus suvažiavimo pradžią, buvo įneštos vėliavos, sugiedotas Lietuvos valstybės himnas. Pagerbiant Laisvės kovotojus, Amžinybėn išėjusius sąjungos narius, paskelbta tylos minutė. Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės jaunieji šauliukai gėlų puokštes išnešė į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį prie Laisvės paminklo, prie paminklo Partizanų motinoms Vytauto prospekte bei Tremtinių kryžiaus F. Fryko gatvėje. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus linkėjimus perdavė ir maldai pakvietė monsinjoras Augustinas Paulauskas, palinkėjęs su viltimi žvelgti į ateitį ir šviesių minčių artėjant šv. Velykoms. Patvirtinti suvažiavimo pirmininkai – Loreta Kalnikaitė (Šilalė) ir Rolandas Raibikis (Marijampolė) bei sekretoriaujančiosios – Raimundė Gečienė (Šilalė) ir Irena Vasiliauskienė (Širvintos).
LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas pasidžiaugė gausiai į suvažiavimą atvykusiais sąjungos nariais, padėkojo neatlygintinai dirbantiems filialų pirmininkams ir jų komandoms. Iš pateiktų metinių ataskaitų galima sužinoti, kiek Lietuvoje yra narių sąrašuose, kiek yra mokančių nario mokestį, kurie filialai aktyviai įsitraukia į veiklą, o kurių tik pavadinimas likęs. Vardydamas nuveiktus darbus, G. Rutkauskas apgailestavo dėl to, ko nepavyko pasiekti. Buvo daug raštų rašyta dėl Lukiškių aikštės Vilniuje. Kaip sakė pirmininkas, sostinės merai keičiasi, bet situacija nesikeičia. Jis priminė balsavimą Seime dėl Komunistų partijos veiklos pasmerkimo ir pripažinimo nusikalstama organizacija – tokią nuostatą palaikė nedaugelis. Skaudu, kad patariamojoje taryboje prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuo LPKTS yra tik vienas žmogus. Baigdamas savo pranešimą G. Rutkauskas kvietė visus būti vieningais, tuomet būsime nepalaužiami.
LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila papasakojo apie užsimezgusį ir vis labiau tvirtėjantį ryšį su nukentėjusių asmenų organizacijomis iš Lenkijos ir Latvijos. Mūsų sąjungos nariai yra kviečiami ir dalyvauja šių organizacijų renginiuose, o buvę tremtiniai iš kaimyninių šalių mielai atvyksta pas mus. Pernai į tradicinį sąskrydį Ariogaloje atvyko 70 žmonių iš Latvijos. Šįmet jie, sekdami mūsų pavyzdžiu, panašų sąskrydį ketina organizuoti gegužės mėnesio pabaigoje ir kviečia atvykti mūsų buvusius tremtinius. V. Sungaila pristatė projektus, iš kur gaunama finansinė parama, kalbėjo apie internetinės svetainės atnaujinimą ir kitas veiklas.
Su Revizijos komisijos ataskaita supažindino šios komisijos pirmininkė Eugenija Tarbūnaitė, su Etikos ir procedūrų komisijos ataskaita – Irena Vaišnorienė. Išklausius ataskaitas, joms pritarta vienbalsiai. Taip pat buvo pristatytas tvirtinimui nutarimas dėl nario mokesčio dydžio – 15 eurų per metus, ir stojamasis nario mokestis – 5 eurai. Šiam nutarimui buvo pritarta be diskusijų.
LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas pristatė dvi rezoliucijas: „Dėl tremtinio statuso suteikimo naujai grupei asmenų“ ir „Dėl karo veiksmų Ukrainoje“ (rezoliucijos spausdinamos atskirai). Dėl pirmosios rezoliucijos pasisakė LPKTS Šilalės pirmininkas Antanas Rašinskas. Apie Baltijos jūros regiono valstybių buvusių politinių kalinių ir tremtinių bendradarbiavimo susitarimą kalbėjo prof. Jonas Jakaitis, „Baltijos aljanso“ koordinavimo komisijos pirmininkas.
Suvažiavimo dalyvius pasveikinti atvyko LR Seimo nariai: TS-LKD pirmininkas dr. Laurynas Kasčiūnas ir TS-LKD Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkas dr. Arvydas Anušauskas, Lenkijos Sibiro tremtinių asociacijos ir Latvijos politiškai represuotų asmenų asociacijos vadovai, Lapteviečių bendrijos pirmininkas Jonas Markauskas, LGGRTC atstovė. Sveikinimus atsiuntė LPKT bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas, Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis.
Svečiai iš kaimyninių šalių atvyko su dovanomis, o gera nuotaika ir džiugino, ir linksmino suvažiavimo delegatus. Smagu, kad ši užsimezgusi draugystė yra nuoširdi ir praturtina buvusių tremtinių bendruomenę. Lenkijos „Sibiriakų“ draugija LPKTS pirmininką Gvidą Rutkauską apdovanojo žymeniu.
Kalbėjo LPKTS Šakių filialo pirmininkė Irena Haase, savo asmeninius patyrimus papasakojo Irena Poškaitė iš Palangos.
Suvažiavimą gražiu koncertu užbaigė Marijampolės kultūros centro buvusių tremtinių choras „Godos“.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
1949 metais Velykų rytą saulė tekėjo ne Lietuvoje
Tokiais žodžiais į susirinkimo dalyvius kreipėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė. Ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą pirmininkė pradėjo priminimu apie trėmimą „Bangų mūša“. Ji, kaip ir daugelis susirinkusiųjų, yra šį trėmimą patyrusi, išgyvenusi ir grįžusi Lietuvon. Tad neatsitiktinai ir susirinkimas pasirinktas šiuo metu – parodyti, kad Sibiro užgrūdintieji su meile ir nuoširdumu savo veiklomis, gražiomis iniciatyvomis puoselėja istorinę atmintį, papildo savo darbais LPKT sąjungos gyvenimą, yra reikalingi vienas kitam. Labai jaudinančiai nuskambėjo Valerijos Jokubauskienės paskaitytas Vytauto Cinausko eilėraštis „Tik nepalik šioj žemėj keršto“.
Pasveikinti bendražygius, pasidžiaugti nuveiktais darbais ir su apdovanojimais bei padėkomis atvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Sungaila ir LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, su gėlių puokštėmis – Telšių filialo pirmininkė Regina Chmieliauskienė su komanda, LPKT bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Elžbieta Bagdonienė, TS-LKD Šiaulių skyriaus narys Jonas Bartkus, Šiaulių vyskupijos „Carito“ direktoriaus pavaduotoja Zita Baranauskienė.
Įkvepiančią sveikinimo kalbą pasakė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas: „Įmanoma padaryti daug dalykų, jeigu tu stengiesi. Tai toks yra Šiaulių buvusių tremtinių pavyzdys“. Meras palinkėjo pirmininkei ir visam filialui ilgai gyvuoti ir džiuginti aktyvia veikla.
Išklausius sveikinusiųjų kalbas, susirinkimo vairą į savo rankas paėmęs Valentinas Kemėšis sklandžiai tęsė darbą. Pirmiausia buvo aptarti ir patvirtinti filialo nuostatų pakeitimai – panaikinama valdymo organas valdyba, lieka tik taryba. Veiklos ataskaitas pateikė filialo pirmininkė V. Jokubauskienė, Revizijos komisijos – Danutė Kochalskienė, Etikos ir procedūrų – Stasys Steponaitis.
Pagal pirmininkės V. Jokubauskienės pateiktus duomenis, filiale yra 496 nariai, nario mokestį mokėjo 136. Filialo užsibrėžtuose tiksluose – papasakoti istorinę tiesą apie partizaninį pasipriešinimą, vykdyti tautinę patriotinę, švietėjišką bei socialinę ir kultūrinę veiklą. Glaudus ryšys sieja su Telšių filialu ir Šiaulių bendrija, taip pat su TS-LKD Šiaulių skyriumi. Bendradarbiavimą norisi ir ateityje išlaikyti.
Šiaulių buvę tremtiniai dalyvauja visose valstybinėse šventėse: Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Birželio 14-ąją skaito ištremtųjų pavardes, Liepos 6-ąją gieda himną. Rugpjūčio pirmąjį šeštadienį apie 70 žmonių kasmet vyksta į tradicinį sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, Rugpjūčio 23-iąją – Juodojo kaspino dieną – Baltijos kelio paminėjimas Pumpėnuose, lapkričio 2 d. kasmet susirenkama prie Balto didžiojo kryžiaus. Gražus renginys vyko Pagyvenusių žmonių dienai paminėti spalio mėnesį, dalyvavo vaikų choras „Dagilėlis“.
Šiaulių filialo būstinėje dirbama dvi dienas per savaitę – pirmadieniais ir ketvirtadieniais, tarybos susirinkimai vyksta kartą per mėnesį. Du kartus per metus organizuojamos talkos kapinėse – prieš Motinos dieną ir prieš lapkričio 1-ąją. Kai praneša artimieji, filialo nariai dalyvauja buvusių tremtinių laidotuvėse. Rašomos rekomendacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pašalpoms gauti.
Baigdama veiklos ataskaitos pristatymą, V. Jokubauskienė padėkojo aktyviems nariams: Valentinui Kemėšiui, Eugenijai Buitvydienei, Violetai Murzienei, Liudvikai Astrauskienei, vėliavnešiui Algiui Jaraminui, Onai Jonikienei, Edmundui Vitkauskui ir kitiems.
Buvo išklausytos Revizijos bei Etikos ir procedūrų komisijų ataskaitos. Žinoma, plačiau pakomentuota sulaikyto Eduardo Manovo veikla. Komisija siūlo E. Manovą pašalinti iš narių tada, jei bus teismo pripažintas kaltu, nors valdyba yra nutarusi – šalinti.
Kadangi susirinkimas rinkiminis, iš dviejų kandidatų – V. Kemėšio ir V. Jokubauskienės – buvo renkamas filialo pirmininkas. Pirmininke ketverių metų kadencijai išrinkta V. Jokubauskienė. Iš 16 žmonių išrinkta ir naujoji taryba: Arlauskienė Virginija, Astrauskienė Liudvika, Ašmontas Stanislovas, Buitvydienė Eugenija, Balbierius Rimantas, Jaraminas Algis, Juozapaitytė Marija, Jokubauskienė Valerija, Jonikienė Ona, Kemėšis Valentinas, Murzienė Violeta, Murza Algirdas, Narbutienė Janina, Petreikis Tomas, Vitkauskas Edmundas, Venskūnas Kęstutis.
LPKTS valdybos pirmininkas V. Sungaila ir tarybos pirmininkė V. V. Margevičienė už prasmingą, ilgametę veiklą LPKTS Atminimo ženklus įteikė Onai Čepienei, Angelei Mikalkėnienei ir Gediminui Arlingevičiui, Seimo nario Valdo Rakučio padėką – Valerijai Jokubauskienei, aktyviems nariams: V. Kemėšiui, E. Buitvydienei, O. Jonikienei, V. Arlauskienei, A. Jaraminui, M. Juozapaitytei, T. Petreikiui – LPKTS padėkas.
Susirinkimą himnu pradėjo ir vėliau dainomis džiugino Šiaulių kultūros centro choras „Tremtinys“.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Atgimusi Jurbarko versmė
Kovo 15 d. Jurbarko krašto muziejuje paminėtas Jurbarko kultūros centro Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių ansamblio „Versmė“ veiklos penkmetis. Ansamblio „Versmė“ ištakos siekia 1990-uosius – Nepriklausomybės atkūrimo pradžią, kai Jurbarko kultūros centre susikūrė mišrus choras „Versmė“ (vad. M. Tautkuvienė). Choras labai gražiai atstovavo Jurbarką, šalies ir užsienio renginiuose.
Metams bėgant, choro gretos retėjo. Buvę tremtiniai, norėdami dainuoti, nuolat būrė ansamblį. Jam savanoriškai vadovavo Valdas Žemaitis, vėliau Ona Patašienė. Ansamblis glaudėsi Smalininkų kultūros padalinyje, Jurbarko filialo būstinėje. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, ansamblio veikla visai nutrūko. Labai norėdamos dainuoti, aktyvios dainininkės surado savanorį chorvedį, politinių kalinių sūnų Arūną Samį. (Tėvas Alfonsas Samys, Bacių k. (Jurbarko r.) mokyklos mokytojas, kalėjo Magadano ir Taišeto lageriuose. Mama Ona Šniuolytė-Samienė, ūkininkų duktė, už bandymą pabėgti iš tremties, kalėjo Taišeto lageryje. Abiejų tėvų šeimų nariai buvo tremtyje arba kalėjime. Keturių Šniuolių šeimos narių palaikai 1989 m. parvežti į Lietuvą ir palaidoti Šiaulių Ginkūnų kapinėse. Senelio Mykolo Šniuolio, užkasto Karagandos lageryje, vieta nerasta.)
Po ilgos pertraukos ansamblio narės, gydytojos Nijolės Bartkutės-Kiudienės, gimusios Krasnojarsko krašte, paskatintas A. Samys pradėjo repetuoti su atsikuriančiu ansambliu. Tremties poetų dainas papildė lietuvių liaudies ir kovojančios Ukrainos dainos, kurios prasidėjus karui, suskambo ir Lietuvoje. Ansamblis sugrįžo į JKC patalpas. Vadovas A. Samys tapo oficialiu ansamblio vadovu. 2021 m. rudenį atsinaujinęs ansamblis „Versmė“ atliko keletą dainų trėmimo operacijos „Osenj“ minėjimo renginyje. Koncertų vis daugėjo. Dainavo partizanų ir tremtinių atminimo vietose, minėjimuose. 2022 m. dalyvavo LPKTS dainų šventėje „Leiskit į Tėvynę“, Kryžkalnyje, o 2023 m. sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, Ariogaloje.
Kadangi renginys vyko tą pačią dieną, kai minima Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vado gen. J. Žemaičio-Vytauto gimimo sukaktis, ansamblis IV Lietuvos prezidento, kurio vadavietė buvo Šimkaičių girioje (Jurbarko r.), atminimui, paskyrė kovojančios Ukrainos poeto T. Ševčenkos žodžiais parašytą dainą, kuri prilygsta Maironio „Lietuva brangi“ – „Reviet Dniepr širokij“. Gražiais, pritariančiais puoselėjamai atminčiai ir pagarbai kovojančiai Ukrainai, žodžiais dėkojo šilališkė dainininkė, politinių kalinių duktė Raimundė Gečienė: „Tai buvo puiki proga dainose išreikšti pagarbą ir meilę Lietuvai ir tiems, kas kovojo už jos Laisvę. Dėkoju renginio organizatoriams už kvietimą ir dėmesingumą. Likome sužavėtos ir laimingos“.
Į šventę atvyko Telšių KC buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremties aidai“ (vad. Milda Ulkštinaitė), Šilutės KC mišrus choras „Pamario aidas“ (vad. Nijolė Sniečkuvienė), Šilalės KC vokalinis ansamblis „Aušrinė“ (vad. Laima Petkuvienė). Ansamblį „Versmė“ sveikino Jurbarko r. meras Skirmantas Mockevičius, kuris pasidžiaugė ansamblio ir LPKTS Jurbarko filialo veikla. Kovo 11-ąją Jurbarko rajono savivaldybės ženklas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ buvo įteiktas LPKTS Jurbarko filialo pirmininkei Irinai Pažereckienei. Sveikinimus ir padėką už išaugusį ansamblio meninį lygį išsakė Jurbarko kultūros, švietimo ir sporto skyriaus specialistė Aida Bliundžiuvaitienė. Gražiu tautos atminties saugojimu džiaugėsi Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus.
LPKTS Jurbarko filialo pirmininkė Irina Pažereckienė, dėkodama svečiams, renginio dalyviams ir ansamblio dainininkams, įteikė padėkos raštus nuo LPKTS pirmininko dr. Gvido Rutkausko ir LPKTS valdybos pirmininko Vlado Sungailos.
Danutė BUDRYTĖ
35-asis atkurtos nepriklausomos Lietuvos laisvės pavasaris
Šiais metais iškiliai paminėtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 35-metis. Po šv. Mišių Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje ir iškilmingo minėjimo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salė vos talpino svečius ir minėjimo dalyvius.
Pirmojoje renginio dalyje – LR Seimo nario Kazio Starkevičius sveikinimo žodis, jo globojamų Pramonės skyriaus ir Kovo 11-osios gimnazijos, Simono Daukanto progimnazijos moksleivių koncertas. Šventinio renginio dalyvius pasveikino TS-LKD Kauno skyrių sueigos pirmininkas, miesto tarybos narys Paulius Lukševičius. Antrąją renginio dalį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Pristatyta unikali filokartijos ir filatelijos paroda „Nepriklausomybės keliu“ iš Henriko Kebeikio kolekcinių rinkinių. Joje eksponuojami pirmieji pašto ženklai, sukurti dar iki 1918 metų, pirmieji nepriklausomos Lietuvos žemėlapiai, valstybės vadovai. Parodoje – ir Atkurtosios Nepriklausomos Lietuvos signatarai.
Svečiai galėjo susipažinti ir su Europos Parlamento nario prof. Liudo Mažylio paroda „Vasario 16-osios Akto signatarų autografai“, dr. Raimundo Kaminsko dokumentų, istorijos fragmentų nuotraukose ir kituose leidiniuose paroda. Parodas pristatė pirmininkė D. Poškienė. Patriotinių dainų koncertą parengė Šilainių bendruomenės centro folkloro ansamblis ,,Slaunos su škarpetkutėm” (vadovė Herminija Vokietaitienė).
LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila padėkojo atlikėjams, svečiams, įteikdamas Romualdo Ozolo paramos fondo leidžiamus istorijos ir kultūros žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numerius.
Dalia POŠKIENĖ
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti kitus
Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo praėjusių metų veiklos ataskaitą pristatė filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė, buvęs tremtinys Aleksandras Gražys, knygos „Aplink tik Sibiro taiga“ autorius, papasakojo apie šios knygos gimimą. Buvo pagerbti aktyviausi filialo nariai, daug gražių padėkos žodžių filialo vadovei ir valdybai išsakė LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, miesto vadovai. Skambiomis dainomis džiugino vyrų ansamblis „Bočiai“ (vad. Marija Barkauskienė) ir ansamblis „Retro“ (vad. Marius Mikučionis).
Sugiedojus himną kartu su vyrų ansambliu „Bočiai“ ir pasiklausius keletos jų atliekamų dainų, filialo pirmininkė A. Kalesnikienė vardijo nuveiktus darbus ir akcentavo, kas jiems yra svarbiausia. Ukmergės filialas didelį dėmesį skiria kultūrinei-švietėjiškai veiklai, siekdami įtraukti ir jaunimą, rūpinasi istorinės atminties įamžinimu, organizuoja patriotinius renginius, minėjimus, rūpinasi filialo narių socialine gerove, aktyviai dalyvauja Nevyriausybinių organizacijų rajono bendruomenių veikloje. Palaiko draugiškus ryšius su kitais filialais, ypač su kaimyniniais – Širvintų ir Utenos.
Kaip žinome, Ukmergės krašte pagerbiant Laisvės kovotojus, pastatyta daug partizanų kovoms atminti atminimo ženklų ir paminklų, tad juos tvarkyti ir prižiūrėti taip pat filialo rūpestis. Skaidrėse įamžintos akimirkos, kaip buvę tremtiniai ukmergiškiai dirba prie atminimo ženklų Pivonijos šile, Vaivadiškyje ir kitur.
Aktyviai vykdyta ir projektinė veikla – per metus 5 projektai. Organizuoti renginiai, edukacinės programos, dalyvauta mokymuose, seminaruose, paskaitose, konferencijose. Tremtiniai noriai dalyvauja LPKTS organizuojamose šventėse – visi vyko į dainų ir poezijos šventę „Leiskit į Tėvynę“ Utenoje, į sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Filialas surengė nemažai ekskursijų, išvykų, dalyvavo žygiuose partizanų takais, parengė parodą LPKTS Ukmergės filialo 35-mečiui, birželio 14-ąją į Deltuvą vyko su savo vėliavnešiais Kaziu Daruliu ir Ričardu Šeiboku.
Visi šie darbai vykdomi ne vienerius metus, jie yra ir ateities planuose: prižiūrėti paminklus, atminimo ženklus pokario laisvės kovų dalyviams, tremtiniams, dalyvauti projektinėje veikloje, organizuoti renginius, minėjimus kartu su jaunimu, dalyvauti LPKTS organizuojamuose renginiuose. Labai svarbi užduotis artimiausiu metu – paminklų registravimas ir įteisinimas bendradarbiaujant su rajono savivaldybe. Taip pat numatoma tęsti leidybinę veiklą, organizuoti išvykas, stiprinti ryšius su filialais.
LPKTS pirmininkas dr. G. Rutkauskas, tardamas sveikinimo žodį, pabrėžė, kad Ukmergės filialas yra vienas iš aktyvesnių filialų, kurio indėlis yra svarus ir sąjungos veikloje. Jis kartu su filialo pirmininke įteikė padėkas aktyviausiems filialo nariams: Nijolei Gružauskienei, Danutei Darulienei, Alvydui Puišiui, Vlado Šlaito bibliotekos kraštotyros skyriaus vedėjai Vitai Jasionytei-Dagienei ir vyr. bibliotekininkei kraštotyrai Ritai Adomonytei, kurios labai padeda organizuojant renginius, knygų pristatymus, parodas. Sąjungos pirmininkas LPKTS III laipsnio žymenį „Už nuopelnus Lietuvai“ įteikė Aldonai Rozmanienei.
Renginyje dalyvavo ir daug svečių: tai Seimo narė Indrė Kižienė, rajono savivaldybės meras Darius Varnas, vicemeras, tarybos nariai, Utenos filialo pirmininkė Emilija Tūbienė ir nariai. Vadovai dėkojo pirmininkei A. Kalesnikienei ir filialo nariams už prasmingą veiklą, kuri praturtina ir Ukmergės krašto istoriją, linkėjo ir toliau nesustoti ir puoselėti istorinę atmintį.
Veiklos ataskaitos pristatymą užbaigusi A. Kalesnikienė sakė: „Tremtys yra artima tema mums visiems palikusi skausmingą patirtį mūsų artimų žmonių: senelių, prosenelių širdyse, kurios nepavyksta užmiršti net ir po daugelio metų. Tai ne tik istorija, bet ir visos tautos atmintis: skausmo ir praradimo, išlikimo, išdrįsimo ir stiprybės“.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Savo darbais pagerbiame kovotojus už Lietuvos laisvę
Vasario 22 dieną Lietuvos laisvės kovos įamžinimo sąjūdžio (LLKĮS) nario Algimanto Stalilionio pakviesti krašto istorijai neabejingi asmenys vyko į talką – į Raguvos miške tvarkė Lietuvos partizanų atminties vietas. LLKĮS yra pilietinė iniciatyva, jungianti akademinės bendruomenės narius, kraštotyrininkus, kūrėjus ir visus geros valios žmones, kurie puoselėja 1944–1953 metų Lietuvos partizaninio karo atminimą.
Susirinkęs nemažas būrelis iniciatyvių žmonių: žygeiviai, šauliai, Seimo narys Andrius Busila, su darbo priemonėmis (kirviais, pjūklais, kirtimo kardais) nuvyko į Raguvos mišką. Nors buvo truputį pašalę, bet reikėjo meistriškumo važiuoti dabarties miško keliukais. Dirbo kas ką galėjo, be nurodymų ir didelių planų. Darbai rikiavosi pagal aplinkybes. Svarbiausia yra noras ir šalia esantys bendraminčiai – seni keliautojai ar dalyvaujantys pirmą kartą.
Tvarkyta nežinomo partizano kapas, poeto partizano Broniaus Krivicko ir jo bendražygių bunkeriai, kovos bei žūties vietos. Raguvos miške partizanų bunkeryje 1952 m. rugsėjo 21 d. žuvo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) Partizanų srities Visuomeninės dalies viršininkas, poetas Bronius Krivickas-Vilnius ir Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies viršininkas Mykolas Blinkevičius-Nemunas. Jie vietinių gyventojų slapčia yra palaidoti Putiliškių kaimo kapinėse.
Tą dieną ne tik dirbta, bet ir dainuota, diskutuota. Algimantas Stalilionis perskaitė poeto partizano Broniaus Krivicko eilėraštį:
„Mūsų liko gal iš šimto vienas.
Bet kova vis tęsias atkakli.
Užtat turim būt savam kely
Šimtą kartų tvirtesni nei plienas,
Nes per vėtrą švilpiančio metalo,
Per marias nelaimių ir kančių
Mūsų rankos lig dienų skaisčių
Vėliavą kovos išnešt privalo“.
Uždegtas laužas, šildytasi karšta arbata, bendrauta. Apie praeities į vykius kalbėjo raguviškis Jonas Balčiūnas, savanoriškai prižiūrintis partizanų kapus ir atmintinas vietas. Pasveikintas talkoje dalyvavęs Seimo narys Andrius Busila gražios sukakties proga. Puikiai padirbėta prisidedant prie atminties ženklų išsaugojimo.
LPKTS Varėnos filialo konferencijoje aptarti nuveikti darbai
Varėnoje įvyko kasmetinė konferencija, kurioje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo nariai aptarė nuveiktus praėjusių metų darbus, kalbėjo apie savo veiklą ateityje, pasidžiaugė į filialą atėjusiais naujais nariais ir vieni kitų bendryste. Varėnos „ešelonų brolius ir seses“ pasveikino ir jų aktyvia veikla pasidžiaugė kasmetinėje konferencijoje dalyvavę Varėnos rajono savivaldybės vadovai, svečiai.
Į savo būstinę Varėnos kultūros centro kino ir parodų salių patalpose gausiai susirinkusius Varėnos buvusius tremtinius ir politinius kalinius pirmiausia pasveikino LPKTS Varėnos filialo pirmininkas Juozas Stramkauskas. Jis kalbėjo apie praėjusių metų filialo veiklą, kurioje filialo nariai buvo tikrai aktyvūs. Aktyviausieji susirenka būstinėje kiekvieną ketvirtadienį: aptarti būsimus darbus, padainuoti tremties ir partizaniškų dainų, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. Taip pat pasidžiaugė, kad į filialo veiklą įsijungia nauji nariai, kurių tėvai, seneliai, kiti giminaičiai buvo partizanai, ryšininkai ar Sibirą iškentėję tremtiniai, politiniai kaliniai.
„Prabėgo metai, ir mes susirinkome peržvelgti ir įvertinti savo praėjusių metų veiklą. Sąrašuose Varėnos rajone dabar yra 235 buvę politiniai kaliniai tremtiniai, turintys nukentėjusiojo statusą. Aišku, šie sąrašai nėra tikslūs, nes jie gali būti išvykę pas vaikus ir ten gyvena arba jau palikę šį pasaulį ir palaidoti kitame rajone. LPKTS – viena iš gausiausių visuomeninių organizacijų, tačiau ir sparčiausiai mažėjančių narių skaičiumi. Gyvų tremtinių kasmet lieka mažiau ir mažiau, juk ir jauniausieji, tremtyje gimę, jau yra pensinio amžiaus. Todėl ir norisi savo veikla parodyti, kad mes dar esame, kad mes nepamiršome praeities, nepamiršome tų kančių, kurias teko iškęsti mūsų tėvams, broliams, sesėms, o ir mums patiems. Taip pat pritraukti naujų narių, jaunesnių, kurie turi giminystės ryšių su buvusiais politiniais kaliniais ar tremtiniais. Ir tai mums iš dalies pavyksta. Kasmet filialo narių gretos pasipildo 2–3 naujais nariais“, – kalbėjo J. Stramkauskas.
„2024 metais filialo nariai aktyviai dalyvavo valstybinių švenčių, kitų svarbių datų minėjimuose. Per metus filialas dalyvavo, surengė arba prisidėjo rengiant 22 tokius renginius. Keletą svarbesnių paminėsiu. Sausio mėnesį minėdami Laisvės gynėjų dieną, kartu su savivaldybe surengėme kilnojamą parodą, skirtą Antano Lukšos 100-osioms gimimo metinėms. Taip pat buvo pristatytas filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“. Dalyvavome Vasario 16-osios minėjime prie savivaldybės. Kovo mėnesį pasveikinome ir išlydėjome į žygį „Aš einu už laisvę“ jaunuosius šaulius, žygį organizavo Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos jaunųjų šaulių būrelis, jame dalyvavo didelis būrys ir iš kitų mokyklų. Aš irgi dalyvavau šiame žygyje ir ėjau visą 12 kilometrų trasą.
Dalyvavome LGGRTC organizuotame Vaclovo Voverio-Žaibo žūties 75-ųjų metinių paminėjime jo žūties vietoje Žemaitėlių kaime, Alytaus rajone. Balandžio mėnesį Varėnoje įvyko mums reikšmingas respublikinis renginys – moksleivių dainų festivalis „Dainos iš tremties“. Jame dalyvavo gausus būrys kolektyvų iš įvairių respublikos rajonų. Mes taip pat dalyvavome padainuodami tremtinių dainą. Birželio mėnesį paminėjome svarbią mums, buvusiems tremtiniams, datą – Gedulo ir vilties dieną Varėnoje, prie paminklo tremtiniams ir prie buvusio NKVD pastato. Kartu su LPKT sąjungos nariais aš ir Jonas Vaičiulaitis Latvijos buvusių tremtinių kvietimu dalyvavome pažintinėje kelionėje po Latvijos atmintinas vietas. Liepos mėnesį dalyvavome Kasčiūnų kaime organizuotoje „Partizanų dainų popietėje“. Rugpjūčio mėnesį 22 filialo nariai dalyvavo respublikiniame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, Ariogaloje, LGGRTC kvietimu dalyvavome Valdovų rūmuose surengtame filmo apie P. Plechavičiaus rinktinę premjeroje. Atsiliepdami į LPKTS organizuotą akciją „Uždek žvakutę savo krašto partizanams“, Visų Šventųjų dieną uždegėme žvakučių prie tremtinių paminklo Varėnoje, prie Merkio rinktinės partizanų paminklo Senosios Varėnos kapinėse, Gudžių k., savanoriams Babriškių k. Lapkričio mėnesį surengėme ekskursiją į Kauną „Ąžuolo“ gimnazijos moksleiviams. Buvo aplankyta LPKTS buveinė, Karininkų ramovė ir buvusi Prezidentūra. Pagal gimnazistų atsiliepimus, ekskursija jiems paliko gerą įspūdį. Jie susikaupę klausėsi pasakojimo apie trėmimus, tremties vietas ir apie ekspozicijas, demonstruojamas nedideliame muziejuje, įrengtame LPKTS būstinėje“.
Filialo pirmininkas paminėjo, kad nariai nuolat dalyvauja LPKTS tarybos posėdžiuose, kituose sąjungos renginiuose, stengiasi palaikyti ryšį su visuomene, bendrauja ir bendradarbiauja su Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija, Varėnos kuopos šauliais, su kitų rajonų filialais. „Palaikome glaudų ryšį su rajono savivaldybe, jos vadovais. Jeigu reikia kokios nors pagalbos, visuomet gausi teigiamą atsaką. Be galo esame dėkingi merui už suteiktas mums patalpas ir sudarytas palankias sąlygas. Mes už patalpas nieko nemokame, neturime problemų ir su transportu, jei reikia kur nuvažiuoti. Malonu, kad mums neatsisako padėti ir paremia finansiškai UAB „Vytkerta“, vadovaujama Vyto Važgio, „Senukų“ direktorius Kęstutis Jurgelionis. Esame jiems labai dėkingi už suteiktą paramą. Nemažai lėšų paaukojo ir mūsų filialo nariai“, – kalbėjo J. Stramkauskas. „Noriu ypač padėkoti už aktyvų dalyvavimą mūsų filialo veikloje šiems nariams: Jadvygai Akulavičienei, Marijai Macidulskienei, Marytei Semsienei, Birutei Keršulienei, Aldonai Sikorskienei, Vincutei Valackienei, Marijai Vaitulevičienei, Auksei Makaravičienei, Pranui Lekavičiui, Jonui Vaičiulaičiui, Petrui Šimkūnui ir Rimui Stramkauskui. Taip pat ir kitiems mūsų filialo nariams, kurie prisidėjo ir prisideda prie mūsų veiklos“.
Filialo finansininkė Marytė Macidulskienė apžvelgė finansinius reikalus.
Į konferenciją susirinkusiuosius pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Jis prisiminė pirmąjį steigiamąjį Varėnos buvusių tremtinių ir politinių kalinių skyriaus susirinkimą, kuris buvo gausus, pasidžiaugė ilgamečiu bendradarbiavimu: „Mūsų bendra iniciatyva Varėnoje buvo pradėtas moksleivių rašinių konkursas „Lietuvos laisvės ir kančių istorija“, respublikinis moksleivių renginys „Dainos iš tremties“. Meras taip pat kalbėjo, kad Varėnos rajono savivaldybės iniciatyva bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru partizanų ir ryšininkų kapai bus pažymėti specialiu ženklu. „Labai džiaugiuosi, kad Varėnos filialas yra pavyzdinis. Linkiu Jums sveikatos, stiprybės“, – sakė meras.
Konferencijos dalyvius pasveikino Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Stasė Bingelienė. „Jūs man esate kiekvienas mielas, jumyse matau savo tėvų, taip pat nuėjusių tą sunkų kelią, istoriją. Ką mes galime padaryti dabar? Turime pas tremtinius, politinius kalinius atsivesti savo vaikus ir vaikaičius, kad šita visa istorija nebūtų tik istorija, kad tai būtų šeimos vertybė, kuri eitų į kitas kartas“.
Filialo narys, buvęs Varėnos rajono savivaldybės meras Kazimieras Velžys padėkojo visiems aktyviems nariams už darbą, taip pat išsakė rajono problemas, kurios rūpi ir buvusiems tremtiniams. Vienas iš jo pastebėjimų, kad Senojoje Varėnoje, M. K. Čiurlionio gimtinėje, iki šiol nėra Čiurlionio muziejaus.
Stramkauskas įteikė LPKTS nario pažymėjimus naujiems nariams, pakvietė juos aktyviai įsijungti į filialo veiklą. Jautriai nuskambėjo visų sudainuota tremties daina „Ešelonų broliai, ešelonų sesės…“. Konferencijos metu buvo pasveikinti jubiliatai Aldona Žilinskienė ir Rimas Stramkauskas, jiems sugiedota „Ilgiausių metų“, palinkėta stiprios sveikatos, aktyvios, širdžiai mielos veiklos.
Po renginio visi filialo nariai tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai, o vėliau susėdo prie gausaus savo rankomis paruoštų vaišių stalo – pasivaišinti, pasižiūrėti nuotraukų iš buvusių renginių, pabendrauti, padainuoti patriotinių dainų.
Už puikų vadovavimą filialui padėkų sulaukęs J. Stramkauskas jautriai kalbėjo, jog jaučia savo asmeninę pareigą stengtis, kad partizaninių kovų ir tremčių istorija būtų prisimenama. „Prieš tremtinius, partizanus visada jaučiu skolą. Juk jie gynė Lietuvą ir žuvo už mus. Jei mes nieko nedarysim, tai jie, paguldę galvas už Lietuvos laisvę, jaunajai kartai taps mitiniai herojai, kaip kunigaikščiai Vytautas, Gediminas ar kiti. Partizanų vadus minim, o daug eilinių partizanų jau užmiršti, juos prisimena tik artimieji. Taip neturėtų būti. Mes turime kuo daugiau, kiek įmanoma, palikti jų atminties ženklų“.
Varėnos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Eugenijus Peikštenis pakvietė buvusius tremtinius būtinai dalytis prisiminimais, užrašyti juos: „Jūs dar žinote tikrąją istoriją, reikia rinkti prisiminimus, perduoti juos. Rinkti nors ir mažus faktelius, kurie irgi gali liudyti to meto istoriją“.
Apibendrindamas nuveiktus ir būsimus darbus, J. Stramkauskas sakė: „Mūsų rajone labai daug padaryta įamžinant laisvės kovotojų atminimą. Mums dabar reikia išlaikyti tai, kas padaryta, reikia pagal galimybes prižiūrėti paminklus, tvarkyti aplinką ir svarbiausia, ką mes dar galim, tai atmintinomis dienomis pagerbiant laisvės kovotojus jų žūties, palaidojimo vietose, kur stovi paminklai, kryželiai, uždegti žvakutes. Vienas iš svarbesnių renginių – tai moksleivių dainų festivalis „Dainos iš tremties“. Mums reikia būtinai prisidėti prie šio renginio organizavimo. Neseniai LPKTS valdyba paskelbė 6–12 klasių mokinių rašinių konkursą „Su Lietuva širdy“, skirtą XXXV Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžio, įvyksiančio pirmą rugpjūčio šeštadienį, garbei. Su šio konkurso nuostatais supažindinau rajono švietimo skyrių, taip pat išsiuntinėjau rajono mokykloms. Galima ne tik per mokyklas, bet ir asmeniškai paraginti vaikaičius, pažįstamus vaikučius. Konkurso nugalėtojai bus apdovanojami sąskrydžio metu“.
Nepaprastai jautru visada matyti, kaip nuoširdžiai bendrauja susitikę bendražygiai, likimo broliai ir sesės – tie Sibire iškentėję ir daug baisumų patyrę, bet šviesiais veidais pagyvenę žmonės. Kiekvienas iš jų – atskira tremties istorija. Būtina jų prisiminimus įamžinti. Kad nė viena istorija nenueitų užmarštin. Kad jaunoji karta tai žinotų, brangintų ir saugotų.
Rūta AVERKIENĖ
Aptarti buvusių tremtinių bendruomenei svarbūs klausimai ir ateities planai
Savaitgalį vykusiuose Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos ir tarybos posėdžiuose buvo aptarti buvusių tremtinių bendruomenei aktualūs klausimai, pateikta informacija apie valdybos darbą, pasiruošimas LPKTS XXXII ataskaitiniam suvažiavimui, kuris vyks kovo 29 d., šeštadienį, Lietuvos karininkų ramovėje, Kaune, 11 val. (suvažiavimo delegatų sąrašus siųsti sekretoriatui iki kovo 15 dienos). Išsamiai buvo pristatyta projektinė veikla, kalbėjo naujai išrinkti filialų pirmininkai: Antanas Vailionis – Druskininkų, Elena Povilaitienė – Klaipėdos, Emilija Tūbienė – Utenos ir Antanas Rašinskas – Šilalės.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos aktualijas apžvelgęs LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas kalbėjo apie rezoliucijas, kurias reikės paruošti artėjančiam suvažiavimui. Pirmininkas išreiškė susirūpinimą, jog į posėdžius atvyksta mažokai narių, tad kai reikia balsuoti svarbiais klausimais, nebūna kvorumo. Smarkiai brangstant pašto paslaugoms ir mažėjant prenumeratai, neaišku, koks laikraščio „Tremtinys“ tolesnis likimas. G. Rutkauskas kvietė teikti siūlymus ir pastabas rugpjūčio 2 d. vyksiančiam jubiliejiniam sąskrydžiui „Su Lietuva širdy“ ir kt.
LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila pasidalijo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro prašymu perduoti nebenaudojamus archyvus. Galbūt filialuose yra susikaupę nemaži archyvai: iš įvairių renginių, paminklų statymo, atidengimo, palaikų pargabenimo, partizanų palaikų perlaidojimo ir pan., taip pat tremtinių, politinių kalinių ar jų giminių prašymai, pareiškimai, nuotraukos, dokumentai, kuriuos norėtų perduoti LGGRTC. Visa ši archyvinė medžiaga būtų saugoma LGGRTC Memorialinio departamento Atminimų programų skyriuje bei Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, ir skirta naudotis istorikų tyrimams bei atminties išsaugojimui.
LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė atkreipė dėmesį, kad didelė problema – neįteisinti paminklai, kiti atminimą žymintys ženklai. Pavyzdys – Širvintose yra namas, ant kurio yra atminimo lentelė čia gyvenusiam politiniam kaliniui, vertėjui, kunigui Česlovui Kavaliauskui. Naujieji namo šeimininkai nori lentelę nukabinti. Kur ją dėti?
Projektinę veiklą pristatė kultūros vadybininkė Dalia Poškienė. Ji detaliai papasakojo, kam buvo rašyta projektai, kokia gauta finansinė parama, kokie projektai nebuvo finansuoti ir t. t. Ji dėkojo filialams, aktyviai dalyvaujantiems projektinėje veikloje, bei išvardijo juos: Radviliškio, Pakruojo, Širvintų, Jurbarko, Šiaulių, Šilutės, Šilalės, Ukmergės, Utenos, Varėnos, Alytaus, Klaipėdos r., Kretingos, Kauno ir Vilniaus skyrius. Taip pat kvietė atidžiau teikti ataskaitas, nes atsiskaitymas yra labai svarbu.
Kaip vykdoma veikla, kas gero nuveikta ir su kokiomis problemomis susiduria, kalbėjo prisistatę naujai išrinkti filialų pirmininkai. E. Povilaitienė, Klaipėdos skyriaus pirmininkė, pasakojo apie puikiai pavykusius renginius ir ateities planus, A. Vailionis pasidžiaugė, kad Druskininkų filialo nariai aktyviai dalyvauja veikloje, nario mokestį moka beveik 98 proc. narių. E. Tūbienė, dirbanti ir Utenos krašto istorinės atminties komisijoje, vykdo projektą, nors dar finansavimas negautas, – filmuoja vyresnio amžiaus buvusių tremtinių pasakojimus. A. Rašinskas vardijo, kiek pastatyta paminklų, kokie darbai atlikti. Norėtų įamžinti karių savanorių kapus, rašė projektus, bet atsakymas neigiamas. Jis atkreipė dėmesį, kad LPKT sąjungoje nėra Garbės pirmininkų portretų.
Tarybos posėdžio metu pasveikinti jubiliatai, himną padėjo sugiedoti ir keletą partizaniškų dainų atliko Kauno Vytauto Didžiojo 2-osios šaulių rinktinės ansamblis „Žaibas“.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Istorijos ir laisvės idėjų puoselėjimas Druskininkuose
Gausiai susirinkę Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų filialo nariai 2025-uosius pradėjo pirmajame metiniame susirinkime. Pagal seną tradiciją, Druskininkų filialo nariai susirenka pabendrauti ir aptarti filialo reikalų kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį. Tokie reguliarūs susitikimai padeda organizacijai visada būti informuotai apie aktualijas, aptarti situaciją Lietuvoje ir už jos ribų, dalytis idėjomis bei planuoti ateities veiklas.
Susirinkimo metu filialo pirmininkas Antanas Vailionis pristatė praėjusių metų veiklos ataskaitą. Druskininkų filialo nariai aktyviai dalyvavo įvairiuose renginiuose: keliavo po partizanų bunkerius, prisimindami kovotojų už laisvę istorijas, o tremtinių choras dalyvavo Lietuvos šimtmečio dainų šventėje bei tradiciniame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, Ariogaloje. Laisvės kovų dainos skambėjo ir Partizanų dainų festivalyje „Laisvės kelias“ Druskininkų „Atgimimo“ mokykloje, kur susirinko jaunieji dainorėliai iš įvairių Lietuvos mokyklų.
Be praėjusių metų rezultatų aptarimo, susirinkime buvo diskutuojama apie ateities planus ir tolesnę veiklą. Aptarti nauji projektai, renginiai ir iniciatyvos, kurios padės dar labiau stiprinti bendruomenę ir skleisti laisvės idėjas.
Susirinkimo pabaigoje buvo pagerbtas monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas. Šiais metais šiai ryškiai asmenybei būtų sukakę 100 metų. Monsinjoras Svarinskas pasižymėjo giliu tikėjimu ir patriotizmu, jo veikla apėmė dvasinę tarnystę, pasipriešinimą sovietų valdžiai ir aktyvų dalyvavimą tautos gyvenime. Jo gyvenimas buvo kupinas išbandymų, tačiau jis išliko nepalaužiamas ir ištikimas savo idealams. Jo pavyzdys primena, kad tikra laisvė prasideda žmogaus viduje – gebėjime atsilaikyti prieš neteisybę ir saugoti dvasinę nepriklausomybę.
Filialo nariai peržiūrėjo dokumentinį filmą apie Alfonsą Svarinską, kurio turinį papildė Eugenija Sidaravičiūtė, o prisiminimais apie monsinjorą pasidalijo Angelė Priekulienė. Ši pagarbos akimirka dar kartą priminė apie laisvės kovotojų svarbą ir jų neįkainojamą indėlį į Lietuvos istoriją. Jų gyvenimai liudija, kad tautos dvasia stipriausia tuomet, kai atsiranda drąsių žmonių, gebančių pasiaukoti bendrajam gėriui.
Tokie susitikimai ne tik stiprina bendruomenę, bet ir primena apie svarbias istorines asmenybes bei įvykus, kurie formavo mūsų tautos tapatybę ir vertybes. Jie skatina susimąstyti apie laisvės prasmę – ar ji yra tik politinė nepriklausomybė, ar ir kiekvieno žmogaus vidinė harmonija ir atsakomybė už savo bei bendruomenės ateitį. Istorija moko, kad laisvė nėra duotybė, o nuolatinė pastanga, reikalaujanti išminties, drąsos ir solidarumo.
LPKTS Druskininkų filialo inf. ir nuotr.
Gražiausias Lietuvos gimtadienis
„Lietuva, Lietuva, tu gražiausia šalis, Lietuva, Lietuva, tu motulės širdis“, – tokiais žodžiais vasario 13 d. Jurbarko vaikų darželio vaikučiai pradėjo švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Prie jų prisijungė ir Jurbarko kultūros centro buvusių politinių kalinių ir tremtinių ansamblis „Versmė“, vadovaujamas Arūno Samio.
Šventė buvo graži. Dainavo mažieji, dainavo ansamblis. Pasiklausėme vaikų deklamuojamų eilėraščių, pažaidėme kartu. Jurbarko kultūros centro režisierė Danutė Budrytė-Samienė trumpai papasakojo vaikams apie tremtį. Akcentavo, kokia yra brangi Laisvė ir kaip yra gera laisvai švęsti Lietuvos gimtadienį.
Miela ir malonu pasidžiaugti mažąja karta. LPKTS Jurbarko filialo valdybos pirmininkė Irina Pažereckienė dovanojo vaikučiams pasakų knygelių.
Vasario 16-ąją buvę tremtiniai dalyvavo šv. Mišių aukoje Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje. Kartu su kitomis vėliavomis Algimantas Istratijus garbingai įnešė ir tremtinių vėliavą. Po šv. Mišių prie Vytauto didžiojo paminklo vyko minėjimas. Jam pasibaigus – bėgimas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai. Bėgime dalyvavo per 300 jurbarkiečių.
Ansamblis „Versmė“ su savo programa išvyko į Girdžių kultūros centrą. Mus pasitiko kultūros centro direktorius Algimantas Vizbara. Gražiomis eilėmis pradėjo renginį Loreta ir Algimantas. Mūsų ansamblio „Versmė“ koncertą paįvairino Jurbarko kultūros centro režisierė Danutė Budrytė-Samienė, skaitydama gražius ir jautrius eilėraščius.
Pabaigoje visi kartu padainavome K. Vasiliausko dainą „Žemėj Lietuvos“. Grįžome namo kupini malonių įspūdžių.
Irina PAŽERECKIENĖ
Paminėta Lietuvos valstybės atkūrimo diena
1949 m. vasario 2–22 dienomis partizanų vadų suvažiavimas buvo neeilinis – tiek atstovavimo prasme (dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos), tiek atliktų darbų kiekiu ir kokybe, vyko pasitarimai ir konsultacijos. Suvažiavimas įvyko Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, tarp Baisogalos ir Radviliškio, Minaičių kaime. Pietų Lietuvos sričiai atstovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas (Pietų Lietuvos srities vadas), Aleksandras Grybinas-Faustas (Tauro apygardos vadas), Rytų Lietuvos sričiai – Juozas Šibaila-Merainis (BDPS Prezidiumo visuomeninės dalies viršininkas), Vakarų Lietuvos sričiai – Petras Bartkus-Žadgaila (BDPS Prezidiumo sekretorius), Vytautas Gužas-Kardas (Vakarų srities štabo viršininkas), Leonardas Grigonis-Užpalis (Prisikėlimo apygardos vadas), Bronius Liesys-Naktis (Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas), taip pat Jonas Žemaitis-Vytautas (BDPS Prezidiumo pirmininkas).
Nors pusę metų vyko paruošiamasis darbas, konsultacijos, suvažiavimas vyko ilgai – 20 dienų. Jame buvo apsvarstyti 23 klausimai. Vienas iš jų – organizacijos pavadinimo pakeitimas. Konstatuota, kad Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) pavadinimą gali panaudoti MGB, ir norint išvengti painiavos, 1949 m. vasario 10 d. organizacijai suteiktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (toliau – LLKS) pavadinimas.
Suvažiavime buvo pristatyti tokie svarbūs Sąjūdžio dokumentai, kaip statutas, Sąjūdžio politinė programa, taktikos kryptys. Sąjūdžio statutą buvo nutarta toliau tobulinti, priimant dvi jo dalis.
Politinę programą pristatė jos autorius J. Šibaila-Merainis. Ją sudarė 12 punktų. Programoje buvo akcentuojama, kad galutinis kovos tikslas – parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu.
Ši programa buvo išdėstyta Deklaracijoje, pasirašytoje vasario 16 d. Svarbu, kad šiame dokumente buvo išlaikyti Pietų Lietuvos srities vadovybės, BDPS Prezidiumo deklaracijos principai, papildant juos kokybiškai naujais aspektais. Taip buvo stengiamasi išlaikyti vyriausiosios vadovybės tęstinumą (ypač svarbu tai buvo dėl santykių su užsieniu). Visi aštuoni Deklaracijos signatarai žuvo nesulaukę laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.
Vasario 16-osios išvakarėse Minaičių kaime vyko LLKS tarybos Deklaracijos paskelbimo 76-erių metų minėjimas, kuriame dalyvavo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo nariai. Jie prie paminklo LLKS Deklaracijai ir jos signatarams atminti uždegė žvakelių, aplankė klėtelėje įrengtą ekspoziciją.
Lietuvos valstybės atkūrimo dieną LPKTS Kauno filialo nariai pradėjo švęsti dalyvaudami šv. Mišiose, kurias aukojo kapelionas kun. Tomas Karklys, Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Vėliau dalyvavo šventiniame minėjime Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur padėjo gėlių puokštes prie Amžinosios ugnies ir Laisvės paminklo. Iš minėjimo sugrįžę į savo būstinę, klausėsi buvusių tremtinių choro „Ilgesys“ koncerto. Šia prasminga proga Kauno filialo gretas papildė dvi naujos narės. LPKTS pirmininko pavaduotojas Juozas Savickas tremtinio pažymėjimus įteikė buvusiai Irkutsko sr. tremtinei Marytei Bandonienei ir Editai Nedzinskei.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Parodos ir renginiai Vasario 16-ajai
Istorinės atminties puoselėjimo renginys, skirtas Vasario 16-ajai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje subūrė nemažą būrį lankytojų. Pristatyta unikali Europos Parlamento nario, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario prof. Liudo Mažylio kolekcija „Vasario 16-osios Akto signatarų autografai“. Ši sukaupta kolekcija atspindi įvairialypes signatarų asmenybes, visai nežinomas ar mažiau pažįstamas jų biografijos detales. Tai tikrai unikali proga geriau pažinti tuos, kurių ryžto ir diplomatinio išmanumo dėka 1918 m. buvo atkurta Lietuvos valstybė.
Akto atradimas Berlyne paskatino profesorių toliau gilintis į signatarų asmenybes, jų veiklą įvairiais gyvenimo laikotarpiais. O pirmieji autografai asmeninėje prof. L. Mažylio kolekcijoje atsirado dar 2015 m., kai juos aptiko savo šeimos archyve. Parodoje eksponuojami laiškai, atvirlaiškiai, išleisti pašto ženklai ir kitokie dokumentai, atskleidžiantys išskirtinių asmenybių neeilinius vaidmenis.
Kita paroda „Vasario 16-osios istorijos fragmentai nuotraukose ir kituose leidiniuose“ iš LGGRTC Sekretoriato vyresniojo patarėjo, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario dr. Raimundo Kaminsko kolekcinių rinkinių. Metraštininku vadinamas dr. R. Kaminskas, pristatydamas parodą, pasidalijo domėjimosi istorija pradžią, pateikė retų leidinių, bylojančių apie Vasario 16-osios minėjimus išeivijoje. Parodos autorius parengė ir išsamų pranešimą apie Vasario 16-osios reikšmę Lietuvai, apie Nepriklausomybės apgynimą ir atkūrimą Kovo 11-ąją, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Kaune, Lietuvoje.
Kas mums Vasario 16-oji, kaip ji vertinama jaunimo, studentijos ir vyresnio amžiaus žmonių, kalbėjo Kauno TAU rektorė prof. Nijolė Petronėlė Večkienė.
Renginio metu buvo apžvelgtos ir pristatytos knygos „Signatarų genealogijos. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai“ (išleido Pasaulio lietuvių centras). Knygos parengimą ir išleidimą inicijavo asociacija „Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija“ (vadovė Kristina Giedraitienė). Joje – dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų genealoginių schemų su apžvalginiais straipsniais, vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės, o didžioji dalis publikuojamų nuotraukų ir archyvinių dokumentų publikuojama pirmą kartą. Kiti leidiniai, kuriuose spausdinami straipsniai apie Vasario 16-osios Akto signatarus – XXVII knygos mėgėjų Metraščio 7 ir 8 tomai.
Parodas, veikiančias LPKTS, kviečiame aplankyti iki kovo 10 d.
Dalia POŠKIENĖ
Ekskursija į Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų Marijampolėje
Grupelė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo narių turėjo puikią galimybę išsamiau susipažinti su atnaujinta informatyvia Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus ekspozicija. Muziejaus darbuotojo istoriko, buvusio tremtinio Jono Gustaičio įdomaus pasakojimo Dėka pagilino žinias apie laisvės kovas Sūduvos krašte 1945–1952 m. Istorikas priminė ir Lietuvos gyventojų tremtis 1941–1953 m. Surinkti eksponatai, fotografijos, sukaupta ir susisteminta istorine medžiaga: asmeniniai laisvės kovotojų daiktai, atkurtos uniformos, surinkti ginklai, leidiniai, atsiminimai, žuvusių partizanų įkapės, rastos jų žūties ar užkasimo vietose, išlikę dokumentai, darbo įrankiai, tremtinių rūbai, rankdarbiai liudijantys patirtą skurdą, badą, kančias ir lageriuose ar tremtyje išsaugotą tikėjimą bei viltį.
Marijampolės politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva 1993 m. lapkritį Marijampolėje duris lankytojams atvėrė Tauro apygardos partizanų ir pokario ginkluotos kovos atminties, tremties muziejus – vienas pirmųjų tokio pobūdžio muziejų, įkurtų Lietuvoje. Jam vadovauti pradėjo buvusi partizanų ryšininkė, politinė kalinė ir tremtinė Aldona Sabaitytė-Vilutienė, kuri pagrįstai nusipelnė ir muziejaus įkūrėjos vardo. Pirmieji eksponatai: kryželiai, rožiniai, pagaminti iš duonos, siuvinėtos servetėlės, pagalvėlių užvilkimai, laiškai ant medžio tošies ir kt., buvo gaminti Marijampolės kalėjime, Intos, Irkutsko, Mordovijos, Krasnojarsko ir kt. sovietiniuose lageriuose ar tremtyje.
1999 m. įrengtos naujos ekspozicinės erdvės, skirtos Tauro apygardos partizanų kovas bei tremtis įamžinti. 2019–2021 m. buvo vykdomi ekspozicijų atnaujinimo darbai. Galėjome pamatyti kaip atrodė NKVD, KGB tardytojo kabinetas, kalėjimo kamera, kalinių ir tremtinių drabužiai.
Buvę tremtiniai turėjo progą padėkoti pirmosios Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus vadovės, buvusios partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Aldonos Sabaitytės-Vilutienės sūnui Gintarui Vilučiui (įmonės Ekosta, UAB vadovas), šio muziejaus įkūrimo, buvusių politinių kalinių ir tremtinių veiklos, kultūros renginių mecenatui.
Laimutė KRAUKŠLIENĖ
Kai žmogus dirba nuoširdžiai, gali padaryti labai daug
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos filialo ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas prasidėjo himnu, kurį kartu su gausiai susirinkusiais filialo nariais ir svečiais sugiedojo Utenos kultūros centro moterų choras „Selija“ (vadovė Sandra Čipkutė). Susirinkimo metu išklausytos ataskaitos, gausūs ir nuoširdūs svečių sveikinimai, vyko pirmininko rinkimai. LPKTS Utenos filialo pirmininke išrinkta Emilija Tūbienė, iš septynių žmonių patvirtinta nauja valdyba. Prasmingais įvertinimais ir gražiais žodžiais padėkota buvusiai pirmininkei Jarūnei Kandratavičienei, per dvejus metus subūrusiai narius ir sėkmingai atgaivinusiai filialo veiklą.
Tylos minute pagerbus į Amžinybę išėjusius filialo narius, išrinkta susirinkimo pirmininkė ir sekretorė, patvirtinta darbotvarkė. Pirmininkė J. Kandratavičienė pateikė veiklos ataskaitą nuo 2022 m., kai rugpjūčio 1 dieną įvyko bendras susirinkimas su bendrijos nariais. Dalyvavo LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas, bendrijos Utenos skyriaus pirmininkė Zita Mackevičienė ir keli nariai. „Tokia po ilgos pertraukos buvo pradžia: septyni nariai, filialo antspaudas ir suplyšusi vėliava,“ – apie filialo atgaivinimą su šypsena pasakojo Jarūnė.
2022 m. lapkričio 18 d. įvyko pirmasis susirinkimas, kuriame dalyvavo jau 26 buvę tremtiniai. Buvo aptartas ateinančių metų veiklos planas, kokius darbus reikėtų pirmiausia padaryti. Taip žingsnis po žingsnio filialas judėjo į priekį. Per praėjusius metus įstojo 14 naujų narių. Dabar filiale yra 61 narys. 2024 m. septyniolika narių šventė jubiliejinius gimtadienius, visi pasveikinti savaitraštyje ,,Tremtinys“, padovanota savaitraščio prenumerata.
Filialo nariai nuolat dalyvauja valstybinėse šventėse – Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kituose renginiuose. Po iškilmingos dalies renkasi TS-LKD būstinėje, kur prie arbatos pasikalba apie rūpimus klausimus, dalijasi prisiminimais, pasveikina narius, negalinčius atvykti dėl sveikatos problemų.
Svarbus filialo darbas – daug jėgų pareikalavęs partizanų žūties vietos įamžinimas Užpalių seniūnijoje, Kušlių miške. Buvo pastatytas metalinis kryžius, sutvarkyta aplinka aplink partizanų žūties vietą, pagaminta atminimo lentelė su žuvusių partizanų pavardėmis ir slapyvardžiais. Organizuota iškilminga paminklo atidengimo šventė, kuri Gintaro Bikero dėka įamžinta dokumentiniame filme.
Prie paminklo Liūto rinktinės partizanams atminti nuimta sukrypusi medinė tvorelė, sutvarkyta aplinka. Tačiau labai trūksta informacinių rodyklių, nukreipiančių bunkerio link. Kreiptasi į savivaldybės kultūros skyrių dėl partizanų bunkerio ženklinimo rodyklių parengimo.
Kiekvienais metais filialo nariai dalyvauja Gedulo ir vilties dienos renginiuose Laisvės kovų muziejuje, kur skaitomos iš Utenos rajono 1951–1952 m. ištremtų žmonių pavardės. „Visada prie paminklinio vagono dedame gėles, uždegame žvakes. Šiuo metu vagono stovis kritinis, buvusiems tremtiniams ši vieta yra labai svarbi. Dėl remonto kreipėmės į Utenos rajono savivaldybės merą,“– su nuoskauda kalbėjo J. Kandratavičienė.
LPKTS Utenos filialas bendradarbiauja su kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Kartu su POLO organizacija dalyvauja renginiuose ,,Kultūra gydo“, „Vilties kelias“, „Mes už gyvenimą“ ir kt.
Dalyvavo seminare apie savanorystę ir kartų solidarumą, skirtą buvusiems tremtiniams ir jų šeimų nariams. Seminarą rengė LPKT bendrijos pirmininkė Zita Mackevičienė. Filialo narė Emilija Tūbienė deleguota į Utenos krašto istorinės atminties komisiją.
Visiems dalyvavusiesiems ir miesto bendruomenei nepamirštamą įspūdį paliko birželio 15 d. vykusi Respublikinė politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė ,,Leiskit į Tėvynę“. Filialo nariai aktyviai dalyvavo pasiruošimo darbuose, pasirūpino sunkiai vaikščiojančiaisiais, kad galėtų atvykti į šventę.
Kandratavičienė nuoširdžiai padėkojo už bendrystę ir įvairiapusę pagalbą organizuojant renginius Užpalių seniūnijos seniūnui Eugenijui Keraminui, Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus organizatorei Birutei Minutkienei, Utenos rajono savivaldybės vicemerui Rimantui Dijokui, filialo nariams, valdybai, pavaduotojai Irenai Ragauskienei, sekretorei Valentinai Gimbutienei, Emilijai Tūbienei, Viktorijai Baltuškienei, rėmėjams ir visiems pagalbininkams, be kurių nuoširdžios paramos ir pagalbos veikla sunkiai įsivaizduojama.
LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, dėkodamas J. Kandratavičienei už aktyvią veiklą ir įvertindamas jos pastangas ir ryžtą prikelti Utenos buvusių tremtinių filialą, įteikė LPKTS garbės kryžių. Jarūnės darbštumą ir gerus darbus vardijo ir pasveikinti, ir padėkoti atvykę svečiai: LR Seimo narė Paulė Kuzmickienė, Utenos rajono savivaldybės vicemeras Rimantas Dijokas, savivaldybės tarybos narė Kristina Gogelienė, LPKTB Utenos skyriaus pirmininkė Zita Mackevičienė, LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė su komanda ir gausiomis dovanomis.
Kaip jau buvo minėta, naująja pirmininke išrinkta Emilija Tūbienė, valdybos nariai: Viktorija Baltuškienė, Laima Dicevičienė, Valentina Gimbutienė, Rita Janulienė, Rima Kulikauskienė, Irena Ragauskienė ir Stasys Stukas. Naujai išrinktai pirmininkei ir valdybai palinkėta sėkmingai tęsti pradėtus darbus, nepritrūkti išradingumo, kad pradėta veikla toliau klestėtų ir garsintų Uteną.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Buvusieji tremtiniai minėjo Laisvės gynėjų dieną
Sausio 13-oji Lietuvoje yra laba svarbi data, nes ji simbolizuoja laisvės ir nepriklausomybės gynimą. Prieš 34 metus 1991 metų sausio 13 dieną lietuviai apgynė savo laisvę. Ši diena svarbi ir buvusiems tremtiniams, politiniams kaliniams. Daugelyje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų vyko atminimo popietės. Viename iš jų – „Laisvės kovotojams atminti“, kurį organizavo LPKTS Širvintų filialas (pirmininkė Irena Vasiliauskienė), su programa dalyvavo ir kauniečiai: rašytojas Stanislovas Abromavičius, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Rengio vedėjai – Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Alma Kanapienienė, l. e. p. direktorė Vaiva Daugėlienė.
Ypatingas dovanas bibliotekai įteikė S. Abromavičius: Igno Šeiniaus dvitomį, „Ūžė žalia giria“, „Žalias Velnias“, „Didžioji kova“ ir kt. Šis kraštas rašytojui itin svarbus, nes nemažai laiko skirta pasipriešinimo kovų tyrinėjimui ir aprašymui šiame regione. 1995 metais pasirodė pirmoji S. Abromavičiaus knyga „Žalio Velnio takais“ apie Didžiosios kovos apygardą (DKA), kuriai priklausė Vilniaus, Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Molėtų, Ukmergės rajonai ir rytinės Kauno apylinkės. Papildyta naujais dokumentais ir liudijimais 1999 m. išleista knyga „Didžioji kova“. Vėliau pasirodė knyga „Žalias Velnias“, pasakojanti apie partizaninio karo kovas. Rašytojas pasidalijo ir knygų apie tremtis priešistore. Surinkti, užrašyti buvusių tremtinių atsiminimai, jų šeimų likimai. Keturios knygos „Tremties vaikai“, jaunajam skaitytojui skirta „Vaikystė Sibiro toliuose“, knyga „Childhood in forced exile“, pasiekusi atokiausiuose Pasaulio kraštuose gyvenančius lietuvius. Renginyje atversta ir naujausioji rašytojo knyga „Atminties verpetuose“. LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila kalbėjo apie laisvės kovų įprasminimą, Sąjungos veiklos sklaidą.
Širvintų rajono Igno Šeiniaus viešąją biblioteką papuošė kauniečių atvežta ukrainiečių dailininkų paroda „Tremtis“. Parodos kuratorė Elvira Drozdova, dailininkai Andrej Jermolenko, Nikita Titov, Oleksej Kustovsky, Sergii Brylov savo darbuose pasakoja apie kovojančią Ukrainą. Paroda skirta Krymo totorių tautos genocido 80-mečiui.
Kitas įsimintinas renginys vyko Kaune, LPKTS buveinėje. Pagerbtas Sausio 13-ąją prie TV bokšto žuvusio Tito Masiulio atminimas. Apie jo vaikystę, keliones, apie pilietinę brandą pasakojo Tito Masiulio Mama Vitalija Krivickienė. Jos prisiminimus papildė Tito sesuo Giedrė Prialgauskienė. Išsaugoti fotografuoti kadrai, virtę nepaprastais vaizdiniais, šių moterų dėka eksponuojami parodoje „Laisvės ir kalnų šauksmas“. Parodą papildė ir S. Abromavičiaus knyga apie Tito Masiulio gyvenimą ir žygdarbį „Gyvenkit laisvi ir laimingi“, Živilės Baltės sukurta poema „Titas“. T. Masiulio mama, saugojanti sūnaus atminimą, prisideda ir prie unikalių paveikslų iš skiautinių kūrimu. Ji aktyvi Kauno klubo „Skiaučių menas“ narė. Dalis darbų, skirtų istoriniams ženklams, eksponuojama LPKTS Kauno filialo patalpose.
Laisvės gynėjų dienai skirtame renginyje dalyvavo pirmasis LK Kauno savanorių rinktinės vadas, ats. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas. Garbusis svečias pasakojo apie mažai kam iki šiol žinomus sausio 8–13 dienų įvykius. Sausio 8 d. jis sulaukė Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus prašymo padėti ginti Parlamentą. Dar tą pačią dieną į Vilnių buvo išsiųsta 100 žmonių. Sausio 9-ąją sostinės link pajudėjo dar pusšimtis. Gynybos štabui, kurį sudarė aštuoni žmonės, vadovavo A. Butkevičius. Štabo viršininku buvo paskirtas plk. Jonas Gečas. Kauno rinktinės vadui V. E. Straleckui buvo patikėta vidaus tvarka. Dalis savanorių budėjo pirmame ir antrame aukštuose, likę – ant Aukščiausiosios Tarybos stogo. Jis buvo užminuotas, susmaigstyti strypai, jei rusų okupantai bandytų brautis vidun pro stogą. Sausio 8–9 d. savanoriams teko kovoti su „Jedinstvos“ žmonėmis. Svečias pasakojo apie tuometinių jaunųjų karių jauseną, ryžtą, priesaikos priėmimą ir žuvusiųjų aukos reikšmę Laisvės gynime. Mjr. V. E. Stralecko pasakojimą apie Parlamento gynimą, apie Kauno „Sąjūdį“ papildė istoriniais dokumentiniais kadrais, kuriuos užfiksavo Kauno „Sąjūdžio“ iniciatyvinės grupės, tarybos ir „Sąjūdžio“ Seimo narys. Leonas Vytautas Glinskis. Dokumentinio filmo apie Sausio 13-ąją „Laužai prie parlamento“ kadrai ne vieną sujaudino, kvietė susimąstyti, kokia Laisvės kaina ir kaip ją saugojame šiandien.
Apie Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos įprasminimą kalbėjo visuomenininkas, LGGRTC sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas. Dainavo buvusių tremtinių choras „Ilgesys“ (vadovai – Bronė Paulavičienė, Mindaugas Šikšnius).
Skaitytojus kviečiame aplankyti veikiančias parodas, o knygynėlyje yra ir minėtų knygų.
Dalia Poškienė
Mano broli, neverk, teka upė laisva
Žodžiai iš legendinės dainos „Broli, neverk“, sukurtos 1991 metais Šiauliuose. Taigi prieš 34 metus po Sausio 13-osios nakties įvykių susibūrę Šiaulių muzikantai įrašė bendrą dainą sovietinio teroro aukoms atminti. Teksto autorius – Paulius Arlauskas, muzikos autoriai – Aurelijus Ščiuka ir Gediminas Dapkevičius. Sausio 13-oji primena mums didžiausią vertybę – Laisvę, už kurią gyvybes paaukojo Lietuvos žmonės.
Marijampolėje Laisvės dienos minėjimo renginiai prasidėjo tradicine pilietine akcija „Pergalės šviesa“. Aštuntą valandą ryto languose vėl degė žvakės, simbolizuodamos šviesą, vienybę ir viltį. Vidurdienį Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje šv. Mišias už Laisvės gynėjus aukojo Marijampolės įgulos kapelionas mjr. Edvardas Baniulis. Susirinkome, kaip sakė kapelionas, tam, kad dėkotume. Dėkotume žuvusiems, stovėjusiems tą naktį, visiems dalyvavusiems, padėjusiems… Ta naktis buvo kitokia. Tyla kitokia, laukimas kitoks, maistas, kurį atsinešė (ar atnešė močiutės), buvo kitoks. Tąnakt apsikabinę tokią vienybę jautė, ir niekas nesivaržė ašarų… Skambėjo dainos. Ir partizanų, ir karo. Po įvykių dažnas klausė savęs – ar dar susirinktume, ar dar pajaustume tą patį. Ši diena gali mus daug ko pamokyti. Kaip daug galime pasiekti be pavydo, be pykčio, be melo. Tik turintys drąsą ir dvasines vertybes aukosis už Tėvynę, už šeimą, už ištikimybę.
Po šv. Mišių Atminties valandai marijampoliečiai rinkosi senosiose Marijampolės kapinėse, norėdami pagerbti šviesų Laisvės gynėjo Rimanto Juknevičiaus atminimą. Amžinojo poilsio atgulė, kritęs nuo rusų kulkos prie Televizijos bokšto. Dalyvavo Rimanto mama Vanda ir jaunesnysis Rimanto brolis Tomas su šeima, Marijampolės savivaldybės vadovai, Tarybos nariai, TS-LKD ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo nariai bei gausus būrys marijampoliečių, kariuomenės, jaunimo atstovų. Rimanto Juknevičiaus atminimas pagerbtas tylos minute, prie paminklo padėta gėlių, uždegta žvakių.
Miesto gatvėse vyko tradicinis Sausio 13-osios bėgimas žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti. Bėgimą kasmet inicijuoja ir kartu bėga Sūduvos gimnazijos, kurią baigė Rimantas Juknevičius, kūno kultūros mokytojas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys Valdas Pileckas. Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis pasipuošę bėgikai startuoja nuo gimnazijos ir baigia prie senųjų miesto kapinių. Dalyvavo apie šimtas bėgikų.
Vakare prie laužų J. Basanavičiaus aikštėje, rankomis susikibo mažas, jaunas ir Sausio 13-osios įvykius išgyvenęs marijampolietis ir… širdies šiluma susiliejo su laužų kaitra, skambėjo dainos kartu su operos solistu Liudu Mikalausku ir moderniojo folkloro grupe „Balti vėjai“.
„Spindulio“ kino teatre pristatytas dokumentinio filmas „Prezidentas“ – kūrinys apie Vienybės ir Laisvės vertę – apie prezidentą Valdą Adamkų, jo požiūrį į Lietuvą, meilę gimtajai šaliai ir žmonai Almai.
Sausio įvykių nuotaikos, įspūdžiai liko mūsų jausmuose, mintyse – kovoti reikia vien tam, kad būtume, kad įsirašytume į demokratinių, suverenių tautų grupę. Ši diena mūsų atmintyje išlieka kaip Laisvės gynimo ir Tautos vienybės diena. Apie laisvą Lietuvą daug metų svajojome, dabar – laisvę turime, patriotiška drąsa ir pasiaukojimas padėjo ją sukurti. Stovėjo beginkliai. Vienybė ir laisvės troškimas buvo didesnis už pavojus, už grėsmę. Jaunimui reikia nuolat priminti, kodėl ir kaip viskas vyko. Tai mūsų istorija, mūsų kova. Laisvę pasiekėme ne ginklais, o daina. Ir to niekada nereikia pamiršti. Budėkim, branginkim ir puoselėkim Laisvę, istoriją pasakokim vaikams, nebijokim, prireikus ją ginti.
Laimutė Kraukšlienė
Lėno mūšio 80 metų paminėjimas
Sausio 12 dieną Ukmergės rajone buvo paminėta skaudi sukaktis – prisiminti prieš 80 metų Lėno miške žuvę Lietuvos partizanai. Minėjimas prasidėjo Ukmergėje prie 1996 metais atidengto paminklo Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krikštaponiui sugiedojus Lietuvos himną. Tylos minute susirinkusieji pagerbė laisvės kovotojus, kurie savo pasiryžimu kovoti, meile Tėvynei, pasiekė, kad mes galėtume gyventi laisvoje Lietuvoje.
LR Seimo narys Vytautas Sinica pabrėžė partizanų didvyriškumą ir kai kurių veikėjų bandymus iškraipyti istorijos faktus, apšmeižti laisvės kovotojus, pateikti visuomenei klaidingą nuomonę. Renginio vedėja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė pakvietė padėti gėlių ir uždegti žvakeles Juozo Krikštaponio atminimui.
Dalyviai nuvyko į 1945 metų sausio 12 dieną Lėno miške vykusio mūšio vietą. Ten prie obelisko, skirto Vyčio apygardos žuvusiems partizanams, tylos minute pagerbtas miškuose kovojusių ir žuvusių jaunuolių atminimas. Partizanų žūties vietoje buvo uždegta žvakelių, o istorikai Vladas Kovarskas ir Gintaras Vaičiūnas papasakojo apie vykusį Lėno mūšį ir žuvusius kovotojus.
Vėliau žygio dalyviai vyko į Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, kur Jo Eminencija, vyskupas Jonas Kauneckas aukojo šv. Mišias už partizanus, laisvės kovotojus. Po šv. Mišių Lėno kapinėse prie mūšyje žuvusiems laisvės kovotojams Dirsės sukurto paminklo A. Kalesnikienė kalbėjo, kad patriotiškumo idėja, meilė Tėvynei ir viltis drąsino jaunuolius stoti į kovą su priešu. Ir tą istoriją turime prisiminti ir jos neužmiršti. O kaip ir kokiomis sąlygomis buvo palaidoti 1945 metų sausio 12 dieną žuvusieji papasakojo istorikas V. Kovarskas. Jis priminė, kad Juozo Krikštaponio ir jo brolio Jono kūnus NKVD smogikai išsivežė ir nėra žinoma jų užkasimo vieta. Vyskupas Jonas Kauneckas pakvietė pasimelsti už žuvusiuosius.
Renginys tęsėsi Prezidento Antano Smetonos pastangomis pastatytoje Užugirio mokykloje, kurioje šiuo metu yra įkurtas muziejus. Renginio vedėja kalbėjo apie tuos jaunuolius, kurių karta nenujautė savosios žiaurios lemties ir kuriai likimas lėmė atlikti žygdarbius, aukojant savo jaunas gyvybes. Jie – Lietuvos sakalai, išskridę į savo nemirtingą skrydį, iš kurio, deja, nebuvo lemta grįžti.
Apie šio krašto partizaninį judėjimą, jo priežastis, nulėmusias didelį vietos gyventojų palaikymą, kalbėjo Ukmergės kraštotyros muziejaus istorikas V. Kovarskas. Renginį papuošė Ukmergės kultūros centro choro „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė) atliekamos dainos.
Šio žygio metu, nors oro sąlygos ir nelepino, norėjome prisiminti ir priminti istoriją, o ji yra atminties gaivintoja. Taip pat padėkoti visiems dalyvavusiesiems – neužmirškime savo tautos didvyrių.
Aldona Kalesnikienė
LPKTS Širvintų filialo susirinkime apžvelgti nuveikti darbai
Vos prasidėjus 2025-iesiems Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Širvintų filialas sukvietė narius į ataskaitinį-šventinį posėdį, kuris vyko UAB „Lelija“ Širvintų komercinio centro salėje. Posėdis prasidėjo darniu ,,Tautiškos giesmės“ giedojimu. LPKTS valdybos pirmininkė Irena Vasiliauskienė pasiūlė tylos minute ir trumpa maldele prisiminti iškeliavusius į Amžinybę filialo narius.
Bendru sutarimu patvirtinus posėdžio pirmininką ir sekretorę, buvo patvirtinta valdyboje priimta darbotvarkė. Posėdžiui pirmininkavo I. Vasiliauskienė, sekretoriavo Valentina Murauskienė. Pirmas darbotvarkės klausimas – valdybos pirmininkės ataskaita. Pirmininkė apžvelgė praėjusių metų nuveiktus darbus, pasiūlė patvirtinti naują 2025 metų LPKTS Širvintų filialo veiklos planą. Išsamioje ataskaitoje akcentuoti filialo darbai laisvės kovų istorijai viešinti (lankstinukas, nuotraukų rinkiniai, viešinimas elektroninėje erdvėje (https://www.atrasksirvintas.lt/marsrutai/).
Filialo nariai kartu su Širvintų bendruomene organizavo žygį partizanų takais, skirtą Žaliojo Velnio būrio 80-mečiui paminėti, inicijavo ir organizavo Vilties ir gedulo dienos minėjimus, filmų bei parodų peržiūras ir kt. Įsimintina filialo narių kelionė į Asvejos regioninį parką, aplankant Molėtų krašto istorines vietas. Filialo nariai ir choras dalyvavo dainų ir poezijos šventėje Utenoje ,,Leiskit į Tėvynę“, LPKTS suvažiavime, tarybos posėdžiuose, tradiciniame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Raseinių rajone, ir kt.
Naujame veiklos plane numatyti renginiai skirti iškilių asmenybių (buvusių politinių kalinių), gyvenusių Širvintų krašte paminėjimui, gyvosios istorijos pamokos jaunimui ir vaikams, Žaliojo Velnio štabo įkūrimo 80-mečio minėjimas ir kt.
Susirinkusieji pritarė ataskaitai bendru sutarimu. Finansinę ataskaitą pristatė Irena Kavaliauskienė. Ataskaitai pritarta. Posėdį vainikavo naujų narių priėmimas ir svečių iš LPKTS Ukmergės filialo sveikinimai bei bendradarbiavimo tęstinumo patvirtinimas. Į filialą įstojo trys nauji nariai.
Pasibaigus posėdžiui, susirinkusieji nesiskirstė – bendravo, dalijosi prisiminimais, dainavo partizanines ir tremtinių dainas.
LPKTS Širvintų filialo valdybos inf.
