Sausio 17 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje vyko žurnalistės Virginijos Skučaitės knygos „Lietuvių Golgota Revučyje“ pristatymo popietė. Renginį vedė ir tremtinių dainas gitara atliko Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius, ištraukas iš knygos skaitė aktorė Inesa Paliulytė. Nuotraukas ekrane rodė ir komentavo knygos autorė, žurnalistė Virginija Skučaitė. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Tai septintoji V. Skučaitės knyga, kurioje gausu prisiminimų, liudijimų, faktų, nuotraukų, žemėlapių ir dokumentų. Skaudžios ir tragiškos skirtingų žmonių istorijos liudija sovietinio teroro režimą, atskleidžia žmonių likimus, kalinimo ir tremties esmę. Pati knygos autorė 1952 m. su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Ji pateikia savo tėvo ir kitų Krasnojarsko krašto 7-ojo lagerio Revučyje kalintų kalinių atsiminimus.
Popietėje dalyvavo ir tą dieną LPKTS valdybos posėdyje posėdžiavę valdybos nariai, kurie autorei negailėjo gražių žodžių už reikšmingą indėlį atskleidžiant sudėtingą ir labai skausmingą Lietuvos istorijos etapą, linkėjo naujų kūrybinių įkvėpimų.
Stebint dabartinę šiandieną, norisi tikėtis, kad visuomenė supras, jog yra neapsaugota nuo žvėriškų režimų. Taip norisi viltis, kad visa tai nepasikartos.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Ukmergėje surengta buvusių tremtinių vakaronė dar kartą patvirtino, kad bendrystė, atmintis ir gyva tradicija yra tai, kas stiprina mūsų bendruomenę. Į šiltą ir pakilią popietę susirinko gausus būrys ukmergiškių ir jų artimųjų, o vakaronę papuošė svečiai iš Utenos ir Širvintų – jų atvykimas suteikė renginiui dar daugiau džiugesio ir gyvybingumo.
Renginyje netrūko nei jautrių prisiminimų apie patirtus išbandymus, nei linksmų akimirkų. Vakaronę lydėjo dainos, šokiai, gera nuotaika ir nuoširdūs pokalbiai – tarsi dar kartą patvirtindami, kad buvusių tremtinių bendruomenę jungia ne tik bendra istorija, bet ir tvirta draugystė.
Svečių kolektyvai iš Utenos ir Širvintų pasidalijo savo programomis, dainomis ir išgyventomis patirtimis, todėl vakaras tapo spalvingas ir gyvas. Susirinkusieji džiaugėsi galimybe ne tik pabendrauti, bet ir kartu pasijuokti, padainuoti, pajusti tikrą bendruomeniškumo dvasią. Ukmergiškiai dėkojo svečiams už jų nuoširdumą ir aktyvų dalyvavimą, o renginio organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai ne tik stiprina ryšius tarp Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų, bet ir padeda puoselėti mūsų tautos istorinę atmintį, perduoti ją jaunajai kartai.
Vakaras baigėsi bendromis dainomis, šypsenomis ir pažadu vėl susitikti. Buvusių tremtinių vakaronės – tai ne tik pagarba praeičiai, bet ir gyvas įrodymas, kad atmintis gali būti šviesi, vienijanti ir kupina džiaugsmo.
Aldona KALESNIKIENĖ