2026 metų renginiai
Baltijos kelias sujungė bendrystei
Prieš trisdešimt septynerius metus Lietuvos, Latvijos ir Estijos taikių žmonių grandinė sujungė tris Baltijos šalių sostines. Trys tautos, pasirengusios žengti nepriklausomybės atkūrimo keliu ir prisimindamos Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, vieningai išreiškė laisvės ir nepriklausomybės troškimą. Baltijos kelias tapo vienybės ir taikaus pasipriešinimo simboliu bei įkvėpimu kitoms pasaulio šalims, siekiančioms nepriklausomybės ir laisvės.
Rugpjūčio 23-iąją Lietuvoje buvo minima Juodojo kaspino diena, skirta Europos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, Baltijos kelio dienai paminėti. Vyko daug įvairių renginių. „Tremtinys“ lankėsi Lazdijų rajone, Veisėjuose, kur minėjimas Šv. Jurgio bažnyčioje prasidėjo šv. Mišiomis, aukotomis už tremtinius, politinius kalinius bei Laisvės kovotojus, prisimenant Baltijos kelio vienybę ir susitelkimą. Po šv. Mišių visi rinkosi į Lietuvos tautinio Atgimimo ąžuolyno kalnelį prie 1989 m. birželio 14-ąją statyto kryžiaus buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams. Kalnelio papėdėje atnaujintą kryžių pašventino Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Žydrūnas Burnys.
Kryžiaus statymo ir atnaujinimo istoriją bei Baltijos kelio reikšmę pasakojo Lazdijų rajono savivaldybės politinė bei visuomenės veikėja Janina Ražukienė, iš visos širdies visiems linkėjusi vienybės ir pakantumo, branginti laisvę ir mylėti vienas kitą. Kaip sakė J. Ražukienė, Veisėjai – Sąjūdžio lopšys, todėl čia vyksta įvairių švenčių minėjimai, istorinės atminties įamžinimo renginiai, įtraukiami moksleiviai ir jaunimas. Sąjūdžio 25-mečio proga 2014 metais gimė idėja kurti Lietuvos tautinio Atgimimo ąžuolyną. Ir jau dvylika metų visomis progomis čia sukviečiami gyventojai ir rajono svečiai ir kartu pasodina ąžuoliuką. Čia auga ir žaliuoja simboliniai ąžuoliukai, skirti paminėti Lietuvai svarbias datas: Sąjūdžio, Baltijos kelio, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Sausio 13-osios, Lietuvos šimtmečiui, Lazdijų krašto partizanams ir kt. Prie ąžuoliukų – lauko akmuo su įvardijančiu užrašu.
Į Baltijos kelio minėjimo ir atnaujinto kryžiaus pašventinimo iškilmes sukviesti aktyviosios Janinos Ražukienės, dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Alytaus, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos ir Kauno filialų tremtiniai bei Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, Lazdijų savivaldybės merė Ausma Miškinienė ir vicemeras, TS-LKD Lazdijų skyriaus nariai. 37-osioms Baltijos kelio metinėms paminėti ir buvusių tremtinių garbei Atgimimo ąžuolyne buvo pasodintas ąžuoliukas.
Minėjimo dalyvius sveikino Lazdijų rajono savivaldybės merė A. Miškinienė. „Baltijos kelias turėjo aiškų tikslą – laisvę. Tą tikslą pasiekėme. Šiandien ją saugome savo kasdieniais darbais, pasirinkimais ir pagarba vienas kitam. Kol būsime vieningi ir iš visos širdies branginsime tai, ką turime, tol mūsų namuose, tikiu, viskas bus gerai“, – sakė merė Ausma Miškinienė. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Valdybos pirmininkas V. Sungaila, sveikindamas susirinkusiuosius, pasakojo apie sąjungos veiklą ir Baltijos šalių – Latvijos, Estijos bei Lenkijos – nuo okupacijos nukentėjusių žmonių užmegztų draugystės ryšių stiprinimą. „Baltijos šalys suprato ir dabar supranta, kad reikia laikytis išvien, tad tęsiame dar Sąjungos prezidento Balio Gajausko inicijuotą Baltijos valstybių bendradarbiavimo tradiciją“, – sakė V. Sungaila.
Po minėjimo į trumpą posėdį susirinko Lazdijų krašto tremtiniai ir atvykusių filialų pirmininkai. Buvo kalbama apie Lazdijų filialo atgaivinimą, prisimenant sėkmingą uteniškių įsitraukimą į veiklą. Drąsinant Aldoną Mackelienę, buvusią Krasnojarsko krašto tremtinę, imtis kilnios misijos suburti šio krašto tremtinius aktyviai veiklai, pagalbą žadėjo Alytaus apskrities koordinatorius Romualdas Požėra, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir rajono savivaldybės tarybos nariai.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Pagerbtas prieš aštuoniasdešimt metų žuvusių partizanų atminimas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo nariai, bendradarbiaudami su Jurbarko kultūros centru, organizuoja daug prasmingų renginių: pagerbia partizanų atminimą jų žūties vietose, šventina atnaujintus kryžius, dalyvauja valstybinėse bei istorinės atminties įamžinimo šventėse, nelieka nuošalyje ir dažnai įsitraukia į projektines ir įvairias edukacines veiklas. Graži bendrystė sieja ir su Šaulių sąjungos Jurbarko skyriaus nariais. Jų renginiuose nuolat dalyvauja ir jaunieji šauliukai. Galima drąsiai teigti – šiuo metu tai vienas iš aktyviausių LPKT sąjungos filialų.
Visai neseniai pakviesti darbščiosios Jurbarko filialo pirmininkės Irinos Pažereckienės, LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila su Kauno filialo atstovais dalyvavo vienoje iš tokių švenčių, vykusių Skirsnemunės seniūnijoje, Naukaimio I kaime. Čia prieš aštuoniasdešimt metų, 1946 m. birželio 18 d., kovoje su okupantais žuvo dešimt Skirsnemunės būrio partizanų. Nepabūgę prasto oro ir sunkiai bepravažiuojamo kaimo keliuko, susirinko Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių Tauragės sk. atstovai, šauliai, Jurbarko filialo nariai, Skirsnemunės seniūnijos ir Kultūros centro darbuotojai. Skirsnemunės Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Gintas Kabašinskas pašventino atminimo kryžių, žymintį partizanų žūties vietą, tautiniais drabužiais pasipuošęs moterų ansamblis „Versmė“, vadovaujamas šaulio Arūno Samio, dovanojo susirinkusiesiems puikų koncertą.
Partizanų žūties istoriją priminė Irina Pažereckienė: „Mūsų rajone veikė Kęstučio apygarda, Jurbarko, Lydžio, Girdžių, Pavidaujo rinktinės. 1945–1946 m. dėl nuolatinių enkavedistų siautėjimo, išdavysčių, suėmimų, Šimkaičių miškuose partizanams buvo nesaugu. Taigi 1946 m. ir teko pasitraukti šiems vyrams toliau nuo miškų į kaimus. Kazimierui Šimkui-Liudui su adjutantu Antanu Meškausku-Meškute išvykus į LGG rinktinę, į susitikimą su vadovybe būrio vyresniuoju paskyrė jaunesnįjį puskarininkį Adolfą Paškauską-Vanagą, turėjusį didelę konspiracijos patirtį. Birželio 17-osios naktį laisvės gynėjai atvyko į Endrijaičio sodybą, esančią Jakaičių (dabar Naukaimio 1-ame) kaime. Pavalgę, saugumo sumetimais, apsistojo daržinėje, prieš tai atsisakę apsistoti pas ūkininką Padleckį, nes ten slapstėsi dvi moterys, viena apsimetusi ryšininke – Ona Dailidaitė, kita – partizanų vado žmona – A. Pavalkienė. Apie 11 val. į kaimynų sodybą atvažiavo du sunkvežimiai, pilni stribų ir rusų. Keli stribai atėjo pas senyvo amžiaus ir ligotus Endrijaičius. Jie reikalavo paruošti pietus ir pastotę kaimyno buožės turtui išvežti. Senieji atsisakė, nes tai vienus, tai kitus reikia pavalgydinti“.
Kaip pasakojama, pastebėję stribus, partizanai pasijuto nesaugūs, todėl iš daržinės išlindę pasislėpė rugių lauke. Tuo metu rusai, į kovos vietą įtraukę įgulų karius iš Raudonės, Šimkaičių, Šakių rajono ir Jurbarko, iš visų pusių į rugių lauką atidengė uraganinę ugnį. Partizanai, neturėdami priedangos bei nematydami priešo, negalėjo tinkamai pasipriešinti, šaudė iškėlę kulkosvaidžius. Toje kovoje tik Kazys Gecevičius-Karužas liko gyvas. Po kalinimo 1967 m. grįžo į Lietuvą. Palaidotas Skirsnemunės miestelio kapinėse.
Mūšyje žuvo dešimt Lietuvos gynėjų: Antanas Pavalkis- Papartis, g. 1908 m. Naukaimio kaime; Adolfas Paškauskas-Vanagas, g. 1919 m. Paulių k.; Edvardas Paškauskas-Žvaigždė, g. 1929 m. (Adolfo brolis); Kazys Nikžentaitis-Lokys, g. 1923 m. Švendriškių k.; Antanas Staugaitis-Vilkas, g. 1921 m. Raudonėnų k.; Juozas Vėželis-Balandis, g. 1922 m. Vėžlaukių k., Tauragės valsčiuje; Juozas Galbuogis-Štrausas, g. 1918 m. Jakaičių k.; Stasys Oržakauskas-Vėjas, g. 1906 m. Panemunės k.; Jurgis Simonavičius iš Paalsio 2 kaimo; Jonas Šimulynas-Suolelis, g. 1924 m., iš Vensloviškių k.
Ryšininkas A. Kvedys su A. Pavalkiu ir J. Dailidaite, kulkoms švilpiant, laimingai pasitraukė iš mūšio lauko ir pasiekė sutartą vietą Paantvardžio kaime, kur susitiko su būrio vadu Kazimieru Šimkumi ir jo palydovu Antanu Meškausku. Nužudytus partizanus suvertė į Bronelės Nikžentaitės vežimą. Juos atvežė į Šilinės šilą. Čia juos ir užkasė. Bronelė yra pasakojusi, kad jai buvo labai bloga, kaip verkdama plovė Talkoto upelyje kruviną vežimą.
Atgimimo metais, 1989 m. rugpjūčio 20 d., žuvusių partizanų kūnai buvo iškasti ir palaidoti Skirsnemunės miestelio kapinėse.
Renginys vyko netoli žūties vietos senos sodybos pakraštyje. Sode šakos linko nuo kriaušių, aplink tyvuliavo rasotos pievos. Mat stipriai lijo visą rytą. Renginio dalyvius ir svečius ir nustebino, ir sušildė Jurbarko „Ryto“ kavinės iškeptas gardus kugelis. Moterys dalijo alyvinius obuolius, šauliukai – kriaušes ir šviežutėlius žagarėlius…
Praėjo aštuoniasdešimt metų, kai tie laukai ir sodybos išgyveno neramų ir skaudų istorijos etapą. Ką galime mes – turime nepamiršti ir pasakoti, kokia brangi yra Tėvynės Laisvės kaina.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Diena, kuri stiprina bendrystę ir įkvepia tęsti prasmingus darbus
Rugpjūčio pirmąjį šeštadienį buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai bei jų šeimų artimieji ir draugai trisdešimt šeštąjį kartą susitiko Ariogaloje, Dubysos slėnyje, sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Tai ypatingas renginys, kuriame susiburia žmonės, patyrę sovietų represijas, iškentę badą ir šaltį, nepalūžę prieš smurtą ir melą, su dideliu tikėjimu ir begaline meile Tėvynei nugalėję visus sunkumus, sugrįžę į mylimą šalį liudija kovą už Lietuvos laisvę.
Nešini vėliavomis ir pasipuošę simboline atributika iš visos Lietuvos suvažiavę dalyviai, taip pat būrys svečių iš Latvijos, Estijos ir Lenkijos iškilminga eisena iš miestelio centro užpildė dailininkės Rimutės Skučienės jau dvidešimt pirmą kartą išpuoštą Dubysos slėnį. Garbės sargybos kuopa žengė su Lietuvos Respublikos vėliava, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vėliavą nešti šįmet patikėta LPKTS Ukmergės filialo nariams. Juos lydėjo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų orkestras.
Šiemet minimos 85-osios pirmųjų trėmimų į Sibirą metinės. Pirmoji tremtis 1941 m. birželio 14 d. buvo pati baisiausia, nes buvo netikėta. Ši ir kitos svarbios istorinės datos išsamiai atsispindėjo stadione dailininkės Ramutės Skučienės kruopščiai parengtuose stenduose. Prisiminta ir didžiausi trėmimai – 1948 m. gegužę vykusi operacija „Vesna“, 1949 m. – „Priboj“, 1951 m. – „Osenj“ bei svarbiausi partizanų mūšiai.
Sąskrydžio atidarymas kaip ir kasmet pradėtas iškilmingu vėliavų pakėlimu. LR vėliavą kartu su GSK kariais kėlė buvęs tremtinys, LPKTS Širvintų filialo narys Antanas Plieskis, skambant valstybės himnui, giedant Jungtiniam buvusių tremtinių chorui. Europos Sąjungos vėliavą kėlė Jurbarko filialo pirmininkė Irena Pažereckienė ir Arūnas Samys, grojant ES himnui, LPKTS vėliavą – Vilniaus apskrities koordinacinės tarybos pirmininkas Vaclovas Socevičius ir Tauragės apskrities koordinatorius Jonas Varkala, Raseinių vėliavą – Raseinių meras Arvydas Nekrošius.
Šv. Mišias aukojo vyskupas Saulius Bužauskas, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Perlojos klebonas kun. Rokas Puzonas, giedojo Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos choras (vadovas Ramūnas Baranauskas).
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui dr. Gvidui Rutkauskui įžiebus šventės aukurą, nuaidėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių salvės, skirtos Lietuvos politiniams kaliniams ir partizanams, visiems buvusiems tremtiniams ir Laisvės kovotojams bei Tėvynei Lietuvai.
Sąskrydžio metu buvo kalbėta ir apie aktualius buvusių tremtinių reikalus. Buvo priimtos dvi rezoliucijos (tekstai spausdinami atskirai), kurias pristatė LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas. Vienoje – reikalavimas Rusijos valdžiai nutraukti karą Ukrainoje ir raginimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms bei Europos Sąjungai didinti paramą kariaujančiai šaliai, kitoje – Lietuvos valdžios prašoma tremtinių valstybines pensijas susieti su minimalia alga.
Sąskrydyje dalyvavo ir susirinkusiuosius sveikino Seimo pirmininkas Juozas Olekas, prezidento patarėjas Tomas Stončius, Raseinių rajono meras Arvydas Nekrošius, Seimo nariai: prof. Vytautas Juozapaitis, Angelė Jakavonytė, LPKT bendrijos vadovas Pranas Ulozas.
LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas sveikinimo kalboje džiaugėsi, kad sąskrydyje dalyvauja ir kitų organizacijų atstovai. Graži bendrystė sieja su Lenkijos Punsko lietuviais. Valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis ne tik pasveikino tokio nepaprasto renginio dalyvius, organizatorius, bet ir padovanojo nemažą kraitę „Aušros“ leidyklos knygų ir žurnalų. Su dovanomis atvyko ir Latvijos politiškai represuotų asmenų asociacijos pirmininkas Tālis Veismanis, Lenkijos Sibiro tremtinių asociacijos prezidentas Kordian Borejko ir jo komanda, Estijos tremtinių sąjungos vadovas Raimo Ladva.
Svečiai atstovavo ir 2025 m. įkurtą tarptautinę organizaciją „Baltijos aljansas“ (pirm. prof. Jonas Jakaitis). Latvijos svečių delegaciją globojo LPKTS valdybos narys Edvardas Strončikas, Lenkijos delegaciją – LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Dubysos slėnyje skambėjo jungtinio tremtinių choro dainos, koncertavo Edmundas Kučinskas ir ansamblis „Šlamutis“.
Ne tik slėnyje, stadione, palapinėse virė gyvenimas. Ant sraunios upės kranto sustatytos palapinės, kuriose įsikūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus komanda, kariai rekonstruktoriai. Diskusijų erdvėje vyko dokumentinės apybraižos „Balys Gajauskas – neprarastas laikas“ peržiūra, LPKTS parengtos parodos „Balys Gajauskas – žmogaus epocha: pirmąjį LPKTS vadovą prisimenant“ pristatymas.
Šiam sąskrydžiui unikalią fotografijų ir instaliacijų parodą „Tremties vaikai – vilties vaikai“ parengė ir pristatė fotomenininkas, žurnalistas Albertas Švenčionis.
Kasmet dėmesys skiriamas ir istorinės atminties įprasminimui. O tai – rašytinis palikimas, knygos. Šilalės filialo išleistą dešimties knygų seriją „Erškėčių keliu“ pristatė Loreta Kalnikaitė. Ji priminė šviesios atminties knygos sudarytojos Teresės Ūksienės palikimą, nebaigtą rengti XI tomą. Alytaus filialo pirmininkė pristatė politinio kalinio dukterį Elvyrą Biliūtę-Aleknavičienę. Autorė atvertė 21-ąją savo knygą „Liepsnojančios širdys“ apie Dzūkijos krašto tautos didvyrius, partizanų ir kunigų likimus. Pristatytos istorine tematika rašančio prof. Aleksandro Vitkaus knygos „Holokaustas“, „Ulmo byla“, rengiamoji apie vieną ryškiausių Klaipėdos sukilimo Juozą Tomkų. Prof. Jonas Jakaitis atvertė Vilniaus skyriaus 30-mečiui sudarytą knygą „Metraštis“. Prisiminta ir Marijos Boharevičienės (viešnios iš JAV) parengta knyga „Raudonos aguonos tarp bėgių“. Naujus leidinius su LPKTS ženklu pristatė D. Poškienė. O jų – net penki. Visą sąskrydžio dieną veikė LGGRTC ir LPKTS leidinių knygynėliai.
Trisdešimt šešeri metai, kai į šią Raseinių rajono savivaldybės globojamą vietą susiburia ir jaunieji šauliai, ir senoliai veteranai, laisvės kovų dalyviai. Jei ne Raseinių mero Arvydo Nekrošiaus, Ariogalos seniūno Sauliaus Buivydo parama, rūpestis, nebūtų tokia svetinga aikštė. Visi dėkingi talkininkams, rėmėjams – Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui, LR Vyriausybės kanceliarijai, LR Kultūros ministerijai, skyrusiems LPKTS projektams dalinį finansavimą.
Renginio vedėjai – nepailstantis šventės režisierius Vilius Kaminskas ir aktorė Virginija Kochanskytė – padėkos žodžiais, poezijos posmais užbaigė šventinį renginį.
Lietuvos kovotojų, geležinkelių ir pelkių keliais
Istorija gyva tol, kol ją prisimename, kol lankome vietas, kuriose buvo kuriama Lietuvos laisvė, ir perduodame šiuos pasakojimus ateities kartoms. Būtent tokia mintimi vadovaudamiesi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo nariai leidosi į pažintinę-edukacinę kelionę po Radviliškio kraštą, pavadintą „Lietuvos kovotojų, geležinkelių ir pelkių keliais“.
Kelionė prasidėjo Radviliškyje – mieste, kurio istorija neatsiejama nuo geležinkelio. Šiandien Radviliškis daugeliui pirmiausia siejasi su vienu svarbiausių Lietuvos geležinkelio mazgų, tačiau jo istorija kur kas turtingesnė. Klausydamiesi gidės pasakojimo sužinojome apie miesto raidą, jo svarbą Lietuvos ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui, žmones, savo darbais kūrusius šį kraštą.
Toliau mūsų kelias vedė į Šiaulėnus – jaukų miestelį, kuriame mus svetingai pasitiko Šiaulėnų krašto muziejus. Vos pravėrus muziejaus duris pasijutome laukiami – muziejininkas svečius pasitiko muzika ir dainomis. Toks nuoširdus sutikimas sukūrė ypatingą nuotaiką, o gyvas ir įdomus pasakojimas apie Šiaulėnų krašto istoriją, žmonių gyvenimą, papročius ir kultūros paveldą leido dar geriau pažinti šį išskirtinį Lietuvos kampelį.
Ne mažesnį įspūdį paliko apsilankymas ant Šiaulės apžvalgos bokšto. Nuo jo atsivėrė įspūdinga Radviliškio krašto panorama – žaliuojantys miškai, laukai ir vietovės, menančios senųjų baltų gyvenvietes. Žvelgiant į šį kraštovaizdį nesunku suprasti, kodėl mūsų protėviai čia kūrėsi, gynė savo žemę ir puoselėjo lietuvišką tapatybę.
Tačiau didžiausia ir labiausiai jaudinanti kelionės dalis laukė Minaičiuose – vietoje, kuri pelnytai vadinama Lietuvos laisvės kovų istorijos sostine. Čia, autentiškai atkurtame partizanų bunkeryje, 1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos vadovai pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaraciją – dokumentą, įtvirtinusį laisvės kovų tęstinumą ir nepriklausomos Lietuvos siekį.
Aplankėme memorialą, pagerbėme kovotojų atminimą, o nusileidę į bunkerį tarsi persikėlėme į tuos neramius pokario metus. Kiekviena detalė, kiekvienas eksponatas ir gidės pasakojimas leido pajusti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis buvo priimami lemtingi sprendimai dėl Lietuvos ateities.
Visos kelionės metu mus lydėjusi gidė Aušra Benikienė, ne tik profesionaliai perteikė istorinius faktus, bet ir jautriai papasakojo apie žmones, kurių pasiaukojimas ir meilė Tėvynei tapo mūsų laisvės pamatu. Jos pasakojimai istoriją pavertė gyva, suprantama ir labai artima kiekvienam klausytojui.
Ypatinga akimirka tapo Lietuvos himno giedojimas prie partizanų bunkerio. Skambant „Tautiškai giesmei“, ne vieno akyse suspindo ašaros. Tą akimirką žodžiai įgavo visai kitą prasmę – jie skambėjo ten, kur prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius buvo ginama Lietuvos laisvės idėja. Tai buvo ne tik pagarbos ženklas partizanams, bet ir tylus pažadas saugoti jų atminimą.
Sugrįžome namo kupini įspūdžių ir pasididžiavimo savo valstybe. Tokios kelionės primena, kad istorija nėra tik vadovėlių puslapiai ar muziejų eksponatai. Ji gyva žmonių atmintyje, mūsų lankomose vietose, dainose, maldose ir pagarboje tiems, kurie paaukojo savo gyvenimą dėl Lietuvos.
LPKTS Ukmergės filialo nariai nuoširdžiai dėkoja kelionės organizatoriams, mūsų nuostabiajai gidei už profesionalų ir įkvepiantį pasakojimą, Šiaulėnų krašto muziejaus darbuotojams už šiltą priėmimą ir visiems bendrakeleiviams už prasmingą bendrystę.
Tik pažindami savo istoriją galime suprasti laisvės vertę. O tokios kelionės dar kartą primena – Lietuva prasideda nuo atminties.
Aldona KALESNIKIENĖ
Ypatingas išvažiuojamasis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų filialo susitikimas Leipalingyje
Paprastai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų filialas susitikimą savo narių sutarimu organizuoja kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus patalpose. Tačiau gegužės 31 d. buvo nuspręsta pasidairyti po Druskininkų savivaldybės Leipalingio miestelį ir pasivaikščioti savo tėvų ir senelių prisiminimais apipintais pastatais ir kampeliais, susijusiais su skaudžia okupacijų istorija.
Leipalingio miestelio istorijos gražius ir sudėtingus momentus mums padėjo atskleisti Leipalingio A. Volungevičiaus muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė. Ekskursija prasidėjo Leipalingio bažnyčios šventoriuje iškart po šv. Mišių. Sužinojome bažnyčios pastato, skaičiuojančio jau ne vieną šimtą metų, istoriją. Leipalingio dvaras 1508 m. buvo paskirtas stačiatikiui Jonui Sapiegai, kurio sūnus Povilas Sapiega perėjo į katalikybę ir iki 1611 m. pastatė medinę bažnyčią, kuri sudegė. Dabartinę mūrinę bažnyčią 1806 m. pradėjo statyti Vilniaus kapitulos kanauninkas, kunigas emeritas Antanas Kruševskis. Statybos truko ilgai, kadangi trukdė neramumai, susiję su Napoleono įsiveržimu į Rusijos imperiją. Būdamas garbaus amžiaus ėmė jausti silpstančias jėgas, tad liepė nedelsiant dengti stogą ir statybas baigti. Nuojauta pasitvirtino, 1820 m. gegužės 25 d. kanauninkas paliko šį pasaulį, ir jau kitais metais, 1821-aisiais, įvyko iškilminga konsekracija.
Šalia bažnyčios yra jaukus, daugiametėmis liepomis apjuostas skverelis, kuriame stovi šimtametė Šv. Agotos koplyčia, statyta prel. Juozo Laukaičio, kryžius ir 1928 m. pastatytas paminklas „Žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui, kurį sukūrė skulptorius Beselis Solonickis-Molchis. Sovietų okupacijos metais, 1952-aisiais, paminklas buvo nugriautas, čia pat užkastas, ir išgulėjęs iki pirmųjų laisvės pragiedrulių. 1988-aisiais atkastas, restauruotas ir 1989-aisais iškilmingai pašventintas.
Toliau ekskursijos dalyviai pajudėjo mokytojo Juozo Kauko namo link, kuris 1944–1953 m. buvo tapęs NKGB/MGB būstine. Joje buvo kalinami ir kankinami Lietuvos partizanai, jų artimieji ir niekuo dėti žmonės, sukėlę okupantų pakalikų įtarimus dėl pagalbos partizanams. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1991 m. buvo atlikti kasinėjimai, kadangi buvo žinoma, kad būstinės kieme buvo užkasami žmonės. Tada ieškota Pietų Lietuvos partizanų srities vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, veikusio šiose apylinkėse, palaikų. Deja, nesėkmingai, bet buvo aptikti nuo karo laikų likusiuose vokiečių apkasuose užkastų partizanų ir jų rėmėjų palaikų. Net ant kaulų buvo matyti išniekinimo žymės, su kūnais elgtasi itin žiauriai ir nepagarbiai, jie sulaužyti, užkasti bet kaip, kai kuriems kojos surištos spygliuota viela.
Pastato rūsio ir kiemo kasinėjimo darbai buvo tęsiami ir toliau, rasta ir kare nedalyvavusių žmonių palaikų, netgi 18 mėn. kūdikio kaukolė, minkšti kauliukai ilgo gulėjimo po žeme neatlaikė, sudūlėjo. Įtariama, kad su žmonėmis buvo atliekami medicininiai tyrimai, nes rasti palaikai, kur greičiausiai medicininiu pjūklu, gražiai, nuimtas viršugalvis – nupjautas, šalia padėtas per 50 cm, tokia ertmė padaryta, kad būtų galima išimti smegenis. Ir tai ne vienintelis atvejis. 2022 m. atnaujinus paieškas, plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai buvo surasti. Deja, jie buvo ne pilnos sudėties. Šalia jų taip pat gulėjo bakelitinė plokštelė su išraižytu Vyčiu, šukos futliare su inicialais, peiliukas ir rožančius.
Su liūdnomis mintimis ekskursijos dalyviai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų filialo nariai – buvę tremtiniai, partizanų rėmėjai ir jų šeimų nariai –- pasiekė Leipalingio dvarą. Jame aplankė Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejų. Čia yra įsikūręs seniausias mokyklos muziejus Lietuvoje, kur saugomi spaudos draudimo metu Tilžėje leisti spaudiniai. Taip pat carinės Rusijos, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų vokiečių okupacijos metu išduoti bei nepriklausomos Lietuvos piliečių pasai. Muziejaus ekspozicijoje yra ir carinės Rusijos bei nepriklausomos Lietuvos numizmatikos eksponatų. Etnografijos skyriuje yra buities daiktų, nusakančių Leipalingio vietinių gyventojų gyvenimo būdą, o surinkti tautosakos rinkiniai mena šventes bei vakarus kuomet buvo pasakojamos sakmės ar menamos mįslės. Buvo labai įdomu apžiūrėti eksponatus: kas domėjosi senuoju dantų gręžimo aparatu, kas kilnojo nuostabiais raštais margintus rankdarbius, kas gilinosi į senovines nuotraukas.
Ekskursija baigėsi nusileidus į požemį autentiškais senoviniais laiptais prie arbatos ir kavos puodelio. Visi dalyviai džiaugėsi, kad nors ir pavargo (vis tik amžius daugelio dalyvių solidus), bet sužinojo daug naujos informacijos, pabendravo tarpusavyje.
Liepos 6-oji prie Nemuno
Liepos 6-ąją – Lietuvos valstybės dieną – šventė Jurbarke prasidėjo prie Bišpilio piliakalnio teatralizuotu vaidinimu – 14 amžiaus istorija. Miesto gyventojų šeimos ir jų vaikučiai stebėjo vaidinimą ir patys dalyvavo. Po to visa eisena patraukė prie Nemuno.
Čia LPKTS Jurbarko filialo nariai ir moksleiviai, savanoriai, iš žvakučių dėliojo patį brangiausią žodį – „Lietuva“. Renginį paįvairino Jurbarko kultūros centro kapela „Santaka“ bei A. Pojavis. Jurbarko kultūros centro režisierius Gintaras Zareckas džiaugėsi žmonių gausumu. 21 val. nuskambėjo Lietuvos himnas.
Dar ilgai Panemunėje degė žvakelės, primindamos mūsų krašto istoriją ir tai – kokia brangi mūsų tėvynė!
Irina PAŽERECKIENĖ
Abipus Atlanto
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje į istorijos, muzikos ir literatūros vakarą „Abipus Atlanto“ rinkosi svečiai susitikti su Lietuvoje viešinčiomis iškiliomis moterimis kūrėjomis. Svečiuose – poetė, JAV lietuvių rašytojų draugijos valdybos narė, JAV lietuvių poezijos pavasarių organizatorė, Lietuvos dukterų draugijos narė, knygų sudarytoja ir leidėja, LUMA Vakarų Amerikos skyriaus narė Sandra Avižienytė.
Neaplenkė Sandros Avižienytės šeimos ir Sibiro tremtis. Sandra papasakojo šeimos istoriją: jos promočiūtė Juzė Mažeikienė (Bražinskaitė) iš Nemunaičio kaimo, kalėjusi Vorkutos kalėjime, aštuonių vaikų mama, buvo ištremta kaip „valstybės priešė“, mirė tremtyje. 1989 m. Sandros tėvas pargabeno palaikus į Lietuvą. Močiutė ir senelis taip pat neišvengė tremties. Papasakojo ir apie žmogų-legendą Juozą Lukoševičių, kurio du broliai partizanai bei pusbrolis žuvo kovose prieš okupantus. Juozas Lukoševičius buvo vienas iš Perlojos Respublikos įkūrėjų, Perlojos respublikos savigynos būrio milicijos (apie 300 vyrų) vadas. Perlojos respublika gyvavo 4–5 metus (apie 1918–1923 m.).
Sandra Avižienytė skaitė eilėraščius iš kuplios knygų kraitės. Jos sukurtų eilėraščių tekstais skamba dainos. Turėjome galimybę išgirsti Lietuvos ir JAV kompozitorių kūrinius. Tomo Varnagirio ir Rimanto Pažemecko dainas atliko vokalistė Žaneta Ježerytė („Pelenai“). Gitaros garsais ir Sandros eilėraščių tekstais sukurtomis dainomis užbūrė dainų autorius, režisierius Vygantas Kazlauskas.
Avižienytė skaitytojams yra žinoma kaip puiki poetė. Daugelis jos eilėraščių yra tapę dainomis, dalis jų išversta į prancūzų kalbą. S. Avižienytė atgaivino išeivijoje iki 1978-ųjų metų vykusią Poezijos pavasario tradiciją (juos tuo metu organizavo Teresė Pautieniūtė-Bogutienė ir JAV Lietuvių rašytojų draugija), į kūrybinę grupę subūrė per 70 JAV gyvenančių ir lietuviškai rašančių autorių, kasmet rengia JAV lietuvių Poezijos pavasarius, kuriuos vainikuoja kasmetinis JAV išeivijos poetų eilėraščių rinkinys. Ji surinko ir susistemino kitų JAV išeivijoje lietuvių autorių biografijas ir kūrybą ir įkūrė pelno nesiekiančią organizaciją „PoPaJAVlt.org“, kurios tikslas: „Suburti išeivijoje gyvenančius lietuvių ir JAV lietuvių poetus iš skirtingų JAV valstijų, kultūrine veikla prisidėti prie JAV ir Pasaulio lietuvių poetų tautinio tapatumo išsaugojimo JAV išeivijoje, pristatyti poeziją ir poetus jau tradicija tapusiame JAV Lietuvių poezijos pavasario (@PoPaJAV) renginyje, sudaryti ir išleisti kasmetinį JAV lietuvių Poezijos pavasario poezijos rinkinį, pasidalyti sukauptais tekstais ir patirtimi ne tik tarpusavyje, bet ir su visa JAV lietuvių bendruomene ir tapti JAV išeivijos kultūrine ir literatūrine dalimi.“
Renginyje dalyvavo ir Lietuvoje viešinti viešnia iš Vašingtono – menininkė Martha Thomas, parodos „Nepamiršk, čia jums ne Lietuva“, autorė. Paroda buvo eksponuojama Lietuvos etnografiniame muziejuje, autorė. Padovanota paroda išlydėta į Jurbarką, kur, globojama LPKTS Jurbarko filialo pirmininkės Irinos Pažereckienės, bus eksponuojama Jurbarko savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Dalia POŠKIENĖ
Lietuvos skausmas – 1941 metų birželio 14-osios trėmimo 85-metis
Kasmet birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną. 1941-aisiais Sovietų sąjunga pradėjo masinį Lietuvos gyventojų trėmimą. Į suformuotų 17 ešelonų 1941 m. birželio 14–19 dienomis buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta beveik dvidešimt tūkstančių patriotų, ūkininkų, darbščiausių žmonių šeimų. Geležinkelio stotyse buvo atskirti vyrai, suimti ir išvežti į Komiją, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sritis, Kazachijos ir Krasnojarsko krašto lagerius. Kiti šeimos nariai ištremti į Novosibirsko ir Tomsko sritis, Altajaus kraštą. Jau 1942-ųjų birželio mėn. daugiau kaip 2,7 tūkst. lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai Aras Lukšas, Dalius Žygelis surinko duomenis apie tų metų trėmimą: „Trečia valanda nakties, – vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – Maskvos nurodymu, prasidėjo gyventojų trėmimai. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami daugiau kaip 40 tūkstančių įvairių tautybių žmonių, daugiausia lietuvių, iš kurių daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremiamųjų sudarė moterys ir vaikai. Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę… Iš viso tada iš Lietuvos deportuota 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis iškeliavo į tremtį, kiti – į GULAGo lagerius. Dauguma jų – to meto politikai, visuomenės veikėjai, valdininkai, inteligentai, menininkai, tarp ištremtųjų buvo ir antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo ir daugybė vaikų: beveik pusei to birželio tremiamųjų nebuvo ir šešiolikos. Okupantai nesigailėjo net nevaikštančių kūdikių – gyvuliniuose vagonuose atsidūrė 556 vaikai iki vienų metų amžiaus. Kas trečias iš jų netrukus mirs nuo šalčio, bado ir ligų. Klaiku net pagalvoti, ką turėjo išgyventi vaikai Sibiro pragare. Šiandien mes tai galime sužinoti iš nedaugelio tų, kurie dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, išgyveno, sugrįžo ir dabar yra su mumis. Jų sukrečiantys liudijimai negali palikti abejingų…“
Lietuvoje vyko daug prasmingų renginių, skirtų šiems trėmimams paminėti. Birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo skaitykloje buvo pristatyta fotomenininko Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Tremties vaikai – vilties vaikai“. Fotografijose – tremtį išgyvenusių vaikų likimai, jų išsaugota viltis, tikėjimas ir meilė gyvenimui net sunkiausiomis akimirkomis. Vėliau kitoje Seimo erdvėje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus pakvietė į parodą „Negrįžusiems. Lietuvos gyventojų trėmimas 1941 m. birželio 14–19 d.“. Parodos autorė – Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė.
Savo mintimis dalijosi visuomeninės bendrijos „Lemtis“ pirmininkė Eglė Stanišauskienė bei Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ tarybos narys Vytautas Karpuška. Parodoje eksponuojamos istorinės fotografijos, dokumentai, laiškai ir daiktai byloja sukrečiančias šeimų istorijas. Ypač paliečia nuo šeimų atskirtų vyrų likimai – kas antras iš jų negrįžo, daugumos jų kūnai sumesti į masines kapavietes be jokio ženklo. Jie – artimųjų skausmas, Lietuvos gėla.
Birželio 13 d. į Lietuvos etnografijos muziejų Rumšiškėse prie žeminukės-jurtos pakvietė ,,Lapteviečių brolija“. Paminint 1941 m. pirmųjų trėmimų ir Birželio sukilimo 85-ąsias metines, sukilimo reikšmę apžvelgė LGGRTC gen. dir. dr. Arūnas Bubnys. Renginyje dainavo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“.
„Lapteviečių brolija“ yra gražus susitelkimo pavyzdys, kai žmonės susirenka ne tik dėl išgyventų patirčių ir bendro juos sujungusio likimo, bet ir dėl nuolatinių darbų, kuriuose įamžina Laptevų tremties istoriją. Renginyje buvo gausu svečių, kurių dauguma yra prisidėję prie brolijos darbų, palaikę ją ir parėmę. Šįmet į renginį atvyko ir svečiai iš Ukrainos.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai ypač reikšminga žinia, kad minėjimo metu Dalios Grinkevičiūtės medaliu buvo apdovanota LPKTS valdybos pirmininko pavaduotoja, Šilalės filialo aktyvi narė Loreta Kalnikaitė. Sąjungos vadovai ir bendruomenės nariai labai džiaugiasi, kad Loretos nuoširdus nuolatinis rūpestis ir atkaklios pastangos įamžinant Dalios Grinkevičiūtės atminimą neliko nepastebėtos lapteviečių.
Nuoširdžiai buvo padėkota ir buvusiai premjerei Ingridai Šimonytei, kurios sprendimų dėka atsirado Dalios Grinkevičiūtės muziejus Laukuvoje. Neseniai Amžinybėn išėjusio Jono Markausko žmona I. Šimonytei įteikė atminimo ir padėkos dovaną „už drąsą ir ryžtą ginant laisvę ir tiesą“. Lapteviečiai džiaugiasi, kad muziejus perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus priežiūrai. Minėjimo dalyvius ir organizatorius sveikino LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, Seimo nariai prof. Vytautas Juozapaitis, Vladimir Jarmolenko, svečiai iš Ukrainos.
Birželio 14 d. Kaune Gedulo ir vilties dienos minėjimas prasidėjo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno Įgulos kapelionato kapelionas mjr. kun. Tomas Karklys. Po šv. Mišių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo nariai organizavo šventinę eiseną iki Laisvės paminklo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ir ten padėjo gėlių. Gėlių buvo padėta ir prie kryžiaus Žaliakalnyje, E. Fryko gatvės gale, kur artimieji stebėdavo stotį ir akimis atsisveikindavo su ištremtaisiais šeimos nariais.
Nuo 11.59 iki 12 val. renginio dalyviai tylos minute pagerbė sovietinio trėmimo aukas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje LŠS, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės, Kauno tvirtovės 203-iosios kuopos, Vyčio kryžiaus ordino vėliavos būrio šauliai atliko Vyčio Kryžiaus vėliavos pakėlimo iškilmingą ceremoniją.
Prie Nežinomo kareivio kapo ir Amžinosios ugnies vyko pilietinė akcija „Atminties neištremsi“. Visi norintieji galėjo savo lūpomis įgarsinti nuo sovietų represijų nukentėjusių Lietuvos gyventojų vardus, pavardes ir jų likimus: grįžo, negrįžo, likimas nežinomas. Gedulo ir vilties dienos minėjimo Kaune renginyje dalyvavo LR Seimo nariai: Gintarė Skaistė ir Arvydas Anušauskas, Kauno mst. savivaldybės nariai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, LGGRTC ir LPKTS Kauno filialo atstovai, miesto gyventojai bei kiti svečiai.
Tuo metu Vilniuje po iškilmingo posėdžio Seime buvo šventinė eisena iki paminklo sovietinės okupacijos aukoms Aukų gatvėje, šalia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro muziejaus. Eisenoje dalyvavo LPKT sąjungos, bendrijos, įvairių filialų atstovai su vėliavomis. Vilniaus Šv. Vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo Arkikatedros bazilikoje vykusiose šv. Mišiose Tremtinių koplyčioje buvo pašventinta ir pastatyta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vėliava. Šią idėją ilgus metus puoselėjo LPKTS Šilalės filialo buvęs pirmininkas Antanas Rašinskas. Buvę tremtiniai dėkingi kunigui, administratoriui Virginijui Česnulevičiui už tarpininkavimą ir šio gražaus ir įspūdingo renginio derinimą, už nuostabias šv. Mišias, kurias aukojo Monsinjoras Žydrūnas Vabuolis. Jis maldoje prisiminė tremtinius ir politinius kalinius, paminėjo buvusius aktyvius Šilalės krašto politinius veikėjus: Teresę Ūksienę ir jos artimuosius, Antaną Rašinską, Albiną Kentrą, Dalią Grinkevičiūtę ir kitus politinius kalinius ir tremtinius.
Vėliavos pašventinime dalyvavo ir labai nuoširdžiai prisidėjo ruošiantis šiai progai LPKTS Tauragės filialo pirmininkas, apskrities koordinatorius Jonas Varkala, Šilalės filialo pirmininkės pavaduotojas Kęstutis Auškalnis. Dėkingi Jonavos filialo jaunimui, kurie kantriai stovėjo Garbės sargyboje šalia šventinamos vėliavos.
„Tremtinio“ inf.
LPKTS Širvintų filialo konferencijoje – veiklos įvertinimas ir padėkos aktyviausiems nariams
Birželio 13 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Širvintų filialo valdybos kvietimu filialo nariai ir svečiai susirinko į ataskaitinę-rinkiminę konferenciją, vykusią kavinės „Lelija“ salėje. Konferencija pradėta „Tautiška giesme“, kurią susirinkusieji sugiedojo vieningai ir darniai. Renginys tęsėsi tylos minute, pagerbiant į Amžinybę išėjusius filialo narius, bei muzikine programa, kurią atliko mišrus vokalinis ansamblis „Viltis“ ir Širvintų meno mokyklos mokiniai.
Prasmingos tremtinių giesmės „Ešelonų broliai“ ir kitos tremties dainos sujaudino klausytojus. Simboliška, kad jos skambėjo tuo metu, kai telefonuose aidėjo perspėjimai apie oro pavojų. Tačiau dainos nenutilo – susirinkusiųjų stiprybė ir vienybė dar kartą parodė, kad išbandymai nepalaužia. Meninę programą viltingomis akordeono melodijomis užbaigė jaunieji atlikėjai.
Po meninės dalies prasidėjo ataskaitinė rinkiminė konferencija. Jos pirmininke buvo pasiūlyta Irena Kavaliauskienė, sekretore – Albina Ašembergienė. Kandidatūroms pritarta bendru sutarimu. Darbinę konferencijos dalį pradėjo LPKTS Širvintų filialo valdybos pirmininkė Irena Vasiliauskienė. Pristatydama skaidres ji apžvelgė per ataskaitinį laikotarpį nuveiktus darbus, skirtus istorinės atminties išsaugojimui. Buvo prisiminti Gedulo ir vilties dienos minėjimai, žygiai laisvės kovų vietomis, organizuotos parodos, pažintinės kelionės po Lietuvos istorines vietas, dalyvavimas LPKTS suvažiavimuose ir tarybos posėdžiuose.
Pirmininkė pabrėžė, kad ypač svarbi filialo narių bendrystė: kartu minimi garbingi jubiliejai, vyksta susitikimai ir pokalbiai su jaunimu, diskusijos, tvarkomos laisvės kovotojų atminimo vietos. Filialo valdyba reguliariai renkasi kartą per mėnesį aptarti veiklos planų ir aktualių klausimų. LPKTS Širvintų filialas glaudžiai bendradarbiauja su Širvintų rajono savivaldybės Igno Šeiniaus viešąja biblioteka, švietimo ir kultūros įstaigomis, Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo parapija bei rajono savivaldybe, kuri nuolat padeda sprendžiant organizacinius ir transporto klausimus. I. Vasiliauskienė padėkojo filialo nariams už aktyvų dalyvavimą veikloje, iniciatyvumą ir pagalbą įgyvendinant įvairius projektus bei renginius. Aktyviausi filialo nariai buvo apdovanoti LPKTS padėkos raštais. Jie įteikti Valentinai Murauskienei, Česlovui Davidavičiui ir Virginijai Lisevičienei.
Filialo Revizijos komisijos pirmininkė Rimutė Kadžienė pristatė finansinę ataskaitą. Tiek veiklos, tiek finansinei ataskaitai konferencijos dalyviai pritarė bendru sutarimu. Renginyje dalyvavę LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Dalia Poškienė pasveikino susirinkusiuosius su artėjančia Vilties ir gedulo diena bei įteikė apdovanojimus – II laipsnio žymenis „Už nuopelnus Lietuvai“ filialo nariams Irenai Kavaliauskienei ir Antanui Plieskiui. Į renginį taip pat atvyko LPKTS Ukmergės filialo nariai, vadovaujami pirmininkės Aldonos Kalesnikienės. Ilgametė draugystė su LPKTS Ukmergės filialu tęsiasi jau daugelį metų. Nuoširdūs sveikinimai ir dovanų atvežtas kvapnus Ukmergės duonos kepalas sukūrė ypatingai šiltą ir jaukią atmosferą.
Rinkiminės ataskaitinės konferencijos pabaigoje buvo išrinkta nauja filialo valdyba ir revizijos komisija. Filialo pirmininke išrinkta Irena Vasiliauskienė. Pirmininkė pasiūlė priimti į filialą naują narę, tremtinių anūkę Ritą Burakovienę. Susirinkimas pritarė. Renginio kulminacija tapo vaizdo filmo apie tremtį išgyvenusius Ukmergės rajono žmones peržiūra. Ji daugeliui dalyvių išspaudė ašarą ir priminė skaudžiausią jų gyvenimo tarpsnį. Vis dėlto renginys baigėsi viltinga nata – nutarta birželio 14 dieną visiems kartu susirinkti į šv. Mišias Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, dalyvauti iškilmingame minėjime ir uždegti žvakelių prie Tremtinių kryžiaus.
LPKTS Širvintų filialo inf.
Istorija, kurios negalima pamiršti
Yra istorijų, kurios niekada neturi nugrimzti į užmarštį. Jos gyvena žmonių prisiminimuose, šeimų pasakojimuose, išlikusiose nuotraukose ir tyliose ašarose, kurios net po daugelio metų vis dar byloja apie išgyventą skausmą. Artėjant Gedulo ir vilties dienai, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtas atminties vakaras „Istorija, kurios negalima pamiršti“ dar kartą priminė, kokia brangi yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokėjo tūkstančiai Lietuvos žmonių.
Renginio metu buvo pristatyti dokumentiniai filmai „Matyt, reikėjo išgyventi“ (sukurtas LPKTS Utenos filialo) ir „Ukmergės tremtinių prisiminimai“ (sukurtas LPKTS Ukmergės filialo), atskleidžiantys skaudžius Lietuvos žmonių likimus tremtyje. Juose užfiksuoti autentiški liudijimai, prisiminimai ir išgyvenimai priminė, kokią didžiulę kainą teko sumokėti tūkstančiams nekaltų žmonių, ištremtų iš savo gimtųjų namų į atšiauriausius Sibiro kraštus.
Filmai nepaliko abejingų – salėje tvyrojo susikaupimas ir pagarbi tyla. Kiekvienas pasakojimas buvo ne tik istorinis faktas, bet ir gyvas liudijimas apie žmogaus stiprybę, tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tokie pasakojimai tampa neįkainojamu tiltu tarp praeities ir dabarties, padedančiu jaunajai kartai suprasti laisvės vertę.
Ypatinga vakaro akimirka tapo padėkos Ukmergės krašto žmonėms – filmo herojams, kurie ryžosi pasidalyti savo skaudžiais gyvenimo prisiminimais ir leido juos įamžinti ateities kartoms. Jiems buvo nuoširdžiai padėkota už drąsą kalbėti apie išgyventas netektis, skausmą ir viltį, o jų pasakojimai įvertinti kaip neįkainojama mūsų krašto ir visos Lietuvos istorinio paveldo dalis.
Renginyje dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas, kurio šeimos istorija taip pat glaudžiai susijusi su tremtimi. Būdamas tremtinių anūkas, jis savo pasisakyme pabrėžė, kad nuo vaikystės girdėjo senelių ir artimųjų pasakojimus apie išgyventus sunkumus, netektis ir nepalaužiamą viltį sugrįžti į Lietuvą. Šie prisiminimai, perduodami iš kartos į kartą, padeda išsaugoti istorinę tiesą ir neleidžia užmiršti skaudžių mūsų tautos išbandymų.
Ypatingą prasmę renginiui suteikė ir Utenos rajono savivaldybės vicemero Rimanto Dijoko tremtinio, gimusio Sibiro platybėse, dalyvavimas. Jo gyvenimo istorija tapo gyvu įrodymu, kad tremties kančios palietė ne tik ankstesniąsias kartas, bet ir tuos, kurių pirmieji gyvenimo žingsniai prasidėjo toli nuo gimtinės. Pasidalydamas savo šeimos patirtimi, jis priminė, kad tremties žaizdos neužgyja, kol jos prisimenamos žmonių širdyse.
Jautrią ir prasmingą renginio atmosferą dar labiau sustiprino Loretos Talutienės atliekamos tremtinių dainos. Skambėjusios melodijos ir žodžiai apie ilgesį, tėvynės meilę, netektis bei viltį sujaudino susirinkusiuosius ir tapo jautriu emociniu tiltu tarp praeities ir dabarties. Ne vienam klausytojui akyse suspindo ašaros, o dainos priminė, kad net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis žmonės neprarado tikėjimo ir meilės savo gimtajam kraštui.
Vakaro metu ne kartą skambėjo mintis, kad istorinė atmintis negali būti pamiršta. Tik žinodami savo praeitį galime kurti atsakingą ateitį, branginti laisvę ir suvokti, kokia trapi ji gali būti.
Renginys tapo ne tik dokumentinių filmų peržiūra ar prisiminimų vakaru. Tai buvo gyva istorijos pamoka, kvietusi sustoti, įsiklausyti ir pagerbti tuos, kurių gyvenimus paženklino tremtis, netektys ir ilgas kelias namo. Kol gyvi liudininkų pasakojimai, kol skamba tremtinių dainos ir perduodami prisiminimai jaunajai kartai, tol gyva ir mūsų tautos atmintis.
Juk istorija nėra vien praeitis. Ji – mūsų tapatybės dalis, įpareigojanti saugoti tiesą ir perduoti ją ateities kartoms. Todėl renginys „Istorija, kurios negalima pamiršti“ tapo ne tik atminties ženklu, bet ir nuoširdžia padėka tiems, kurie, nepaisydami tremties kančių ir netekčių, išsaugojo meilę Lietuvai, tikėjimą laisve ir paliko mums brangiausią dovaną – gyvą istorijos liudijimą.
Aldona KALESNIKIENĖ
XVII respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės Vievyje atgarsiai
Kas dveji metai rengiama respublikinė politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“ jau daug metų suburia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos chorus, folkloro bei mišrius chorus, patriotinės muzikos atlikėjus, tremties istoriją puoselėjančias organizacijas. Festivalio pavadinimas simboliškai primena tremtinių ilgesį sugrįžti į Lietuvą.
Gegužės 24-ąją, Sekminių dieną, šv. Mišios už gyvus ir mirusius politinius kalinius bei tremtinius aukotos Vievio Šv. Onos bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios vikaras dr. kun. Jaroslav Kalinovskij. Pilnutėlėje bažnyčioje kunigo prasmingi, kupini pagarbos susirinkusiems dalyviams žodžiai palietė kiekvieno širdį. Kalbėdamas apie tremtinius, jų kančias ir viltį grįžti tėvynėn, jis paminėjo, jog bažnyčios šventoriuje Amžinojo poilsio atgulė Lietuvos kunigas, teologas, poetas, Biblijos vertėjas kun. Česlovas Kavaliauskas. Jis 1950 m. suimtas, nuteistas ir išremtas į Sibiro platybes. Kalintas Norilsko ir Magadano srities lageriuose. Iš tremties į Lietuvą parvyko be teisės gyventi didesniuose miestuose po 1956 m. amnestijos. Jo pasišventimas ir darbai liko ne tik parapiečių atmintyje, bet ir teologijos tyrinėtojams, dvasininkams.
Po šv. Mišių, nešini chorų, LPKTS filialų vėliavoms iškilminga eisena atžygiavo į miesto aikštę, kur vyko oficialus šventės atidarymas. XVII respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės dalyvius sveikino Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius, LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas.
Šventėje dalyvavo daugiau nei dvidešimt buvusių tremtinių chorų iš visos Lietuvos. Chorų atliekamos dainos, Vievio trečiojo amžiaus universiteto šokių kolektyvo „Vieviolin TAU“, moterų liaudiškų šokių kolektyvo „Verpstė“ programa džiugino susirinkusiuosius. Šventės užbaigai nuotaikingą programą dovanojo Elektrėnų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Och“, o Lietuvos šaulių sąjunga pasirūpino skania kareiviška koše.
Netrūko ir šiltų padėkos žodžių. Elektrėnų savivaldybė, solidžiai rėmusi šį renginį, skyrė ne tik padėkas chorų vadovams, atlikėjams, organizatoriams, bet ir simbolines dovanas. Pasitelkiant rėmėjus ir geradarius, atsidėkojo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – pagaminti proginiai suvenyriniai ženklai, atminimo dovanos choristams ir vadovams, LPKTS filialams. Dovanas įteikė LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas ir Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Tai, kad dainomis, muzika, bendryste galėjo pasidžiaugti visi, dėkingi turime būti Elektrėnų savivaldybei, merui Gediminui Ratkevičiui, Vievio kultūros centro direktorei Audronei Stepankevičiūtei, personalo specialistei Orintai Diatlovienei ir komandai, šventės režisieriui Vytautui Mikalauskui, Elektrėnų filialo pirmininkei Daliai Charūnienei, choro „Ilgesys“ meno vadovui Mindaugui Šikšniui.
Šventės globėjai, rėmėjai – LR Vyriausybės kanceliarija, Lietuvių fondas (JAV), Vievio seniūnija, Lietuvos šaulių sąjunga. Jūsų visų dėka gyvas žodis, daina ir istorinė atmintis.
Dalia POŠKIENĖ
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tarybos posėdyje ketverių metų kadencijai išrinkta nauja pirmininkė
Gegužės 9 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje vėl šurmuliavo visų veikiančių filialų atstovai ir pirmininkai, atvykę iš visos Lietuvos. Tą dieną vyko LPKTS valdybos, o vėliau Tarybos posėdžiai, kur buvo sprendžiami organizacijai svarbūs klausimai, nevengta ir aštrių pasisakymų bei diskusijų. Baigiant Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovybės rinkimus (Sąjungos pirmininkas buvo išrinktas suvažiavime kovo 14 d., Valdybos pirmininkas renkamas iš naujai išrinktos valdybos narių), išrinkta LPKTS tarybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Buvo padėkota ilgametei Tarybos pirmininkei Vincei Vaidevutei Margevičienei, kuri šiose pareigose buvo net keletą kadencijų.
Iš filialų siūlytų devynių kandidatų į Tarybos pirmininkus rinkimų procedūroje dalyvavo keturi kandidatai: Česlovas Christauskas (Kaunas), Saulius Černa (Panevėžys), Aldona Kalesnikienė (Ukmergė), Rasa Duobaitė-Bumbulienė (Kaunas), kuri ir surinko daugiausia palaikymo balsų. Pirmininkė pavaduotojais pasirinko Raimundę Gečienę (Šilalė), Jarūnę Kandratavičienę (Utena), Eleną Povilaitienę (Klaipėda), Violetą Skudrienę (Alytus).
„Tikiu, kad dideli darbai daromi ne po vieną, todėl savo pavaduotojomis pakviečiau tapti keturias ryškias, energingas ir savo kraštui pasišventusias lyderes“, – sakė Tarybos pirmininkė.
Apie tikslus Tarybos veikloje R. Duobaitė-Bumbulienė kalbėjo: „Taryba yra patariamasis organas, todėl mūsų tikslas – girdėti, siūlyti ir vienyti. Mano vizija aiški: grįžimas prie esmės. Taryba taps aktyviu patariamuoju organu, teikiančiu vertingus pasiūlymus valdybai ir suvažiavimui. Daugiau galios filialams. Pasitikėjimas mūsų žmonėmis regionuose yra raktas į stiprią organizaciją.“
Tarybos posėdžio metu buvo patvirtinti Revizijos, Etikos bei procedūrų komisijų pirmininkai ir suformuotų Komitetų vadovai. Revizijos komisijos pirmininke išrinkta Eugenija Tarbūnaitė (Radviliškis), Etikos ir procedūrų – Elena Šliaužienė (Alytus). Taip pat suformuoti komitetai, į kurių veiklą galima dar įsitraukti: Finansų – pirmininkė Aldona Kalesnikienė (Ukmergė), Tarptautinių ryšių – prof. Jonas Jakaitis (Vilnius), Strategijos formavimo ir atminties įamžinimo bei Leidybos ir informacijos sklaidos – šie komitetai pirmininkų neišsirinko.
Svečiuose dalyvavęs LGGRTC tarybos vadovas Arūnas Streikus kalbėjo apie būsimo Centro gen. direktoriaus teikimo LR Seimui tvirtinti procedūras. Sąjungos nariai gausiai apipylė klausimais, į kuriuos svečias bandė atsakyti.
Posėdžio metu buvo pasveikinti jubiliatai, filialų pirmininkai pagarsino artimiausius renginius, į kuriuos kvietė atvažiuoti.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime aptarti nuveikti ir būsimi darbai
Varėnoje įvyko kasmetinis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo narių susirinkimas, kuriame jie tradiciškai aptarė nuveiktus praėjusių metų darbus, kalbėjo apie savo veiklą ateityje, pasidžiaugė į filialą atėjusiais naujais nariais ir vieni kitų bendryste. Kadangi šiais metais baigėsi filialo pirmininko ir valdybos keturių metų kadencija, buvo renkama nauja filialo vadovybė. Dar vienai ketverių metų kadencijai vienbalsiai buvo perrinktas dabartinis filialo pirmininkas Juozas Stramkauskas. Varėnos „ešelonų brolius ir seses“ pasveikino ir jų aktyvia veikla pasidžiaugė Varėnos rajono savivaldybės vadovai, svečiai.
Renginį pradėjo sugiedodami Lietuvos valstybės himną. Tylos minute buvo pagerbti į Amžinybę išėję bendražygiai. Į savo būstinę Varėnos kultūros centro kino ir parodų salių patalpose gausiai susirinkusius Varėnos buvusius tremtinius ir politinius kalinius pirmiausia pasveikino LPKTS Varėnos filialo pirmininkas J. Stramkauskas. Jis kalbėjo apie praėjusių metų filialo veiklą, kurioje filialo nariai buvo tikrai aktyvūs. Aktyviausieji susirenka būstinėje kiekvieną ketvirtadienį aptarti būsimus darbus, padainuoti tremties ir partizaniškų dainų, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais.
Jis taip pat pasidžiaugė, kad į filialo veiklą įsijungia nauji nariai, kurių tėvai, seneliai, kiti giminaičiai buvo partizanai, ryšininkai ar Sibirą iškentėję tremtiniai, politiniai kaliniai.
„Prabėgo metai ir mes susirinkome peržvelgti ir įvertinti savo praėjusių metų veiklą. Sąrašuose Varėnos rajone dabar yra 220 buvusių politiniai kalinių, tremtinių, turinčių nukentėjusiojo statusą. Aišku, šie sąrašai nėra tikslūs, nes jie gali būti išvykę pas vaikus ir ten gyvena arba jau palikę šį pasaulį ir palaidoti kitame rajone. LPKTS – viena iš gausiausių visuomeninių organizacijų, tačiau ir sparčiausiai mažėjančių narių skaičiumi. Per praėjusius metus išėjo aštuoniolika mūsų filialo narių. Gyvų tremtinių kasmet lieka mažiau ir mažiau, juk ir jauniausieji, tremtyje gimę, jau yra pensinio amžiaus. Todėl ir norisi savo veikla parodyti, kad mes dar esame, kad mes nepamiršome praeities, nepamiršome tų kančių, kurias teko iškęsti mūsų tėvams, broliams, sesėms, o ir mums patiems. Taip pat pritraukti naujų narių, jaunesnių, kurie turi giminystės ryšių su buvusiais politiniais kaliniais ar tremtiniais. Ir tai mums iš dalies pavyksta. Kasmet filialo narių gretos pasipildo 2–3 naujais nariais“, – kalbėjo J. Stramkauskas.
„2025 metais filialo nariai aktyviai dalyvavo valstybinių švenčių, kitų svarbių datų minėjimuose. Per metus filialas dalyvavo, surengė arba prisidėjo rengiant 18 tokių renginių. Keletą svarbesnių paminėsiu. Sausio mėnesį dalyvavome renginyje, skirtame Liongino Baliukevičiaus-Dzūko šimtosioms gimimo metinėms paminėti prie Dainavos apygardos partizanų paminklo Alytuje. Vasario mėnesį dalyvavom Lietuvos partizanų ženklo tvirtinimo akcijoje Paūlių, Perlojos, Žiūrų kapinėse, Vasario 16-osios minėjime prie Vytauto paminklo Perlojoje. Balandžio mėnesį Varėnoje vyko mums reikšmingas respublikinis renginys ,,Dainos iš tremties“, kuriame mes taip pat dalyvavom sudainuodami tremtinių dainą. Gegužės mėnesį dalyvavome Adolfo Ramanausko-Vanago premijos laureatų pagerbimo ir partizanų Vanago bei Vandos santuokos metinių minėjime bei memorialinės lentos atidengimo iškilmėse Nedzingės bažnyčioje. Birželio mėnesį paminėjom svarbią mums, tremtiniams, datą – Gedulo ir vilties dieną Varėnos bažnyčioje, prie paminklo tremtiniams ir prie buvusio NKVD pastato. Dalyvavome parodoje, skirtoje Liongino Baliukevičiays-Dzūko 75-osioms žūties metinėms Alytaus mieste. Taip pat renginyje Žaliamiškyje, partizano Dzūko ir jo bendražygių žūties vietoje.
Liepos mėnesį dalyvavome Kasčiūnų kaime organizuotame renginyje partizano Juozo Jakavonio-Tigro gimimo metinėms. Kartu pagerbėme partizanus, palaidotus Kasčiūnų kaimo kapinėse, padėdami gėlių ir uždegdami žvakutes. Kasčiūnų kaimo kapinėse palaidotas partizanas Vladas Baranauskas-Taugirdas. Apie Taugirdą labai šiltai atsiliepė Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo knygoje ,,Daugel krito sūnų…“. Baranauską užaugino vieniša motina, daugiau artimųjų jis neturėjo. Vladas Baranauskas gimęs 1925 m., jo gimimo metinės sutapo su Juozo Jakavonio-Tigro gimimo metinėmis. Kadangi nebuvo kam pasirūpinti, mes, Varėnos filialo nariai, surašėme prašymą LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijai, kad Taugirdui būtų suteiktas garbingas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties). Neseniai gavome atsakymą, kad Vanago būrio partizanui Vladui Baranauskui-Taugirdui suteiktas Kario savanorio statusas.
Rugpjūčio mėnesį dalyvavome trisdešimt penktajame respublikiniame tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje ,,Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Atsiliepdami LPKTS paskelbtai akcijai ,,Uždek žvakutę savo krašto partizanams“, Visų Šventųjų dieną uždegėm žvakute prie tremtinių paminklo Varėnoje, prie Dainavos apygardos Merkio rinktinės partizanų paminklo Senosios Varėnos kapinėse, Gudžių kaime, savanoriams Babriškių kaime. Nuolat dalyvaujame LPKTS tarybos posėdžiuose, kituose sąjungos renginiuose. Stengiamės palaikyti ryšį su visuomene. Palaikome glaudų ryšį su rajono savivaldybe, jos vadovais. Jeigu reikia kokios nors pagalbos, visada gauname teigiamą atsakymą. Esame dėkingi už suteiktas mus patalpas.
Malonu, kad mums neatsisako padėti ir paremia finansiškai rajono verslininkai, UAB ,,Vytkerta“ direktorius, tremtinės sūnus Vytas Važgys, ,,Senukų“ direktorius, irgi tremtinės sūnus, Kęstutis Jurgelionis. Nemažai lėšų paaukojo ir mūsų filialo nariai. Bendraujame ir bendradarbiaujame su Varėnos ,,Ąžuolo“ gimnazija, su Varėnos kuopos šauliais. Palaikome ryšį su kitų rajonų filialais.
Bendraujame su savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus specialistais (jam vadovauja filialo narė Laima Denutienė) vykdydami projektą dėl partizanų ir ryšininkų ženklo tvirtinimo prie laisvės kovų dalyvių antkapinių paminklų. Jau pažymėti keturiasdešimt devyni mūsų rajone palaidotų partizanų ir jų ryšininkų kapai. Tai didelis darbas. Labai svarbu surasti palaidotų partizanų artimuosius, nes reikalingas jų sutikimas dėl ženklo tvirtinimo.
Mūsų rajone labai daug padaryta įamžinant laisvės kovotojų atminimą. Mums dabar reikia išlaikyt, kas padaryta, pagal galimybes prižiūrėti paminklus, tvarkyti aplinką. Kai kuriems paminklams, kryžiams reikalinga renovacija, bet didžiausia problema yra ta, kad jie pastatyti privačiose teritorijose ir savivaldybė jų atnaujinimui negali skirti lėšų. Praėjusiais metais su artimųjų pagalba renovavome paminklą buvusio bunkerio vietoje Vartavalakio miške. Svarbiausia, ką mes dabar galime padaryti, tai atmintinomis dienomis pagerbiant laisvės kovotojus, jų žūties, palaidojimo vietose, kur stovi paminklai, kryželiai, uždegti žvakučių ir padėti gėlių“.
Pirmininkas visiems filialo narams padėkojo už prisidėjimą prie filialo veiklos, palinkėjo stiprios sveikatos. Už aktyvų dalyvavimą filialo veikloje LPKTS padėkos raštais buvo apdovanoti aktyviausi filialo nariai: Jadvyga Akulavičienė, Marija Macidulskienė, Birutė Keršulienė. Filialo finansininkė Marytė Macidulskienė apžvelgė finansinius reikalus.
Renginyje dalyvausi partizano Juozo Jakavonio-Tigro duktė Angelė Jakavonytė dėkojo susirinkusiems už jų aktyvią veiklą. Ji pirmininkui įteikė padėką už prasmingus darbus rūpinantis istorinės atminties puoselėjimu, linkėjo stiprios sveikatos ir gražių iniciatyvų. J. Stramkauskas perdavė A. Jakavonytei pažymėjimą, liudijantį, kad partizanui Vladui Baranauskui-Taugirdui suteiktas Kario Savanorio statusas. Šis pažymėjimas bus saugomas Partizanų muziejuje, nes ir Taugirdas gyveno Kasčiūnuose.
Susirinkusiuosius pasveikino Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Verbickas. ,,Jums noriu padėkoti už stiprybę, bendrystę ir gyvos istorijos puoselėjimą, nes kiekvieną iš jūsų yra palietus skaudi istorija. Linkiu stiprios sveikatos ir mums visiems vienybės. Taip pat noriu informuoti, kad pastebėję, jog yra apleistų laisvės kovotojų kapų, inicijavom, kad iš biudžeto būtų skirta lėšų šiems kapams atnaujinti. Šiems metams numatyta skirti dvylika tūkstančių eurų. Dalį kapų sutvarkysim, tris atnaujinsim iš pagrindų. Kasmet darbus tęsim“, – sakė A. Verbickas.
Varėnos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus specialistas Eugenijus Peikštenis papasakojo apie laisvės kovų dalyvių žūties ir palaidojimo vietų paieškas, kurioms reikia labai didelių pastangų. Konferencijos dalyvius pasveikino Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Stasė Bingelienė.
Jautriai nuskambėjo visų sudainuotos tremties dainos. Po renginio visi filialo nariai tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai, o vėliau susėdo prie gausaus savo rankomis paruoštų vaišių stalo – pasivaišinti, pabendrauti, padainuoti patriotinių dainų. Nepaprastai jautru visada matyti, kaip nuoširdžiai bendrauja susitikę bendražygiai, likimo broliai ir sesės – tie Sibire iškentėję ir daug baisumų patyrę, bet šviesiais veidais pagyvenę žmonės. Kiekvienas iš jų – atskira tremties istorija. Būtina jų prisiminimus įamžinti. Kad nė viena istorija nenueitų užmarštin. Kad jaunoji karta tai žinotų, brangintų ir saugotų.
Rūta AVERKIENĖ
Kasmetinė talka sutvirtina bendrystę
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialas kasmet prieš Motinos dieną organizuoja talką Petrašiūnų tautos kančių memoriale. Pušų apsupty esantis memorialas primena ir įprasmina negrįžusiųjų iš Sibiro platybių, mirusių iš bado ir sunkių gyvenimo sąlygų, dingusių be žinios, nekaltų ištremtų Lietuvos žmonių atminimą. Tai tarsi muziejus po atviru dangumi: pušys, sukaustytos grandinėmis, užrašai apie buvusias tremties vietas ir memorialo ramybę saugantis baltas Angelas sargas tarsi pasakoja skaudžią Lietuvos istoriją.
Nesvarbu, kad oras buvo bjaurus ir vėjas geliantis, į talką susirinko gausus būrys Kauno filialo narių, nešini kibirais, grėbliais ir šepečiais. Vieni šveitė kryžius, kiti grėbė pušų spyglius, tvarkė aplinką prie paminklo, uždegė žvakučių.
Kitą dieną Kauno filialo pirmininkas Vladas Sungaila su Krasnojarsko krašto tremtiniu Vidimantu Vaišniu pasodino tris pušeles į nupjautųjų vietą, kurios buvo pašalintos kaip sergančios. Kad liga nesklistų po pušyną, buvo nutarta jas išpjauti. Pušis padovanojo V. Vaišnys iš savo žemės.
Nuoširdus darbas, pabuvimas kartu, prisiminimai apie praleistas dienas tremtyje dar labiau suartina bendraminčius.
LPKTS Kauno filialo inf.
LPKTS salėje – neeilinė istorinės atminties popietė
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje – neeilinė istorinė atminties popietė, skirta ypatingo žmogaus – Vytauto Juodsnukio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
Salėje gausų giminių, artimųjų ir buvusių bendražygių būrį pasitiko Kauno kultūros centro folkloro ansamblio „Gadula“ (vad. Andrius Morkūnas) partizaninės dainos. Prieš minėjimą svečiai susipažino su paroda „Vytauto Juodsnukio kelias 1926–2013“, kurioje eksponuojami dokumentai, nuotraukos, bylojančios apie prasmingą laisvės kovotojo ir jo bendražygių kelią. Jos išsaugotos šeimos archyve, dukters Loretos (Juodsnukytės) Šlekonienės saugomame tėvelio archyve, kuriame yra nemažai nuotraukų, kur užfiksuotos įvairiose vietose vykusios partizanų palaikų perlaidojimo ceremonijos, iškilmės prie paminklų Lietuvos laisvės kovotojams.
Sveikinimo žodžius taręs LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila dėkojo Vytauto Juodsnukio šeimai, dukrai Loretai, pabrėždamas, kad tokį atminimo renginį suorganizavo šeima, ne valstybės institucija ar kita įstaiga. Pažymėjo, kad Sąjunga nepaprastai vertina šviesios atminties Vytauto Juodsnukio palikimą, kuris svarbus ne tik LPKTS nariams, bet kaip ir istorijos vadovėlis jaunajai kartai.
Renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinės atminties įamžinimo skyriaus istorikės Rūta Trimonienė ir Dalia Urbonienė. Jos papasakojo apie savo darbo specifiką, tyrinėjimus, dėkojo šio renginio organizatoriams ir puikiai įvertino knygas „Suvalkijos partizanų takais“. Kaip įvardijo – ši knyga tapo parankine stalo knyga. Šios knygos I dalis išleista 2000 m. (redagavo istorikas Kęstutis Kasparas), o II dalis – 2011 m. Ji svarbi ir dažnai ja remiasi daugelis tyrinėjančių Lietuvos partizaninio karo istoriją, knyga patalpinta ir internetinėje erdvėje. Dukra Loreta kartu su sūnumi Dainiumi Šlekoniu parengė ir virtualų pristatymą. Ekrane – nuotraukos, liudijimai, papildomi dainomis, prisiminimais, ištraukomis iš knygų, straipsnių.
Neaplenkė Juodsnukių šeimos baisi Sibiro tremtis. Šilavoto apylinkėse veikusiems agentams paliudijus, 1950 m. vasarį Vytautas Juodsnukis buvo nuteistas 10 metų kalėti. Iš Vorkutos lagerio 1955 m. liepos 19 d. paleistas į laisvę, Vytautas sugrįžo į Lietuvą, į tėviškę. Nuo 1956 m. gyveno Kaune, dirbo komunalinio ūkio, žemės darbų mechanizacijos, kelių priežiūros įmonėse. Tapo LPKTS nariu. Tuometinio LPKTS vadovo Antano Lukšos paakintas, ėmėsi kraštotyrininko, metraštininko darbo. Taip gimė jo knygos. Ėmėsi ir kitų darbų: 1991 metais V. Juodsnukio iniciatyva ir lėšomis Prienų rajone Klebiškio miške (Žiūriškių šiliuke) buvo pastatytas paminklas partizanų kapinaitėse. 2000 m. prieš Šilavoto bažnyčią esančiame skvere pastatytas memorialas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanams atminti.
Apie Vytauto Juodsnukio darbus Prienų rajone, apie nepaprastus istorinius ieškojimus kalbėjo Šilavoto Davatkyno bendruomenės vadovė, dirbanti ir Kultūros paveldo departamente Viktorija Bielevičienė.
Partizaninis karas Prienų rajone, apylinkėse ištyrinėtas nepailstančios kraštotyrininkės Ritos Pauliukaitienės. Surinkta medžiaga apie tų apylinkių laisvės kovotojus. R. Pauliukaitienė surinkusi ir paskelbusi išsamią medžiagą apie Vytautą Juodsnukį, pasidalijo jų sklaida.
Pelnęs padėkas, pripažinimą, Vytautas Juodsnukis apdovanotas 1-ojo laipsnio LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.
Šimtmečio minėjimo renginiai tęsiasi. Gegužės 17 d. Šilavote vyks renginys, skirtas Lietuvos laisvės kovų įamžintojo Vytauto Juodsnukio 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Dalyvaus Kauno kultūros centro folkloro ansamblis „Gadula“ (vad. Andrius Morkūnas), kraštotyrininkė Rita Pauliukaitienė skaitys pranešimą ,,Pokario metraštininkas Vytautas Juodsnukis (1926–2013)“.
Knygą „Suvalkijos partizanų takais“ (II d.) dar galima įsigyti LPKTS knygynėlyje, Laisvės al. 39, Kaune. Kviečiame aplankyti ir iki gegužės 11 d. veiksiančią parodą.
Kviečiame pagerbti žmogų, kuris savo darbais įamžino Lietuvos laisvės kovas ir paliko svarbų istorijos liudijimą ateities kartoms.
Dalia POŠKIENĖ
„Baltijos aljanso“ konferencijoje Gdanske aptarti veiklos planai
Kovo 27 d. Gdanske įvyko Tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „Baltijos aljansas“ (toliau tekste Aljansas) konferencija, skirta Aljanso veiklos strategijai, partnerystės plėtotės klausimams ir ateities veikloms aptarti.
Konferenciją sveikino pagrindinis konferencijos koordinatorius Lenkijos „Sibiriečių“ organizacijos prezidentas, Aljanso prezidento pavaduotojas Kordian Borejko, konferencijos rėmėjai Gdansko Pamario vaivadijos vaivada Emil Rojek, Gdansko miesto mero pavaduotoja Emila Ludzinska, LR Seimo narys, TS-LKD partijos pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Europos atminties ir sąžinės platformos (PEMC) prezidentas Marek Mutor, kuris, beje, pakvietė į PEMC tarybos posėdį Katovicuose su ypatinga misija – pristatyti Aljanso ikonografines idėjų bei ikonologines vertybines interpretacijas.
Man, kaip Aljanso vadovui, ne tik teko pasveikinti konferencijos dalyvius, moderuoti konferencijos darbą, bet ir pristatyti pranešimą, skirtą Balio Gajausko 100-mečiui paminėti. Pranešime akcentavau Aljanso vertybines ištakas, kurios išsivystė, tęsiant B. Gajausko, pirmojo LPKTS prezidento, idėjas vienytis ir vienyti buvusių tremtinių ir politinių kalinių bendruomenę Baltijos šalių regiono lygmeniu. Ir tai pavyko. 2026 m. kovo 2 d. įregistruotas juridinis asmuo, tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Baltijos aljansas“. Dar daugiau, siekiau pabrėžti B. Gajausko apibendrinančią frazę, kuria nusakoma mūsų, nukentėjusiųjų nuo sovietinio teroro vertybinė nuostata, kad „laisvė verta tiek, kiek žmogus dėl jos pasiryžęs aukoti“.
Apibūdinau rytų kaimynų totalitarinę prigimtį JAV prezidento Harry S. Truman 1948 m. žodžiais kaip nacistinį, fašistinį ar komunistinį totalitarizmą ir neišvengiamą demokratiškų tautų vienijimosi būtinybę gintis. Lygindamas pokario įvykių raidą, H. S. Truman konstatavo, kad „totalitarinė valstybė yra tokia pati, nesvarbu, ar ją vadinate nacistine, fašistine, komunistine ar Franko Ispanija. O oligarchija Rusijoje yra Frankenšteino diktatūra, blogesnė už bet kurią kitą, įskaitant Hitlerio“. Šia proga taip pat priminiau lenkų politiko, istoriko, teisininko, publicisto ir lietuviškų šaknų turėjusio žmogaus Jerzy Giedroyc (Jurgio Vladislovo Giedraičio) (1906-07-27–2000-09-14) mintis apie XX a. viduryje išsakytas idėjas dėl „ilgalaikio Lenkijos saugumo užtikrinimo ir jos rytinių kaimynių suvereniteto pripažinimo, plėtojant su jomis santykius, grindžiamus partneryste ir abipuse pagarba“. Kitaip tariant J. V. Giedraičio suformuota vadinamoji kultūros politinė linija: stiprus, bet ne nacionalistinis Lenkijos valstybingumas ir harmoningi santykiai su kaimynais kaip niekad yra aktualūs šiandienos Ukrainos karo akivaizdoje.
Pranešimo pabaigoje pristačiau Aljanso trejų metų strategiją, veiklos prioritetus bei suformulavau kryptį narių metiniams veiklos planams parengti. O veiklų, kaip atsiskleidė iš partnerių pranešimų, randasi itin gausiai.
Prasmingus pranešimus pristatė ir diskusijų sesijoje dalyvavo kolegos: iš Estijos R. Ladva, iš Latvijos T. Veismanis, LPKTS valdybos pirmininkas V. Sungaila, LPKTS Marijampolės filialo pirmininkas R. Raibikis, LPKTS Vilniaus sk. tarybos narė V. Stakionienė. Konferencijoje pristatyti ir kiti muziejininkų pranešimai iš Talino, Balstogės. Lenkų istorinės atminties tyrėjai itin įdomiai pristatė tremtinių ir politinių kalinių, pabėgusių iš tremties Sibire per Japoniją į Ugandą (Afrika), tremčių vaizdo studiją, kurią itin jautriai komentavo kolega K. Boreijko. Tai buvo puikus gyvos atminties pamokos pavyzdys.
Konferencijos darbą baigėme patvirtinę „Baltijos aljanso“ strategiją su prioritetinėmis veiklos kryptimis bei narių preliminarias veiklos metines programas.
Dėkoju konferencijos organizatoriams Lenkijos Sibiriečių organizacijos prezidentui, Aljanso viceprezidentui K. Borejko, vykdomosios tarybos nariui M. Macutkewich, sueigos nariui A. Ratowt ir prisidėjusiems organizuojant išvyką prie memorialo nukentėjusiesiems nuo sovietinio teroro bei paminklo Partizanų motinoms, taip pat už apžvalginę ekskursiją į Antrojo pasaulinio karo (1939-09-01) pradžios atminties vietą Westerplatte.
Labai dėkoju delegacijos iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir Aljanso atstovams, bendraminčiams ir bičiuliams: V. Sungailai, R. Raibikiui, V. Stakionienei bei Aljanso narių delegacijų vadovams iš Latvijos T. Veismanis, iš Estijos R. Ladva už prasmingą atstovavimą konferencijoje ir naudingų idėjų generavimą ir visokeriopą pagalbą. Džiaugiuosi mūsų savaitraščio „Tremtinys“ bei portalo „Voruta“ partneryste ir tariu jiems nuoširdų ačiū už informacijos sklaidą.
Kartu mes galime daug daugiau nei po vieną.
Prof. dr. Jonas JAKAITIS,
Tremčių ir deportacijų istorinės atminties asociacijos „Baltijos aljansas“ prezidentas
Trisdešimt trečiajame LPKTS suvažiavime aptarti nuveikti darbai, apžvelgti ateities planai
Kovo 14 dieną Kauno karininkų ramovė vėl svetingai duris atvėrė buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams susiburti – į trisdešimt trečiąjį ataskaitinį rinkiminį suvažiavimą iš visos Lietuvos suvažiavo 230 delegatų (iš 258). Suvažiavime Sąjungos pirmininku šeštai kadencijai išrinktas dr. Gvidas Rutkauskas. Vyko naujos Valdybos, Etikos ir procedūrų bei Revizijos komisijų rinkimai, išklausytos ir patvirtintos ataskaitos, priimtos dvi rezoliucijos: „Dėl tremtinio statuso suteikimo naujai asmenų grupei“ ir „Dėl karo veiksmų Ukrainoje“. Savo pastebėjimus ir rūpesčius išsakė filialų pirmininkai ir atstovai. Suvažiavimo delegatus sveikino garbingi svečiai.
LPKTS pirmininkui dr. G. Rutkauskui paskelbus suvažiavimo pradžią, buvo įneštos filialų vėliavos, sugiedotas himnas, tylos minute pagerbtas mirusių tremtinių, Laisvės kovų dalyvių atminimas. Jaunieji šauliai išnešė gėlių puokštes prie Laisvės paminklo, Nežinomo kario kapo ir paminklo Partizanų Motinoms. Kauno miesto dekanato monsinjoras, kunigas Vytautas Grigaravičius palaimino susirinkusiuosius linkėdamas sėkmingo darbo. Pirmosios suvažiavimo dalies pirmininkai buvo Loreta Kalnikaitė (Šilalė) ir Rolandas Raibikis (Marijampolė), antrosios – Rasa Duobaitė-Bumbulienė (Kaunas) ir Juozas Savickas (Kaunas), sekretorės – Raimundė Gečienė (Šilalė) ir Irena Vasiliauskienė (Širvintos).
Suvažiavimo delegatų laukė išties darbinga diena: ketverių metų kadencijai buvo renkamas Sąjungos pirmininkas, nauja Valdyba, Etikos ir procedūrų bei Revizijos komisijos. Kandidatai į pirmininkus buvo trys: prof. Jonas Jakaitis (Vilnius), Gvidas Rutkauskas (Kaunas) ir Vladas Sungaila (Kaunas), kuris prisistatymo metu atsisakė kandidatuoti. Didesne balsų persvara LPKTS pirmininku perrinktas G. Rutkauskas. Jis pavaduotojomis pasirinko teisininkę Ireną Haasę (Šakiai), Rasą Duobaitę-Bumbulienę ir Oną Aldoną Tamošaitienę (Kaunas).
Suvažiavime buvo renkami Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos nariai. Ketveriems metams į Valdybą pateko: Banys Vaidas (Kėdainiai), Černa Saulius (Panevėžys), Duobaitė-Bumbulienė Rasa (Kaunas), Gečienė Raimundė (Šilalė), Haase Irena (Šakiai), Jakaitis Jonas (Vilnius), Jakavonytė Angelė (Vilnius), Jokubauskienė Valerija (Šiauliai), Jurgelevičienė Julytė (Kaunas), Kalesnikienė Aldona (Ukmergė), Kalnikaitė Loreta (Šilalė), Kaminskienė Audronė (Kaunas), Margevičienė Vincė Vaidevutė (Kaunas), Raibikis Rolandas (Marijampolė), Rutkauskas Gvidas (Kaunas), Skudrienė Violeta (Alytus), Stanėnas Juozas (Vilnius), Strončikas Edvardas (Vilnius), Sungaila Vladas (Kaunas), Vailionis Antanas (Druskininkai), Varkala Jonas (Tauragė).
Į LPKTS Revizijos komisiją išrinkti: Akucevičiūtė Teresė (Jurbarkas), Bartkus Zigmas (Alytus), Kaminskienė Janina (Vilnius), Steponavičienė Valerija (Šilalė), Šalaševičiūtė Birutė (Kaunas), Tarbūnaitė Eugenija (Radviliškis), į Etikos ir procedūrų komisiją: Malinauskienė Stasė (Vilnius), Šliaužienė Elena (Alytus), Treikauskienė Gėlytė (Kaunas), Ūksienė Ksavera (Šilalė), Vaišnorienė Irina (Radviliškis).
Suvažiavimo metu patvirtintas LPKTS tarybos narių sąrašas, kuris buvo reitinguotas Tarybos posėdyje vasario 7 dieną: Andrijauskas Arvydas (Tauragė), Antulevičienė Jūratė (Kaunas), Bernatonienė Irena (Klaipėda), Buitvydienė Eugenija (Šiauliai), Bulota Algirdas (Kaunas), Christauskas Česlovas (Kaunas), Cimbolaitis Jonas (Marijampolė), Giedraitienė Ona Regina (Ukmergė), Jasiūnas Ignas (Radviliškis), Jevdokimova Genovaitė (Kaunas), Kaminskas Raimundas (Kaunas), Kandratavičienė Jarūnė (Utena), Kaškonienė Ina (Alytus), Kraukšlienė Laimutė (Marijampolė), Kemėšis Valentinas (Šiauliai), Lekavičius Juozas (Varėna), Lendraitis Vitas (Kaunas), Lisevičienė Virginija (Širvintos), Mickus Vytautas (Klaipėda), Narmontienė Vida (Kaunas), Paulauskienė Janė Danguolė (Jonava), Požarskienė Staselė (Marijampolė), Savickas Juozas (Kaunas), Šmidtienė Laimutė (Šilalė), Vaulinienė Janina (Klaipėda). Į Tarybą taip pat įeina Valdybos ir komisijų nariai, LPKTS filialų pirmininkai, koordinatoriai.
Buvo išklausyta LPKTS valdybos pirmininko Vlado Sungailos ketverių metų Valdybos veiklos ir LPKTS metinė finansinė ataskaita. Su Revizijos komisijos darbu supažindino komisijos pirmininkė Eugenija Tarbūnaitė. Etikos pažeidimų nebuvo, tad ir komisijos ataskaita buvo trumpa. Ataskaitos patvirtintos bendru sutarimu.
Suvažiavimo dalyvius sveikino Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Saulius Davainis, TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkas dr. Arvydas Anušauskas, Seimo narės Gintarė Skaistė ir Angelė Jakavonytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius dr. Arūnas Bubnys, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Draučiūnaitė, TS-LKD Kauno skyrių Sueigos pirmininkas, miesto tarybos narys Paulius Lukševičius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas.
Muzikiniais kūriniais džiugino Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos prof. Sabinos Martinaitytės ir prof. Audronės Eitmanavičiūtės studentai, tarptautinių konkursų laureatai Ugnė Stražinskaitė, Paulius Katiliavas ir Mykolas Mikšys.
Po savaitės naujoji Valdyba išsirinko pirmininką. Juo tapo Vladas Sungaila, pasirinkęs pavaduotojas – Aldoną Kalesnikienę (Ukmergė) ir Loretą Kalnikaitę (Šilalė). V. Sungailai tai antroji kadencija. Jis dėkojo už pasitikėjimą ir žadėjo tęsti pradėtus darbus, daugiau skirti laiko neaktyviems, mažai narių turintiems filialams. Apskričių koordinatoriai ir veiklų komitetai bus suformuoti kitame Valdybos posėdyje, vyksiančiame gegužės 9 dieną.
„Tremtinio“ inf.
Kelių kartų bendrystė, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną
Kovo 10 dieną LPKTS Jurbarko filialo nariai buvo pakviesti į Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją Nepriklausomybės dienos proga organizuotą proto mūšį. Renginys prasidėjo menine programa, kurią atliko Jurbarko kultūros centro buvusių tremtinių moterų ansamblis „Versmė“, vadovaujamas Arūno Samio.
Šį kartą proto mūšis buvo šiek tiek kitoks. Į gimnazijos salę rinkosi ne tik gimnazistų komandos, bet ir mokytojų, moksleivių tėvų, Jurbarko filialo buvusios tremtinės bei ansamblio „Versmė“ dainininkės, komandos iš Jurbarko savivaldybės, Jurbarko krašto muziejaus, Jurbarko rajono viešosios bibliotekos. Proto mūšyje komandos varžėsi trijuose etapuose, kuriuose atsakinėjo į klausimus ne tik apie Lietuvos istoriją, geografiją, bet teko pasukti galvas atsakant į matematikos klausimus. Menine programa visus džiugino gimnazijos muzikos studijos solistai bei choristai, vadovaujami muzikos mokytojos Gražinos Mikšienės.
Renginį organizavo istorijos mokytoja A. Vabalienė, muzikos mokytoja G. Mikšienė, informacijos technologijų mokytoja E. Liutkevičienė, matematikos mokytojas Marijus Matukevičius. Po proto mūšio direktorė Vida Greičiūtė visus dalyvius pakvietė pabendrauti prie arbatos puodelio ir gimnazijos valgyklos darbuotojų iškeptų pyragų.
Kovo 11-ąją Jurbarko kultūros centro buvusių tremtinių ansamblis „Versmė“ buvo pakviestas koncertuoti į Klausučius. Kartu su ansambliu vyko ir K. Glinskio teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė ir aktorius Saulius Ambrozaitis. Salė buvo papuošta Lietuvos trispalve vėliava, gėlėmis. Nemažas būrelis žmonių maloniai klausėsi patriotinių dainų bei skaitomų eilių.
Pabendravę su Klausučių kaimo bendruomene, padėkojome organizatoriams už malonią popietę (B. Jurkšienei ir G. Jokubaitytei), grįžome į namus. O miesto gatvėmis eisenoje dalyvavo ir mūsų aktyviausi buvę tremtiniai. Po eisenos kultūros namuose žiūrėjome meninę programą, kurią atliko Jurbarko meno mokyklos vaikai.
Irina PAŽERECKIENĖ
Bendruomenė siūlo, kaip sutvarkyti aikštę išsaugant paminklą
Pastarosiomis dienomis Ukmergėje daug diskusijų sukėlė planuojamas aikštės-skvero sutvarkymas. Šis klausimas buvo aptartas darbo grupės posėdyje. Vėliau prie aikštės vyko bendruomenės piketas, o gyventojų nuomonė išsakyta ir susitikime su Ukmergės meru bei viešo projekto pristatymo metu.
Susitikimo metu meras viešai patvirtino, kad aikštėje esantis paminklas bus išsaugotas, ir pakvietė bendruomenę pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip būtų galima sutvarkyti šią miesto erdvę.
Atsiliepdami į šį kvietimą, bendruomenės atstovai parengė ir savivaldybei pateikė pasiūlymus. Juose pabrėžiama, kad aikštę galima atnaujinti ir sutvarkyti taip, kad joje išliktų svarbus istorinis akcentas – paminklas. Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krikštaponiui.
Gyventojai siūlo paminklą išlaikyti dabartinėje vietoje ir integruoti jį į atnaujintos aikštės erdvę. Taip pat siūloma estetiškai sutvarkyti patį paminklą – atnaujinti jo pagrindą, prireikus restauruoti paviršių, paryškinti užrašus. Svarstoma ir galimybė paminklą šiek tiek pakelti ar įrengti aukštesnį postamentą, kad jis taptų dar aiškesniu ir labiau matomu aikštės akcentu.
Pasiūlymuose numatyta ir daugiau aikštės sutvarkymo sprendimų: siūloma atnaujinti kietąją dangą, įrengti gėlynus bei dekoratyvinius želdinius, suformuoti nedidelę poilsio zoną su suoliukais. Taip pat būtų galima sutvarkyti apšvietimą ir įrengti informacinę lentelę su trumpa istorine informacija apie paminklą.
Bendruomenės atstovai pabrėžia, kad atnaujinta aikštė galėtų tapti patrauklia vieta gyventojų poilsiui, tačiau kartu išlikti tinkama vieta valstybinių švenčių minėjimams, atminimo renginiams ir bendruomenės susibūrimams.
„Svarbu, kad tvarkant miesto erdves būtų išsaugota ir gerbiama mūsų istorija. Paminklai yra mūsų atminties ženklai, primenantys apie žmones ir įvykius, kurie kūrė mūsų valstybę“, – sako bendruomenės atstovai.
Tikimasi, kad pateikti pasiūlymai padės rasti sprendimą, kuris suderins miesto erdvių atnaujinimą, gyventojų lūkesčius ir pagarbą istorinei atminčiai.
Aldona KALESNIKIENĖ
Partizanų kovos nemirtingos
Praėjusiais metais, liepos mėnesį, Kasčiūnų kaime, Varėnos rajono savivaldybėje, buvo organizuotas renginys Juozo Jakavonio-Tigro 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Ta proga Varėnos savivaldybė įrengė Kasčiūnų kapinėse palaidotų partizanų antkapinių paminklų tipinius atminimo ženklus „Lietuvos partizanas“. Šiose kapinėse viename kape palaidoti ir kartu žuvę bendražygiai Adomas Volungevičius (g. 1928 m.) ir Vladas Baranauskas-Taugirdas (g. 1925 m.).
Apie Vlado Baranausko-Taugirdo gyvenimą perskaičiau Varėnos rajono savivaldybės specialisto Eugenijaus Peikštenio rajoninio „Merkio krašto“ laikraščio (2025 m. Nr. 52) straipsnyje apie Dainavos apygardos partizanų 100-ąsias gimimo metinių sukaktis. Kadangi V. Baranauskas artimųjų neturėjo, todėl niekas nesikreipė ir jam nėra suteiktas Kario savanorio statusas. Tai mane paskatino surinkti daugiau dokumentinės medžiagos apie Vlado Baranausko-Taugirdo partizanavimo metus, dalyvavimą kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Daug šiltų žodžių apie Taugirdą yra parašęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuriuos suradau knygoje „Daugel krito sūnų…“. Buvusio politinio kalinio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo pirmininko, jau išėjusio iš šio gyvenimo, Vytauto Kaziulionio archyvuose suradau vaizdo medžiagą, kurioje nufilmuota Adelės Baranauskaitės, Vlado Baranausko-Taugirdo motinos, pokalbis su Juozu Jakavoniu-Tigru. Įstrigo į atmintį motinos papasakotas momentas, kai įėję į namus, stribai puolė prie puodų, reikalaudami duot valgyt. Vienas pasigyrė, kad jie nušovę tris „banditus“. Pas jį pamatė ir atpažino sūnaus Vlado laikrodį. Žemė slydo iš po kojų, bet motina tvardėsi ir neišsidavė.
Nemažai apie V. Baranauską yra parašęs partizanas Juozas Jakavonis-Tigras savo prisiminimų knygoje „Šalia mirties“. Jie abu buvo vienmečiai iš to paties kaimo.
Surinkęs medžiagą, liudijančią apie V. Baranausko-Taugirdo dalyvavimą ir žūtį už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo vardu kreipiausi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją, dėl Kario savanorio statuso suteikimo (po mirties) Vladui Baranauskui-Taugirdui. Ir štai paskutinėmis šių metų sausio mėnesio dienomis gavau pažymą, kad Vladui Baranauskui suteiktas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties). Taip mes, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo valdyba, išreiškėme pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tai lyg skolos atidavimas tiems, kurie aukojo savo gyvybes, kad šiandien mes laisvi ir mūsų Lietuva laisva. Nė vienas kovotojas neturi būti užmirštas. Šią pažymą perdaviau Angelei Jakavonytei, partizano Tigro dukteriai, kaip eksponatą Partizanų muziejui Kasčiūnų kaime, kuriame augo bei žuvo partizanas Vladas Baranauskas.
Juozas STRAMKAUSKAS
Vasario 16-oji – kartų vienybėje
Nepriklausomybės dieną Jurbarko rajono buvę tremtiniai pradėjo švęsti vasario 12 dieną kartu su Jurbarko vaikų darželio mokyklos „Ąžuoliukas“ vaikučiais ir auklėtojoms. Šventė pavadinta „Mažoje širdelėje – Lietuvai dainelė“ suvienijo mažuosius ir suaugusiuosius bendram džiaugsmui, prasmingam buvimui kartu ir nuoširdžiam padėkos jausmui savo Tėvynei.
Salė buvo papuošta Lietuvos vėliavos spalvomis, vaikų rankose plazdėjo mažos trispalvės vėliavėlės. Vaikai drąsiai ir išdidžiai dainavo daineles apie gimtinę, deklamavo eilėraščius, o tautiniai rūbai priminė mūsų tradicijų grožį ir svarbą. Ir kaipgi šventė be dovanų ir be gimtadienio torto? Šventę papuošė simbolinis tortas ir dovanos.
Kartu su vaikais šventėje dalyvavo ir Jurbarko filialo buvę tremtinės: Birutė Kulikauskienė, Teresė Akucevičiūtė, Zita Pinaitienė ir Irina Pažereckienė. Jos po mažųjų pasirodymo nuoširdžiai padėkojo už jų meilę Lietuvai, už skambias dainas ir tyrą tikrą jausmą. Jų ištarti žodžiai priminė, kokia brangi yra laisvė ir kaip svarbu ją saugoti ir puoselėti nuo pat mažens.
O vasario 14 dieną įvyko LPKTS Jurbarko filialo ataskaitinis susirinkimas, kuris prasidėjo menine programa, skirta Nepriklausomybės dienai paminėti. Koncertavo Jurbarko rajono kultūros centro buvusių tremtinių ir politinių kalinių moterų ansamblis „Versmė“, vadovaujamas Arūno Samio, programos vedėjai – Jurbarko kultūros centro K. Glinskio teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė ir aktorius Saulius Ambrozaitis.
Susirinkimo metu meras Skirmantas Mockevičius sveikino buvusius tremtinius ir palinkėjo sėkmės prasminguose darbuose Lietuvos labui. Kartu su pirmininke Irina Pažereckiene ir pavaduotoja Angelina Veniuliene įteikė padėkos raštus Lietuvos atsargos rezervo kariuomenės savanoriams už nuolatinę Lietuvos laisvės gynėjų paminklų tvarkymą ir saugojimą. Garbingu 2-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ buvo apdovanota valdybos narė Zita Pinaitienė. Padėkos raštai įteikti aktyviems mūsų filialo nariams: sekretorei iždininkei Teresei Akucevičiūtei ir Juozui Lieponiui. Filialo iždininkė Teresė Akucevičiūtė pristatė finansinę ataskaitą, o pirmininkė Irina Pažereckienė supažindino su praėjusių metų veikla bei šių metų planais.
Dar ilgai buvę tremtiniai bendravo prie bendrų vaišių stalo, dainavo širdžiai mielas dainas.
Vasario 16-osios šventę filialo nariai pradėjo šv. Mišiomis Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje. Pasimeldę už visus Lietuvos žmones nuvykome į Jurbarko miesto kapines. Pavaduotoja Angelina Veniulienė su dukterimi Milda uždegė atminimo žvakių prie tremtinių ir partizanų paminklų.
Šventė tęsėsi Jurbarko rajono kultūros namuose, kur vyko „Krištolinių lelijų“ apdovanojimas labiausiai nusipelniusiems žmonėms Lietuvoje ir užsienyje. Apdovanotieji buvo ir mūsų valdybos nariai – Artūras Samys ir Danutė Budrytė-Samienė. Iš visos širdies sveikinome ir dėkojome už jų meilę ir darbą Tėvynės labui.
Šventę vainikavo gražus koncertas ir pabuvimas kartu.
Irina PAŽERECKIENĖ
Laisvės ženklų palytėti
Vasario 11 d. Kaune Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga su partneriais organizavo renginį „Laisvės ženklų palytėti“, skirtą Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai.
Devyni Kaune žinomi menininkai: Vytautas Stasys Lagunavičius, Virginijus Kašinskas, Marija Rastenienė, Ewa Pohlke (Lenkija), Gintautas Vaičys, Kazimieras Sigitas Straigis, Rimantė Tamoliūnienė, Ringailė Marcinauskaitė ir Artūras Slapšys, susibūrę į grupę „Dailės ratas“ atidarė parodą „Laisvė“ iš ciklo „Lietuvos istorinis kelias“ (parodos kuratorius Artūras Slapšys).
Meninę programą pristatė pianistas Darius Kudirka.
Apie Vasario 16-osios Akto reikšmę, istorinius liudijimus kalbėjo Kristina Giedraitienė ir padovanojo vertingą knygą.
Dr. Raimundas Kaminskas, pristatydamas savo refleksijas apie Lietuvos valstybės atkūrimo šventės svarbą ateities kartoms, aptarė LPKTS buveinės antrojo aukšto fojė atidarytą istorinių leidinių parodą apie Vasario 16-ąją.
Renginio vedėjai Vladas Sungaila ir Dalia Poškienė įteikė padėkas ir dovanėlių.
Dr. Raimundas KAMINSKAS
LPKTS tarybos posėdyje aptarti svarbūs klausimai
Vasario 7 dieną Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje, pasibaigus LPKTS valdybos posėdžiui, vyko Tarybos posėdis. Sugiedojus Lietuvos himną, tylos minute buvo pagerbti Amžinybėn išėjusieji tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, negrįžusieji iš Sibiro tolių artimieji. Pasitvirtinus darbotvarkę, reglamentą, pirmininkaujantį ir sekretoriaujantį, išrinkta Balsų skaičiavimo komisija: Valerija Jokubauskienė, Juozas Stanėnas, Loreta Kalnikaitė, Algis Čeponis ir Aldona Kalesnikienė.
LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė apžvelgė ketverių metų nuveiktus darbus, priminė gražias iniciatyvas, surengtas parodas. Papasakojo apie paramą mokyklinėmis prekėmis Ukrainos vaikams. Surengtos kelios parodos, kur, nuperkant iš dailininkų paveikslus, pinigai buvo paaukoti Ukrainos kariams. Taip pat ne kartą organizuota tekstilės gaminių parama, kuri nuvežta į Kauno Prisikėlimo bažnyčią, kur nuolat budi žmonės, liejamos apkasų žvakės, pinami tinklai. Tarybos atstovų ir pirmininkės iniciatyva, Raseinių rajone, Ariogalos Dubysos slėnyje, įrengtas dar vienas stovas Raseinių rajono vėliavai iškelti sąskrydžio metu ir t. t.
Kartą per ketvirtį organizuojamas LPKTS tarybos posėdis, kurio metu atvykę filialų pirmininkai turi galimybę papasakoti apie savo veiklas, rūpesčius, padiskutuoti. Dažnai į posėdžius pakviečiami įdomūs, analizuojantys buvusiems tremtiniams rūpimus klausimus, aktualijas apžvelgiantys pašnekovai, įvairių sričių specialistai.
V. Margevičienė padėkojo savo pavaduotojams: Violetai Skudrienei (Alytus), Irenai Vasiliauskienei (Širvintos), Virginijai Skučaitei (Kaunas), Sauliui Černai (Panevėžys), su kuriais ketverius metus darniai bendradarbiavo. S. Černa informavo, kad šį pavasarį bus renkamas naujas LGGRTC direktorius. Iki mėnesio pabaigos siūlomi kandidatai.
Kadangi po mėnesio vyksiantis suvažiavimas – ataskaitinis rinkiminis, paskutiniame Tarybos posėdyje vyksta naujų narių į Tarybą reitingavimas. Patvirtinus LPKTS tarybos veiklos ataskaitą, V. V. Margevičienė supažindino su kandidatais. Išrinktų Tarybos narių sąrašas bus patvirtintas suvažiavime kovo 14 dieną.
Kol vyko slaptas balsavimas, pasisakė filialų atstovai. Dalia Charūnė, Vievio–Elektrėnų filialo pirmininkė, informavo apie gegužės 24 d. vyksiančią Dainų ir poezijos šventę Vievyje. Sakė, labai laukė tos dienos, kai galės buvusių tremtinių chorai koncertuoti jų krašte ir kad visi esame labai laukiami. Jonas Jakaitis, Vilniaus skyriaus narys, papasakojo apie „Inter-Asso“ kongresą Berlyne (buvo rašyta „Tremtinyje“ Nr. 3 (1627).
Įvertinus aktyvią veiklą ir pastangas bendraujant su jaunąja karta, ugdant jų pilietiškumą, patriotiškumą, ir nuveiktus prasmingus darbus, Jonui Arbačiauskui (Kaunas) įteiktas LPKTS I laipsnio žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“.
„Tremtinio“ inf.
Balys Gajauskas – žmogus, kurio dvasios nepalaužė 37 įkalinimo metai
Prisimenant ir pagerbiant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, visuomenės veikėją, kovotoją prieš sovietų okupaciją, politinį kalinį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos garbės pirmininką Balį Gajauską (1926–2017) jo gimimo šimtmečio proga, pirmasis renginys – įžanginė konferencija „Laisvės kovų atmintis Lietuvoje ir pasaulyje“ vyko vasario 7 dieną LPKT sąjungos, kuriai jis vadovavo 1989–1997 m., buveinėje, Kaune. Minėjime dalyvavo Sąjungos valdybos ir tarybos nariai, visuomeninių organizacijų atstovai, svečiai. Kalbėjusieji akcentavo B. Gajausko asmenybės bruožus, kaip ramybę, kuklumą ir santūrumą. Tai ilgiausiai – net 37-erius metus sovietiniuose lageriuose ir tremtyje už laisvę paaukojęs žmogus.
Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Vaikystėje ir jaunystėje gyveno Kaune. Nuo 1934 m. kartu su skautais minėdavo Vasario 16-ąją prie Jono Basanavičiaus paminklo Panemunėje, Kaune. Vokiečių okupacijos metu platino lapelius, nukreiptus prieš hitlerinius okupantus. Kai Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, įsitraukė į antisovietinį pogrindį, užmezgė ryšius su Tauro apygardos partizanais, platino jų spaudą, už ką 1948 m. buvo suimtas. Beje, suėmimo metu priešinosi – nušovė vieną iš jį bandžiusių suimti sovietų saugumiečių. Už tai 1948 m. gegužės 3 d. B. Gajauskas buvo nuteistas kalėti 25 metus. Kalėjo Balchašo, Džezkazgano, Mordovijos lageriuose.
Atlikęs visą skirtą bausmę, 1973 m. buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje, tačiau draudimo nepaisė – grįžo į Kauną, kur ir vėl 1977 m. buvo suimtas už antisovietinę veiklą ir nuteistas dešimčiai metų kalėti Permės srities Kučino lageryje bei penkeriems metams tremties. Kalėdamas dalyvavo politinių kalinių akcijose, paremdamas likimo draugų pasipriešinimą lagerio administratorių savivalei.
Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui ir reikalaujant grąžinti politinius kalinius, 1988 m. rudenį, kai mūsų šalyje jau plevėsavo trispalvės, B. Gajauskas buvo paleistas iš tremties ir netrukus keliems mėnesiams išvyko į JAV, nes būtent šios šalies kongresmenai, aktyviai raginami B. Gajausko tautiečių, net 10 metų siekė jį išlaisvinti iš sovietinių lagerių.
Grįžęs į Lietuvą, B. Gajauskas talkino Audriui Butkevičiui kuriant ir plėtojant būsimą Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, tapo pirmuoju jos prezidentu. Jis buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru. 1992 m. B. Gajauskas buvo paskirtas Lietuvos Nacionalinio saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi.
Išleistos B. Gajausko knygos „Pro spygliuotas vielas matau dangų“ ir „Gulago saulėlydis“. 1979 m. B. Gajauskas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. 1981 m. Hiustone (JAV) jam buvo skirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. Jis yra apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju Kryžiumi. B. Gajauskas mirė 2017 m. rugsėjo 27-ąją. Palaidotas Kaune, Seniavos kapinėse, šalia savo motinos.
Konferencijoje sveikinimo žodį ir įžvalgomis apie B. Gajauską pasidalijo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Kalbėdamas apie jo, kaip kovotojo, kelią ir asmenybės bruožus, pirmininkas sakė: „Balys Gajauskas buvo gana ramus, taktiškas ir stiprus žmogus. Nepaisant to, kad jam teko daug savo gyvenimo metų praleisti lageriuose ir tremty, laisvės troškimas negeso, tik stiprėjo“. Jis pacitavo B. Gajausko žodžius: „Mes kovojome be ginklo, bet mes esame kovotojai už laisvę.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys pabrėžė B. Gajausko darbštumą ir ryžtingumą. Stebina, kad tiek iškentėjęs žmogus, grįžęs į Lietuvą, taip daug dirbo ir užėmė svarbius postus. A. Bubnys kartu su B. Gajausku 1993–1994 m. kartu peržiūrėjo KGB archyvus, abu skaitė dokumentus, juos inventorizavo. Darbas truko kelerius metus. Ir 1995 m. spalio mėn. buvo įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas, kuris dirba iki šiol.
Tas laikotarpis buvo sudėtingas. Vyko akcija „KGB archyvai į švarias rankas“. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai labai išgyveno, kad tie archyvai neprapultų. „Kad ir kiek bebūtų įtampos, Balys Gajauskas išliko ramus. Darė įspūdį jo santūrumas ir kuklumas“, – sakė A. Bubnys. LGGRTC direktoriaus nuomone, nėra deramai įamžintas jo atminimas. „Nėra knygos apie B. Gajauską, taip pat nėra atminimo lentos, kur jis gyveno. Tačiau tai reikėtų padaryti visiems kartu“, – pripažino A. Bubnys.
LPKTS kultūros vadybininkė Dalia Poškienė pristatė parodą „Balys Gajauskas – žmogus – epocha. Pirmąjį LPKTS vadovą prisimenant“. Ji padėkojo LGGRTC istorikei, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorei Ramunei Driaučiūnaitei, padėjusiai rengti šią parodą, LPKTS valdybos nariui Edvardui Strončikui – už archyvinės medžiagos išsaugojimą ir jos atskleidimą. Iki lapkričio mėn. bus renkama medžiaga leidiniui. Iš įvairių šaltinių gauta muziejinė medžiaga – skaitmeninama ir ruošiama kilnojamoji paroda.
Poškienė informavo apie visoje Lietuvoje planuojamus įvairius renginius, parodas ir leidinius, skirtus įamžinti Balio Gajausko atminimą. Į šį darbą įsitrauks apie dešimt LPKTS filialų.
„Tremtinio“ inf.
„Inter-Asso“ 25-asis Kongresas
Berlyne sausio 23 d. vyko „Inter-Asso“ 25-asis kongresas. Mane, kaip Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) tarybos narį, ir LPKTS valdybos pirmininką Vladą Sungailą mūsų bendruomenė įpareigojo atstovauti LPKT sąjungą Kongreso darbe. Renginyje privalėjome ne tik pateikti ataskaitą, bet ir parengti pranešimą apie LPKTS veiklą, susipažinti su kitų šalių organizacijų veiklomis, bet ir dalyvauti priimant sprendimus dėl naujojo „Inter-Asso“ Prezidento ir Prezidiumo narių kandidatūrų tvirtinimo.
Kongresas pradėjo darbą kunigo dr. Ján Košiar, „Inter-Asso“ viceprezidento, palaiminimu. Prisiminta „Inter-Asso“, kaip skėtinės organizacijos, pradėta veikla 1991 metais. Įgyvendindama pagrindinius tikslus „Inter-Asso“ asociacija ir šiandien koordinuoja ir remia nacionalinių organizacijų, savarankiškų politinių kalinių, tremtinių ir komunizmo aukų bei komunizmo nusikaltimų tyrėjų ar atminties puoselėjimo veiklas. Glaudžiai bendradarbiaujant su Federaliniu komunistinės diktatūros Vokietijoje tyrimų fondu, „Inter-Asso“ asociacija turi potencialią galimybę įgyvendinti keliamus uždavinius (Inter-Asso įstatų 2 str. (2)), siejamus su veiksmais tiriant totalitarinių režimų komunistinės bei nacionalsocialistinės ideologijos nusikaltimus ir remiant mokslinių tyrėjų veiklas, nagrinėti teisingumo klausimus nukentėjusiųjų atžvilgiu, o tai, kaip rodo nūdiena, itin svarbu nusikalstamo Ukrainos karo atveju.
Pranešime apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklas kėliau klausimus, ar, žvelgiant iš Lietuvos, kaip „Inter-Asso“ nario, perspektyvos, 2023–2025 metų ataskaitiniu laikotarpiu asociacija pasiekė užsibrėžtus tikslus? Ar darbas ataskaitiniu laikotarpiu buvo pakankamai rezultatyvus, efektyvus, o veiklos racionaliai valdomos? Žinoma, tai retoriniai klausimai, tačiau jie tapo viso diskurso kongrese leitmotyvu aptariant „Inter-Asso“ asociacijos valdymo organų veiklas bei kitų šalių ataskaitose minimus įvykius bei nacionalinių organizacijų pakankamo įsitraukimo klausimus, kartu siūlant tam tikras korekcijas.
Savo pranešimo pabaigoje pateikiau apibendrinančias Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos išvadas apie veiklas ir „Baltijos Aljanso“ dokumentus, priimtus 2025 m. rugsėjo 19 d. Estijos Parlamente. Po diskusijų šiuos dokumentus, taip pat ir Albanijos bei Vokietijos rezoliucijas Kongresas priėmė kaip atitinkančius esminius kriterijus siekiant užsibrėžtų tikslų naujai „Inter-Asso“ kadencijai. Taip pat su kolega V. Sungaila anonsavome būsimų Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“, Dainų šventės „Leiskit į Tėvynę“ Elektrėnų savivaldybėje, „Baltijos Aljanso“ kartu su LPKTS rengiamą konferenciją Lietuvos Respublikos Seime ir kitus filialų renginius, sąsajoje su svarbiausiais trėmimų minėjimais.
Po „Inter-Asso“ narių ataskaitų pristatymo, dalyvaujant Vokietijos, Lietuvos, Albanijos, Kroatijos, Slovakijos, Moldovos, Rumunijos delegatams (į kongresą neatvyko Vengrijos, Estijos, Latvijos, Bulgarijos atstovai, – J. J. pastaba), ataskaitoms vienbalsiai pritarta su perspektyva atkreipti dėmesį į Kongrese iškeltus klausimus ir teiktus pasiūlymus. Taip pat buvo patvirtintos finansinės ataskaitos bei kiti organizaciniai dokumentai.
Po dokumentų tvirtinimo buvo pristatytos „Inter-Asso“ asociacijos naujai penkerių metų kadencijai Prezidento bei Prezidiumo narių kandidatūros. Išklausyti pasisakymai ir apsvarstytos strateginės veiklos kryptys. Po prisistatymų ir debatų „Inter-Asso“ Prezidentu išrinktas istorikas dr. Peter Keup (apie šią, itin sudėtingo likimo ir įdomią asmenybę daugiau informacijos pateiksiu kitose publikacijose. Šiandien, asmeniškai susipažinus, galima pasakyti tiek, kad žmogus kalėjo sovietmečio, Stasi (vok. Staatssicherheit trumpinys), kitaip Valstybės saugumo ministerijos kamerose už keltą bandymų kirsti Rytų–Vakarų Berlyno sieną. – J. J. pastaba).
„Inter-Asso“ Prezidiumo nariais išrinkti ir Kongreso patvirtinti šalių (abėcėlės tvarka) atstovai: Kroatijos – Mirna Sunić-Žakman; Lietuvos – prof. dr. Jonas Jakaitis; Rumunijos – Niculina Moica; Slovakijos – dr. Ján Košiar; Vokietijos – dr. Peter Keup.
Itin šilta atmosfera lydėjo „Inter-Asso“ asociacijos 25-ojo Kongreso bendraminčių forumą. Po formaliosios Kongreso dalies, neformalioje aplinkoje mezgėsi dalykiniai ryšiai, partneriniai kontaktai planuojant būsimas veiklas.
Prof. dr. Jonas JAKAITIS, „Inter-Asso“ Prezidiumo narys
Virginijos Skučaitės naujos knygos sutiktuvės
Sausio 17 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje vyko žurnalistės Virginijos Skučaitės knygos „Lietuvių Golgota Revučyje“ pristatymo popietė. Renginį vedė ir tremtinių dainas gitara atliko Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius, ištraukas iš knygos skaitė aktorė Inesa Paliulytė. Nuotraukas ekrane rodė ir komentavo knygos autorė, žurnalistė Virginija Skučaitė. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Tai septintoji V. Skučaitės knyga, kurioje gausu prisiminimų, liudijimų, faktų, nuotraukų, žemėlapių ir dokumentų. Skaudžios ir tragiškos skirtingų žmonių istorijos liudija sovietinio teroro režimą, atskleidžia žmonių likimus, kalinimo ir tremties esmę. Pati knygos autorė 1952 m. su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Ji pateikia savo tėvo ir kitų Krasnojarsko krašto 7-ojo lagerio Revučyje kalintų kalinių atsiminimus.
Popietėje dalyvavo ir tą dieną LPKTS valdybos posėdyje posėdžiavę valdybos nariai, kurie autorei negailėjo gražių žodžių už reikšmingą indėlį atskleidžiant sudėtingą ir labai skausmingą Lietuvos istorijos etapą, linkėjo naujų kūrybinių įkvėpimų.
Stebint dabartinę šiandieną, norisi tikėtis, kad visuomenė supras, jog yra neapsaugota nuo žvėriškų režimų. Taip norisi viltis, kad visa tai nepasikartos.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Ukmergėje – jauki ir linksma buvusių tremtinių vakaronė su svečiais iš Utenos ir Širvintų
Ukmergėje surengta buvusių tremtinių vakaronė dar kartą patvirtino, kad bendrystė, atmintis ir gyva tradicija yra tai, kas stiprina mūsų bendruomenę. Į šiltą ir pakilią popietę susirinko gausus būrys ukmergiškių ir jų artimųjų, o vakaronę papuošė svečiai iš Utenos ir Širvintų – jų atvykimas suteikė renginiui dar daugiau džiugesio ir gyvybingumo.
Renginyje netrūko nei jautrių prisiminimų apie patirtus išbandymus, nei linksmų akimirkų. Vakaronę lydėjo dainos, šokiai, gera nuotaika ir nuoširdūs pokalbiai – tarsi dar kartą patvirtindami, kad buvusių tremtinių bendruomenę jungia ne tik bendra istorija, bet ir tvirta draugystė.
Svečių kolektyvai iš Utenos ir Širvintų pasidalijo savo programomis, dainomis ir išgyventomis patirtimis, todėl vakaras tapo spalvingas ir gyvas. Susirinkusieji džiaugėsi galimybe ne tik pabendrauti, bet ir kartu pasijuokti, padainuoti, pajusti tikrą bendruomeniškumo dvasią. Ukmergiškiai dėkojo svečiams už jų nuoširdumą ir aktyvų dalyvavimą, o renginio organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai ne tik stiprina ryšius tarp Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų, bet ir padeda puoselėti mūsų tautos istorinę atmintį, perduoti ją jaunajai kartai.
Vakaras baigėsi bendromis dainomis, šypsenomis ir pažadu vėl susitikti. Buvusių tremtinių vakaronės – tai ne tik pagarba praeičiai, bet ir gyvas įrodymas, kad atmintis gali būti šviesi, vienijanti ir kupina džiaugsmo.
Aldona KALESNIKIENĖ
