2026 metų renginiai
Balys Gajauskas – žmogus, kurio dvasios nepalaužė 37 įkalinimo metai
Prisimenant ir pagerbiant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, visuomenės veikėją, kovotoją prieš sovietų okupaciją, politinį kalinį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos garbės pirmininką Balį Gajauską (1926–2017) jo gimimo šimtmečio proga, pirmasis renginys – įžanginė konferencija „Laisvės kovų atmintis Lietuvoje ir pasaulyje“ vyko vasario 7 dieną LPKT sąjungos, kuriai jis vadovavo 1989–1997 m., buveinėje, Kaune. Minėjime dalyvavo Sąjungos valdybos ir tarybos nariai, visuomeninių organizacijų atstovai, svečiai. Kalbėjusieji akcentavo B. Gajausko asmenybės bruožus, kaip ramybę, kuklumą ir santūrumą. Tai ilgiausiai – net 37-erius metus sovietiniuose lageriuose ir tremtyje už laisvę paaukojęs žmogus.
Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime, Vilkaviškio apskrityje. Vaikystėje ir jaunystėje gyveno Kaune. Nuo 1934 m. kartu su skautais minėdavo Vasario 16-ąją prie Jono Basanavičiaus paminklo Panemunėje, Kaune. Vokiečių okupacijos metu platino lapelius, nukreiptus prieš hitlerinius okupantus. Kai Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą, įsitraukė į antisovietinį pogrindį, užmezgė ryšius su Tauro apygardos partizanais, platino jų spaudą, už ką 1948 m. buvo suimtas. Beje, suėmimo metu priešinosi – nušovė vieną iš jį bandžiusių suimti sovietų saugumiečių. Už tai 1948 m. gegužės 3 d. B. Gajauskas buvo nuteistas kalėti 25 metus. Kalėjo Balchašo, Džezkazgano, Mordovijos lageriuose.
Atlikęs visą skirtą bausmę, 1973 m. buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje, tačiau draudimo nepaisė – grįžo į Kauną, kur ir vėl 1977 m. buvo suimtas už antisovietinę veiklą ir nuteistas dešimčiai metų kalėti Permės srities Kučino lageryje bei penkeriems metams tremties. Kalėdamas dalyvavo politinių kalinių akcijose, paremdamas likimo draugų pasipriešinimą lagerio administratorių savivalei.
Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui ir reikalaujant grąžinti politinius kalinius, 1988 m. rudenį, kai mūsų šalyje jau plevėsavo trispalvės, B. Gajauskas buvo paleistas iš tremties ir netrukus keliems mėnesiams išvyko į JAV, nes būtent šios šalies kongresmenai, aktyviai raginami B. Gajausko tautiečių, net 10 metų siekė jį išlaisvinti iš sovietinių lagerių.
Grįžęs į Lietuvą, B. Gajauskas talkino Audriui Butkevičiui kuriant ir plėtojant būsimą Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, tapo pirmuoju jos prezidentu. Jis buvo išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru. 1992 m. B. Gajauskas buvo paskirtas Lietuvos Nacionalinio saugumo tarnybos generaliniu direktoriumi.
Išleistos B. Gajausko knygos „Pro spygliuotas vielas matau dangų“ ir „Gulago saulėlydis“. 1979 m. B. Gajauskas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. 1981 m. Hiustone (JAV) jam buvo skirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. Jis yra apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu ir Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju Kryžiumi. B. Gajauskas mirė 2017 m. rugsėjo 27-ąją. Palaidotas Kaune, Seniavos kapinėse, šalia savo motinos.
Konferencijoje sveikinimo žodį ir įžvalgomis apie B. Gajauską pasidalijo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Kalbėdamas apie jo, kaip kovotojo, kelią ir asmenybės bruožus, pirmininkas sakė: „Balys Gajauskas buvo gana ramus, taktiškas ir stiprus žmogus. Nepaisant to, kad jam teko daug savo gyvenimo metų praleisti lageriuose ir tremty, laisvės troškimas negeso, tik stiprėjo“. Jis pacitavo B. Gajausko žodžius: „Mes kovojome be ginklo, bet mes esame kovotojai už laisvę.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius dr. Arūnas Bubnys pabrėžė B. Gajausko darbštumą ir ryžtingumą. Stebina, kad tiek iškentėjęs žmogus, grįžęs į Lietuvą, taip daug dirbo ir užėmė svarbius postus. A. Bubnys kartu su B. Gajausku 1993–1994 m. kartu peržiūrėjo KGB archyvus, abu skaitė dokumentus, juos inventorizavo. Darbas truko kelerius metus. Ir 1995 m. spalio mėn. buvo įsteigtas Lietuvos ypatingasis archyvas, kuris dirba iki šiol.
Tas laikotarpis buvo sudėtingas. Vyko akcija „KGB archyvai į švarias rankas“. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai labai išgyveno, kad tie archyvai neprapultų. „Kad ir kiek bebūtų įtampos, Balys Gajauskas išliko ramus. Darė įspūdį jo santūrumas ir kuklumas“, – sakė A. Bubnys. LGGRTC direktoriaus nuomone, nėra deramai įamžintas jo atminimas. „Nėra knygos apie B. Gajauską, taip pat nėra atminimo lentos, kur jis gyveno. Tačiau tai reikėtų padaryti visiems kartu“, – pripažino A. Bubnys.
LPKTS kultūros vadybininkė Dalia Poškienė pristatė parodą „Balys Gajauskas – žmogus – epocha. Pirmąjį LPKTS vadovą prisimenant“. Ji padėkojo LGGRTC istorikei, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorei Ramunei Driaučiūnaitei, padėjusiai rengti šią parodą, LPKTS valdybos nariui Edvardui Strončikui – už archyvinės medžiagos išsaugojimą ir jos atskleidimą. Iki lapkričio mėn. bus renkama medžiaga leidiniui. Iš įvairių šaltinių gauta muziejinė medžiaga – skaitmeninama ir ruošiama kilnojamoji paroda.
Poškienė informavo apie visoje Lietuvoje planuojamus įvairius renginius, parodas ir leidinius, skirtus įamžinti Balio Gajausko atminimą. Į šį darbą įsitrauks apie dešimt LPKTS filialų.
„Tremtinio“ inf.
„Inter-Asso“ 25-asis Kongresas
Berlyne sausio 23 d. vyko „Inter-Asso“ 25-asis kongresas. Mane, kaip Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) tarybos narį, ir LPKTS valdybos pirmininką Vladą Sungailą mūsų bendruomenė įpareigojo atstovauti LPKT sąjungą Kongreso darbe. Renginyje privalėjome ne tik pateikti ataskaitą, bet ir parengti pranešimą apie LPKTS veiklą, susipažinti su kitų šalių organizacijų veiklomis, bet ir dalyvauti priimant sprendimus dėl naujojo „Inter-Asso“ Prezidento ir Prezidiumo narių kandidatūrų tvirtinimo.
Kongresas pradėjo darbą kunigo dr. Ján Košiar, „Inter-Asso“ viceprezidento, palaiminimu. Prisiminta „Inter-Asso“, kaip skėtinės organizacijos, pradėta veikla 1991 metais. Įgyvendindama pagrindinius tikslus „Inter-Asso“ asociacija ir šiandien koordinuoja ir remia nacionalinių organizacijų, savarankiškų politinių kalinių, tremtinių ir komunizmo aukų bei komunizmo nusikaltimų tyrėjų ar atminties puoselėjimo veiklas. Glaudžiai bendradarbiaujant su Federaliniu komunistinės diktatūros Vokietijoje tyrimų fondu, „Inter-Asso“ asociacija turi potencialią galimybę įgyvendinti keliamus uždavinius (Inter-Asso įstatų 2 str. (2)), siejamus su veiksmais tiriant totalitarinių režimų komunistinės bei nacionalsocialistinės ideologijos nusikaltimus ir remiant mokslinių tyrėjų veiklas, nagrinėti teisingumo klausimus nukentėjusiųjų atžvilgiu, o tai, kaip rodo nūdiena, itin svarbu nusikalstamo Ukrainos karo atveju.
Pranešime apie Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklas kėliau klausimus, ar, žvelgiant iš Lietuvos, kaip „Inter-Asso“ nario, perspektyvos, 2023–2025 metų ataskaitiniu laikotarpiu asociacija pasiekė užsibrėžtus tikslus? Ar darbas ataskaitiniu laikotarpiu buvo pakankamai rezultatyvus, efektyvus, o veiklos racionaliai valdomos? Žinoma, tai retoriniai klausimai, tačiau jie tapo viso diskurso kongrese leitmotyvu aptariant „Inter-Asso“ asociacijos valdymo organų veiklas bei kitų šalių ataskaitose minimus įvykius bei nacionalinių organizacijų pakankamo įsitraukimo klausimus, kartu siūlant tam tikras korekcijas.
Savo pranešimo pabaigoje pateikiau apibendrinančias Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos išvadas apie veiklas ir „Baltijos Aljanso“ dokumentus, priimtus 2025 m. rugsėjo 19 d. Estijos Parlamente. Po diskusijų šiuos dokumentus, taip pat ir Albanijos bei Vokietijos rezoliucijas Kongresas priėmė kaip atitinkančius esminius kriterijus siekiant užsibrėžtų tikslų naujai „Inter-Asso“ kadencijai. Taip pat su kolega V. Sungaila anonsavome būsimų Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“, Dainų šventės „Leiskit į Tėvynę“ Elektrėnų savivaldybėje, „Baltijos Aljanso“ kartu su LPKTS rengiamą konferenciją Lietuvos Respublikos Seime ir kitus filialų renginius, sąsajoje su svarbiausiais trėmimų minėjimais.
Po „Inter-Asso“ narių ataskaitų pristatymo, dalyvaujant Vokietijos, Lietuvos, Albanijos, Kroatijos, Slovakijos, Moldovos, Rumunijos delegatams (į kongresą neatvyko Vengrijos, Estijos, Latvijos, Bulgarijos atstovai, – J. J. pastaba), ataskaitoms vienbalsiai pritarta su perspektyva atkreipti dėmesį į Kongrese iškeltus klausimus ir teiktus pasiūlymus. Taip pat buvo patvirtintos finansinės ataskaitos bei kiti organizaciniai dokumentai.
Po dokumentų tvirtinimo buvo pristatytos „Inter-Asso“ asociacijos naujai penkerių metų kadencijai Prezidento bei Prezidiumo narių kandidatūros. Išklausyti pasisakymai ir apsvarstytos strateginės veiklos kryptys. Po prisistatymų ir debatų „Inter-Asso“ Prezidentu išrinktas istorikas dr. Peter Keup (apie šią, itin sudėtingo likimo ir įdomią asmenybę daugiau informacijos pateiksiu kitose publikacijose. Šiandien, asmeniškai susipažinus, galima pasakyti tiek, kad žmogus kalėjo sovietmečio, Stasi (vok. Staatssicherheit trumpinys), kitaip Valstybės saugumo ministerijos kamerose už keltą bandymų kirsti Rytų–Vakarų Berlyno sieną. – J. J. pastaba).
„Inter-Asso“ Prezidiumo nariais išrinkti ir Kongreso patvirtinti šalių (abėcėlės tvarka) atstovai: Kroatijos – Mirna Sunić-Žakman; Lietuvos – prof. dr. Jonas Jakaitis; Rumunijos – Niculina Moica; Slovakijos – dr. Ján Košiar; Vokietijos – dr. Peter Keup.
Itin šilta atmosfera lydėjo „Inter-Asso“ asociacijos 25-ojo Kongreso bendraminčių forumą. Po formaliosios Kongreso dalies, neformalioje aplinkoje mezgėsi dalykiniai ryšiai, partneriniai kontaktai planuojant būsimas veiklas.
Prof. dr. Jonas JAKAITIS, „Inter-Asso“ Prezidiumo narys
Virginijos Skučaitės naujos knygos sutiktuvės
Sausio 17 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje vyko žurnalistės Virginijos Skučaitės knygos „Lietuvių Golgota Revučyje“ pristatymo popietė. Renginį vedė ir tremtinių dainas gitara atliko Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius, ištraukas iš knygos skaitė aktorė Inesa Paliulytė. Nuotraukas ekrane rodė ir komentavo knygos autorė, žurnalistė Virginija Skučaitė. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Tai septintoji V. Skučaitės knyga, kurioje gausu prisiminimų, liudijimų, faktų, nuotraukų, žemėlapių ir dokumentų. Skaudžios ir tragiškos skirtingų žmonių istorijos liudija sovietinio teroro režimą, atskleidžia žmonių likimus, kalinimo ir tremties esmę. Pati knygos autorė 1952 m. su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Ji pateikia savo tėvo ir kitų Krasnojarsko krašto 7-ojo lagerio Revučyje kalintų kalinių atsiminimus.
Popietėje dalyvavo ir tą dieną LPKTS valdybos posėdyje posėdžiavę valdybos nariai, kurie autorei negailėjo gražių žodžių už reikšmingą indėlį atskleidžiant sudėtingą ir labai skausmingą Lietuvos istorijos etapą, linkėjo naujų kūrybinių įkvėpimų.
Stebint dabartinę šiandieną, norisi tikėtis, kad visuomenė supras, jog yra neapsaugota nuo žvėriškų režimų. Taip norisi viltis, kad visa tai nepasikartos.
„Tremtinio“ inf. ir nuotr.
Ukmergėje – jauki ir linksma buvusių tremtinių vakaronė su svečiais iš Utenos ir Širvintų
Ukmergėje surengta buvusių tremtinių vakaronė dar kartą patvirtino, kad bendrystė, atmintis ir gyva tradicija yra tai, kas stiprina mūsų bendruomenę. Į šiltą ir pakilią popietę susirinko gausus būrys ukmergiškių ir jų artimųjų, o vakaronę papuošė svečiai iš Utenos ir Širvintų – jų atvykimas suteikė renginiui dar daugiau džiugesio ir gyvybingumo.
Renginyje netrūko nei jautrių prisiminimų apie patirtus išbandymus, nei linksmų akimirkų. Vakaronę lydėjo dainos, šokiai, gera nuotaika ir nuoširdūs pokalbiai – tarsi dar kartą patvirtindami, kad buvusių tremtinių bendruomenę jungia ne tik bendra istorija, bet ir tvirta draugystė.
Svečių kolektyvai iš Utenos ir Širvintų pasidalijo savo programomis, dainomis ir išgyventomis patirtimis, todėl vakaras tapo spalvingas ir gyvas. Susirinkusieji džiaugėsi galimybe ne tik pabendrauti, bet ir kartu pasijuokti, padainuoti, pajusti tikrą bendruomeniškumo dvasią. Ukmergiškiai dėkojo svečiams už jų nuoširdumą ir aktyvų dalyvavimą, o renginio organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai ne tik stiprina ryšius tarp Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialų, bet ir padeda puoselėti mūsų tautos istorinę atmintį, perduoti ją jaunajai kartai.
Vakaras baigėsi bendromis dainomis, šypsenomis ir pažadu vėl susitikti. Buvusių tremtinių vakaronės – tai ne tik pagarba praeičiai, bet ir gyvas įrodymas, kad atmintis gali būti šviesi, vienijanti ir kupina džiaugsmo.
Aldona KALESNIKIENĖ
