Dainavos apygardos partizanų takais
Gražų rugsėjo 12-osios šeštadienį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Alytaus filialas, vadovaujamas Stasės Tamašauskienės, pakvietė keliauti Dainavos apygardos partizanų takais. Tai jau bene keturiasdešimtas toks žygis, kaip bandė suskaičiuoti ilgametis LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis.
Žygį pradėjome Lazdijų rajone, kur 1951 metų rugsėjo 21 dieną Bestraigiškės miške NKVD įvykdė karinę operaciją, kurioje žuvo daug Dainavos apygardos partizanų ir vadų. Seirijų bažnyčioje aukotų šv.Mišių pradžioje, pagerbiant žuvusius to krašto partizanus, gėlių puokštes į Seirijų miestelio kapines išnešė buvusio partizanų vado Marčiukonio sūnus ir duktė. Džiugu, kad dviejų aukštų bažnytėlė vos talpino susirinkusiuosius, ypač buvo gera matyti daug jaunųjų šaulių, kurie kartu keliavo iki pat žygio pabaigos. Tai – jaunieji šauliai iš Alytaus kuopos 1 rinktinės, Kęstučio 7 rinktinės Tauragės, Šilalės, Laukuvos...
„Kiekvienam žmogui yra duota misija šiame gyvenime, ir svarbu ne jos dydis, o kaip ją atliksime, – pamokslo metu sakė Seirijų kunigas. – Sovietų valdžia trypė Lietuvą, todėl vyrai išėjo į mišką ir daugelis čia ir padėjo galvas“. Bestraigiškės miške žuvo Dainavos apygardos partizanų vadas Juozas Gegužis-Diemedis, Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis, štabo nariai Bolius Vailionis-Narsutis ir Algirdas Salinis-Skirmantas, partizanai Gediminas Urmanavičius-Pavasaris ir Stasys Krukonis-Žvaigždikis. Jų atminimas įamžintas paminklu, prie kurio vyko minėjimas. Čia buvo padėta gėlių, uždegta žvakučių, smuiku griežė Simona Alksninytė, gitara skambino Vytautas Sakalauskas. Sveikinimo žodį tarė ir už gražią iniciatyvą dėkojo Lazdijų rajono mero pavaduotojas Gintautas Kalatka. Garbės sargyboje stovėjo Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus mokyklos moksleiviai, dainavo Alytaus buvusių tremtinių choras „Atmintis“, vadovaujamas Violetos Dumbliauskienės.
Atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius papasakojo, kaip kovėsi ir kieno išduoti žuvo šie partizanai. „Ką šiandien pasakytų šie vyrai? Daugelis sako: arba įvestų tvarką, arba nugriūtų... Partizanai akcentuodavo: gerbkime savo Tėvynę, gerbkime savo kalbą ir papročius. Tad nenuolaidžiaukime ir neleiskime žeminti žuvusiųjų vardo!“ – kalbėjo pulkininkas A.Dudavičius.
Šlavantų seniūnė Julija Misiukienė papasakojo, kaip vietinių gyventojų pastangomis buvo atstatytas bunkeris: „Ši vieta neatsirado iš niekur. Džiaugiamės, kad 2001 metais kaimo gyventojai Česlovas Burneika ir Vytautas Žilionis iš pagarbos žuvusiems partizanams atstatė bunkerį. Vėliau jis sugriuvo, bet savivaldybės lėšomis, pagal jų pasakojimus, vėl buvo atstatytas“.
Kitas svarbus žygio dalyvių sustojimas – Liškiava, kurioje perlaidoti partizanai, žuvę 1945 metų pavasarį – partizaninio karo pradžioje. Partizanų suėmimo priešistorę pasakojo Dainavos patriotas Alfonsas Vitkauskas: „Vyrai paėmė ginklą, kurio niekada nebuvo laikę rankose ir ėjo ginti savo krašto nuo tų, kurie kėsinosi sunaikinti Lietuvą. Okupantams nepavyko sunaikinti tautos dvasios, nors žuvo 24 partizanai... Slapčia atnešė juos ir palaidojo šiose Liškiavos kapinėse“.
Prie Kryžiaus, kurį pastatė buvęs Norilsko politinis kalinys Vytautas Kaziulionis, buvo padėta gėlų, uždegta žvakių, Liškiavos mokyklos moksleivė Gintarė dzūkų tarme paporino legendą apie Liškiavos atsiradimą, dainavo Lazdijų buvusių tremtinių choras „Žilvitis“. Už gražų istorinės atminties paminėjimą dėkojo Varėnos vicemeras Giedrius Samulevičius. Turėjome progą apsilankyti Liškiavos bažnyčioje, pasigrožėti vienuolyno aplinka.
Toliau žygis tęsėsi į Liepiškių kaimą, Prano Aleksonio sodybą, kur 1946 metais buvo įsikūrusi paskutinė Pietų Lietuvos srities partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietė. Kai atvykome, prie paminklinio akmens jau stovėjo jaunųjų šaulių garbės sargyba. Čia taip pat padėjome gėlių, degėme žvakučių, tylos minute atidavėme pagarbą žuvusiesiems.
Sveikinimo žodžius tarė: Leipalingio seniūnas Antanas Kraucevičius, partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kalbėjo sodybos šeimininkas Jonas Aleksonis. Šaulių vadas Gintaras Lučinskas išsamiai supažindino su Juozo Vitkaus-Kazimieraičio biografija ir nueitu kovos keliu. Gražios sodybos kieme trumpai sustojome atokvėpio minutei, kurios metu gardžiavomės kareiviška koše ir arbata.
Į Merkinės kryžių kalnelį – šimtų partizanų Amžinojo poilsio vietą – vykome gerokai po pietų. Pasak V.Kaziulionio, čia anksčiau buvo dauba, sąvartynas. Kai 1944 metų pabaigoje prasidėjo masiniai NKVD siautėjimai, čia atveždavo partizanų kūnus ir į šią daubą suversdavo. Kiek jų čia pakasta, neaišku. Žinoma, kad žuvo 1850 vyrų. Dabar šis gražiai sutvarkytas ir prižiūrimas Kryžių kalnelis – ta miestelio vieta, kur merkiniškiai mini Sausio 13-ąją, kitas šventes arba tiesiog ateina pabūti, prisiminti, parymoti...
Žygio dalyvius sveikino, linkėjo gražių įspūdžių, gero dangaus Varėnos meras Algis Kašėta, Alytaus meras Vytautas Grigaravičius, krašto istoriją nušvietė Merkinės muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. Kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono vadas Darius Bernotas sakė: „Jiems teko sumokėti didžiausią kainą už Lietuvos laisvę. Jūs, buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, esate pavyzdys šiuolaikinei kariuomenei“.
Apie Perloją – pietų Lietuvos perlą – Vytauto paminklo papėdėje krašto istoriją gražiai dėstė meras A.Kašėta, prisiminimais dalijosi buvęs partizanas Juozas Stonys, dainavo Perlojos etnografinis ansamblis, vadovaujamas Irenos Stoškienės.
Iš tiesų aplankėme gražiausias Dzūkijos krašto vietas, brangias savo didžia, skaudžia, bet garbinga istorija. Kad renginys vyktų sklandžiai, reikia įdėti daug darbo. Todėl LPKTS valdybos pirmininko pavaduotojas Juozas Yla ir pirmininkas dr. P.Jakučionis organizatoriams tarė nuoširdų ačiū ir įteikė padėkos raštus: LPKTS Alytaus filialo pirmininkei S.Tamašauskienei, renginio vedėjai poetei Mildai Zaveckienei, šaulių vadui Gintarui Lučinskui, Alfonsui Vitkauskui, Švietimo skyriaus vedėjui Vytuoliui Valiūnui, Šlavantų seniūnei Julijai Mazukienei, Alytaus apskrities šaulių vadui Skirmantui Valatkevičiui.
Alytaus filialo pirmininkė S.Tamašauskienė renginio pabaigoje taip pat dėkojo už visokeriopą pagalbą, transportą, gėles ir sutvarkytą aplinką seniūnams, miestų merams, už dalyvavimą žygyje – ansambliams, choristams, moksleiviams, šauliams, svečiams, ypač LPKTS Šilalės, Kauno, Vilniaus filialams.
Audronė KAMINSKIENĖ
Autorės ir Gintaro Lučinsko nuotraukos
