LPKTS XVIII suvažiavimas

   Balandžio 9 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) salėje įvyko LPKTS XVIII ataskaitinis suvažiavimas. Tradiciškai jis pradėtas Lietuvos Respublikos himnu. Tylos minute pagerbti išėjusieji Amžinybėn. Išnešta gėlių prie „Laisvės“ ir Nežinomojo kareivio paminklų.
   Kunigas mjr. Alfonsas Bulotas kalbėjo apie žmogaus ryšį su Dievu, šio ryšio nebuvimą šiandien, kai žmonės „savanoriškai bėga iš laisvos Lietuvos, užsigeidžia laukų, miškų, ežerų ir upių, užsinori vaikų ir juos prievartauja, pačius garbingiausius ir silpniausius – senjorus – apiplėšę džiaugiasi, kad dėl jų nėra krizės, tautos palikimus parduoda, kapavietes išaria ir teisėjais išdavikus pasikviečia.“
   „Tikime, ką rašo laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Šventasis Raštas. Juokinga, kai prezidentai nori patekti į dangų juo netikėdami. Juokinga, kai susikabiname rankomis sekmadieniais ir nepasiliekame krikščionys visą savaitę. Už tai, kad iš šių dalykų nesijuokėte ir neišdavėte tautos, jūs tapote politiniais kaliniais ir tremtiniais. Tai garbingas vardas. Dievo rašto knygose jūs tapote tūkstančių tūkstančiais šventųjų. Mylėkite savo kraštą, neišduokite. (...) Tegu Dievas laimina jūsų darbus, mintis. Matau šiandieną jūsų pareiškimus ir prašymus, kad mūsų tauta žengtų teisingumo keliu, kaip ją paženklino Dievas,“ – kalbėjo A. Bulotas.
Suvažiavimą pasveikino gausiai susirinkę svečiai: LR Vyriausybės, Seimo nariai, Kauno miesto savivaldybės vadovai.
   TS-LKD pirmininkas, LR Ministras pirmininkas Andrius Kubilius džiaugėsi, kad „esame kartu – mintimis, vertybėmis ir stuburu, ir esame kartu vienoje atsakingoje jėgoje.“
   „Pora paskutinių metų buvo nelengvi, tačiau šiandien galime pasidžiaugti: bendromis pastangomis atlaikėme sunkiausią ekonominę krizę. Dėkoju jums už kantrybę ir tvirtybę, kurią rodėte visai Lietuvai. Šiandien ekonomika atsigauna. Tai leidžia teigti, kad ekonomikos atsigavimą pirmieji pajus pensininkai nuo kitų metų pradžios.“
   Premjeras pasveikino visus LPKTS ir TS-LKD Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos narius, išrinktus į savivaldybių tarybas, ir visus susirinkusiuosius pakvietė į savaitgalį rengiamą talką „Darom“.
   Už ilgametę pozityvią visuomeninę veiklą, atkuriant ir stiprinant Lietuvos valstybingumą, įamžinant Laisvės kovų istoriją ir ugdant jaunuomenės patriotiškumą, Ministras pirmininkas įteikė LR Vyriausybės padėkas LPKTS pirmininkui Povilui Jakučioniui, valdybos pirmininkui Antanui Lukšai, valdybos pirmininko pavaduotojai Jūratei Marcinkevičienei, Vytautui Pijui Raibikiui, Onai Aldonai Tamošaitienei, Vytautui Kaziulioniui, Pranui Rindokui, Česlovui Tarvydui, Petrui Gervyliui, Jonui Čeponiui, Albinui Zailskui, Vincui Bliznikui, Baliui Gajauskui, Stasei Janušonienei, Dalytei Raslavičienei, Primai Petrylienei, Andriui Dručkui, Antanui Šimėnui, Antanui Vizbarui, Juliui Martišiui, Gintautui Kazlauskui, Augustinui Švenčioniui, Henrikui Klimašauskui.

     LPKTS XVIII suvažiavimo svečiai – LR Vyriausybės, Seimo nariai

   Suvažiavimą pasveikino krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas. Seimo narys, Seimo nacionalinio saugumo komiteto vadovas Arvydas Anušauskas perskaitė Valentino Stundžio ir Agnės Bilotaitės sveikinimus bei suvažiavimo dalyviams palinkėjo sėkmės. Seimo narė, TS-LKD PKTF pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė ragino visus buvusius politinius kalinius ir tremtinius, LPKTS narius stoti į Tėvynės sąjungą ir perdavė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimus. Seimo narės Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė bei Vida Marija Čigriejienė palinkėjo konstruktyvaus darbo. Seimo narys prof. Arimantas Dumčius perdavė prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus ir Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių komisijos linkėjimus. Kauno miesto savivaldybės meras Andrius Kupčinskas dėkojo kauniečiams už pasitikėjimą.

   Ministras pirmininkas Andrius Kubilius garbingiausiems LPKTS nariams įteikė Vyriausybės padėkas     Autorės nuotr.

   Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė į susirinkusiuosius kreipėsi dviem svarbiais klausimais: dėl Genocido aukų muziejaus pavadinimo ir dėl jaunimo patriotinio ugdymo. „Genocido aukų muziejaus ekspozicija neatitinka šio muziejaus pavadinimo, nes pusė jos skirta Laisvės kovų dalyviams – partizanams. Jie nebuvo aukos, bet mūsų didvyriai. Žodis „genocidas“ traktuojamas kitaip. (...) Siūlyčiau keisti muziejaus pavadinimą į Komunistinio teroro ir pasipriešinimo muziejų, nes mūsų muziejuje nėra Holokausto aukų,“ – sakė LGGRTC generalinė direktorė.
B. Burauskaitė siūlė visiems Rezistencijos ir tremties muziejams kartu su LGGRTC įgyvendinti edukacines programas.
   Genocido centro vadovė informavo, kad kitą savaitę internete www.genocid.lt pasirodys pirmieji pradėti viešinti KGB archyvai.
LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis apžvelgė organizacijos veiklą (pranešimą spausdiname atskirai).
   LPKTS valdybos pirmininkas Antanas Lukša suvažiavimui pateikė valdybos veiklos ataskaitą, LPKTS metinę finansinę ataskaitą.
   Revizijos komisijos pirmininkas Vaclovas Spraunis perskaitė Revizijos komisijos ataskaitą. Etikos ir procedūrų komisijos ataskaitą pateikė šios komisijos pirmininkė Irena Janušauskienė.
Aptarta 2011 metų LPKTS veiklos programa.
   LPKTS XVIII suvažiavimas priėmė dvi rezoliucijas: „Dėl nesiliaujančių V.Tomaševskio šmeižtų prieš Lietuvą“ ir „Dėl tautinio jaunimo radikalios veiklos“.
   Diskusijoje dalyvavo: Dalija Karkienė (Vilkaviškis), Valerija Jokubauskienė (Šiauliai), Gintautas Kazlauskas (Druskininkai), Aniceta Grikšienė, Algimantas Džiuvė (Kuršėnai), Dalia Maciukevičienė (Kaunas), kiti.

Jolita NAVICKIENĖ

*     *     *

Nepakito mūsų siekiai ir tikslai

LPKTS pirmininko dr. Povilo JAKUČIONIO pranešimas

   Suvažiavimas, konferencija ar visuotinis narių susirinkimas kiekvienai organizacijai yra svarbus įvykis. Ne išimtis ir LPKTS. Pasitinkame jau 18-ąjį nuo 1988 metų suvažiavimą. Laikui nesulaikomai bėgant, keitėsi mūsų organizacijos pavadinimas, teisinis statusas, įstatai ir programiniai dokumentai. Deja, mažėjo ir narių skaičius, ir ne vien dėl neilgo mūsų narių, patyrusių sunkiausias okupantų represijas, amžiaus. Buvo klaidų, buvo tyčinių mūsų vienybės ardymų ir griovimų. Nepaisant to, išlikome ir tebeesame viena stipriausių ir veikliausių Lietuvos visuomeninių organizacijų. Nepakito mūsų siekiai ir tikslai, tik uždaviniai keitėsi, priklausomai nuo laikotarpio sudėtingumo. Tiesą sakant, nepamenu ilgesnio periodo atokvėpio.
   Šiandien skaičiuojame nuveiktus darbus ir patirtus nuostolius. Galime džiaugtis, jog mūsų veikla dar nesusilpnėjo. Ji vis dar plečiasi, darosi įvairesnė ir atviresnė plačiai visuomenei. Bet tasai „dar“ rimtai neduoda ramybės. Jaučiame, jog mūsų žmogiškieji resursai pastebimai senka. Gal jau greitai pradėsime riedėti atgal? Jau dabar gal tik trečdalis veiklių filialų sunkiai pakelia kone visą LPKTS veiklos naštą. Kiti laikosi veikliųjų šešėlyje. Reikia skubiai ieškoti būdų ir išeičių, kaip išvengti galimos griūties.
   Šie metai – jubiliejiniai Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metai. Esame įsipareigoję atlikti daug reikšmingų darbų, surengti keletą konferencijų, minėjimų, du regioninius žygius Partizanų takais. Sąjungos filialai turi savo vietines programas, kurios ne retai pavirsta regioninėmis. Privalome trūks plyš tuos įsipareigojimus vykdyti. Juk esame Laisvės kovotojai! Apmaudu, kad ne visi stropiai dirba. Vieni pasiryžta, susikaupia ir nuveikia darbus, kiti tik skundžiasi aplinkybėmis, sąlygomis, o darbus atidėlioja. Juk sąlygos ir aplinkybės visur Lietuvoje daugmaž panašios. Kuo gi skiriasi sąlygos Šilalėje nuo Šilutės ar Jurbarko, arba Marijampolėje nuo Vilkaviškio ar Šakių? Bet darbo rezultatai gerokai skirtingi. Bene visas Lietuvos šiaurės pakraštys „sustingęs“. Tuo tarpu Dzūkijoje darbas verda visais metų laikais. Sėkmė lydi tuos, kurie pasitelkia į pagalbą švietimo ar kultūros darbuotojus. Šie dažnai mielai padeda rengti ir vesti renginius.
   Mūsų energijos ir veiklumo šaltinis yra rūpestingi ir pareigingi žmonės. Juos turėtume gerbti ir saugoti. Tuo tarpu kartais pasielgiame, lyg būtume patys sau ne draugai. Dauguma filialų nuo 1997 metų yra išbraukę pusę ir daugiau pasyvių narių.
   Kai kuriuose mažesniuose filialuose narių skaičius sumažėjęs net dešimtį kartų. Absurdiška būtų tokius nuostolius teisinti išmirimu. Juk maras nesiautė... Šią didžiulę klaidą reikia skubiai taisyti – sugrąžinti į sąrašus visus neteisėtai išbrauktuosius. Jei dėl to kiekviename filiale atsiras po keletą veiklių žmonių, tai bus didelis laimėjimas.
   Kiekvienai didesnei organizacijai, o mes tokie esame, yra labai svarbu greitai keistis tarpusavio informacija, svarbus ir mūsų narių bei filialų vadovų tarpusavio bendravimas. Tokio greito ir pigaus susižinojimo priemonė yra internetas ir elektroninis paštas. Džiugu, jog visi valdybos nariai ir turbūt du trečdaliai filialų jau turi savo elektroninio pašto adresus. Bet reikia tokius adresus turėti visiems filialams. Tai labai svarbi LPKTS veiklos modernizavimo priemonė. Nereikia bijoti kompiuterio. Jis bet kurio amžiaus žmogui draugiškas, visada padeda. Greitai išmokti naudotis galima kiekvienoje bibliotekoje.
   Dar vienas veiksmingas veiklos efektyvinimo būdas yra darbas rašant ir vykdant pačias įvairiausias kultūros, švietimo, tautinio patriotinio ugdymo programas. Programų vykdymui galima gauti šiek tiek pinigėlių ir, kas dar svarbiau, lengviau išeiti viešumon. Visuomenė privalo daugiau žinoti apie mūsų veiklą ir jos tikslus. Tuos darbus mes vis tiek dirbame, tik be paramos. Išmokti rašyti programas galima konsultuojantis savivaldybėse ir ministerijose, kurios skelbia programų konkursus. Blankus galima parsisiųsti internetu. Gerai, jog paskutiniais metais įsidrąsinome ir rašome vis daugiau programų projektų. Tačiau reikia ženkliai daugiau.
   Gerbiami suvažiavimo delegatai, teikime ir svarstykime ne tik mano nebe pirmą kartą išvardintus, bet ir įvairius kitus mūsų veiklos stiprinimo būdus.
   Baigdamas kalbą norėčiau pasakyti keletą geresnių naujienų. Lukiškių aikštės paminklo konkursas kol kas, nors ir labai vėluodamas, bet juda gera linkme. Aikštės sutvarkymo pasiūlymams visuomeninių organizacijų atstovai pritarė. Balandžio mėnesį turėtų būti paskelbtas monumento projekto konkursas. Gaila, jog jau beveik pusmetį vėluojama.
   Seimas pagaliau priėmė ilgai lauktas Švietimo įstatymo pataisas, kurios leis sustiprinti lietuvių kalbos mokymą tautinių bendrijų mokyklose. Tačiau patriotinio ugdymo svarbos supratimas ŠMM valdininkų galvose dar labai sunkiai skinasi sau kelią.
Rusijos prezidento patarėjai pasiūlė iš mauzoliejaus iškelti Leniną ir bausti už stalinizmo nusikaltimų neigimą. Siūloma panaikinti bolševikinio teroro vykdytojų vardais pavadintų miestų ir gatvių vardus, statyti paminklus bolševikinio teroro aukoms ir kurti Atminties memorialus Maskvoje ir Sankt-Peterburge. (Deja, Vilniuje tokio Memorialo vis dar neturime. Gal rusai bus pirmesni?)
   Linkiu mums visiems geros sveikatos, sėkmės darbuose ir geros kloties gyvenime.
   Linkiu jaukių, linksmų šv. Velykų ir saulėto pavasario.

*     *     *

Dėl nesiliaujančių V. Tomaševskio šmeižtų prieš Lietuvą
LPKTS XVIII suvažiavimo rezoliucija

   Suvažiavimo delegatai susirūpinę konstatuoja, jog nuolatiniai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovo Valdemaro Tomaševskio ir jo bendraminčių šmeižikiški skundai pačioms įvairiausioms Europos ir JAV institucijoms grindžiami ne tikrais faktais, bet išgalvotais melagingais argumentais, dirbtinai skatina tautinę nesantaiką tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų.
   Nepaisant to, kad Lietuvos biudžetas išlaiko 100 lenkiškų mokyklų, 50 vaikų darželių ir lenkišką universitetą (šito lenkai neturi nė vienoje pasaulio šalyje), kur visą išsilavinimą jie įgyja savo gimtąja kalba, šmeižtai ir vis nauji reikalavimai nesiliauja. Atrodo, tai tęsis tol, kol jie išsireikalaus tokių sąlygų, kokios buvo 1920–1939-aisiais – lenkų okupacijos metu, arba išprovokuos panašią į Draučių kaimo tragediją.
   Negana to, į šią bjaurių šmeižtų kampaniją V.Tomaševskis įtraukė iki šiol buvusią Lietuvos valstybei lojalią Lietuvos rusų bendriją, prikalbino ją „stoti į kovą su bendru priešu“. Ko staiga pritrūko nuosaikiai rusų bendruomenei? Juk Rusijoje tautinės mažumos iš viso neturi mokyklų, kuriose būtų mokoma jų gimtąja kalba. Net ir kaimyniniame Kaliningrado krašte, kur gyvena 14 tūkstančių lietuvių, tokios mokyklos nėra.
   Akivaizdu, kad priežastys yra politinės. Tiek LLRA, tiek Rusų aljansas, skatinami savo metropolijų ir siekdami politinės naudos, pavojingai provokuoja tautinę nesantaiką Lietuvoje. LLRA ir „Rusų aljansas“ savo pretenzijas grindžia reikalavimu nebloginti tautinių bendrijų švietimo jų gimtąja kalba sąlygų. Esą tokį pavojų kelia Švietimo įstatymo pataisos. Pataisos tik ką priimtos, o šmeižtai ir skundai, kaip iš gausybės rago pilasi jau 20 metų.
  Juk tautinių bendrijų mokyklos Lietuvos biudžetui atsieina 1,5 karto brangiau nei lietuviškos ir jose neišugdomi Lietuvos valstybei lojalūs piliečiai. Atvirkščiai, pastebimos pastangos ugdyti metropolijoms lojalius jaunuolius. Kviečiami mokytojai ir paskaitininkai iš Lenkijos, kurie nesilaiko lietuviškų mokymo programų. Jie istoriją dėsto pagal Lenkijos vadovėlius. Šią jų veiklą remia Lenkijos Kresų institutas, kuris savo interneto svetainėje viešai skelbia apie galimus pakartotino Vilniaus užgrobimo variantus. Dėl to Lietuvos Generalinė prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą.
   Suvažiavimo delegatai:
   - solidarizuojasi su Kovo 11-osios signatarų L.Rasimo ir R.Ozolo bei kalbininko dr. K.Garšvos spaudoje išreikštomis nuomonėmis apie LLRA šmeižikišką ir Lietuvos integralumui pavojingą, „autonomininkus“ primenančią veiklą. LLRA propaguoja nelojalumo Lietuvos valstybei idėjas: lenko kortos ir panašiai;
   - ragina Užsienio reikalų ministeriją pareikšti Lenkijos vyriausybei protestą dėl dalinai iš Lenkijos biudžeto finansuojamo Lenkijos Kresų instituto skleidžiamos Lietuvai priešiškos ekspansionistinės propagandos;
   - teigia, kad Lietuvoje neturėtų veikti politinės partijos, sukurtos tautiniu pagrindu. - mano, kad Vilnius – amžinoji Lietuvos valstybės sostinė – privalo turėti Sostinės įstatymą ir būti valdomas ne besiriejančių politinių ir verslo grupuočių, bet Vyriausybės paskirto ministro-mero ir vicemerų, kaip yra valdomas Vašingtonas.

*     *     *

Dėl tautinio jaunimo radikalios veiklos
LPKTS XVIII suvažiavimo pareiškimas

   Lietuvoje jaunimas turi teisę burtis į tautines organizacijas, rengti mitingus, eisenas ir kitokius renginius. Svarbu, kad jų metu nebūtų patį tautiškumą ir patriotiškumą kompromituojančių išpuolių prieš kitataučius. Tai, deja, vis atsitinka net valstybinių švenčių metu. Tėvynės meilė yra susijusi ir su pagarba kitų tautų žmonėms. Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai tai gerai patyrė lageriuose ir tremtyje, kur teko gyventi greta pačių įvairiausių tautų ir tikėjimų žmonių. Patyrėme, ką reiškia išlikti žmonėmis ir lietuviais pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Kodėl to nesupranta dalis mūsų šiandienos jaunimo? Todėl, kad jų niekas iki šiolei tinkamai nemokė mylėti savo Tėvynę ir kartu gerbti amžiais kartu gyvenančius kitataučius.
   Mūsų valdžia, švietimo sistema, visuomenė per 20 nepriklausomybės metų neteikė reikšmės tinkamam patriotiniam jaunimo ugdymui. Taip, kaip tai buvo suprantama tarpukario Lietuvoje, kada buvo skatinama ir remiama moksleivių ir studentų organizacijų, korporacijų veikla. Skautai, ateitininkai, jaunieji šauliai jungė aktyvų jaunimą ir nukreipdavo jų veiklą pozityvia kryptimi.
   Dabar daugumoje mokyklų tautinis patriotinis ugdymas yra apleistas. Kitose jis iš viso niekada nevyko ir nevyksta. Niekas nepareikalauja šio ypač svarbaus darbo rezultatų ataskaitų ir atsakomybės. Pasitenkinama keliomis dešimtimis pavyzdingų mokyklų mokytojų entuziastinga veikla. Bet ir jie paskatų nesulaukia. Švietimo ir mokslo ministerija visai neskiria lėšų mokyklų ir visuomeninių organizacijų tautinio patriotinio ugdymo programų vykdymui, Vyriausybė neremia moksleivių ir studentų organizacijų. Tai ir turime rezultatus – jaunimas „mokosi“ iš vokiečių nacionalistų.
   Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai jau keletą metų vien pažadais vedžioja už nosies rezistentų organizacijas, nenori imtis ryžtingesnių priemonių Laisvės kovų istorijos mokymo ir tautinio patriotinio ugdymo mokyklose esminiam sustiprinimui.
   Nepritariame kai kurių tautinio jaunimo atstovų bandymus savo priešiškumą tautinėms mažumoms teisinti Lietuvos partizanų kovos tikslais. Partizanai nekovojo nei prieš žydus, nei prieš čigonus, net prieš rusus nekovojo. Jie kovojo tik prieš sovietinius okupantus ir jų kolaborantus. Tokias analogijas vertiname kaip partizanų kovos diskreditaciją.
   Netoleruojame vadinamojo „tolerantiško“ jaunimo veiklos, sietinos su provokacinėmis homoseksualų eitynėmis, propaguojančiomis „laisvą“ gyvenimo būdą, priešingą tradicinei šeimai, krikščioniškai moralei, tautos gyvenimo būdui ir papročiams. Laikome, jog homoseksualų judėjimas, jų ekspansyvi propaganda tarnauja globalistų sugalvotoms negausių tautų sunaikinimo mažinant gimstamumą idėjoms.
   Smerkiame A.Paleckio Socialistinio liaudies fronto tipo partijų, apeliuojančių į jaunimą, bandymus sugrąžinti tautą į sovietinio totalitarinio režimo teroro ir pilkos beteisės „liaudies“ egzistavimo laikus.

*     *     *

*     *     *