Atidengtas paminklas Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai

   Rugpjūčio 22-ąją – Juodojo kaspino dienos išvakarėse Kauno senosiose kapinėse atidengtas įspūdingas paminklas Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai.
   Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje, kurias aukojo šios bažnyčios rektorius, Kauno įgulos karo kapelionas kapitonas Tomas Karklys, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigas Algimantas Keina. Per pamokslą kunigas T.Karklys partizanų, Laisvės kovotojų, dabartinių tarptautinių taikos palaikymo misijų karių Motiną palygino su šventąja Marija. Taip pat paragino jaunas merginas, besiruošiančias tapti Motinomis, nepamiršti savo vaikams skiepyti tikrųjų vertybių, patriotiškumo, pasiaukojimo dėl kitų ir dėl Tėvynės.
   Po pamaldų ilga iškilmių dalyvių kolona patraukė Senųjų Kauno kapinių, dabartinio Ramybės parko, link. Netoli Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus bei paminklo Žuvusiems už Tėvynę saulės spindulių nutviekstas spindėjo skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architektų Jono Anuškevičiaus bei Vytenio Izokaičio sukurtas 5,5 metro aukščio paminklas Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai, simbolizuojantis Motinų, iškentėjusių savo sūnų tragišką dalią, skausmą ir dvasios stiprybę. Paminklas pastatytas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iniciatyva ir per tūkstančio aukotojų lėšomis. Paminklo aplinką įsipareigojo sutvarkyti Kauno miesto savivaldybė.
   Paminklo atidengimo šventės vedėjai Kauno valstybinio dramos teatro aktorė Inesa Paliulytė ir Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas kapitonas Gintautas Deksnys pakvietė tylos minute pagerbti Laisvės kovotojų Motinų atminimą.
   Padėkos žodį tarė LLKS štabo viršininkas dim. mjr. Vytautas Balsys.
   LPKTS valdybos pirmininkas Antanas Lukša sakė: „Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei Lietuvos laisvės kovų sąjūdis pagaliau įgyvendino seniai užsibrėžtą tikslą – įamžino Kovotojų už Lietuvos Laisvę Motinos atminimą. Prieš kelerius metus atminimo ženklais „Čia ilsisi Partizano Motina“ paženklinome Partizanų Motinų kapus. Šiandien šv. Mišiose meldėme Dievą amžinosios ramybės mūsų Motinoms, anuomet nuo raudonojo teroro kentėjusioms Sibiro lageriuose ir tremtyje, niekintoms ir kankintoms, raudojusioms išniekintų savo vaikų. Netrukus atidengsime bei pašventinsime atminimo ženklą Jų pasiaukojimui – Kovotojų už Lietuvos Laisvę Motinos paminklą.
   Jau dvidešimt metų esame laisvi, išsivadavę nuo sovietų okupanto. Pripažinkime, tai nebūtų įvykę, jei Lietuva neturėtų Motinų, užauginusių patriotais savo sūnus ir dukteris, kurie vienui vieni kovojo už tėvynės Laisvę ir daugiau nei 20 tūkstančių iš jų paaukojo gyvybę ant Lietuvos Laisvės aukuro. Partizanų Motinos nusipelnė didžiausios pagarbos ir atminimo įamžinimo.
Kad tokio paminklo Lietuvai reikia, įsitikinome, nes į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kvietimą atsiliepė daugiau kaip tūkstantis aukotojų, iš kurių pirmoji buvo profesorė Ona Voverienė. Be jų aukų paminklas Kovotojų už Lietuvos Laisvę Motinai nebūtų pastatytas. Nuoširdžiai dėkojame Jums, Lietuvos partizanams, visiems Laisvės kovų dalyviams, buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, Lietuvos šviesuomenei ir tautiečiams, gyvenantiems toli nuo Tėvynės, kad atsiliepėte į mūsų kvietimą.
Nuoširdžiausią partizanišką ačiū tariu paminklo autoriams: skulptoriui Vidmantui Gylikiui ir architektams Jonui Anuškevičiui bei Vyteniui Izokaičiui. Šis kūrinys džiugina mūsų akį ir širdį. Tikrai žinome, kad paminklas Kovotojų už Laisvę Motinai ir ilgus amžius prasmingai puoš mūsų Tėvynę.“
   Į iškilmes atskubėjęs Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis nuoširdžiai pasveikino šio paminklo sumanytojus ir įgyvendintojus. Jis sakė: „Partizanai, savanoriai – tai yra ypatingas tikrovės reiškinys. Iškilus pavojui, lietuvės Motinos išlydėjo savo sūnus į kovą ir sakė: “Sūneli, apgink savo kraštą”. Vėliau tai pasikartojo. Išleido du, tris, penkis sūnus, visi žuvo, tačiau net ir tada Motina nepalūžo. Štai kokia Motinos meilė, tai kažkas daugiau…
   Šiandien pagerbiame Motinų skausmą. Reikia gyventi taip, kad niekas šito neužmirštų. Būtų gerai, kad čia ateitų motinos su dabar augančiais vaikais“.
   Paminklo autorius – skulptorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas Vidmantas Gylikis sakė apie konkursą perskaitęs savaitraštyje „Tremtinys“. „Savo viziją, eskizus pateikiau architektui, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūrinės grafikos katedros vedėjui, profesoriui Jonui Anuškevičiui. Jis sutiko palankiai. V. Gylikis teigė mėginęs įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Motina, pamačiusi aikštėje gulinčius išniekintus savo vaikus, todėl pavaizdavęs būseną, „kai žmogaus ribos pranyksta ir jis jau nebe jis, o kažkas daugiau – Dvasia. Trapi, tauri ir labai stipri Lietuvos partizanų Motina.“
Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas kalbėjo, kad „Partizanų Motinoms teko labai sunki dalia, todėl matome, kad šis paminklas įamžina jų skausmą ir didelę pagarbą joms. Dažnai paskutinis pasimatymas Motinai su sūnumi buvo miestelio grindinys, kur gulėjo išniekinti partizanų kūnai. Motinos net ir tada turėjo neišsiduoti, kad tai jų sūnūs.“
   A. Kupčinskas dėkojo buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams už sumanymą ir paminklą. Jis apgailestavo, kad statant šį paminklą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai teko susidurti su daugybe biurokratinių kliūčių: „Tauta, nežinanti savo praeities, negali teisingai vertinti nei šiandienos, nei ateities. Gaila, kad ilgai užtruko derybos su paveldo saugotojais. Kartais negalima suprasti, kas saugoma: ar žvaigždės ant Aleksoto tilto, ar tikros paveldo vertybės,“ – sakė Kauno meras.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas Artūras Leita, kartu su LPKTS pirmininku dr. Povilu Jakučioniu, valdybos pirmininku Antanu Lukša bei LLKS štabo viršininku Vytautu Baliu perkirpęs paminklo atidengimo juostelę, teigė: „Esu sujaudintas. Ir man teko garbė perkirpti paminklo atidengimo juostelę. Iš mano rankų ji pateks į Kauno rezistencijos ir tremties muziejų. Motinoms turi būti ypatinga pagarba, nes jos išleidžia savo vaikus į gyvenimą. Partizano Motina tikrai nusipelnė paminklo. Pažadu, kad šią vietą lankysime, čia vyks įvairūs renginiai. Ačiū sumanytojams. Telaimina Jus Dievas”.
   Simbolinė paminklo atidengimo juostelė perduota saugoti Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus archyvarei Violetai Jakučiūnaitei.
   Renginio pabaigoje prie paminklo Lietuvos kariai padėjo gėlių girliandą, o gausiai susirinkę kauniečiai bei suvažiavusieji iš visos Lietuvos paminklo papėdę papuošė žiedais ir vainikais, sužibo Lietuvos vėliavos spalvų žvakelės. Nuskambėjo Lietuvos himnas. Nuaidėjo trys salvės: už Lietuvą Tėvynę, už Motinų pasiaukojimą ir už amžiną pagarbą kovotojams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Paminklą pašventino Kauno įgulos karo kapelionas kapitonas Tomas Karklys.

   Prie paminklo Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai autoriai: skulptorius Vidmantas Gylikis, architektas Jonas Anuškevičius (kairėje), renginio dalyviai ir svečiai

   Vėliau pilnutėlėje Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo pristatyta Stanislovo Abromavičiaus knyga „Partizanų Motinos”, kurioje aprašyta daugiau per 70 Motinų gyvenimo istorijų.
   LPKTS pirmininkas Povilas Jakučionis sakė, kad pastatėme du paminklus: paminklą Kovotojų už Laisvę Motinai ir išleidome knygą. „O knyga – ne tik paminklas, bet ir ginklas“, – sakė dr. P.Jakučionis.
   „Šiandien mes pajėgūs išmatuoti aukščiausius kalnus, giliausias jūras, tolimas planetas, bet kas išmatuos, kas pajėgs suprasti tą beribį skausmą, kuris palietė Motinų širdis, kuris atėmė jų senatvės paguodą, pravirkdė seneles tų sūnų, kurie krito didvyriškose kautynėse už Lietuvos laisvę ir laimingą ateitį? Laikas užgydys žaizdas, bet ne Motinų. Jos iki karsto lentos žiūrės į tą vingiuotą, baltą takelį, kurio jos sūnelis išėjo parnešti Laisvės. Ji rymos ilgais vakarais, šluostydamas nuo skruostų ašaras, ir žiūrės, ar nepareis, ar nepradžiugins jos senatvę. Tačiau jos matys savo sūnelius tik sapne, tik sapne su jais kalbėsis, o pabudusios vėl apsipils ašaromis, skausmo kalavijas vėl perdurs jų širdis. O gal tauta užmirš Laisvės kovotojų Motinas, gal niekas joms, duonos neturinčioms, neišties kąsnelio, pagalbos ranką. Tai būtų didžiausias Tautos nedėkingumas Laisvės kovotojų Motinoms. Jos už laisvę aukojo didžiausią auką – savo mylinčius sūnus?“ – Tai eilutės iš Tauro apygardos kapeliono kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščio, rašyto 1947 metais. Deja, partizanų Motinos beveik pamirštos. Jų, paaukojusių savo vaikus, buvo apie 10 tūkstančių.
   „Šiandien ne tik jų gyvenimo, kai kurių net vardų nežinome, kada ir kur jos apraudodamos mirė, kur palaidotos. Dauguma vadinamųjų krašto muziejų linkę daugiau kapstytis archyvuose, fiksuoti nereikšmingus jų kraštui įvykius, nei aprašyti, apklausti dar likusius gyvus pasipriešinimo įvykių liudininkus. Net Sąjūdžio įvykiai tolsta labai greitai, tačiau nelabai yra kam apie tai rinkti dokumentų, tų įvykių dalyvių atsiminimų. Tik dvi Motinos: Kazimiera Vasiliauskienė ir Magdalena Popierienė, kurių po šešis sūnus žuvo, po mirties apdovanotos Vyčio Kryžiumi. Kitos primirštos ar pamirštos,“ – sakė S.Abromavičius.
   Knygos autorius padėkojo visiems talkininkams, padėjusiems aprašyti Motinų gyvenimus. S.Abromavičius taip pat įvertino visų aukotojų didžiulį indėlį, įamžinant Laisvės kovotojų Motinų atminimą. „Paminklo statybos organizatoriai išdalijo prašymus paaukoti paminklui visiems 141 Seimo nariams, tačiau paramos susilaukė... iš 8, tik tų, kurie patys pajuto trėmimų baisumus. Ne tik Seimo milijonieriai, bet ir visiems žinomi verslininkai, milijonieriai ir milijardieriai, šokantys televizijose, rodantys mums savo kasdieninę prabangą, paaukoti nepanoro“, – sakė rašytojas.
   Knygos pristatyme taip pat kalbėjo pirmoji aukotoja paminklui prof. Ona Voverienė, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis ir valdybos pirmininkas Antanas Lukša įteikė LPKTS žymenis „Už nuopelnus Lietuvai“ Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriui, Kauno įgulos karo kapelionui kapitonui Tomui Karkliui – už nuolatinę Dievo žodžio sklaidą Lietuvos Laisvės kovotojų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių renginiuose, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyriausiajam specialistui kapitonui Gintautui Deksniui – už nuolatinį nuoširdų bendradarbiavimą bei organizuojant Laisvės kovų dalyvių, buvusių politinių kalinių ir tremtinių renginius, Lietuvos visuomenės veikėjui, rašytojui ir publicistui Stanislovui Abromavičiui – už nuoširdų bendradarbiavimą ir Laisvės kovotojų atminimo įamžinimą, skulptoriui Vidmantui Gylikiui ir architektui Jonui Anuškevičiui – už Lietuvos Laisvės kovotojų ir jų Motinų atminimo įamžinimą, bei padėkas visiems prisidėjusiems prie paminklo pastatymo, knygos išleidimo ir šio įspūdingo renginio organizavimo.
   Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo eksponuojama Lietuvos dailės akademijos absolvento Girdenio Grickevičiaus Partizanų Motinų portretų paroda. Parodą svečiams pristatė pats autorius.
   Vardiniai knygos egzemplioriai įteikti visiems aukojusiems paminklo Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinoms pastatymui ir knygos „Partizanų Motinos“ išleidimui.

Jolita NAVICKIENĖ
Autorės nuotraukos

*     *     *

Posėdžiavo LPKTS valdyba

   Rugpjūčio 14 dieną Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių buveinėje (LPKTS), įvyko LPKTS valdybos posėdis. LPKTS valdybos pirmininko pavaduotoja Jūratė Marcinkevičienė pateikė posėdžio darbotvarkę ir valdybos darbo ataskaitą už praėjusį laikotarpį: liepos 18 d. teisiškai įregistruoti pakoreguoti LPKTS įstatai, įteisinti naujai išrinkti LPKTS valdymo organai – LPKTS pirmininkas bei valdybos nariai; perregistruotas LPKTS Kuršėnų filialas bei paruošti dokumentai LPKTS Tauragės filialo perregistravimui. LPKTS Pakruojo filialo valdybos pirmininke tapo Zita Vėžienė. Taip pat priminė, kad vyko pasiruošimas 20-ajam Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiui „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, daug rūpesčių dėl Laisvės kovotojų Motinos paminklo pastatymo turėjo LPKTS valdybos pirmininkas Antanas Lukša. Nenumatytų trukdžių dėl paminklo pastatymo sulaukta iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, kai buvo sužinota, jog ruošiamas architekto Eugenijaus Miliūno projektas visai Senųjų Kauno kapinių teritorijai sutvarkyti. Projektą iniciavo Lietuvos 1941 metų birželio 22–28 d. sukilėlių sąjunga, vadovaujama Žaldoko. Šią informaciją pateikė Seimo narė, TS-PKTF pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė. Tačiau visi nesklandumai ištaisyti ir Kauno miesto savivaldybės įsipareigoti darbai vykdomi. Skulptoriaus Vidmanto Gylikio Laisvės kovotojų Motinų atminimui skirtas paminklas bus atidengtas rugpjūčio 22 dieną numatytoje parko vietoje.
   Posėdžio metu aptartas rugpjūčio 7 d. įvykęs 20-asis kasmetinis sąskrydis Ariogaloje. Šį kartą neišvengta nedidelio incidento tarp penkiolika pirmųjų sąskrydžių Ariogaloje rengusio Antano Vizbaro ir šio sąskrydžio scenarijaus autoriaus ir vedėjo Viliaus Kaminsko. Motyvuotai išdėstęs savo argumentus dėl Danutei ir Antanui Vizbarams šventės pradžioje nesuteikto sveikinimo žodžio Vilius Kaminskas nuoširdžiai atsiprašė. Valdybos nariai pareiškė nuomonę, kad abu vyrai iš esmės teisūs, ir pripažino, kad nepaisant nepakeliamo karščio šventė buvo surengta gražiai ir sklandžiai.
   LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis dar kartą pabrėžė, kad šis sąskrydis, inicijuotas ir kasmet organizuojamas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, yra visų buvusių tremtinių, politinių kalinių, Laisvės kovų dalyvių šventė, „tai mūsų susitikimas ir valstybės reikalų aptarimas, tai svarbi gyvosios istorijos pamoka jaunimui.“ Tačiau pirmininkas apgailestavo, kad sąskrydyje nedalyvavo jaunimo organizacijos, šventė nebuvo akcentuojama kaip jubiliejinė ir nepateiktas joks informacinis leidinys – lankstinukas. (Lankstinuko projektas buvo parengtas „Tremtinio“ redakcijoje ir laiku pateiktas organizaciniam sąskrydžio komitetui.) Taip pat pirmininkas iškėlė klausimą, kodėl sąskrydyje nedalyvavo nė vienas iš trijų šalies vadovų. Buvo pateikta minčių dėl kitais metais organizuojamo sąskrydžio vietos – siūlyta šventę rengti Kaune, Nemuno ir Neries santakos stadione – Popiežiaus Jono Pauliaus II aikštėje, o gal S. Dariaus ir S. Girėno stadione. Tačiau šis klausimas bus plačiau aptarinėjamas LPKTS tarybos posėdžiuose bei diskutuojama „Tremtinyje“.
   LPKTS Jaunesniosios kartos komiteto pirmininkė Vilija Jogminienė sulaukė valdybos narių pritarimo jaunimo sąskrydį rengti ateinantį pavasarį.
   LPKTS atsakingoji sekretorė Ona Tamošaitienė išsamiai pristatė savo kuruojamą Vyresnio amžiaus žmonėms atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų veiklos rėmimo 2008–2013 m. programą. Šį metų ketvirtį skirta lėšų Algimanto ir Tauro partizanų apygardų takais organizavimui. Ketvirtąjį ketvirtį LPKTS narių laukia išties įdomūs renginiai: lapkritį ruošiamasi surengti konferenciją „Pensinio amžiaus žmonių problemos“ Kaune. Į renginį numatyta pakviesti teisininką, psichologą, gydytoją, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijų atstovus. Taip pat numatyta klausytojus supažindinti su Europos Sąjungos dokumentais, apibūdinančiais gyvenimo kokybės pagerinimą. Taip pat Šiauliuose numatyta popietė „Kad gyvenimo ruduo būtų šviesesnis“, o Šilalėje – „Kaip gyventi, kai tau per septyniasdešimt“. Respublikos mastu numatyta surengti moksleivių rašinių konkursą „Pagyvenę – mylimi ir reikalingi“.
   LPKTS valdybos pirmininkas Antanas Lukša dar kartą pakvietė visus į rugpjūčio 22 dieną rengiamą iškilmingą šventę, pristatė asmenis, numatytus apdovanoti LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, taip pat kalbėjo apie galimybę „Tremtinio“ redakcijai įdiegti naują kompiuterinę programą. LPKTS Kauno skyriaus pirmininkas J. Savickas apdovanojimui pristatė vieną iš labiausiai nusipelniusių LPKTS Kauno filialo narių Vytautą Gulioką.
   LPKTS valdybos nariams buvo paviešintas LPKTS valdybos pirmininkui Antanui Lukšai atsiųstas AB „Baltija“ generalinio direktoriaus Vido Butkaus atsakymas dėl pastato – buvusios stribynės įamžinimo. Šį prašymą pritvirtinti memorialinę lentą iniciavo LPKTS Druskininkų filialo pirmininkas Gintautas Kazlauskas. Gautame atsakyme teigiama: „Mes suprantame, kad būtina įamžinti ir priminti būsimoms kartoms apie sovietinės okupacijos laikotarpio baisumus. Tačiau nuo 1981 m. gegužės mėn. šiame pastate vykdoma gamybinė veikla. Kad nepriimtume vienašališko sprendimo, mes atsiklausėme (anoniminės anketos pagalba) to baro dirbančiųjų, kaip Liepalingio bendruomenės dalies, nuomonės, ar jie sutiktų, kad ant pastato, kuriame jie dirba, būtų pritvirtinta memorialinė lenta, primenanti, kad šiame pastate buvo tardomi, kalinami ir kankinami žmonės. Visi 26 šio baro dirbantieji atsakė neigiamai. Apgailestaujame, tačiau tol, kol šiame pastate vykdoma gamybinė veikla, norėdami išvengti neigiamo psichologinio poveikio ten dirbantiems žmonėms, mes į Jūsų prašymą atsakome neigiamai.“ Taip pat buvo pateikta informacija, kad Druskininkų meras Ričardas Malinauskas neprieštaravo iniciatyvai miesto centre pastatyti paminklą „čia gyvenusiam ir kažką miestui davusiam“ Jozefui Pilsudskiui. Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu 1920 m. spalio 9 d. lenkų generolas L. Želigovskis su lenkų kariuomene užėmė Vilnių. Remiantis šiais duomenimis LPKTS valdyba priėmė rezoliuciją (bus skelbiama „Tremtinyje“).
LPKTS valdybos posėdžio metu diskusijoje dalyvavo valdybos nariai: V. Jokubauskienė, L. Kalnikaitė, O. Tamošaitienė, J. Stanėnas, G. Uogintas, S. Tamašauskienė, V. Čereškevičius.

*     *     *

Dėl eilinio teismų kėsinimosi į LGGRTC patalpas
LPKTS valdybos pareiškimas

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) pažymi, kad, nepaisant visų pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvių (PSOD) organizacijų bendro sutarimo, jog buvusioje KGB būstinėje, esančioje Vilniuje, Gedimino pr. 40, būtina įkurti Laisvės kovų ir Tautos kančių istorijos Memorialą, galbūt panašų į Budapešto „Teroro namus“, čia vis dar esančių teismų administracija periodiškai bando išstumti per didelį vargą ir PSOD pastangas čia įsikūrusius LGGRTC padalinius – Istorinių tyrimų departamentą, Specialiųjų tyrimų skyrių, Genocido aukų muziejų, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją, Aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondą, taip pat Lietuvos Ypatingąjį archyvą iš jų darbo patalpų.
   Laikome savo pareiga priminti Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo pirmininkams, taip pat jų iniciatyvą rėmusiam Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui, LR Vyriausybei bei teisingumo ir aplinkos ministrams, kad juodojo LDDP valdymo metu (1993–1996 m.) buvę tremtiniai beveik trejus metus laikė užėmę visą dešinįjį KGB pastato sparną ir neleido iš čia išvežti KGB archyvų ir teismams užimti jų patalpas. Tai buvo ilgiausiai trukusi ir atkakliausia iš mums žinomų pilietinių akcijų Nepriklausomoje Lietuvoje. Pagaliau buvęs premjeras A.Brazauskas, asmeniškai apžiūrėjęs visas patalpas, nusprendė visą dešinįjį pastato sparną palikti Genocido centro padaliniams. Po kurio laiko vienas apylinkės teismas buvo iškeltas kitur. Likusiems dviem teismams tapo erdviau. Kas dabar naujo nutiko, kad šiems teismams vėl ankšta?
   LPKTS negali patikėti, kad tai, ko nesiryžo padaryti A.Brazauskas, padarys dabartinė Permainų koalicija. Manome, kad šių metų rugpjūčio 23 dieną Aplinkos ministerijos organizuota komisija, inspektavusi Genocido centro padalinių ir Ypatingojo archyvo užimamas patalpas ir pergąsdinusi ten dirbančius žmones, buvo tik apmaudus nesusipratimas. Antraip LPKTS neatmeta galimybės organizuoti naują ilgalaikę pilietinio nepaklusnumo akciją.
   LPKTS tikisi, kad teismai palaipsniui bus iškeli (gal į buvusias Generalinės prokuratūros patalpas A.Smetonos gatvėje, gal į netrukus atsilaisvinančias VSD patalpas Vytenio g.) ir čia, visame buvusios KGB pastatų komplekse, pagaliau bus baigtas įkurti įspūdingas Memorialas, dabartiniam jaunimui ir ateities kartoms akivaizdžiai ir įtikinamai bylosiantis Laisvės kovų istoriją, neišmatuojamai didelę Laisvės kainą bei įamžinantis Laisvės kovotojų ir sovietinio genocido aukų atminimą.

*     *     *

Dėl paminklo J.Pilsudskiui statybos Druskininkuose
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos protestas

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), atstovaujanti didžiausią dalį organizuotų partizanų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių, reiškia griežtą protestą dėl Druskininkų miesto mero Ričardo Malinausko sumanymo miesto parke statyti paminklą buvusiam Lenkijos diktatoriui maršalui Juzefui Pilsudskiui.
   Neva J.Pilsudskis buvęs, gyvenęs Druskininkuose ir kažką miestui davęs. Davė ar nedavė – niekas to gerai nežino ir nepamena. Bet visi vyresniosios kartos lietuviai gerai žino ir pamena J.Pilsudskio, laikiusio save lietuviu, išdavystes ir sutarčių laužymą. Vienas istorikas, galvodamas ne tik apie J.Pilsudskį, bet ir tebestovinčius paminklus P.Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra tiksliai pasakęs: išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę. Čia svarbus principo klausimas – kam ir už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J.Pilsudskis – į jokius padorumo principus netelpa.
   Prof. V.Landsbergio nuomone, J.Pilsudskis lietuviams bendriausia prasme lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920 m. Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavyste sulaužytos sutarties. LPKTS solidarizuojasi su šia nuomone.
   Gal Ričardas Malinauskas – ne lietuvis, gal Druskininkų gyventojai – ne lietuviai ar dauguma kurorto svečių – ne lietuviai, jei jiems atrodytų, jog paminklas J.Pilsudskiui galėtų stovėti vien todėl, kad jis svarbus turistams iš Lenkijos? LPKTS mano, kad komercializuoti savo tautos istoriją yra amoralu.
   Lenkai elgiasi kitaip. Jie neleidžia Seinų krašto kaimo kapinaitėse pastatyti kryžių su užrašu “Žuvusiems Lietuvos savanoriams”, kurie ten žuvo to paties J.Pilsudskio nurodymu sulaužius taikos sutartį ir klastingai juos užpuolus. Daug metų buvo vargta, kol gautas leidimas Seinuose pastatyti paminklą vyskupui Antanui Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti vieną iš miesto gatvių. Nors vyskupas A.Baranauskas tikrai nieko blogo Lenkijai nėra padaręs. Visai kitas dalykas – J.Pilsudskio išdavystės ir Lietuvos apiplėšimas, atplėšiant mūsų istorinę sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą bei prievarta lenkinant jų gyventojus. Todėl manome, kad šiuo atveju lietuviams reikėtų pasimokyti iš lenkų ir elgtis panašiai, kaip lenkai Seinų krašte.

„Tremtinio“ inf.

*     *     *