2014 m. balandisNumeryje skaitykite:

„Jūs esate Tėvynės stiprybės simbolis“

„Nematomas frontas“ – žiūroviškiausias lietuviškas filmas

Tuo keliu ir aš ėjau...

Kelionė per nežinomas, bet brangias vietas

Tremtys neišdyla iš atminties...

Prisimenant praeities žaizdas sielojamasi dėl dabarties

Ledai pralaužti, bet turime nesustoti nuosekliai dirbti toliau

Trėmimo „Bangų mūša” 65-metį prisiminus

Prienų moksleiviai dainavo apie Tėvynės ilgesį

Ketvirčio amžiaus jubiliejų pagerbė patriotinėmis dainomis

Trėmimo „Bangų mūša“ 65-osios metinės

LLKS Dainavos apygardoje

Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertino jų siekius ir darbus

Paminėtas veiklos dešimtmetis

Paskutinis rytas tėviškėje

Teprabunda mūsų stiprybė

Paminėtos generolo Jono Žemaičio 105-osios gimimo metinės

Neužmirškime senolių

Kovo vienuoliktoji Pakruojyje

Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo

Brigados generolas Kazys Skučas – okupacijos auka

Skelbiamas literatūros konkursas

„Tremtinio“ archyvas

Nr. 1-1988
Nr. 2-1988
Nr. 3-1988

Nr. 4-1989
Nr. 5-1989
Nr. 6-1989
Nr. 7-1989

Nr. 48-2012
Nr. 47-2012
Nr. 46-2012
Nr. 45-2012
Nr. 44-2012
Nr. 43-2012
Nr. 42-2012
Nr. 41-2012
Nr. 40-2012
Nr. 39-2012

Skelbimai

Plačiau skaitykite „Tremtinyje“

Naujos knygos

„Jūs esate Tėvynės stiprybės simbolis“

   Balandžio 6 dieną Kauno įgulos karininkų ramovės didžiosios salės skliautais vėl skambant Prisikėlimo apygardos ansamblio „Vidurnakty nežuvę“ dainai „Partizanai, Lietuvos partizanai...“ Lietuvos šaulių sąjungos garbės sargybos kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Jono Leonavičiaus, įnešė atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir devynių partizanų apygardų vėliavas – Lietuvos laisvės kovotojai, ryšininkai ir rėmėjai iškilmingai pradėjo kasmetinį savo organizacijos suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir giminingų patriotinių organizacijų nariai, Seimo nariai ir kiti svečiai. Tradiciškai sugiedojus Lietuvos Respublikos himną, Lietuvos partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas meldėsi už žuvusiuosius, kvietė mylėti Dievą ir Tėvynę; pagarbos ženklą – gėlių – jaunieji šauliai išnešė prie „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinos“, generolo Jono Žemaičio ir „Laisvės“ paminklų bei prie atkurtų patriotinių organizacijų įamžinimo sienelės Kalniečių amfiteatre.
   LLKS prezidiumo pirmininkas dim. plk. Jonas Čeponis, išreiškęs paramą už demokratiją kovojantiems Ukrainos žmonėms, pateikė LLKS veiklos metinę ataskaitą, kurioje svarbiausiais įvykiais pažymėjo tris keliones į Latviją, latvių ir lietuvių partizanų atminimui pastatytų paminklų atidengimo iškilmes. Kasmet vis retėjančiam bendražygių būriui (šiuo metu organizacija vienija 192 narius, iš jų – 149 Laisvės kovotojai) linkėjo sveikatos ir stiprybės. Suvažiavimui pirmininkaujantis LLKS tarybos narys dim. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas teigė, kad LLKS bendradarbiaudamas su Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriumi rengia konferencijas mokykliniam jaunimui rezistencijos tema, artimiausiu metu inicijuos klausimą dėl Lietuvos Respublikos himno giedojimo kiekvienoje mokykloje. LLKS revizijos komisijos pirmininkė Veronika Gabužienė pateikė finansinę metų ataskaitą.
   Suvažiavimą sveikinusi Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė išsakė pačius tauriausius padėkos ir pagarbos žodžius Lietuvos partizanams: „Sveikinu susirinkusiuosius į pačią garbingiausią sueigą. Jūs, Lietuvos partizanai, esate dvasinis simbolis. Ir mes esame stiprūs, nes per jus galime parodyti Tėvynės stiprybę. Dabartiniu metu ypač sudėtinga mūsų šalies geopolitinė situacija, tačiau jūsų pateiktais prisiminimais, pastatytais paminklais pasėta sėkla stipriai įsiskverbė į žemę ir brandūs daigai – dvasinis pamatas – skleidžiasi po miestus ir atokiausius kampelius – Lietuvos žmonės gerbia partizanų kovos atminimą ir jų pavyzdžiu stato nepriklausomybę. Ateina gabus akademinis Lietuvos jaunimas, kuris perims jūsų lūkesčius ir siekius“.
   Suvažiavime kalbėjo: Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Seimo nariai prof. Arimantas Dumčius ir Rytas Kupčinskas, LPKTS garbės pirmininkas dim. kpt. Antanas Lukša, Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Antanas Plieskis, LGGRTC generalinė direktorė Birutė Burauskaitė, LKKSS Kauno skyriaus pirmininkė dr. Aušra Jurevičiūtė, Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir kiti. Kalbėjusieji sveikino rezistentus ir jų rėmėjus, dėkojo už dešimt metų trukusios kovos su okupantu dvasinę pergalę, linkėjo trokštamų dabarties pergalių ir sveikatos.
   Taip pat išsakė daug racionalių minčių dėl patriotinio jaunimo auklėjimo, pateikdami pavyzdžiu „plechavičiukų“, šauliukų ugdymą, kvietė inicijuoti privalomą fakultatyvinį karinį ugdymą mokyklose, reikalavo krašto apsaugai skiriamų asignavimų didinimo.
   „Kai atkūrėme Lietuvos kariuomenę, mes iš jūsų, partizanų, perėmėme drąsą, patriotiškumą ir garbę. Tuomet kartu sukūrėme puikią šalies gynybos sistemą; buvo privaloma karinė šauktinių tarnyba, sukurtos Krašto apsaugos savanoriškosios pajėgos, aktyvi Šaulių sąjunga. O ką turime šiuo metu? Juk krašto gynybą nusako ne uniforma, o tikroji parengtis. Taip pat turime suprasti, kad valstybė, kaip institucija, privalo būti pasirengusi gintis, turėti strategiją, o kariuomenė yra tik gynybos įrankis“, – savo tvirtą poziciją išsakė pulkininkas Arūnas Dudavičius.
   Dėkodamas už suvažiavime išsakytus sveikinimus ir drąsius, palaikančius palinkėjimus LLKS štabo viršininkas dim. mjr. Vytautas Balsys sakė, kad Lietuvos Laisvės kovotojai geidžia per 24 nepriklausomybės metus „penktosios kolonos“ suskaldytą Lietuvos valstybę matyti prabudusią ir dirbančią, vieningą ir kuriančią. Dim. vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas suvažiavimui patvirtinti pateikė keturis dokumentus, adresuotus Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo pirmininkei ir Ministrui pirmininkui.
LLKS deklaracijoje „Dėl paminklo Dainavos partizanų apygardai“ siūloma paminklą statyti Alytaus miesto centrinėje aikštėje ir raginama visas sprendžiamąją galią turinčias institucijas atsižvelgti į LLKS narių nuomonę.


   Atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba.  Jono Ivaškevičiaus nuotr.

   LLKS pareiškime „Dėl Lukiškių aikštės paminklo“ Lietuvos laisvės kovos sąjūdis išreiškia nuomonę dėl paskutiniame konkurse laimėto paminklo projekto „Tautos dvasia“ neatitikimo Laisvės kovų herojiškumo turiniui ir siūlo skelbti naują konkursą Lietuvos laisvės kovotojų atminimui įamžinti Vilniaus Lukiškių aikštėje.
   LLKS pareiškime „Dėl neišmokėtų pensijų grąžinimo“ sakoma, kad pensijas ne tik privalu grąžinti, bet ir indeksuoti pagal vidutinį būsto išlaidų ir būtiniausių maisto produktų pabrangimo procentinį dydį. Tas pats pasakytina ir apie dirbančių pensininkų sumažintas pensijas.
   LLKS pareiškime „Dėl lietuviškos abėcėlės ir nelietuviškų rašmenų“ teigiama, kad lietuviško raidyno tarša svetimybėmis, kaip ir vietovardžių bei gatvių pavadinimų rašymas ne valstybine kalba, būtų tik tolimesnių nuolaidžiavimų virtinės, vedančios į savo valstybingumo ir teritorinio vientisumo praradimą.
   Prasmingą Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio suvažiavimo darbą ir bendražygių susitikimą, pabendravimą vainikavo Lietuvos šaulių sąjungos ansamblio „Trimitas“, vadovaujamo Vincento Kursos, ir jaunosios šaulės partizaniškų ir patriotinių dainų koncertas.

Dalia LUKŠAITĖ-MACIUKEVIČIENĖ

*         *        *

„Nematomas frontas“ – žiūroviškiausias lietuviškas filmas

   Kovo 30 dieną 19-ajame tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje pilnutėlėje kino teatro „Pasaka“ salėje buvo pristatytas programos „Lietuviai svetur“ filmas „Nematomas frontas“ („Invisible front“). Po dvi savaites trukusių filmų peržiūrų, susitikimų su garsiausiais aktoriais ir kino meno kūrėjais, balandžio 2 dieną 19-asis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ pakvietė į Lietuvos kino industrijos vakarą, kurio metu buvo išdalyti pirmieji penki apdovanojimai ryškiausiai sužibėjusiems kino kūrėjams. Renginys vyko ypatingoje vietoje – tą dieną atidarytame didžiausiame Baltijos šalyse Vilniaus kino klasterio audiovizualiniame paviljone. Vienu iš šių lyderių – žiūroviškiausiu lietuvišku filmu pripažintas dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ . Jo autoriai – žurnalistas, vertėjas, penkis dokumentinius istorinius filmus Lietuvos televizijai sukūręs švedas Jonas Ohmanas ir garsaus lietuvių diplomato vaikaitis, JAV lietuvis, reklamos, televizijos laidų ir kino srityse Niujorke dirbantis Vincas Sruoginis bei prodiuseris Markas Johnstonas, renginio metu padėkojo festivalio organizatoriams už sunkaus, ilgo ir Lietuvos ateičiai prasmingo darbo įvertinimą. Šie jauni kūrėjai užsibrėžė tikslą Vakarų pasauliui parodyti lietuvių tautos kovą su sovietų okupantu, siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
   1944–1953 metais Baltijos šalyse vykęs pasipriešinimo judėjimas subūrė Tėvynės ir savo gyvasčiai neabejingų vyrų būrius kovai su komunistiniu pasauliu – Sovietų sąjunga. „Nematomas frontas“ – sovietų valdžios karo pajėgose naudotas kodinis pavadinimas partizanų judėjimui Lietuvoje įvardyti. Drąsių vyrų, stojusių į kovą už laisvę, istorija pasakojama remiantis partizanų karo simboliu tapusio Juozo Lukšos rašytine medžiaga – jo parašyta knyga „Partizanai“ ir laiškais, kurie išleisti atskira knyga „Laiškai mylimosioms“. Tuometį siaubą, kankinimus, meilę ir narsą atskleidžia dar niekur nematyti archyviniai kadrai bei Juozo Lukšos žmonos Nijolės Bražėnaitės, brolio Antano Lukšos, kitų abiejuose fronto pusėse kariavusiųjų, pasipriešinimą išgyvenusiųjų liudijimai – ne tik Juozo Lukšos bendražygiai, tarp jų ir Jonas Pajaujis, bet ir jį sovietams išdavęs Jonas Kukauskas, netgi vienas iš buvusių smogikų, slopinusių ginkluotą pasipriešinimą.
   „Atvirai sakau, anuomet prakeikiau savo likimą, kad išlikau gyvas, nes teko iškentėti čekistų tardymus, kankinimus ir beveik dešimt metų praleisti lageryje“, – filme kalba Antanas Lukša.
   Dokumentiniai kadrai filmuoti Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje ir JAV, kalbinti per 50 liudininkų, istorikų, politikų. Filmas, lyg odė apie Lietuvą, skirtas Vakarų pasaulio žiūrovui.


   Filmą pristatė režisieriai Vincas Sruoginis ir Jonas Ohmanas bei filmo herojai Antanas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė.   Vidmanto Vitkausko nuotr.

   „Nematomą frontą“ būtų galima laikyti viena iš tūkstančių Lietuvos vizitinių kortelių pasauliui. Tiems, kurie su šia tema yra menkai susidūrę, filmas suteiks daug informacijos,“ – teigia žurnalistas Marius Jančius. Šiame filme matome „atvirus veidus žmonių, kurie tiesiai ir paprastai kalba apie savo vertybinius pasirinkimus. Kai kuriuos netikėtus liudininkus ir liudijimus. Kad ir JAV Valstybės departamento pozicijos dėl lietuvių jaučiamos nuoskaudos viltingai laukus, bet taip ir nesulaukus Amerikos pagalbos“.
   Filmo pristatymo metu buvo pakalbinta specialiai iš JAV atvykusi ponia Nijolė Bražėnaitė ir vienintelis gyvas iš keturių partizanų brolių likęs Antanas Lukša. Abu tuometinio laikotarpio liudininkai išsakė pačius geriausius padėkos žodžius „Nematomo fronto“ kūrėjams ir festivalio organizatoriams. Keletą klausimų žiūrovai uždavė ir filmo kūrėjams.
   Kodėl vyrai iš Švedijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susidomėjo Lietuvos istorija ir netgi sukūrė filmą?
   Jonas Ohmanas teigė, kad „kiekvienas iš kūrėjų šiuo klausimu turime savąjį kelią. Lietuvos istorija domiuosi daugiau nei 20 metų. Vincas Sruoginis – taip pat. Jis seniai norėjo sukurti filmą apie pasipriešinimą. Na, kaip žinome, geriausios ryšininkės yra moterys – mudu su Vincu suvedė jo sesuo, JAV lietuvė Laima Vincė Sruoginis“, išvertusi Juozo Lukšos knygą „Partizanai“ į anglų kalbą. Jonas Ohmanas Juozo Lukšos „Partizanus“ išvertė į švedų kalbą.
   Filmo prodiuseris Markas Johnstonas sakė: „Su kuprine kurį laiką keliavau po Lietuvą, po įvairiausius muziejus, gilinausi į šalies istoriją, kuri paliko nedildomą įspūdį. Po to sutikau Vincą ir Joną, tuomet ir sumanėme sukurti šį filmą“.
   Ar planuojama rodyti šį filmą Lietuvos mokyklose?
   Jonas Ohmanas optimistiškai teigė: „Žinoma, filmas bus rodomas šalies mokyklose. Jį planuojame įgarsinti lietuviškai, kad būtų galima transliuoti ir per nacionalinį televizijos kanalą. Apskritai „Nematomas frontas“ yra labiau skirtas Vakarams – JAV ir Vakarų Europai. Norisi, kad kitos šalys sužinotų, kaip Lietuva kovojo už savo nepriklausomybę“.
   Vinco Sruoginio nuomone, „tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, tik įrodo, kad apie Lietuvos pavyzdį turime kalbėti kuo garsiau“.
Čia savo prisiminimus apie ukrainiečių ir lietuvių tautų troškimą būti laisviems ir vienybę sovietų lageriuose išsakė ir Antanas Lukša.
   Kodėl buvo pasirinkta būtent Juozo Lukšos istorija?
   Jono Ohmano teigimu, „Juozas Lukša yra vienas svarbiausių žmonių 20 amžiaus Lietuvos istorijoje“. Švedų žurnalistui keista, kad knyga „Partizanai“ iki šiol neįtraukta į mokyklų privalomos literatūros sąrašą.
   Markui Johnstonui Juozas Lukša yra tarsi kertinė ašis, pasipriešinimo, kovos už laisvę ir nepriklausomybę simbolis. „Nenorėjome sausai papasakoti skaudžios lietuvių tautos istorijos – Juozas Lukša ir su juo susiję ir kovoję žmonės padėjo tai pasiekti ir atskleisti“.
   Tikėkimės, kad gegužės mėnesį dokumentinį filmą „Nematomas frontas“ galėsime pamatyti ir Kaune.

Parengė Dalia LUKŠAITĖ-MACIUKEVIČIENĖ

*         *        *

Tuo keliu ir aš ėjau...

   Pavasario sugrįžimas kelia džiaugsmą, teikia vilčių, nuteikia naujiems darbams. Tai – mūsų dienų realijos, tačiau prieš 65 metus 1949-ųjų pavasaris Lietuvoje nugriaudėjo skausmu, neviltimi, praradimais. Tų metų pavasarį gerai prisimena kaunietė Vanda Maleckienė. Besitęsianti trėmimų banga tą pavasarį neaplenkė ir jos tėvų Leonoros ir Stanislovo Markevičių namų.
   Kaišiadorių rajone Palomenės kaime visi, kurie praeidavo pro šalį, gėrėjosi tvarkinga Markevičių sodyba, dideliu išpuoselėtu sodu, darbščiais tų namų šeimininkais. Sodą ir ne tik jį jauna šeima paveldėjo iš Stanislovo tėvo, nepriklausomos Lietuvos savanorio, tarnavusio husarų pulke. „Diedelis tais laikais buvo tikras šviesuolis, darbštus ir sumanus žmogus, – prisimena senelį Vanda Markevičiūtė-Maleckienė. – Juk ne aitvarai surentė gražius namus, 50 hektarų žemės reikėjo tvarkingai užlaikyti. Darbštumo jis išmokė savo vaikus, ta „bacila“ užsikrėtė ir jo vaikaičiai“.
   Kai sūnus Stanislovas sukūrė šeimą, didesnė rūpesčių dalis ūkininkaujant teko jam ir žmonai Leonorai. Pagausėjus šeimai – Markevičiams gimė dvi dukterys ir du sūnūs – namų židinį kurstė visi: ir jaunieji ūkininkai, ir Stanislovo tėvai. Visi kartu, ranka rankon gražino ūkį, kaip įmanydami taupė. Ne sau – vaikų ir vaikaičių ateičiai. Vanda Maleckienė sako: „Namuose nieko netrūko, nes geroji jų dvasia, mama ir tėvelis, rūpinosi skalsa ir gerove“.

Nerimą skleidė atėjūnai

   Tačiau po Antrojo pasaulinio karo gyvenimas Lietuvos kaimuose ėmė keistis. Traukiantis sovietų armijai kaimuose pasilikdavo pasiligoję ar sužeisti kariai. Netrukus juos aplankydavo žmonos, draugės, giminės ir visi jie apsigyvendavo Lietuvoje. Pastarieji kvietė saviškius ir prasidėjo „didysis tautų kraustymasis“. Lietuvos ūkininkai atėjūnams buvo didžiausi priešai, kuriuos, anot jų, reikėjo naikinti. Prasidėjus kasmetiniam vyrų į sovietų armiją šaukimui, daug jaunų žmonių ėjo į partizanus. Palomenės kaimo vyrai nebuvo išimtis. Kol Kaišiadorių rajono saugumas neturėjo pakankamai informacijos apie Palomenės gyventojų ryšius su partizanais, buvo ramu. „Mūsų namuose daug kartų lankėsi partizanai, kuriuos pamaitindavome, leisdavome pirtelėje išsimaudyti, paklodavome patalą,– prisimena Vanda Maleckienė. – Kartą, kai vienas partizanų užsiminė, kad jiems trūksta ginklų, tėvelis atkasė paslėptus ginklus ir išdalijo juos partizanams. „Čia – karo laikų dovanėlė“, – juokavo jis. Tai buvo nuosprendis mūsų šeimai.
   Nors tėvas buvo apdairus, tačiau pikta akis matė ir fiksavo, kaip užeidavo į namus būrelis vyrų, kaip atsirasdavo daugiau išdžiaustytų skalbinių, o kartais ir daina nuskambėdavo iš mūsų sodybos. Matyt, vildamasis gerą atpildą gauti, informatorius įskundė mūsų šeimą. Tą „geradarį“ mes gerai pažinojome, tik nesitikėjome iš jo tokios niekšybės“.
   Netrukus Markevičių namuose apsilankę pareigūnai suėmė senelį, Vandos tėvą Stanislovą ir seserį Janiną. Nerimas ir įtampa namuose augo. Tąkart apsieita tik saugumiečių pagąsdinimais ir įspėjimais. Bet neilgam.
   Vieną 1949-ųjų kovo dieną Markevičių namai ištuštėjo. Atvykę baudėjai namuose rado tik Vandutę, kuriai ėjo vienuolikti metai, ir tėvus. Broliai Bronius ir Marijonas slapstėsi pas gimines, o senelio gal net nepastebėjo, nes į gerai pažįstamo kaimyno pakinkytą vežimą susodino tik tris šios šeimos narius. Gimtuosius namus paliko darbštūs ūkininkai, kurie nesuprato, už ką tokia bausmė, kad jie privalo palikti namus ir Lietuvą...

Svetimoje padangėje

   Krasnojarsko krašto Užuro rajonas po ilgos kelionės tapo Markevičių šeimos laikinuoju užutėkiu.Vietos gyventojai replikavo: atvyko dar viena „banditų“ grupė, o anksčiau čia apgyvendinti tremtiniai nesulaikė ašarų. Pasitikėjimą ir vietinių prielankumą mūsų tautiečiai pelnė ne iš karto, tačiau lūžis įvyko. Keitėsi gyvenvietės – Ustsosnovka, Užursovchozas. Darbas darbą ginė, vyresnio amžiaus žmonės prarado sveikatą, jauni – grūdinosi. Stanislovas Markevičius gavo arklioką ir vežimą, tad kur siuntė, ten paskirtas užduotis atlikdavo. Leonora Markevičienė dirbo pačius sunkiausius darbus. Jau gerokai įžiemojus kolūkių laukuose spardydavo žemėje įšalusius runkelius. Tokiu būdu moterys „gelbėjo“ nuo artėjančių speigų runkelių derlių. Vasarą – kiti darbai, ne ką lengvesni už runkelių „rovimą“. Vandutei, tik vienuolikos sulaukusiai, teko sunkus darbas – ganyti avis. Didžiulę bandą, gal tūkstantį, gal daugiau avių, kartu su panašaus amžiaus tremtinuke, visą vasarą stepėse ganė. Nakvodavo statybininkų vežimėlyje ir laukdavo žiemos. Ruduo čia nieko nereiškė – avys dar nepasisotinusios. Kai gruodas sukaustydavo žemę, Vandutė galėjo eiti į vietos mokyklą.
   Tėvynės ilgesys, sunkus darbas ir nepakenčiamos gyvenimo sąlygos pakirto Stanislovo Markevičiaus sveikatą. Ir kai jau visiškai žmogus būdavo pakirstas, jį paguldydavo į vietos sveikatos punktą. Vanda Maleckienė ir šiandien geru žodžiu mini gruziną gydytoją, kuris rūpinosi jos tėvelio sveikata. Matydamas, kad liga progresuoja, gydytojas išrašė pažymą, kurią liepė nusiųsti tarnaujantiems armijoje Markevičių sūnums – Broniui ir Marijonui, kad šie atvyktų jo aplankyti. Atvykti galėjo tik Marijonas. Tėvui buvo neapsakomai džiugu pasimatyti su sūnumi. Tačiau kitą rytą atėjęs dar kartą aplankyti tėvo, Marijonas rado jį mirusį. Laikinas kapo kauburėlis Sibire iškilo 1952 metais. Markevičių šeima neteko brangiausio žmogaus, taip šventai tikėjusio, jog kada nors sugrįš į Lietuvą ir jo palaikai bus palaidoti Tėvynėje.
   Šalies gyvenime įvykę politiniai pokyčiai leido buvusiems tremtiniams, politiniams kaliniams atlikti šventą pareigą – parsivežti artimųjų palaikus. Vanda Maleckienė kartu su žentu tai padarė 1991 metais. „Dar ir šiandien prisimenu ne vieną reikšmingą sapną, – prisimena Vanda Maleckienė, – tėvelis vis prašo ir prašo parvežti jį į Lietuvą. Negalėjau to nepadaryti. Dabar jis ilsisi Palomenės kapinėse. Palaikų perlaidojimas buvo labai iškilmingas. Iškilmių dalyviai nešė Trispalvę, giedojo giesmes, dainavo patriotines dainas. Tik prieš trejus metus, parengus dokumentus ir atlikus visus formalumus, tėveliui suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.“

   Vanda Markevičiūtė (pirma iš kairės) ir Liucija Martinkaitė. Krasnojarsko kr., apie 1955 metai
   Nuotrauka iš asmeninio V.Maleckienės albumo

Į Lietuvą!

   Vanda Markevičiūtė kartu su mama į Lietuvą grįžo 1956 metais. Kokie rūpesčiai ir kliūtys jų laukė, sakyti neverta, nes buvę tremtiniai dar turėjo pereiti kryžiaus kelius pas vietinius biurokratus, atlaikyti kandžias pašaipas ir galop gauti atsakymą: esi nepatikimas! Tačiau stiprūs savo dvasia žmonės atlaikė ir tai.
   Sutikusi savo kelyje bendramintį, buvusio Lietuvos partizano vaikaitį Joną Malecką, 1959 metais Vanda Markevičiūtė ištekėjo. „Pasitikėjau juo, nes mūsų politinės pažiūros sutapo,“– sakė Vanda Maleckienė. Bolševizmo bacilą sėjusiems kolaborantams, sovietų valdžios pataikūnams Jonas Maleckas jautė didelę panieką. Jis su bendražygiais socializmo propagandos mašiną bandė stabdyti spausdintu žodžiu. Iki Sąjūdžio gimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo dar buvo geras dešimtmetis, o didžiuosiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose žmonės jau skaitė laisvą žodį skleidžiantį nepriklausomą laikraštį. Prie jo leidybos prisidėjo ir Jonas Maleckas. Jo žmona Vanda kurstė namų židinį, skleidė gerąją namų dvasią, nenujausdama, kad nelaimė – jau čia pat.
   Budri ilgus odinius paltus nešiojančių „berniukų“ akis ne be informatorių paslaugų išaiškino pogrindinės spaudos rengėjų pavardes, namų adresus. Jono Malecko niekas nekvietė į tardytojo kabinetą, nekišo jo į kalėjimą, o inscenizavo muštynes. Kas iš pasalų sudavė pirmą smūgį, dabar atsakyti negalėtų niekas, tačiau žmogus buvo taip sumaitotas, kad saviškiai jį sunkiai atpažino. Atėjęs apie įvykį pranešti žmonai informatorius pareiškė, jog Jonas Maleckas girtavo ir susimušė su sugėrovais. Tuo niekas nepatikėjo, nes Jonas Maleckas nevartojo alkoholio. Tai patvirtino jo žmona Vanda. Ši nelaimė Maleckų namus aplankė 1983 metais.
   Žuvus vyrui Vanda Maleckienė nepalūžo. Dirbo už du ir nė akimirkai neišleido iš akiračio savo vaikų – Vidos ir Sigito – reikalų, stengėsi jiems įdiegti atsakomybės jausmą, darbštumą, padorumą ir pilietiškumą. Mama džiaugiasi, kad sūnus tęsia prosenelio kelią. Baigęs vidurinę įstojo į Generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklą, sėkmingai baigęs dirba Lietuvos kariuomenėje. Dukters Vidos vaikai džiugina močiutę profesiniu išprusimu, pareigos supratimu. Vanda Maleckienė – kupina energijos, gyvenimo džiaugsmo ir labai aktyvi. Savo uždegančiu pavyzdžiu skatina visus, kas ją pažįsta, nenukabinti nosies pačiu sunkiausiu momentu, kabintis į gyvenimą ir laimėti. Apdovanojimai, padėkos ir garbės raštai – tai kruoštaus jos darbo įvertinimas. Labiausiai džiugina Kauno technologijos universiteto, kuriame dirbo 15 metų, vardinis medalis: „Už toleranciją ir kruopštų darbą.“
   Kai sėdėjome jaukiuose Vandos namuose ir kalbėjome apie akmenimis grįstą, erškėčiais nuklotą Lietuvos kelią, mano pašnekovė pasakė: „Tuo keliu ir aš ėjau...“

Aušra ŠUOPYTĖ

*         *        *

Kelionė per nežinomas, bet brangias vietas

   Pernai Lietuvoje, Vilniuje, svečiavęsis JAV, Niujorke, gyvenantis žinomas dailininkas prof. Kęstutis Zapkus dalyvavo knygos apie tėvelį, DKA partizanų štabo viršininką Aleksandrą (1916–1946) „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ pristatyme, susitiko su Vilniaus dailės akademijos studentais, iškilmingai iš LGGRTC perėmė tėvelio apdovanojimą – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžių, susitiko su Prezidentu Valdu Adamkumi, tačiau neturėjo galimybės aplankyti vietų, kuriose tėvelis kovojo ir žuvo.
   Apie tėvelio gyvenimą Kęstutis ir jo motina Florentina (mirusi 1984 metais), pasitraukę iš Lietuvos į Vakarus 1944 metų vasarą, nedaug ką žinojo. Juk Kęstutis tada tebuvo mažas vaikas, gimęs 1938 metais, o motinai bendrauti su Lietuvoje likusiais giminaičiais buvo problemiška. Turėjo tik menkus ryšius, net susirašinėti buvo draudžiama. Po ilgo nežinojimo, iš mūsų gavęs duomenų apie tėvelio likimą, Kęstutis man rašė: „Turiu pats nemažai bėgimo iš Lietuvos ir lagerių gyvenimo įspūdžių, asmeniškų prisiminimų, nes tai buvo labai aistringi ir grėsmingi pergyvenimų sluoksniavimai... Arklių vežimais lekiant svetimais keliais, šalia matėsi žiaurūs karo palikimai – išdarkytos sodybos, nužudytų ar sužalotų gyvulių kūnai, kiti apleistų dar gyvų graudūs baubėjimai, isteriški žmonių maldavimai, klyksmai, aimanavimai, chaosas, mirtis, destrukcija pilname įsiutime. Trumpam sustodavom miškuose arkliams pailsėti, nutarti sekanti skrydį (pasąmonėje nuaidi „labiau, tapiau“, – kažkokių destinacijų išvardijimai). Mama Flora tapo karavano vedėja, nes mokėjo vokiškai, angliškai, rusiškai, lietuviškai, ir taip lengviau gandais skynėsi bėgimo šuolis. Viename miške, palapinėje, man pabėgėlis daktaras išpjovė auglį kelyje (prisimenu aiškiai narkozės kvapą ir beklykiančius lėktuvus ir sprogimus virš galvos), tuoj pat įpakavo vežiman, ir toliau nudardėjom beprotišku keliu save gelbėdami... Prisimenu barako gyvenimą, masę moterų su vaikais iš visur suvarytų, be žinių, be ateities, ir lyg be praeities. Barakas milžiniškas, su šimtu trilypių geležinių lovų, viduryje vienu šildymui anglių „pečiumi“, priekyje vienu didžiuliu langu ir suolu, ir ištisai apsėstas blakėm ir utėlėm. Dažnai visus suvarydavo į kambarius, kur buvome purškiami balta (DDT milteliai?) pudra ir taip apdulkinti apsirengdavome ir grįždavome į savo vietas barake. Naktimis smarkesnės moterys (ir mama) išlėkdavo pasivogti keletą bulvių ar anglių iš sustojusių vagonų. Laikas buvo tęsiamas su kukliais maisto pasidalinimais ir ištisu moterų budėjimu ir pasakojimais prie to lango. Pamačiusios kareivį jau vokiečių uniforma, viena kitą erzindavo, kad lyg jos vyras artėjantis ją išgelbėti. Taip besityčiojant vieną rytą pasimatė mano tėvelis. Man neaišku, kaip jis mus iš to lagerio ištraukė ir apgyvendino miestelyje, kažkur prie Berlyno, nes gyvai prisimenu keliaujant iškeltu tramvajumi tarp didžiuliu pastatų griaučių. Buvo be galo jautrus, lyg tai normalizacijos subūrimas ir dar nuostabiai praleistas vienas vakaras su tėveliu ir mama restorane ir kino teatre. Per visos nakties verksmus ir maldavimus, Aleksas nesugebėjo toliau bėgti su mumis ir grįžo partizanauti Lietuvos link...“
   Pagaliau šeima pasiekė JAV. Kęstutis iš pradžių blaškėsi tarp muzikos ir dailės. 1947 metais įstojo į Toringtono mokyklos trečią klasę, mokėsi griežti smuiku, reiškėsi jaunųjų dailėje. 1952 metais įstojo į Faraguto aukštesniąją vidurinę mokyklą, griežė smuiku simfoniniame orkestre, lankė pradinius Čikagos meno instituto kursus. 1956 metais, baigęs vidurinę mokyklą, apsisprendė, nes laimėjo stipendiją studijuoti dailę. Įstojo į Čikagos meno institutą. Karo ir vaiko tematika Kęstutį persekiojo visą gyvenimą. Jį, dailininką, pasaulyje ir išpopuliarino darbų ciklas „Karų vaikai“. Tą gyvenimo etapą pats labai gražiai apibūdino: „Tikiu tyrosios formos menu, bet „Karų vaikai“ darbų grupė yra kitokia. Man svarbu moralės atsipeikėjimas, reakcija į pasaulinės žmonijos neteisybes. Šie darbai skirti ir jūsų daliai – karų vaikams. Bandžiau pavaizduoti ne vien protinį šito ir visų karų įspūdį, bet ir tą, kuris lieka pasąmoniniame sluoksnyje, nors galbūt nėra taip giliai pakastas. Tai tam tikra patirtis, kurios nepakeisi, kuri veržiasi per viską – per džiaugsmą, ašaras, per troškimus, per pyktį ir net per pilkiausią kasdienybę – kaip kokia piktoji dvasia. Tai karo vaiko tikrovė. Ji visam laikui yra tų išgyvenimų mokinys – paveiktas, išprievartautas, sužalotas. Visi jausmai tuo patikrinami, viską reikia ironiškai vertinti...“
   Į Lietuvą leitenantas Aleksandras Zapkus po pralaimėto Sedos mūšio sugrįžo 1944 metų gruodį, kai prie Vievio su keturiais vokiečiais pabėgo iš karo belaisvių ešelono, sovietų vežamo į Daugpilio stovyklą. Sumanęs sugrįžti į Lietuvą, Aleksandras nebuvo tiek naivus, kad galvotų, jog keliolika tūkstančių lietuvių galės rimtai pasipriešinti komunistiniam gaivalui... Žuvo jis 1946 metų kovo 24-ąją su trimis draugais dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje, prie Dubių (dabar – Palomenės seniūnija).
   Žinoma, kad 1945 metų gruodį Bolševiko būrį išblaškė sovietų kareiviai. Mūšyje žuvo ir būrio vadas Leonas Kudelis-Bolševikas. Likę be vado keliolika kovotojų greitai vadovauti išsirinko juo Juozą Kudelį-Dobilą. DKA vadovybė norėjo išsiaiškinti padėtį būryje, tad 1946 metų pradžioje nusiuntė Piliakalnį su apsaugos būriu. Pakeliui į susitikimą su B rinktinės vadovybe, jos vadu Alfonsu Morkūnu-Plienu, Piliakalnis su grupe kovotojų ir štabo ryšininke Aldona Paulavičiūtė-Indyra atvyko į šio būrio dislokavimo vietą Darvydų miške. Piliakalnį su Dobilu jungė abipusė pagarba gal dėl to, kad jiedu abu buvo mokytojai, nors pastarasis buvo šešeriais metais jaunesnis. Sako, laisvalaikiu jiedu dažnai prisimindavo tas dienas, kai mokė vaikus rašto ir gerumo. Dažnai tarp jų būdavo ir trečiasis pašnekovas – asmeninė ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra, buvusi Musninkų valsčiaus Smailių pradinės mokyklos mokytoja.
   Įsitikinęs, kad būrys kovingas, išsprendęs visus organizacinius reikalus, patraukė Ukmergės link. Su vietos partizanais 1946 metų kovą užpuolė Pabaisko stribus. Daugiau nei 3 mėnesius gyveno Ukmergės apskrityje, kur bandė sustiprinti ryšius tarp rinktinių. Grįžtant iš Ukmergės tą nelemtą 1946 metų kovo 24-ąją juos susekė sovietų kareiviai...
   Į Dubius vykome su Kęstučio mokiniu, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Gintautu Vaičiu, ir buvusiu politiniu kaliniu LPKTS Kaišiadorių filialo pirmininku Algiu Pilkiu. Pavasarėjantys laukai dar neskleidė savo grožio, pilkavo kalneliai ir miškeliai. Deja, Dubiai dabar net ne vienkiemis, o negyvenama, apleista sodyba su pabirusiais bičių aviliais. Šalia Antanaičių miškas... Nežinau, koks jausmas apėmė Kęstutį, gal jis mintyse matė pagal mūsų pasakojimus iškilusį vaizdą, kai keli šimtai sovietų kareivių iš abiejų pusių supo grupę partizanų, traukiančių nuo Gegužinės. Keturi jų žuvo: Jono Misiūno-Žalio Velnio pavaduotojas Aleksandras Zapkus-Piliakalnis, jo asmeninė ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra ir kovotojai J. Junaitis-Vanagas bei A. Kavaliauskas-Papartis... Kitiems iš apsupimo pasisekė išrūkti. Po mūšio keturis nužudytųjų kūnus sumetė į automašiną, atvežė prie Kaišiadorių geležinkelio aikštės buvusio S. Ivaškevičiaus namo, kur buvo saugumas (dabar – Vytauto gatvė) ir išmetė patyčioms... Kazio Kondratavičiaus pliudijimu, mergina buvo kariška uniforma, vyrai – civiliais drabužiais.
   Algis Pilkis, gimęs 1929 metais, tuo metu mokėsi Kaišiadorių gimnazijoje, savo akimis matė ne vieną niekintą partizaną. Kęstučiui Zapkui jis vaizdžiai nupiešė ne tik buvusią aikštę, čia stovėjusius pastatus, bet ir apsakė buvusį siaubą tėvų, motinų, brolių, seserų akyse, matant gulintį išrengtą vaiko ar brolio kūną. Kęstučiui buvo neaišku, ko siekė okupantas tokiais veiksmais: buvo nesveikos psichikos, ar norėjo pasityčioti iš priešininko? O gal tai buvo tik žuvusiojo artimųjų, jo draugų įbauginimo įrankis. Jei taip, tai visa tai sveiku protu nesuvokiama...
   Po poros dienų, tai yra 1946 metų kovo 26-ąją, Gudienoje besislapsčiusi centro ryšininkė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera pamatė niekinamus Piliakalnio, Laukinukės ir jų bendražygių kūnus. Kartu su bičiuliu iš Gudienos Pranu Jacinavičiumi naktį Piliakalnio ir Laukinukės kūnus iš aikštės slapta paėmė ir užkasė senose Kaišiadorių kapinėse, už tvoros, apie 30-40 metrų nuo jų pradžios. Atvažiavo vežimu, kūnus susuko į paklodes, duobę buvo iškasę iš anksto, paskui kruopščiai išlygino, užmaskavo. Buvo žinoma daug atvejų, kai stribai ir saugumiečiai paimtų nuo aikščių partizanų kūnų ieškodavo, o radę užkastus kapinėse ar kitur, iškasdavo ir vėl išmesdavo niekinimui...


   Aleksandro Zapkaus žūties vietos Dubių vienkiemyje nustatymas (iš kairės): K. Zapkus, S. Abromavičius ir A. Pilkis

   Kaišiadorių kapinių senojoje dalyje tą vietą suradome. Dar tarp dviejų kapų yra išlikęs ruoželis neužimtos žemės, auga medis, gal už 8 metrų į rytus dangų remia galingas ąžuolas. Kęstutis Zapkus valandėlei stabteli, susimąsto... Jis norėtų tėvelio kūno užkasimo vietą pažymėti atminimo ženklu – geriausiai tautodailininko kryžiumi... Gal ir išsipildys sūnaus svajonė, nes Algis Pilkis pažadėjo išsiaiškinti seniūnijoje tokią galimybę, o mes surasti kryždirbį... Kęstutis mano, kad laukuose, kur tėvelis žuvo, statyti atminimo ženklą netikslinga, nes nėra net lauko keliuko, vedančio ten, vieta neprieinama. Gi Kaišiadorių kapinėse prie pastatyto kryžiaus žuvusiems Aleksandrui Zapkui-Piliakalniui ir jo draugei ryšininkei atminti ateitų ne tik čia nuolat besilankantieji, bet galbūt per Vėlines ir jaunimas žvakelę uždegtų...

   Prof. Kęstutis Zapkus Kaišiadorių kapinėse, kur, manoma, buvo užkastas jo tėvelio kūnas

   Ilgai stovėjome prie Kaišiadorių partizanų koplytėlės, kuri architekto Stasio Petrausko iniciatyva pagal jo paruoštą projektą (keramikė Aldona Skarbaliūtė, vitražistas prof. Kazys Morkūnas) pradėta statyti 1992 metais. Juodo granito plokštėse iškalti keli šimtai šiose apylinkėse kovojusių ir žuvusių partizanų pavardžių. Tarp jų – ir Aleksandro Zapkaus... Algis Pilkis patvirtino, kad daugelio nuomone šis paminklas – įspūdingiausias visoje Lietuvoje. Kęstučiui Zapkui – neabejotinai, nes taip pagerbtas jo tėvelio atminimas...

Stanislovas ABROMAVIČIUS
Gintauto Vaičio nuotraukos

*         *        *

Tremtys neišdyla iš atminties...

   Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Europos Parlamento nariais bei UNITAS fondu pakvietė paminėti 1949 metų Baltijos valstybių gyventojų trėmimo 65 metų sukaktį. Tai vienas liūdniausių įvykių Lietuvos, Estijos ir Latvijos istorijoje. Tuokart per kelias dienas iš Baltijos šalių ištremta 95 tūkstančiai žmonių (iš Lietuvos per 30 tūkstančių), daugiausia moterų ir vaikų, nes dauguma vyrų kovėsi partizanų būriuose.
   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo narė, istorijos mokytoja Verutė Nekrevičiūtė susirinkusiesiems Gargžduose paminėti šios skaudžios sukakties aiškino, kad 1948–1949 metų trėmimas pagal savo pobūdį ir motyvaciją skyrėsi nuo trėmimų, vykdytų 1941 metais. Tada buvo sudaryti „liaudies priešų“ sąrašai pagal užimamas pareigas, nes pirmiausia siekta sunaikinti tautos elitą ir okupuotos Lietuvos valstybės valdžią – tuos, kurie būtų galėję organizuoti pasipriešinimą: kariuomenė, valdžios struktūros, įvairių partijų ir organizacijų vadai.
   1949 metų kovą Baltijos šalių gyventojų trėmimai pirmiausia susiję su okupantų siekiais slopinti partizaninį pasipriešinimą ir įtvirtinti prievartinę kolektyvizaciją. Trėmimas pirmiausia palietė šeimas, kuriose buvo ginkluotos rezistencijos dalyvių, ir ūkininkus, nesutinkančius stoti į kolūkius, taip pat nelegalius sugrįžėlius iš ankstesnės 1941–1947 metų tremties. Daugiausia tai buvo vaikai ir paaugliai, visokiausiais būdais parsiradę iš Rusijos gelmių į Tėvynę. Užgriuvus represijoms juos gaudė, sodino į kalėjimą, teisė, etapais vėl grąžino į tremtį. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, kuriuos ką tik išleistoje knygoje „Į mylimą šalį Lietuvos“ nurodo autorius R. Racėnas, žinoma 2380 pabėgimo atvejų. Iš jų pakartotinai ištremti 153 bėgliai, 825 įkalinti lageriuose. Skaudžiausiai kentėjo vaikai, grįžę ir neberadę artimųjų bei paramos.
   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sajungos Klaipėdos filialo iniciatyva visų trėmimų aukų skaičius nurodomas Gargždų parke akmens plokštėse prie paminklinio kryžiaus „Tautos skausmui atminti“. Vienoje iš jų iškalta, kad 1949 metų kovą–gegužę iš Klaipėdos rajono teritorijos ištremta apie 980 žmonių. Didžioji dalis tremtinių pakliuvo į Buriatiją, Krasnojarsko, Irkutsko, Tomsko, Permės sritis, Komiją.
   Klaipėdos rajone šios liūdnos sukaktys paminėtos šv. Mišiomis Gargždų Šv. Mykolo Arkangelio bažnyčioje. Pamaldoms pasibaigus buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir jiems prijaučiantieji susirinko į Gargždų kultūros centrą. Tylos minute čia pagerbtas okupacijų aukų atminimas. Gėlių puokštės padėtos miesto parke prie kryžiaus „Tautos skaumui atminti“ bei prie negrįžusiųjų simbolinio kapo. Čia uždegtos žvakelės nuolat primena mūsų tautos netektis.
   Tremties kelius prisiminė buvę tremtiniai. Dubysos slėnio ūkininkų Kostyrų šeima patyrė 1949-ųjų ištrėmimą ir vargo Biuriatijoje. Genovaitė Kostyrienė jau tremtyje buvo nuteista 25 metams lagerio, kaip prisimena jos duktė Vida Kostyraitė-Knabikienė, „už sudainuotą dainą apie raudoną vabalą“...ir keletą metų kalėjo Norilske. Tuo metu jos tėvą kalino Intoje. Vida su ašaromis mena kančias, kurias visą sovietmetį kentėjo jų šeima, ir sako: „Turime nuolat priminti žmonijai, ką mums teko patirti nuo okupantų“.
   Irkutsko srities Taišeto miškuose jaunystę prarado iš Betygalos kilęs, dabar Gargžduose gyvenantis Kazys Petraitis. Dabar jis džiaugiasi, kad tremtyje buvo žmonių, kurie registravo ir aprašė Sibiro miškuose išblaškytus lietuvius. Tokią kuklią knygelę „Tremtiniai“ yra išleidęs mažeikiškis Benediktas Narkus.
   Sibire gimusi Rita Lankutienė tiktai iš motinos užrašų suprato, ką jautė iš savo užgyventų namų į nežinią skubomis vežami žmonės, nepasiruošę šalčio ir alkio išbandymams... (Ritos mamos Nastės Paulauskienės užrašai išspausdinti „Tremtinyje“). Aktyvi LPKTS Klaipėdos rajono filialo dalyvė Rita Lankutienė nuolat ragina tremtį ir lagerius iškentėjusiuosius užrašyti viską, ką teko patirti, išgyventi, matyti, kad palikuonys žinotų ir įvertintų tėvų kančias.
   Susitelkti į ateitį, ugdyti jaunimo patriotiškumą ir pasirengimą priešintis okupacinėms grėsmėms ragino buvęs ilgametis Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų Klaipėdos rajono tarybos pirmininkas, politinio kalinio sūnus gydytojas Dangirdas Lingys. Priminęs, kaip šiuo metu svarbu apginti šalies nepriklausomybę, jis ragino visus lietuvius ateityje išsirinkti tokią valdžią, kuri neparduotų Lietuvos.
   Minėjimo dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narė Agnė Bilotaitė.
   Su artimiausiais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo darbais supažindino filialo pirmininkas Jonas Šatkus ir vienas iš iniciatyviausių narių Česlovas Tarvydas.
   Prieš 73 metus, 1941-ujų metų birželio pabaigoje, Rainiuose, Telšių rajone, besitraukiantys sovietų aktyvistai ir Raudonosios armijos kareiviai žvėriškai nužudė 73 politinius kalinius, tarp jų dešimt buvusių Klaipėdos rajono gyventojų – ūkininkų, mokytojų, valstybės tarnautojų. Jų atminimą žymintį paminklinį akmenį birželio pabaigoje numatoma iškilmingai atidengti Gargždų parke.
Česlovas Tarvydas savo ruožtu pakvietė pagerbti žuvusių partizanų atminimą šių metų gegužės 18 dieną prie Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu statulos, dar sovietiniais metais partizanų šeimos pastatytos Švėkšnos parapijos Šarkiškių kaimo miške. Čia įvyks pamaldos ir minėjimas.
   1949-ųjų tremtinius skambiomis dainomis, kaip kaskart tokiuose likimo brolių susibūrimuose, linksmino buvusių tremtinių choras „Atminties aidai“. Specialią meninę programą šiai progai parodė Lapių pagrindinės mokyklos moksleiviai.

Aldona VAREIKIENĖ

*         *        *

Prisimenant praeities žaizdas sielojamasi dėl dabarties

   Jonavos krašto muziejuje paminėti 1949 metų trėmimų 65-ąsias metines buvo susirinkę Jonavos politiniai kaliniai ir tremtiniai. Čia prisiminti anuomet tautą sukrėtę okupaciniai įvykiai, pagerbti išėjusieji Amžinybėn ir gyvi likimo broliai, sesės.
   Iškilminga sueiga prasidėjo Jonavos kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choro „Viltis“ koncertu. Trėmimų nuotaikos, artimųjų netektys, tėviškės ilgesys – visa tai sudėta į garbaus amžiaus choristų, vadovaujamų Violetos Michelkevičienės, dainas. Anot po to kalbėjusios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialo vadovės Veronikos Gabužienės, 1949-aisiais Lietuva patyrė daug skausmo, kaip ir 1948-aisiais. Tada į Sibiro tolybes, lagerius išvežta per 28 tūkstančiai žmonių, iš jų apie 140 vėliau grįžo į Jonavą, kur augančiame mieste galėjo gauti darbo, būstus. Dalis jų ir dabar pilietiškai aktyvūs, puoselėja kultūros ir grožio daigus.

   
   „Vilties“ choro dainose nestinga graudulio ir vilties. 
 Valerijaus Buklajevo nuotr.


   Iškilmingos sueigos dalyviai  Jonavos krašto muziejuje

   V.Gabužienė apžvelgė beveik ketvirčio amžiaus organizacinius, kultūrinius, memorialinius darbus, vykdytus Jonavos krašte. Pabrėžė, kad jau 1989-ųjų gegužę buvo paminėta 1948-ųjų tremtis, 1992 metais pašventinta Jonavos kapinėse iškilusi koplytėlė. 1994 metais prie Neries pastačius memorialą rezistencijos aukoms, vietos istorikams, kryždirbiams atsivėrė ir platesni horizontai: tai šen, tai ten pakelėse, palaukėse pastatyti paminklai tremtiniams, partizanams, represijų aukoms. Paskutinis kryžius iškilo Svilonyse, tačiau tikėtina, kad kraštotyrininkai išsiaiškins ir daugiau susidorojimo su Lietuvos patriotais vietų, užrašys prisiminimus ir memorialiniais ženklais sustabdys neįtikėtinai sparčiai irstančią atmintį.
   „Sibiro vaikai“ – taip Jonavos rajono savivaldybės vicemeras Vytautas Venckūnas pasiūlė vadinti tuos, kurie gimę, augę tremtyje, jiems skaudu dėl tėvų, senelių patirtų kančių ir kurie galėtų perimti dabartinę LPKTS veiklą.
   Be abejo, šie turėtų taip pat sielotis dėl mūsų visuomenėje išblaškomų gerumo, žmogiškumo daigų, atverti akis per daug savo kiaute užsidariusiems, abejingiems tautiečiams.
   Sueigos metu V.Gabužienė dviem 1949 metų likimo bendražygėms, savo filialo aktyvistėms – Eugenijai Mockaitienei ir Onai Vyšniauskienei – prisegė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 3-iojo laipsnio žymenį „Už nuopelnus Lietuvai“. Už aktyvumą paspaustos rankos Česlovui Dimšai, Stasei Dimšaitei, Zitai Deksnienei, Alinai Dalmatovai, Stefai Maleckienei, Janinai Dudutienei.

Marius GLINSKAS

*         *        *

Ledai pralaužti, bet turime nesustoti nuosekliai dirbti toliau

   „Istorinės atminties puoselėjimas ir sklaida – ne tik vietos bendruomenių ar pilietinių iniciatyvų, bet ir Lietuvos bei visos Europos interesas“, – neabejodama tvirtina Europos Parlamento narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, kuriai už veiklą istorinės atminties srityje kovo 29 dieną vykusiame XXI Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavime įteiktas LPKTS 1-ojo laipsnio žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“. Kiek anksčiau, 2013-ųjų pabaigoje, Radvilės atsidavimas, nuoširdumas ir pastangos dabartinėje Europoje ugdyti supratimą bei pagarbą mūsų bendrai istorijai ir atskirų šalių praeičiai, įvertintos ir ES lygiu – ji pakviesta tapti Prahoje veikiančios Europos atminties ir sąžinės platformos Globėjų tarybos nare.
   Apie tai, kodėl istorinės atminties tema tokia svarbi europarlamentarei ir kaip sekasi su ja dirbti Europoje bei Lietuvoje, kalbamės su pačia Radvile MORKŪNAITE-MIKULĖNIENE.
   – Radvile, esate bene jauniausia politikė, kurios pastangas ir nuoseklumą dirbant su istorinės atminties įtvirtinimo temomis įvertino ne tik ES institucijos ar kolegos parlamentarai, bet ir patys tų istorinių patirčių amžininkai. Ar galėtumėte keliomis mintimis įvertinti tai, ką jau pavyko pasiekti, ir ką svarbu nuveikti artimoje ateityje?
   – Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais aktyviomis pastangomis Lietuvai pavyko istorijos politikos ir atminties klausimus įtvirtinti ES institucijų darbotvarkėse. Taip pat džiugina, kad atsiranda vis didesnis kolegų Europoje supratimas ir susidomėjimas tuo, ką patyrėme okupacijos laikotarpiu.
   Nerimą kelia tai, kad iki šiol savo valstybėje vis dar neturime aiškių ir kryptingų istorinės atminties politikos gairių. Jį sustiprina pastarųjų mėnesių Rusijos agresija prieš kaimynes, matome realias grėsmes tarptautiniam saugumui, kylančias iš imperinių ambicijų ir sovietinio mentaliteto gaivinimo. Turime stiprinti atsparumą propagandai ir bandymams iškreipti istorijos faktus, ypač daug dėmesio skiriant tam, kad istorija būtų perduota jaunajai kartai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad istorinės atminties klausimo koordinavimas su ES partneriais būtų dar efektyvesnis, jei sulauktų daugiau dėmesio ir aktyvumo iš Lietuvos institucijų. Tikiuosi, kad taip ir bus. Nes dabar, kai istorijos svarbos klausimą ES pavyko pakelti į aukščiausią politinį lygmenį, yra geras laikas kalbėti tiek apie teisinius aspektus, tiek apie istorinį švietimą Europoje, tiek apie finansinę ES paramą istorinės atminties politikai.
   – Prieš ketverius metus, kai ėmėtės šios temos, Jūsų kažkas paklausė, iš kur jaunos politikės darbotvarkėje tokia „nejaunatviška ir nemoteriška“ tema – istorinės atminties išsaugojimas, Laisvės kovų atminimas. Ką į tai atsakytumėte šiandien, kai šis klausimas – vienas pagrindinių Jūsų veiklos barų ir Lietuvoje, ir Europos Parlamente?
   – Atsakyčiau labai panašiai, kaip ir tuomet. Pagarba mūsų istorijai, amžininkams ir būtinybei puoselėti svarbių ir neretai skaudžių mūsų tautos ir valstybės išgyvenimų atminimą į mano gyvenimą atėjo natūraliai. Aš su tuo užaugau. Už tai galėčiau tik padėkoti savo šeimai, kurioje pokalbiams apie istoriją ir mūsų laisvės siekiui skiriama ypatinga vieta. Kaip ir mano tėvai, esu įsitikinusi, kad po beveik pusės amžiaus gyvenimo melo karalijoje, jaunesnei kartai būtina viską papasakoti taip, kaip buvo, kaip atsimena tų įvykių dalyviai. Žinoti savo šalies tikrąją istoriją ir visomis išgalėmis ginti jos atminimą – vienas iš laisvės pavidalų ir mūsų kasdienio gyvenimo pamatas. Man sunkiau suprasti tuos žmones, kurie mano, kad ši tema neverta dėmesio.
   – Daugeliui buvusių tremtinių ir Laisvės kovotojų esate pažįstama nuo paauglystės, kai su šeima dalyvaudavote buvusių tremtinių susitikimuose. Ar buvo sunku su istorine atmintimi susijusias temas perkelti iš asmeninės erdvės į viešą politinę veiklą?
   – Tas ryšys ir ankstyva pažintis su visuomet tikėjusiais Lietuvos laisve ir ją gynusiais žmonėmis – neįkainojama pagalba ir šviesa kasdieniuose darbuose. Savo gyvenime stengiuosi nieko nedaryti dirbtinai. Istorinės atminties ir teisingumo temos man asmeniškai labai svarbios, todėl joms vietos mano darbuose visada buvo ir bus. Taip pat norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su buvusių tremtinių ir politinių kalinių bendruomenėmis, kurios yra labai pilietiškos, aktyvios ir stiprios organizacijos, turinčios aiškią programą, savo požiūrį į daugelį dalykų šiuolaikinėje Lietuvoje. Labai svarbu ir tai, kad nepaisant sunkių ir skaudžių asmeninių patirčių, buvę tremtiniai ir Laisvės kovotojai mielai jomis dalijasi su jaunąja karta, su žmonėmis, kurie domisi. Nes suvokia tai, kaip savo pareigą. Tai, kad šiandien Europa žino daugiau ir yra atvira istorinės atminties temai, yra bendrų pastangų ir darbo rezultatas. Jei pasiaukojančio amžininkų noro tarnauti savo šaliai ir istorijai nebūtų, dirbti būtų sunkiau. Todėl norėčiau palinkėti sveikatos ir stiprybės ir, kaip pasakytų Antanas Lukša, toliau „laikyti frontą“.
   – Ne kartą esate užsiminusi, kad menkas Baltijos šalių istorijos išmanymas ir vakarų europiečių simpatijos komunizmui praėjus daugiau nei dvidešimtmečiui po to, kai griuvo „geležinė uždanga“, yra tam tikras nesusipratimas. Apie tai viename iš pokalbių, skirtų trėmimo metinėms, diskutavote ir su Sandra Kalniete, Latvijos atstove Europos Parlamente ir Europos istorijų sutaikymo grupės pirmininke. Į klausimą, kaip ji, pati buvusi tremtinė, reaguoja į tokį neišmanymą, S.Kalnietė su šypsena atsakė, kad stengiasi į tai reaguoti ramiai. Ar jaučiatės panašiai?
   – Nors kai kada tas istorijos neišmanymas tikrai stebina, suprantu, kad dažnai tai ne ideologinių simpatijų pasekmė, bet nežinojimo rezultatas. Nors negražu skirstyti Europą į dvi dalis, tačiau šiandien reali situacija istoriniu aspektu yra būtent tokia. Gyvenę kitoje „geležinės uždangos“ pusėje vakarų europiečiai kartais žino tiek, kiek žinojo Šaltojo karo metu – kad Sovietų sąjungoje pasitaikė žmogaus teisių pažeidimų, galbūt buvo problemų su spaudos laisve. Didžiausius savo nusikaltimus komunistinis režimas kruopščiai slėpė.
   Po ilgų dešimtmečių tokio riboto kolektyvinio žinojimo, galima tik įsivaizduoti tą šoką, kurį patiria užsieniečiai, pavyzdžiui, žiūrėdami dokumentinį filmą „Ledo vaikai“ apie vaikus, kurie buvo išvežti į Sibirą, ten dirbo, badavo, patyrė tai, ką net sunku apsakyti žodžiais. Filmą Europos Parlamente parodėme 2012 metų kovo 28 dieną, minėdami 1949 metų Baltijos valstybių trėmimo metines. Po peržiūros daugelio akyse mačiau ašaras. Apie represijas, trėmimų mastą iki šiol žinoma mažai, todėl turime padėti žmonėms atrasti tą skaudžią istoriją. Todėl per pastaruosius metus didžiąja dalimi šalia politinių veiksmų istorinės atminties srityje man buvo labai svarbi švietimo veikla – pastangos padėti kolegoms iš Vakarų Europos daugiau sužinoti apie mūsų patirtis. Todėl pristatinėjome knygas, vežėme spektaklius, parodas, kvietėme diskusijoms, vieną iš svarbiausių Europos Parlamento alėjų pavadinome „Baltijos kelio“ vardu. Kiekvienai progai pasitaikius stengėmės priminti, ką išgyveno Baltijos šalys. Šiaip ar taip, ši pažintis su skaudžiąja Europos istorijos dalimi – nėra lengvas procesas. Bet pradžia padaryta, ledai tai šen, tai ten jau pralaužti.
   – Tačiau greičiausiai sutiksite, kad istorijos pasakojimas per meną – filmus, knygas – tik dalis darbo. Bet kada gali būti pareikalauta objektyvių įrodymų – dokumentų, bylų, mokslinių darbų.
   – Susidomėjusieji šia istorijos dalimi tikrai turi teisę pasiteirauti apie įrodymus – tikrų dokumentų, jų analizės, paprašyti išsamiau papasakoti, kokie bendri komunistinio režimo nusikaltimų bruožai egzistavo Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Čekijoje ir kitur. Tokioms lyginamosioms analizėms, giluminiams tyrimams, nusikaltimų apibendrinimui atlikti 2011 metais buvo įsteigta Europos atminties ir sąžinės platforma. Jos būstinė – Čekijos sostinėje Prahoje. Manau, kad net geografine prasme vieta tokiam tyrimų centrui parinkta labai gerai – juk Vakarai gerai žino Prahos pavasario įvykius 1968-aisiais. Taigi žinomumo, tam tikrų istorinių asociacijų pagrindas jau yra. Džiaugiuosi, kad pernai lapkritį buvau pakviesta tapti viena iš platformos globėjų ir galiu prisidėti prie šios jaunos organizacijos darbo ir autoriteto stiprinimo.
   – Tarptautinės komisijos Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti surengtoje konferencijoje kalbėjote ne tik apie istorijos sutaikymo procesus Europoje, kurie jau vyksta, bet ir apie tai, kad pačios šalys, susidūrusios su komunizmu, rodo polinkį sirgti savotiška amnezija. Pateikėte šiuolaikinės Rumunijos pavyzdį. Ten 41 procentas žmonių balsuotų už N. Čaušesku. Visos pastangos gali nueiti perniek, jei, pavyzdžiui, ir Lietuvai grėstų tokia amnezija.
   – Todėl labai svarbu užtikrinti pastangų ir darbų tęstinumą šioje srityje. Vyresniosios kartos, tiesiogiai patyrusios represijas, patirtis labai svarbi. Tačiau amnezijos grėsmė priklauso nuo jaunosios kartos noro perimti tą patirtį, ją apmąstyti, įprasminti švenčiant valstybines šventes, atliekant tyrimus šia tema, inicijuojant pilietines iniciatyvas, tokias kaip „Misija Sibiras“ ar stovykla–sąskrydis „Trakinių partizanai“.
   Pastaraisiais metais pastebiu džiuginančią tendenciją – jaunoji karta nori pažinti tą skaudžią istoriją, vis daugiau žmonių su šeimomis švenčia valstybės šventes. Tačiau šiuo metu svarbiausia – nesustoti. Nors istorinės atminties puoselėjimas – nesibaigiantis procesas, pačių pamatų, bazinio žinojimo kūrimas dar tik prasideda. Lietuvoje jis gerokai pasistūmėjęs į priekį, o Europos Sąjungos institucijose, kur atkeliavome tik prieš dešimtmetį – pati pradžia, kurią žymi ir tarptautinių institucijų, grupių, dirbančių su šia tematika, įsisteigimas. Tad darbų daug ir turime juos nuosekliai dirbti tiek namuose, tiek Europoje.

*         *        *

Trėmimo „Bangų mūša” 65-metį prisiminus

   Metai bėgo prabėgo, bet žmonių atminty ir širdyse tremties prisiminimai neišblėsę iki šiolei. Tiems, kurie to nepatyrė, sunku net įsivaizduoti toli nuo gimtinės išgyventą siaubą… Norisi, kad jaunimas apie tai išgirstų iš pirmų lūpų.
   Telšių buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai kovo 25 dieną minėjo trėmimo kodiniu pavadinimu „Bangų mūša“ 65 metų sukaktį. Minėjimas prasidėjo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo prelatas J. Šiurys. Maldose prisiminti negrįžusieji, žuvusieji, taip pat pasimelsta už gyvuosius. Po pamaldų visi susirinko į Parodų salę, kurioje vyko dainų ir prisiminimų popietė „Dainos iš tremties“. Susirinkusiuosius pasveikino prel. J. Šiurys, Telšių savivaldybės meras V. Kleiva, vicemeras P. Kuizinas ir miesto seniūnas K. Lečkauskas. Džiugu, kad į kvietimą dalyvauti šiame renginyje atsiliepė istorijos ir muzikos mokytojai ir moksleiviai iš Telšių Žemaitės ir Vincento Borisevičiaus gimnazijų, „Ateities“ ir Kaunatavos mokyklų bei Alsėdžių mokyklos jaunieji šauliai. Mokytojos V. Vaičiulienė ir J. Bucevičė visiems susirinkusiems surengė įdomių detalių kupiną istorijos pamoką. Tremtyje dainuotas dainas atliko „Tremties aidų“ choras. Savo prisiminimais dalijosi buvę tremtiniai E. Girčienė, A. Jurgutienė ir M. Šilinskas. Šį renginį suorganizavo LPKTS Telšių filialo pirmininkė R. Chmieliauskienė kartu su filialo taryba. Įspūdingas akimirkas įamžino Telšių metraštininkas M. Šilinskas.
   Toks trijų kartų susitikimas, pasidalijimas išgyventais prisiminimais leidžia jaunajai kartai prisiliesti prie praeities, domėtis tautos istorija, jos likimu, neleisti, kad tai būtų pamiršta...


   Tremties dainų ir prisiminimų popietėje aktyviai dalyvavo Telšių moksleiviai


    Trijų kartų susitikimas nepliko abejingų.   Mečislovo Šilinsko nuotr.

 
   Telšių buvusių tremtinių choras „Tremties aidai“. Centre – LPKTS Telšių filialo pirmininkė Regina Chmieliauskienė

Irena RIMKŪNIENĖ

*         *        *

Prienų moksleiviai dainavo apie Tėvynės ilgesį

   Kovo 25 dieną į Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti iniciatyvą – rengiamą festivalį „Dainos iš tremties“, kuriuo paminėtos trėmimo akcijos „Priboj“ (Bangų mūša) 65-osios metinės, suorganizuotą Vilniaus Viršuliškių mokyklos Tolerancijos centre, atsiliepė bei pareiškė norą dalyvauti ir Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos 5-ų ir 6-ų klasių mokinių vokalinis ansamblis.
   Moksleiviai dainavo dainą „Tėvynės ilgesys“, kurią parinko iš tremties – Tomsko srities Kargaso rajono Kurgano miško kirtavietės sugrįžusi LPKTS Prienų filialo pirmininkė Dalytė Raslavičienė; mokinius parengė „Ąžuolo“ progimnazijos muzikos mokytoja Lina Suchorokovienė.
   „Prienų krašto mokinių atlikta daina buvo išskirtinė, nepasikartojusi. Ją sukūrė jaunutės tremtinės lietuvaitės, dirbdamos speiguotoje taigoje, tarp kurių dar būdama tik mergaičiukė nepakeliamai sunkiai dirbau ir kartu su jomis šią dainą dainavau. Malonu buvo klausytis visų dalyvavusių festivalyje atliekamų dainų, jausmingai besiliejančių iš jaunų širdelių. Šios dainos privertė mane mintimis vėl grįžti į tą skaudžią praeitį, į gūdžią Sibiro tremtį, į skurdžią vaikystę. Tik malda ir daina anuomet padėdavo įveikti nuovargį po sunkaus darbo, kuris buvo ne mano paauglės mergaitės jėgoms, skausmą rankų ir kojų, iki žaizdų nutrintų kietų storų veltinių. Tačiau ši daina tuomet skrido virš aukštų kalnų ir kedrų viršūnių, atrodė, kad jos aidas būtinai pasieks Tėvynę Lietuvą, paliktus mylimus mokytojus, klasės draugus. Žvelgdama į festivalyje „Dainos iš tremties“ susirinkusius jaunuolius, džiaugiausi, kad auga graži jaunoji karta, tikra mūsų pamaina. Norėtųsi, kad toks renginys taptų tradiciniu, kad kasmet organizatorių naujų idėjų pakviesti dalyvautų vis daugiau jaunimo.
   Dėkoju Viršuliškių mokyklos mokytojų kolektyvui už nuoširdų šiltą bendravimą ir priėmimą,“ – iš festivalio grįžusi įspūdžiais dalijosi LPKTS Prienų filialo pirmininkė Dalytė Raslavičienė.


   „Ąžuolo“ progimnazijos muzikos mokytoja Lina Suchorokovienė ir LPKTS Prienų filialo pirmininkė Dalytė Raslavičienė su Prienų „Ąžuolo“ progimnazijos mokinių vokaliniu ansambliu

Kalbėjosi Dalia LUKŠAITĖ-MACIUKEVIČIENĖ

*         *        *

Ketvirčio amžiaus jubiliejų pagerbė patriotinėmis dainomis

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – didžiausia asociacija Lietuvoje, vienijanti daugiau nei 40 tūkstančių aktyvių žmonių. Pasak sąjungos valdybos pirmininko Edvardo Strončiko, Lietuvoje beveik kiekvienoje šeimoje yra žmonių, kuriems istorija nepagailėjo karčių išbandymų. LPKTS Tauragės filialas – vienas aktyviausių. Gražiai paminėję 25 metų jubiliejų tauragiškiai kruopščiai vykdo numatytus darbus – Visuomenės sveikatos centre įrengs Tremtinių muziejų, kuris taps istoriniu palikimu ateities kartoms. Filialo atstovai artimiausiu metu viliasi aplankyti visus rajono buvusius politinius kalinius ir tremtinius, mat šių žmonių gretos sparčiai mažėja.

Žino laisvės kainą

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Lietuvoje vienija 58 filialus. Pasak Tauragės filialo pirmininko Antano Stankaus, Tauragėje gyvena daugiau nei 500 tremties sunkumus patyrusių žmonių, rajono miesteliuose ir kaimuose – dar per 300 tremtį išgyvenusiųjų.
   „Dauguma mūsų žmonių – jau garbingo amžiaus. Jie nebegali ateiti į renginius, lankyti bendrus susirinkimus. Todėl Tauragės filialas šiuo metu turi tikslą aplankyti visus buvusius tremtinius, nes tai dar niekada nedarėme. Mes dar norime pabendrauti, pasidalyti vienas kito rūpesčiais ir džiugiomis akimirkomis“, – kalbėjo A.Stankus, puikiai pažįstantis tremties skausmą.
Prieš 25 metus sukurtam Tauragės filialui vadovauti pradėjo Gediminas Katinas. Vėliau šias pareigas ilgus metus ėjo Pranas Rindokas. Šiuo metu Tauragės buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams vadovauja A. Stankus. Praėjusį lapkritį 25 metų filialo jubiliejų tauragiškiai nutarė paminėti šiemet, kruopščiai suplanavę ir pasikvietę garbių svečių.
Į Tauragės kultūros rūmų salę susirinko per 300 buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Pasveikinti susirinkusiųjų ir palinkėti stiprybės atvyko Seimo nariai Stasys Šedbaras ir Vytautas Juozapaitis. Svečiai ragino nepamiršti, kad buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai geriausiai žino laisvės kainą. Šiuo metu laisvės sąvoka Rusijos ir Ukrainos konflikto akistatoje tapo labai trapi.
„Net neabejoju, jei reikės ginti Tėvynę, mes ją apginsime, kaip apgynėme ne kartą“, – palinkėjęs susirinkusiesiems sveikatos, kalbėjo Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas.


   LŠS Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Vilkaviškio Petro Karužos 6-osios kuopos mišrus vokalinis ansamblis „Šaulys“


   LPKTS Tauragės filialas jubiliejiniame susirinkime sulaukė garbingų svečių.  Valdo Šarakvaso nuotr.

Apdovanoti „Už nuopelnus Lietuvai“

   Tauragės buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai – aktyvūs renginių dalyviai. Per metus įvairiose Lietuvos vietose jie renkasi į renginius, tradiciškai kasmet į sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, dainų ir poezijos šventes.
   Jubiliejiniame renginyje po 25 metus gyvuojančio choro „Tremtinys“, vadovaujamo Romualdo Eičo, atliekamų dainų scenoje pasirodė Algimanto Šerono vadovaujamas LŠS Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Vilkaviškio Petro Karužos 6-osios kuopos mišrus vokalinis ansamblis „Šaulys“. Patriotines dainas scenoje dainavo Vytautas Juozapaitis, nešinas bandonija į sceną užlipo ir Stasys Šedbaras.
   Iškilmių metu pagerbti Tauragės filialo nariai: trečiojo laipsnio žymenys „Už nuopelnus Lietuvai“ garbingai įsegti Vytautui Laurinaičiui, Juozui Montvilai, Antanui Martutaičiui, Kazimierui Jokūbauskui; antrojo laipsnio žymenimis apdovanoti Vidas Čereškevičius ir Klemensas Paulius. Padėkos raštai įteikti Tauragės visuomenės sveikatos centro vadovui Sauliui Jasaičiui, sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui, padėjusiam įkurti Tremtinių muziejų.


   LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanoti tauragiškiai.  Autoriaus nuotrauka

„Šūbertinė“ ruošiasi atgimti

   LPKTS Tauragės filialas įsikūręs Prezidento g. 38, Tauragės visuomenės sveikatos centre, pirmame aukšte. Pasak A.Stankaus, jau susitarta su Tauragės rajono meru Pranu Petrošiumi dėl lėšų naujų baldų gamybai, būsimam muziejaus apipavidalinimui. Tauragės buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai šiam muziejui sukaupė daugybę eksponatų, tarp jų bus gausybė nuotraukų iš Sibiro, rožinių iš duonos, tremtyje pieštų vaikų piešinių, partizanų rašomoji mašinėlė, įvairių rankdarbių ir maldaknygių.
   Taip pat bus atkurtas rūsys su autentišku karceriu ir partizanų bunkerio maketu. Tremtinių muziejuje veiks edukacinė klasė, tapsianti patrauklia mokymo priemone vaikams.
   „Būkime realistai, mūsų organizacija po truputį mažėja, daugelis jau švenčia 90-uosius gimtadienius. Daugybė mūsiškių vieniši, negalintys papasakoti išgyventų istorijų. Muziejus taps šių žmonių istoriniu priminimu ateities kartoms, nes istorijos pamiršti negalime“, – kalbėjo A. Stankus.

Tomas RAULINAVIČIUS

*         *        *

Trėmimo „Bangų mūša“ 65-osios metinės

   Kovo 24 dieną LPKTS salėje paminėtos 65-osios trėmimo, kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“), metinės. Tai buvo antroji pagal dydį trėmimų operacija Lietuvoje, kurios metu deportuota 33 500 gyventojų. Nuo 1941 metų Sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje įvykdyta daugiau nei 30 gyventojų trėmimo operacijų.
   Minėjimas pradėtas tylos minute pagerbiant negrįžusius iš tolimojo Sibiro ir Lietuvos himnu. Vyrų karinio folkloro ansamblis „Karužė“, kurio nariai kovotojais vadina ne tik partizanus, bet tremtinius, kurie išliko lietuviais ir tokiais išauklėjo savo vaikus, užtraukė karo dainą. Ansamblio narys Algirdas Sinkevičius gitaros melodijomis virpino susirinkusiųjų širdies stygas.
   Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vyriausioji specialistė Dalia Balkytė skaitė pranešimą „1949 metų trėmimai“, kurie prasidėjo kai „1949 metų sausio 29 dieną SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl ūkininkų su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų partizanų bei patriotiškai nusiteikusių šeimų, legalizuotų partizanų, tebetęsiančių partizanišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų partizanų rėmėjų šeimų ištrėmimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijų“.

 
   Pranešimą apie 1949 metų trėmimą skaito LGGRTC vyriausioji specialistė Dalia Balkytė

   Numatyta ištremti 8500 šeimų, tai yra 30 600 žmonių. LSSR Ministrų taryba patvirtino apskričių vykdomųjų komitetų pasirašytus ūkininkų šeimų sąrašus. (...) Kiekvienai į tokį sąrašą patekusiai šeimai buvo užvedama įskaitos byla, komplektuojami dokumentai apie jos sudėtį, socialinę ir turtinę padėtį, ginkluotam pasipriešinimui priklausančius šeimos narius, kitokia „kompromituojanti“ medžiaga.“
   Prisiminimais apie tai, kas buvo rašoma „spravkoje“ (pažymoje), dalijosi ilgametė LPKTS finansininkė Julija Dominauskaitė-Auksoraitienė, kurią, vos 19 metų gimnazistę, 1949-aisiais išrėmė su ryšulėliu knygų ir patalynės, nors buvo įvardyta, kaip „buožė“. J.Auksoraitienė mano, jog ji trėmėjų akiratin pateko, nes visi Dominauskų šeimos vyrai buvo partizanai. Dešimt metų praleidusi tremtyje ir parašiusi laišką J.Paleckiui, gavo leidimą grįžti į Lietuvą, tačiau vyrui ir tėvams leidimas suteiktas nebuvo, tad teko laukti.


   Minėjimo dalyviai.  Jolitos Navickienės nuotr.

   LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė gimė 1949-aisiais traukinyje, pakeliui į Irkutsko sritį. Užaugusi prie Angaros, tik iš mamos pasakojimų nuolatos girdėjusi apie Lietuvos grožį V.V.Margevičienė bandė įsivaizduoti, kaip atrodo Lietuvos upių tėvas – Nemunas bei numylėtasis Kaunas. Deja, grįžus į okupuotą Lietuvą vaizdas pasirodė ne toks jau ir gražus – visur pasitiko rusiški užrašai, Stalino ir Lenino paminklo.
   Apibendrindamas prisiminimų popietę ir minintis 65-ąsias savo šeimos trėmimo metines LPKTS Kauno filialo pirmininkas dr. Juozas Savickas sakė, jog visos tremtinių istorijos labai panašios, tačiau kiekviena – vis kitokia, ir šiuo sudėtingu laikotarpiu palinkėjo tautai išlikti vieningai.

Rasa DUOBAITĖ-BUMBULIENĖ

*         *        *

LLKS Dainavos apygardoje

   Kovo 22 dieną Alytuje įvyko atkurtos LLKS Dainavos apygardos ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, į kurį suvažiavo kariai savanoriai ir Laisvės kovų dalyviai iš Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonų ir Druskininkų miesto. Deja, kiekvienais metais vis mažiau ir mažiau.
   Tylos minute buvo pagerbti išėję į Amžinybę kariai savanoriai, vadai, Laisvės kovų dalyviai.
   Apygardos vadas Vytautas Žilionis papasakojo apie per metus nuveiktus darbus, dalyvavimą daugelyje įvairių renginių, džiaugėsi kitų organizacijų pagalba. Jis visus susirinkusiuosius supažindino su paminklo Dainavos apygardos partizanams statybos vieta. Kariai savanoriai ir Laisvės kovų dalyviai perrinko apygardos Valdybos narius. Dainavos apygardai ir toliau vadovaus Vytautas Žilionis.
   Diskutuota, kad vėl reikia atstatyti kai kuriuos bunkerius, ypač Lazdijų rajono Bistraigiškės miške. Jame žuvo Dainavos apygardos partizanų vadai, kiti partizanai. Numatytos ir ateities darbų gairės.
   Prie kavos puodelio ne vienas prisiminė savo vaikystę, jaunystę, sunkius pokario metus. Gediminas Karauskas su ašaromis akyse pasakojo apie savo šeimos tragediją. 1948 metų vasarį penki mažamečiai vaikai liko ne tik be tėvų. Sudegino ir šių našlaičių namus.


   Atkurtos LLKS Dainavos apygardos kariai savanoriai

   Skausmas praeina, užsimiršta, tačiau Lietuvos istorijos užmiršti negalime. Gediminas Petkevičius padainavo alytiškių jau pamėgtą savo kūrybos dainą „Brangi Tėvynė prisikėlė iš juodo rūko ir tamsos“. Kario savanorio Juozo duktė Alfreda, ilgametė apygardos sekretorė, deklamavo eiles apie gyvenimą ir pokarį.
   Šie vieno likimo draugai džiaugėsi dar susitikę, šiltai pabendravę ir dvasiškai atsigavę. Pasikrovę gerų emocijų, nešini Alfredos padarytais atvirukais, atsisveikino iki kitų susitikimų.
   Dainavos apygardos vardu už pagalbą nuoširdžiai dėkojame krašto apsaugos savanoriams ir jų vadams, Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalionui ir jo vadams, šauliams, Šaulių namų vadui, LPKTS Alytaus filialo nariams ir jų pirmininkei.
Visiems pagalbininkams, taip pat Lietuvos kariams savanoriams, Laisvės kovų dalyviams, buvusiems tremtiniams ir jų artimiesiems linkime geros sveikatos, dvasios ramybės, vilties ir ištvermės.

Alfreda PIGAGIENĖ

*         *        *

Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertino jų siekius ir darbus

   1951 metų gruodį sunkiai susirgo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Pusiau paralyžiuotas Lietuvos partizanų vadas gyveno Jurbarko rajono Šimkaičių miške esančiame bunkeryje. Tuo metu jo pareigas perėmė A. Ramanauskas-Vanagas. Iki 1952 metų balandžio saugumo sumetimais Jonui Žemaičiui nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba, tačiau pasikonsultuodama su gydytojais jį slaugė Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės seselė Marytė Žiliūtė. 1953 metų gegužės 29 dieną išdavikui nurodžius, į J.Žemaičio-Vytauto bunkerį pro vėdinimo angą buvo įmestas užtaisas su migdančiomis dujomis. Bebaimis partizanų vadas pateko į kruvinas okupanto saugumiečių rankas. Pradžioje buvo kalintas Vilniaus MGB požemiuose. 1953 metų birželio pabaigoje paties sovietų saugumo vado L.Berijos įsakymu J.Žemaitis buvo pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. Birželio 25 dieną jis buvo apklausiamas milijonų žmonių budelio L.Berijos. Beveik pusę metų tęsėsi J.Žemaičio tardymas, tačiau didvyris iškentėjo visus nežmoniškus tardymus ir kankinimus, neišdavė bendražygių ir atmetė pasiūlymą rašyti malonės prašymą. Teisme J.Žemaitis išdidžiai kalbėjo: „Aš, buvęs Lietuvos karininkas, davęs priesaiką Lietuvai, atsisakau pasakyti tardymo organams savo nelegalios veiklos dalyvius, nes laikau, kad tai iš mano pusės bus išdavystė“.
   Jo paskutiniai žodžiai teisme: „Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“.
   1954 metų lapkričio 26 dieną Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, Ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Jonas Žemaitis-Darius, Lukas, Tomas, Aistis, Tylius, Žaltys, Vytautas buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė straipsnyje „Karžygio kryžius“ (Lietuvos aidas Nr.15, 1997 metų vasario 15 dieną) rašė: „Sušaudant Butyrkų kalėjime buvo suregistruotas kalinio turtas: drabužiai, kuriais buvo apsirengęs, staltiesės gabalas, naudotas vietoj autkojų, ir medalikėlis. Tik neįrašytas turtas, kurį J.Žemaitis paliko Tėvynei: Karžygio Kryžius“.
   Šiemet pažymimos dvi J.Žemaičio gyvenimo datos: 105-osios gimimo ir 60-osios nužudymo metinės.
   Jonas Žemaitis gimė 1909 metų kovo 15 dieną Palangoje. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno karo mokyklą, kurią baigė 1929 metais. Vėliau studijavo Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje. Grįžęs iš mokslų Prancūzijoje, kapitonas J.Žemaitis tarnavo artilerijos pulke. 1940 metų birželį sovietams okupavus Lietuvą, įsitraukė į pogrindinės antisovietinės organizacijos veiklą. Dalyvavo 1941 metų birželio 22–28 dienų sukilime. 1944 metų vasarį Šiluvo ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų būrį ir įstojo į generolo P.Plechavičiaus steigiamą Vietinę rinktinę. Buvo paskirtas rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams išformavus rinktinę, kurį laiką slapstėsi. 1945-ųjų pradžioje įsitraukė į rezistencinę veiklą, tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, vėliau vadu. 1946 metais J.Žemaičio iniciatyva buvo užmegzti ryšiai su Vyriausiuoju partizanų štabu. Jam pavyko sužinoti apie J.Markulio-„Erelio“ išdavystę, apie tai jis informavo Jungtinės Kęstučio apygardos, kuriai priklausė Žebenkšties rinktinė, vadovybę, todėl Kęstučio apygardai pavyko išvengti suėmimų. Apie išdaviką J.Markulį buvo informuoti ir kiti partizanų dalinių vadai. 1947 metų sausio 12 dieną J.Žemaitis ir kiti Jungtinės Kęstučio apygardos vadai dalyvavo visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavime. Šis suvažiavimas laikomas centralizuotos rezistencijos pradžia Lietuvoje.
   Žuvus Jungtinės Kęstučio apygardos vadui J. Kasperavičiui 1947 metų balandžio pradžioje Batakių miške, apygardai vadovauti buvo išrinktas J.Žemaitis. 1948 metais J.Žemaičiui vadovauti buvo pavesta ir Vakarų Lietuvos srities ginkluotoji organizacija, kuriai priklausė trys kovinės partizanų apygardos: Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo. Nuo 1948 metų J. Žemaitis dėjo labai daug pastangų įsteigti vieningą, kovojančią prieš okupantus partizanų organizaciją. 1949 metų vasario 10–20 dienomis įvykusiame Lietuvos apygardų ir rinktinių vadų suvažiavime Radviliškio rajone Minaičių kaime buvo įsteigtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kurio tarybos prezidiumo pirmininku vieningai išrinktas J.Žemaitis. Jis ir sugalvojo organizacijos pavadinimą. Suvažiavimo metu buvo išrinkta partizanų vadovybė. Patvirtintas partizanų statutas, įstatai, priimta LLKS Deklaracija, kuri buvo okupuotos, tačiau nepasidavusios, kovojančios ir pasiaukojančios Lietuvos teisiškai nepriekaištingas dokumentas, Lietuvos Respublikos Seimo pripažintas 1999 metais.
   Partizanų vado generolo J.Žemaičio-Vytauto žodžiai teisme išsipildė. Lietuva įvertino Lietuvos Laisvės kovotojų siekius ir darbus: 1997 metų vasario 14 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaičiui buvo suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), 1999 metų vasario 16 dieną Vilniuje atidengtas Jono Žemaičio paminklas (paminklo autoriai – skulptorius G.Lukošaitis, menotyrininkas S.Latonas ir architektas M.Mačionis). Generolo Jono Žemaičio vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, jis pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Stasys IGNATAVIČIUS,
Gintautas TAMULAITIS

*         *        *

Paminėtas veiklos dešimtmetis

   Kovo 15 dieną LPKTS salėje įvyko TS-LKD partijos Kauno Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos ataskaitinė rinkiminė konferencija. Konferencijos pradžioje sugiedotas Lietuvos himnas, tylos minute pagerbti žuvę ir mirę politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Konferencijai pirmininkavo frakcijos pirmininkas Juozas Yla ir pavaduotojas Antanas Jočys. Svarbiausi darbotvarkės klausimai – Kauno PKTF veiklos ir Etikos ir procedūrų komisijos atsakaitos, pirmininko bei tarybos rinkimai.
   J.Yla informavo, kad Prezidento rinkimuose vieningai remiame Prezidentę Dalią Grybauskaitę, pristatė kandidatus į Europos Parlamento rinkimus. Apgailestavo, kad rinkimų kovoje nedalyvaus mūsų keltas kandidatas Gvidas Rutkauskas. Konferencijoje dalyvavęs Marijus Panceris, TS-LKD Kauno sueigos tarybos pirmininko pavaduotojas, pristatė kandidatų į Kauno miesto savivaldybės tarybą reikalavimus. Formuoti kandidatų sąrašus galima iki gegužės 1 denos, o iki birželio 15 dienos turi įvykti slaptas reitingavimas.


   Iš kairės: Antanas Jočys, Juozas Yla ir Vincė Vaidevutė Margevičienė


   Kauno PKTF nariai ir konferencijos svečiai LPKTS salėje

   Kol dirbo balsų skaičiavimo komisija, išklausėme svečių sveikinimus: miesto meras Andrius Kupčinskas ir TS-LKD PKTF pirmininkė, LR Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė įteikė padėkos raštus aktyviausiems frakcijos nariams. Sveikinimo žodį tarė LR Seimo narys Rytas Kupčinskas, kiti Seimo nariai – prof. Vida Marija Čigriejienė ir prof. Arimantas Dumčius.
Po sveikinimo kalbų ir diskusijų buvo paskelbti balsavimo rezultatai. Iš dviejų kandidatūrų – Juozo Ylos ir Veronikos Burneikienės – Kauno PKTF pirmininku išrinktas J.Yla.
   Pabaigoje klausėmės Vaičekonių šeimos trumpo, bet nuotaikingo koncerto. Susirinkusieji galėjo pasigrožėti dailininkės Eugenijos Ivaškevičiūtės spalvingais tapybos darbais.

Audronė KAMINSKIENĖ
Nuotraukos Jono Sakelio

*         *        *

Paskutinis rytas tėviškėje

   „Mažai pasaulyje yra tautų, patyrusių tokią ilgą ir slogią svetimųjų priespaudą, kaip lietuviai. Galingi kaimynai siekė juos užkariauti. Vieni norėjo suvokietinti, kiti – sulenkinti, treti – surusinti. Stalinizmas panaudojo ir ištobulino šimtmečių patyrimą deportuojant kitataučius, kitatikius ir kitaminčius. 20 amžiaus vidurio Lietuvos gyventojų deportacijos savo mastais ir žiaurumu toli pralenkė visus ankstesnius trėmimus drauge paėmus. Trėmimai vykdyti 1941–1953 metais. Antrasis pagal gausumą trėmimas „Priboj“ („Bangų mūša“) buvo vykdomas 1949 metų kovą ir rėmėsi nutarimu „Dėl buožių ir jų šeimų, šeimų banditų ir nacionalistų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos Ir Estijos“ (Eugenijus Grunskis).

   Praėjus 65 metams po didžiojo trėmimo, noriu pasidalyti savo mamos Nastės Ruškytės-Paulauskienės užrašytais prisiminimais apie paskutinę tėviškėje praleistą dieną, 1949 metų kovo 25-ąją.
   Ankstyvas rytas Rudgalvių kaime, Endriejavo seniūnijoje, Klaipėdos rajone.
   – Marele, Marele, kelkis greičiau, reikia septyniems žmonėms paruošti pusryčius. Aš pakepsiu kiaušinienės, o tu atsikėlusi pamelžk karves, duosiva pieno užsigerti. Bus greičiau, nes jie labai skubina, – kelia mama seserį. Man irgi sako:
   – O tu, Nastele, irgi kelkis, liepė visą šeimyną pažadinti, kažkas čia negerai.
   Man baisiai nesinori keltis. Rytas šaltas, dar tik švinta, tamsoka. Vakar su Maryte labai dūkome visą dieną. Tėvai buvo išvykę į mugę. Mudvi viena kitos išsiilgusios, nes aš tik užvakar grįžau atostogų iš gimnazijos. Tad nieko ir nedirbome, nors mama buvo liepusi Marytei rankšluosčius austi, o man padėti namų ruošoje.
   Girdžiu Marytė tarškina kibirus, eis karvių melžti. Atsisėdu lovoje ir matau pro langą, kaip Marytė eina per kiemą. Prie jos staiga lyg iš žemės išdygsta stribas ir kažką jai grubiai sako. Sesuo aiškina, kad eina karvių melžti, reikia paruošti pusryčius. Stribas leidžia, o pats eina iš paskos su automatu rankoje. Toliau jų nebematau ir skubiai apsirengiu, nes kažkoks nerimas sukaustė širdį. Įeinu į virtuvę. Ten už stalo sėdi stribas su automatu, o kažkoks civilis varto popierius – dokumentus. Mama kepa kiaušinienę. Įeina tėvukas. Man taip baisu, neramu – juk tėvukui – 78 metai. Iš tvarto grįžta Marytė, pamelžusi karves, paskui brolis Matas. Civilis, matyt, brigados vadas, liepė mamai prikelti visus šeimos narius, sėsti už stalo, sočiai pavalgyti pusryčius ir ruoštis tolimon kelionėn į Rytus. Liepė susidėti visus drabužius, ypač šiltesnius, įsidėti maisto. Sakė, kad atvažiuos dvi „padvados“ vežti iki Endriejavo, o toliau iki traukinio veš automašinos.
   Po šių žodžių ne valgymas rūpėjo. Visi puolė ruoštis kelionei. Vakar brolis buvo malūne, tai miltai ir kruopos buvo dar maišuose. Sunkiau buvo su mėsa. Dalis pasūdytų lašinių buvo ant aukšto, o trijų bekonų mėsa – kubile ant tvartuko. Atvirai sūdyti negalėjome, nes kasdien lankydavosi po 7–10 stribų, reikalavusių pietų ir dažniausiai darydavusių kratą, esą ieško „banditų“, bet vogusių kas po ranka pakliuvo. Jei būtų pamatę tiek pasūdytos mėsos, tuoj pat būtų ją išvežę.
   Mums besiruošiant, tikriausiai smalsumo dėlei, per kiemą ėjo kaimynas. Brolis Matas jį užkalbino ir nurodė, kur yra pasūdyta mėsa, prašydamas, kad jis naktį ateitų ir visą mėsą parsineštų namo, o jeigu galės, nors kiek atsiųstų ir mums. Deja, atėjęs naktį kaimynas mėsos neberado. Vėliau paaiškėjo, kad kitas kaimynas, kurio „dėka“ mes atsidūrėme išvežamųjų sąrašuose, buvo pirmesnis prie mėsos.
   Galiniame kambaryje brolis Matas iš stalčiaus ėmė pinigus, o ant grindų buvo supakuotas pietų servizas. Paskui mane įėjęs stribas paklausė, ar ir tuos indus imsime, jie gali sudužti. Brolis, paėmęs pinigus, perėjo su kojomis per lėkštes ir iš jų liko tik šukių krūva. Stribas net pamėlo, pradėjo šaukti, keiktis. Matas rusiškus rublius pasiėmė, o lietuviškus sidabrinius ir vokiškas markes numetė ant aslos sakydamas stribui:
   – Pasiimkit, ir jūs būsit buožės.
   Nežinau, kas tuos pinigus susirinko, bet tų sidabrinių man ir šiandien gaila.
   Prieš pat išvykimą, visi susirinkome į didįjį kambarį. Tylėdami žiūrėjome į šventųjų paveikslus ir kiekvienas turbūt palikome tėviškę savo mintyse.
   Atėjo laikas išvažiuoti. Tik pajudėjus, sulūžo vieno vežimo ratas. Rusas šaukia važiuoti viską palikus, tačiau mūsų viršininkas liepė visus daiktus perkrauti į vieną vežimą, o patiems eiti pėsčiomis.
   Taip ir išvykome į tolimą kelionę: 78 metų tėvas Juozas Ruškys, 56 metų mama Marcijona Norvilaitė-Ruškienė, 32 metų sesuo Ieva Ruškytė, broliai – 26 metų Matas Ruškys, 22 metų Stasys Ruškys, 19 metų sesuo Marytė ir aš, Nastė Ruškytė, 17 metų.
Septyni žmonės vorele išėjome iš tėviškės paskui vežimą, traukiamą dviejų stiprių arklių. Kiek paėjus tėvą, mamą ir sergančią seserį Ievą pasodino į vežimą, nes jiems buvo sunku eiti. Likusieji ėjome, iš paskos apsupti stribų. Vėliau vyresnysis liepė visiems sėsti į vežimą. Matyt bijojo, kad nebėgtume. Aš atsisėdau vežimo gale, veidu į tėviškę, kad galėčiau kuo ilgiau ją matyti ir prisiminti.
   O tėviške, dar ir šiandien aš matau tave tokią, kokią palikome, apibertą tekančios saulės spinduliais. Matau, kaip iš namų vyrai tempia, kas liko, tvarte bliauna karvės, kaukia šunelis. O namai, rodos, savo šiaudiniais stogais atsisveikina su mumis amžinai. Liko svyruojanti tėvo obelis, o po ja – mudviejų su Maryte gėlių darželis, kuriame kas pavasarį sodindavome gėles, laistėme, prižiūrėjome. Už posūkio namų nebesimatė, o sieloje liko nenumaldoma rauda.

Rita LANKUTIENĖ

*         *        *

Teprabunda mūsų stiprybė
Kauno arkivyskupijos vyskupo augziliaro

   Kęstučio KĖVALO kalba iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo dienos – Kovo 11-osios minėjime Seime
   Vakarų civilizacija yra atradusi tris kertines sąlygas laisvei pasiekti ir išlaikyti – tai ribota valdžia, ūkinės veiklos laisvė ir moralinė kultūrinė tvarka. Ribota valdžia, nes ji negali būti savavališka, ji atstovauja ne sau, bet visiems žmonėms. Laisvė ūkinėje veikloje, kadangi žmogus turi teisę kūrybiškai dirbti ir savarankiškai pelnytis duoną sau ir savo šeimai. Moralinė kultūrinė tvarka, kadangi žmogus turi laikytis dorovinių įstatymų ne iš baimės, o iš vidinio įsitikinimo. Šiam trijų laisvos visuomenės sektorių išgryninimui labai pasitarnavo krikščionybė, kuri pabrėžė, kad žmonės, sukurti pagal Kūrėjo paveikslą, turi lygias teises ir pareigas. Šiuo pagrindu buvo rašomos modernių valstybių laisvės deklaracijos ir konstitucijos.
   Lietuva, savo nepriklausomybės aktais įsiliejusi į vakarietiškų valstybių šeimą, per gana trumpą laiką yra pasiekusi gan įspūdingų rezultatų. Pagal 2013 metais atliktą pasaulio tautų ekonominės laisvės indeksą Lietuva yra 21 vietoje. Tai beveik neįtikėtina žinant, kad buvo tiriami 186 pasaulio kraštai, o nuo 1990 metų kovo 11 dienos praėjo vos 24 metai. Tačiau dar daug ką turime nuveikti tobulindami šiuos tris visuomenės sektorius. Noriu atkreipti dėmesį į mūsų laisvės vieną iš kertinių polių. Tai mūsų valstybės moralinė-kultūrinė tvarka. Ji bręsta šeimoje, pasireiškia viltimi ir troškimu saugoti Tėvynės laisvę.
   Apie moralinės tvarkos reikšmę laisvos visuomenės išsaugojimui popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta aiškiu ar paslėptu totalitarizmu.“
   Tos dvasinės vertybės yra žmogaus ir visuomenės moraliniai gebėjimai. Vienas iš Amerikos kūrimo tėvų Džeimsas Medisonas (James Madison) kartą pastebėjo, kad žmonės, kurie nesugeba valdyti savo aistrų asmeniniame gyvenime, sunkiai sugebės praktikuoti savęs valdymą viešajame gyvenime. Kitaip tariant, jei krašto žmonių nevaldo moralinės dvasinės vertybės, jų aistras turi valdyti policija. Jei vis didesnės visuomenės dalies moralinės vertybės yra ignoruojamos, visada atsiras „tvirtos“, o gal net „geležinės rankos“ politikos šalininkai, kurie iškėlę savo lyderius, vertybių išsaugojimo vardan gali pateisinti net smurtą.
   Valstybėje esanti valdžia turi įstatymais įtvirtinti pareigą, skatinančią moralinę kultūrą. Čia labai svarbu pripažinti moralinę tiesą. Jei tokio reguliuojančio idealo visuomenėje nėra, tada žmogiškieji santykiai nėra reguliuojami tiesos autoriteto ir aiškumo. Iš patirties yra aišku, kad moraliniai ir dvasiniai gebėjimai geriausiai ugdosi žmogaus santykyje su Dievu ir šeimoje. Todėl palaikyti ir stiprinti tikėjimo Dievu aplinką bei šeimos kultūrą yra tiesiog laisvos visuomenės išlikimo sąlyga. Valstybė turi saugoti vyro ir moters santuoką, nes ji yra ne tik naujos kartos lopšys, bet ir abipusiai įsipareigojusių vyro ir moters moralinio ugdymosi aplinka. Jei valstybė pateisintų santuokos neįsipareigojimą vienas kitam, ar tada turėtų skųstis, kad tokie žmonės nesiima atsakomybės ir platesniame visuomenės gyvenime? Valstybės piliečių moralinių ir etinių įgūdžių aižėjimas yra kelias į visuomenės susiskaldymą ir vienybės praradimą. O vienybė šiandienos Lietuvoje yra tiesiog nacionalinio saugumo reikalas. Krikščioniškosios Bažnyčios ir bendruomenės šiemet Lietuvoje pasirašė susitarimą saugoti žmogaus gyvybę ir šeimą, kaip ji buvo suprasta per tūkstančius metų. Šiuo bendru pareiškimu norėta pasiųsti žinią visuomenei, kad negalime šiandien kvestionuoti tai, kas yra Vakarų civilizacijos ir jos pažangos stuburkaulis. Tam tikslui šie metai Lietuvos Katalikų Bažnyčioje buvo paskelbti Šeimos metais.
   Šiandien mūsų laisvos Tėvynės statymui tiesiog gyvybiškai būtinas vilties kultūros stiprinimas. Skundo ar murmėjimo nuotaika atima jėgas imtis iniciatyvos, kūrybiško problemų sprendimo ar pagaliau išlaikyti ūpą „vardan tos Lietuvos“. Nemanau, kad visi išvykstantys iš Lietuvos emigruoja tik dėl ekonominių motyvų. Yra ne vienas išsitaręs: „Aš ten geriau jaučiuosi“. Ar nebus ta dvasinė tikrovė, kurią vadiname viltimi, tiesiog būtinas veiksnys statant laisvą visuomenę?
   Valstybę sudaro ne tik jos teritorija, bendra istorija ir kultūra, viešoji valdžia, bet ir bendra vizija arba bendras laisvės išsaugojimo projektas. Atrodo, kad dėl pastarojo galėtume labiau padirbėti. Galime sakyti, kad Lietuva seka Europos Sąjungos šalių užmojus. Tačiau turime nepamiršti, kad ir Europa laukia iš mūsų ne tik pritarimo jos direktyvoms. Ji laukia aktyvaus dalyvavimo kuriant Europos identitetą. Mes iš savo istorijos jau žinome laisvės kainą ir tai, kas ją palaiko. Ar negalėtume savo pamokomis drąsiau pasidalyti su visa Europos tautų šeima? Ar išrinksime naujam Europos Parlamentui mūsų atstovus, kurie galėtų drąsiai paliudyti, kad tik moralinės vertybės gali išsaugoti laisvę? Todėl formuoti mūsų valstybės laisvės išsaugojimo viziją yra ir mūsų vienybės garantas ir indėlis į Europos Sąjungos pažangą.
   Šiandien ne kartą mūsų Tėvynėje nuskambės Lietuvos Respublikos himnas, kuriame yra žodžiai: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Švenčiame ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, kad prisimintume mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų ryžtą kovoje už Lietuvos laisvę praeityje, bet ir stiprybės pasisemtume šiandienai. Pastarosiomis savaitėmis matydami, kas vyksta Ukrainoje, gerai suprantame, kokia tai trapi dovana. Stebint įvykius Kryme Kovo 11-osios minėjimas nebėra tik mandagus istorijos prisiminimas ar duoklė mūsų praeičiai. Tai diena, kai mes turime sudabartinti mūsų protėvių ryžtą ir įkvėpimą dirbti dėl Tėvynės laisvės ir vienybės.
   Tuometinę 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba savo posėdyje paskelbė tai, ko buvo ilgėtasi tiek ilgų okupacijos dešimtmečių. Ta diena buvo sekmadienis. Tradiciškai sekmadieniais viso pasaulio krikščionys prisimena Viešpaties Jėzaus prisikėlimą. Tauta, besiguodusi Prisikėlimo viltimi, sumokėjusi brangią kainą nesuskaičiuojamomis aukomis, budėjusi partizanų žeminėse, ištremta į Sibiro šalčius ir žeminama rinkti trupinius, nukritusius nuo svetimos valdžios stalo, pagaliau vėl tapo Lietuvos valstybės savininke. Vėl atbudo žmonių dvasinės galios, judinančios vergovės kalnus.
   Gerasis Dievas ir šiandien tesaugo mūsų Tėvynę Lietuvą. Jo globai pavedame ir mūsų dabartį, ir ateitį. Teprabunda mumyse brolių ir seserų, užmokėjusių didelę kainą už Tėvynės laisvę, stiprybė!

*         *        *

Paminėtos generolo Jono Žemaičio 105-osios gimimo metinės

   Kovo 14 dieną Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga paminėjo generolo Jono Žemaičio 105-ąsias gimimo metines. Partizanų vado žygdarbius renginio dalyviams priminė istorikai ir Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Prisiminimais apie generolą pasidalijo jo dukterėčia Aušra Marija Vilkienė. Prie generolo Jono Žemaičio paminklo gėlių padėjo Dainavos seniūnas Alvydas Malinauskas.
   Paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui–Vytautui atminti (skulptorius J. Šlivinskas) Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas ir pašventintas 2009 metų kovo 11 dieną. 2009 metų kovo 12 dieną Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą paskelbė ketvirtuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu.
   Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas, kurio pastangomis 1949 metais buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, o jis pats buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku ir tapo visos kovojančios Lietuvos prezidentu. Lietuvos Respublikos Prezidento, generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimas Lietuvos mokyklose galėtų tapti puikiu patriotinio ugdymo pavyzdžiu jaunajai kartai.

Dr. Raimundas KAMINSKAS

*         *        *

Neužmirškime senolių

   Jau tapo tradicija, kad LPKTS Šiaulių filialo atstovai kiekvienais metais prieš Kovo 11-ąją aplankome devyniasdešimtmečius senolius. Aplankome ir tuos, kurie guli ligoninėje ar yra slaugos namuose. Atnešame lauknešėlį, perskaitome sveikinimą mūsų Valstybės Nepriklausomybės Atkūrimo dienos proga. Lauknešėlio turinys nėra svarbus, svarbu – parodytas dėmesys, pagarba.
Šiais metais aplankėme 20 jubiliatų, Šiaulių filialo narių. Kai aplankai tokio amžiaus žmogų, pasveikini vėl nepriklausomos Valstybės gimtadienio proga, daug džiaugsmo pamatai to seneliuko veide, dažnai net ir ašarą...
   Šiemet kovo 11 dieną Izabelė Gakienė šventė 100 metų jubiliejų. Tą dieną ją ir aplankėme. Pakliuvę į didžiulę šventę pasijutome tarsi atėję į savo šeimą ir atnešę šitiek džiaugsmo, gerų emocijų.
   Tad neškime, kol dar galime, bent po kruopelytę gerumo, šilumos, džiaugsmo. Nepamirškime senolių. Savo gyvenimu jie nusipelnė mūsų pagarbos, dėmesio.

   LPKTS Šiaulių filialo pirmininkė Vavlerija Jokubauskienė ir 100-metė Izabelė
  Gakienė Eduardo Manovo nuotrauka

Valerija JOKUBAUSKIENĖ

*         *        *

Kovo vienuoliktoji Pakruojyje

   Kovo 11-osios rytą Pakruojo rajono buvusių tremtinių ir politinių kalinių atstovai skubėjo į LPKTS Pakruojo filialo būstinę, į metinę atstovų konferenciją.
   Renginį vedusi filialo pirmininkės pavaduotoja Zita Gasiūnienė susirinkusiuosius pasveikino Valstybės atkūrimo dienos proga. Tylos minute buvo pagerbti signatarai bei žuvę Ukrainos kovotojai.
   Filialo pirmininkė Zita Vėžienė išvardijo filialo narių darbus, atliktus nuo 2013 metų kovo 11-ąją vykusios ataskaitinės rinkiminės konferencijos. Jų padaryta iš tikrųjų daug. Birželį suorganizuota ekskursija į Klaipėdos kraštą, susipažinta su skaudžia bei garbinga šio krašto istorija, nusilenkta Klaipėdos memoriale įamžintiems tremtiniams bei Laisvės kovotojams. Pabuvota uoste, Laikrodžių ir Jūrų muziejuose.
   Dalyvauta LPKTS Jaunesniosios kartos sąskrydyje Alytuje. Džiugu, kad sąskrydyje dalyvavo Lygumų vidurinės mokyklos šauliai, ištikimi LPKTS Pakruojo filialo draugai. Lygumų vidurinės mokyklos mokiniai su direktore Jadvyga Korsakiene važiavo ir Didžiosios Kovos apygardos partizanų takais. Grįžtant namo, aplankytas Margirio piliakalnis, pasigėrėta Nemuno vingiais, gražia šio krašto panorama. Iš Punios kelias vingiavo pro daugeliui dar neregėtą Kaišiadorių kraštą. Po šio renginio dar porą valandų praleidome kraštotyros muziejuje.
   Gausiai dalyvavome ir LPKTS sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Šį kartą Pakruojo rajono savivaldybė paskolino stoginę.
   Gražiai paminėtas filialo 25-metis. Surengta prasminga paroda. Dabar nuotraukos aplanke „Pakruojo filialui – 25 metai“. Šiaulių knygrišykloje įrišti aplankai „ Spauda bei internetas apie LPKTS Pakruojo filialo veiklą 1988–2013 metais“, „LPKTS Pakruojo filialo veikla 2013 metais“.
   Tęsiama tradicija Pakruojo rajono Šukionių pagrindinėje mokykloje Jono Noreikos-Generolo Vėtros gimtadienio proga rengti Šiaulių regiono lengvosios atletikos varžybas. Šiame renginyje visada dalyvauja ir LPKTS Pakruojo filialo atstovai. Komandoms dalyvėms nuo buvusių tremtinių ir politinių kalinių įteikiamos knygos tremties bei rezistencijos tema. Tą dieną padedama gėlių prie Jono Noreikos atminimui skirto paminklo, jo tėvų sodybos vietoje uždegama žvakučių, prisimenamas Tuskulėnų kankinio gyvenimo kelias.
   Iškilmingai atsisveikinta su Amžinybėn išėjusia aktyvia filialo nare mokytoja Monika Kelevišiene. Filialo atstovai dalyvavo kraštiečio partizano Aleksandro Dzvinkos laidotuvėse Panevėžyje ir Laisvės kovų dalyvės, penkių žuvusių partizanų šeimos atstovės Genovaitės Padervinskaitės-Žvigaitienės laidotuvėse Šiaulių rajono Naisių kaime.
   Filialo pirmininkė dėkojo Laisvės kovų dalyviui Zigmui Kirdeikiui už labai gražią Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę, suorganizuotą Rozalimo seniūnijoje. Jos metu ne tik paminėta Valstybės diena, bet ir pagerbti Rozalimo krašto partizanai. Renginyje dalyvavo Panevėžio šaulių choras, Rozalimo seniūnijos žmonės, rajono atstovai. Tą dieną Plaučiškiuose pristatyta ir Z. Kirdeikio knyga „Mano ir Lietuvos kelias“. Taip pat padėkota Lygumų vidurinės mokyklos direktorei, buvusiai tremtinei Jadvygai Korsakienei už ekskursiją Didžiosios Kovos apygardos partizanų takais, už pagalbą ir mokinių dalyvavimą buvusių tremtinių renginiuose; Donei Janeliūnienei – už 2013 metų birželio 14 dieną Pakruojo visuomenei suorganizuotą popietę „Ant savos tarmės pečių“, skirtą ir Gedulo ir Vilties dienai paminėti; visiems aktyviems nariams, nes kiekvienas iš jų dirba pagal savo ir esamas galimybes.
   Pasisakiusios Jadvyga Korsakienė ir Vanda Jakavickienė pritarė tarybos bei valdybos veiklai, padėkojo valdybos pirmininkei už jos nuveiktus darbus.
   Revizijos komisijos aktą perskaitė Revizijos komisijos pirmininkė Imilija Židonienė. Ataskaitai buvo pritarta.
   Šio renginio metu aptarti ir būsimi šių metų darbai. Ilgiausiai apsistota ties didžiausiu renginiu LPKTS jaunesniosios kartos sąskrydžiu, kuris Pakruojyje įvyks 2014 metų gegužės 31 dieną.
   Konferencijos metu pasveikinti filialo jubiliatai, gimę sausio–balandžio mėnesiais.
   Pabendravę buvę tremtiniai išskubėjo į Pakruojo kultūros centrą, kur šventinį koncertą paruošė „Atžalyno“ gimnazijos mokiniai. Renginio metu gimnazistai meniniu žodžiu, daina ir šokiu apžvelgė visą garbingą Lietuvos istoriją, apie pavasario darbus prakalbo Kristijono Donelaičio posmais.

LPKTS Pakruojo filialo inf.

*         *        *

Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo

   Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.
   Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta. Prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus. Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusantro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, o iškilmingas pergalės paradas surengtas toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstruojama Rusijos galia ir didybė.
   Mažiau pasaulis žino, kad paskutinę žaidynių dieną kitos Šiaurės Kaukazo tautos minėjo skaudžią sukaktį – prieš 70 metų jos buvo ištremtos į Centrinę Aziją.

Mirtis dėl bado ir šalčio

   1944 metų vasario 23 dieną NKVD daliniai pradėjo deportuoti visus čečėnus ir ingušus. Jau po savaitės Centrinės Azijos kryptimi riedėjo ešelonai, gyvuliniuose vagonuose gabendami pusę milijono „liaudies priešų“. Atlaikiusieji kankinančią kelionę buvo apgyvendinti Kirgistane ir Kazachstane.
   Čečėnai ir ingušai nebuvo pirmosios stalininių deportacijų, vykdytų po Vermachto pasitraukimo iš Šiaurės Kaukazo, aukos. 1943 metų rudenį iš Šiaurės Kaukazo kalnų slėnių į Centrinę Aziją buvo ištremta tiurkų kalbų grupės karačajų tauta, netrukus jos likimo susilaukė mongolų tautos subgrupė kalmukai, gyvenę vakariniame Kaspijos jūros krante. 1944 metų kovą atėjo Elbruso regione gyvenusių balkarų eilė. Nuo 1943 metų rudens iki 1944 metų pavasario iš Pietų Rusijos iš viso buvo deportuota apie 700 tūkstančių gyventojų. Trečdalis jų mirė pakeliui į tremties vietas. Nykiose vietovėse, kur atitremtųjų laukė atšiaurios žiemos, kaukaziečius apgyvendinti visiškai nebuvo pasiruošta.
   Oficialiai skelbta, jog žmonės deportuoti dėl kolektyvinės tėvynės išdavystės, dažniausiai dėl kolaboravimo su vokiečių okupantu. Šiaurės Kaukazo tautos, panašiai kaip Vakarų Ukrainos ir Krymo gyventojai, tradiciškai priešinosi caro, vėliau – sovietų valdžiai, todėl vokiečių okupacijos metais iš tikrųjų buvo nedidelių junginių, kolaboravusių su okupacine valdžia. Bet čečėnų ir ingušų gyvenamų teritorijų vokiečių daliniai net nebuvo pasiekę, todėl ten apie kolaboravimą negalėjo būti ir kalbos.
Be to, beveik visi tų tautų šaukiamojo amžiaus vyrai deportacijų metu buvo fronte, todėl priekaištas dėl kolaboravimo neatlaiko kritikos. Stalinas, Lenino laikais buvęs Tautybių reikalų liaudies komisaru ir dar iki karo įvykdęs stambaus masto deportacijų, tuo priekaištu paprasčiausiai pasinaudojo, kad atsikratytų nemėgstamų ramybės drumstėjų. Galbūt būta ir kitos priežasties – į neaprėpiamas, retai apgyvendintas Centrinės Azijos platybes atgabenti darbo jėgos. Reikia pažymėti didžiulį logistinį pasirengimą – šalyje vyko karas, reikalavęs visų jėgų panaudojimo, o Šiaurės Kaukazo tautų deportacijoms buvo pasitelkta apie 100 tūkstančių saugumo darbuotojų, panaudota šimtai ešelonų.

Nepaisant reabilitavimo – skausmingi padariniai

   Chruščiovo laikais vykstant destalinizacijai, 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Kaukazo tautos buvo reabilituotos. Joms, priešingai nei deportuotiems čečėnams ir Pavolgio vokiečiams, buvo leista grįžti į savo istorines tėvynes. Daugelis išgyvenusiųjų grįžo, bet savo namuose rado kitus žmones, tai davė pagrindo naujiems konfliktams.
   Didžiausia įtampa kilo Prigorodno rajone, Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo (tada – Ordžonikidzė) rytuose. Kitaip nei kitose ingušų žemėse, šis regionas ir grįžus tremtiniams liko pavaldus Šiaurės Osetijai. Dėl to tarp tų dviejų tautų nuolat kildavo problemų. Po 1990 metų karo tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos į šiaurę atbėgo daug Pietų Osetijos gyventojų. Dėl to dar labiau stiprėjo įtampa, kuri 1992 metų rudenį išsiliejo į trumpą, bet daug kraujo pareikalavusį karą. Žuvo keli šimtai žmonių, iš Prigorodno rajono vėl buvo ištremti visi ingušai. Iki šiol gausybė šeimų gyvena pabėgėlių stovyklose.
   Kitaip nei Prigorodno konflikto, Čečėnijos karų, kaip ir dabartinio smurto Šiaurės Kaukaze, negalima tiesiogiai sieti su Stalino laikų deportacijomis. Vis dėlto suprantama, kad prievartinio iškeldinimo trauma iki šiol atsiliepia deportuotų tautų santykiams su Maskva. Ji padeda paaiškinti, kodėl dabartinis konfliktas Šiaurės Kaukaze kartais laikomas tik kaip naujausias skyrius šimtametėje Rusijos valdomų tautų kančios istorijoje. Būtent todėl vasario 23-ioji Maskvai buvo tinkama proga pripažinti, kad deportacijos vyko, nes ta diena sutapo su Olimpinių žaidynių, kuriose Rusija ir Šiaurės Kaukazas demonstravo savo galią, pabaiga. Bet čečėnams, kaip ir čerkesams bei kitoms Šiaurės Kaukazo tautoms, veltui teks laukti tokio gesto.

Pagal Volkerio Pabsto straipsnį Šveicarijos spaudoje parengė Irena TUMAVIČIŪTĖ

*         *        *

Brigados generolas Kazys Skučas – okupacijos auka

   1940 metų birželio 14 dieną apie 24 valandą Sovnarkomo pirmininkas V. M. Molotovas, Sovietų sąjungos vyriausybės vardu Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui įteikė ultimatumą. Tarp ultimatumo reikalavimų buvo: „1. Kad būtų atiduoti teismui vidaus reikalų ministeris generolas Skučas ir Saugumo departamento direktorius Povilaitis, kaip tiesioginiai kaltininkai provokacinių veiksmų prieš sovietų kariuomenės įgulas Lietuvoje“.
   Kovo 13 dieną pažymėjome brigados generolo Kazio Skučo 120-ąsias gimimo metines. Brigados generolas Kazys Skučas – Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris gimė 1894 metų kovo 13 dieną Mauručių kaime, Marijampolės apskrityje, ūkininkų šeimoje.
   1911 metais baigęs Veiverių mokytojų seminariją mokytojavo, 1914 metais įstojo į Peterburgo mokytojų institutą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, išsiųstas mokytis į Čiugujevo (Charkovo gubernija) karo mokyklą. Ją baigė įgijęs karininko laipsnį, buvo paskirtas į 249-ą pėstininkų pulką ir išsiųstas į Rumunijos frontą. Čia kariavo iki bolševikinės revoliucijos.
   1918 metų birželį pirmuoju ešelonu iš Voronežo su šeima pasiekė Vilnių. Apsigyveno Dauguose, Alytaus apskrityje. Drauge su klebonu V. Mironu, kunigu Breiva, J. Lapėnu, J. Ališausku ir kitais organizavo lietuvišką miliciją. Tais pačiais metais buvo paskirtas Alytaus miesto komendantu.
   1919 metų sausio 15 dieną įstojo į Lietuvos kariuomenės 1-ą pėstininkų pulką. Kiek vėliau paskirtas Marijampolės, vėliau – Suvalkų karo komendantu. 1921 metų gegužės 5 dieną buvo laikinai paskirtas 10-o pėstininkų pulko vado padėjėju, 1921 metų rugsėjo 1 dieną – bataliono vadu. 1924 metais baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursus ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus.
   1924 metų rugsėjo 12 dieną paskirtas generalinio štabo valdybos Operacijų skyriaus viršininku. 1925 metų lapkričio 1 dieną paskirtas Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriumi, 1926 metų rugsėjo 1 dieną – Kauno įgulos komendantu. 1928 metų sausio 3 dieną 2-os divizijos vadu ir Kauno įgulos viršininku. 1928 metų lapkričio 23 dieną jam suteiktas pulkininko laipsnis. Pulkininkas Kazys Skučas nuo 1930 metų kovo 9 dienos iki 1934 metų balandžio 23 dienos buvo Lietuvos karininkų ramovės pirmininku, karininkų žurnalo „Kardas“ redaktoriumi.
   1934 metų gegužės 1 dieną paskirtas Lietuvos karo atašė Sovietų sąjungoje, 1938 metų gruodžio 23 dieną paskirtas Vytauto Didžiojo generalinio štabo mokyklos viršininku.
   1939 metų vasario 16 dieną K. Skučui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis, kovo 26 dieną išleistas į atsargą, tačiau kovo 27 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento A. Smetonos dekretu buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Šias pareigas iki birželio 13 dienos ėjo ir A. Merkio vadovaujamos Vyriausybės kabinete. 1940 metų birželio 13 dieną sovietams reikalaujant, buvo atleistas iš vidaus reikalų ministro pareigų. Ministrų kabinetui nutarus patenkinti visus ultimatumo Lietuvai punktus, birželio 15 dieną buvo suimtas ir perduotas sovietiniams saugumo organams, skubiai išvežtas į Maskvą. 1941 metų liepos 8 dieną buvo nuteistas sušaudyti. Liepos 30 dieną kartu su Saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu buvo nužudyti.

    Brigados generolas Kazys Skučas

   Už nuopelnus Lietuvai brigados generolas Kazys Skučas apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-iojo laipsnio ordinu, Latvijos atvadavimo kovų 10 metų sukaktuvėms paminėti medaliu ir Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos Artimui Pagalbos 1-ojo laipsnio ženklu.
   Generolo žmona Stefanija Skučienė apie suėmimą prisiminė: „Aš ir mano šeima esame beveik vieninteliai liudytojai to įvykio, kada buvo suimtas mano vyras, o su juo kartu ir Augustinas Povilaitis. Apie šį įvykį ne kartą spaudoje buvo rašyta, bet ne visai tiksliai jį atvaizduojant. Iš kai kurių aprašymų galima susidaryti vaizdą, ne visai atitinkantį paties įvykio faktus, o tai galėjo būti pagrindas klaidingoms išvadoms, esą Skučas nepažinojęs sovietų klastų, buvęs neryžtingas ir per savo neapdairumą buvo patekęs į sovietų spąstus.
   Mano vyras išgyveno 1917 metų revoliuciją Rusijoje. Vėliau buvo Lietuvos karo atašė Maskvoje. Tų kelerių metų laikotarpyje jis turėjo progos arčiau pažinti sovietus ir todėl jis niekad jais nepasitikėdavo. Kada 1939 metais Lietuvai „grįžo“ Vilnius ir mūsų kraštas turėjo duoti sovietų įguloms bazes, tai mano vyras jau tada, kaip ir kiti, giliau įžvelgė šią nepaprastą padėtį, galvojo, jog su Raudonosios armijos įgulų atsiradimu prasideda Lietuvos okupavimas.
   Atsimenu, kai 1940 metų pavasarį, Maskvai apkaltinus Lietuvą raudonarmiečių tariamu grobimu, atsilankėva kartu su vyru į ministerio pirmininko Antano Merkio ūkį netoli Kauno. Galėjo būti kokia pora savaičių prieš A. Merkio ir J. Urbšio, užsienių reikalų ministerio, iššaukimą į Maskvą. Tada su Merkiais apžiūrint jų ūkio laukus, Skučas, kaip pastebėjau, kiek susijaudinęs Merkiui įrodinėjo, kad sovietų priekabės Lietuvai gali labai liūdnai baigtis. Su tokia mano vyro nuomone Merkys nenorėjo sutikti.
Beje, atleidus iš pareigų mano vyrą ir Augustiną Povilaitį, Merkys patarė jiems nebėgti į Vokietiją, o laukti jo nurodymų A. Povilaičio ūkyje netoli Jurbarko. Birželio 15 dieną į Povilaičio ūkį atvažiavo policija ir juos suėmė.“

Stasys IGNATAVIČIUS,
Gintautas TAMULAITIS

*         *        *

Skelbiamas literatūros konkursas

   Artėjant birželio 7 dieną Kaune įvyksiančiai buvusių politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventei „Leiskit į Tėvynę“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga skelbia literatūros konkursą.
   Per pastaruosius dvejus metus išleistas knygas tremties ir rezistencijos tematika, autoriai (prioritetas teikiamas Kauno apskrities gyventojams) ar teikiantieji asmenys bei organizacijos turi atsiųsti iki gegužės 4 dienos „Tremtinio“ redakcijai, adresu: Laisvės al. 39, Kaunas 44309 (ant voko nurodykite: „Literatūros konkursui“).
   Vokai bus atplėšiami gegužės 5 dieną, susirinkus komisijai.

*        *        *

   XII respublikinės dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ Kaune literatūros konkurso nuostatai:
   1. Laureatu gali tapti buvęs politinis kalinys ar tremtinys, per dvejus metus iki šios šventės išleidęs vertingiausią bet kurio žanro literatūros kūrinį tremties ir pasipriešinimo tema.
   2. Pirmenybė teikiama autoriams iš regiono, kuriame vyksta šventė.
   3. Kūrinius vertinimui gali siūlyti kūrybinės organizacijos ir pavieniai asmenys.
   4. Literatūrinės premijos dydį ir formą nustato šventę rengianti LPKTS.
   5. Kandidatus atrenka vietos kultūros ir švietimo darbuotojai ir pateikia konkurso vertinimo komisijai.
   6. Premija įteikiama šventės „Leiskit Į Tėvynę“ metu.
   7. Skiriamos ir paskatinamosios premijos ar prizai moksleiviams už literatūrinius rašinius tremties ir pasipriešinimo tema.
   8. Paskatinimo premijų ar prizų kiekį ir jų vertės dydžius nustato LPKTS.
 

*        *        *

  Literatūros konkurso vertinimo komisija: pirmininkas – rašytojas, poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Stanislovas Abromavičius; nariai: Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas, teisininkas, poetas, vertėjas, eseistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Petras Palilionis; poetas, redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Robertas Keturakis; lituanistė, LPKTS vadybininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė; lituanistė, „Tremtinio“ redaktorė Jolita Navickienė.

„Tremtinio“ inf.

*         *        *

Plačiau skaitykite "Tremtinyje"

Sunaikinti gyvenimai

   Būtina papasakoti ir apie Virkščių kaime Žemaitkiemio valsčiuje pas Striogas priglaustus partizanus Klajūną ir Bijūną.
   Balys Kemeklis (1919–1982) gimė Armavire, Krasnodaro krašte, Rusijoje. Tėvelis Jonas tarnavo caro kariuomenėje Garbės pulko kariškiu, buvo apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Per 1917 metų suirutę kariavo prieš bolševikus. 1920 metais šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje. Iš pradžių, kol tėvai nusipirko namą Gedimino g. 8, nuomavo butą Geležinkelio gatvėje. Balys buvo vidutinio ūgio, sportiškas. 1938 metais, pasididinęs amžių, tapo Lietuvos kariuomenės kariu savanoriu, tapo Lietuvos Prezidento garbės kuopos kariu, užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Atleistas iš kariuomenės, gyveno Vilniuje, ten per gaudynes buvo paimtas tarnauti Vermachto ūkio dalinyje, tačiau traukinio mašinisto Rybakovo padedamas, slapta pasitraukė ir sugrįžo į Vilnių. Kurį laiką dirbo miesto gaisrinėje. Artėjant frontui su draugais turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau atsisakė. 1945 metų pradžioje mobilizuotas į sovietinę kariuomenę, dalyvavo apmokymuose, jam buvo suteiktas vyr. seržanto laipsnis. Matyt, kažkas paskundė, kad Balys tarnavo nacių dalinyje, o gal dėl mėginimo dezertyruoti, buvo suimtas ir vežamas į Tulos lagerius. Iš ten pasisekė pasitraukti – kareiviams nematant, palindo po vagonu ir pasišalino. Išsekęs ir sirgdamas pėsčiomis grįžo į Lietuvą. Miške prie Vilniaus jį rado vienuolės, jauną žmogų parsivedė į vienuolyną, išgydė. Atgavęs jėgas, per vienuoles Balys sužinojo, kad Ukmergės krašte veikia Žalio Velnio apygardai priklausantis Alfonso Morkūno-Pieno, kurį pažinojo nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikų, dalinys. Tad patraukė į Ukmergės kraštą.
   Virkščių kaime gyvenusi Rožė Zubelytė prisimena, kad 1945 metų vasaros pabaigoje į jų namus atėjo nepažįstamas jaunas vyras. Sakė, atėjęs nuo Vilniaus, prašė vietos poilsiui. Mergaitė atnešė svečiui stiklinę pieno, duonos ir pašaukė tėvelius. Suaugusieji ilgai kalbėjosi, paskui vyras išėjo. Po kurio laiko užsuko su partizanais Klajūno slapyvardžiu, gal dėl ilgų klajonių iš Sibiro iki Ukmergės. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad partizanaudamas Klajūnas buvo Audros būrio vado pavaduotoju. Istorikas Kęstutis Kasparas nurodo Klajūną buvus būrio vadu, tačiau LGGRTC, prieš 2000 metais suteikdamas jam kario savanorio statusą, archyvuose tokių duomenų neaptiko.
   1947 metų lapkričio 19 dieną Pabaltijo karinio tribunolo kaltinamajame nuosprendyje rašoma, kad Balys Kemeklis 1942 metais kelis mėnesius tarnavo nacių kariuomenėje. 1944 metais buvo suimtas, išsiųstas į Tulos filtracinį lagerį, iš kurio 1945 metų liepą pabėgo. Rugsėjį jis jau buvo Plieno, vėliau – Audros būryje. Kartu su bendražygiais, tarp kurių buvo ir Zenonas Pabiržis-Bijūnas, nubaudė Berzgainių kaime apylinkės pirmininką B. Grigalevičių, dalyvavo susišaudymuose su stribais Skačiūnuose, Kazliškėsėe, Semeniškėse. 1946 metais iš valstybinio Baltūnų malūno konfiskavo didelį kiekį miltų.
   Balio sūnus Bolis Kemeklis, gyvenantis Panevėžyje, yra surinkęs medžiagą apie tėvelio gyvenimą. Jis remiasi ne tik archyviniais dokumentais, bet ir partizano Povilo Jačiūno, mamos Kazimieros Mikšytės-Kemeklienės pasakojimais.
   P. Striogos namuose suimtus partizanus tardė Ukmergės kalėjime. Balys atlaikė kankinimus, neprisipažino, sakė išgalvotą pavardę, nepažįstąs tėvo ir mamos, kol kartą atvežė į akistatą jo motiną. Nuteisė ilgus metus kalėti, išvežė į Intos lagerį, ten jis subūrė politinius kalinius pasipriešinti prieš siautėjančius kriminalinius nusikaltėlius. Buvo numatytas vienu iš lietuvių politinių kalinių sukilimo vadovų, tačiau išsiaiškino, kad tai čekistų provokacija. Po Stalino mirties iš lagerio paleistas. Susipažino su Kazimiera Mikšyte, kurios broliai Vladas ir Liudvikas partizanavo Pandėlio krašte. Išdavikas A. Lūža 1947 metų vasario 25 dieną Liudą susekė ir išdavė, jis žuvo su kovos draugais.
   Partizanas Leonas Vilutis atsiminimų knygoje „Likimo mozaika“ prisimena B. Kemeklį lageryje: „Kemeklį vyrai išrinko brigadininku. Jo brigadą sudarė vien tuo pačiu etapu atvežti lietuviai. Kitą dieną atvyko gydytojų komisija, o dar kitą – visi etapu buvo išsiųsti į darbinius „olpus”. Klajūno brigadą paskyrė į medžio apdirbimo cechą. Gyvenamajame barake Klajūnas laikė chromo batus (nenunešė jų į sandėliuką, iš kurio leidžiama pasiimti tik keliantis į kitą lagerį).
   Kartą grįžęs iš darbo batų nerado. Tvarkdarys nenorėjo išduoti vagies, bet Klajūno pasikviestas į džiovyklą pasakė, kuriame barake batai paslėpti. Visų nuostabai pas vagis atėjęs vienas, Klajūnas įsakė vagiui per pusę valandos batus nunešti ten, iš kur paėmė – kitaip teksią skirtis su galva. Po tokio griežto Klajūno reikalavimo batus netrukus grąžino.
   Vagys paprastai turėdavo platų žvalgybos tinklą ir žinojo, su kuriuo žmogumi privalu skaitytis. Jie, matyt, buvo girdėję, kad Klajūnas Vilniaus paskirstymo punkte vienas koridoriuje surišo rankšluosčiais septynis prižiūrėtojus, paėmė jų raktus ir atrakino visas kameras. Masinį kalinių pabėgimą tada sutrukdė apsauga, kulkosvaidžiais ginkluota kariuomenė. Už šį poelgį Klajūnas vėl nuteistas 25 metus kalėti.
   Klajūnas Aukščiausiojo buvo dosniai apdovanotas nepaprasta jėga, drąsa, šviesiu protu, žmogiškumu. Lageryje nemažai lietuvių gaudavo siuntinių, kuriuos vietiniai vagiūkščiai jėga ir grasinimais atimdavo. Klajūnas tokius “veikėjus” taip apkuldavo, kad šie ėmė jo labiau bijoti negu lagerio administracinės valdžios – prižiūrėtojų. Jis užkirto kelią vagių savivalei visame lageryje. Apgintieji Klajūnui būdavo be galo dėkingi.

  Kryžius Vorkutos lageryje lietuviams politiniams kaliniams atminti

   Prisimenu, kaip vyskupas P. Ramanauskas džiaugėsi Klajūno didvyriškumu: „Dievas tikrai jam atlygins už tai, kiek jis gero padaro, apgindamas savo tautiečius”.
   1957 metais Kazimiera ir Balys grįžo į Panevėžį, tačiau apsigyventi mieste neleido. Katedroje juos sutuokė kunigas J. Antanavičius, tačiau teko išvykti atgal į Intą. Čia Kemekliams gimė sūnūs Bolis ir Liudvikas. Sugrįžo į Lietuvą tik 1966 metais, Panevėžyje gimė trečias sūnus Algimantas. Tik išbandymai savajame krašte šeimai nesibaigė – iki pat 1970 metų tampė milicija ir saugumas, nenorėjo priregistruoti, tad negalėjo gauti darbo. Aplink sukosi KGB užverbuoti žmonės, sekė kiekvieną žingsnį. O Kemeklis didžiavosi, kad tarnavo keturiose kariuomenėse, savo draugyste su aktoriumi Baliu Bratkausku, auklėjo vaikus patriotais. Tačiau ir jų laukė sunkus partizano vaikų likimas...

*         *        *

Sunaikinti gyvenimai

   1946 metų liepos mėnesį nuo Zubelių sodybos pas Striogas atėjo Audros būrio partizanas Balys Kemeklis-Klajūnas ir pasiprašė prieglobsčio. Buvo apsirengęs paprastais drabužiais, ne kareivio uniforma. Striogų vieta gera, per namo mansardos langelius apylinkė gerai matoma, juo labiau kad čia ir stribai ar kareiviai mažai užsukdavo, nes žinojo, kad iš kaimo partizanauti niekas neišėjo. Kartais tolumoje girdėjosi šūviai, tačiau iki kaimo mūšiai nepriartėdavo. Tėvelis sutiko ne tik priglausti, maitinti, bet ir virtuvėje įrengti slėptuvę. Dirbo abu vyrai, jiems talkininkavo Filomena, Vytautas, Genė. Išardė aslą, iškasė apie 8 kvadratinių metrų vyro ūgio duobę, žemes karučiu išvežė į upelį, užklojo rąstais, lentomis, o ant jų vėl suplūkė molinę aslą. Įėjimą įrengė prie koridoriuje buvusių laiptų į palėpę. Pakeldavo dangtį ir tuneliu patekdavo į spingsule apšviestą patalpą.
   Partizanas slėptuvėje pastoviai negyveno, ten net gultų nebuvo. Išeidavo į susitikimus su partizanais, o būdamas čia daugiau sėdėjo palėpėje prie langelių ar miškelyje. Apie artėjančius nekviestus svečius signalą duodavo kaimo šunys. Slėptuvė buvo skirta slėptis nuo staiga pasirodžiusių baudėjų, stribų. Balys maitinosi su Striogų šeima, tad ūkininkui našta nebuvo didelė. Vaikus primokė niekam neprasitarti apie svečią. Sodyboje pradėjo lankytis partizanai, slėptuvėje buvo rašomoji mašinėlė. Genutę su užduotimi siųsdavo tik būtiniausiu atveju. Manoma, kad Balys Kemeklis priklausė Audros partizanų būriui, buvo jo vadas, nors Lietuvos ypatingajame archyve tokių duomenų neaptikta.
   1946 metų rudenį pas Balį Kemeklį atėjo DKA B rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas. Šis faktas verčia manyti, kad B. Kemeklis tikrai galėjo būti būrio vadu. Plienas su Klajūnu ilgai šnekučiavosi, paskui paprašė devyniolikmetę Genutę tapti ryšininke tarp jo pusseserės Jadvygos Morkūnaitės-Neužmirštuolės, gyvenusios Juodžiūnų kaime, ir Marijonos Šerelienės iš Valų kaimo. Mergina sutiko, patvirtino Aguonos slapyvardį. Tuo metu gimtinėje gyveno ir Neužmirštuolės brolis Rapolas, paleistas iš Vorkutos lagerio. Genė palaikė ryšius su Skirmanto, Spartako, Vienuolio partizanų junginiais.
   Pagal archyvinius duomenis, Jadvyga Morkūnaitė, Kazimiero, slapyvardžiu Neužmirštuolė, iš Juodžiūnų kaimo, Žemaitkiemio valsčiaus, nuo 1945 metų – B rinktinės Plieno būrio ryšininkė, palaikė ryšius tarp Spartako, Galijoto ir Stiklo. 1946 metais slapstėsi pas P. Striogą. 1947 metų birželio 20 dieną suimta, nuteista 10 metų kalėti. Kalėjo Uchtos lageryje, paleista gyveno Igarkoje pas brolį Juozą.


   Filomena, Anelė, Valentinas ir Vytautas Striogos tremtyje. Apie 1955 metai

Stanislovas ABROMAVIČIUS

   Plačiau skaitykite „Nr. 11 (1081)“

*         *        *

Gimęs kovo 11-ąją
Patrioto kelias

Okupantų persekiojami

   1948 metų gegužės 22 dieną ten, kur gyveno Antanina Mačionienė su dukterimis, atbėgo jų pusseserė Genė ir papasakojo, kad kaime labai neramu: vaikšto kažkokie kareiviai, šaudo. Siūlė Onutei bėgti. Deja, namai jau buvo apsupti. Kareiviai elgėsi nepiktybiškai, ne taip, kaip stribai – tėvynės išdavikai. Kareiviai patarinėjo šeimai imti maisto, drabužių, kitų daiktų kelionei, nes ji bus ilga, todėl gali prireikti daug ko. Mergaitėms nuoširdžiai patarė pasiimti knygų. Buvo duoti du vežimai – į vieną sukrovė maistą ir atsisėdo Onutė Mačionytė su stribais, į kitą – mama, seserys ir kareiviai, ten sukrovė drabužius. Tuo metu visi žinojo apie Sibirą, jo kaip pragaro bijojo visų Sovietų sąjungos okupuotų šalių gyventojai.
   Abu vežimai atvažiavo iki Daugų. Pirmas vežimas, kuriame sėdėjo Onutė, pasuko į kitą pusę ir nesustojęs važiavo toliau. Onutė pradėjo šaukti, o mama, pasivijusi vežimą, prašė, kad grąžintų jų maistą, nes vaikai badu numirs. Stribai tik nutaikė į ją ginklus, išvadino įvairiais žodžiais, numetė nuo vežimo Onutę ir nuvažiavo švęsti, palikdami šeimą be menkiausio duonos kąsnio. Laimei, geri kaimynai Degėsiai ir kiti skubiai atnešė duonos ir kitokio maisto nelaimės ištiktai šeimai. Tada atvažiavo sunkvežimis ir nuvežė visus nelaimėlius į Varėną, kur juos pakrovė į traukinį.
   Žodis „pakrovė“ gali gluminti, todėl reikėtų paaiškinti, kad ištremiamieji buvo sugrūsti į vagonus kaip gyvuliai. Vagone nebuvo net tualeto, jokio praviro langelio ar net plyšelio gaivesniam orui patekti. Vis dėlto kai kuriuose vagonuose žmonės traukė lietuviškas dainas. Tik už Uralo traukinys sustojo ir leido žmonėms pailsėti, iš vietinių nusipirkti maisto ir pieno, pasisemti vandens. Traukiniui pajudėjus, leido praverti langus.
   Tremtiniai buvo atvežti iki Abakano, už 275 kilometrų į pietvakarius nuo Krasnojarsko. Tremtiniai buvo suvaryti į aptvarą, vėliau sulaipinti į sunkvežimius, kurie buvo keliami keltu per Jenisejaus upę. Tada ir pabudo visų baimė, nes dar kelionės pradžioje jaunimas linksminosi. Vyrai nusiėmė kepures, moterys meldėsi. Žmonių mintyse sukilo prisiminimai apie masines žydų žudynes. Tačiau niekas žudyti nesiruošė – kas gi norės prarasti daug nemokamos darbo jėgos? Tremtiniai buvo vežami nuo Abakano iki Kyzylo. Toliau jau nebuvo jokių gyvenviečių, tik Mongolijos siena. Mačionių moterys buvo apgyvendintos Jermakovskojės rajone, Malyj Kebežo kaime.
   Ona Čirienė (Mačionytė) sprendimą ištremti jų šeimą, pasirašytą valstybės saugumo leitenanto Senino, pamatė tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pagrindinis kaltinimas – „užmušto bandito šeima“. Išvardytos visos Antaninos Mačionienės sūnaus „nuodėmės“ sovietų valdžiai: „Sūnus Kostas Mačionis vokiečių okupacijos metu priklausė baudžiamajam būriui „Sargyba“, kurio sudėtyje aktyviai, asmeniškai su ginklu rankose, dalyvavo kovoje prieš tarybinius partizanus, buvo aktyvus kaimų savisaugos būrių „Sargyba“ agitatorius.“ O turėti 26 hektarus žemės tapo pagrindu Mačionių ūkį „išbuožinti“.
   Gyvenimo pradžia Sibire buvo labai sunki. Pirmas šv. Velykas šventė valgydamos kopūstų sriubą, virtą iš kaulo, kurį Antanina Mačionienė atėmė iš šuns ir nuplovusi išvirė. Moterims teko dirbti miško pramonėje. Darbo vieta buvo už 8 kilometrų. Teko rankiniu pjūklu pjauti medžius, įkalti į rąstų galus metalinius kuoliukus, už kurių būdavo užkabinami arklio pakinktai ir tokiu būdu arklys nutempdavo ar nuridendavo rąstą pakrovimo aikštelės link. Ten iš rąsto kuoliukai būdavo išlupami ir grįžtama atgal, prie kito nupjauto rąsto. Ir taip visą pamainą.
   1948 metais, dirbant naktinėje pamainoje, traktoriaus vikšrai sutraiškė Onai Mačionytei kojos pirštus, bet niekas neskubėjo jos vežti pas gydytoją, nes turėjo prikrauti mašiną rąstų ir palaukti, kol bus baigtas jos pamainos darbas. Pas gydytoją ji buvo nuvežta tik po pusantros paros. Pirštai buvo amputuoti, koja negijo pusę metų. Sesuo Irena sirgo, nes jai netiko klimatas. Tai dar labiau sunkino padėtį, nes nedirbantys tremtiniai gaudavo dvigubai mažesnį duonos davinį. Taip buvo iki tol, kol vienas vokietis atidavė joms karvę.
   1949 metais Mačionių moterys gavo žinią, kad ištrėmė ir seserį Danutę į salą, esančią Baikalo ežero viduryje. Ten sąlygos buvo pakenčiamos, atsiųsdavo pinigų mamai. 1951 metais buvo ištremtos Monika Dirsienė (Antaninos Mačionienės sesuo) ir Girdutė Mačionytė. Aldona Mačionytė ištekėjo, pakeitė pavardę, persikėlė gyventi į Biržus, jai tremties pavyko išvengti.
   Po Stalino mirties režimas sušvelnėjo, todėl ir gyvenimas pagerėjo. Girdutei buvo leista važiuoti ten, kur gyveno seserys ir mama. Grįžti iš tremties joms buvo leista 1958 metų rugpjūčio 20 dieną. Sugrįžo ne į savo namus, nes stribai namo naujus rąstus buvo išardę ir išsivežę, o likusius pastatus sudeginę. Apsigyveno pas tetą Moniką Dirsienę Sokonių kaime. Ji buvo grįžusi iš tremties anksčiau ir nusipirkusi seną svirną. Antanina Mačionienė mirė 1959 metų spalio 28 dieną. Visą gyvenimą savo vaikams buvo kaip uola: stiprybės, atkaklumo, ištvermės pavyzdys.

Arturas ČIRAS

   Plačiau skaitykite „Nr. 11 (1081)“

 

Broliams Budnikams žuvę tėvai visada buvo didvyriai

   Vasario 16-ąją, minint Valstybės atkūrimo dieną, Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje mūsų valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo 38 šalies ir užsienio valstybių piliečius. Garbingi apdovanojimai buvo skirti ir dviem 1945 metais žuvusiems Ukmergės krašto šviesuoliams. Mokytoja Valentina Budnikienė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, jos vyras savanoris Florijonas Budnikas – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
   Prezidentūroje tėvams skirtus apdovanojimus atsiėmė trys jų sūnūs – Juozas, Antanas ir Gediminas Budnikai.
Dalyvavimas Valstybės atkūrimo dienos iškilmėse, kur pagerbtas už Tėvynę žuvusiųjų Laisvės kovotojų atminimas, Budnikams ne tik atgaivino skaudžius prisiminimus. Tai buvo proga pasididžiuoti savo tėvais, kurie rizikavo, nepaisė tykančių pavojų, neišdavė savo idealų.
   „Mums NKVD smogikų nukankinti tėvai visada buvo didvyriai, jų šviesų atminimą gerbiame ir saugome iki šiol. Visada žinojome, kokiu keliu lemta mums eiti per gyvenimą, visi trys stengėmės nuo jo nenuklysti...“ – kalbėjo Gediminas Budnikas.


   Broliai Antanas, Gediminas ir Juozas Budnikai su Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite

   Plačiau skaitykite „Nr. 11 (1081)“

*        *       *

Padervinskų auka Lietuvai

   Gausi ir darbšti Padervinskų šeima Lygumų valsčiaus Sereikių kaime turėjo 30 hektarų žemės. Ją arė, sėjo, nuiminėjo derlių... Ilgais žiemos vakarais čia skambėjo gražios lietuviškos dainos, muzika... Juokavo, linksminosi jaunimas... Gera buvo tėvams žiūrėti į besistiepiančius keturis sūnus – tikrus Lietuvos ąžuolus ir į dvi gražuoles šviesiaplaukes dukteris. Laisvomis nuo darbų minutėmis svajojo apie nuostabią jų ateitį nepriklausomoje Lietuvoje... Tik... neišsipildė svajonės – brangią Tėvynę ėmė siaubti atėjūnai – rudieji ir raudonieji. Į Sibirą dardėjo ešelonai, išgabendami iš Lietuvos labiausiai išsilavinusius, darbščiausius, mylinčius Tėvynę... Toks likimas grėsė ir Padervinskams – juk turėjo 30 hektarų žemės, juk už Lietuvos nepriklausomybę buvo pasiruošę atiduoti savo gyvybę, juk nebuvo paklusnūs okupanto valios vykdytojai. Stengėsi išsisukti ir nuo tremties, ir nuo Raudonosios armijos... Tuščius namus okupantai rado 1948 metų gegužės 22-ąją atvykę išvežti „pas baltąsias meškas“. Po šio įvykio Padervinskų vyrai pasirinko kovos kelią. Tada, 1948 metais, į Audros partizanų būrį įstojo tėvas Alfonsas Padervinskas, gimęs 1899 metais, ir trys sūnūs: Alfonsas, gimęs 1928 metais, Juozas, gimęs 1929 metais, ir Vytautas, gimęs 1930 metais. Sūnus Pranas, gimęs 1929 metais, įgijęs siuvėjo amatą, gyveno Šiauliuose.
   Neilgas buvo visų Padervinskų kovos kelias, nes priešas buvo daug stipresnis, labiau ginkluotas. Pirmasis krito tėvas, kiek vėliau ir visi keturi sūnūs... Visi penki partizanai Padervinskai įamžinti paminklinėje lentoje Pakruojo rajono Lygumų parapijos Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje.

Tėvai

   Tėvas Alfonsas Padervinskas-Bevardis 1948 metų rudenį įstojo į Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Audros partizanų būrį. Susektas einantis iš savo namų į Gervėnų mišką. 1948 metų gruodžio 18 dieną nukautas iš pasalos.
   Niekintas Šiauliuose. Užkasimo vieta nežinoma.
   Partizanų motina, žmona Teklė Padervinskienė, gimusi 1900 metais, – moteris, dėl Lietuvos Laisvės netekusi savo mylimo vyro, šeimos tėvo, ir keturių gražuolių sūnų. Kai jie gulėjo Gruzdžiuose, Meškuičiuose, Šiauliuose ant grindinio išniekinti, ji negalėjo prie jų prieiti, negalėjo nušluostyti kruvinų išpurvintų veidų, negalėjo palydėti į paskutinę kelionę. Jie buvo užkasti svetimų, nedraugiškų jiems žmonių. Visus penkis vyrus priglaudė Šiaulių apskrities žemė. Tik nesužinojo žmona ir motina, kur jie užkasti, kur galėtų prigludusi pajusti juos užklojusios žemės alsavimą...
   Negalėjo motina iš žiauraus priešo nasrų išplėšti ir savo jaunėlės nepilnametės Joanos... Neatsisveikino ir su vyresniąja Genute, kai ją grūdo į gyvulinį vagoną...
   Drauge su vyru pasistačiusi jaukius namus, užauginusi būrį vaikų, Teklė Padervinskienė liko vienui viena, su ryšulėliu rankose. Ir ėjo motina Lietuvos keliais, takeliais savo krūtinėje vietoj širdies nešdama degantį fakelą – meilės, skausmo, neapykantos fakelą... 1954 metais nebeatlaikė. Suparalyžiuota iš ligoninės ji buvo nuvežta į Rekyvos slaugos namus. 1958 metais sugrįžusi iš tremties duktė Genovaitė Žvigaitienė priglaudė motiną, globojo, bet dukters rankų šiluma glostė neilgai – 1960 metais ji mirė. Palaidota Šiaulių rajono Sereikių kapinaitėse.

    Alfonsas Padervinskas (tėvas) su dukterimi Genovaite Padervinskaite-Žvigaitiene. Šiauliai. Foto ateljė „Bruno“. 1948 metų rugsėjo 11 diena

   Plačiau skaitykite „Nr. 10 (1080)“

*        *        *

Tautinės valstybės svarba ES narei Lietuvai ir TS-LKD

   Sausio 13 dieną interneto dienraštyje „Delfi“ pasirodžiusi TS-LKD nario dr. Lauryno Kasčiūno publikacija „Nacionalinė valstybė – lietuviškojo konservatizmo atrama“ pakvietė diskusijai apie Lietuvą, kaip tautinę valstybę, jos, kaip narės, vietą ir vaidmenį Europos Sąjungoje bei pamąstyti apie TS-LKD partijai tenkančius lūkesčius ir iššūkius. Siūlome „Tremtinio“ skaitytojams tęstinį pokalbį su minimo straipsnio autoriumi Laurynu KASČIŪNU.
   – Kas Jus paskatino rašyti apie tautinės valstybės svarbą šiandienos Lietuvai ir kviesti TS-LKD ieškoti savojo kelio stiprinant Lietuvą, kaip tautinę valstybę?
   – Šiems pamąstymams paskatino nuolatiniai bandymai viešojoje diskusijų erdvėje nacionalinę valstybę stumti į intelektualinius paribius, viską suversti autoritarinio režimo klaidoms ir ydoms, Lietuvos valstybingumą kildinti tik išimtinai iš Sąjūdžio. Mano suvokimu, Lietuvos istoriniam pasakojimui būdinga pamiršti, kad be 1918 metų Vasario 16-osios ir tautinės Lietuvos negalėjo būti ir 1990 metų Kovo 11-osios. Kildinti mūsų valstybingumo tradiciją tik iš Sąjūdžio yra rizikinga, mat kertama šaka, ant kurios patys sėdime.
   Bandymai iš mūsų istorijos išsirankioti tai, kas yra naudinga, yra sunkiai suprantami. Pavyzdžiui, politiškai populiaru kalbėti apie partizanus, rezistenciją, istorinį atminimą. Istoriškai mūsų rezistencija (antinacinė ir antisovietinė) prasidėjo nuo 1941 metų Birželio sukilimo. Tai yra rezistencijos startas. Bet apie Birželio sukilimą kalbėti daugeliui yra nedrąsu, nemalonu ir sunku. Akivaizdu, jog daug populiariau kalbėti apie partizanus. Tačiau atspirties idėjinis taškas buvo būtent 1941 metų sukilimas, parodęs, kad tauta norėjo priešintis ir ginti savo laisvę.

   Plačiau skaitykite „Nr. 5 (1075)“

*        *        *

Sovietinį genocidą ir rezistenciją menantys paminklai Laukuvos apylinkėse

 Ištraukos iš knygos „Pietų Medininkai. Keliautojo po Laukuvos apylinkes žinynas“

   Dvarviečiai. Pietiniame kaimo pakraštyje, kairėje Laukuvos–Šilalės kelio pusėje, 2006 metais pastatytas paminklas partizanui Jonui Kentrai-Rūteniui. Jis kilęs iš Gūbrių kaimo prie Šilalės. Visa čia gyvenusi Kentrų šeima – motina Ona, keturi sūnūs, dvi dukterys – nuo pat sovietinės okupacijos pradžios dalyvavo rezistencinėje veikloje. Kartu su Jonu kovoję Juozas-Tauras ir Leonas-Sakalas žuvo 1949 metais, Albinas-Aušra ir Elena-Snaigė buvo suimti ir nuteisti po 10 metų lagerio. Sesuo Ona-Rasa ištremta į Sibirą. Pats J.Kentra-Rūtenis sugebėjo sėkmingai derinti drąsą ir konspiraciją, su okupantais kovėsi beveik septynerius metus. Nuo 1949 metais jis vadovavo Lukšto būriui, kuris veikė pietinėse ir vakarinėse Laukuvos apylinkėse. 1950 metais J. Kentra tapo Šalnos tėvūnijos, jungusios tris būrius, vadu. Prieš žūtį Rūtenis sakęs, jog jam priklauso „teritorija nuo Klaipėdos iki Raseinių“, tad spėjama (taip užrašyta ir paminkle), kad kovą baigė eidamas dar aukštesnes, Butigeidžio rinktinės vado, pareigas. J. Kentra-Rūtenis savo kovotojams kėlė aukštus moralinius reikalavimus, negėrė alkoholio pats ir ragino susilaikyti kitus. Gal todėl jo būrys kelerius metus kovojo beveik be nuostolių.
   J. Kentrą-Rūtenį galima vadinti legendiniu partizanu. Jis buvo 17 kartų sužeistas, bet vis išlikdavo gyvas, lyg būtų nemirtingas. Tačiau... vieną 1951-ųjų spalio dieną MGB agento žmona, talkinusi vyrui, pastebėjo, kad Dvarviečių gyventoja Bronė Racevičienė Laukuvoje pirko cigarečių ir mašininės alyvos. Žinodama, kad jos šeimoje niekas nerūko, o ir siuvamosios mašinos ji neturi, šnipė įtarė, kad pirkiniai skirti partizanams. Gavę šią informaciją, emgiebistai tuoj pasiuntė į Dvarviečius kareivius. Pas Racevičius iš tikrųjų buvo apsistoję partizanai Jonas Kentra-Rūtenis ir Šalnos tėvūnijos štabo viršininkas Algirdas Liatukas-Vasaris. Pamatę, kas vyksta, vyrai bėgo. Deja, išsigelbėjo tik Vasaris, o Rūtenis krito, pavytas kulkų. B. Racevičienė buvo suimta ir nuteista 25 metams lagerio.
   Paminkle J. Kentrai matomi prasmingi simboliai – tokie, suformuoti iš gėlių, seniau puošė Kentrų sodybą Gūbriuose. Iškaltas ir trikampis ženklas, kurį ant rankovių nešiodavo šio krašto partizanai. Jame grafiškai pavaizduota Trispalvė, pakartotas ir buvęs užrašas: „Mūsų jėgos ir gyvybė tau, Tėvyne Lietuva“.

   Plačiau skaitykite „Nr. 4 (1074)“

*        *        *

Lyg diena pasidarė šviesesnė...

   Švč. Mergelės Marijos gimimo, Vytauto Didžiojo karūnavimo ir Padėkos dienos proga su Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininku Raimundu Kaminsku apsilankėme Kauno Jėzuitų namuose ir maloniai pabendravome su trimis žymiais Jėzuitų ordino kunigais – Kazimieru Juozu Ambrasu, Jonu Kastyčiu Matulioniu ir Jonu Zubrumi. Augindami žmonių sielose dvasinio pakylėjimo sparnus, jie nepailstamai kurstė Tėvynės meilės, tikėjimo ir vilties ugnį, kuri ryškia šviesa nušviesdavo jų aplinką. Dvasininkams įteikėme Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus jubiliejinius padėkos raštus.

Kunigas Kazimieras Juozas Ambrasas

   Kunigą K. J. Ambrasą drįsčiau pavadinti savo geruoju bičiuliu. Susipažinome su juo studijuodami Vilniaus universitete lituanistikos mokslus. Aš tada dar buvau naujokas – priklausiau vadinamai „fuksų“ kategorijai (taip vadino pirmakursius), o Kazimieras jau buvo užkopęs bene ant paskutinio studijų laiptelio. 1955 metais visame Vilniaus universitete jautėsi tautinė nuotaika, kurią savo tyliu pritarimu ir dalykų dėstymo kryptimi rėmė didelį autoritetą turėję dėstytojai: Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius, Irena Kostkevičiūtė, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Juozas Balčikonis... Tai krypčiai plėtotis netrukdė ir tuometinis rektorius Juozas Bulavas bei prorektorius Eugenijus Meškauskas, dažnai turėję atsikirsti partokratinėms karjeristinėms jėgoms. Vėliau J. Bulavas ir E. Meškauskas išdrįso net ginti studentus nuo čekistinio susidorojimo. Mes savo kurse taip pat susibūrėme į tautinę grupę, kurią sudarė idealistinės nuotaikos veiklūs studentai: Algirdas Vaitkus, Valentinas Ardžiūnas, Adolfas Gurskis, Genutė Šeduikytė, Elena Skaudvilaitė, Albertas Ružė, Leonardas Gogelis, Anatolijus Žibaitis ir kiti. Su kai kuriais net davėme priesaiką Aušros Vartų koplyčioje, aktyviai dalyvavome 1956 metų Vėlinių susibūrime Rasų kapinėse.
   Nepamirštamas 1955 metais K. J. Ambraso iniciatyva surengtas dvasingas slaptas studentiškas Kūčių vakaras Vilniaus pakraščio privačiame bute. Jame dalyvavo ne tik universiteto, bet ir tuometinės konservatorijos bei Dailės instituto studentų būreliai. Vakarą pradėjome susikaupimo malda, lietuviškų Kūčių vakaro papročių priminimu ir Švč. Mergelės Marijos litanijos skaitymu. K. J. Ambrasas su dideliu jautrumu padalijo visiems po Kalėdaitį. Jį dalydamiesi linkėjome vieni kitiems Kristaus palaimos, dvasinės stiprybės, ištikimybės savo idealams. Idealus, vedančius į darbą Lietuvos labui, turėjome bene kiekvienas to palaiminto vakaro dalyvis. Jie teikė dvasinį stiprumą vėliau, prasidėjus brutaliems čekistiniams tardymams. Šios neišduotos, Kristaus Gimimo ženklu pažymėtos Kūčios ir dabar gyvos atmintyje. Gera būtų, kad kiekvienas Kūčių vakaras mums visiems teiktų prasmingas palaiminimo valandėles, vedančias į tautos dvasinio atgimimo kelią, į tikrųjų vertybių pažinimo džiaugsmą.
Kunigo K. J. Ambraso gyvenimą, pažymėtą neblėstančio idealizmo tvirtumu, visada švietė Jėzaus laiminanti šviesa. 1957 metais baigęs lituanistines studijas, studijavo dar anglų kalbą. Toliau mokslus tęsė aspirantūroje, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, 18 metų dėstė Vilniaus universitete lietuvių kalbą, parengė vertimo mokslo dėstymo metodiką, aktyviai talkino redaguojant pogrindinius leidinius „Aušrą“ ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, 1990 metais skaitė mokslinius pranešimus apie baltus Švedijoje ir Danijoje, dėstė Poznanės A. Mickevičiaus universitete lietuvių kalbą. Atgimstant Lietuvai dėstė kalbos kultūros ir retorikos mokslus Kauno kunigų seminarijoje, kiek vėliau pradėjo dirbti Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje, dar vėliau dirbo sielovados darbą Filipinuose, Indijoje, Kanadoje, JAV. Dėstė Lituanistikos institute Čikagoje, laikinai ėjo lietuvių sielovadininko pareigas Prancūzijoje.
   1981 metais dar sovietinės okupacijos ledynmečiu K. J. Ambrasas įstojo į nelegaliai veikiantį Lietuvoje Jėzuitų ordiną, pradėjo studijuoti filosofiją ir teologiją, baigė pogrindinę kunigų seminariją. 1988 metais Lietuvos Sąjūdžio bangai vis smarkėjant, rugpjūčio viduryje Joniškio rajono Skaistgirio miestelyje arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius K. J. Ambrasui suteikė kunigystės šventimus.
   Kunigas K. J. Ambrasas – mokslininkas, filologas, rašytojas, publicistas, vertėjas, mąstytojas, nepailstantis sielovadininkas, pasižymintis kuklumu, nuoširdumu ir paprastumu. Filologijos mokslui labai vertingi jo darbai: „Leksiniai lietuvių kalbos substitutai“ (1976), „Vertimo mokslas“ (1978), „Vertimo tyrinėjimai“ (1984). Turbūt mažai kas žino jo apysakų knygelę „Kalnuose ir raistuose“ (2010), pasirašytą Kasparo Pašešupio slapyvardžiu. Ji skirta „mūsų partizanams, ryžtingai čečėnų tautai ir visiems, kas narsiai kovojo ir tebekovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę“. Tai atsispindi nedidutės 287 puslapių knygelės apysakose „Šatilio žūtis“ ir „Čepkelių apaštalai“. Tikrai vertėtų jas perskaityti, ypač jaunimui. Kita neseniai pasirodžiusi K. J. Ambraso knygelė – „Baladė apie Janulą“, pasirašyta Bakūžės Samanotos vardu – tai pasakojanti atmintis apie ilgesį ir namų paiešką pasaulyje.
   Kunigas K. J. Ambrasas yra išleidęs šešias religines knygas, tarp jų – keturių tomų „Mažąjį magnificat“ – mintis kiekvienai dienai. Nemažai religinio turinio knygų išvertė ir iš kitų kalbų. Ypač vertinga pažintine ir istorine prasme iš anglų kalbos išversta knyga „Jėzuitai šventieji ir kankiniai: trumpos Jėzaus Draugijos šventųjų, palaimintųjų, garbingųjų ir Dievo Tarnų biografijos“ (Tylenda J. N.).
   Kunigas K. J. Ambrasas – aktyvus turistas. Savo populiarios knygos „Subito beato. Jau palaimintasis“ skyrelyje „Roma, 1991 02 18“ prisipažįsta: „Esu keliauninkas, kitaip tariant, turistas, žygeivis. Dar – slidininkas, baidarininkas, laipiotojas po kalnus, bet negalėčiau drąsiai sakyti, kad esu alpinistas. Per aukšta klasė. Geriau būtų pridurti, kad esu lūpinės armonikėlės čirpintojas.“ Šioje įdomioje knygoje gyvai aprašytas popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas, jo beatifikacija.
   Savo kelionių įspūdžius kunigas K. J. Ambrasas aprašo premijuotoje knygoje „Taboro kalno šalis“, taip pat knygose „Kilimandžaras“, „Kengūrų ir koalų pašonėje“, „Amerikos Lietuvoje“, „Vėliavos iškeltos plakas“. Mūsų garbingojo kunigo parašytų, išverstų ir sudarytų knygų sąrašas vargu ar tilptų į vieną puslapį. Daugelį jų autorius pasirašęs K. Ambraso-Sasnavos pavarde, mat dvasininkas gimęs Sasnavos valsčiuje.
   Kunigo, filologijos daktaro, docento K. J. Ambraso, apdovanoto Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, asmenybė yra darbštumo, kuklumo, pareigingumo, paklusnumo, kantrumo, kruopštumo ir patriotiškumo pavyzdys.


   Kunigas Kazimieras Juozas Ambrasas ir Zigmas Tamakauskas

Zigmas TAMAKAUSKAS

 Plačiau skaitykite „Nr. 47 (1069)“

*        *        *

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ištakų

LPKTS po 10 veiklos metų

   Po 10 savo veiklos ir raidos metų, 1998-aisiais, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – visuomeninė-politinė organizacija, – tokia tapo 1994 metais – jau turinti savo atstovus Seime ir savivaldybėse, su 50 tūkstančių narių ir 58 skyriais, veikiančiais visoje Lietuvoje. Sąjunga sustiprėjusi ir kupina ryžto, apmąsčiusi savo veiklą.
   „Dešimt metų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikla reiškėsi sunkiu ir varginančiu darbu rungiantis su okupacijos metais išugdyta, patyrusia, veidmaininga, klastinga kolaboracionistine nomenklatūra ir kagėbistine demagogija. Politiniai kaliniai, tremtiniai ir kiti rezistentai buvo visą Lietuvą įsiūbuojanti Sąjūdžio atraminė jėga mitinguose ir rinkimuose. Rezistentai nesibrovė į vadovaujančius, nesigviešė turto, o šiame Lietuvos judėjime matė savo iškentėtos, išsvajotos ir išsapnuotos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą“, – taip apibendrinama 10 metų veikla LPKTS kreipimesi.
   Čia pat dėstomos ir tolesnės veiklos gairės, išsakomi siekiai, atiduodama ištikimybės duoklė pagrindiniam veiklos tikslui. „Šiandien kreipiamės į Lietuvos Seimą, ragindami sąžiningai ir geriau dirbti ir atlikti visa, kas reikalinga Lietuvos valstybingumo stiprinimui, pirmiausia priimant desovietizacijos įstatymus. Nepakanka mums vien tik melstis, dainuoti, dejuoti, statyti paminklus drąsuoliams, laidoti draugus ir tikėtis, kad už mus kiti politinius darbus nuveiks,“ – konstatuojama 1998 metų spalio 24 dieną vykusio LPKTS suvažiavimo, skirto sąjungos įkūrimo 10-mečiui paminėti, kreipimesi.

Ingrida VĖGELYTĖ

  Plačiau skaitykite „Nr. 33-38 (1053-1060)“

*        *        *

Prisiminimai apie Sibirą

   Altajaus krašte kontinentinis klimatas – žiemos ilgos ir šaltos (35–45 laipsniai šalčio), dažnai būdavo pūgos, kurios paklaidindavo žmones, nuvargindavo ir užpustydavo brendančius per gilų sniegą arklius. Gatvėse susidarydavo sniego kalnų virtinė. Pro langą matydavosi sniego siena ir einančiųjų gatve veltiniai. Vasaros – trumpos ir karštos, apsiniaukusių dienų beveik nebūdavo. Jei pasirodydavo horizonte tamsesnis debesėlis, visi žinodavo, kad greitai sulauksime lietaus, tad skubėdavo surinkti išdžiaustytus skalbinius. O po lietaus tuoj pat stodavo giedra. Žemė kartais įkaisdavo taip, kad basam sunku ištverti. Tokios trumpos vasaros privertė išmokti auginti agurkus ant karvių mėšlo ir pakratų lysvių, kuriose buvo padaromi juodžemio pripildyti lizdai. Pomidorus nuskindavome neprinokusius, visiškai žalius, ir nokindavome veltiniuose, kurie tuo metu dar nebuvo naudojami. Tuos veltinius sukeldavome ant aukšto ir vis tikrindavome, ar yra prinokusių pomidorų. Vietiniai gyventojai daug ko iš mūsų mokėsi. Net agurkų ir pomidorų auginimo. Jie nežinojo, kad galima naudoti tarkuotas bulves, žiemai užkonservuoti miško uogų, daržovių, padžiovinti krapų. Laikydavome vištas, kurios užtvertos po stalu, per žiemą gyvendavo virtuvėje. Jeigu karvė apsiveršiuodavo žiemą, veršelis taip pat buvo apgyvendinamas virtuvėje, kad nesušaltų. Ir visa tai, atrodo, nekėlė mums jokių nepatogumų.
   Mes, vaikai, stebėdami bei padėdami atlikti įvairius darbus, daug ko išmokome, įgijome patirties ir tapome tikrais pagalbininkais. Ir kaip bebūtų keista, verždavomės į darbus, norėjome daug ką atlikti savarankiškai. Gal norėjome mamoms parodyti, kad ir mes jau „jėga“? Šiuolaikiniam jaunimui, priklausomam nuo televizijos, kompiuterių, mobiliojo ryšio su draugais, tikriausiai sunku tokį fenomeną suprasti.


   Prof. J.Tonkūnas, sugrįžęs po lagerių ir kalėjimo pas žmoną Janiną (dešinėje) ir dukterį Vidą (stovi šalia mamos). Antroji iš kairės – buvusi Žemės ūkio akademijos dėstytoja G.Sasnauskienė su sūnumi Vidu ir Sibire gimusia dukterimi Nijole. Altajaus kraštas, Trojickas, 1954 metai

   Atsimenu, kaip dar gyvendama Kirpičikuose ir būdama viena namuose sugalvojau padaryti siurprizą – švariai išplauti grindis. Buvau gal trečioje klasėje. Grindų plovimo technologija tada buvo tokia: sušlapinamos grindys, pabarstoma smėlio ir koja prispaudus ražą (iš beržo šakų surištą gniužulą) išilgai kiekvienos lentos šveičiama iki baltumo (grindys – nedažytų lentų). Po to nuplaunama vandeniu, surenkant kartu ir smėlį. Paskui dar kartą perplaunama švariu vandeniu ir iššluostoma nugręžtu skuduru. Ir taip plotelis po plotelio. Tačiau šis darbas nėra lengvas, ir man į pabaigą jau pritrūko jėgų. Taip pavargau, kad paskutinio plotelio prie durų nebesugebėjau įveikti ir uždengiau kilimėliu, ant kurio tuoj pati atsisėdau atgauti kvapą. Labai nustebinau ir nudžiuginau mamą ir Sasnauskienę. Jos man dėkojo, bet aš neišsidaviau, kad darbo iki galo neatlikau.

  Plačiau skaitykite „Nr. 37-40 (1059-1062)“

*        *        *

Vytautas ŠVAGŽDYS,
Norilsko Gorlago politinių kalinių sukilimo dalyvis

Prisiminimai po 60 metų

Atvažiavo komisija iš Maskvos

   Turbūt kitos išeities nebuvo ir vietinė Gorlago valdžia iškvietė kalinių pareikalautą komisiją iš Maskvos. Jie atvažiavo gana greitai. Elgėsi ramiai, be priekaištų. Kalinių pateiktus klausimus sprendė konkrečiai ir išsamiai. Tuojau pat buvo išspręsta: leisti nuimti nuo drabužių ir asmeninių daiktų „asmeninius“ numerius, neužrakinėti naktimis barakų; leisti neribotai susirašinėti su artimaisiais ir gauti iš jų siuntinius; iš dalies už darbą mokėti pinigais; leisti pasimatymus su artimaisiais; nepersekioti sukilimo aktyvistų ir kalinių komiteto narių; teisti šaudžiusį į kalinius seržantą. O klausimus dėl bylų ir bausmių peržiūrėjimo jie pažadėjo, jog perduos aukštesnei valdžiai Maskvoje.
   Kaliniai įsipareigojo nutraukti sukilimą ir tęsti darbą. Susitvarkymui buvo leista pora dienų neiti į darbą.

 
   Gausiausias norilskiečių susitikimas Telšiuose. Apie 1990 metus

   Plačiau skaitykite „Nr. 27-30 (1049-1051)“

*        *        *

Naujos knygos

Tremtinys, švietėjas, Sibiro tremtinių sielovadininkas K. M. Švirmickas

   Knygelės „Kunigas Kristupas Marija Švirmickas - knygnešys, švietėjas, Sibiro tremtinių sielovadininkas“, kurią išleido XXVII knygos bičiulių klubas, autorius yra neseniai savo 50-metį atšventęs Valdas Kubilius – viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro Kaune vadovas. Tai žinomas Sūduvos krašto kultūros puoselėtojas, Česlovo Milošo, vaikų poeto A. Matučio atminimo įamžinimo organizatorius.
   Būsimasis kunigas Kristupas Marija Švirmickas, XIX amžiaus Sibiro lietuvių tremtinių sielovadininkas, gimė 1814 metais Daukšių parapijos Varnupių kaime (Marijampolės apskritis). Pradžios mokyklą baigė Marijampolėje, vienuolyne mokėsi lotynų ir vokiečių kalbų. 1831 metais tapo sukilėliu, kovėsi generolo J. Dvernickio būryje, buvo sužeistas, gydėsi ir slapstėsi dvaruose. Po metų įstojęs į Kristupo Marijos vienuolyną, po trejų metų įšventintas kunigu. 1944 metais išrinktas Marijampolės vienuolyno vyresniuoju, tačiau su bendraminčiais ėmėsi nelegalios veikos – iš Prūsijos ir Prancūzijos gabeno patriotinę literatūrą, ją platino. Vėliau, kai caro valdžia išaiškino pogrindinės literatūros platinimą ir daugumą patriotų suėmė, tarp jų buvo ir kunigas K.Švirmickas. 1850 metais buvo išsiųstas į Sibirą: iš pradžių neterminuotai katorgai, paskui bausmė sušvelnėjo iki tremties. Atvežtas į Irkutską 1852 metų gegužę apsigyveno parapijos namuose, ėmėsi sielovados darbo. Ir nors po trejų metų sulaukė amnestijos, tačiau visą likusį gyvenimą – iki pat mirties, kai 1894 metais buvo mirtinai sužalotas užpuoliko, tarnavo lietuviams, ne savo noru atsidūrusiems Sibire.
   Nuo 1855 metų, kai K. Švirmickas buvo paskirtas tolimiausios Sibiro parapijos klebonu, prasidėjo jo gerų darbų darymas. Pradėjo nuo našlaičių prieglaudos įkūrimo, bibliotekos prie bažnyčios įsteigimo. O kai 1879 metais senoji katalikiškos parapijos medinė bažnyčia sudegė, su bendraminčiais organizavimo naujos neogotikinės bažnyčios statybą. Beje, bažnyčios likimas panašus, kaip ir išlikusių Lietuvoje: 1920 metais buvo nacionalizuota, 1938 metais uždaryta, paversta dokumentinės kino studijos patalpomis, iki 1990 metų čia buvo filharmonijos salė. Tik 1990 metais bažnyčia grąžinta katalikams.
   K. Švirmicko tremties vietos turėtų būtų gerai pažįstamos pokario metų lietuviams tremtiniams. Visų pirma – Bodaibas, aukso pramonės centras, į kurį lietuviai atitremti 1949 metų balandį, Sibiro Usolė, Žilkinas, kur tremtiniai vargo gyvulininkystės fermose ir laukuose. Šiame krašte buvo Taišetas, Oziorlagas, Angarlagas, Čiuna ir kitos politinių kalinių kalinimo vietos. Ne vienas tremtinys ir politinis kalinys yra minėjęs kunigo Kristupo Švirmicko pavardę, nors po jo mirties iki naujųjų tremtinių atvykimo buvo prabėgę jau pusė amžiaus...
   Anot knygelės autoriaus, nors kunigo K. Švirmicko parapija buvo didesnė nei kai kurios valstybės, visiems jis buvo geras ir teisingas. Pats gyvendamas varge ir nepritekliuose kaip galėdamas šelpė vargstančius ir našlaičius, kuriems tada Dievas buvo ir Tėvas, ir Motina.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

*        *        *

Priešinantis sovietizmo restauracijai

   Taip pavadinta ką tik išleista LPKTS pirmininko dr. Povilo Jakučionio knyga – rinkinys viešųjų kalbų, pasakytų LR Seime, viešose diskusijose ir konferencijose bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ir kitų organizacijų renginiuose.
   Autorius knygos pratarmėje rašo, kad išleisti tokį rinkinį paskatino mintis, jog po trijų kadencijų darbo Seime ir po keturių kadencijų darbo LPKTS pirmininko pareigose dera rinkėjams ir LPKTS nariams pateikti nors dalinę veiklos renkamose pareigose ataskaitą.
   Knygoje publikuojamos kalbos suskirstytos į tris dalis: pirmoje – kalbos, paklausimai, replikos dėl Seime svarstytų įstatymų projektų; antroje – kalbos iš diskusijų ir konferencijų, vykusių Seime ir kitose viešose erdvėse; trečioje – kalbos, pasakytos LPKTS ir kitų organizacijų renginiuose. Publikuojamos ne visos kalbos, o, autoriaus nuomone, svarbiausios, labiausiai atspindinčios to meto aktualijas.
   „Iš publikuojamų kalbų ir diskusijų skaitytojas supras, kad politinių kalinių ir tremtinių atstovams Seime rūpėjo anaiptol ne vien specifiniai tremtinių reikalai, ką, deja, tekdavo girdėti rinkiminių kampanijų metu. Rūpėjo visų žmonių ir valstybės reikalai: valdžios darbas, mokesčiai, bankų veikla, valstybės ir žmonių saugumas, energetika, socialinė ir sveikatos apsauga, švietimas ir kultūra, teisėsauga ir teismų darbas,“ – rašo P. Jakučionis.

   „Daug nervų kainavo daugkartiniai mano mėginimai įstatymiškai apriboti KGB agentų ir rezervo karininkų darbinę veiklą valstybės tarnyboje, įteisinti jų registravimą ir viešą sąrašų skelbimą. (...) Pastangos sukurti Laisvės kovų ir netekčių memorialą ir Lukiškių aikštėje pastatyti iškilų paminklą iki šiol rezultatų nedavė...“ – knygos pratarmėje apgailestauja P. Jakučionis.
   Kalbose, pasakytose konferencijose, Ariogalos sąskrydžiuose ir kitose viešose erdvėse pabrėžiama moralė, dora, lietuvybė, tautinės ir krikščioniškosios vertybės, Tėvynės saugumo ir gynybos reikalai.
   Kartu su LPKTS pirmininku P. Jakučioniu džiaugiamės šia knyga, kurios leidybą parėmė Radvilės Morkūnaitės paramos ir labdaros fondas bei LGGRTC Genocido aukų rėmimo fonas, ir viliamės, kad skaitytojui ji primins nesenus, jaudinančius įvykius, padės suprasti, kad nepriklausomos valstybės atkūrimo bei stiprinimo kelias nebuvo rožėmis klotas.
   Šią knygą galite įsigyti LPKTS knygynėlyje. Skaitytojams linkime malonaus skaitymo.

„Tremtinio“ inf.

*        *        *

„Bangų mūša“

   Tremties tema parašytų knygų sąrašą papildė dar viena – Reginos Guntulytės „Bangų mūša“. Joje išspausdinta poema „Giesmė išėjusiems“, skirta tėvelio Adolfo Guntulio atminimui, ir autobiografinė apysaka „Bangų mūša“. Pastarojoje pateikiami paauglės mergaitės patirti išgyvenimai tremtyje Irkutsko srityje. „Mes patekome į didelį Sibiro kaimą, kurį Zalarinkos upė dalijo į du kolūkius“,– rašo knygos autorė. „Ši apysaka tebūnie nors menkas dėkingumo ir atminimo ženklas visiems, kurie savo gerumu, darbštumu, optimizmu ir meile žmogui bei Tėvynei užsitarnavo ne tik tautiečių, bet ir vietinių gyventojų pagarbą“, – knygos pratarmėje rašo autorė. Ši Reginos Guntulytės-Rutkauskienės knyga apie tremtį šiek tiek skiriasi nuo kitų autorių knygų. Joje daug vietos skirta gyvenimo sąlygoms charakterizuoti, atskleidžiami vietos gyventojų papročiai, įtaigiai aprašytos sutiktos išskirtinės asmenybės, sklandžiai atskleisti vietinių gyventojų tarpusavio santykiai. Visa tai pateikiama paauglės mergaitės žvilgsniu.
   Knygos pavadinimas „Bangų mūša“ perfrazuoja 1949-ųjų trėmimų kodinį pavadinimą. Šioje knygoje išspausdinta poema „Giesmė išėjusiems“ – tai tas pats prisiminimų kūrinys apie tremtį, tik pateikiama posmais. Į gūdžią sovietmečio tikrovę skaitytoją sugrąžina „Bangų mūšoje“ pateikta statistika: „1949 metų sausio mėnesį SSRS Ministrų Tarybos nutarimu numatyta ištremti iš Lietuvos 8500 šeimų, arba 22,5 tūkstančio gyventojų. Maskvos planas įvykdytas 128 procentais – ištremtos 9633 šeimos, arba – 32 735 žmonės.“
   Atsidūrę tremties vietoje lietuviai kaip įmanydami kūrė savo buitį, rudenį vaikus leido į mokyklas, patys dirbo prievartinį darbą. Knygos herojė Rima, atsidūrusi tremtyje ir nuėjusi į mokyklą, vienu „laipteliu“ buvo pažeminta. Lietuvoje jau buvo baigusi keturis pradžios mokyklos skyrius, o tremtyje ją paskyrė į trečią, nes nemokėjo rusų kalbos. Knygoje labai vaizdžiai aprašomos klasės budėtojo pareigos. „Budėtojui reikia prisistatyti anksčiau ir prie klasės durų tikrinti visus ateinančius. Tikrinama, ar mokiniai švariai apsirengę, ar švarus kaklas ir veidas, ausys, ar trumpai nukirpti nagai, ar visos švarkelių ir baltinių sagos yra... Radę kokį nors pažeidimą tikrintojai prieš pirmą pamoką turi pranešti į klasę atėjusiai auklėtojai.“ Knygoje aprašomi rusų sentikių papročiai. „Sentikiai nepripažįsta jokio iš kitatikių pasiskolinto daikto. Net geram kaimynui vandens paduoda iš atskirai laikomo puodelio, kuriuo patys nesinaudoja. Jie niekada nevalgys pas kito tikėjimo žmones, ir nekviečia jų pas save į svečius.“
   Verti „Bangų mūšos“ lapą po lapo ir atrandi spalvingą Sibiro gyvenimo kasdienybės mozaiką. Sužinai, kaip švenčiamos tautinės ir valstybinės šventės, apie vietos gyventojų buitį ir papročius, pramogas, sibiriečių ir tremtinių santykius.
   Simboliška, kad 2013-ieji buvo dosnūs Reginai Guntulytei-Rutkauskienei – autorė ne tik eilinį skaitytoją, bet ir savo artimuosius, draugus pamalonino įteikdama šią atsiminimų apie tremtį knygą.

Aušra ŠUOPYTĖ

*        *        *

Aukštaitijos krašto istorijos vėrinys

   Rytų Lietuva. Tik 15 kilometrų iki parapijos centro Skiemonių. Tik 14 kilometrų iki Anykščių rajono centro, 22 kilometrų iki Utenos, 40 kilometrų iki Ukmergės. Tik 16 kilometrų – į Alentą, tik 8 kilometrai – į Leliūnus. Šių kilometrų apsuptyje puikuojasi Juškonys. Kaimas Utenos rajone, prie Mamino ežero. Juškonyse gimęs ir augęs Kamilius Vilkickas neseniai išleido knygą „Juškonys“, kurioje įtaigiai aprašo gimtinės grožį, jį supusius žmones ir paties išgyventus sunkumus sovietų lageriuose.
   Apie save knygos autorius rašo trumpai, chronologine tvarka. Gimė Juškonyse, baigė Juškonių pradžios mokyklą, po to mokėsi Veprių žemės ūkio mokykloje, gilino žinias Vilniaus vidurinėje sodininkystės mokykloje, dar vėliau – Buivydiškių žemės ūkio technikume. Įgijo agronomo specialybę. 1947–1958 metų laikotarpis pažymėtas tremties ir lagerių vietomis. Grįžęs į Lietuvą K.Vilkickas dirbo Dūkšto vaismedžių medelyne, po kurio laiko apsigyveno Utenoje. Sulaukęs pensinio amžiaus įsigijo bityną ir laisvą laiką skiria bitelėms darbštuolėms. Dar viena šio laisvalaikio dovana – parašyta knyga apie Juškonis.
   Žmogaus nueitą kelią galima apibūdinti keliais sakiniais, tačiau kiekvienas iš jų – išgyventų metų, didelės patirties lobynas. Ne išimtis ir Kamilio Vilkicko gyvenimas. Jis kupinas patirties, įspūdžių, prisiminimų ir išminties. Visa tai K.Vilkickas sudėjo į prisiminimų knygą „Juškonys“, kurioje dominuoja autoriaus sutiktų žmonių išmintis. Vadovaudamasis savo filosofija, autorius sukūrė žmonių portretus ir vaizdinius apie laiką ir gyvenimo nuostatas, egzistavusius 20 amžiuje.
   Knyga supažindina su mūsų valstybės atkūrimo pradžia, žmonių įsitvirtinimo joje pradmenimis: nuo valakų reformos paskelbimo iki sovietų kolektyvizacijos, per savo šeimos ir kaimo gyventojų istorijas – nuo Lietuvos suklestėjimo prieškario metais iki 1940-ųjų birželio 15-osios, Lietuvos okupacijos dienos. Apie tarp to meto valstiečių vyravusias nuotaikas autorius rašo: „Naujieji šeimininkai griebėsi teroro. Stalino komisarai, vietinių parsidavėlių remiami, ėmė persekioti aktyviausius Lietuvos piliečius. Antrosios sovietų okupacijos laikotarpiu – 1944 metais – prasidėjo masinė jaunuolių mobilizacija į Raudonąją armiją. Lietuvos jaunimas tam priešinosi. Ėmė burtis jaunuolių grupės, pasitraukusios į išsivaduojamosios kovos būrius. Tai buvo pirmosios grupės. Į jas rinkosi „prasikaltę“ sovietų valdžiai. Burbiškio, Kurklelių miškuose vyrai išsikasė bunkerius, ruošėsi čia ilgesniam gyvenimui. Artėjant žiemai susirinko 500 vyrų, buvo sukurta vadovybė ir Žalioji partizanų rinktinė. Jos vadu išrinktas Kazys Tyla-Tarzanas,“ – rašoma knygoje „Juškonys“. Autorius išsamiai aprašo partizanų veiklą, jų užimtumą, buitį, nes ir pats buvo jų gretose. Partizanavo ir jo brolis Vladas.
   Knygoje pateikiamos partizanų ir vadų pavardės, slapyvardžiai. Aprašomi kasdienybės epizodai, demaskuoti čekistų užverbuoti agentai.
   Kalinimo vietas ir tardymo punktus K. Vilkickas išvardija labai nuosekliai – nuo Utenos apskrities saugumo kamerų iki Maskvos persiuntimo punkto, nuo Gorkio kalėjimo iki Komijos lagerių. Pateikta plati mirtininkų lagerių: Karagandos, Kemerovo srities, Novokuznecko, Novosibirsko, Didžiojo Unguto, Krasnojarsko, kuriuose pačiam teko būti, geografija. Atsikvėpdamas autorius rašė eilutę Krasnojarskas–Juškonys. Ši vilties ženklu pažymėta eilutė datuojama 1959 metų kovo 19–29 dienomis. Tik tiek dienų tada skyrė K.Vilkicką nuo Lietuvos...
   Knygoje gausu dokumentų ir laiškų faksimilių, Vilkickų šeimos, knygos autoriaus, giminių, pažįstamų nuotraukų, pateiktos tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip susiję su aprašomais įvykiais, pavardės.

Aušra ŠUOPYTĖ

*        *        *

Ne tik prisiminimai, bet ir pamoka

   Kraštotyrininkas, 2012-ųjų Alytaus miesto kultūros premijos laureatas Gintaras Lučinskas paprašė parašyti atsiliepimą apie jo parengtą spaudai Vinco Abramavičiaus knygą „Gyvenimo užrašai“, skirtą Lietuvos kariuomenės 95-mečiui, tuo pačiu ir knygos autoriaus 95-osioms gimimo metinėms.
   Norėtųsi diskutuoti, kiek metų iš tikrųjų Lietuvos kariuomenei. Ar tik 95 metai? O gal 950 metų? Nuo kada turėtume pradėti skaičiuoti: ar nuo tada, kai ši kariuomenė pradėjo veržtis iš viduramžių miglų į istorinę viešumą, ar kalbėti tik apie vėlyvesnius laikus?
   Kadangi „Gyvenimo užrašai“ – buvusio politinio kalinio Vinco Abramavičiaus (1918–1992) atsiminimai apie 1940–1941 ir 1944–1954 metų įvykius, išgyvenimus ir vargus Lietuvos kariuomenėje, vokiečių nelaisvėje, Raudonojoje armijoje, kalėjime bei lageryje, tai kalbėsime apie vėlesnius įvykius. Užrašus sudaro du didelio formato sąsiuviniai. Jie pavadinti: „Užrašai iš karo ir belaisvės“ ir „Stalino kulto aukoms atminti“.
   „Užrašai iš karo ir belaisvės“ rašyti 1941 metų birželio 22 – rugsėjo 24 dienomis – fiksuoti kiekvienos dienos svarbiausi įvykiai. Originalus dienoraščio sąsiuvinis iki mūsų dienų neišliko. Prasidėjus Atgimimui – 1988 metais – V. Abramavičius dienoraštį perrašė į kitą sąsiuvinį – į bendrus atsiminimų užrašus. Jis iš senojo dienoraščio net iškirpo vietą su raudono antspaudo pavyzdžiu „Kriegsgefangen / Dienststelle 19312“ (Karo belaisvis / Įstaiga 19312) ir įklijavo naujuose užrašuose. Todėl ši atsiminimų dalis labai svarbi istoriškai.
   Vincas Abramavičius gimė 1918 metų gegužės 5 dieną Alytaus apskrityje, Alytaus valsčiuje, Jacunskų kaime (Rumbonių parapijoje). Baigė Dubėnų pradinę mokyklą. Vėliau pirmoje Alytaus pradinėje mokykloje baigė 5-ąjį ir 6-ąjį skyrius. Seserys ir brolis taip pat mokėsi Alytuje.
   Tėvas Izidorius dirbo Alytaus valsčiaus įstaigoje sekretoriumi ir dar turėjo nedidelį ūkį Alytaus valsčiaus Bakšių kaime – savo tėviškėje. Po 1930-ųjų Abramavičių šeima persikėlė gyventi į Alytų.
   1938 metais V. Abramavičius įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, priklausė 19-am Alytaus šaulių rinktinės Alytaus šaulių būriui. 1940 metų kovo 1 dieną V. Abramavičius Alytaus apskrities komendantūros pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnavo Kaune, 5-ame pėstininkų DLK Kęstučio pulke, 2-oje kulkosvaidžių kuopoje. Nuo 1940 metų rudens V. Abramavičius tarnavo Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-os šaulių divizijos 262-ame šaulių pulke, kuris iš Kauno perkeltas į Vilniaus kraštą ir dislokuotas Trakuose bei Valkininkuose. 1941 metų gegužės 22–23 dienomis iš nuolatinės dislokacijos vietos pulkas išvestas į vasaros stovyklą Varėnos poligone, kuriame liko iki karo pradžios.

    
 

Vincas Abramavičius (dešinėje) tolimoje Šiaurėje 1951 metais

    V. Abramavičius labai įdomiai aprašo karo pradžią: „Pulko teritorijoje išsidėsčius kariams, nuo persigandusių „politrukų“ daug mūsų pulko vyrų žuvo, kurie jiems atrodė nepatikimi. Bijojo „politrukai“ vokiečių, bijojo ir lietuvių“. Kad vokiečių bijota, žinome gerai, bet pasirodo – ir lietuvių prisibijota. Tikėtina, kad sovietų žvalgybai lietuvių rengiamas sukilimas nebuvo paslaptis. Gal tik nebuvo galimybės įvertinti būsimų įvykių. Aišku, net kur kas aiškesnį vaizdą prieš akis turintys vokiečiai neįvertino savo potencialių sąjungininkų – lietuvių galimo indėlio į karo įvykius. Ir labai klaidingai vertino ateitį – net labiau bijojo persirengėlių sukilėliais sovietinių partizanų, nei manė išplėšti naudos iš sukilėlių, kurie ne tik apsaugojo kai kuriuos strateginius objektus ar nuo sovietinių plėšikavimų civilius, bet galėjo nuveikti žymiai daugiau. Reali raudonųjų partizanų grėsmė atsirado žymiai vėliau.
Vokiečių kariuomenę V.Abramavičius aprašinėja panašiai kaip ir kiti amžininkai: „Vos išėjome iš miškelio prie Varėnos, tuoj mus apsupo vokiečiai. Jie visi motorizuoti. O, kokie vyrai! Visi aukšti, stambūs, gerai aprengti, drąsūs, matosi – tikrai galingi. Štai, kur armija!
   Tai ne mes – raudonarmiečiai. Palyginus su vokiečiais, esame nususę, suvargę. Ir jokios kario išvaizdos nebėra“.
   1941 metų birželio 25 dieną V. Abramavičius kartu su kitais 262-ojo pulko 4 karininkais, 4 puskarininkiais ir 77 kareiviais buvo internuotas Alytaus belaisvių stovykloje. Liepos 7 dieną dauguma internuotųjų išvežti į Suvalkų (okupuota Lenkija) karo belaisvių stovyklą, vėliau į belaisvių stovyklas Rytprūsiuose – Lyck, Prostken ir kitas.
   Nuo 1944 metų rugsėjo 8 dienos V. Abramavičius tarnavo Raudonosios armijos 5-oje atsargos šaulių divizijoje Jarceve, Smolensko srityje, Pabradėje, Vilniaus rajone, nuo 1945 metų sausio 6 dienos pulkas buvo dislokuotas Kalugos srityje, Kazelske. Radau labai įdomius aprašymus, kaip „rekrūtai“ buvo vežami į tarnybos vietą, saugomi beveik kaip kaliniai.
Siūlau atkreipti dėmesį ir į sovietų kariuomenės maitinimo aprašymą: „Maitino kaip kokius belaisvius ar kalinius. Iš bado pradėjo vyrai graibstyti kas pakliūdavo ir valgė. Net žoles ir medžių lapus skindavo ir valgydavo. Nuo tokio maisto ir gyvenimo paplito epidemija – dizenterija. Pradėjo vyrai kristi. Nueis į tualetą ir jau nebegrįžta. Randa ten jau mirusį“. Tai liudija, kad amerikietiškas maistas buvo ne visiems. Jo užteko tik fronto priešakinėms linijoms.
   Tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje V. Abramavičius 1945 metų kovo 8 dieną buvo „Smerš“ kontržvalgybininkų areštuotas. Jis išgalvotų ir neteisingų kaltinimų, net ir kankinamas, nesutiko prisipažinti. Po keliolika parų trukusių kankinimų ir tardymų buvo „sufabrikuota“ baudžiamoji byla ir 1945 metų kovo 28 dieną Maskvos karinės apygardos 5-os atsargos šaulių divizijos Karo tribunolo teismo nuosprendžiu pagal RSFSR BK 58-1 „b“ str. (už tėvynės išdavimą su ginklu) V.Abramavičius nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams atimtos pilietinės teisės, be turto konfiskavimo. Kalėjo Kalugos srityje, Kuibešovo rajone, Feliksovo pataisos darbų kolonijoje. Nuo 1945 metų rudens kalėjo Archangelsko srityje, Molotovsko pataisos darbų kolonijose Nr. 201 ir 203. Dirbo įvairius statybos darbus.
   Galima būtų baigti tokia Vinco Abramavičiaus mintimi: „Laisvėje buvo tik tie, kurie Stalinui buvo ištikimai atsidavę. Nors vargo ir kentė, bet jį garbino“. Bet norėčiau tarti keletą žodžių apie „kūnomechaniką“. Nes Sovietų sąjunga savo pergales pasiekė ne tik kariuomenės dėka, bet ir dėl tūkstantmetės „kūnomechanikos“ sistemos. V. Abramavičius buvo enkavėdistų kankintas palyginti neilgą laiką, bet aprašo tai, kaip neištveriamą dalyką. Galima būtų pacituoti pavyzdžių iš enkavėdistų mokymo programos, kad nesuvokiantiesiems būtų aiškiau: „Žmogaus kūno oda – teorijos 4 valandos“, „Nervų sistema ir jos funkcijos – teorijos 8 valandos“, „Jautriausios žmogaus kūno vietos – praktikos 36 valandos, teorijos 8 valandos“, „Pradiniai veiksmai, bandant subjektą – praktikos 26 valandos“, „Žmogaus organizmo fizinis ir psichinis patvarumas – praktikos 20 valandų, teorijos 6 valandos“.
   Grįžtu prie V. Abramavičiaus minties, kuri aktuali ir šiandien, kadangi stalininis paveldas pasirodė labai gajus, sąjūdžiai prašvilpė pernelyg švelniai, kad kažką rimčiau išrautų. Dažnai girdžiu mintis, kad stalininis režimas nevykdė jokių genocidų, kad represuoti buvo ne visi, daliai buvo galimybė laisviau kvėpuoti, vėlesniais laikais jau ir užsidirbti. Bet čia pasinaudosiu pačių enkavėdistų žargonu ir pasakysiu, kad „padgatovkė“ ir vyko būtent su visais šitais „kvėpuojančiais“. Kad jei ir kvėpuotų, tai su baime, mokytųsi prisitaikyti, gyventi melu ir vogti, nerodyti iniciatyvos. To pasekmes Lietuvoje turime ir šiandien. Svarbiausia palaidoti protą ir kad būtų kuo daugiau tamsesnių, neišsilavinusių, nesidominčių nei politika, nei svarbesniais įvykiais, bet noriai ryjančių jiems pateikiamą „dzinguliukų“ patiekalą. Tokius lengviau valdyti.
   Todėl rekomenduoju šią knygą, kuri bent jau pasakoja apie tikrą, realų, tikrai ne televizijos šou gyvenimą, apie dviejų grobuonių lagerius – nacių ir sovietų. Tai galėsite palyginti. Kai kuriems ši knyga – prisiminimai, kai kuriems – pamoka.

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS

*        *        *

Penktoji buvusios politinės kalinės knyga

   Besibaigiantys 2013 metai nudžiugino miela dovana iš Klaipėdos – Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės penktąja knyga – eilėraščių rinkiniu „Atminties ravėjimas“ (Klaipėda, 2013). Prieš šią buvo autorės knygos: „Tarp nakties ir dienos“ (Kaunas, 1994); „Tekėdama sustingo saulė“ (K.1995); eiliuota pasaka vaikams „Išpuikėliai vaikai“ (1998); eilėraščių knyga „Ta giesmė neišgiedota“ (K., 1999).
   Kūrėjo gyvenime kiekviena knyga – tai jo gyvenimo puslapis, kuriame įrašyti to laikotarpio jausmai, nuotaikos, viltys ir nusivylimai, pamąstymai ir ateities vizijos, kartais sėkmės ir nesėkmės.
   Knygoje „Tekėdama sustingo saulė“ autorė aprašo pirmąsias sovietinės okupacijos dienas jos gimtajame krašte – Pakruojo rajone, Linkuvos miestelyje. Linkuvos gimnazijoje 1940 metų birželio 15 dieną vyko ateitininkų kongresas. Po pietų iškilmių metu kunigas Alfonsas Sušinskas atsistojo ir labai sutrikęs pasakė: „Popietinė programa nutrūksta. Nebebus nei dainų, nei laužo – rusų kariuomenė peržengė Lietuvos žemę...“ Ir susiėmęs už galvos, kniubte sukniubo ant kėdės.
   Prasidėjus mokslo metams Linkuvos gimnazijos klasėje dingo kryžius nuo sienos ir vietoj jo atsirado Stalino portretas. Tikybos pamokos buvo panaikintos, vietoj jų gimnazistai pradėjo mokytis rusų kalbos. Kažkas šlapiu kreiduotu skuduru „apšaudė“ Stalino portretą. Bet tada klasėje neatsirado nė vieno, kuris būtų išdavęs kaltąjį, nors inspektorius kumščiu daužė stalą ir grasino.
Didžiausias sukrėtimas – gimnazijos direktoriaus ir geriausių mokytojų ištrėmimas. Tada pirmą kartą jaunos gimnazistės sąmonę perskrodė bolševikinio tautų genocido esmės suvokimas: „Lietuviais esate jūs gimę, / todėl ir turite pražūt, / nes plačioje sovietinėj tėvynėj / to vardo – LIETUVA – neturi būt. / Ne mokytojus, ne direktorių / tą rytą apraudojo Linkuva, / tą rytą be varpų, be Requiem / Į kapą gulė Lietuva“ („Tarp nakties ir dienos“).
   1944 metais Anastazija baigė Linkuvos gimnaziją, įstojo į Panevėžio mokytojų kursus, jau 1945 metais – į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Džiaugsmo kupina buvo širdis – jai pavyko, ji laiminga. Mergaitė rašė į gimtuosius namus Žvirgždžiūnuose: „Gedimino kalne supasi vėliava, gaila, ne Trispalvė“. Fakultete jau tuo metu aktyviai veikė NKVD informatoriai, tarp jų ir būsimas sovietinis poetas Kostas Kubilinskas. Daug jis žmonių pražudė.Tardymas pas NKGB majorą Petkevičių, šantažavimas, verbavimas. Netrukus – bendradarbiavimas su jaunų patriotų grupe – Antanu Šiliumi, Petru Brazausku, Stase Niūniavaite, Jablonskiu. Suėmimas. Tardymas. Teismas, kuriame Antanui Šiliui, Petrui Brazauskui, Anastazijai Kanoverskytei paskirta mirties bausmė, Stasei Niūniavaitei ir Jablonskiui – po dešimt metų griežtojo režimo lagerių. 1946 metų lapkričio 18 dieną Antaną Šilių ir Petrą Brazauską sušaudė Vilniaus saugumo rūmuose.
   Paskutinėmis 1946 metų lapkričio dienomis Nastutei buvo pranešta, kad mirties bausmė jai pakeista į 20 metų katorgos. Ilgi aštuoneri metai Norilsko lageryje; vėliau, po Norilsko sukilimo, dar dveji – Mordovijos griežtojo režimo lageriuose. Į Lietuvą grįžo tik 1956 metais. Jos kelias Lietuvoje buvo toks pat sunkus, kaip ir visų buvusių politinių kalinių. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Nastutė pabudo kūrybai – viena po kitos pasirodė jos knygos. Rašytoja savo poezija vėl tapo kovotoja.
Penktoji Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės knyga „Atminties ravėjimas“ (Klaipėda, 2013) – jau ne Lietuvos Laisvės kovotojo, o nusiminusio, vienišo, gyvenančio gražiausių gyvenimo akimirkų ir brangiausių žmonių atsiminimais knyga. Tai deklaruoja ir pati autorė: „Nesutalpina metai jubiliejų – / vardai, kaip atlaiduos per spūstį, – / tik tų, kuriuos mylėjome, kurie mylėjo, / vardai už amžinojo brūkšnio“.
   Knygoje – 7 skyriai: „Anuo metu“; „Pilkas paukštis pilkojo alksnyno“; „Diena nuo kopų slysta“; „Po žuvėdrų dangum“; „Atminties ravėjimas“; „Post Scriptum“; „Su varnų chorais ir žuvėdrų vizijom“. Leidinyje 53 eilėraščiai, tarp jų eilėraščių ciklai: 5 eilėraščiai skirti poetei Elenai Mezginaitei, skyrius „Atminties ravėjimas“ – 20 eilėraščių skirti tėvelio atminimui. Iliustracijoms panaudotos autorės dukters rašytojos Jūratės Sučylaitės, socialinių mokslų daktarės, nuotraukos. Knygos viršeliai minkšti. Išleido Klaipėdos universiteto leidykla.
   Pagrindinis knygos leitmotyvas – dabartinis Lietuvos kaimas. Tas pats kaimas, kuris 1918 metais – po 500 metų nebūties – atvedė Lietuvą į valstybės nepriklausomybę, sugrąžino Lietuvą į pasaulio žemėlapius, užaugino ir išugdė Lietuvos didvyrius – šviesiausius mūsų žmones, palikusius gilius pėdsakus ir Lietuvos, ir pasaulio istorijoje.
   Eilėraščių ciklas „Atminties ravėjimas“, atitinkantis knygos pavadinimą, manau, pats brandžiausias ir savo poetiškumu, ir savo socialumu, ir jautriais, gražiomis metaforomis papuoštais prisiminimais, sušildytais giliu jausmu, nesuvaidinta emocija, istoriškumu.
Eilėraščių cikle poetė prisimena mamos dainas, ypač „Diemedėlį“, kurią vakarais tyliai ir graudžiai dainuodavo; prisimena tėvo plakamą dalgį ankstyvais rytais, kai vaikai dar būdavo patalėliuose, o pievoje jau skambėdavo tik tak tak tak, prisimena tėvo sodintą sodą, užsimerkia ir „plūsta į akis salsva žydėjimo šviesa… Į veidą šiltas obelų alsavimas“; prisimena, kad tėvų namuose kiekviena obelis turėjo savo vardą, kaip ir kiekvienas gyvulėlis; ir akmuo, „sodybos sargas“, ir dabar dar ten tebeguli, nors sodybos seniai nebėra; jai brangi ir pasaga, kurią po daugelio metų dar atranda surūdijusią tėvų sodyboje; ir ąžuolas plačiašakis, mylintis ir mylimas, ir dabar dar nepasiduodantis, nors raistan įgramzdintas, dar išlaikantis savo žalią karūną ir dar tebemokantis kantrybės, išminties ir ištvermės; ir arkliukas baltakartis, paimtas į „kolchozą“ ir ten badu numarintas… Atsiminimai, atsiminimai… Ir nusivylimas, kad Lietuva dar ne ta, apie kurią svajota, už kurią lietas kraujas ir tiek aukų sudėta, tiek likimų sulaužyta. Ir prisipažinimas: „Pavargau. / Pavargau nuo prisiekusių melo, / nuo gynimo savęs ir kitų. / Šitas laiko malūnas / pašėlusiai ūždamas mala / nekaltų ir kaltų likimus“.
    Tačiau knygoje ne vien tik minoras – yra ir prošvaisčių šviesių, skaidrių. Kaip ir 1946-aisiais: „Staiga akis atmerkiu – o SAULĖTEKI! / Spalvoti kaspinai plevena, plaukia. / Pabuskit, žmonės, paskubėkite / Įpinti dienai kaspinus į plaukus“.
Vienas žymiausių ir nuoširdžiausių lietuvių literatūros kritikas Alfredas Guščius, šiaip jau garsėjęs kaip „kirvis“, Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės knygą „Atminties ravėjimas“ įvertino: „Ponios Anastazijos Poezija – sociali, turininga, ir... poetiška. Jos poezija – komunikabili, rasianti atgarsį, manau, daugelio skaitančiųjų širdyse“.
    Linkiu Nastutei, kad jos knygos „Atminties ravėjimas“ kelias į skaitytojų širdis būtų tiesus ir lygus.

Prof. Ona VOVERIENĖ

*        *        *

Devyni pragaro ratai

Pirmosios aukos – kariškiai

   Knygą apie prieškario Lietuvos karininko Juliaus Šidagio likimą, jo golgotą Norilsko lageriuose parašė sūnus Mindaugas. Jis panaudojo tėvo parsivežtus dienoraščius, pasakojimus ir nekeisdamas nei stiliaus, nei įvykių raidos, išspausdino. Knygos pavadinimas „Norilsko golgota“ – jau daug pasakantis. Prisiminimai ypač vertingi, nes Julius Šidagis išsamiai, remdamasis autentiškų įvykių seka bei jų pasekmėmis, pasakoja apie Lietuvos karininkų likimus. Sovietų valdžia davė nurodymą išvežti Lietuvos karininkus kuo toliau, apgyvendinti neįmanomose žmogui egzistuoti Šiaurės vietovėse.
   Julius Šidagis gimė ir augo Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Baigęs Pasvalio Petro Vileišio aukštesniąją komercijos mokyklą, 1936 metais pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po trejų metų baigė Karo mokyklą ir kaip artilerijos jaunesnysis leitenantas buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą J.Šidagis tarnavo Seredžiuje. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, paskiriamas į Raudonąją armiją diviziono ryšių viršininku. Tačiau neilgam. Jis atvirai reiškė nepasitenkinimą nauja tvarka kariuomenėje bei okupacija, nepriėmė okupacinės karinės priesaikos, dėl to karo tribunolas J.Šidagiui užvedė baudžiamąją bylą.
   Išaušus 1941-ųjų birželio 14-ajai, visa Lietuva patyrė trėmimų ir brutalių vietos valdžios „dievukų“ elgesį. Skausmas aplankė bemaž kiekvieną sodybą. Varėnos poligone, kur tuo metu dirbo, suimtas ir J. Šidagis. Jis išvežtas į Norilsko lagerius. 1942 metais SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteistas aštuoneriems metams. Į Lietuvą grįžo tik 1947 metais.
   „Per užkaltų langelių plyšius matėme, kaip buvo vykdoma ši (trėmimo – aut.) operacija, atvežami papildymai. Ji buvo platesnė, negu įsivaizdavome,“– autoriaus pasakojimai apie pirmąsias tremties valandas Varėnos geležinkelio stotyje nė kiek nepagražinti, neiškraipyti. Masiniams kariškių suėmimams korpuso NKGB Ypatingasis skyrius buvo pasirengęs jau 1940 metų birželio pradžioje. Jam rengėsi ir komisarai, vykdydami 1941 metų gegužės pradžioje iš Maskvos, Raudonosios armijos Vyriausiosios politinės propagandos valdybos gautą slaptą direktyvą, nurodančią, kad 29-asis šaulių korpusas likviduojamas, ir reikalaujančią, kad komisarai slaptai parengtų kiekvieno Lietuvos karininko ir puskarininkio politinę charakteristiką.
   Iki 1941 metų pavasario buvo suimta ir nuteista per 100 Lietuvos karių, kai kurie – sušaudyti. Sudarytuose sąrašuose prie karių pavardžių buvo „prisegti“ įrašai: „į atsargą“, „palikti“, arba – „mokytis“. Pastaba „į atsargą“ arba „mokytis“ reiškė – Norilskas... Reiškė – mirtis... Prierašas „į atsargą“ buvo ir prie J. Šidagio pavardės.
   „Aprimus NKVD landžiojimams ir praėjus „šokui“ visi pradėjome dalytis įspūdžiais: kas čia vyksta? Atvykus į Naująją Vilnią, pamatėme likimo draugus iš kitų Lietuvos kariuomenės dalinių. Tai buvo Pabradės poligone stovyklavę kariai. Ešelonas buvo skirtas tik kariškiams“,– rašoma J.Šidagio knygoje „Norilsko golgota“.
   Už savaitės, birželio 22-ąją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ne iš karto tremiamieji apie tai sužinojo. Visą laiką tvyrojo įtampa, jokios informacijos. Tačiau neilgam traukiniui stabtelėjus stotyse, per garsiakalbius sklido diktorių skaitomas tekstas: “Mes laimėsim!“, „Tėvynė pavojuje!“, “Viskas frontui!“ Tai teikė vilties. Karas greitai baigsis ir represuotieji grįš į gimtuosius namus!
   Tačiau traukinys suko ir suko į Rytus. Jam laikinai stabtelėjus, žmonės spėdavo perskaityti stočių pavadinimus. Sibiras. Traukinys važiavo pro tas vietoves, kur Rusijos carų buvo ištremti lietuviai – 1831,1863 metų sukilėliai, knygnešiai ir kiti tautos atgimimo pranašai. Į „akciją“ – nepaklusniųjų izoliacija ir jų sunaikinimas, dabar pateko 20 amžiaus žmonės.
   Knygoje gausu humoru „pabarstytų“ autoriaus pastebėjimų, sąmojo ir vilties sklidini puslapiai byloja, kad kiekvienas, atsidūręs ties bedugne, viliasi, jog kada nors visa tai baigsis.

Norilsko lagerių masyvai

   Igarka. Čia prasideda Užpoliarės juosta, čia nusidriekę iki pat horizonto Norilsko lagerių masyvai. „Mūsų zona buvo skirta ypatingam kontinentui – vien politiniams kaliniams. Mūsų zona Nr. 7 buvo vadinama ypatingąja zona. Darbai prie kombinato statybų pareikalavo ypatingų pastangų, nes jokios technikos nebuvo: tik kirtiklis ir laužtuvas“,– rašoma knygoje. Pirmieji rūsčių išbandymų metai buvo sunkiausi. Sunkus darbas ir badas kiekvieną galėjo palaužti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. „Kas ką turėjo, išmainė į duoną. Jei kieno burnoje buvo auksinių dantų, patys juos išsilupdavo ir iškeisdavo į tą gabalėlį aukso – į duoną, – rašoma knygoje. Autorius dar priduria. – Skaitydamas tremties prisiminimus kartais nustembi, kaip gera: žmonės bendravo, dainavo, šoko, augino gyvulius, sodino bulves... Ir pagalvoji, kad taip mums būtų buvę“...
   „Po įsikūrimo Norilsko lageryje pradėjo tarsi vesti kvotas, sudarinėti bylas. Už zonos tvoros stovėjo barakas, kuriame buvo įsikūrusi visa NKVD šunauja. Laisvalaikiu kviesdavo ir išvesdavo po kelis į tą baraką tardymui – kvotai. Tas teatras vyko gal metus. Visas teatras – be teismo. Buvo dalijama neskūpiai: dešimt, penkiolika, dvidešimt penkeri, sušaudymas...“– knygoje liejasi skaudžių prisiminimų lavina. – „1942-ųjų rudenį ir aš gavau pranešimą, jog pagal „trijulės“ nutartį esu nuteistas aštuoneriems metams. (...) Įsijungiau į naujai suformuotą brigadą. Ji buvo mesta sunkius kombinato komplekso statybos darbus atlikti. Ir jei ne bendraminčių supratimas bei atjauta – išgyventi tokiomis sąlygomis nebūtų įmanoma. Teigiamai įvertinu tik vieną dalyką, patirtą nelaisvės dienomis: niekada neužmiršti vieno iš Dešimties Dievo įsakymų: mylėk artimą, kaip pats save“.
   Aprašęs sovietinių lagerių tikrovę, žmonių, patekusių į jų glėbį, nuotaikas ir stoiškas jų pastangas išlikti, Julius Šidagis optimistiškai pateikia laisvėjimo nuotaikas: „1947 metų birželio 26 dieną atsisveikinau su draugais ir su neprieteliais. Susidėjęs sausą „pajoką“ (davinį) kelionei, išdrožiau iš Dantės „pragaro“ pro devinto rato vartus.“
   Julius Šidagis grįžęs sukūrė šeimą, kartu su žmona užaugino dukterį ir sūnų. Jis dar įkvėpė gurkšnį gaivaus Nepriklausomybės oro. 1991 metais jam suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, apdovanotas Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliu. Mirė 2009 metais, palaidotas Pušaloto kapinėse, Panevėžio apskrityje.

Aušra ŠUOPYTĖ

*        *        *

Ko ta širdis nerimsta

   Niūrios Lietuvos dienos. 1951-ieji. Sodybas kasnakt krečia kolaborantai ir sovietų valdžiai lojalūs prisitaikėliai. Neaplenkė jie ir Plungės rajono Kalniškių kaime gyvenusių Staponkų namų. Šeimos galva jau buvo tremiamas antrą kartą, (kaip pasiturintis ūkininkas jis buvo išvežtas prie Belomorsko-Baltijsko kanalo statybų), o mama su vaikais – pirmą. Po dvejų metų tėvas sugrįžo ir štai – vėl „dovanėlė“. Apie šeimos išgyvenimus, skaudžią patirtį tremtyje rašo Staponkaus sūnus Alfonsas savo eilėraščių knygos „Širdies virpesiai“ įžangoje.
   Savo paauglystės dienas jaunuolis prisimena skausmingai: tremtyje teko sunkiai dirbti plytinėje, kentėti badą ir įvairius nepriteklius, tekusius visiems tremtiniams. Tačiau viltis, kad visa tai kada nors baigsis, išsipildė. Grįžęs į Lietuvą Alfonsas Staponkus Kauno politechnikos institute įgijo drabužių siuvimo technologo ir konstravimo bei modeliavimo inžinieriaus specialybę, įsidarbino Klaipėdos individualaus siuvimo fabrike „Gintaras“ vyriausiuoju inžinieriumi. Šiai įmonei atidavė daugiau nei 20 metų.
   Iš Sibiro Alfonsas grįžo ne tuščiomis. Mediniame lagaminėlyje, lydėjusiame kelionės metu pirmyn ir atgal, jis parsivežė pluoštą eilėraščių. Padaręs „reviziją“ daug jų išmetė, tačiau ir to likučio užteko, kad atsirastų knyga. „Surinkęs visus išsaugotus eilėraščius, nutariau juos išspausdinti“,– pristato savo knygą autorius Alfonsas Staponkus. Knygoje – 150 eilėraščių bei septynios dainos. Ir ne tik dainų žodžiai, bet ir melodijos – A.Staponkaus sukurti. Iš kur tas polinkis dainai? Iš širdies, – atsakytų knygos autorius. Mokydamasis Kauno politechnikos institute buvo Liaudies dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ dalyvis. O poetiška siela vis spurda, nerimsta be polėkio, be įspūdžių, be dainų!..
   Jei poeto eilės virsta dainomis, reiškia – jos geros. Į poezijos knygą „Širdies virpesiai“ sudėtos tik septynios dainos. Jų tikrai dar ne viena guli autoriaus rašomojo stalo stalčiuose. Jei širdis uždainuoja, jos nutildyti neįmanoma. Knygą pristatant Klaipėdos intelektualams Ievos Simonaitytės bibliotekoje, visos jos buvo padainuotos: „Kas paklaus“, „Bus pavasarių gražių“, „Tau, Motinėle, miela“, „Nestovėk prie svyruojančio gluosnio“ bei kitos. Dainos melodingos, kaip visi A. Staponkaus eilėraščiai, surimuoti silabine-tonine eilėdara, gyvai pulsuoja eilėraščio architektonika.
   Pirminė kūrėjo priedermė – įamžinti gimtąsias vietas, apdainuoti aplinkos, kur užaugo, grožį. Šių taisyklių A.Staponkus tikrai nepažeidė. Jo poezijos rinkinyje pirmuoju publikuotas eilėraštis „Kalniškiai“. Skyrelį taip ir pavadino – „Gimtajam kaimui“. „Išbučiuokit, klevai, mano veidą. / Žiedų geltonųjų kvapu. / Suvilgykit lūpas sula. / Mano Tėviškės meilės džiaugsmu“. (Eil. „Išbučiuokit klevus“). Kitame knygos skyrelyje – „Gyvenimo skriaudos“ skamba liūdnos praeities prisiminimų gaidos. Apie tai kalba ir eilėraščių pavadinimai: „Sajanų kalnai“, „Tremtinio kančia“, „Po tremties“, „Tremtinei Motinai“ ir kiti. Tai skausmo pliūpsnis, kurį išprovokavo netektys, praradimai, Tėvynės ilgesys. Tačiau kiekviename eilėraštyje jaučiama viltis, permainos. „Uždekim žvakę Lietuvai, / Tegul nušviečia kelią. / Į laisvę, meilę, santarvę, / Dvasingąjį gyvenimą.“ (Eil. „Uždekim žvakę“).
   Knygoje nemažai eilėraščių, žadinančių patriotiškumą, padedančių mums suvokti, kurias vertybes privalome rinktis, primenančių įvykius pas mus ir aplink mus. „Lietuva“, „Kritusiems už Lietuvos laisvę“, „Kurgi tie didvyriai“, „Nepalūžo budėjusios Motinos“, „Atgimusi Lietuva“ – eilės, primenančios gyvąją istoriją, raginančios jos nepamiršti. Istoriniais tapę įvykiai taip pat rado atgarsį poeto širdyje. „Pučas“, „Referendumas“, „Pasiaukojimo naktis“, „Jau prabėgo metai“ – tai mūsų praeitis, netolima, bet skaudi. „Jau prabėgo metai po nakties siaubingos, / Jau prabėgo metai skausmo, netekties. / Bet apvaizda Dievo mūsų neapleido, / Nepalaužė mūsų siekių ir vilties.“ (Eil. „Jau prabėgo metai“.)
   Jubiliejai. Jų neišvengia nė vienas žmogus, tačiau, kai reikia pasveikinti, ilgai laužome galvą, kokius žodžius tam asmeniui parinkti. Jei įsigysite A.Staponkaus eilėraščių knygą, rasite nemažą pluoštą eilių skyrelyje „Linkėjimai“. Tai neatrasti lobiai. Kiekvienas galėsite parinkti pačius nuoširdžiausius posmus jubiliatui, draugui.
   Paskutinis knygos skyrelis skirtas pamąstymui apie nueitą kelią, akistatą prie Amžinybės vartų. „O žeme, šiandieną mes prašom: / „Priimk ir globok kaip sava“. / Nerimstantys pajūrio vėjai / Tebus amžinąja malda.“ (Eil. „Mirtis palieka tik atminimų gijas.“)
   A.Staponkaus eilėraščių knyga „Širdies virpesiai“ – vertingas minčių rinkinys apie gyvenimo prasmę, žmogaus paskirtį šioje žemėje, leidžiantis susivokti, jog visi privalome garbingai nueiti mums skirtu keliu. Vienas iš paskutinių A.Staponkaus eilėraščių, nepatekusių į šį rinkinį – proginis, skirtas LPKTS 25-osioms veiklos metinėms, kurios buvo paminėtos spalio 12 dieną įvykusiam suvažiavime Kauno Sporto halėje. Jei A.Staponkui būtų suteiktas žodis, jis naujausią savo eilėraštį būtų perskaitęs. Tačiau dabar belieka palinkėti autoriui išleisti antrąją eilėraščių knygą su šiuo, proginiu, eilėraščiu.

Aušra ŠUOPYTĖ

*        *        *

Veikla įamžinta rašytiniuose paminkluose

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 25-metį pasitinkame dviem naujomis knygomis – LPKTS pastarųjų 15 metų veiklą apžvelgiančia „Laiko atodangų“ 2-ąja dalimi (pirmoji išleista 1998 metais, minint sąjungos 10-metį) ir 25 metų laikotarpiu LPKTS išplatintų dokumentų rinkiniu „LPKTS veiklos 25 metai“.
   Knygos „Laiko atodangos“ 2-oje dalyje aptariama Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos struktūra ir aprašoma jos 44 filialų (tiek pateikė medžiagą) veikla – paminklų rezistencijos ir tremties aukoms statymas, knygų leidyba, patriotinių renginių organizavimas, buvusių tremtinių ir politinių kalinių chorų bei Rezistencijos ir tremties muziejų veikla, bendradarbiavimas su kitomis visuomeninėmis organizacijomis ir jaunąja karta.
   Knygos įžangoje LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis prisimena „Tremtinio“ klubo, iš kurio išaugo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, įkūrimą, įvardija organizacijos narių skaičiaus kaitos priežastis ir pagrindinę idėją – tai istorinio atminimo išsaugojimas ir įamžinimas, Laisvės kovų istorijos puoselėjimas, jaunimo patriotinis ugdymas.
   Filialai, pristatydami savo veiklą, didelį dėmesį skiria ir per ketvirtį amžiaus susikūrusioms tradicijoms: dalyvavimui sąskrydžiuose Ariogaloje, LPKTS jaunesniosios kartos sąskrydžiuose, žygiuose „Partizanų takais“, kurie jau trečią ratą suka po visas devynias partizanų apygardas, buvusių tremtinių susitikimuose, valstybinių švenčių, sukakčių ir trėmimų metinių minėjimuose.

  Gausiai fotografijomis iliustruotoje knygoje nepamiršti ir patys aktyviausi, daugiausiai prisidėję prie įvairių darbų ir programų vykdymo, paminklų statymo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai. Daugelis jų apdovanoti LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.
   Knygos leidybą rėmė Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos aukų rėmimo fondas, AB „Lietuvos geležinkeliai“.

*      *      *

   Leidinyje „LPKTS veiklos 25 metai“ publikuojama apie 400 dokumentų, skelbtų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštyje „Tremtinys“. Tai – rezoliucijos, pareiškimai, kreipimaisi, padėkos, nuomonės, kuriuos parengė LPKTS, priėmė savo konferencijose, suvažiavimuose, sąskrydžiuose, mitinguose ar rengė kartu su kitomis organizacijomis.
   Knygoje, kurios leidybą svariai parėmė europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, publikuojami dokumentai atspindi sąjungos rūpesčius, darbus, siekius, matomus pavojus tautos atgimimui ir valstybės nepriklausomybės išsaugojimui bei primena mūsų siūlymus valdžiai ir visuomenei, kaip tų pavojų būtų galima išvengti. Dokumentai, sudėti pagal metus, atspindi politinę padėtį, laikotarpio aktualijas, buvusių politinių kalinių ir tremtinių dalyvavimą šalies gyvenime, problemas bei jiems aktualius klausimus, laiko dvasią, mūsų nuomone teisingus ar neteisingus politikų sprendimus ir veiksmus.
   „Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo labiausiai rūpėjo išsaugoti tautos vienybę, jos dvasios tvirtumą laukiamų išmėginimų ir pavojų akivaizdoje. Keltos buvusių politinių kalinių ir tremtinių teisių atstatymo, tremtyje ir lageriuose mirusių žmonių palaikų parvežimo į Tėvynę problemos. Iškovojus Nepriklausomybę tos problemos išliko aktualios, bet radosi ir kitų. Tuo metu Seime absoliutinę daugumą turėjusi LDDP frakcija, ypač jos „agrarininkų“ grupė, siekė Lietuvoje sugrąžinti LSSR tvarką, atkurti kolūkius, vėl nacionalizuoti jau užsienio kapitalui priklausančias įmones. Prasidėjo bankų griūtys, aferistai visai nuskurdino žmones. Visi tie procesai ir LPKTS bei „Laisvės“ frakcijos Seime reakcija į juos atspindėti knygoje publikuojamuose dokumentuose.
   Vėlesnio laikotarpio dokumentuose matomi LPKTS darbai ir rūpesčiai dėl istorinės atminties įamžinimo, jaunimo patriotinio ugdymo, švietimo, kultūros, krašto apsaugos sistemos būklės, teismų ir teisėsaugos funkcionavimo, jų darbo trūkumų,“ – rašoma knygos įžangoje.
   Tikimės, jog šios knygos bus įdomios ir naudingos ne tik LPKTS nariams, bet ir naujausių laikų istorija besidomintiems skaitytojams.

„Tremtinio“ inf.

*        *        *

Paminklas, įamžinantis kovą ir darbus

   Per susimąstymo tylą
   Karžygio žodžius išgirskime...

   Tas paminklas – knyga. Apie Antano Lukšos gyvenimą, jo kovą už Lietuvos laisvę, apie jo kančią ir viltį. Knyga skirta Jubiliato 90-mečiui. Tai šeimos narių, bendražygių, draugų ir giminių dovana. Knygos pratarmėje istorikas Vytenis Almonaitis rašo: „Šios Knygos galėjo nebūti. Jos rengėjai ir leidėjai galėjo vietoje Knygos iškelti šaunią puotą ar nupirkti prabangią dovaną. Ir niekas nebūtų pasakęs, kad jie pasielgė netinkamai. Bet jie... surinko žodžius, mintis, vaizdus ir išleido Knygą.“
   Kas asmeniškai pažįsta ar tik renginiuose, šventėse susitinka su ilgamečiu LPKTS vadovu, įsidėmėjo: po ugningų A.Lukšos pasisakymų jo paskutinė frazė būna: „Laikom frontą!“ Taip pavadinta ir knyga – „Laikom frontą!“

   Knygoje gausu prisiminimų apie Antaną Lukšą, kaip fenomenalią asmenybę, jo veiklą, gebėjimą pašmaikštauti, sutelkti ir uždegti žmones. Prisiminimus pažėrė nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Seimo narys Arimantas Dumčius, LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis, Kauno miesto poskyrio savivaldybės Kultūros ir meno vyriausiasis specialistas Vilius Kaminskas, pirmasis Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionas, mjr. Alfonsas Bulotas, dokumentinių filmų režisierius, istorijos tyrėjas, žurnalistas Jonas Ohmanas, skulptorius Juozas Šlivinskas, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, A.Lukšos brolio Juozo žmona Nijolė Bražėnaitė-Paronetto, filmo „Vienui vieni“ prodiuseris Vytautas Vilimas, operos dainininkas Vincentas Kuprys ir kiti.
   Apie ilgą ir sunkų A.Lukšos kovos kelią, gyvenimo negandas, džiaugsmus ir pasiektas pergales prisiminimus skaitytojui dalija rašytoja Janina Semaškaitė ir A.Lukšos duktė Dalia Maciukevičienė. Pastaroji šioje knygoje pačiomis švelniausiomis spalvomis tapo močiutės Onos Lukšienės paveikslą. Čia randame nuoširdžių pasakojimų apie tėvų gyvenimą, jų siekius prieškario Lietuvoje ir skausmingus šeimos išgyvenimus prasidėjus partizaniniam karui, apie keturių Lukšų brolių, pasišventusių partizaninei kovai, likimus.
   Nuosekliai atskleista A.Lukšos veikla išlaisvėjusios Lietuvos erdvėje. Po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ėmė burtis ir įkūrė „Tremtinio“ klubą. Klubo tarybos sekretoriaus pareigos buvo pasiūlytos Antanui Lukšai. Įkūrus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, LPKTS pirmininku, valdybos pirmininku ilgus metus buvo renkamas A. Lukša. Žmonės žinojo pirmininko darbštumą, gebėjimą bendrauti, jo sumanumą sprendžiant net pačius kebliausius klausimus, todėl jį ir rinko, pasitikėdami, kad jų reikalai bus tinkamai vertinami ir palankiai sprendžiami.
   Veiklos dirva LPKTS horizontuose buvo plati ir mažai išpurenta. A.Lukšos iniciatyva buvo įsteigtas Tremties ir rezistencijos muziejus Kaune, suformuoti rajonuose bei miestuose Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos skyriai, „užvestas“ jų veiklos mechanizmas. Netrukus atsirado laikraštis „Tremtinys“, žurnalas „Laisvės kovų archyvas“. Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai pradėjo rašyti knygas. Jų leidyba rūpinosi Antanas Lukša. Jo iniciatyva atliekama laisvės kovų vietų, partizanų buveinių paieška ir įamžinimas, aprašomos vykusios kovos, o vietovės pažymimos žemėlapiuose. Ant partizanų Motinų kapų atsirado granito lentelė: „Čia ilsisi Partizano Motina“. Tai taip pat A.Lukšos sumanymas. Šiomis lentelėmis pažymėti 682 kapai. Ir tai – ne riba! Idėja dar vienam paminklui atsirasti „Žuvusių už Lietuvos Laisvę Motinai“ taip pat priklauso A. Lukšai. Jis Senosiose Kauno kapinėse atsirado prieš trejus metus.
   Įkurti buvusių tremtinių chorai, rengiamos Dainų ir poezijos šventės, įspūdingi kasmetiniai tremtinių susitikimai Ariogaloje, Jaunesniosios kartos sąskrydžiai, minimos valstybinės ir kitos, tremties spalva pažymėtos dienos – visa tai gimė Antano Lukšos galvoje, o įgyvendinti padėjo bendraminčiai skyrių, dabar – filialų, vadovai ir aktyvistai.
   Paminklai, kryžiai, atminimo lentelės puošia ne vieną Lietuvos miestelio, gyvenvietės gatvę, renkama istorinė medžiaga apie laisvės kovas ir tų kovų didvyrius. Ši sritis patikėta jaunajai kartai – moksleiviams. Jie mielai dalyvauja renginiuose, prisistatydami su parengta specialia menine programėle, dalyvauja moksleivių rašinių tremties tema konkursuose. Rezistencinės kovos metraštis rašomas. Tai džiugina ilgametį LPKTS vadovą Antaną Lukšą. Ir kova nebuvo beprasmė, ir dabartinė veikla duoda vaisių!
   Apie tai – ši knyga. Gausiai iliustruota nuotraukomis, nuoširdžiais rašiniais, ji – tikra atgaiva. Knygą galite įsigyti LPKTS knygynėlyje.

Aušra ŠUOPYTĖ

*       *       *

„Laisvės kovų archyvas“ Nr. 45

   Praėjusią savaitę skaitytojus pasiekė naujas „Laisvės kovų archyvas“ numeris. Per dvidešimt dvejus leidybos metus tai jau 45 istorijos žurnalo numeris. Žurnale tradiciškai pateikiama nauja medžiaga apie partizaninį judėjimą pokario Lietuvoje. Naujausiame leidinyje publikuojami tiek prisiminimai, tiek archyvinė medžiaga.

   Spausdinami Kęstučio apygardos partizano Prano Žiauberio atsiminimai. Autorius prisiminimus pradeda nuo gimtinės aprašymo, toliau seka tarnybos Lietuvos kariuomenėje, 1940–1941 metų ir Antrojo pasaulinio karo įvykių gimtose vietose aprašymai. Buvęs partizanas prisimena savo įsiliejimą į Laisvės kovotojų gretas, kovos bendražygius, partizanų veiksmus Kražių, Nemakščių ir kitose apylinkėse. P. Žiauberiui teko partizanauti iki 1947 metų, kai jis buvo suimtas ir nuteistas kalėti.
   Naujame „Laisvės kovų archyve“ publikuojama vertinga archyvinė medžiaga – partizanų kautynių aprašymai Kėdainių ir Raseinių apskrityse. Šiuos aprašymus užrašė ir paliko, kaip istorinę medžiagą, patys kautynių dalyviai praėjus labai trumpam laiko tarpui nuo minimų įvykių, todėl liko užfiksuota daug vertingų detalių. Šio krašto partizanai – vieninteliai Lietuvoje, palikę tokį gausų kautynių aprašų archyvą. Žinoma, žurnale publikuojama tik dalis tokių aprašų.
   Leidinyje pateikti Žemaičių apygardos partizanų ryšininko Adomo Gedvilo-Adzio prisiminimai, nukeliantys į pokario metus. Autorius aprašo savo, kaip ryšininko, darbą partizanų naudai Telšių apskrityje. Minimi įsimintini susitikimai su kovotojais tėvų sodyboje, prisimenamas sužeistų partizanų slaugymas, įvykdytos sudėtingos partizanų užduotys.
   Autorė Birutė Jonelienė aprašo Tauro apygardos partizanų ryšininkės Mortos Linkaitės-Gėlelės sudėtingą likimą. Ji buvo nemažai padėjusi žymiam partizanui Juozui Lukšai-Skirmantui ir kitiems kovotojams. Už šią veiklą ji skaudžiai nukentėjo nuo sovietų valdžios. Ryšininkė Gėlėlė buvo keliskart suimta, tardyta, sovietinio saugumo provokuota ir nuteista 25 metams kalėti lageriuose. Iš lagerių grįžo palaužta sveikata.

„Tremtinio“ inf.

*       *       *