1941-ųjų tremtiniams teko ypač sunkūs išbandymai.
   Pats skaudžiausias ir lemtingiausias smūgis tremiamoms Lietuvos inteligentų, verslininkų, pasiturinčių ūkininkų ir kitoms šeimoms buvo vyrų, tėvų atskyrimas nuo šeimų. Negana to, Lietuvos moterų, vaikų ir senolių apgyvendinimo vietose laukė nauji iššūkiai: vietos gyventojų priešiškumas („atvežė banditus, fašistus, liaudies priešus”), gyvenimui netinkamas būstas, skurdus ir menkas maistas, komendantūrinis režimas. Moterims buvo skirti nepakeliami miško bei kiti darbai ir neįvykdomos darbų normos. Daugeliui nemokėjo atlyginimo, nebuvo šiltų, darbui tinkamų drabužių, poilsio dienų, medicininės pagalbos. Rusų kalbos barjeras sudarė sąlygas vietinių valdininkų apgaulei ir savivalei, tremtinių išnaudojimui.
   Atsivežtas maistas greitai baigėsi. Kai baigėsi ir visi vertingesni tremtinių daiktai, kuriuos buvo galima iškeisti į bulves ar duoną, į tremtinių šeimas atsėlino badas, ligos, mirtis. Pradžioje mirė seniausi ir jauniausi tremtiniai, vėliau ir „darbo jėga“ paverstos mažamečių motinos.
   Jau 1942–1943 metais daug lietuvių vaikų, ištremtų į tolimas SSRS tremties vietoves, tapo visiškais našlaičiais. Atskirti jų tėvai buvo sunaikinti lageriuose, motinos – tremtyje.
   Pasibaigus karui, žinios apie beviltišką tremtinių būtį, našlaičiais likusius vaikus pasiekė Lietuvą, jų artimuosius. Kas išgalėjo, siuntė maisto, pinigų, drąsesniems kilo mintis važiuoti į tremties vietas ir parsivežti vaikus į Tėvynę.
   Pasinaudoję sovietinės sistemos spragomis, ryšiais, dovanomis, radę tylų pritarimą Švietimo ministerijoje bei aukštesnėse instancijose, kilnios dvasios šviesuoliai rinko pažymas, dokumentus, nesiviešindami važiavo į tremties vietas ir vežė vaikus į Lietuvą.
   Tokio pobūdžio veikla reikalavo didelio pasiruošimo, dvasinio ryžto, išminties bei fizinio tvirtumo. Kai kurios ekspedicijos truko net iki dviejų trijų mėnesių. Reikėjo gauti Lietuvos sovietinių įstaigų tarpininkavimo raštus, patvirtinti kelionės dokumentus, sudaryti vežamų vaikų sąrašus, įveikti „visagalės“ vietinės valdžios ir komendantų įtarumą, NKVD patikras, finansinius bei transporto sunkumus, nepalankias gamtines sąlygas, vaikų ligas, nakvynės bei maitinimo problemas.
   Formaliai buvo vežami tik nepilnamečiai vaikai – visiški našlaičiai, bet ekspedicijų vadovai gudravo ir kaip beįmanydami stengėsi grąžinti į Tėvynę kuo daugiau vaikų. Ne visi vežami vaikai turėjo reikiamus dokumentus, tad kelionės metu ekspedicijų vadovams prireikė daug išradingumo bei diplomatinių sugebėjimų.
   1946 metais buvo organizuotos penkios vaikų gelbėjimo ekspedicijos: į Komiją, Jakutiją, Altajų, Uralą ir vėl į Komiją. Vėliau buvo organizuotos ekspedicijos į Altajaus kraštą bei kitus lietuvių tremties regionus. Galima manyti, kad šios ekspedicijos pažadino ištremtųjų viltį sugrįžti. Galbūt dėl to 1947 metais iš SSRS tremties vietų nusirito ryški lietuvių pasitraukimo į Tėvynę banga...
   Ekspedicijų vadovai, organizatoriai ir dalyviai – Marcelinas Ignatavičius, Petras Monstavičius, Jonas Bulota, Kazimieras Gerulaitis, Zakarevičius ir Kuznecova, Ona Jakubėnaitė, Natalija Gudonytė, Marija Didvalytė, Kazys Kiznys (Kezys?) ir dar daug kitų neįvardintų asmenų – dalyvavo šiame kilniame žygdarbyje, išgelbėjo ir į Tėvynę grąžino kelis šimtus lietuvių vaikų. Nedidelėmis grupėmis vaikus iš tremties į Lietuvą vežė ir pavieniai, iki šiol neįvardinti asmenys.
   Beje, ne visiems sovietinės Lietuvos vadovams patiko 1946–1947 metų „banditų“ vaikų grąžinimas į Lietuvą. 1950 metais Natalija Gudonytė buvo suimta ir įkalinta. Tais pačiais metais Marcelinas Ignatavičius buvo tardytas dėl neva neteisėtai parvežtų asmenų. M.Ignatavičiui pavyko išsiginti, bet parvežtų vaikų sąrašai iš jo buvo atimti ir negrąžinti. Yra duomenų, kad Kazys Kiznys taip pat galėjo būti represuotas ir 1949 metais išvežtas į tremtį.
   Kol kas apie buvusius vaikų grąžinimo į Lietuvą ekspedicijų vadovus, organizatorius ir dalyvius labai trūksta informacijos.
   Mažai kas žinoma ir apie Kazį Kiznį. Yra išlikusios dvi Kazio Kiznio į Lietuvą parvežtos vaikų grupės nuotraukos. Vienoje iš nuotraukų matome patį Kazį Kiznį, stovintį tarp parvežtų vaikų. 1947 metų rugsėjį Kazys Kiznis iš Altajaus krašto Kutašo apylinkių parvežė 17–19 vaikų. Kauno geležinkelio stotyje jų jau laukė keletas giminių, kurie tuojau atsiėmė 4–5 vaikus.

    Kazio Kiznio (dešinėje) į Lietuvą iš tremties parvežti vaikai

   Nuotraukas pateikęs Steponas Gobis 1947 metų rugsėjį Kazio Kiznio buvo parvežtas iš Altajaus krašto į Kauną. Apie Kazį Kiznį Steponas Gobis nedaug ką prisimena. Žino tik tiek, kad Kazys Kiznys gyveno Kaune, dirbo geležinkeliečiu.
   Pats S. Gobis kitą dieną išvyko laivu į Jurbarką, kur ir šiandien tebegyvena. Jo liudijimu, Kazys Kiznys parvežti vaikų iš Altajaus krašto vyko ne vieną kartą!
   Vaikai buvo maži, kelionės draugų vardų neįsidėmėjo. Parvežus visi išsibarstė kas kur. Vėliau ryšių nepalaikė ir viskas pasimiršo.
  Prašome skaitytojus atidžiau pažvelgti į nuotraukas. Gal ką atpažinsite. Gal galėsite suteikti daugiau informacijos apie nufotografuotus vaikus ir ypač apie jų geradarį Kazį Kiznį.
   Nuoširdžiai kviečiame atsiliepti visus, kurie, būdami vaikai, organizuotai ar pavieniui buvo grąžinti iš tremties į Lietuvą. Laukiame Jūsų išsamiai pateiktų atsiminimų. Rašykite apie Lietuvai grąžintus vaikus ir žmones, padėjusius jiems sugrįžti į Tėvynę.
   Rašyti el. paštu: elena@genocid.lt; selenga2003@yahoo.com arba adresu: Elenai Stulgienei, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Didžioji 17/1, Vilnius, 01128. Tel. (8 5) 2314151.

Rimvydas RACĖNAS, Elena STULGIENĖ

*      *      *

   2011 metų rugpjūčio 26 dienos „Tremtinyje“, 6 puslapyje, buvo publikuotas Vytauto Gulioko labai įdomus straipsnis „Tremties upė Mana“. Kyla klausimas, kodėl niekas neparašė apie Jakutijos tremties upę Janą? Juk ten, be mano tėvų, buvo ištremta tūkstančiai žmonių, o gal jau mažai yra išlikusių gyvų. Kartu su mūsų šeima nuo Janos grįžo ir Mačiūnų šeima su sūnumi Regimantu, kažkur į Linkaučius, nors kelis kartus paklausiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, tačiau jokio atsakymo nesulaukiau. Tikėtina, kad kai kurie centro skyriai išnyko. Reikia pažymėti, kad žurnalo „Lietuvos gyventojų genocidas“ antro leidimo vien pirmame tome apie Janos upės tremtinius yra gana nemažai netikslumų ir reikėtų kai kurių pataisymų arba kito leidimo. O kur dar kitų vietovių tremtiniai?..
   Jeigu Irkutsko srities Manos upės ir jos baseino Sibiro taigos didžiuliuose neaprėpiamuose miškuose klestėjo medienos ruošos pramonė, tai tremtyje aplink upę Janą, kur poliarinę dieną keisdavo poliarinė naktis, buvo nyki samanų ir ežerų tundra, kur pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir baltųjų kurapkų bei baltųjų lapių medžioklė.
   Kalbant apie Jakutiją apskritai, ši vietovė apėmė net tris laiko juostas, tad laiko skirtumas – šešios, septynios ar aštuonios valandos, o pats aukščiausias taškas – 3147 metrų kalnas Pobeda, esantis Čerskio vietovėje. Vidutinis įšalo sluoksnis – 400 metrų, o Lenos upės intako Viliuji baseine – net 1500 metrų.
   Jakutijoje labai daug didelių upių, pavyzdžiui, įspūdingo grožio ir dydžio Lena. Jos ilgis 44 kilometrai, įteka į Laptevų jūrą Arkties vandenyne. Upė Viliuj, Lenos intakas, – 2650 kilometrų, Jana – 872 kilometrai. Jana įteka į Laptevų jūrą, jos žiotyse yra perplaukiamojo pobūdžio vietovė Kuogostachas.
   Jakutijoje gyvena apie 120 tautybių žmonės, iš jų – jakutai sudaro 45 procentus, rusai – 41 procentą, ukrainiečiai – 3,6 procento, evenkai – 1,9 procento, evenai – 1,2 procento.
  Jakutijoje didžiausias gyventojų tankumas yra Jakutsko, Lensko, Aldano, Neriungri rajonuose – apie 2,8 gyventojo viename kvadratiniame kilometre, mažiausias gyventojų tankumas – Verchojansko, Ust Jansko, Buluno rajonuose – 0,08 žmogaus viename kvadratiniame kilometre.
   Suprantama, kad problemų yra visuose kraštuose, priklausomai nuo geografinės padėties. Jakutijos interneto žinių duomenimis, 2011 metų gruodžio 14 dieną Ust Jansko gyvenvietėje prie Janos upės buvo 39 laipsniai šalčio, nuo Ust Jansko aukštyn Janos upe, gal už 60 kilometrų, yra Verchojansko gyvenvietė, dar vadinama šalčio poliumi, tiesa, pastaruoju metu šalčio polius persikėlė į Oimiakono gyvenvietę, esančią prie Vitimo upės, Lenos intako, kur 2011-ųjų gruodžio 5-ąją buvo užfiksuota 52 laipsniai šalčio, o gruodžio 6-ąją – net 53 laipsniai šalčio.
   Pašto siunta į Bogodai ir Batagai, kuris yra šalia Verchojansko, buvo birželio pabaigoje, o kita pašto siunta buvo tik 2011-ųjų lapkričio pabaigoje. Net iš Jakutijos sostinės Jakutsko pašto siuntos išsiunčiamos labai pavėluotai. Pavyzdžiui, 2011 metų spalio 28 dieną Jakutsko pašto perskirstymo punkte buvo 3200 kilogramų pašto siuntų į Koliai rajoną, tačiau reisiniai lėktuvai pašto siuntų ima tik 150 kilogramų. O mes mažoje ir šiltoje Lietuvoje pykstame, kai laiškas iš Kalvarijos į Kauną siunčiamas 4–5 dienas...
   Labai daug lietuvių papuolė prie Lenos upės žiočių į Laptevų jūros pakrantėje esančius lagerius: Trofimovsko, Stolby, Muostach. Mano tėvai buvo išvežti prie greta esančios Janos upės Ust Jansko rajone.
   Ust Jansko rajonas užima 120,3 kvadratinių kilometrų. Administracinis centras buvo Kazačje, vėliau – šiuolaikinio tipo gyvenvietė Deputatskij. Nuo Ust Jansko iki Jakutsko – 2068 kilometrai. Vidutinė žiemos temperatūra – 32–40 laipsnių šalčio, vasaros – 2 laipsniai. Gyventojų tankumas – 0,13 gyventojo kvadratiniame kilometre. Rusai sudaro 58,7 procento, jakutai – 8,7, evenai – 2,2, evenkai – 0,1 procento gyventojų. Ust Jansko rajonas turtingas aukso, alavo, volframo, gyvsidabrio, švino, anglies iškasenomis.
   Nuo senovės Ust Jansko rajone gyveno giminingos gentys: evenai, jukagirai, evenkai, jakutai. Rusų caro valdžia juos vadindavo „besibastančiais kitataučiais“, nors pagalvojus, šie žmonės elgėsi teisingai, nes tais laukiniais laikais vienoje vietoje išgyventi buvo beveik neįmanoma. Janos upės tyrinėtojas Seroščevskis savo knygoje nurodė, kad 1891 metais Ust Jansko rajone buvo apie 1019 žmonių, iš kurių 478 – moterys. Prieš 300 metų Sibiro kazokai pasirodė Ust Jansko rajone, dėl to viena iš vietovių, esanti netoli Kazačje, pavadinta Kiresti. Sibiro tyrinėtojas Zensinovas rašė, kad ypač didingas Ust Jansko archyvas Kazačėje, kur buvo saugoti senų laikų raštai, tačiau pastebėjo, kad Elizavetos Petrovnos, Petro III, Jekaterinos II daugelis valstybinių įstatymų tiesiog išmėtyti, supuvę ar suėsti pelių.
  1907 metų spalio 20 dieną Ust Jansko rajono San Juriacho vietovėje buvo rasti gerai išsilaikę mamuto palaikai. 2011-ųjų rugpjūtį Tummato vietovėje buvo rastas kitas gerai išsilaikęs mamuto kūnas.
   Pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, elnių auginimas, medžioklė, prekyba kailiniais žverėliais, bet viskas buvo sukoncentruota pirklių klajoklių rankose. Kiti žvejai, augintojai, medžiotojai vertėsi tuo, iš ko išgyventų. Ust Jansko rajone nebuvo nei vienos mokyklos, nei vieno mokyto vietinio gyventojo.
   1930 metais po visiško baltabanditų gaujų sumušimo Kazačjėje, jau buvo organizuojami „kolchozai“ ir nedidelės žvejybos artelės.
   Mano tėvai su mažučiu Gintautu buvo išvežti 1941-aisiais, bet Altajuje, Barnaule, vaikas mirė. Vėliau tėvus išvežė prie Janos upės. Aš gimiau ten – Ust Jansko rajono vietovėje Sastanache. Man labiausiai į atmintį įstrigo žvejyba ir kurapkų gaudymas kilpomis. Po to gyvenome Ust Komelioko ir Kresti gyvenvietėse. Tada jau buvo sukurtos nemažos žvejų artelės, „kolchozai“. Mūsų „kolchozas“ buvo skambiu ir intriguojančiu pavadinimu „Novaja žyzn“ („Naujas gyvenimas“). Žvejoti plaukdavo keliomis mažomis valtimis Janos upe, kartu būdavo ir prižiūrėtojas – apskaitininkas. Jeigu valtys grįždavo su laimikiu, tai valtimi plaukusiems išdalydavo po kelias žuvis burtų keliu: žmogus stovėdavo nusisukęs nuo valties, o prižiūrėtojas – apskaitininkas imdavo iš valties žuvį ir klausdavo: „Šitą imi, ar neimi?“
   Labai dažnai būdavo didelės pūgos, tad pasigauti baltąją kurapką ar užšalusiame ežere ant ledo, eketėje, – žuvų ne visada pavykdavo, būdavo tikro bado laikotarpių...
   Mirus Stalinui parašėme daugybę raštų ir mums buvo leista išvažiuoti. Apsigyvenome Lensko mieste, prie Lenos upės. 1956 metais grįžome į Lietuvą.
   Štai į tokią baisybių mėsmalę buvo patekę lietuvių tremtiniai ir politiniai kaliniai. Patys viso to nepamatę, tik iš pasakojimų, mažai kurie patiki, kad taip buvo iš tikrųjų.
   Ar kasmet organizuojama „Misija – Sibiras“ sugebės ateities kartoms išsaugoti tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus ir kapus – sunku pasakyti, bet tai stengiamasi padaryti ir, be abejonės, tai būtina daryti, tik kol kas tai daroma per lėtai ir ne viskas, bet ateitis parodys, kiek tai buvo efektyvu. Tačiau sėkme visada reikia tikėti – be jos mes nė vienas nebūtume grįžę nuo Janos upės.

Jonas JUODEŠKA

   Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pakvietė bendrojo lavinimo mokyklas, kitas institucijas ir visuomenines organizacijas prisijungti prie jau kasmetine tradicija tapusios pilietinės akcijos “Atmintis gyva, nes liudija... Gyvoji tautos istorija minima šeimose, visuomeninėse organizacijose, savivaldos bei valstybinėse institucijose, tačiau mokyklos vaidmuo ypač ženklus jaunimo pilietinės savimonės ugdymo reikaluose. Privalu jai padėti ir padėkoti už pastangas puoselėjant Sausio 13-osios minėjimo tradiciją. Įtaigus ir šviesus mokytojo žodis labai laukiamas.

   Šiais metais – Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena buvo paminėta pilietine akcija. Jos dalyviai 8 valandą ryto dešimčiai minučių užgesino šviesas kambariuose ir įžiebė ant palangių sustatytas žvakeles. Tokiu būdu akcijos dalyviai parodė stiprų vienybės jausmą, vienu metu visoje šalyje pagerbdami žuvusių Laisvės gynėjų atminimą. Reikia tikėtis, kad tokia visuotinė Lietuvos gyventojų elgsena taps pilietinę visuomenę vienijančia tradicija, liudijančia tautos ryžtą ginti atkurtos valstybės Nepriklausomybę ir piliečių laisves.

   Ta pačia proga Seimo rūmuose buvo surengta įspūdinga knygos ženklų paroda. Jos katalogas – ekslibrisų rinkinys “Gyvoji atmintis”, skirtas Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui. Jame pateikiami 15 autorių sukurti knygos ženklai, būtent, marijampoliečio Manto Arbačiausko, kauniečių Vladimiro Beresniovo, Dominyko Canderio, Marijos Česiūnaitės, Gretos Eringytės, Leono Juozonio, Miglės Kriaučiūnaitės, Jokūbo Sabaliausko, Kristinos Semaškaitės, vilniečių Vlado Kudabos, Valerijono Jucio, Birutės Stančikaitės, panevėžiečio Henriko Mazūro, klaipėdietės Onos Šimaitytės-Račkauskienės ir alytiškio Arūno Vaitkaus.

   Apdovanojamas ekslibrisų konkurso laureatas kaunietis dailininkas Vladimiras Berezniovas

   Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorius Zenonas Vaškevičius pradiniame žodyje pabrėžė: „Tautos atmintis gyvų žmonių atsiminimuose, dokumentuose, meno kūriniuose. Tauta be atminties – tauta be ateities. Bibliotekų knygos, muziejų eksponatai vėl ir vėl mums primena, kokį ilgą ir skausmingą kelią nuėjo tauta iki Nepriklausomybės ir kaip sunku ją išsaugoti ir apginti.“
   Rašytojas Laimonas Inis pratarmėje teigė: „Gyvosios istorijos aukuras niekada negali užgesti. 2011 metai buvo skirti 1941-ųjų ir 1991-ųjų kovoms už Laisvę ir skaudžioms netektims prisiminti.
   Į Sibirą vežamų tremtinių aimanos, kruvinos holokausto kančių upės, Rainių tragedijos skausmas – nepamirštami istorinės atminties ženklai. Labai svarbu ne tik suvokti baisiąją tragediją, bet ir įprasminti kankinių ištvermę, viltį ir Tėvynės gynėjų pasiaukojimą.“

   Į Seimo pasipriešinimo okupaciniams režimams ir nuo okupacijos nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininko prof. A. Dumčiaus iniciatyva Seimo konferencijų salėje vykusį ekslibrisų parodos ir knygos „Gražinos Didelytės Lietuva“ pristatymą susirinko daug patriotinių visuomeninių organizacijų atstovų

Jolitos Navickienės nuotr.

   Taip pat buvo pristatyta jau pasitraukusios Anapilin dailininkės kūrybos darbų knyga “Gražinos Didelytės Lietuva” , kurios sudarytojas Vygandas Čaplikas.
   „Kad mūsų tėvynė Lietuva visiems taptų brangesnė, kad pamiltume ją ne tik už tai, ką ji mums duoda, bet ir už jos patirtas kančias, už ilgą ir kruviną tautos kelią į laisvę, dailininkė Gražina Didelytė beveik visą savo įstabią kūrybą skyrė Lietuvos istorijai, gamtai, mūsų protėvių siekiui per gamtą pajusti neaprėpiamą Visatą,“ – teigė rašytojas Kazys Saja. Tai patvirtina ir devynių skyrių turinys, prasidedantis „Žvilgsniu į milijonus metų nutolusią praeitį“, ir baigiasi devintuoju skyriumi „Lietuvos Atgimimas ir laisvos Tėvynės erdvės“.
   Ši knyga atveria sielos erdves turiningam minties skrydžiui.

Edmundas SIMANAITIS

   Sausio 13-ąją, minint Lietuvos laisvės gynėjų dieną, Rietavo kapinėse perlaidoti 1952 metų sausį Žadvainų miške žuvusių Butigeidžio rinktinės partizanų: Antano Kontrimo-Paramos, Prano Graužlio-Pavasario, Juozo Oželio-Dagilio, Onos Juškienės-Onutės ir Antano Gedminto- Lakštučio palaikai.
   „Lietuvos istorija – tai nuolatinė kova dėl išlikimo pasaulio žemėlapyje. Nuo pat Lietuvos istorijos pradžios lietuviai ginklu gynė savo šeimą, gentį, tautą. Vien 20 amžius atnešė mūsų tautai sovietų ir nacių okupacijas, ilgus nepriklausomybės praradimo metus. Dramatizmo ir didvyriškumo kupinas ginkluotas antisovietinės rezistencijos laikotarpis nusinešė dvidešimties tūkstančių partizanų gyvybių,“ – Rietavo Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje vykusioje ceremonijoje sakė krašto apsaugos viceministras Mykolas Juozapavičius.
   „Šiandien Lietuvos žemė yra priglaudusi dar daug Laisvės kovotojų, kurių palaikus išniekino ir paslėpė žudikai. Tikiu, kad laikui bėgant visų iki šiol nežinomose vietose gulinčių Laisvės kovotojų palaikai bus surasti ir deramai palaidoti,“ – sakė viceministras.
   Pagerbdamas žuvusių partizanų atminimą M. Juozapavičius Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės vardu padėjo gėlių vainiką.
   Perlaidojimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos, Krašto apsaugos savanorių, Karinių jūrų pajėgų kariai, Rietavo savivaldybės atstovai, Seimo nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, žuvusiųjų perlaidojamų partizanų giminaičiai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai, kaimyninių rajonų merai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, skautai ir kiti. įstaigų ir organizacijų atstovai.
   Penkių žuvusių partizanų palaikai Rietavo savivaldybės Oginskių dvaro teritorijoje buvo rasti 2010 metų rugsėjo 23 dieną atliekant archeologinius kasinėjimus.

    Perlaidojamų partizanų pagerbimo ceremonija Rietavo Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje

   Paroda partizanams atminti       Manto Viržinto nuotr.

   Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atlikęs istorinius archyvinius tyrimus ir bendradarbiaudamas su žuvusių partizanų giminėmis, nustatė, kad žuvusieji yra Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno-Pilies būrio partizanai. Visiems jiems suteiktas Kario savanorio statusas.
   Iki perlaidojimo palaikai buvo saugomi Teismo medicinos institute, kur buvo atlikta palaikų identifikacija.
   Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno-Pilies būrys, kuriame veikė žuvę partizanai, priklausė Kęstučio apygardai, įkurtai 1946 metų rugsėjo 12 dieną (iki 1948 metų balandžio vadinosi Jungtine Kęstučio apygarda). Ją sudarė Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikę partizanų junginiai.

„Tremtinio“ inf.

*      *      *

   Sausio 13-ąją Lietuva minėjo 21-ąsias Lietuvos Laisvės gynėjų dienos metines. Kasmet šią valstybei ir tautai labai svarbią dieną esame įpratę sąžiningai pažvelgti į valstybės ir tautos gyvenimą, raidą, kūrybą; tarsi atsiskaitydami prieš žuvusius už mūsų visų Laisvę, įvardinti dar nenuveiktus darbus, pasitaikančius nesklandumus, pasidžiaugti kasdieniais iškovojimais. Ir šiemet Sausio 13-ąją iškilmingo posėdžio Seime metu ši tradicija buvo išlaikyta. Seime pagerbę Laisvės gynėjus tylos minute, aukščiausi valstybės vadovai, užsienio svečiai, nusipelnę šalies veikėjai leidosi į savo išgyvenimų, patirtų prieš dvidešimt vienerius metus, prisiminimus.
   Seimo pirmininkė Irena Degutienė mėgino palyginti aną Lietuvą ir lietuvius su dabartine ir išryškinti pagrindines permainas, įvykusias per artimiausius du dešimtmečius.
   „Šiandien užtenka pažvelgti pro langą, kad pamatytume, kaip nuo 1991-ųjų pasikeitė Lietuva. Kitokie veidai, kitokia aplinka, gražesni namų fasadai, drabužiai ir automobiliai. O jeigu žvilgsnį nuo išorinių ženklų nukreiptume į mūsų visuomenės ir savo pačių vidų, kokias permainas išvystume? Kiek esame ištikimi vertybėms, kurias gindama žuvo Loreta Asanavičiūtė ir kiti didvyriai? Ar tikrai nuėjome prasmingiausiu keliu? Ir pati laisvė – kaip šiandien ją suvokiame ir ką ji mums reiškia? Kokias formas šių dienų gyvenimo tikrovėje įgyja žodis „laisvė“?“, – klausė Seimo pirmininkė.
   Ji savo kalboje mėgino prisiminti, dėl ko lietuviai tada kilo atgimimui, ką tada turėjome omeny, sakydami, kad siekiame laisvės? Orientyrai, kurie sovietinėje aplinkoje ir agoniją išgyvenančioje okupantų priespaudoje atrodė kaip galutinis tikslas, pasak I.Degutienės, buvo žodžio, tikėjimo ir sąžinės laisvė.
   „Tada, prieš dvidešimt ir daugiau metų, mąstėme ir kalbėjome: iškovosime šias laisves, iškovosime galimybę patiems tvarkyti savo kraštą, iškovosime galimybę laisvai keliauti, ir svarbiausias tikslas bus pasiektas. Visa kita – galimybės, kurias įgyvendinsime bendromis jėgomis, savo mintimis, žodžiais ir darbais. Tačiau šiandien kai kas iš mūsų jaučiasi nusivylęs ir ištaria trumpą ir skaudų žodį „deja“, – sakė I.Degutienė.
   Ji tvirtino, kad yra skaudu dėl to, „kad iki šiol Lietuvoje tiek daug neteisingumo jausmo, kad vieno ar kelių asmenų privatus interesas dažnai užgožia viešuosius interesus, kad įvairiuose valdžios – ir ne tik valdžios – sluoksniuose gaji korupcija ir kyšininkavimas, šešėlinė ekonomika ir vengimas sąžiningai mokant mokesčius prisidėti prie bendros visų Lietuvos žmonių gerovės“.
   I.Degutienė ragino visus suprasti, kad nei Seimo pirmininkė, nei kiti aukšti valstybės pareigūnai nėra pajėgūs vieni įveikti šių sunkių ydų ir kvietė visus laisvos Lietuvos piliečius į pagalbą, nes tik kartu galime sukurti tikrai teisingą, sąžiningą Lietuvą. Pasak jos, tik neduodami ir neimdami kyšių, nevykdydami neteisingo ar nedoro viršininko nurodymo, pranešdami apie tuos, kurie vagia valstybės, t. y. mūsų visų, turtą, ar patys juos stabdydami, sąžiningai mokėdami mokesčius, iš kurių mokamos pensijos mūsų tėvams, atlyginimai mokytojams, gydytojams, policininkams, išlaikomi vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, tik išmintingai ir atsakingai rinkdami savo atstovus į savivaldybių tarybas ar Seimą, galėsime pakeisti esamą padėtį.“ Baigdama Seimo pirmininkė ragino būti drąsiais ir nebijoti pripažinti, kad mūsų iškovota laisvė šiandien vis dažniau virsta neteisingai suvokta laisve – laisve nuo bet kokių asmeninių įsipareigojimų, laisve nuo moralės, tradicijų, nuo priesaikos Tėvynei, tautai ir artimiesiems. Laisve, kurioje vis mažiau vietos istorijai, už mus žuvusiems didvyriams, atsakomybei už visą mūsų istorinę bendruomenę: mirusiuosius, gyvuosius ir dar negimusius. Vis dažniau mūsų dabartinė laisvė apsiriboja tik trimis žodžiais: aš, man ir mano. Atsikratyti tokio egoistinio požiūrio, pasak Seimo pirmininkės, ir prisiminti, kas iš tiesų yra laisvė, galima ir imant pavyzdį iš Lietuvos svečio Sergejaus Kovaliovo, šiais metais tapusio pirmuoju Lietuvos „Laisvės“ premijos laureatu.
   S.Kovaliovo indėlio į dabartinę mūsų laisvą Lietuvą apmąstymą iškilmingo posėdžio metu pateikė žinomas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjas, redaktorius, buvęs politinis kalinys Jo Ekscelencija arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.  Jis prisiminė, kai 1983 metais jį apgyvendino KGB rūmų požemyje, izoliatoriaus kamera priminė ano meto Lietuvos tikrovę. „Betoninės sienos ir grindys, geležimi apkaustytose duryse mažas langelis, per kurį tris kartus per dieną gaudavome kalėjimo davinį, ir nepermatomas grotuotas langas. Tik pačiame lango viršuje siauras plyšelis, pro kurį buvo matyti dangaus mėlynė. Pakliuvęs į šią kamerą suvokdavai, kad esi tobulai atskirtas nuo pasaulio. Čia, šioje kameroje, tik mažytis voras be KGB leidimo ant kameros lango kasdien mezgė tinklą. Vienoje iš šių kamerų metus laiko kalėjo didis Lietuvos draugas, „Laisvės“ premijos laureatas Sergejus Kovaliovas. Jis buvo kaltas dėl to, kad nenorėjo gyventi sistemoje, panašioje į kalėjimo kamerą, ir rėmė pastangas tų, kurie siekė iš to kalėjimo išsivaduoti“, – tokiais prisiminimais savo kalbą pradėjo arkivyskupas.
   Jis pasakojo, kad 1968 metus Jungtinės Tautos paskelbė žmogaus teisių metais, atėjo „Prahos pavasaris“, atsirado maskviškė „Einamųjų įvykių kronika“ su Maskvos disidentais, mąsčiusiais, kad ir Sovietų sąjungoje gyvenimas gali būti žmoniškesnis ir teisingesnis už esamąjį.
   „Tuomet mes, lietuviai, labai siekėme užmegzti ryšius su Maskvos disidentais, kurie turėjo daugiau galimybių už mus paskleisti informaciją į Vakarus. S. Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų ir geriausiųjų Lietuvos draugų, padėjusių nutraukti informacinę blokadą, slėgusią mus nuo pat okupacijos pradžios, jis padėjo mums prakirsti langą į Vakarus.
   Kai 1971 metais Lietuvoje surinkome 17 tūkstančių parašų po Memorandumu, adresuotu generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, tai S. Kovaliovas padėjo jį išsiųsti adresatui per Jungtines Tautas. Kelias, tiesa, buvo ilgesnis, bet tikresnis... Kai 1972 metais pradėjo Lietuvoje eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, S. Kovaliovas padėjo jai pasiekti ne tik „Einamųjų įvykių kroniką“, bet ir nukeliauti į Vakarus. Anuomet tai buvo gana rizikinga veikla, bet taurūs žmonės rizikavo gabendami tiesos žodį, norėdami patys gyventi pagal savo įsitikinimus ir padėti kitiems jaustis ne vergais, bet žmonėmis. 1974 metais atnešė sunkių išmėginimų. S. Kovaliovas buvo suimtas, tardytas ir nuteistas. Jis sumokėjo didelę kainą už draugystę su lietuviais ir kitais geros valios žmonėmis. Kainą, be kurios neįmanoma pasiekti laisvės. Evangelijos žodžiais tariant, tokie žmonės kaip S. Kovaliovas yra žemės druska. Tiesa, druska yra sūri, bet labai reikalinga. Be tokios druskos visuomenei gresia išsigimimas ir laisvės praradimas“, – tvirtino S.Tamkevičius.
   Pasidžiaugęs ir didžiuodamasis S.Kovaliovo – tauraus žmogaus – draugyste arkivyskupas vis tik surado labai jautrių žodžių ir dabartinės Lietuvos žmogui. Jis perspėjo, kad kiekvienai tautai reikia nuolat budėti savo laisvės sargyboje, „nes ji gali būti sunaikinta nebūtinai kokios nors diktatūros, bet ir dabarties antikultūros, kuri kėsinasi ištrinti ribą tarp tiesos ir melo, tarp padorumo ir begėdystės, tarp sąžiningumo ir korupcijos, tarp šeimos ir jos imitacijos.“ Pasak arkivyskupo, antikultūra, kuri daiktų, sekso ir antivertybių reklamos sraute kėsinasi palaidoti ne tik krikščioniškąsias vertybes, bet ir tai, kas kiekvienam padoriam žmogui yra brangu, kaip antai gyvybė, pagarba moteriai ir šeimai. Jis pabrėžė, kad anuomet „baisėjomės „geležine uždanga“, kurią pastatė okupantas, o šiandien, atrodo, reikėtų ne mažiau baisėtis savo pačių susikuriamomis uždangomis, po kuriomis mums miegant gali būti palaidoti Sausio 13-osios laimėjimai ir Kovo 11-osios viltys“.

Parengė Ingrida VĖGELYTĖ

  Esu labai laimingas ir dėkingas dėl tokio jūsų sprendimo. Suprantu, kad tai ypatinga premija, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą įteikiama. Tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas: ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją „Laisvės“ premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, pašventusiam savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui, arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Pavyzdžiui, tai galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, įrodę savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi ir jie buvo teisiami už „tėvynės išdavimą“. Jie gynė savo tėvynę, o juos teisė už tai, kad nėra ištikimi okupantams. Galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant jiems gyviems. Tie žmonės nelabai gerai ir žinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime.
   Kyla ir dar labai svarbi priežastis skirti šią labai garbingą premiją kuriam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kuriam pasisekė ką nors padaryti dėl mūsų bendros laisvės. Galbūt teisingiausia būtų skirti šią premiją šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurie vien tik Maskvoje, kaip žinome, sausio 14 dieną išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją. Vienais paskaičiavimais, tai buvo pusė milijono vien tik Maskvoje, kitais, kuklesniais paskaičiavimais, ne mažiau nei 3–4 tūkstančiai Štai tikrieji laureatai. Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkstančių nežinomųjų. Suprantama, kad kažkas ją turi priimti. Taigi, man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę kažką padaryti dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, kitų lietuviškų leidinių, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje. Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, vainikuojanti mūsų bendrą kovą už mūsų bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.
   Manau, kad tuo galėčiau ir baigti savo kalbą. Tačiau leisiu sau išsakyti dar keletą padrikų replikų apie tai, ką aš manau apie Lietuvos laisvę, apie tai, ką dabar čia išgirdau. Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1990 metų kovą. Aš tuo metu buvau čia, Seime, turėjau garbės netgi kalbėti. Tačiau rimtai laisvė buvo iškovota 1991 metų sausio mėnesį, – visa tai buvo ankstesnio valstybingumo atkūrimas, laisvo valstybingumo atkūrimas, laisvos šalies, laisvos tautos.
   Žinote, meilė yra paprasta ir kartu sunki. Mano meilė Lietuvai. Apie tam tikrus sunkumus aš ir norėčiau pakalbėti žiūrėdamas į savo draugų veidus. Niekuomet anksčiau nesu išsakęs savo miglotų svajonių 1990–1991 metais, kai Baltijos šalyse labai aiškiai pasireiškė išsivadavimo procesas. Visų pirma tai įvyko Lietuvoje, kuri tuo metu man buvo tikrai labai artima. Turėjau čia ir draugiškų ryšių, su ja susijęs ir mano likimas. Tuomet manęs nepalikdavo mintys, kuriomis pasidalydavau galbūt tik su dviem trimis pačiais artimiausiais draugais. Aš labai džiaugiuosi, kad garsiai jų neišsakiau, nes dabar suvokiu, kaip smarkiai tada klydau. O šios mintys buvo maždaug tokios.
   Istorinis likimas susiklostė taip, kad pastaruosius metus, kai dar vyravo komunistinė tironija, mes buvome kartu, kaip ir vienoje šalyje. Mes – okupantai ir jūs – okupacijos aukos. Dabar yra vilties įgyti laisvę mums visiems: ir okupuotiems, ir okupantams.
   Aš neprisiversdamas kalbu apie save, apie savo vadinamąją tarybinę, sovietinę tautą, kaip apie okupantus, nes tai yra rimtas supaprastinimas, jeigu mes manysime, kad okupantai – tik bolševikai. Okupantai – ne tik bolševikai. Okupantai ir tie, kurie leido bolševikams prieš 70 metų ir visus tuos 70 metų ar daugiau kaip pusę amžiaus viešpatauti tokioje didelėje šalyje. Tai ne teisinė kaltė, tai moralinė, istorinė kaltė, tai kolektyvinė kaltė. Tai visų pirma rusų kaltė, o rusams priklausau ir aš. Visų pirma, rusų, nes tai buvo dauguma, kuri lėmė šalies likimą. Mes leidome sau toleruoti tironiją, dauguma mūsų tą tironiją sveikino. Mes leidome, kad mūsų cerkvės melstųsi ir šlovintų tironiją ir tironą. Aš klausiu, kam tada tarnavo ši cerkvė? Negi Kristui? Taip buvo.
   Štai atėjo vilčių metas, 1970–1980-ieji. Tada galvojau, šalyje pakvipo laisve. Tai bus ilgas, sunkus kelias, bus daug išbandymų, galbūt netgi tragiškų. Štai Baltijos šalys tuoj tuoj išeis iš Sovietų sąjungos ir įgis dėl mūsų kaltės prarastą valstybingumą. Ar nebūtų geriau, jeigu jos, priešingai, liktų šios valstybės sudėtyje ir taptų mūsų avangardu visiems stengiantis išsilaisvinti? Tai būtų avangardas, nes šiose šalyse dar neužmiršta laisvės atmosfera, jos vis dar išsaugojo savo europietišką esmę. Ir kas, jei ne jos, galėtų išmokyti mus, visus likusius, būti žmonėmis?
   Dabar aš aiškiai suvokiu, kiek tokie mano samprotavimai buvo nesubrendę ir netgi, pasakyčiau, pavojingi. Aš suprantu, kad paniekintas teisingumas turi būti atkurtas. Aš ir tada sveikinau Baltijos šalių išsivadavimą, tačiau ši mano mintis vis dar buvo manyje. Jos nebuvo galima pasiūlyti savo draugams, ypač iš Baltijos šalių, nes tai galėjo būti tik jų sprendimas, niekieno neinspiruotas. Tačiau dabar suprantu, kad tai buvo naivu, ir manau, kad netgi pavojinga svajonė.
   Kas vyksta dabar? Dabar laisva, ne be trūkumų, galbūt ir su rimtais trūkumais, apie kuriuos buvo kalbama iš šios tribūnos, Lietuva žengia nauju europietiškos integracijos keliu. Aš manau, kad tai yra pats viltingiausias, pats būtiniausias kelias dabartiniame pasaulyje. Štai kodėl. Laisvė nedaloma. Negali būti tikrosios laisvės nė viename žemės taške, kai tiek daug kitų teritorijų yra vis dar engiamos arba valdomos tironų, arba jos yra pavojingo paklydimo kelyje, kaip tai vyksta musulmonų pasaulyje. Atėjo laikas, kai tautiniai prioritetai yra nepakankami, o kartais netgi pavojingi. Atėjo laikas, kai ypač būtina nauja politinė pasaulio paradigma. Atėjo laikas, kai reikia labai aiškiai pasakyti valdžios atstovams bet kurioje žemės šalyje: gana meluoti, gana tarti žodžius apie universaliąsias vertybes kaip šamano užkeikimus. Niekas tais užkeikimais nebetiki. Jūs sakote viena, o darote kita. Atėjo laikas veidmainiškiems politikams išrauti šiuos žodžius, atėjo laikas rimtai suvokti šiuos žodžius, šias sąvokas ne kaip užkeikimus, o kaip tikruosius gyvenimo principus.
   Baigdamas aš leisiu sau papasakoti tokią gana įdomią istoriją. Neseniai buvau Prancūzijoje. Ten mane priėmė labai daug dėl bendro reikalo padariusi organizacija – Rusijos krikščioniškasis studentų judėjimas. Aš kalbėjau, kaip visada, apie tą patį – kad laisvė nedaloma, kad dabar kalbama apie globalias sąvokas, apie pilietinę atsakomybę, jau ne apie nacionalinę atsakomybę, o apie globalią, nes mes – pasaulio piliečiai. Mano kalbos klausėsi pro ausis, jie nenorėjo suvokti to, ką sakiau, jiems tai buvo kaip laukinio kalbėjimai. Manęs paprašė pateikti pavyzdžių. Aš pasakiau – štai pavyzdys. Rugsėjo 24 dieną Maskvoje paskirtas naujasis prezidentas, kurį karūnuos kovo mėnesį. Jūs žinote, kuo jis vardu, jūs žinote, kad jis nelegitimus, kaip buvo nelegitimus visus aštuonerius valdymo metus, kaip jo pasekėjas, perėmęs iš jo valdymą, taip pat yra nelegitimus, nes tai vyksta šalyje, kurioje nėra laisvų rinkimų. Negali būti legitimi valdžia, kur nėra tikro teisingumo. Nes jeigu teismas priklausomas nuo politikos, tuomet visuomenė neturi instrumentų, kuriais galėtų nurodyti valdžiai, kokios valdžios įgaliojimų ribos. Kas tai gali padaryti? Negali būti legitimi valdžia šalyje, kurioje vėl įdiegta cenzūra, dabar kur kas gudresnė, netgi geriau maskuojama negu Sovietų sąjungoje. Jūs žinote, kad Rusijos valdžia nelegitimi, jūs žinote, kad sąvoka „perėmėjas“ – tai nedemokratiška, monarchijos sąvoka. Mano sūnus – mano perėmėjas, jeigu aš karūnuotas. O prezidentas savo įgaliojimų perėmėjo neturi. Toks atsiranda tik per aiškią skaidrią politinę konkurenciją. Jūs visa tai žinote. Dabar pasakykite, kas iš jūsų politinių lyderių nepasveikins pono V. Putino, kai jis kovo mėnesį bus išrinktas? Pasakykite, kas bus tas žmogus? Atsistojo vienas iš klausytojų, nustebęs, truputį pasipiktinęs skėsčiojo rankomis ir pasakė: „Bet juk tai protokolo reikalavimai“. Štai ir esmė. Jums svarbiausia universali vertybė – protokolas, ir tuomet nereikia kalbėti apie tai, kad žmogaus teisės yra pagrindinės universalios vertybės šalyse, kurioms jūs atstovaujate.
   Tai truputį supaprastintas, galbūt juokingas epizodas, tačiau, mano nuomone, jis iliustruoja tai, apie ką šiandien bandžiau kalbėti. Būtų gerai mums visiems siekti atsisakyti protokolo ir nemeluoti, kai to reikalauja protokolas.

   „Signatarai piktinasi, kad neparašyta profesionali Sausio 13-osios istorija. Medininkų tragedijos liudininkai sako, kad tai naudinga mūsų valstybės priešams ir leidžia kalbėti, kad savi šaudė į savus. Istorikai teigia, kad tam būtinas specialus valstybės užsakymas.“

(Delfi.lt 2012-12-08)

   Ačiū Dievui, kad nors dabar, dvidešimt vienerius metus pramiegoję, signatarai prabudo ir susirūpino tautos istorija. Gal tik išgirdusi prognozes apie pasaulio pabaigą jų sąžinė prabudo... nes reikės juk stoti prieš paskutinįjį Viešpaties teismą...
   O iki šiol... Reikėjo pataikauti nomenklatūrinei raudonųjų komisarų valdžiai, visomis tiesomis ir netiesomis dvylika valdymo metų besistengusios raudonu komunistiniu-čekistiniu trintuku iš jaunųjų Lietuvos kartų ir pasaulio atminties ištrinti Sausio 13-osios tragediją. Juk ji ir įvyko okupanto ir kolaborantų Lietuvoje, dvasios brolių „ant platformos“, organizuota.
   Iš čia ir istorikų „baimės“, ypač tų, kurie iš valdžios gauna atlyginimus. Juk žymiai saugiau tyrinėti viduramžius arba medžioti papildomus litus pagal sutartis su Lenkija, Rusija, Izraeliu ir dirbti toms valstybėms, teikti duomenis, kad šios negeranoriškos Lietuvos kaimynės, pagal mūsų pačių istorikų duomenis, galėtų šantažuoti mūsų tautą ir valstybę.
   Laimei, dar turime idealistų, tyliai, be jokio atlyginimo iš valdžios, pasiaukojamai dirbančių, renkančių kruopelytę po kruopelytės istorijos faktus apie didžiausią mūsų laikų tautos tragediją, pražydusią pergalės ir Nepriklausomybės žiedais, ir jos didvyriškumą, perimtą kaip Laisvės kovų estafetę iš Lietuvos karžygių partizanų, kovojusių dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės beveik dešimt metų. Lietuvos partizanai gali didžiuotis, kad nepaisant penkiasdešimt metų trukusio raudonojo ledynmečio, jų Laisvės kovų dvasia liko gyva ir stojo į dvikovą su sunkiausiais raudonosios imperijos tankais... ir juos nugalėjo.
   Dėkodami minime pirmąją majoro Michailo Pustobajevo Sausio 13-osios istoriją „Agresijos kronika“ (V., 1994). Tai – sąžiningo žmogaus, buvusio sovietų kariuomenės majoro dokumentuotas Lietuvos tragedijos liudijimas, kaip į Lietuvą atėjo ir išėjo svetimųjų „jėga“. Palygindamas 1939–1940 ir 1990–1991 metų Lietuvos istorijos dokumentus, M. Pustobajevas įtikinamai parodė, kad Rusijoje pasikeitė tik valdžios asmenys, bet ne imperialistinės valstybės politika pavergtų tautų atžvilgiu. Knygoje dokumentuoti, įvardyti įvykiai Maskvoje ir Lietuvoje nuo 1991 metų sausio 1 dienos iki kraupios Sausio 13-osios tragedijos, įvardijami šios tragedijos vadovai, organizatoriai ir vykdytojai, visa Sovietų sąjungos agresijos prieš žmoniškumą Vilniuje anatomija (Michail Pustobajev, „Chronika agresiji“, V., 1994).
   1996 metais pasirodė Dainavos apygardos partizanų ryšininkės, buvusios politinės kalinės Izabelės Skliutaitės-Navarackienės knyga „Aukos ir Vilties diena“ apie Sausio 13-osios Parlamento gynėjus druskininkiečius.
   2003 metais išleista prof. Vytauto Landsbergio knyga „Nauji dokumentai apie Sausio 13-ąją“ (V., 2003). Kiek prisimenu, leidinys buvo aršiai puolamas Parlamente ir spaudoje nutautėjusio ir sukomunistėjusio Seimo nario Vytenio Andriukaičio. 2006 metais apie Sausio 13-ąją pasirodė dar dvi V. Landsbergio knygos „Kraujas ir liūnas“ (V., 2006) ir inicijuota, sudaryta pagal žurnalo „Veidas“ 1994 metų publikacijas ir išleista knyga „Prisiminimai apie Sausio 13-ąją“ (V., 2006). Ilgus metus atrodė, kad daugiau niekam, išskyrus prof. Vytautą Landsbergį, Sausio 13-osios tragedija neberūpi. Tiesa, Lietuvos moterų lygos inicijuota ir paremta išleista dr. doc. Inos Dagytės knyga „Loreta Asanavičiūtė: Veiksmas ir atmintis“ (V.,2000), knygos apie Darių Gerbutavičių „Sausio 13-oji – Lietuvos dvasios pergalė“ ir Stanislovo Abromavičiaus parengta knyga apie Titą Masiulį „Gyvenkite laisvi ir laimingi“. Sukurta dešimtys dokumentinių kino juostų.
   Dvidešimtųjų Sausio 13-osios metinių išvakarėse nudžiugino žurnalisto Edmundo Ganusausko knyga „Gyvoji barikada. 1991.01.13“ (V., 2010), pradėjusi naują atkarpą Sausio 13-osios istorijoje, grąžinusi tos istorijos dalyvių vardus, mėgintus ištrinti ir apdengti užmaršties klodais. Knygoje pateikta sudėtinga to meto Lietuvos politinė situacija, iki kraštutinumo įtempti Lietuvos santykiai su Sovietų sąjunga, ne tik su komunistine-militaristine, bet ir su to meto demokratine Rusija, simpatizavusia Lietuvos Nepriklausomybei ir lietuvių tautai, aprašyta, kas vyko Lietuvoje ne tik tragiškomis sausio dienomis, bet ir muitininkų bei policininkų žudynės Medininkuose, išsamiau, negu anksčiau minėtose knygose, pateikta ir vienų, ir kitų žudynių kronika, įvardyti jos dalyviai, pateiktos žuvusių Lietuvos gynėjų biografijos, šalia jų įvardytos pirmosios agresijos aukos bei vairuotojas Jonas Žiaunys, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, kurio sunkvežimį su žaislais sutraiškė į priepriešinę eismo juostą dideliu greičiu įšliaužęs tankas. J. Žiaunys tik per stebuklą išliko gyvas. Agresijos dienomis buvo sunkiai sužeistas aštuoniolikmetis technikumo moksleivis iš Buivydiškių Vytautas Lukšas (visi prisimename, kaip visa tai įvyko), sunkiai agresorių sužeistas prie Televizijos bokšto 1991 metų balandį mirė Stasys Mačiulskas, dvidešimtmetis Jonas Vaitkus nušautas sovietų kareivių jau sausio 29-ąją, Artūras Sakalauskas, žuvęs rugpjūčio 31 dieną, Vilniuje įsitvirtinus pučistams. Knygoje minimas Parlamento gynėjas Rimgaudas Kazėnas, agresijos metu Parlamente gaivinęs aplaužytus, surūdijusius, nešaudančius ginklus, tikras „visko, kas šauna ir spogsta profesorius“, gynyboje dalyvavęs kartu su savo dviem sūnumis Martynu ir Audriumi. Po agresoriaus tanko, nužudžiusio Loretą Asanavičiūtę, vikšrais buvo sutraiškytos Loretos Tručiliauskaitės-Šlekienės, Angelės Pladytės ir Antano Sakalausko kojos; visiems teko iškentėti po kelias operacijas. Daug šiltų žodžių knygoje skirta Vilniaus universiteto dėstytojui, filmavusiam agresijos vyksmą, Albinui Kentrai, „kuris iš išvaizdos nedaug panašus į drąsuolį, nesudrebėjo prieš automatų vamzdžius. Jo reportažą dar tą patį vakarą transliavo tolimų kraštų televizijos“ (Ten pat, p. 27). Parlamento rūmų nepaliko ir drąsios moterys parlamentarės: Nijolė Oželytė, Laima Andrikienė, Birutė Nedzinskienė, Irena Andriukaitienė, Birutė Valionytė, Nijolė Ambrazaitytė, Rasa Rastauskienė, darbuotojos G. Kurilienė, B. Baltrušaitytė, R. Vaškelienė ir kitos.
  Visai Parlamento rūmų gynybai vadovavo AT pirmininko V.Landsbergio pavaduotojas, paskirtas komendantu, advokatas Kazimieras Motieka. Vėliau buvo sukurtas Gynybos štabas, kuriam vadovavo Jonas Gečas.
   Iš pradžių rūmų apsauga iš lauko buvo patikėta Vilniaus miesto tarybos deputatui Gediminui Motūzai-Matuzevičiui, vėliau sumaniam ir energingam deputatui Vincui Vyrukaičiui ir jo pavaduotojui Algimantui Arnastauskui. Antrųjų rūmų apsauga buvo patikėta savanoriui Vytautui Anušauskui. Vytautas Anušauskas, jau budėjęs prie Seimo rūmų nuo pirmųjų sausio dienų, pasakojo, kad sausio 8-ąją, jau nuo pat ankstyvo ryto, prie Seimo rūmų ėmė grėsmingai artintis „Jedinstvos“ ir jos vadovo Valerijaus Ivanovo ir Burdenkos geležiniais strypais apsiginklavusios „raudonosios brigados“. Dalis jų buvo civiliais drabužiais perrengti kariškiai. Kažkodėl Seimo vartai buvo atidaryti. Tuomet ir Seimo gynėjų pastate buvo nedaug. Visi jie subėgo prie Seimo durų ir laikėsi susikibę rankomis. Prasidėjo maištininkų veržimasis į rūmus, pasipylė keiksmai ir šauksmai: „Šalin valdžią...“ Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis iš antro aukšto stengėsi maištininkus nuraminti, sakė, kad staigus maisto produktų kainų pakėlimas bus atšauktas. Bet jo niekas neklausė. V. Ivanovas davė komandą užimti Aukščiausiąją Tarybą. Tada Seimo gynėjai ant maištautojų paleido vandenį ir per radiją pakvietė vilniečius gelbėti Parlamentą. Iš visų pusių pasipylė prie Seimo bėganti minia. Žmonės apsupo raudonuosius agresorius, pradėjo juos spausti iš visų pusių... Tiems nieko kito nebeliko, tik nuleidus galvas pasitraukti. Vėliau Parlamento rūmų lauko gynėjai statė barikadas, rengė kitokius įtvirtinimus. V.Anušauskas pasakojo ir kitą epizodą. Kai Parlamento gynėjai gavo informaciją, kad Parlamento link juda tankai, jis per megafoną kreipėsi į žmones, tvirta grandine stovėjusius prie II Parlamento rūmų: „Lietuvos Respublikos piliečiai, tankai – jau čia. Kiekvienas turite pasirinkti savo kelią. Aš stovėsiu čia iki galo. Moteris su vaikais prašau pasitraukti“. Vienas tankas privažiavo prie Parlamento. Žmonės jį iš visų pusių apsupo, pradėjo giedoti „Lietuva brangi, mano Tėvyne...“ Niekas nesitraukė. Tankas pasisukiojo ir nuvažiavo... Esu laimingas, kad buvau šios istorinės Laisvės kovos dalyvis“.
   Vėliau, jau palaidojus Laisvės kovos karžygius, įsiviešpatavus pučistiniam režimui, dar vėliau, jau po sunkios Lietuvos Nepriklausomybės pergalės, prasidėjus žūtbūtinėms partijų kovoms dėl valdžios, Lietuvos Laisvės gynėjai buvo pamiršti... Ne be didžiosios imperijos propagandinės šmeižtų prieš gynėjus kampanijos, dalis energingiausių Parlamento gynėjų paslaptingai žuvo, kiti buvo šmeižiami ir niekinami, treti tapo neįgaliais, bedarbiais, nereikalingais žmonėmis... Ir taip ši Laisvės kovotojų karta, jų vardai vienas po kito buvo ištrinti iš Lietuvos istorijos.
   Knygos „Gyvoji barikada“ epiloge autorius Edmundas Ganusauskas kreipiasi į tautą žodžiais: „Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji – dvi Laisvę ir Nepriklausomybę įtvirtinusios dienos, kurių sakralinę didybę kūrė visi (? – O.V.) Lietuvos žmonės, puoselėkime tų dienų bei didžiausią auką sudėjusių – žuvusių ir nukentėjusių žmonių atminimą. Nuopelnai nesveriami ir nematuojami. Negalima atsiplėšti gabalėlio Nepriklausomybės ar atskirti sau Tėvynės dalelės. Veikiau priešingai. Galime tik didžiuotis, kad bendras mūsų ryžtas, visuotinė valia apgynė Lietuvą ir, rodos, pakeitė mus pačius“.

Prof. Ona VOVERIENĖ

   Jau ir ankstesniais metais siekėme, kad moksleiviai, dalyvaudami ekskursijose „Partizanų takais“, daugiau sužinotų apie partizaninį karą, naudojome įvairius edukacinių programų variantus. Moksleiviai savo įspūdžius išreiškė rašinėliuose arba piešinėliuose. Geriausieji buvo skatinami dar viena ekskursija, pavyzdžiui, į Kasčiūnų kaimą, kur Jakavonių sodyboje susipažino su atstatyta A. Ramanausko-Vanago vadaviete, išklausė autentiškų buvusio partizano J. Jakavonio-Tigro prisiminimų. Pastaraisiais metais atkurta partizaninio karo laikų infrastruktūra Viršurodukio apylinkėse praplėtė mūsų galimybes įvairinti edukacines programas minėta ekskursijų „Partizanų takais“ tematika.
   2011 metais po gegužę įvykusių ekskursijų „Partizanų takais“ klasių auklėtojai atrinko po penkis aktyviausius moksleivius, kuriems rudenį buvo pažadėta ekskursija į Viršurodukio apylinkes. Ši išvyka buvo organizuota lapkričio 17 dieną. Jos metu moksleiviai ne tik susipažino su turtinga partizaninio karo laikų infrastruktūra, bet ir pirmą kartą dalyvavo varžytuvėse pakartodami vieną iš Milžino būrio partizanų gyvenimo epizodų. Penki kiekvienos klasės atstovai – 5 Milžino būrio partizanai, kaip ir prieš 62 metus, skubėjo kuo greičiau per landą išlįsti iš bunkerio. Partizanams – tai gyvybės ar mirties klausimas, moksleiviams – galimybė prisiliesti prie kupinos pavojų partizanų gyvenimo kasdienybės. Tuo pat metu, pagerbdama žuvusių partizanų atminimą, išlindusi iš bunkerio visa moksleivių komanda skubėjo greičiau uždegti žvakutę prie paminklo „Šaudyta Lietuva“.
   Po varžytuvių Viršurodukio apylinkėse ekskursija buvo tęsiama toliau. Atvykę į autentišką partizanų pagerbimo miško aikštelę, varžytuvių dalyviai buvo apdovanoti kukliomis dovanėlėmis ir paskelbta nauja užduotis: aprašyti ekskursijoje patirtus įspūdžius.
   Baigiamasis edukacinės programos „Partizanų takais“ renginys įvyko jau šių metų sausio 11 dieną Rezistencijos ir tremties muziejuje. Renginyje ypač gausiai dalyvavo „Atgimimo“ vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, taip pat mokyklos direktorė D. Časienė. Penkiolika moksleivių, geriausiai įvykdžiusių edukacinės programos užduotis, buvo apdovanoti muziejaus padėkos raštais, trys iš jų, geriausiai parašę rašinėlius, gavo dar ir dovanų – Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“.

    Edukacinės programos „Partizanų takais“ pabaigtuvės Druskininkų Rezistencijos ir tremties muziejuje

Eugenijos Sidaravičiūtės nuotr.

   Visų dėmesio susilaukė renginyje dalyvavęs, neseniai 80 metų jubiliejų atšventęs Vytautas Čyžius. Jis papasakojo keletą savo sudėtingo gyvenimo epizodų, tačiau labiausiai visus sudomino, kai ant šešių skirtingų instrumentų sugebėjo pagroti keletą melodijų, tarp jų – ir savo sukurtų. Tačiau labiausiai visi nustebo, kai sužinojo, kad jubiliatas ne tik nebaigęs jokios muzikos mokyklos (neturėjo sąlygų), o groti išmoko savarankiškai jau būdamas pensininkas. Moksleiviai gavo prasmingą gyvenimišką pamoką, o mokyklos direktorė palinkėjo muzikos mokykloje besimokantiems išmokti groti nors dviem instrumentais.
   Edukacinės programos „Partizanų takais“ pabaigtuvės – gera pradžia prasidėjusiems Muziejų metams.

Gintautas KAZLAUSKAS

   Sausio 13-osios rytą Juozo Pakalnio muzikos mokyklos salė buvo pilna. Čia rinkosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo filialo nariai ir rėmėjai. Scenoje – žuvusiųjų Sausio 13-ąją nuotraukos. Prie jų uždegtos atminimo žvakelės.
   Pirmoji konferencijos dalis buvo skirta Sausio 13-osios aukų, įvykių dalyvių pagerbimui ir paminėjimui. Įneštos vėliavos, sugiedotas Lietuvos himnas. Mokytoja, buvusi tremtinė M. Kelevišienė priminė Sausio 13-osios įvykius, perskaitė visų žuvusiųjų pavardes. Žuvusiųjų ir visų kitų, gynusių Parlamentą tą naktį ir jau mirusių, atminimas pagerbtas tylos minute, salėje buvusiems Sausio 13-osios Laisvės gynėjams įteikta gėlių.

Pakruojiečiai aptarė nuveiktus darbus

   Antroji dalis – filialo ataskaitinė konferencija. Ji buvo skirta nuveiktų darbų aptarimui, valdybos ir revizijos komisijos ataskaitoms, svečių ir narių pasisakymams, delegatų rinkimui ir tvirtinimui į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavimą, filialo veiklos 2012 plano projekto pristatymui ir aptarimui.
   Į konferenciją atvyko ir apdovanojimus aktyviausiems nariams bei rėmėjams: J. Mockūnui, A. Jurai, Z. Kirdeikiui, R. Žemrietaitei, N. Matjušaitienei, J. Pliuskienei, M. Liubauskienei, T. B. Navickienei, A. Fetingiui, A. Česnienei, A. Bulai, Z. Vėžienei, įteikė Seimo narė, LPKTS PKTF pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė bei LPKTS valdybos narė Ona Aldona Tamošaitienė.
   Valdybos ataskaitą pristatė filialo pirmininkė Zita Vėžienė. 2011 metais buvo pravesti penki valdybos bei tarybos posėdžiai, du iš jų – išplėstiniai, į kuriuos buvo pakviesti filialo aktyvo nariai. Juose buvo supažindinta su LPKTS tarybos bei valdybos posėdžių, suvažiavimo nutarimais, delegatų į LPKTS suvažiavimą rinkimu; kalbėta numatomų renginių, ekskursijų, knygų pristatymo, dėl LPKTS Pakruojo filialo aktyviausių narių apdovanojimo, pažymint Didžiųjų netekčių atminimo metus.
   Pagrindinė filialo veikla ir dėmesys buvo skirtas Laisvės kovų atminimo įprasminimui. Tai aktyvus dalyvavimas Jono Noreikos-Generolo Vėtros 100-ųjų gimimo metinių paminėjime jo gimtajame Šukionių kaime bei Mėnaičių memorialo atidengimo šventėje Radviliškio rajone.
   Kovo 27 dieną įvyko pilietiškumo pamoka Pakruojyje Šiaulių regiono kariams savanoriams. Dalyvavo filialo narės, buvusios tremtinės Zita Vėžienė, Danutė Janeliūnienė ir Nijolė Matjušaitienė. Balandžio 22 dieną LPKTS Pakruojo filialo tarybos narė Danutė Janeliūnienė ir filialo pirmininkė Zita Vėžienė pravedė pilietiškumo pamoką Rozalimo vidurinės mokyklos mokiniams. Nuoširdžiausi filialo draugai – Lygumų vidurinės mokyklos šauliai ir Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos mokiniai. Jie mūsų renginių nuolatiniai dalyviai, pagalbininkai. Gegužės 28 dieną 35 žmonių delegacija, kurios sudėtyje buvo ir Lygumų vidurinės mokyklos jaunieji šauliai, TS-LKD partijos nariai dalyvavo kelių kartų sąskrydyje Kuršėnuose, kur buvo paminėtos ir mūsų buvusio LPKTS Pakruojo filialo pirmininko Vidmanto Palujansko mirties metinės. (Iš LPKTS projekto „Aš– Lietuvos Respublikos pilietis“ lėšų padengtos kelionės išlaidos.) Birželio 13 dieną Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekoje įvyko popietė „Amžinai gyva, nes liudija tremtiniai“, kurioje atsiminimais iš tremties dalijosi valdybos pirmininkė Zita Vėžienė, buvo rodomas filmas apie Radviliškio atstovų kelionę į tremties vietas. Pristatyta paroda „Tremties vaikai“. Dalyvavo Pakruojo visuomenė, tarp jų – buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Birželio 14 dieną Pakruojo kultūros centre įvykusiame tremties 70-mečio minėjime LPKTS Pakruojo filialo valdybos iniciatyva buvo pagerbti visi Pakruojo rajone gyvenantys 1941-ųjų metų tremtiniai.
   Tęsiame bendradarbiavimą su Šukionių Jono Noreikos pagrindine mokykla. Dalyvavome Šiaulių regiono bėgimo varžybose, skirtose Jono Noreikos-Generolo Vėtros 101-osioms gimimo metinėms pažymėti. Spalio 6 dieną renginyje Jono Noreikos pagrindinės mokyklos bibliotekai, mokiniams ir varžybų dalyviams įteikėme knygų tremties ir rezistencijos te-matika.
   Birželio 22 dieną buvo surengta išvyka į Vilnių, aplankytas Genocido aukų muziejus, Tuskulėnų memorialas, Vilniaus Rasų kapinės, atminimo žvakučių uždegta 1941-ųjų metų sukilėliams skirtame memoriale. Rugpjūčio 6 dieną dalyvauta LPKTS sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje. Gruodžio 17 dieną septyni LPKTS Pakruojo filialo nariai dalyvavo Kaune LPKTS surengtoje šventėje „Lietuva ir mes“. Ta pačia proga aplankėme paminklą „Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę Motinai“, uždegėme žvakučių. Kelionę mikroautobusu padovanojo Pakruojo rajono savivaldybės socialinės rūpybos skyrius.
   2011 metais išleistos dvi knygos. Kovą buvo pristatyta G.J. Janušonio knyga „Šiaurės Lietuva karo ir pokario metais“. Knygą po autoriaus mirties spaudai paruošė ir skyrių apie jo gyvenimą, veiklą parašė bei rūpinosi išleidimu filialo pirmininkė ZitaVėžienė. Knygos leidybą parėmė verslininkai J. Svečiulis ir A. Liaugaudas. Zita Vėžienė savo lėšomis išleido knygos „Ką papasakotų paminkliniai akmenys“ antrąją 100 egzempliorių laidą. Tai knyga apie sovietinio genocido aukas, jų atminimo įamžinimą Pakruojo rajone.
   Nuolatinis buvusių tremtinių ir politinių kalinių renginių palydovas – moterų ansamblis ,,Sidabrinė šarma” ir jos vadovas M. Zubas. Ir šiai ataskaitinei konferencijai ansamblis parengė programą, sveikino 2011-ųjų metų jubiliatus, kurių buvo per keturiasdešimt. Savo ruožtu filialo taryba jubiliatus apdovanojo atminimo dovanėlėmis.
   Visų LPKTS Pakruojo filialo tremtinių ir politinių kalinių vardu dėkojame: JAV mecenatui Broniui Nainiui, rėmėjui UAB „Klovainių skalda“ generaliniam direktoriui Vitoliui Urmonui, Pakruojo rajono savivaldybei, visiems, prisidedantiems lėšomis, aukojantiems savo laiką filialo veiklai.

Jadvyga KORSAKIENĖ

   Prieš 65 metus, 1947 metų sausio 21 dieną, Vilniuje, buvusio KGB pastato rūsyje, buvo nužudytas majoras Jonas Semaška.
   Jonas Semaška gimė 1907 metų lapkričio 24 dieną Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje, Naujakiemio kaime, gausioje 10 vaikų šeimoje. Jonuką nuo mažens traukė mokslas, todėl baigęs Ramygalos pradinę mokyklą, toliau mokėsi Panevėžyje. Su pagyrimu baigęs Panevėžio gimnaziją įstojo į Kauno karo mokyklą. 1930 m. baigdamas gavo leitenanto laipsnį. Tarnavo 1-ame DLK Gedimino pėstininkų pulke Ukmergėje. Buvo draugiškas, linksmas, geras sportininkas ir apsiskaitęs karininkas. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas.
   Jaunas leitenantas susipažino su kapitono Prano Dambrausko dukterimi Elena ir 1936 metais ją vedė. 1937 metais Jonui Semaškai buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1938 metais gimė sūnus Alvydas. Deja, neilgai teko džiaugtis šeimos laime. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui J. Semaška buvo priverstas slapstytis, nes nepakluso NKVD reikalavimams. Kpt. J. Semaška Kaune vadovavo sukilėlių būriui. 1941 metų rugsėjį Kaune kpt. J. Semaška tapo 7-ojo savisaugos bataliono būrio vadu, o prieš išsiunčiant batalioną į Ukrainą, 1942 metų balandį, – kuopos vadu.
   1942 metų spalį kpt. Jonas Semaška paskirtas 7-ojo bataliono vadu ir išsiųstas į priešakines Rytų fronto linijas prie Dono. Ten po aršių mūšių kartu su feldmaršalo F. Pauliaus vadovaujama armija pateko į „Stalingrado katilą“.
   Baigiantis 1942 metų gruodžiui J. Semaška su kariais nutarė prasiveržti iš apsupties. Gavęs armijos štabo viršininko gen. ltn. A. Šmidto sutikimą, batalionas per kelias paras atliko nepakartojamą žygį, vėliau tapusį legenda. Po kurio laiko kariai susitiko su feldmaršalo E. Manšteino daliniais. Vokiečiai buvo nustebę. Apsuptyje liko viena geriausių Vokietijos armijų ir tai nulėmė karo baigtį.

   Kpt. Jonas Semaška – Liaudies armijos karininkas. 1940 metai

   Už šį žygį vokiečių vadovybė 23 bataliono karius apdovanojo Karo nuopelnų kryžiais. „Ko vertas kryžius už narsumą tame mums primestame kare, kai tiek mūsų vyrų žūsta!“ – vėliau su nuoskauda kalbėjo kapitonas savo žmonai.
   Likę gyvi 7-ojo bataliono kariai gavo mėnesį poilsio ir buvo dislokuoti Alytuje. Bet kpt. J. Semaškai neilgai teko džiaugtis atostogomis su savo šeima. Už bandymą gelbėti žydų šeimą, jis buvo išsiųstas į Rytų fronto Šiaurės sektorių „NORD“ vadovauti 13-ajam savisaugos batalionui.
   Prie Pskovo teko dalyvauti įnirtinguose mūšiuose, o pakliuvus į garsųjį „Demjansko katilą“, teko veržtis iš apsupties. Čia kpt. Jonas Semaška buvo sužeistas. Antrą kartą jis buvo sužeistas prie Velykije Luki. 1944 metais Jonui Semaškai suteiktas majoro laipsnis, apdovanotas 2-ojo laipsnio „Geležiniu kryžiumi“.
   Rytų fronte vokiečiams besitraukiant iš Rusijos, 1944 metų rugsėjo–spalio mėnesiais mjr. J. Semaška su 13-uoju batalionu traukėsi į Latviją ir pateko į Kuržemę. Iš pradžių batalionas buvo dislokuotas tarp Liepojos ir Pavelosto saugoti jūros pakrantes nuo galimo sovietų desanto išlaipinimo. 1944 metų gruodį batalionas buvo nusiųstas į pirmąsias fronto linijas į pietus nuo Liepojos. Čia teko kovoti beveik penkis mėnesius be pamainos ir be poilsio, nes jau nebuvo kam pakeisti praretėjusių karių gretų. Nemažai karių už narsą gavo apdovanojimus, o mjr. Jonas Sermaška buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio „Geležiniu kryžiumi“. Iš visų pusių apsuptoje Kuržemėje kovojusių karinių junginių Raudonajai armijai įveikti nepavyko, kol jie nesudėjo ginklų, iki pat Vokietijos kapituliacijos 1945-ųjų gegužės 8-ąją.

   Vilniaus rinktinė įžygiuoja į Vilnių. Pirmojo motociklo lopšyje sėdi kpt. Jonas Semaška. 1939 metų spalio 29 diena

   Po kapituliacijos mjr. J. Semaška nepasidavė nelaisvėn, bet su kpt. J. Januškevičiumi ir dar dviem bataliono kariais pasitraukė iš dislokacijos vietos. Naktimis brisdami pelkėtais miškais, padedami vietinių latvių kariai perėjo į Žemaitiją ir pasiekė Plungės apylinkių miškus, kur sutiko partizanus. Mjr. Jonas Semaška tapo Lietuvos laisvės armijos kovotoju ir Šatrijos rinktinės vadu, slapyvardžiu Liepa. 1945 metų rugsėjį Žemaičių legiono rinktinių vadų susirinkime jis buvo išrinktas legiono vadu. Turėdamas didelę kovos įvairiomis karo sąlygomis patirtį mjr. J. Semaška apjungė Žemaitijoje atskirai veikusius partizanų būrius į vieną stiprų pasipriešinimo okupantui kumštį. Kruopščiai ir apgalvotai buvo vykdomos kovinės operacijos, skleidžiama tiesa apie sovietinės propagandos melą.
   Buvo stengiamasi koordinuoti visų Lietuvos pasipriešinimo okupantui jėgų veiksmus. Tuo tikslu J. Semaška buvo nuvykęs į Vilnių, Kauną, Alytų, kur susitiko su vadais: J. Noreika-Vėtra, A Ramanausku-Vanagu, D. Jėčiu-Ąžuoliu ir kitais.
   Deja, priešas irgi nesnaudė. MGB visur stengėsi infiltruoti savo agentų. Jiems reikėjo išaiškinti Žemaičių legiono vado asmenybę, nes Žemaitijoje Joną Semašką mažai kas pažinojo, o jis legaliai turėjo dokumentus Grinkaus pavarde. 1946 metų balandžio 15 dieną išduotas mjr. J. Semaška Telšiuose pateko į okupanto nagus. MGB kalėjime tardytas ir žiauriai kankintas, Vilniaus karinio tribunolo nuteistas mirti. Mirties bausmė įvykdyta 1947 metų sausio 21 dieną.
   1998 metų gegužės 22 dieną LR Prezidentas Valdas Adamkus Jonui Semaškai (po mirties) suteikė pulkininko laipsnį. Tų pačių metų lapkričio 23 dieną, minint Lietuvos kariuomenės 80-metį, Jonas Semaška (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
   2012 metų sausio 21 dieną sukanka 65 metai, kai Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono vadas majoras Jonas Semaška paaukojo gyvybę už Tėvynės laisvę.

Alvydas SEMAŠKA

*      *      *

   Nepriklausomos Lietuvos pakasynas – 1946 metų birželio 15-ąją – Henrikas Dzikas sutiko baigęs Kėdainių gimnazijos septynklasę.
   Mieste bruzdesys. Turgaus aikštė kimšte prikimšta rusiškų sunkvežimių – „polutarkų“ ir ginkluotų kareivių su raudonais ženklais ant rankovių.
   – Užbėgau pas klasės draugą Beržiūną, – sakė Henrikas. – Ruošėmės atšvęsti mokslo metų pabaigtuves. Nežinau, iš kur atsirado pulko adjutantas kapitonas Danilevičius ir pabarė mus: „Lietuva okupuota, šokti nevalia!“
   Juodų šešėlių lydimi, su draugu nubėgome prie Panevėžio kelio įsitikinti kapitono Danilevičiaus pranašyste. Stoties ir Gedimino gatvių sankryžoje kareivis raudona vėliavėle rankoje sovietų tankams rodė kryptį. Jį supo Kėdainių žydukai ir vogravo jidiš kalba. Būrio priekyje – Saša, kairių pažiūrų, už tai ne kartą sėdėjo Smetonos belangėje.
   Nevilties apimti grįžome namo. Pro langą pamačiau ateinančią šeimininkę, pas kurią gyvenau.
   – Grįžk namo, tremia jūsų šeimą, – pasakė ji. – Tavęs ieško.
   Kilo mintis slėptis, tačiau čia pat įvirto enkavėdistas ir įrėmė ginklą į kaktą. Iškratė kišenes. Rado ir atėmė vaikišką peiliuką. Apkaltino šalto ginklo laikymu be leidimo.
   Tėvų ūkis Panevėžio valsčiuje Juozapinės vienkiemyje – 105 hektarų. Tai ir buvo pretekstas ištremti.
   Vagone prie jau susodintų tėvo Igno, motinos Barboros, sesers Elenos, brolio Romualdo ir mane įgrūdo.
   – Išvažiuojant iš kiemo šunys taip sustaugė, kad net širdis nualpo, – pasakė brolis.
   Vagone vos tilpo „nusikaltėliai“. Pažinau mokytojus Balsį, Kazlauską, policininką Žygelį. Vieni iš Josvainių, kiti – iš Smylių, Pernaravos. Vagone – juoda neviltis...
   – Sušaudys, – pranašavo Balsys.
   Dar į vagoną įstūmė urėdijos raštininką Kartenį su penkiais rubliais kišenėje, kiek vėliau – Leščinską, valsčiaus sekretorių ir lenką Michailą Lechojevskį, Molodečno policijos viršininką ir grafą Zabielą bei Benediktą Alijauską ir Žiežmarių valsčiaus sekretorių Venkauską. Sargyba užtrenkė duris ir juodoji pabaisa, sukaukusi, nudundėjo už Uralo, svieto galo.
   Trofimovsko sala sutiko poliarinių vėtrų stūgavimu ir sniego sūkurių atakomis, be teisės sugrįžti, ramiai gyventi. Poliarinė žiema, maisto stoka, ligos pažėrė kančių, nelaimių ir netekčių vėrinį. Pirmoji tremties žiema – mirtys, mirtys ir dar kartą mirtys. Kūnus krovė į rietuvę – užkas pavasariui atėjus. Giltinė, dalgį išplakusi, šienavo iš kairės į dešinę, nuolat, be gailesčio. Matulaitis – jėgų žydėjime – jau rietuvėje. Kristenis – pilietinio karo dalyvis, komunistas (už paklydimą) neatlaikė šiaurinio pragaro ugnies. Jau tremtyje už „nusikaltimus“ nuteisti ir varomi į Stolbus bausmės atlikti sušalo Vytautas Dzikas, Lukminas, Plutinskas, Petrikas. Kiek beieškojome, neradome, ir šunys nepadėjo. Tremtyje mirė tėvas ir motina Drūčiai ir jų šeši mažamečiai vaikai. Į Lietuvą sugrįžo tik Vincas ir Adelė.
   Kai pasiskundėme dėl blogų gyvenimo sąlygų, duonos dalytojas atšovė: „Juk esate atgabenti pražūčiai! Še, tau – savijauta!“
   Žvejyba tiek vasarą, tiek žiemą po ledu – pragyvenimo šaltinis – alino sveikatą. Jei tušti tinklai – pilvai riaumoja. Kitokio maisto čia nerasi. Žvejų brigadoje – keturi vyrai ir penkios moterys.
   Moterys sumojo į žvejybą išplaukti su Trispalve. Totoraitytė ir Jankauskienė pasiuvo nedidelę 12x25 centimetrų Trispalvę. Į žvejybą palydėti suėjo nemažas būrys tautiečių, linkėjo sėkmės, kantrybės, nesušalti. Kai valtis pajudėjo nuo kranto, tremtinys Vitalijus Staugaitis iškėlė prie ilgos karties pritvirtintą Trispalvę. Reginys – neišpasakytas, pakerėjo tautiečių sielas ir ne vienam gaili ašarėlė prišalo prie veido.
   Tuokart iš vandenyno, vėtros nešama, atūžė atpūkštė didžiulė ledo lytis ir trenkėsi į pakrantės kalnagūbrio iškyšulį. Baisus trenksmas išgąsdino ir apkurtino. Lytis suiro, pabiro į šimtus tūkstančius ledinių žiburių žiburėlių ir nuskrido tundros platybių aidesiu, Lietuvos link... Ašarėlės...

Spaudai parengė Albinas SLAVICKAS

   Išaušusį 21-ąjį Sausio 13-osios rytą pasitiko mirksinčios Lietuvos Laisvės gynėjų aukų pagerbimui žvakių liepsnelės tą šiurpią naktį prisimenančių palangiškių namų ir įstaigų languose. Pavakarį skubėjome į Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje surengtą koncertą „13-osios nakties šviesoje“, Senojoje gimnazijoje pagerbti žuvusiuosius buvo skirta literatūros ir muzikos valanda „Laiškai išėjusiems“, kurioje dalyvavo ir LPKTS Palangos filialo aktyviausieji.
   Po koncerto miesto aikštėje suliepsnojo laužas, primindamas Sausio tragiškų išbandymų dienas ir naktis.
   Laužo liepsnos kibirkštys, kylančios į padangę, priminė man 1991 metų sausio 12-osios naktį, kai Vilniuje prie Parlamento sunerimome išgirdę pranešimą, kad artėja okupantų kariaunos šarvuočių kolona. Liepsnojant laužams ir plevėsuojant Trispalvėms banguojanti žmonių jūra pradėjo giedoti šventas giesmes – šaukėsi Aukščiausiojo pagalbos. Kunigas laimino mus, tarsi į mūšį einančius karius... Prisiminiau ir Sausio 13-osios naktį, kai prie Televizijos bokšto bebaimiai Laisvės gynėjai plikomis rankomis stojo prieš komunistinės tironijos tankus. Atmintyje išliko žūstančių Laisvės gynėjų šauksmai, suluošintųjų aimanos, tankų griaudėjimas, kulkosvaidžių tratėjimas ir vis garsėjantys gynėjų šūksniai: „Lietuva bus laisva“!
   Šiemet kibirkščiuojantis laužas, primenantis lemtingosios, kruvinosios Sausio 13-osios nakties Laisvės gynėjų žūtį, kančias ir pergalę, dar ilgai skleidė Laisvės liepsnos žiežirbas virš miesto. Šventės dalyviai su keturiolika plevenančių žvakelių liepsnelėmis atėjo į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią, kur buvo aukojamos šv. Mišios už Laisvės gynėjus.

Algirdas PEČIUKONIS

   Sausio 6-ąją LPKTS Telšių filialo tarybos buvusius politinius kalinius ir tremtinius pakvietė į tradicinę Trijų Karalių šventę.
   Susirinkusiuosius apsilankymu pagerbė kanauninkas A. Sabaliauskas ir Telšių meras V. Kleiva. Kadangi šie metai paskelbti poeto Maironio metais, tai popietė buvo pradėta visuotine daina „Lietuva brangi“. Kanauninkas padėkojo „Tremties aidų“ choro nariams už giedojimą per rytmetines sekmadienio šv. Mišias. M. Šilinsko vaikaitis A.Andrijauskas iš senelio paruoštos kompaktinės plokštelės parodė Ariogaloje vykusią tradicinę šventę „Su Lietuva širdy“ ir Telšiuose praėjusią akciją „Varom už Lietuvą“. Maironio eiles skaitė A. Dovidauskienė ir B. Bikniuvienė. Padedant kanauninkui A. Sabaliauskui buvo sugiedota ir padainuota dar keletas dainų, sukurtų Maironio tekstais.
   Atkeliavus tariamiems Trims Karaliams, kanauninkas paaiškino istorinę Kristui atneštų dovanų prasmę. Karaliai visiems susirinkusiesiems įteikė suvenyrinius saldainius su palinkėjimais. Popietėje dalyvavęs M. Kirlys pakvietė visus buvusius tremtinius ir politinius kalinius vasarą susirinkti ant Šatrijos kalno, o svečias iš Varnių F.Šiukšteris prižadėjo atsivežti ir grupelę varniškių.
   Vėliau susirinkusieji dalijosi atsineštais lauknešėliais ir šoko bei dainavo grojant folklorinio ansamblio „Spigins“ vadovams Dianai ir Arvydui Bomblauskams.

B. BIKNIUVIENĖ

Auksutė RAMANAUSKAITĖ-SKOKAUSKIENĖ,
LR Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė

   Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, kurios tampa ne tik laiką žyminčiais skaičiais kalendoriuje, bet ir ženklu įvykio, pakeitusio visą tolesnį tos tautos ir valstybės gyvenimą. Viena tokių datų mūsų istorijoje – 1991 metų sausio 13-oji. Praėjo dvidešimt vieneri metai – ta kruvinoji naktis yra dar visai arti mūsų, persmelkta skausmu dėl prarastų gyvybių, nužudytų, tankais sutraiškytų pirmųjų mūsų Nepriklausomybės aukų. Dar labai ryškus, o tiems, kurie tiesiogiai ten buvome – niekada ir nenublanksiantis laisvės artumo pajautimas, telkiantis vienybei, broliškumui, skatinantis nepaleisti laisvės paukštės ne tik iš savo širdžių, bet ir iš savo žemės, savo tėvynės. Tomis dienomis jautėmės nepajudinamai tvirti prieš tankus, automatus, tamsą, smurtą, šmeižtą ir melą. Tiesos pergalė buvo mūsų pusėje.
   Nuo Antrojo pasaulinio karo ilgus dešimtmečius buvome pavergti – patyrėme sovietinio režimo vykdomą terorą ir represijas. Šioje okupacijos naktyje gimė Lietuvos rezistencija, į kurią įsitraukė daugybė vyrų ir moterų, pasirinkę žūtbūtinai ginti mūsų tautos ir valstybės laisvę, kovoti už tiesą – jie buvo Lietuvos partizanai. Tai tūkstančiai žmonių, kurių gyvenimai lyg žvakės skausmingai sudegė, okupacinio režimo tamsoje skleisdami tiesos ir vilties šviesą, skleisdami tikėjimą, kad vieną dieną mūsų tėvynė atkovos savo Nepriklausomybę.
   Su partizanais buvo žiauriai fiziškai susidorota. Šiandien šiurpiausius sovietinės sistemos struktūrų nusikaltimus mena po visą Lietuvą išsibarstę partizanų žūties vietas žymintys kryželiai, atminimo ženklai, o tūkstančių Laisvės gynėjų palaikų galbūt niekada nesurasim, nes jie liko paslėpti žvyrduobėse, raistuose, po specialiai pastatytais mūriniais pastatais, po sunkiu asfaltu užlietais keliais.
   Paaukotomis gyvybėmis partizanai Lietuvai padovanojo dvasinę pergalę, nes išliko laisvės troškimas, kuris tapo antisovietinių pogrindinių organizacijų veiklos pagrindu. Net ir pavojaus akivaizdoje saugojome savo tautos kultūrines, religines tradicijas, nepasidavėme okupanto brutaliam siekiui paversti mus beveidžiais, betaučiais, bedieviais žmonėmis – žmonėmis be sąžinės. Keitėsi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio formos – gimė Lietuvos Sąjūdis. Širdyse rusenanti laisvės viltis sutelkė žmones susikibti rankomis Baltijos kelyje, dalyvauti Sąjūdžio mitinguose. 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui priėmus ir paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą Laisvės kovotojų siekis išsipildė ir buvo įtvirtintas Sausio 13-osios pergale. Apie tą laikotarpį tuometinis valstybės vadovas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis yra sakęs: „Tuomet Lietuva buvo ypatinga ir siuntė savo vertybinį pranešimą kitiems. Jame glūdėjo tiek daug pagrindinių dalykų, kurie daro žmogaus gyvenimą vertą pagarbos ir nušviestą vilties, kad pasaulis neišsigims.“
   Gyvename laisvoje valstybėje, laisvoje Lietuvoje. Sausio 13-osios nusikaltimus vykdė ta pati sovietinė pragaro sistema, kurioje naikinamąjį darbą dirbo konkretūs asmenys, kankinę, žudę ir niekinę mūsų Laisvės gynėjus partizaninio karo metais, trėmę vyrus, moteris, vaikus į Amžinojo įšalo žemę vergiškam darbui, badui ir mirčiai. Mums liko pareiga įvardinti sovietinio režimo nusikaltimus, tų nusikaltimų iniciatorius ir vykdytojus, teisiškai įvertinti jų veiksmus. Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename jau dvidešimt antruosius metus, o genocido prieš Lietuvos partizanus bylos nuolat stringa Temidės tarnų koridoriuose ir stalčiuose. Iki šiol teisiškai neįvertinti ir pagrindiniai Sausio 13-ąją padarytų nusikaltimų užsakovai bei vykdytojai. Ši situacija sudaro prielaidas klastoti istoriją, pateikti nebūtas, melagingas versijas, kuriomis vis dažniau teršiama mūsų žiniasklaidos erdvė, nuodijama jaunosios, okupacijos nepatyrusios kartos sąmonė ir istorijos suvokimas. Tik gindami tiesą visomis politinėmis, teisinėmis priemonėmis, skleisdami tiesos liudijimus savo aplinkoje, viešojoje erdvėje, galime išsaugoti visų laikų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą ir sukurti tvirtą moralinį – istorinį pagrindą ateities kartoms, suteikti galimybę jaunimui pajusti laisvės siekio dvasią ir atsakomybę. Garbingai prisiimkime ir vykdykime šią pareigą. Telydi mus drąsa visada rinktis tiesą.

   Metams praėjus po kruvinųjų Sausio įvykių, 1992 metų sausio 11 dieną Vilniuje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Seimo (LSS) sesija. Ją pradėjo tuometinis LSS tarybos pirmininkas Juozas Tumelis trumpa, gerai akcentuota kalba. Prof. Vytautas Landsbergis pareiškė, kad Sąjūdžio veikla kritiškai ir teigiamai vertintina.
   Sąjūdžio Seimo sesijoje dalyvavęs svečias Anglijos žurnalistas Deividas Blekas (David Black) paminėjo, kad reikia išmokti gyventi pagal turimus išteklius. Jis akcentavo būtinumą išvengti Rytų ir Vakarų santykių įtampos. Vakaruose pasigirdo balsų, teigiančių, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atkurta Nepriklausomybė gali būti užgniaužta brutalia karine jėga.

    Tų tikslų negalėjo paslėpti jokie tauškalai apie prieš pusę amžiaus tariamai vykusias „socialines ar socialistines revoliucijas“ okupuotose Baltijos šalyse. Kremliaus emisaro G.Dekanozovo suformuotas seimas paskelbė kreipimąsi į Rytų šalies Aukščiausiąjį sovietą, kad šis priimtų raudonarmiečių divizijomis užtvindytą Lietuvą į Sovietų sąjungą. Nesuprantama ir gerokai keista, kad Vakaruose dar vis pasitaiko apžvalgininkų, kurie minėtą prievartinio balsavimo spektaklį „iš dviejų klumpių išrinkti porą“ priima kaip agresiją pateisinantį veiksmą.
   Dvidešimt dveji Nepriklausomybės metai išugdė ir suformavo stiprią gyventojų pilietinę savivoką, kurios net pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija nepajėgė ištrinti iš Tautos atminties. Sausio 13-osios aukos akivaizdžiai liudija Tautos valios siekį – atkurti Lietuvos valstybingumą.

    Sovietinis okupantas sugriovė žemės ūkį ir Lietuvos ekonomiką. Darbščiausi kaimo gyventojai ūkininkai buvo represuoti ir išvežti į Sibiro katorgą net teismo farso nesuvaidinus. Sovietinis teisingumas, paremtas „klasių kovos“ principu, tebuvo tik teisingumo parodija. Masinius trėmimus, žudynes vykdė okupanto baudžiamieji NKVD daliniai. Nekilnojamasis turtas, žemė, pastatai, galvijai buvo atiminėjami iš gyventojų pagal „rajkompirseko“ (rajono kompartijos komiteto pirmojo sekretoriaus) sudarytus sąrašus.
   Šių genocido akcijų planavimą griežtai kontroliavo antrasis rajkomo sekretorius, dažniausiai rusakalbis. „Kolchozinio“ komandinio ūkininkavimo efektyvumas negalėjo nė iš tolo lygintis su laisvosios rinkos sąlygomis klestėjusiu žemės ūkiu. Tai neginčijamai patvirtina 20 amžiaus dviejų dešimtmečių (1918–1940) kūrybinio darbo rezultatai. LSS sesijoje buvo aptartas ir visuomenės moralės vaidmuo. Tikėjimo tiesų turėtų būti mokoma ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Žiniasklaidos reikalus turėtų tvarkyti tik aukštos moralės žmonės. Buvo siūloma atsakingai ir ryžtingai pasinaudoti Vakarų televizijos ir radijo programų patirtimi.

   Stebina keistokas sutapimas: 1990 metų sausio 11-ąją, „Perestrojkos architektas“, Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas Vilniaus Spaudos rūmuose bauginančiu tonu aiškino Lietuvos kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovams, esą Lietuvai, „jeigu ji atsiskirtų nuo SSRS, pasekmės būtų labai liūdnos.“ Žmonės to bauginimo neišsigando ir ne ką trukus pasaulis išgirdo, kad 1990 metų kovo 11 dieną atkurtas Lietuvos Respublikos valstybingumas. O štai 1991 metų sausio 13 dieną sovietų kareivos, su Nobelio taikos premijos laureato M.Gorbačiovo žinia, pamėgino „jėga atkurti tvarką“ – įvykdė agresijos aktą prieš beginklę Lietuvos Respubliką. Žuvo trylika Tėvynės patriotų...

   Maskva tikėjosi, kad neribotos karinės galios demonstravimas bei kruvinos aukos įbaugins Lietuvos gyventojus ir tada bus nesunku atkurti jau minėtu Stalino ir Hitlerio suokalbiu numatytą „teisinę padėtį“ – jokios Nepriklausomybės Lietuvai! Vakarų demokratijos šalys tik per auką suvokė Lietuvos žmonių pasiryžimo teisumą ir šventumą. Kol nebuvo aukos, Vakaruose tolydžio pasigirsdavo balsų, raginančių netrukdyti Gorbačiovui užbaigti „Perestrojką“. Kraujo auka privertė Vakarų lyderius išgirsti lietuvių tautos balsą ir suvokti tikrovę – totalitarinis režimas kelia grėsmę taikai ir demokratijai. Šis balsas skamba kaip įpareigojimas.

Edmundas SIMANAITIS

Antanas Pužas-Gintaras

   Prasidėjo šeštieji sovietinės okupacijos metai. Daug Lietuvos partizanų žuvo. Tūkstančiai rėmėjų ir ryšininkų kentė badą, nepakeliamą darbą Sibiro platybėse. Partizaninė kova silpnėjo, dingo pasitikėjimas. Tačiau dar ir tada, kai buvo akivaizdu, kad kova pralaimėta, dešimtys jaunuolių, ryždamiesi mirti už tėvynę, bet netarnauti okupanto kariuomenėje, rašė prašymus partizanų vadams. O išlikę patys narsiausi, patys ryžtingiausi vadai, saugomi Apvaizdos, palaikė drausmę, uždegdavo drąsa, ryžtu, tikėjimu ateitimi.

   Iš kairės: Antanas Pužas-Gintaras, LDK Vytauto rinktinės vadas Algimantas Matusevičius-Neptūnas, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Žalgirio rinktinės vadas Feliksas Žindžius-Tigras

   Vienas iš tokių buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas Antanas Pužas, praėjęs sunkų kovos kelią nuo partizanų ryšininko 1945 metų pradžios iki rinktinės vado 1949 metų vasario 8-osios.
   Antanas Pužas gimė 1926 metais Jonučiuose, Garliavos valsčiuje. Besimokydamas Garliavos vidurinėje mokykloje priklausė slaptai moksleivių organizacijai, buvo partizanų ryšininkas. NKVD išaiškino slaptą moksleivių organizaciją, prasidėjo suėmimai, jų neišvengė ir Antanas. Čekistai jį verbavo. Antanas „sutiko“ dirbti čekistams. Gavęs užduotį ir migdomųjų nuėjo pas Birutės rinktinės vadą J. Bulotą-Anbo, atskleidė naują čekistų klastą ir tapo Birutės rinktinės partizanu. Gabus, sumanus ir narsus partizanas 1948 metų balandį paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės būrio, vėliau – kuopos vadu. 1949 metų vasario 8 dieną žuvus rinktinės vadui Stasiui Jaloveckui-Kiškiui, paskirtas Birutės rinktinės vadu, nuo 1949 metų gruodžio 26 dienos iki žūties ėjo Geležinio Vilko rinktinės vado pareigas. Pasižymėjo narsa, uolumu, sumanumu, reiklumu. Energingai organizavo jam pavestą darbą. Išleido keletą labai svarbių direktyvų ir įsakymų, reikalaujančių didesnės konspiracijos partizanų archyvams, visiško susilaikymo nuo svaiginamųjų gėrimų ir budrumo valgant ar net arbatą geriant, kad išvengtų žiaurių KGB pinklių. Taip pat sprendė, kaip aktyviau teikti materialinę pagalbą labiausiai jos reikalingiems tautiečiams tremtyje, sugriežtinti spaudos leidybą ir platinimą. Antanas Pužas du kartus mūšyje buvo nesunkiai sužeistas.
   1951 metų sausio 12 dieną Ilgakiemio kaime, P. Aukštakalnio sodyboje, po žygio ilsėjosi Geležinio Vilko rinktinės vadas Gintaras ir rinktinės adjutantas K. Jazumas-Lokys. Gavę žinių iš informatorių ir suimto kankinamo ryšininko, sausio 14-osios rytą Kaune dislokuotos 198 pulko karinės bei čekistinės pajėgos apsupo P. Aukštakalnio sodybą. Nesulaukę partizanų atsako į raginimą pasiduoti atidengė kulkosvaidžių ugnį ir padegamomis kulkomis padegė daržinę, kurioje slėpėsi partizanai. Vyrai atsišaudydami bandė prasiveržti iš apsupties, tačiau nelygioje kovoje abu žuvo. Užkasimo vieta nežinoma.
   Antanui Pužui 1950 metų gegužės 12 dieną buvo suteiktas partizano puskarininkio laipsnis, 1950 metų lapkričio 2 dieną apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.
   Didžiuojamės savo didvyriais, paaukojusiais brangiausią turtą – gyvybę, kad tėvynė būtų laisva. Tačiau kartu jaučiame ir nuoskaudą, kad esant tėvynei laisvai šiems didvyriams ir tūkstančiams kitų nesuteikti ne tik garbingi apdovanojimai, bet net Kario savanorio statusas.
   Tėvyne, negi užmiršai savo sūnus?!

Aldona VILUTIENĖ

*      *      *

Šventėje

   Kasmet, rimstant šventiniam šurmuliui, LPKTS Šiaulių filialo nariai su šeimomis susirenka atsisveikinti su Kalėdų seneliu, susitikti su likimo broliais ir sesėmis, pasikalbėti, palinkėti vieni kitiems sėkmingų atėjusių metų.
   Šiemet, Trijų Karalių dieną, rinkomės jau aštunti metai iš eilės į renginį „Tremtinių ir vaikaičių Kalėdos“. Dažnas jau atsivedė ir provaikaičius, tad tradiciją tęsiame.
   Susirinkusiuosius šiltai pasveikino LPKTS Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė ir palinkėjo gražių metų, geros sveikatos ir dar daug mielų susitikimų. Šiaulių Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas, mero patarėjas Tomas Petreikis patikino, kad jaunimas tęsia ir tęs laisvos Lietuvos kelią. Šiandien jaunimui yra keliami kiti tikslai, kiti iššūkiai ir jaunimas pasirengęs juos įgyvendinti. Miesto tarybos narys TS-LKD atstovas Aurimas Nausėda perdavė TS-LKD sveikinimą buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, padėkojo už prasmingą jų veiklą auklėjant jaunimą patriotine dvasia. LPKT bendrijos pirmininkė E.Bagdonienė perdavė likimo brolių ir sesių sveikinimą, padėkojo už gražų bendradarbiavimą, palinkėjo prasmingų darbų naujaisiais metais. Meninę programą parodė jaunieji „Daivos šokių studijos“ šokėjai, vadovaujami mokytojos Daivos Virakienės. Melodija keitė melodiją, šokis – šokį. Jaunieji šokėjėliai buvo tokie nuoširdūs, kad seneliams įraudo delnai beplojant.

   „Daivos šokių studijos“ šokėjėlia

   R.Baltučio vadovaujama kapela       Eduardo Manovo nuotr.

   Tarybos pirmininkas Valentinas Kemėšis pasidžiaugė vaikučių nuoširdumu, padėkojo mažiesiems šokėjėliams bei jų mokytojai ir įteikė dovanėles. Renginyje dalyvavo ir mažųjų mamos.
   Buvusių tremtinių ir politinių kalinių vaikaičių ir provaikaičių plojimais bei kapelos vadovo R. Baltučio maršu susirinkusieji pasitiko Kalėdų senelį. Nešinas dovanų maišu jis atvyko atsisveikinti iki kitų Kalėdų . 86-uosius metus skaičiuojantis Gediminas Kelmelis ne tik nepamainomas, nepailstantis Kalėdų senelis, bet aktyvus filialo tarybos narys, kartu su Eduardu Manovu per vasarą puoselėja Ginkūnų tremtinių kapines, aktyviai dalyvauja filialo ir Šiaulių miesto renginiuose. Eduardas Manovas prieš dvi valandas iki renginio grįžo iš kelionės ir suspėjo savo viską „matančiu“ fotoaparatu fiksuoti renginio akimirkas. Mažieji kartu su seneliais ir tėveliais sakė Kalėdų seneliui, kokius gerus darbus per metus padarę, deklamavo eilėraščius, žaidė žaidimus. Visi buvo apdovanoti saldumynais ir vaisiais.
   Dar prieš renginį tarybos narės parengė gausų vaišių stalą, prie kurio susirinkome atsisveikinę su Kalėdų seneliu. Popietės metu grojo Romualdo Baltučio vadovaujama kapela, susirinkusieji šiltai bendravo, prisiminė tremties vietoves ir bendros lemties žmones. Ilgai netilo muzika ir kalbos. Išsiskirstėme atsisveikindami iki kito susibėgimo.

Stanislava STAŠKUVIENĖ

*      *      *

    Kuo gi skiriasi ši knyga nuo šimtų kitų tremtinių atsiminimų, paprastiems Lietuvos žmonėms okupantų padarytų skriaudų, skausmo ir nužmoginimo? Buvusių tremtinių atsiminimai yra saviti, nepakartojami, nes juose atsiveria šeimų skausmo ir išgyvenimo istorijos. Žinoma, labai svarbus ir autoriaus sugebėjimas bei atmintis tuos išgyvenimus perteikti. Atsakau pats sau, kad Birutės Kavaliauskaitės-Jacinavičienės, šiuo metu gyvenančios Pakertų kaime, Kaišiadorių rajone, knyga „Sibire, Krivliako gyvenvietėje“ („Gija“, 2011 m.) ypatinga, nes leidinyje aprašoma trylikametės gimnazistės, ištremtos į Šiaurę už nebūtas nuodėmes, gyvenimo istorija.
    Žaslių progimnazijai 1946–1947 metais vadovavo Lietuvos partizanas Antanas Lukša. Apie ten vyravusias nuotaikas jis pasakojo, kad 1946-ųjų rugsėjo ir gruodžio mėnesiai buvo ypač pavojingi, kupini įtampos. Mokyklos karinio rengimo mokytojas, buvęs 16-osios divizijos viršila Vaclovas Stankevičius, stambus vyras, turėjo stiprų balsą ir rėkimu drausmindavo mokinius.
    1946-ųjų lapkritis buvo šaltas, vėjuotas. Mokykloje vyko „spalio švenčių“ minėjimas. Susirinko į salę mokytojai, o viršilos su mokiniais vis nesulaukė. Direktorius išėjo ieškoti. Vidurkelyje tarp mokyklos ir iškilmių salės, kurioje turėjo vykti mitingas, pamatė: viršila, išrikiavęs mokinius patižusiame sniege, verčia juos žygiuoti ir dainuoti. Mokiniai, išvydę Antaną Lukšą, pradėjo šaukti: „Direktoriau, gelbėkit!“ Mat viršila jau gerą valandą juos „auklėjo“, mokė paklusnumo. Ramiai paklaustas, kas atsitiko, viršila atrėžė: „Liepiau dainuoti, o jie – nė iš vietos...“
    1948 metų gegužę, prieš mokslo baigimo egzaminus, mokiniai užsisakė šv. Mišias Šv. Jurgio bažnyčioje. Rinko pinigus ir trečiokai, juos per pertrauką nunešė klebonui. Direktorius Petras Bartkus pranešė NKVD viršininkui, kad pinigus nunešė trylikametė Birutė Kavaliauskaitė su drauge. Deja, jau kitą rytą mokiniai stovėjo naujojo direktoriaus, paskirto po Antano Lukšos pasitraukimo į Laisvės kovotojų gretas, kabinete. Vaikai buvo solidarūs, slėpė sumanytojus, tad direktorius apie šį faktą pranešė valsčiaus NKVD viršininkui Demčenkai. Su aktyviausiais buvo susidorota tremtimi...
    1948 metų gegužės 22-ąją, apie šeštą valandą ryto, į dar miegančių gimnazisčių kambarį, nuomotą Žasliuose mokytojos Onutės Lisauskaitės name, įvirto neprašyti svečiai. Stribai nuvedė mergaites į NKVD būstinę prie miestelio aikštės, kur jau rado bendraklasę Aldoną Matačiūnaitę, greitai pristatė ir Mečių Plepą, kitus gimnazistus. Danutę ir Angelę Adamkevičiūtes su tėveliais iš Prazariškių kaimo atvežė iš namų. Kol paaugliai blaškėsi dėl nežinios, pasirodė pirmieji sunkvežimiai, prikrauti ryšulių ir raudančių žmonių. Vidurdienį mašinos kėbule Birutė pamatė tėvelį ir senelį... Jų laukė ilga tremtis, atšiauri gamta...
    Knyga gausiai iliustruota, aprašytos skurdžios gyvenimo sąlygos, sunkus darbas, jaunimo siekis po tremties sugrįžti į Tėvynę. Dešimt metų, kuriuos Birutė, jos bendraklasiai, tėvelis Motiejus ir senelis Jonas Ciknauskas praleido Krivliake, kupini meilės ir sielvarto. Deja, senelis Jonas amžinai liko tremtyje. Birutė 1956 metais sugrįžo į Lietuvą, išlipo iš traukinio Žaslių stotelėje. Einančią pavijo paštą vežiojantis vežimas. Žmogus pasisiūlė pavėžėti. Žvilgtelėjusi į jį nustebo – tai buvo vienas iš stribų, 1948 metų gegužės 22-ąją atėjusių ją palydėti į NKVD būstinę...
    Namus Paparčiuose užstojo sodo medžiai. Pravėrusią duris, ją pasitiko Motina, bet dukters nepažino: buvo ištremta vaikas, o sugrįžo suaugusi moteris. Brolis Vytautas taip pat ilgai ilgai žiūrėjo į tarsi jau matytą jauną moterį...
    Kiekvienas toks leidinys – tarsi liudytojas, kaip sovietinis okupantas naikino lietuvių tautą. Ir jei mūsų karta tai žinome iš liudytojų pasakojimų, tai prabėgus dešimtmečiams šie istorijos puslapiai liks užrašyti tokiose knygose, kaip Birutės Jacinavičienės „Sibire, Krivliako gyvenvietėje“.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga neseniai išleido skaitytojų nekantriai lauktą Vytauto Juodsnukio knygos „Suvalkijos partizanų takais“ antrąją dalį. Pirmoji dalis buvo išleista 2000 metais ir greitai tapo bibliografine retenybe.
   Autorius ne vieną dešimtmetį kruopščiai rinko tų dienų įvykių liudininkų ir buvusių partizanų prisiminimus, LGGRTC archyvuose rastą SSRS NKVD, MGB ir KGB medžiagą, kol visa tai sudėjo į sklandų, gražų pasakojimą. Nagrinėjamas laikotarpis – nuo 1947 metų – istorinio partizanų žygio per „Geležinę uždangą“ – iki partizaninio pasipriešinimo šiame krašte pabaigos. Apie 550 puslapių knygoje pakankamai išsamiai, argumentuotai ir įžvalgiai nušvietė Suvalkijos Laisvės kovotojų žygius, priešo klastą, mūšius su okupanto kariuomene ir stribais, pergales ir, deja, žūtį.
   Leidinys iliustruotas archyvinėmis partizanų nuotraukomis, dokumentų faksimilėmis, autoriaus sudarytais mūšių ir Laisvės kovotojų žūties vietų žemėlapiais.
   Skaitytojui priminsime, kad Vytautas Juodsnukis pats yra buvęs partizanų žvalgu – ryšininku. 1946 metų kovo 21 dieną areštuotas ir Marijampolės apskrities NKVD būstinėje čekistų Piotro Raslano ir Arono Greiso tardytas. Žiauriai kankintas Vytautas „egzaminą“ išlaikė ir trūkstant įkalčių buvo paleistas. Grįžęs į laisvę tapo Geležinio Vilko rinktinės rezervo partizanu žvalgu – ryšininku Simuku. Su Geležinio Vilko rinktinės vadu Tigru bendravo iki jo žūties – 1949 metų liepos 23 dienos. Rugpjūčio 16 dieną buvo suimtas ir 1950 metų vasario mėnesį „Troikos“ nuteistas 10 metų Vytautas Juodsnukis – politinis kalinys Nr. D-562 – katorgos kelius mynė Vorkutoje. 1955 metų liepos 16 dieną išleistas į laisvę, grįžo į Lietuvą.
   Išėjęs į pensiją visas jėgas ir laiką skyrė Suvalkijos Laisvės kovų tyrinėjimui, faktinės ir dokumentinės medžiagos rinkimui.

„Tremtinio“ inf.

   Poetas ir publicistas Robertas Keturakis pasakojo, kad prieš kurį laiką gauti Elenos Kačinskaitės-Mižutavičienės rankraštiniai prisiminimai ir užrašai apie tremtį ir giminės istorija jį sudomino. Puikios atminties jų autorė – 92 metų moteris aprašė ne tik tremties baisumus, bet ir vaikystę, prabėgusią Siesikų miestelyje, Ukmergės apskrityje. Tėvelis Juozapas – inteligentas, mamytė Emilija Šukevičiūtė (1886–1949) – iš garsios giminės. Senelės Juzefos brolis kapitonas Antanas Mackevičius 1863 metų sukilėlis, žiauriame mūšyje sukapotas dalgiais. Palaidotas senosiose Ukmergės kapinėse, šeimos kape. Jų giminės tėvonija – Garbuvos palivarkas prie Siesikų. Dvarininkai, mokytojai ir gydytojai gyveno prabangoje ir skurde.
   Keitėsi kartos, kaip ir šios giminės gyvenimai. 1941 metų birželio 14 dieną Eleną su tėveliais ir sesutėmis Jadvyga bei Marija iš Šalkavos dvaro ištrėmė į Sibirą, Altajaus kraštą, po metų – į Užpoliarę – Lenos upės salą Tit-Arus. Broliai Juozas ir Vytautas tuo metu Šalkavoje negyveno. Brolis Stanislovas gyveno Lokėnuose, Panotierų valsčiuje; kaltindami priešiška sovietinei valdžiai veikla jį suėmė 1940 metų liepą. Pretekstas – sprogstamoji medžiaga, įsigyta laukuose buvusiems rieduliams sprogdinti. Kol vyras kalėjo, turtas buvo iššvaistytas, tad paleistas 1949 metais neturėjo kur prisiglausti. Stanislovas buvo vyriausias šeimoje, mokėsi gimnazijoje, tačiau norėjo veikiau ūkininkauti nei mokytis.
   Bajorų luomo tėvelis Juozas Kačinskas (1878–1943) buvo savo įkurto Žemės ūkio banko direktorius, tremties metu jau turėjo 63 metus, motina – 55 metų. Jie sunkiausiai pakėlė tremtį... 1989 metų spalio 16 dieną tėvelių palaikai parvežti į Lietuvą, po šešių dienų kunigo Ričardo Mikutavičiaus palydėti į Karmėlavos kapines.
   Rašytojas Robertas Keturakis susidomėjo atsiminimais, tad po nemenkų pastangų jie tapo knyga „Gyvenu ir tikiu“ („Naujasis lankas“, 2011), neseniai pasirodžiusia skaitytojui. Tai buvo didžiausias džiaugsmas Elenai Mižutavičienei. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinės salėje Kaune buvo ruošiamasi leidinio pristatymui, tačiau autorė tos dienos nesulaukė...
   – Džiaugiuosi, kad knyga pasirodė, – sakė susirinkusiems į knygos sutiktuves R. Keturakis. – Užrašuose, ištremtųjų sąrašuose, atsiminimuose, patarimuose ar istoriniuose faktuose blyksteli dabartiškumas ir priminimas, kas vis dėlto turi tarnauti Tiesai ir Gyvenimui.

Stanislovas ABROMAVIČIUS

*      *      *

   Alytiškis Gintaras Lučinskas parengė ir knygon sudėjo buvusio karininko, mokytojo Andriaus Vasiliausko atsiminimus. A. Vasiliauskas gal ir nesitikėjo, kad jo knyga bus išleista, kad ją skaitys ne tiktai artimieji. Ir štai ją vartome, skaitome, stebimės...
   A. Vasiliauskas jautė, žinojo turįs retesnių gebėjimų rašyti, norėjo studijuoti Kauno universitete filologiją, tačiau neturėjo mokymuisi lėšų. Labai norėdamas mokytis pasirinko valstybės išlaikomą karininko tarnybą Karo mokykloje. O rašytojo talentas giliai slypėjo, plačiau neiškilo, autorius išskleidė jį vienintelėje knygoje.
   Pasakojimas spalvingai vaizdingas pirmojoje dalyje: jautriai aprašyti įsimenantys, trumpi paveiksliukai, mintyse gyvai plaukiantys, jaudinantys, neišnykstantys ir užvertus knygą. Pilkoka tėviškės gamta, atrodytų, nelavino vaizduotės, bet prigimtis dosni – skaitome ir grožimės vaizdinga kalba, palyginimais, retais tarmiškais žodžiais.
   Autorius net keliose vietose atsimena gaivų poilsį ant pievų žolėmis kvepiančio šieno. Nenakvojusieji ant šviežio šieno prėslo nesupras tokio dangiško vasaros miego malonumo (p. 87, 116). Šaržuotai aprašo savo paties, pradinuko, mirtį (p. 90). Įkvepiantis, poetiškas jaunystės pavasario aprašymas (p. 97), ir visur – akys... mėlynos mergaitės Dalios akys (p. 102). Gyvenimo kelio posūkio virsmas įsimintinai baugus: ant stalo brandos atestatas, už lango gyvenimas – žiaurus, negailestingas (p. 132). Lemtingas posūkis – į negailestingas, bekompromisines Antrojo pasaulinio karo Raudonosios armijos ir Vokietijos mūšių, Berlyno šturmo vietas (p. 275–282).
  Skaitau ir patikiu teigiamu Andriaus Vasiliausko herojumi – pavydėtina dora, sąžiningumu, tvarkingumu, pareigingumu. Išskirtini broliškos meilės vaizdai su vyriausiuoju broliu Juozu, kurio dėka baigė gimnaziją, jauniausiuoju broliu Stasiu, vėliau išėjusiu partizanauti ir žuvusiu. Vienas juokingiausių, primenančių ir dabartinių politikų rinkimų reklamas ir agitacijas – 1926 m. pavasario Seimo rinkimai. Jauni gimnazistai įtraukti į politinių partijų panegirikos ir tuštybių varžytuves (p. 50). Šiltas, jaukus ir įžvalgus jaunuolio pastebėjimas apie samanotose trobelėse užaugančias gražias mergaites, nepastebimą jų vaikystę, vėliau prievartinį ištekinimą už turtingų, bet nemylimų, ar girtuoklių, sumintą grožį – taip visą amžių vargsta, paskendusios savo godose, šios dievdirbių madonos (p. 120).
   Galbūt nereikėjo antroje dalyje sudėti smulkių, nuobodokų kelionių po Sovietų sąjungos kurortus aprašymų, kitokių sovietų imperijos kasdieninių buities nuobodybių. Atrodytų, viskas svarbu, bet pirmosios dalies grožinės literatūros kūriniui antroji dalis retai beprilygsta, tai jau tik paprasti atsiminimai. Tačiau bręstančio socializmo epochos aprašas būtų nepilnas be penkmečio planavimų ir šioje – švietimo srityje: galime tiktai stebėtis absurdiškiausiu Komunistų partijos diktatu, kvailiausiais nurodymais, beprasmiškais tikrinimais. Tačiau tuo laikotarpiu šių ideologinių varžtų nepaisymas grėsė įspėjimais, atleidimu iš tarnybos, net pavertimu „liaudies priešu“. Stebėtinas ir A. Vasiliausko, einančio atsakingas Švietimo skyriaus vedėjo, mokyklų direktoriaus pareigas, atsilaikymas prieš nuolatinį spaudimą tapti Komunistų partijos nariu.
  Parengti leidybai atsiminimus – nemažiau sudėtingas darbas, nei parašyti ir išleisti savo leidinį. G. Lučinskui iš dalies pavyko, iš dalies ir trūko patyrimo. Manyčiau, knygos parengėjas turėtų kuo mažiau taisyti, šlifuoti tą savaime spindintį liaudies deimančiuką. Tačiau tik G. Lučinsko, turinčio pastabią istoriko prigimtį, jauseną, dėka pažinome trumpam sužibėjusį rašytojo A. Vasiliausko talentą, susipažinome su daugelio lietuvių patirta, bet autoriui savaip nulemta gyvenimo istorija.

Valdas STRIUŽAS