Rugpjūčio 6-ąją
vėl susitikome
Ariogaloje

Ariogaloje – tautos vienybės šventė

    Rugpjūčio 6-ąją Raseinių rajone, Ariogaloje, sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ jau 21-ąjį kartą susitiko Lietuvos Laisvės kovotojai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, nukentėjusieji nuo sovietų okupacijos, patriotai.
    Tradiciškai sąskrydis pradėtas eisena į Dubysos slėnį, kurią vedė Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų orkestras, Garbės sargybos kuopos kariai, šauliai. Toliau nenutrūkstama gija į slėnį plūdo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, bendrijos, Politinių kalinių sąjungos, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio, įvairių visuomeninių patriotinių organizacijų atstovai, sąskrydžio svečiai, ariogališkiai. Eisenoje žaviai išsiskyrė, organizatorių papuošti sąskrydžio skrybėlaitėmis, buvusių politinių kalinių ir tremtinių chorų nariai. Visus įžygiuojančius į stadioną pristatė sąskrydžio scenarijaus autorius, režisierius, vedėjas, Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vilius Kaminskas ir vedėja Juventa Mudėnienė.
    Po trumpos pučiamųjų orkestro programos iškeltos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybinės vėliavos, sugiedoti trijų Baltijos valstybių himnai. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, LPKTS atstovai ir šauliai išnešė puokštes gėlių prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse.

    Sąskrydžio ugnį įžiebė LPKTS pirmininkas Povilas Jakučionis

   Susikaupimo valandėlė. Šv. Mišias Dubysos slėnyje aukojo J. E. arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigas Kazimieras Skučas. Giedojo Jungtinis buvusių politinių kalinių ir tremtinių choras.
    Po šv. Mišių sąskrydį savo apsilankymu pagerbė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Renginio dalyvių itin šiltai sutikta ji kreipėsi į susirinkusiuosius:
    „Prieš 70 metų prasidėję masiniai trėmimai – tai vienas skaudžiausių mūsų istorijos puslapių. Per tuos trylika trėmimo metų netekome ketvirčio milijono žmonių. Tremtis palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą. Mano taip pat. Mano senelis buvo ištremtas. Netekome tėvų ir motinų, vaikų ir senelių, brolių ir seserų.
    Tai buvo tragiškas pasityčiojimas iš žmogiškumo. Siekta palaužti tautos laisvės dvasią, sutrypti Lietuvos žmonių orumą. Gyvuliniais vagonais tremtin vežami žmonės turėjo vienintelę kaltę – mylėjo laisvę ir savo Tėvynę.
    Tačiau net ir sunkiausiomis sąlygomis, ištvėrę varginantį šaltį, badą, bausmes ir pažeminimą – išgyvenome. Nepalūžome ir neišdavėme savo Tėvynės. Nepraradome vilties sugrįžti ir gyventi laisvoje Lietuvoje. Deja, sugrįžo ne visi,“ – sakė Prezidentė ir pakvietė pagerbti tylos minute tuos, kurių netekome.
    „Jūs esate gyvas nesunaikinamo žmogiškumo ir drąsos liudijimas. Jūs esate tie, kurių dėka savo širdyje nešiojamės vis dar gyvą mūsų tautos istoriją. Jūs esate lietuvybės ir mūsų tautos vienybės simbolis. 
    Negalime to pamiršti. Jūsų patirti išgyvenimai – tai pamoka, kad ir baisiausiomis sąlygomis žmogus turi išlikti Žmogumi.
Ačiū Jums, kad tikėjote Tėvyne. Sunkių išbandymų metais Jūs saugojote Lietuvą savo širdyse, o dabar savo darbais ir patirtimi kuriate geresnę Lietuvą.
    Kad ir kur bebūtume, tegu mus visus ir visada vienija meilė ir ištikimybė Tėvynei!“ – sąskrydyje kalbėjo Dalia Grybauskaitė.
Po pasisakymo D.Grybauskaitė buvo pagerbta ąžuolo lapų vainiku, LPKTS vadovų atminimo dovana ir gėlėmis, jungtinis choras sugiedojo „Ilgiausių metų“.
    Į slėnį nusileidę bėgikai įnešė sąskrydžio ugnį iš devynių partizanų apygardų. Buvęs tremtinys, Kauno jungtinio sveikatos klubo vadovas Petras Sventickas deglą perdavė LPKTS pirmininkui Povilui Jakučioniui, kuris uždegęs aukurą kreipėsi į šventės dalyvius:
„21-ąjį kartą susitinkame šiame Dubysos slėnyje. Iš tiesų nors dar jaunatviškas, bet jau brandus mūsų sąskrydžio amžius. Todėl ir pasidžiaugsime susitikimais, ir pasikalbėsime apie mūsų reikalus, ir rūpesčius, ir visos tautos bei valstybės problemas,“ – sakė LPKTS pirmininkas ir perskaitė tris rezoliucijas bei pareiškimą, kuriems sąskrydžio dalyviai vieningai pritarė (sąskrydžio priimtus dokumentus spausdiname atskirai).
    Vėliau partizanų uniformomis persirengusieji, vadovaujami istoriko Dariaus Juodžio, iškilmingai priėmė partizanų priesaiką. Garbės sargybos kuopos kariai iššovė tris salves: už Lietuvos tremtinius ir politinius kalinius, už Lietuvos Laisvės kovotojus ir už laisvą ir nepriklausomą mūsų Tėvynę Lietuvą.
    Seimo narys Arvydas Anušauskas perskaitė Ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus sveikinimą. Jame Vyriausybės vadovas dėkojo buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, Laisvės kovų dalyviams už solidarumą, išmintį ir supratimą krizės akivaizdoje ir paragino tęsti nuoseklias pastangas už skaidresnę, sąžiningesnę ir teisingesnę Lietuvą. Vyriausybės vadovo sveikinime teigiama, kad nevalia pamiršti žmonių patirtų tragiškų išgyvenimų bei netekčių:
    „Privalome dabarties ir ateities kartoms išsaugoti šį tragišką palikimą, tuos idealus ir vertybes, anuomet telkusius ir stiprinusius lietuvių tautą. Todėl dabar turime dar daugiau jėgų nukreipti į istorinio teisingumo ir istorinės atminties išsaugojimo uždavinius,“ – pabrėžė Ministras pirmininkas.
    Buvo perskaityti Europos Parlamento nario Vytauto Landsbergio, Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės sveikinimai.
    Kalbėjo LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Čeponis, svečiai iš Latvijos ir Estijos, Seimo narys, Seimo Pasipriešinimo okupacijoms ir nukentėjusiųjų reikalų komisijos pirmininkas Arimantas Dumčius, Raseinių rajono meras Remigijus Ačas. Pastarasis LPKTS pirmininkui Povilui Jakučioniui įteikė dovaną – rūpintojėlį.
    LPKTS valdybos pirmininkas Antanas Lukša padėkojo sąskrydžio rėmėjams – Švietimo ir mokslo ministerijai, UAB „Druskininkų Rasa“, Lietuvos kariuomenei, šios šventės organizaciniam komitetui ir jo pirmininkui Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos direktoriui Kęstučiui Bliujui už surengtą gražią ir šiltą šventę ir pakvietė visus susirinkusiuosius pasiklausyti Jungtinio choro atliekamų, kiekvieno lietuvio širdžiai mielų dainų.
    Vėliau koncertavo solistai Eglė ir Vytautas Juozapaičiai, savo gerbėjus džiuginę populiariosios klasikos kūriniais. Į šokio sūkurį pakvietė linksmos kapelos: „Daumantų muzikantai“, „Ainiai“, „Kadagys“.
   Pavakary koncertavo jaunimo mėgstamas dainininkas Mino su šokių grupe ir Ariogalos jaunimo muzikos grupė „Laisvas režimas“.

Jolita NAVICKIENĖ
Jono Ivaškevičiaus ir autorės nuotraukos

    Į sąskrydį atvykusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę šiltai sutiko LLKS štabo viršininkas Vytautas Balsys, LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Čeponis (kairėje), sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ organizacinio komiteto pirmininkas Kęstutis Bliujus, Raseinių rajono meras Remigijus Ačas (dešinėje)

     Šventės dalyviai džiaugėsi susitikimais, dalijosi prisiminimais

    Ypač daug dėmesio sulaukė persirengusieji partizanų uniformomis

Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dokumentai

Dėl atminties išsaugojimo
Pareiškimas

    Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių 70-mečio minėjimo proga valstybės vadovai savo viešose kalbose pažymi, o Seimas priima rezoliucijas, jog istorinės atminties išsaugojimas yra svarbus Lietuvai, Europai ir pasauliui. Atmintis tarnauja kaip prevencija, kad nesikartotų XX amžiaus nusikaltimai žmonijai ir žmoniškumui. Tai suprasdami žmonės stato paminklus ir kryžius sovietinio genocido aukoms atminti, bet ne viską gali. Didelius, reikšmingus ir brangiai kainuojančius darbus privalo atlikti valstybė.
Ariogalos sąskrydžio dalyviai giliai apgailestauja ir pažymi, jog per 21 nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimo metus neatsirado nė vienos vyriausybės, nė vieno Vilniaus miesto mero, kurie jaustų pagarbą ar dėkingumą Laisvės kovotojams, 1000 metų savo gyvybės kaina gynusiems Lietuvą nuo grobikų. Visiems sąmoningiems piliečiams gėda girdėti vien nesibaigiančią erzelynę dėl paminklo Laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projekto – konkretus projektavimas ir paminklo statyba skandinama konkursų spekuliacijose.
    2010 metų rudenį A.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė įpareigojo Aplinkos ir Kultūros ministerijas iki metų pabaigos surengti aikštės sutvarkymo ir monumento sukūrimo konkursus. Aplinkos ministerija šiaip taip užduotį įvykdė. Kultūros ministerija esą dėl lėšų stokos jau pusę metų delsia paskelbti konkursą – lyg konkursas kainuotų dešimtis milijonų litų. Laisvės kovų dalyviai nėra tikri dėl konkurso vertinimo komisijos sudarymo skaidrumo.
    Kitu svarbiausiu Atminties įamžinimo objektu laikome Lietuvos Laisvės kovų ir komunistinio genocido aukų atminties memorialo steigimą buvusios KGB būstinės pastatų komplekse Vilniuje, Gedimino pr. 40. Memorialo pradžia padaryta. 1991 metais LPKTS čia įkūrė Genocido aukų muziejų. Čia dirba ir LPKTS pastangomis išsaugotas Ypatingasis archyvas, ir dar keletas LGGRTC padalinių. Tačiau iki šiolei nesukurta memorialo koncepcija, neiškeliami į kitas patalpas čia dirbantys teismai.
    Dėl mums nežinomų priežasčių nestatomas paminklas Dainavos apygardos partizanams atminti. Nors kitoms partizanų apygardoms paminklai jau pastatyti. Yra ir daugiau pritvinkusių atminties išsaugojimo sopulių.
    Pagirtinas darbas – Radviliškio rajono Mėnaičių kaimo Miknių sodybos rekonstrukcija, atkurta partizanų vadų, čia pasirašiusių 1949 metų vasario 16 dienos Deklaraciją, slėptuvė, pastatytas paminklas, sutvarkyta aplinka. Dėkojame krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei už iniciatyvą ir ryžtą. Bet savanorio Sajaus sodyba Balandiškių kaime, kurioje partizanų vadai pradėjo posėdžiauti ir rašyti Deklaraciją, dėl aplaidumo visų akyse sunyko.
    Kapinėse ir kitose viešose vietose vis dar yra sovietinės okupacijos metais statytų paminklų su to meto užrašais, pagerbiančiais stribus ir čekistus, vykdžiusius represijas prieš partizanus ir taikius civilius gyventojus bei iškreipiančius istorinę tiesą, įžeidžiančius Lietuvos Laisvės kovotojus. Yra bandymų statyti naujus paminklus sovietų kolaborantams ir Vilniaus krašto grobikams, įrengti amžinąją ugnį sovietinės armijos kareivių kapinėse, kur yra palaidotų stribų ir čekistų. Tokius bandymus laikome visiškai nepriimtinais ir įžeidžiančiais okupantų represijų aukas.
    Sąskrydžio dalyviai ragina Vyriausybę:
    - skirti lėšų monumento Lukiškių aikštėje sukūrimo konkursui ir įpareigoti Kultūros ministeriją nedelsiant skelbti šį konkursą;
    - įpareigoti LGGRTC per du mėnesius sukurti Lietuvos Laisvės kovų ir komunistinio genocido aukų atminties memorialo koncepciją ir iki metų pabaigos ją patvirtinti Vyriausybėje. Nuo 2012 metų pradėti teismų iškėlimą iš patalpų Gedimino pr. 40 ir pradėti memorialo plėtrą.
    - 2012 metų biudžete numatyti lėšas:
    - Lukiškių aikštės sutvarkymui ir monumento Laisvės kovotojams statybai;
    - paminklo Dainavos apygardos partizanams statybai;
    - savanorio Sajaus sodybos, esančios Radviliškio rajono Balandiškių kaime, atstatymui;
    - aplinkos tvarkymo prie partizanų Motinos paminklo Kauno senosiose kapinėse darbams užbaigti, įrengiant partizanų vadų atminimo alėją;
    - priimti teisės aktą, nustatantį užrašų ant sovietinės okupacijos metais pastatytų paminklų stribams ir čekistams pakeitimo privalomą tvarką.

*    *    *

Dėl jaunimo parengimo Tėvynės gynybai
ir gynybos pajėgumų sustiprinimo
Rezoliucija

    Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai reiškia susirūpinimą dėl per lėtai įsibėgėjančio jaunimo karinio parengimo, kuris vadinamas baziniais kariniais mokymais.
    Džiaugiamės, jog Krašto apsaugos ministerija pradeda jaunimo apmokymus, kaip naudoti ginklą ir elgtis kautynių lauke. Tačiau 600 ar 1000 jaunuolių apmokymas per metus yra per mažas. Nėra visuotino jaunimo karinio apmokymo privalomumo. Šis skaičius turėtų siekti 20–30 tūkstančių, nes kariuomenėje yra aiški eilinių karių stoka.
    Šiemet Krašto apsaugos ministerija iniciavo ir Seimas priėmė keletą kariuomenei svarbių įstatymų. Tarp jų – Mobilizacijos ir priimančios šalies paramos įstatymą bei Lietuvos karo prievolės įstatymą, įteisinantį 3 mėnesių trukmės bazinius karinius mokymus. Ministrė R.Juknevičienė pasirašė Piliečių rengimo valstybės gynybai strategiją.
    Pritardami kai kurių NATO partnerių nuomonei apie dabartinę skurdžią krašto apsaugos būklę, manome, jog į valstybės saugumą investuojama per mažai. Neskirdami kariuomenei lėšų dabar, atimame ateities saugumą iš savęs ir iš savo vaikų, nes saugumas per metus kitus nesukuriamas. Nors, apklausų duomenimis, apie 70 procentų gyventojų mano, kad visi piliečiai turėtų būti apmokyti ginti savo šalį, bet iki šiol, deja, nėra suformuota tautos savisaugos samprata. Šalies gynyba dar netapo kiekvieno piliečio interesu. Dar reikia daug šviečiamojo ugdymo darbo. Pradėti reikia nuo Lietuvos šaulių sąjungos ir Ateitininkų federacijos bei Lietuvos skautijos – jaunimo organizacijų veiklos stiprinimo, nes jos gali padėti tokį darbą atlikti.
    Kuo greičiau turime pasiekti, kad kariuomenė gebėtų pati apsiginti, kol, reikalui esant, sulauktume NATO pagalbos. Šiam tikslui reikia stiprinti reguliariąją kariuomenę ir jos rezervo sistemą. Reikia daugiau modernios ginkluotės. Nesirengdami gynybai patys paskatinsime potencialius agresorius jiems patogiu laiku mus užpulti.
    Mes, sąskrydžio dalyviai, raginame Vyriausybę ir Seimą:
    - 2012 metų biudžete Krašto apsaugos sistemai skirti sumą, ne mažesnę kaip 1,5 procento šalies BVP;
    - šauktinių jaunuolių karinį rengimą ir karo prievolę atlikusius atsarginius laikyti svarbiausiu rezervo pajėgų plėtros šaltiniu;
    - stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, mokyklose plėsti Ateitininkų federacijos ir Lietuvos skautijos organizacijas bei remti jų veiklą.

*    *    *

Dėl jaunimo tautinio patriotinio ugdymo sustiprinimo
Rezoliucija

    Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai pakartotinai atkreipia Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės dėmesį į būtinybę iš esmės sustiprinti jaunimo tautinį patriotinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose ir mano, jog ugdymo ašimi turi tapti Laisvės kovų istorijos dėstymas.
    Lietuvos valdžia, švietimo sistema, visuomenė iki šiolei neteikė reikšmės tinkamam tautiniam patriotiniam ugdymui taip, kaip tai buvo suprantama tarpukario Lietuvoje. Tada buvo skatinama ir remiama moksleivių ir studentų organizacijų veikla. Ateitininkai, skautai, jaunieji šauliai savo organizacijose jungė aktyvų jaunimą ir nukreipdavo jų veiklą pozityvia kryptimi.
    Dabar daugumoje mokyklų tautinis patriotinis ugdymas yra apleistas. Niekas nepareikalauja šio ypač svarbaus darbo rezultatų ataskaitų ar atsakomybės. Pasitenkinama kelių dešimčių pavyzdingų mokyklų mokytojų entuziastų veikla. Tačiau ir jie paskatų nesulaukia. Švietimo ir mokslo ministerija neskiria lėšų mokyklų ir kitų visuomeninių organizacijų tautinio patriotinio ugdymo programų vykdymui, Vyriausybė neremia moksleivių ir studentų organizacijų.
    Jau metus šia tema vyksta diskusijos ir susirašinėjimas tarp Laisvės kovų dalyvių, buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijų ir Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės, tačiau konkrečių rezultatų pasiekta mažai. Pasipriešinimo dalyvių organizacijos reikalauja, kad bendrojo lavinimo mokyklų 10-ose klasėse būtų nustatytas privalomas ne mažesnis nei 18 valandų trukmės Lietuvos laisvės kovų istorijos dėstymo kursas ir moksleivių įgytų žinių patikrinimas. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė, ilgai atsirašinėjusi, delsusi ir svarsčiusi, galiausiai pažadėjo iš dalies tenkinti pasipriešinimo dalyvių reikalavimus. Nuo kitų mokslo metų pradžios mokymo programose numatomas pasirenkamas privalomas 17 valandų Laisvės kovų istorijos mokymo kursas 9-ose ir 10-ose klasėse ir žinių patikrinimas per Socialinių mokslų pasiekimų bendrą egzaminą. Visoms mokykloms rekomenduojamas integruotas Laisvės kovų istorijos dėstymas istorijos ir pilietinio ugdymo pamokose. Išplėstas Lietuvos istorijos dėstymo kursas. Muziejų lankymas tampa būtinu.
    Pripažįstame, jog Švietimo ir mokslo ministerijos priimti sprendimai yra geras žingsnis į priekį. Tačiau sprendimuose vis dar nėra visuotino privalomumo dėstyti Laisvės kovų istoriją. Ji bus privaloma tik tose mokyklose, kurių istorijos mokytojai pasirinks šią programą. Tuo tarpu yra žinoma, jog iš bendro arti 1,5 tūkstančio mokyklų skaičiaus vos kelių dešimčių mokyklų moksleiviai aktyviai dalyvauja konkursuose ar viktorinose Laisvės kovų istorijos temomis. Tremties ir rezistencijos muziejai kitų mokyklų moksleivių nesulaukia.
    Mes, sąskrydžio dalyviai, raginame Vyriausybę, Švietimo ir mokslo ministeriją:
    - nustatyti, kad visų bendrojo lavinimo mokyklų 9-ose ir 10-ose klasėse privalomai būtų dėstomas ne trumpesnis nei 18 valandų Laisvės kovų istorijos kursas;
    - tautinio patriotinio ugdymo nevykdantiems istorijos mokytojams taikyti neeilinę atestaciją;
    - bendrojo lavinimo mokyklų direktorius skirti ne ilgiau kaip dviem penkerių metų kadencijoms iš eilės;
    - 2012 metų biudžete numatyti ne mažiau kaip 5 milijonus litų Ilgalaikės tautinio patriotinio ugdymo programos vykdymui. Programos terminą pratęsti dar penkeriems metams.

*    *    *

Dėl teismų reformos
Rezoliucija

    Ariogalos sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai mano, kad visuomenei svarbi teisėtvarkos sistemos reforma vyksta per lėtai. Nepradėtas naujos redakcijos Teismų įstatymo projekto svarstymas Seime. Jame turėtų būti numatytas didesnis teismų atvirumas visuomenei ir visuomenės atstovų dalyvavimas kai kuriose teisminiuose procesuose.
    Laisvės kovų dalyvių, buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos jau ne kartą rezoliucijomis ir pareiškimais kreipėsi į visas aukščiausias LR valdžios institucijas, bandydamos atkreipti jų dėmesį į nederamą teismų praktiką, kai vilkinamos ir šališkai arba atsainiai sprendžiamos sovietinio genocido bylos. Visos tos institucijos pripažįsta, jog teismo tarėjų institutas ne tik teigiamai paveiktų teismų darbo kokybę, bet ir leistų visuomenei labiau pasitikėti jų sprendimais. Nepaisant to, teismų praktika nekinta.
Sovietinių represijų vykdytojų ir jų pagalbininkų agentų – šnipų nebaudžiamumo praktika Lietuvos teisėsaugos institucijose egzistuoja, deja, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Mūsų nuomone, prokuratūros ir teismų šių bylų sprendimų argumentavimas nusikalstamos KGB duomenų pagrindu reiškia KGB reabilitavimą ir jos legitimumo pripažinimą.
    Dėl to sovietinių okupantų represijų aukos po kiekvieno neteisingo teismo sprendimo pasijunta nuviltos, pažemintos ir įskaudintos atmestinu Lietuvos teismų požiūriu į sovietinių represijų vykdytojų ir jų pagalbininkų agentų – šnipų padarytus genocidinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, žudant Lietuvos partizanus, jų rėmėjus ir neginkluoto pasipriešinimo dalyvius. Ypač nuvylė Vilniaus miesto prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl Algirdo Paleckio įžūlių šmeižtų.
Suprantame, jog teismo tarėjų institucijos įvedimas reikš būtinybę naujai organizuoti teismų darbą bei pareikalaus papildomų valstybės lėšų. Teisingumas visada brangiai kainuoja, bet atsiperka. Reikės parengti lydinčių įstatymų pakeitimus, nuspręsti, kokias funkcijas kuriose bylose atliks tarėjai ir kokią įtaką jie turės teismų sprendimams. Tačiau dėl išvardintų priežasčių teismo tarėjų instituto įtvirtinimas negali būti delsiamas neribotą laiką. Juk diskutuojama jau dešimtmetį!
    Tikimės, kad artimiausiu metu bus rastas visuomenės poreikius atitinkantis sprendimas, o jo įgyvendinimas nebus atidėliojamas.
Prašome Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir teisingumo ministrą sparčiau svarstyti ir dar Seimo rudens sesijoje priimti Teismų įstatymo pataisas, numatančias platesnį visuomenės atstovų dalyvavimą teismų procesuose – įteisinant teismų tarėjų instituciją.
    Reikalaujame, nagrinėjant genocidines bylas, suteikti reikšmingą vaidmenį pasipriešinimo organizacijoms.
    Laikome nepilietiškais ir smerkiame visus Lietuvos teisėsaugos institucijų bandymus padėti sovietinio genocido vykdytojams ir jų pagalbininkams KGB šnipams – agentams išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus žmoniškumui ir dabartiniams jų „advokatams“, šmeižiantiems Laisvės kovų dalyvius ir teisinantiems represijų vykdytojus.