Svetainėje skaitykite:

  Lietuvą mylinčių žmonių šventė

  2010 m. rugpjūčio 7 dieną (šeštadienį) Ariogaloje įvyko jubiliejinis – 20-asis Lietuvos buvusių politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis

„Su Lietuva širdy“ 2010

   Programa
   10.30–11 val. sąskrydžio dalyvių eisenos rikiavimas prie bažnyčios.  Kariuomenės pučiamųjų instrumentų programa Ariogalos gatvėse.
   11 val. šventinė eisena nuo Ariogalos parapijos bažnyčios į Dubysos slėnį.
   12 val. Šv. Mišias Dubysos slėnyje aukoja Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Pritaria LPKTS jungtinis choras.
   13 val. iškilmingas šventės atidarymas: „Tautiška giesmė“, valstybės ir LPKTS vadovų, sąskrydžio svečių sveikinimai.
   14 val. LPKTS jungtinio choro ir solistų koncertas.
   15–19 val. šventinė popietė. Dalyvauja dainininkas V.Šiškauskas, Jungėnų kaimo kapela ir kiti meno kolektyvai.

   Sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ jungtinio LPKTS choro atliekamos dainos:
   „Leiskit į Tėvynę“ (m. L. Abariaus, ž. J. Šnapščio-Margalio),
   „Kur giria žaliuoja“ (m. J. Gudavičiaus, ž. K. Sakalausko-Vanagėlio),
   „Odė Lietuvai“ (m. G. Savinienės, ž. R.Gečio),
   „Aukštam smilčių kalnely“ (m. V. Saikausko, ž. A. Puišytės),
   „Tėvynė dainų ir artojų“ (m. G. Tautkaus, ž. J. Marcinkevičiaus),
   „Aš verkiau parimus“ (ž. V. Panavaitės, harm. A. Bulkausko),
   „Ant dalgių vyrai pasirėmę“ (m. V. Telksnio, ž. M. Vaitkevičiaus),
   „Tylūs tylūs vakarele“ (lietuvių liaudies daina, harm. G. Purlio),
   „Giedu dainelę“ (lietuvių liaudies daina, harm. A. Kulikausko),
   „Dievo dovana“ (m. A. Paulavičiaus, ž. B. Brazdžionio),
   „Tautiška giesmė“ (m. ir ž. V. Kudirkos),
   „Lietuva brangi“ (m. J. Naujalio, ž. Maironio).

   Kiekvienas rugpjūtis padovanoja gražią šventę – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos inicijuotą ir subrandintą Lietuvą mylinčių žmonių sąskrydį. Šiemet rugpjūčio 7 dieną jau 20-ąjį kartą Lietuvos buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, Laisvės kovų dalyviai, jų šeimos, vaikai ir vaikaičiai, Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanų organizacijų vadai, „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai, Lietuvos kariuomenė, Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų atstovai, šaulių, skautų, kudirkaičių ir kitų patriotinių visuomeninių organizacijų nariai, šalies gyventojai ir užsienio svečiai susirinks į Maironio apdainuotą Dubysos slėnį Ariogaloje, į pačią patriotiškiausią šventę – sąskrydį „Su Lietuva širdy“. 20-ąjį kartą ilga eisena leisimės į slėnį ir bursimės į tremties ir kalinimo vietų saleles, 20-ąjį kartą uždegsime iš devynių partizanų apygardų bėgikų atneštą sąskrydžio ugnį, 20-ąjį kartą melsimės šv. Mišiose, klausysimės jungtinio buvusių tremtinių ir politinių kalinių choro dainų.
   Pirmuosius 15 metų sąskrydį vadinome „Laisvės ugnis – ateities kartoms“, jo įkūrėjas ir organizatorius – buvęs tremtinys, muzikos mokytojas ir chorvedys, raseiniškis Antanas Vizbaras.
   Sąskrydis pavadinimu „Su Lietuva širdy“ rengiamas penktą kartą. Pavadinimo „Su Lietuva širdy“ sumanytojas – buvęs tremtinys, kaunietis, aktorius ir režisierius Petras Venslovas, kelerius metus buvęs sąskrydžio režisieriumi ir scenarijaus autoriumi.
   Organizuojant sąskrydį sulaukiama Raseinių savivaldybės, Ariogalos seniūnijos, rėmėjų paramos. Pastaruosius dešimtį metų didelę dalį sąskrydžio organizavimo rūpesčių prisiėmė Kauno apskrities administracija.
   Šio, kaip ir keleto paskutinių, sąskrydžio scenarijaus autorius ir režisierius – Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vilius Kaminskas.

Eisena

   Sąskrydžio neįmanoma įsivaizduoti be įspūdingosios dalyvių eisenos, kurios priekyje – Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, šauliai ir karinis pučiamųjų orkestras, toliau – šventės dalyviai. Nenutrūkstanti keliatūkstantinė gyvoji upė nepaliaujamai plūsta ir pripildo slėnį. Daina veja dainą, veidai spindi šypsena, pakili nuotaika išauga į nesulaužomos vienybės dvasią...
   2000 metų rugpjūčio 10 dienos „Tremtinyje“ žurnalistė Aušra Šuopytė rašė: „Nebūna iškilmingesnių ir prasmingesnių akimirkų už tas, kai ilgomis voromis išsirikiavę vyrai ir moterys, vedini vaikais ir vaikaičiais, su vėliavomis leidžiasi nuo kalno ir pasklinda po Dubysos slėnį...“

Šv. Mišios

   Susikaupimo ir ramybės valandėlė. Prisimenami istorijos įvykiai, kuriuos turėjo išgyventi dauguma susirinkusiųjų į sąskrydį. „Apie šių žmonių kančias ir mirtis yra parašyta daug knygų. Tačiau niekas nesurašys viso to, ką patyrė šimtai tūkstančių niekuo nekaltų lietuvių. Jų kaltė buvo tik ta, kad mylėjo gimtuosius namus, vaikus ir Dievą,“ – 2007 metais savo pamoksle sakė kasmet sąskrydyje šv. Mišias už Tėvynę aukojantis buvęs politinis kalinys, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Politikų sveikinimai

   Kiekviename sąskrydyje apsilanko Lietuvos politikai, atvyksta ar sveikinimo žodį atsiunčia Lietuvos Respublikos Prezidentas, Vyriausybės vadovas.
   Kasmet sąskrydyje vieši prof. Vytautas Landsbergis. 2002 metais jis sakė: „Kiekvienais metais aš būnu čia ir pasisemiu stiprybės ir vilties, nes jūs esate tie žmonės, kurie neprarado vilties. Tai jūs atlaikėte sunkiausius išbandymus, pažeminimus ir prievartinį norą įteigti, kad niekada nematysite Lietuvos... Jūs nepalūžote tada, tai kas gali Lietuvą palaužti šiandien?
   Nepamirškite tos dvasios, kuri kiekvieną rugpjūtį viešpatauja Dubysos slėnyje. Nuvežkite ją į Lietuvos kaimus ir miestelius, išplatinkite, kad ji atsvertų sumenkėjimą, pavydą, vis dar besivelkantį sovietizmą. Mes galime būti geresni, kai atvykstame ir pabūname čia. Džiugu matyti tave, jaunime. Tau priklausys ateities Lietuva!“

Sąskrydžio dokumentai

   Į sąskrydį susirinkę Lietuvos istorijai, dabarčiai ir ateičiai neabejingi žmonės aptaria ne tik savo rūpesčius. Jie iškelia valstybės ir tautos problemas.
   2001 metais LPKTS pirmininkas dr. Povilas Jakučionis sakė: „Atrodo, kad dabar svarbiausia – tautos doros ir moralės tema. Be doros, moralės, teisingumo negali būti pastatytas joks valstybės ateities rūmas“.
   Priimtais dokumentais – pareiškimais, rezoliucijomis – sąskrydžio dalyviai ragina Lietuvos vadovus pilietiškai ir patriotiškai ugdyti mūsų jaunąją kartą, stiprinti Lietuvos kariuomenę, sutvarkyti teisėsaugos ir teismų sistemą, priimti teisingą liustracijos įstatymą, pasirūpinti nuo sovietų genocido nukentėjusiųjų socialinėmis garantijomis, įspėja dėl nacionaliniam saugumui gresiančių pavojų.

Susitikimai

   Susitikimų džiaugsmas kiekvieną rugpjūtį Ariogalon suveda buvusius norilskiečius, novosibirskiečius, omskiečius, tomskiečius, madaganiečius, igarkiečius, lapteviečius, krasnojarskiečius – likimo brolius ir seseris lietuvius, perėjusius devynis pragaro vartus, tačiau besišypsančius, norinčius gyventi, kurti, susitikti, dainuoti ir šių gyvenimo vertybių mokyti kitus.
   „Kiekvienas, pabuvojęs sąskrydyje, jaučiame, kad mūsų širdys plaka meile Lietuvai, kad Lietuva – tai mes, kad jai turime gyventi ir dirbti,“ – 2007 metais savo įspūdžiais dalijosi LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė.
   „Šie kasmetiniai susitikimai yra labai svarbūs, nes jie gydo žmonių sielas,“ – 2008 metais kalbėjo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, o Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tuometinis pirmininkas Antanas Lukša viltingai sakė: „Tikėkimės, kad sąskrydžio ugnis ilgai neišblės ir su Lietuva širdy susitiksime dar ne kartą!”

„Tremtinio” inf.

*    *    *

Ariogalos sąskrydžius prisiminus

   Apie Ariogaloje vykstančius sąskrydžius pirmą kartą sužinojau dar mokykloje – labiau iš pasakojimų ir jau archyvinėmis tapusių nuotraukų. Neseniai teko kalbėti su žmonėms, ruošusiais šias šventės. Ariogaloje viešint pas Vytautą Smitrių, kalbėjome apie buvusius sąskrydžius, vartėme albumus, kuriuose sudėtos daugelio renginių nuotraukos. V.Smitrius yra koplytėlės Ariogalos kapinėse statytojas. Prie tos koplyčios sąskrydžių metu tradiciškai padedama gėlių. Girdėti pasakojimai ir žiūrėtos nuotraukos liudijo, jog buvo įdėta daug darbo, kad žmonės turėtų šventę, kuri kai kam virto tiesiog neatsiejamu metų renginiu.
   Kelerius pastaruosius metus aš taipogi dalyvauju šiuose sąskrydžiuose. Ten nuvykęs sutinku daug pažįstamų buvusių Laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių, tremtinių. Matau besišypsančius žmonių veidus, besidžiaugiančius, kad galėjo atvykti į šį renginį, kad susitiko seniai matytus bendražygius. Turbūt jau vien tai kasmetinei šventei suteikia prasmingumo. Žvelgiant iš šono, sąskrydyje dalyvaujančių žmonių gausa padaro įspūdį. Tai tarsi žmonių jūra suplaukusi iš skirtingų Lietuvos miestų ir kaimų. O susirinkimo vieta irgi lieka nepakeičiama – Dubysos slėnis, šalia Ariogalos.
Man dar neteko sutikti buvusio politinio kalinio ar tremtinio, kuris nieko nežinotų apie Ariogaloje vykstančius sąskrydžius. Daugelis, jei tik leidžia sveikata, dalyvauja šioje šventėje ir parsiveža kuo šilčiausius prisiminimus. Ši tradicija giliai įsišaknijusi žmonių sąmonėje. Todėl, mano manymu, sąskrydžiai neturėtų nutrūkti nei kitais, nei dar kitais metais, o būti tol, kol į jį rinksis žmonės.

   Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus vadovas Darius Juodis puikiai jaučiasi Ariogaloje vaidindamas partizaną

   Prisiminus sąskrydžius, iškyla toks vaizdas: pasibaigus oficialioms kalboms, saulutei šviečiant (orai paprastai šventės negadina), žmonės susėdę rateliais apie kažką kalbasi. Scenoje skamba muzikos akordai, vienur ar kitur pasigirsta daina. Visa tai paprasta, bet šilta. Visi tarsi pasijunta tarp savų – ko dažnai pritrūksta kasdieniame gyvenime.
   Ilgai atmintyje išliks praėjusių metų renginys Ariogaloje. Bendradarbiaujant su Krašto apsaugos ministerija netoli Dubysos buvo įrengti keli rekonstruoti partizanų bunkeriai. Tuomet man ir keliems Kauno šauliams teko apsirengti partizanų uniforma, ant pečių pasikabinti to meto ginklą ir atkurti mažas scenas iš pasipriešinimo laikotarpio gyvenimo. Nors nė vienas iš mūsų negyvenome tais laikais, nepatyrėme tos kovos vargo, bet stengėmės nors išoriškai persikelti į praeitį. Stengėmės atrodyti tokie, kokie buvo Lietuvos Laisvės kovotojai. Džiugu, jog mūsų bunkerį aplankė daug sąskrydžio dalyvių, ypač buvo malonu pabendrauti su buvusiais partizanais, gyvenusiais panašiuose bunkeriuose, dėvėjusiais panašias uniformas. Buvo labai malonu išgirsti, jog mes primename juos jaunystėje.
   Šiemet laukia jubiliejinis sąskrydis, į kurį būtinai stengsiuosi nuvykti. Ten vėl tikiuosi sutikti pažįstamų veidus ir susipažinti su naujais žmonėmis. Vėl pasidalyti savomis mintimis, planais ir, žinoma, numatyti, kada kitą kartą vėl galėsime susitikti. Kaip visada, artės vakaras, žmonės pradės skirstytis, ne vieno lauks ilga kelionė namo. Atsveikindami palinkės susitikti dar kartą toje pačioje vietoje panašiu metu, tik jau kitais metais.

Darius JUODIS

*    *    *

Vėl susitikime „Su Lietuva širdy“

   Jau devyniolika kartų Ariogaloje vyko kasmetinis Lietuvos partizanų, Laisvės kovų dalyvių, buvusių politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Ne kartą jame dalyvavome ir mes – Jaunieji Lietuvos patriotai. Su šio tradicinio sąskrydžio iniciatore Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bendradarbiaujame jau kelerius metus, puikiai žinome šios organizacijos tikslus ir siekius, domimės rezistencijos istorija, dalyvaujame Laisvės kovotojų pagerbimo šventėse, patys rengiame respublikinius orientacinius žygius „Partizanų takais“, tad šis sąskrydis mums, jauniems patriotams, – pats reikšmingiausias, kurio laukiame nekantriai.

   Šventė „Su Lietuva širdy“ prasideda didžiule ir iškilminga eisena į Dubysos slėnį, kuriame aukojamos šv. Mišios už Tėvynę ir sakomi sveikinimai. Visą dieną galima praleisti gražioje gamtoje klausantis patriotinių, lietuvių liaudies ir kitų, kartais net negirdėtų, senolių dainų. Ši šventė – puiki galimybė susipažinti ir pabendrauti su žymiais asmenimis, buvusiais politiniais kaliniais, tremtiniais, partizanais, pasiklausyti jų istorijų, išgyvenimų bei lūkesčių, plačiau sužinoti apie tai, ką skaitei knygose.
   Smagu matyti, kad šioje šventėje dalyvauja ne tik tikri istorijos liudininkai, bet ir jų šeimų nariai, giminaičiai bei draugai. Džiugu ir tai, kad kasmet į šį sąskrydį suvažiuoja vis daugiau jaunų žmonių, kuriems tai ne pareiga, bet šventė. Kiekvienais metais su dideliu susidomėjimu bendraujame su įdomiais, daug patyrusiais žmonėmis, kartu dainuojame dainas, anksčiau dalyvaudavome žaidimuose ir varžybose.

   Pirmą kartą į sąskrydį Dubysos slėnyje atvykome 2005 metais. Tuomet šventės vykdavo tris dienas, būdavo gausu koncertų, parodų, sporto renginių. Mūsų organizacijos nariai, tada dar jaunuoliai, dalyvaudavome tinklinio ir orientacinio sporto varžybose ir laimėdavome prizines vietas. Visos trys dienos būdavo tarsi patriotų Meka – Trispalvės, minios žmonių, patriotinės dainos ir pernakt degantys laužai.
Jau greitai rugpjūtis. Vėl tradiciškai vyksime šįkart – į dvidešimtąjį jubiliejinį sąskrydį. Kaskart grįžtame su vis didesniu istorinių žinių bagažu ir nuostabia nuotaika, taigi tikimės, kad ir šis kartas bus ne išimtis. Tad ir jūs pasiimkite draugų ir vėl susitikime linksmai dainuodami Dubysos slėnyje.

Vida PAPLAUSKAITĖ

Ariogaliečiai laukia šventės

Ariogalietis Valerijus STARŽINSKIJ – kasmetinis sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ svečias

   – Trumpai papasakokite savo šeimos istoriją.
   – Mamos Stasės Budrytės šeima, gyvenusi netoli Ariogalos, Butkiškės kaime, buvo ištremta į Igarką. Dėl Stalino represijų iš Orenburgo srities 1938 metais buvo ištremtas ir tėtis Jonas. 14 metų jam teko kalėti lageryje, jo tėtis buvo sušaudytas. Senelio sušaudymas motyvuotas geležinkelio diversija, nors vėliau, Gorbačiovo laikais, tėvui užklausus, paaiškėjo, jog aplink 300 kilometrų spinduliu nebuvo jokios geležinkelio avarijos. Taigi visi buvo tremiami be aiškios priežasties... Orenburge pastatytame paminkle represuotiesiems yra pagerbtas ir senelio atminimas. Šiemet šį paminklą aplankė mano brolis.
   Tėvai susipažino ir susituokė Igarkoje, čia gimėme ir mes. Aš, būdamas ketverių metukų, su teta, kuri gavo leidimą grįžti, parvykome į Lietuvą ir apsigyvenome Ariogaloje. Čia ir užaugau. Mama į tėvynę grįžo po poros metų.
   – Papasakokite savo įspūdžius apie renginį „Su Lietuva širdy“.
   – Per 19 šventės organizavimo metų nedalyvavau tik keletą kartų. Nuvažiuoju ir tėviškę aplankyti, ir renginyje sudalyvauti.
Kaip ariogaliečiui, ypač įsimintina buvo pati šio renginio organizavimo pradžia, kai susirinkdavo daugybė žmonių, tremties kaimynai, mūsų giminės, kurie dalydavosi prisiminimais, bendrais išgyvenimais iš tremties vietų. Prieš 19 metų dar visi buvo jaunesni, visi vaišindavosi, po koncerto tetos sodyboje vykdavo pratęsimai. Dabar gal jau išsikalbėjo per tiek metų, vis dažniau girdisi pasakojimai, kaip vienas ar kitas mirė ar susirgo. Dabar, su liūdesiu, igarkiečių kiekvieną kartą dalyvauja mažiau, visiems jiems jau sunkiau atvykti, dažnai kliudo ligos.
   Mano mama, kuriai jau 78 metai, visuomet stengiasi dalyvauti šiame renginyje. Yra buvę atvejų, kad mamai gulint ligoninėje, atėjus renginio dienai, ji pasijusdavo geriau ar bent jau tuo įtikindavo mus, kad tik visi sudalyvautume šioje mums labai svarbioje šventėje. Šie metai, tikėkimės, nebus išimtis.

   Ariogalietis Valerijus Staržinskij (dešinėje) bendro likimo draugų būryje sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ 2008 metais

  Dalios Maciukevičienės nuotr.

   – Ką apie renginį mano vietiniai ariogaliečiai?
   – Tai didelis įvykis visam miesteliui. Tuo pačiu padubysyje susitikdavome su klasiokais, kurie gal ir netyčia, o gal sutapdavo, sugrįždavo tuo metu į Ariogalą. Visi jau priprato, kad pirmą rugpjūčio savaitgalį toks renginys vyks. Šį renginį mėgsta ir ne tremtiniai, kaip ir mano ariogaliečiai uošviai, visados mielai dalyvaujantys. Aš, kaip vietinis, iš igarkiečių kompanijos visada gaunu prašymą suruošti vietą pasisėdėjimui, sudėlioti rąstelius.
   Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga suorganizavo šį renginį, padarė tikrai gerą darbą. Ariogalietis Antanas Vizbaras daug prie to prisidėjo. Reikia būti dėkingiems – savo laiku buvo „dūšią atidavęs“.
   – Kokių turėtumėte pasiūlymų organizatoriams, kad renginys būtų aktualus jaunimui – tremtinių vaikams ir vaikaičiams?
   – Visada keldavau tą mintį, kad jaunimas neturėtų pamiršti. Nėra stimulo, kuris ten vestų. Vyresniuosius traukia bendravimas, o jaunesnieji vykdo vien atvežimo funkciją. Kažkuri šventės dalis turėtų būti nukreipta į jaunimą, kad jį pritrauktų. Galbūt jų tiesiog nesudomino tėvai... Nes jei taip ir toliau, vargu ar renginys gyvuos dar kokius 10 metų, nes senųjų dalyvių mažėja kasmet... Visiems ateina laikas.
   Tokio masiškumo, kaip buvo, jau nebesulauksim. Galbūt gyvuos kita forma, mažesnės apimties. Turi būti trauka, galbūt kažkokia grupė ar judėjimas, buriantis jaunus žmones. Reikėtų jau dabar rūpintis, kad mūsų visų mėgstamas renginys dar ilgai gyvuotų.

Kalbėjosi Rasa DUOBAITĖ-BUMBULIENĖ

*    *    *

Buvę tremtiniai sąskrydį pasitinka eilėmis

„Tremtinys“ kalbina buvusią tremtinę Danutę SVOTELYTĘ-TENDZEGOLSKIENĘ

   – Trumpai papasakokite savo šeimos istoriją.
   – Gimiau 1936 metais Šakių rajono Patašinės kaimo ūkininkų šeimoje. Turėjome 33 ha žemės. 1951 m. besimokant Griškabūdžio vidurinės mokyklos 8 klasėje mane, mamą ir tris brolius ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Tėvas jau buvo ištremtas į Vorkutą, tik vėliau grįžo pas mus į Beloziorką, o 1963 m. su visa į šeima grįžome į Lietuvą. Deja, mūsų sodyba buvo sugriauta. Todėl Pilviškiuose, Vilkaviškio rajone, pirkome namą.
   – Papasakokite apie savo pomėgius.
   – Po Lietuvos Atgimimo kartu su vyru Konstantinu dainavome Vilkaviškio buvusių politinių kalinių ir tremtinių chore. Esu Pilviškių šaulių kuopos šaulė, priklausau gėlininkų draugijai, dalyvauju labdaringoje „Caritas“ veikloje, buvau LPKTS Vilkaviškio filialo valdybos narė, taip pat rašau eilėraščius. Daina ir gera nuotaika mane lydi visą gyvenimą. Teko dalyvauti buvusių tremtinių dainų šventėse. Dažnai vykdavome į Ariogaloje vykstančius suvažiavimus.
   – Ką Jums reiškia šis renginys?
   – Visų pirma tai bendravimas su bendraminčiais, panašaus likimo žmonėmis. Senų pažįstamų sutikimas, pabuvimas gražiame Dubysos slėnyje ir, žinoma, daina. Visada labai patiko renginio programa: ugnies įnešimas, šv. Mišios, patriotinės dainos, su kuriomis mes ne tik atvykdavome, bet ir grįždavome namo.
   – Ką siūlote daryti, kad renginys dar ilgai gyvuotų?
   – Reikia skatinti dalyvauti jaunimą, ypač visuomeninių patriotinių jaunimo organizacijų atstovus. Pernai iš Vilkaviškio vyko jaunieji šauliukai.
   – Jūsų poezijos knygelėje radau posmą, kuriame minima ši šventė.
   – Taip, tai eilėraštis, skirtas mano broliui:
   Ir tu buvai Dubysos slėny,
   Kur dainos tremtinių tautos
   Galingai iš krūtinių liejos,
   Pasklisdamos krantuos aukštuos –
   Troškimas laisvės nenurimo
   Ir neišsakoma skriauda.
   O meilė Lietuvai tėvynei –
   Širdį liepsnos ji visada!

Kalbėjosi Rasa DUOBAITĖ-BUMBULIENĖ

*    *    *

Ariogalos sąskrydžiai – tai reiškinys

   Esu gimęs Krasnojarsko krašte. Pastaruosius 32 metus gyvenu ir dirbu Kaune, tačiau jaučiu didžiulius sentimentus Raseinių kraštui. 1951 metų rudenį iš Šiluvos Sibiran ištremta mano tėvų Jono ir Janinos Rimkų šeima su dviem mažamečiais vaikais. 1959 metais sugrįžome arčiau mamos tėviškės, į Juodmedžių kaimą, netoli Vosiliškio. Šio bažnytkaimio, esančio Raseinių rajono pakraštyje, kapinaitėse ir ilsisi šviesaus atminimo tėveliai, kaip priesaką palikę mums, keturiems savo vaikams, puoselėti jų pastatytus namus Barsukynės kaime. Būtent iš čia mes ir vykstame į Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžius Ariogaloje.
   Lietuva garsi ne tik savo dainų šventėmis, kuriose būtinai nuskamba Raseinių rajone gimusio Maironio „Lietuva brangi“. Lietuva garsi daugybę metų Šiluvoje vykstančiais Šilinės atlaidais. Visam pasauliui žinomas ir Lietuvos indėlis į sovietų imperijos sugriovimą, mūsų šalies piliečių patriotiškumas. Jau du dešimtmečius kiekvieną rugpjūtį Lietuvos patriotiškumo sostine tampa Ariogala. Reikia apsilankyti ten vykstančiuose sąskrydžiuose, kad iki galo suvoktum, suprastum, ką reiškia žodžiai LIETUVA ir TĖVYNĖ. Reikia pamatyti ten susirenkančiųjų akis, pasiklausyti jų bendravimo, dainų...
   Šiame trumpame straipsnelyje noriu perteikti tai, apie ką tarpusavyje kartais pasikalba apsilankiusieji Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje. Stebina ir piktina daugumos Lietuvos politikų abejingumas šiam patriotiškumo reiškiniui. Sąskrydžių svečiams: politikams, valdžios atstovams, suskaičiuoti visada pakanka dviejų rankų pirštų. Kartais imi ir pagalvoji, kad šis tradicinis unikalus renginys domina tik vieną kitą tremtyje gimusį politiką, na ir... profesorių Vytautą Landsbergį. Pabandysiu pafantazuoti. Įsivaizduokime, kad į būsimą, jau net 20-ąjį sąskrydį Ariogalos Dainų slėnyje atvyks ne tik Lietuvos Respublikos Prezidentė, bet ir visi LR Seimo nariai, išvažiuojamąjį LR Vyriausybės posėdį čia praves Andrius Kubilius... Jau matau šypsenas Jūsų veiduose, o gal net pagalvojote, kad tam „sibiriokui“ su galva negerai. Jeigu rimtai, manau, kad politikams, ypač partijos Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai nariams tikrai būtų pravartu pabūti kartu su ta Lietuva, kurią šaudė, nesušaudė, kurią trėmė, neištrėmė... Gal tada ta mūsų Lietuva iš tikrųjų neišsivaikščiotų.
   Esu optimistas. Tikiu, kad Ariogalos fenomenas – Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis pakvies mūsų vaikaičius ir po 80 metų pažymėti savo šimtojo gimtadienio... Žinoma, jis bus pakitęs, įgavęs naujų formų, spręs visai kitas problemas. Tačiau visus jungs ta pati Tėvynė Lietuva. Tegul tai ir išsipildo.

Juozas RIMKUS

*    *    *

Su Lietuva širdy

   Rugpjūčio pirmąjį šeštadienį Ariogaloje, Dubysos slėnyje, 20-ąjį kartą rinksimės į kasmetinį tarptautinį sąskrydį „Su Lietuva širdy“. Lietuvos partizanai, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, jų vaikai ir vaikaičiai ruoštis kelionei į sąskrydį pradeda metų pradžioje. Tai yra vienas iš svarbiausių metinių renginių, kur susitinka bendražygiai ir bendraminčiai iš visos Lietuvos. Gausiai visuose sąskrydžiuose dalyvauja Šilalės rajono atstovai. Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, lydimi vaikų ir vaikaičių, dalijasi savo prisiminimais, varto tremties laikų nuotraukas.
   Kaip aprašyti įspūdžius, jausmus, kuriuos patiriu dalyvaudama sąskrydyje. Tai žodžiais nenusakomas jausmas. Neprisimenu, kuriais metais tai buvo, tačiau jausmo, patirto tuo metu, užmiršti neįmanoma. Sąskrydžio vedėjas kreipėsi į dalyvius, prašydamas išsirikiuoti eisenai 1941 metų Birželio sukilimo dalyvius. Prie scenos atėjo keli žmonės. Nedidelė grupė atstovavo 1941 metų tremtinius. Maža grupelė atėjo kalėjusiųjų Vokietijos koncentracijos stovyklose. Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų – didesnis būrys. Paskelbus, kad į eiseną rikiuojasi 1947, 1948 metų tremtiniai, pakilo visas stadionas, iš visų tribūnų pajudėjo masė žmonių, neliko žiūrovų, visi išsirikiavo garbės rate. Dalyviai ėjo išdidžiai pakėlę galvas, susikabinę rankomis, lūpose šypsena – jie grįžo nesunaikinti, visų akyse žibėjo sidabrinės ašaros. Ašaros žibėjo ir jaunosios kartos atstovų akyse. Atrodė, kad visa Lietuva išvažiuoja į tremtį. Ši eisena pademonstravo jauniesiems, kaip baisu netekti namų, šeimų, artimųjų, netekti Tėvynės Lietuvos. Tas vaizdas man visada prieš akis, kai kalbama apie Ariogalos sąskrydį. Laisvės kovų dalyviai, visi nukentėję nuo okupacinių režimų yra didieji Lietuvos patriotai ir, atrodo, kad visa Lietuva dabar kyla darbui Tėvynės labui.

     Šilalės delegacija sąskrydyje „Su Lietuva širdy“

   Praėjusio sąskrydžio prisiminimai geriausiai išlikę. Tačiau ir pernai, leidžiantis į nuostabųjį Dubysos slėnį, pro medžių šakas pamačius stadioną, prieš akis iškilo vaizdas žmonių, kylančių liudyti Tėvynės Lietuvos okupacijos.
   Sąskrydžio dalyvių kolona nuo parapijos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vingiavo Ariogalos gatvėmis, leidosi į nuostabaus grožio Dubysos slėnį, lydima kariuomenės pučiamųjų instrumentų orkestro. Ariogala buvo pražydusi vėliavomis. Jaunieji šauliai, pasipuošę unikaliomis Lietuvos partizanų uniformomis, išdidžiai nešė partizanų būrio tautinę Lietuvos vėliavą.
   Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias Dubysos slėnyje aukojo J. E. arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Jis priminė, kokia svarbi Lietuvai yra Malda, gelbėjusi mūsų tautiečius visose negandose, kalėjimuose ir tremtyje. Šv. Mišiose giedojo solistas L. Mikalauskas ir jungtinis buvusių tremtinių ir politinių kalinių choras.
   Virš slėnio galingai nuskambėjo Lietuvos Respublikos himnas. Žuvusieji už Lietuvos laisvę, negrįžusieji iš kalėjimų ir tremčių, visi nužudytieji ir nukankintieji mūsų tautiečiai pagerbti tylos minute.
   Sąskrydžio dalyviai audringais plojimais sutiko Europos Parlamento narį prof. Vytautą Landsbergį. Į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, sveikinimo žodį sąskrydžio dalyviams perdavė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šventėje dalyvavo Latvijos ir Estijos pasipriešinimo organizacijų atstovai.
   Kaip ir visada, praėjusiais metais sąskrydyje dalyvavo gausi Šilalės rajono delegacija, vadovaujama buvusios politinės kalinės, LPKTS Šilalės filialo pirmininkės, Šilalės rajono tarybos narės, poetės, mokytojos Teresės Ūksienės ir Šilalės rajono mero pavaduotojo Jono Gudausko.
   Džiuginome kaimynus gausiu jaunųjų šaulių būriu, kuriuos lydėjo jaunųjų šaulių vadovai A. Dragūnas, J. Linkevičius, Laukuvos jaunuosius šaulius į sąskrydį atlydėjo Norberto Vėliaus gimnazijos direktorius V. Jurgaitis. Didelis būrys uniformuotų jaunuolių patraukė Tauragės apskrities LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės vado Algirdo Genio akis. A. Genys džiaugėsi mūsų rajono jaunųjų šaulių vadovų veikla, suburiant jaunuolius aktyviai veiklai.
   Svečiai džiaugėsi gausiu mūsų būriu, vyriausiais ir ištvermingiausiais Laisvės kovų dalyviais J. Norvilu, Z. Baranauskiene, Lietuvos partizanės P. Gestautienės šeima, D. A. Lukauskų, A. Rašinsko, Petrauskų ir kt. šeimomis. Ypač džiugino jaunimas, nuoširdus bendravimas. Labai malonu, kad į tokius svarbius renginius noriai vyksta jaunimas, šeimos. Šilalės r. mero pavaduotojas Jonas Gudauskas rodė pavyzdį – šventėje dalyvavo visa jo šeima.
   Sąskrydžio dalyviai naudojosi unikalia proga pabendrauti, susipažinti su kitų rajonų vykdomais projektais, susitikti su buvusiais tremties ir kalėjimų draugais. Jaunimas turėjo galimybę savo akimis pamatyti Lietuvos partizanų buitį žeminių maketuose.
Šventės dalyviai jaunimui linkėjo branginti Tėvynę, neužmiršti savo tėvų ir senelių sunkios kovos dėl Lietuvos laisvės, sunkios dalios Sibiro platybėse.
   Tikiuosi šį šeštadienį vėl patirsime nepamirštamų akimirkų ir džiaugsimės nuoširdžiais susitikimais.

Loreta KALNIKAITĖ

*    *    *