1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais - Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.

1944 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungai antrą kartą įsiveržus į Lietuvą ir ją užgrobus, šalies gyventojai ėmė kurti savarankiškus karinius dalinius - partizanų sąjūdį. Partizanai siekė ginti kraštą ir sukelti tautoje ilgalaikius, pastovius laisvės siekius, sudaryti okupuotoje teritorijoje tokias sąlygas, kad okupantai nepajėgtų valdyti krašto. Partizanai kovojo slaptais, staigiais ir netikėtais antpuoliais, pasalomis.

Visuotinis partizanų karas vyko iki 1953 m., kada žuvo paskutinis apygardinis laisvės kovotojų štabas Žemaitijoje. Kovų pradžioje partizanų veiksmai buvo reguliaraus karo pobūdžio, kurį nulėmė žiaurus okupantų teroras, lietuvių patriotizmas, dar nacių okupacijos metais susikūrusių pogrindžio organizacijų (Lietuvos Laisvės Armijos) veikla bei palankios tarptautinės aplinkybės (buvo spėjama karo tarp Vakarų demokratijų ir komunistinio bloko galimybė).

1945 m. pavasarį Lietuvoje prieš okupantus kovojo 30 000-35 000 partizanų, susijungusių karinius dalinius, kurie sudarė kuopas, rinktines, apygardas.

1945 m. įvyko didžiausi mūšiai su okupantu: Antazavės Šilo, Paliepių, Labanoro girios, Eimuliškio-Ažagų, Kalniškės, Varčios, Virtukų kautynės. Partizanai puldavo valsčių centrus, neleisdami įsitvirtinti okupantų administracijai, saugojo gyventojus nuo valdžios plėšimų ir smurto.

1945 m. vasarą patyrus daug nuostolių ir daliai kovotojų pasidavus apgaulingai okupantų “amnestijai”, partizanų skaičius sumažėjo, tačiau kovos įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Miškuose liko geriausiai organizuota partizanų dalis pasiryžusi kovoti iki pabaigos. Jie slapstėsi miškuose, gyventojų sodybose įrengtose slėptuvėse. Toks slėptuvinis (bunkerinis) karas neturi pavyzdžio pasaulinėje istorijoje.

1949 m. partizanai galutinai susivienijo į pasipriešinimo organizaciją - Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, užmezgė ryšius su užsieniu tikėdamiesi paramos.

Tačiau Lietuva buvo palikta kovoti vienų viena. Šioje kruvinoje kovoje žuvo 20 000-25 000 kovotojų su ginklu, Sovietų Sąjungos kalėjimuose buvo kalinama 70 000-90 000 politinių kalinių, buvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų, pogrindžio organizacijos narių.

Partizanų karas turėjo didžiulę įtaką tautos sąmonei ir jos laisvės troškimui, kuris buvo įgyvendintas taikiomis priemonėmis.